Civilinė byla Nr. 3K-3-212/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01057-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.44.2.6; 21.4.2.7; 36.2; 121.19.2; 126.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos, palūkanų ir papildomų išlaidų atlyginimo priteisimo bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Mano tikslas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus reikalavimo pareiškimo laiduotojui tvarką ir laiduotojo atsakomybės apimtį, kai pagrindiniam skolininkui iškeliama bankroto byla, laidavimo sutarčių, kaip sudarytų dėl suklydimo ir apgaulės, pripažinimą negaliojančiomis, suinteresuotų bylos baigtimi asmenų įtraukimą į bylą, aiškinimo bei taikymo klausimai.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 775 524,95 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2005 m. lapkričio 30 d. sudarė su UAB „Mano tikslas“ (klientu) lizingo sutartį Nr. LT025867 (toliau – Lizingo sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo iš kliento nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą – administracines patalpas, pažymėtas indeksais nuo 3-1 iki 3-12, esančias (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį naudoti ir valdyti klientui, o klientas – sutartyse nustatytais terminais mokėti sutartines įmokas. Ieškovas 2005 m. gruodžio 6 d. sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įgijęs nurodytą turtą nuosavybės teise, 2005 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktu perdavė jį UAB „Mano tikslas“ valdyti ir juo naudotis. 2006 m. birželio 28 d. ieškovas ir UAB „Mano tikslas“ kaip Lizingo sutarties priedą pasirašė sutartį dėl papildomo finansavimo Nr. LT035177, pagal kurią ieškovas suteikė UAB „Mano tikslas“ 101 367 eurų paskolą; 2006 m. spalio 16 d. – sutartį dėl papildomo finansavimo Nr. LT040268, pagal kurią ieškovas suteikė UAB „Mano tikslas“ 57 924 eurų paskolą. Įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovė 2008 m. gegužės 26 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT025867/L/1, LT035177/L/2 ir LT040268/L/3 (toliau – laidavimo sutartys), kuriomis atsakovė įsipareigojo įvykdyti UAB „Mano tikslas“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas pagal Lizingo sutartį ir papildomas finansavimo sutartis. UAB „Mano tikslas“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų ir nemokant įmokų pagal sutartis, ieškovas 2009 m. balandžio 1 d. išsiuntė jai pretenziją, reikalaudamas per keturiolika dienų sumokėti susidariusią skolą ir įspėjo, kad šio reikalavimo neįvykdžius, sutartys bus vienašališkai nutrauktos. 2009 m. birželio 2 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusią skolą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Šis grąžintas ieškovui 2009 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu atsakovei, kaip laiduotojai, nurodė iki 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykdyti UAB „Mano tikslas“ įsipareigojimus, tačiau atsakovė to nepadarė. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartimi UAB „Mano tikslas“ iškelta bankroto byla. Ieškovas nurodė, kad pagal Lizingo sutartį grąžintas turtas buvo parduotas, ieškovui patiriant 227 711,01 Lt nuostolio (nepadengta turto vertė buvo 727 711, 01 Lt, turtas parduotas tretiesiems asmenims už 500 000 Lt); pagal papildomą finansavimo sutartį Nr. LT035177 nesumokėta 299 605,38 Lt; pagal papildomo finansavimo sutartį Nr. LT040268 – 191 735,71 Lt, ieškovas taip pat turėjo 30 257,90 Lt papildomų išlaidų, susijusių turto atsiėmimu ir pardavimu, todėl iš viso prašo priteisti 775 524,95 Lt.
Atsakovė priešieškiniu prašo pripažinti 2008 m. gegužės 26 d. sudarytas laidavimo sutartis negaliojančiomis; nurodo, kad visas sutartis su ieškovu ji pasirašė BUAB „Mano tikslas“ vardu, kaip jo vadovė. BUAB „Mano tikslas“ prievolės ieškovui pagal Lizingo ir papildomo finansavimo sutartis buvo užtikrintos patalpų ir atsakovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Atsakovės teigimu, įkeisto turto prievolių įvykdymui pagal sutartis užtikrinti vertė buvo daug didesnė, nei vykdytinos prievolės, todėl ieškovas 2008 m. gegužės 10 d. išregistravo hipoteką butui (duomenys neskelbtini). Išregistravus hipoteką, 2008 m. gegužės 26 d. atsakovės, kaip bendrovės vadovės, buvo paprašyta atvykti pas ieškovą pasirašyti iš anksto aptartų ir suderintų Lizingo bei papildomo finansavimo sutarčių pakeitimų. Atsakovės teigimu, tik kartu su ieškiniu gavusi ir laidavimo sutarčių kopijas, ji suprato, kad 2008 m. gegužės 26 d. kaip fizinis asmuo tarp kitų pasirašė tris laidavimo sutartis, kuriomis visu savo turtu laidavo už BUAB „Mano tikslas“ prievoles pagal Lizingo ir papildomo finansavimo sutartis. Šias sutartis atsakovė pasirašė suklaidinta ieškovo, t. y. apgauta (laidavimo sutartys buvo parengtos be atsakovės žinios ir įdėtos tarp kitų dokumentų); jos patvirtintos BUAB „Mano tikslas“ antspaudu, tai, atsakovės nuomone, patvirtina, kad ginčo sutartis ji pasirašė suklydusi, t. y. nesupratusi, kad su ieškovu pasirašo laidavimo sutartis, o ne Lizingo sutarties pakeitimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 775 524,95 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 768 Lt žyminio mokesčio, valstybei iš atsakovės – 35,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo; priešieškinį atmetė.
Spręsdamas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teismas nustatė, kad šias sutartis atsakovė sudarė 2008 m. gegužės 26 d., atvykusi pas ieškovą; šią dieną taip pat pasirašyti dokumentai dėl mokėjimų grafiko pagal Lizingo ir papildomo finansavimo laidavimo sutartis pakeitimo. Teismas taip pat nustatė, kad, prieš pasirašant, atsakovei buvo pateikti visi dokumentai, todėl, jo vertinimu, būdama rūpestinga ir atidi, negalėjo nepastebėti, jog pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis užtikrino įmonės prievolių įvykdymą savo turtu; pažymėjo, kad mokėjimų grafikų pakeitimus atsakovė pasirašė kaip UAB „Mano tikslas“ atstovė, o laidavimo sutartis – kaip fizinis asmuo; laidavimo sutartys sudarytos dviem egzemplioriais (laidavimo sutarčių 2 punktas), kurių vienas turėjo atitekti atsakovei. Iki kreipimosi į teismą dienos atsakovė šių sutarčių neginčijo, neprašė pakeisti jų sąlygų. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad laidavimo sutartis atsakovė sudarė laisva valia, o jų sudarymas atitinka įprastinę verslo praktiką: UAB „Mano tikslas“ jau 2008 m. pradžioje turėjo finansinių sunkumų; atsakovei pasirašius laidavimo sutartis, šešiems mėnesiams atidėtas įmokų mokėjimas, be to, 2008 m. lapkričio 19 d. susitarimu UAB „Mano tikslas“ dvylikai mėnesių pratęstas papildomo finansavimo terminas. Atsakovės nurodytos aplinkybės – kad ant laidavimo sutarčių uždėtas įmonės antspaudas – teismas nevertino kaip turinčios esminę reikšmę, sprendžiant dėl laidavimo sutarčių galiojimo. Teismas konstatavo, kad ginčo laidavimo sutartys atitinka joms keliamus reikalavimus (CK 6.76–6.79 straipsniai), atsakovė neįrodė ieškovo darbuotojų apgaulės jas sudarant (CK 1.91 straipsnis) ar kad iš esmės suklydo (CK 1.90 straipsnis), todėl priešieškinio netenkino.
Pasisakydamas dėl atsiliepimo į ieškinį argumento, kad laidavimo sutartimi užtikrintos terminuotos prievolės (CK 6.88 straipsnis), o laidavimo teisiniai santykiai yra pasibaigę, nes ieškovas nepareiškė ieškinio per tris mėnesius nuo dienos, kai suėjo prievolės įvykdymo terminas, t. y. 2009 m. birželio 11 d., kai UAB „Mano tikslas“ iškelta bankroto byla, teismas pažymėjo, kad pagal laidavimo sutarčių 21 punktą laidavimo sutartys pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia laidavimu užtikrintos prievolės pagal laidavimo ir papildomo finansavimo sutartis. Prievolės pagal šias sutartis pasibaigia jas tinkamai įvykdžius (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo, kad BUAB „Mano tikslas“ neįvykdė savo įsipareigojimų pagal lizingo ir papildomo finansavimo sutartis, už kurių įvykdymą atsakovė laidavo. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta nė vienos iš įstatyme įtvirtintų sąlygų, kuriai esant būtų galima spręsti, jog BUAB „Mano tikslas“ pagal lizingo ir papildomo finansavimo sutartis prisiimtos prievolės pasibaigė įmonės bankroto bylos iškėlimo ar ieškovo vienašalio sutarčių nutraukimo dieną (2011 m. birželio 2–ąją); nors lizingo ir papildomo finansavimo sutartyse nustatyta, kad jų galiojimo pabaiga – 2015 m. lapkričio 30 d., tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės ieškovo ir atsakovo susitarimui dėl laidavimo sutarčių galiojimo iki visiško BUAB „Mano tikslas“ prievolių įvykdymo (CPK 185 straipsnis), t. y. CK 6.88 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.
Spręsdamas dėl ieškovui iš atsakovės priteistinų nuostolių, patirtų pardavus lizingo sutarties pagrindu atsakovės valdytą turtą, dydžio, teismas nustatė, kad, nutraukus lizingo sutartį, BUAB „Mano tikslas“ dar buvo nesumokėjusi 727 711,01 Lt turto vertės. Ieškovas turtą pardavė už 500 000 Lt, todėl turėjo 227 711,01 Lt nuostolių, todėl, teismo vertinimu, jų atlyginimas priteistinas iš atsakovės. Teismui nekilo abejonių, kad turtas galėjo būti parduotas už per mažą kainą, nes byloje pateikta UAB „Inreal“ turto rinkos vertės nustatymo pažymoje nurodyta turto vertė 2010 m. birželio 10 d. – 490 000 Lt. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šioje pažymoje nurodyta turto vertė nepagrįsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus P. Č. ir G. M., pažymėjo, kad šis prašymas nemotyvuotas, nenurodyta, kodėl liudytojai negalėjo būti apklausti pirmosios instancijos teisme, todėl jį atmetė.
Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovės suklydimo pasirašant laidavimo sutartis, teisėjų kolegija nurodė, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, jog, 2008 m. gegužės 26 d. jai atvykus pas ieškovą, atsakovei pateikti jau parengti dokumentai, kuriuos ji pasirašė. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, kad atsakovei buvo sudarytos sąlygos susipažinti su pateiktais dokumentais ir atsisakyti pasirašyti tuos, dėl kurių ji nesitarė; nurodė, jog atsakovės paaiškinimai prieštaringi: 2011 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu ji pažymėjo, kad, prieš pasirašydama dokumentus, visada juos atidžiai peržiūri, tačiau 2008 m. gegužės 26 d. dokumentus pasirašė, greitai juos versdama ir dėdama antspaudą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sutartis dėl papildomo finansavimo, Lizingo sutarties priedą Nr. 11, Mokėjimų grafiko pakeitimą atsakovė pasirašė kaip ieškovo klientė, t. y. BUAB „Mano tikslas“ vadovė, o laidavimo sutartis – kaip fizinis asmuo, nurodydama savo asmens kodą. Aplinkybė, kad ant laidavimo sutarčių yra BUAB „Mano tikslas“ antspaudas, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog šios sutartys buvo sudarytos bendrovės vardu, nes tai prieštarautų laidavimo sutarties prasmei, tikslui bei turiniui (CK 6.76 straipsnio 1 dalis): BUAB „Mano tikslas“ negali laiduoti už save, toks laidavimas neturėtų jokios prasmės. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, būdama rūpestinga ir atidi, negalėjo nepastebėti, jog pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis laidavo ieškovui už vadovaujamos įmonės prievolių įvykdymą savo turtu ir prisiėmė kitus įsipareigojimus.
Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad laidavimo sutartys sudarytos be atsakovės sutuoktinio G. M. sutikimo, o išieškojimas bus vykdomas iš viso sutuoktinių turto, todėl G. M. turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-132/2013); taip pat kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-132/2013). Atsižvelgdama į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendė, kad pagal ieškovo ir atsakovės sudarytas laidavimo sutartis atsiradusios prievolės yra asmeninės, todėl šioms sutartims sudaryti nereikėjo atsakovės sutuoktinio sutikimo ir byloje priimtas procesinis sprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms; be to, atsakovė nepateikė prašymo įtraukti sutuoktinį į bylą trečiuoju asmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio klausimo nesprendė.
Spręsdama, ar ieškovas nepraleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškiniui laiduotojai (atsakovei) pateikti, teisėjų kolegija nurodė, kad laidavimo sutarčių 21 punktuose nedviprasmiškai ir aiškiai buvo nustatyta, jog jų galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jomis užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Šios sutarties dalyje „Turto išpirkimo sąlygos“ nurodytas lizingo terminas – 120 mėnesių, o 2.1 punkte nustatyta, kad sutartis galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo arba jos nutraukimo sutartyje nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartimi UAB „Mano tikslas“ iškelta bankroto byla; ši nutartis įsiteisėjo 2009 m. birželio 21 d. Iškėlus skolininkui bankroto bylą, visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis), todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo šalutinę prievolę. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje; kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) kylanti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju, esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos skolininkui UAB „Mano tikslas“ iškėlimo, atsakomybė pagal laidavimo sutartį atsakovei nekyla ir negali kilti, nes ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą ieškiniui jai pareikšti, kaip nepagrįstą; atkreipė dėmesį į tai, kad šis terminas taikomas tuo atveju, jeigu buvo laiduota tam tikram laikui arba laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė; šiuo atveju atsakovės laidavimas baigsis, kai bus įvykdyti visi BUAB „Mano tikslas“ skoliniai įsipareigojimai pagal Lizingo ir papildomo finansavimo sutartis.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl CK 1.135, 6.78, 6.81, 6.82 straipsnių pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, suformuotos praktikos. CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji mažintina iki skolos dydžio. UAB „Mano tikslas“ bankroto byloje patvirtintas ieškovo 285 467,38 Lt finansinis reikalavimas, o prašymas patvirtinti papildomai 491 341,09 Lt atmestas, nurodžius, kad ieškovas praleido Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartyje nustatytą terminą finansiniams reikalavimams pareikšti. Šioje civilinėje byloje iš kasatorės, kaip laiduotojos, ieškovui priteista 775 524,95 Lt nuostolių atlyginimo, t. y. beveik tris kartus daugiau, nei patvirtinta UAB „Mano tikslas“ bankroto byloje. Kasatorės nuomone, jos atsakomybė ribojama BUAB „Mano tikslas“ atsakomybės ribų, t. y. jos dydis negali viršyti 285 467,38 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinta, kad jeigu dėl Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Kadangi UAB „Mano tikslas“ bankroto byloje patvirtintas tik 285 467,38 Lt ieškovo reikalavimas, tai, kasatorės nuomone, remiantis pateiktais išaiškinimas, iki šios sumos sumažėjo ir jos, kaip laiduotojos, prievolė. Ieškovo reikalavimo pagrindiniam skolininkui dydis sumažėjo tik dėl paties ieškovo neveikimo, t. y. nesikreipimo į bankroto administratorių per įstatymo nustatytą terminą, todėl kasatorė negali būti atsakinga už tokio neveikimo padarinius. Bylą nagrinėję teismai, priteisdami iš kasatorės 775 524,95 Lt, pažeidė pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad Lizingo sutarties objektas parduotas su ieškovu susijusiai įmonei UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ už 500 000 Lt, nors reali šio turto vertė 2008 m. buvo apie 1,9 mln. Lt, todėl, jį pardavus už realią kainą, galėjo būti padengti visi pagal ieškovo apskaičiavimus nurodyti nuostoliai.
2. Dėl CPK 12, 13, 190 straipsnių pažeidimo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą apklausti liudytojus G. M. ir P. Č., pažeidė CPK 12, 13, 190 straipsnių nuostatas. Nurodyti liudytojai dalyvavo ieškovo ir BUAB „Mano tikslas“ derybose dėl kreditavimo sandorių sudarymo ar pakeitimo, todėl galėjo patvirtinti visas su sandorių sudarymu susijusias aplinkybes, inter alia tai, kad derybų metu šalys dėl kasatorės laidavimo nesitarė. Šios aplinkybės negali patvirtinti jokie kiti byloje pateikti įrodymai, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai suvaržė kasatorės teisę naudotis visomis įstatymo leidžiamomis procesinėmis gynybos priemonėmis, pažeidė rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimus.
3. Dėl CPK 47, 266, 329 straipsnių, CK 3.84, 3.85 straipsnių pažeidimo, netinkamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo. Kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pasisakė dėl į procesą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, atsisakė šį asmenį įtraukti į bylą, taip pažeidė CPK 47, 266, 329 straipsnių, CK 3.84, 3.85 straipsnių normas. Pagal ginčijamas laidavimo sutartis kasatorė įsipareigojo už skolininko prievoles atsakyti visu savo turtu, kurį valdo kartu su sutuoktiniu G. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priteisus ieškovo reikalaujamas sumas, jos bus išieškomos iš bendro sutuoktinių turto, kurio dalis, be kita ko, yra šeimos turtas ir kuris nebegalės būti naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, taip pat turės būti padalytas. Kasatorės nuomone, šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad priimti procesiniai sprendimai neturi įtakos kasatorės sutuoktinio teisėms ir pareigoms, todėl jis neturėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Apeliacinės instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-132/2013, buvo pasisakyta dėl to, ar, vienam sutuoktinių sudarant laidavimo sutartį, reikia gauti kito sutuoktinio leidimą (sutikimą), tačiau nenurodyta, ar kitas sutuoktinis turi būti įtraukiamas į bylą, kurioje ginčijama laidavimo sutartis; nurodytoje byloje laiduotojo sutuoktinis buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu.
4. Dėl CK 1.80, 1.90, 1.91 straipsnių, CPK 185 straipsnio pažeidimo. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo laidavimo sutarčių negaliojančiomis kasatorės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.80, 1.90, 1.91 straipsnių normas bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnį). Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino kasatorės nurodytos aplinkybės, kad ji dėl laidavimo sutarčių sudarymo su ieškovu nesitarė, nederino jų turinio ir sąlygų, ieškovas apie poreikį sudaryti tokias sutartis kasatorei nepranešė, nenurodė, kad kartu su kitais pasirašomais dokumentais ji pasirašo ir laidavimo sutartis, kasatorė negavo laidavimo sutarčių egzemplioriaus ir iki ieškinio pateikimo dienos nežinojo, jog tokios sutartys sudarytos. Anot kasatorės, ieškovui nebuvo jokio pagrindo taikyti papildomas reikalavimų užtikrinimo priemones. Bylą nagrinėję teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad laidavimo sutartyse greta kasatorės parašo yra juridinio asmens antspaudas. Tai, kasatorės nuomone, patvirtina, kad ji buvo įsitikinusi, jog visus dokumentus pasirašo UAB „Mano tikslas“ vardu; sutartyse nurodytas šio juridinio asmens buveinės, o ne kasatorės gyvenamosios vietos adresas.
5. Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo. Kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškovo pareikštus reikalavimus, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta finansų įstaigos pareiga patikrinti kliento finansinę bei ekonominę būklę ir įsitikinti, kad jis galės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas, prieš sudarydamas ginčo laidavimo sutartis, privalėjo įsitikinti, kad kasatorės finansinė ir ekonominė padėtis užtikrina, jog kasatorė sugebės įvykdyti visus laidavimo sutarčių pagrindu atsiradusius įsipareigojimus, tačiau to nepadarė, todėl turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl CK 1.135, 6.78, 6.81, 6.82 straipsnių pažeidimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, suformuotos praktikos. Ieškovas pažymi, kad kartu su kasatorės nurodomu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, paskelbta atskiroji nuomonė, kurioje nurodyta, jog Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami bankrutuojančios įmonės laiduotojų ir šios įmonės kreditorių santykiai, šis įstatymas skirtas jame nurodytiems asmenims ir taikomas tik tais klausimais, kuriuos tiesiogiai reglamentuoja. Tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad laiduotojo atsakomybei neturi įtakos ir jos nekeičia aplinkybės, jog skolininkui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šių bylų procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos skirtos skolininkui, bet ne laiduotojui, ir nekeičia jo prievolės sąlygų bei turinio. BUAB „Mano tikslas“ bankroto byloje patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas yra mažesnis, nei reiškiamas šioje byloje. Tokia situacija susidarė dėl to, kad ieškovas praleido terminą visam finansiniam reikalavimui bankroto byloje pareikšti. Tačiau tai nereiškia, kad taip ieškovas prarado teisę reikalauti iš kasatorės visos dėl netinkamo BUAB „Mano tikslas“ sutarčių vykdymo ieškovo patirtos nuostolių sumos. Tiek šioje byloje, tiek pagrindinio skolininko bankroto byloje buvo vertinamas ieškovo reikalavimo pagrįstumas ir nė vienoje jų nenustatyta, kad BUAB „Mano tikslas“ skola yra mažesnė, nei priteista iš kasatorės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtam civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinta, kad aplinkybė, jog kreditorius nepareiškė reikalavimo bankroto byloje, nereiškia, kad reikalavimas išnyko, tačiau gali lemti, jog jo nebebus įmanoma įgyvendinti skolininko bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiam reikalavimui pareikšti (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Tai, ieškovo nuomone, sudaro pagrindą spręsti, kad, kreditoriui net ir nepareiškus reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje, laiduotojas turi atsakyti pagal jam pareikštus reikalavimus.
2. Dėl CPK 12, 13, 190 straipsnių pažeidimo. Kasatorė neteikė prašymo apklausti liudytojus pirmosios instancijos teismui, taip pat nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kodėl būtinybė apklausti šiuos liudytojus iškilo vėliau, t. y. jau po bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo. Apeliaciniame skunde kasatorė neprašė nagrinėti bylos žodinio proceso tvarka, taigi, liudytojų apklausa negalėjo įvykti, be kita ko, dėl kasatorės netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis.
3. Dėl CPK 47, 266, 329 straipsnių, CK 3.84, 3.85 straipsnių pažeidimo, netinkamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo. Ieškovo nuomone, kasatorė nepagrindžia, kokioms konkrečiai jos sutuoktinio teisėms ir pareigoms turės įtakos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai. Laidavimas už BUAB „Mano tikslas“ įsipareigojimų įvykdymą yra asmeninė kasatorės prievolė, kuri gali būti vykdoma tik iš kasatorės, ne jos sutuoktinio turto, todėl pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva neprivalėjo įtraukti į bylą G. M. trečiuoju asmeniu. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, kasatorė nepateikė prašymo įtraukti sutuoktinį į bylą trečiuoju asmeniu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio klausimo nesprendė.
4. Dėl CK 1.80, 1.90, 1.91 straipsnių, CPK 185 straipsnio pažeidimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorė neginčijo, kad pasirašė laidavimo sutartis, taip pat nepateikė įrodymų, jog jai, kaip BUAB „Mano tikslas“ vadovei ir kaip fiziniam asmeniui, nesuteikta galimybės susipažinti su sudaromų sutarčių turiniu ir (ar) kad jos buvo nuo kasatorės slepiamos. Laidavimo sutartyse nurodyti kasatorės, kaip fizinio asmens, duomenys, todėl, ieškovo nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad jas buvo siekiama sudaryti juridinio asmens vardu, be to, tai prieštarautų laidavimo sutarčių esmei. Pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti pripažintas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba prisiėmė suklydimo riziką. Ši norma reiškia, kad kiekvienas asmuo, dalyvaudamas civilinėje apyvartoje, privalo elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai (CK 1.5, 1.6 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, būdama rūpestinga ir atidi, negalėjo nepastebėti, jog pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis laidavo ieškovui už savo vadovaujamos įmonės prievolių įvykdymą savo turtu ir prisiėmė kitus įsipareigojimus.
5. Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo. Ieškovas pažymi, kad argumentai dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio pažeidimo nepateikti ir nenagrinėti pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, todėl negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Kadangi laidavimas yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir laiduotojui laiduojant finansinės paslaugos nėra teikiamos, tai finansų įstaiga neturi pareigos vertinti laiduotojo mokumo kaip asmens, kuriam tokios paslaugos teikiamos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl laidavimo sutarčių, sudarytų fizinio asmens – įmonės direktorės, užtikrinant įmonės įsipareigojimus kreditoriui, (ne)galiojimo
CK 6.76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laidavimo samprata: laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, kasatorės teiginys, kad ji, pasirašydama laidavimo sutartis, supratusi, jog įmonė, o ne ji, kaip fizinis asmuo, laiduoja už įmonės skolas, prieštarauja laidavimo esmei – pats skolininkas negali laiduoti už save.
Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį laiduojama. Paprastai laiduojama už asmenį, kurį su laiduotoju sieja tam tikri ryšiai, todėl laiduotojas žino apie asmens finansines galimybes įvykdyti prievoles. Kasatorė buvo įmonės, už kurios įsipareigojimus laidavo, direktorė, akcininkė. Tai reiškia, kad ji galėjo įvertinti įmonės galimybes prisiimti finansinius įsipareigojimus bei juos įvykdyti. Įmonės akcininkų ar vadovų laidavimas už įmonės prievoles – įprasta kreditavimo santykių praktika, todėl kasatorės teiginiai, kad, sudarydama laidavimo sandorius, ji buvo kreditoriaus suklaidinta, kelia pagrįstų abejonių, juolab atsižvelgiant į kasatorės ir ieškovo sutartinių santykių aplinkybę, jog prieš laidavimo susitarimų sudarymą buvo atsisakyta kasatorės turto hipotekos. Kasatorei, kaip įmonės vadovei, atstovaujančiai įmonei kreditavimo santykiuose, turėjo būti žinoma, kad įmonės prievolių vykdymas turi būti užtikrinamas.
Suklydimas laikomas klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo momentu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Teismų nustatytos faktinės aplinkybės apie kasatorės ryšius su skolininku, jos teisinę ir faktinę padėtį įmonėje, kasatorės atstovavimą įmonei, šiai prisiimant kaip pagrindinio skolininko įsipareigojimus, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji klaidingai suprato faktines ir teisines laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybes. Nurodytos objektyviai egzistavusios aplinkybės patvirtina, kad kasatorės suvokė sudaromų sandorių esmę. Išskyrus skubą ir dokumentų gausą, kasatorė nenurodo jokių kitų aplinkybių, dėl kurių jos valia sudarant ginčo sandorius galėjo būti neteisingai išreikšta. Sandorių sudarymas, kasatorės nuomone, jai nenaudingomis sąlygomis, nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą suklydus pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. visuomeninė organizacija Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, bylos Nr. 3K-3-548/2011). Tais atvejais, kai šalis suklysta dėl sandorio perspektyvų, netaikomos sandorio negaliojimo suklydus taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Z. S. pareiškimą dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo, bylos Nr. 3K-3-504/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos laidavimo sandorių sudarymo aplinkybės bylą nagrinėjusiems teismams nesudarė pagrindo konstatuoti, jog ieškovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių kasatorė buvo paskatinta sudaryti laidavimo sandorius, t. y. buvo apgauta. Bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo ar apgaulės reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo praktikos bei pagrįstai nepripažino laidavimo sandorių negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. BUAB „Kavaska“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-264/2013).
Dėl laiduotojo atsakomybės pagal laidavimo sutartį apimties, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o solidariajam skolininkui – laiduotojui – pareiškiamas savarankiškas reikalavimas kitoje byloje
Laidavimo, kaip pagrindinę prievolę užtikrinančios prievolės, priklausymas nuo pagrindinės prievolės reiškia, kad pagrindinės prievolės dydis paprastai nulemia laiduotojo prievolės dydį. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas atsako kreditoriui tokia pat apimtimi, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčijamose laidavimo sutartyse nenustatyta šios taisyklės išimčių. Dėl to kasatorės laidavimo prievolės dydis yra toks pat, kaip ir pagrindinio skolininko (įmonės) pagal lizingo ir papildomo finansavimo susitarimus prisiimtų įsipareigojimų dydis. Kasatorė teigia, kad įmonės bankroto byloje patvirtinus tik 285 467 Lt kreditoriaus (ieškovo) reikalavimą, teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti iš kasatorės visą likusią pagrindinio skolininko (įmonės) neįvykdytą skolos dalį ir dėl lizingo sutarties nutraukimo kreditoriaus patirtus nuostolius, t. y. 775 524 Lt.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui įtakos už jį laidavusio asmens teisių ir pareigų apimčiai, nurodė, kad bankroto bylos iškėlimas yra juridiškai reikšmingas faktas, sukeliantis materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių: nutrūksta sutartiniai santykiai, tarp jų – ir laidavimo, kaip šalutinės prievolės; nepriklausomai nuo sutartinių terminų, nutrūksta netesybų ir palūkanų skaičiavimas; fiksuojama neįvykdytų prievolių apimtis; kreditorius įgyja teisę reikšti finansinį reikalavimą tiek skolininkui jo bankroto byloje, tiek laiduotojui (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas Įmonių bankroto įstatymo ir laidavimą reglamentuojančias CK nuostatas, pažymėjo, kad, kreditoriui nepasinaudojus teise pareikšti reikalavimą bankroto byloje, reikalavimas neišnyksta, tačiau tai gali lemti, jog jo nebus įmanoma įgyvendinti bankroto byloje, jei teismas neatnaujins termino šiam reikalavimui pareikšti (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalis, 26 straipsnio 1 dalis). Laiduotojo solidarioji atsakomybė lemia, kad kreditorius gali reikšti reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos reikšti reikalavimo pagrindinio skolininko bankroto byloje (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.68 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Tais atvejais, kai kreditorius nepareiškia reikalavimo skolininko bankroto byloje, laiduotojas išlieka solidariuoju skolininku ir atsako tiek, kiek pagrindinis skolininkas neįvykdė prievolės. Tokių pačių padarinių laiduotojui atsiranda tada, kai kreditorius pareiškia finansinį reikalavimą skolininko bankroto byloje, bet teismas jo netvirtina, nes praleistas terminas reikalavimui pareikšti arba jis negali būti atnaujinamas.
Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai dalis kreditoriaus (ieškovo) finansinio reikalavimo, pareikšto skolininko (įmonės) bankroto byloje, nepatvirtinta, nes kreditorius praleido terminą šiam reikalavimui pateikti (žr. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. B2-2108-585/2012). Remiantis pirmiau pateiktais išaiškinimais, ši aplinkybė nereiškia, kad kreditorius atsisakė dalies reikalavimo skolininkui CK 6.86 straipsnio prasme, t. y. atleido laiduotoją (kasatorę) nuo atsakomybės, nes įstatyme neįtvirtinta įpareigojimo kreditoriui iš pradžių reikšti reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, o tik vėliau – laiduotojui, nes, minėta, kreditorius turi teisę rinktis, kam nukreipti reikalavimą solidaraus laidavimo atveju (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad kreditoriaus reikalavimo skolininko bankroto byloje nepatvirtinimas dėl to, jog praleistas terminas jam pareikšti, nėra vienas iš įstatyme įtvirtintų solidariojo skolininko (šiuo atveju – laiduotojo) prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.87 straipsnis, CK šeštosios knygos IX skyrius), jeigu jam reikalavimas buvo pareikštas laiku.
Dėl laiduotojo teisių ginčyti skolinio įsipareigojimo dydį, kai jis priklauso nuo kreditoriaus veiksmų, atliekamų lizingo sutarties nutraukimo atveju
CK 6.82 straipsnyje nustatytos laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys, teisės ir pareigos. Nagrinėjamoje byloje aktuali šios normos 2 dalis, suteikianti teisę laiduotojui pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako ar pripažįsta prievolę. Kasatorė laidavo už jos vadovaujamos įmonės skolas, kurių galėtų atsirasti neįvykdžius ar iš dalies įvykdžius lizingo sutartį. Ši sutartis buvo nutraukta iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bankroto administratorius 2009 m. liepos 13 d. perdavė lizingo dalyką (patalpas) lizingo davėjui (ieškovui). Perdavimo akte nenurodyta turto vertė ar kitos reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiantis galima būtų spręsti apie turto perdavimo momentu buvusią turto vertę. Kasatorė pateikė pirmosios instancijos teismui argumentų, kad lizingo objektu buvęs turtas iš esmės pagerintas; turtas yra nekilnojamasis, todėl negalėjo labai nuvertėti, o preliminarus jo vertinimas rinkoje labai skiriasi nuo kainos, už kurią jis parduotas. Kartu kasatorė kėlė kreditoriaus (ieškovo) sąžiningumo klausimą ir abejojo, kad jis veikė taip, jog dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtų kuo mažiau nuostolių, nes tik po metų po turto jam grąžinimo pardavė turtą susijusiai įmonei už perpus mažesnę nei rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė kaip neįrodytus. Apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuostolių dydžiu, nepasisakė, nors kasatorė skundė su tuo susijusias pirmosios instancijos teismo išvadas (T. 2, b. l. 113).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo daiktą atlieka lizingo gavėjo prievolių pagal lizino sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją; lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius gali padengti realizavęs jam nuosavybes teise priklausantį lizingo dalyką. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas perėmęs daiktą kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Strategy and management group“, bylos Nr. 3K-3-155/2014). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga, kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Evekas“, bylos Nr. 3K-3-623/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Strategy and management group“, bylos Nr. 3K-3-155/2014).
Kasacinio skundo argumentai, kad, pardavus lizingo dalyką, gautos sumos turėjo užtekti ne tik prievolėms pagal lizingo sutartį, bet ir pagal papildomus finansinių įsipareigojimų susitarimus įvykdyti, negali būti atmetami, nepatikrinus, ar kreditorius (ieškovas), parduodamas turtą, veikė apdairiai, sąžiningai, siekė gauti maksimalią kainą (CK 6.359 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad kreditorius pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti mažinama tokiu dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Pažymėtina, kad kasatorė (laiduotoja) turi teisę teikti įrodymus, susijusius su turto verte jo grąžinimo ir (ar) pardavimo momentu, net ir tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas bankroto byloje aplinkybių, susijusių su parduoto turto verte, neginčijo (CK 6.82 straipsnio 2 dalis).
CPK 331 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui. Apeliacinės instancijos teismas priimame procesiniame sprendime turi pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, o jei atsisakoma dėl kai kurių argumentų pasisakyti, toks atsisakymas turi būti argumentuojamas. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kasatorės argumentus dėl pardavimo kainos ir kitų pardavimo aplinkybių, todėl apeliacijos funkcija dėl šios bylos dalies liko neįvykdyta. Kasacinis teismas turi teisę pasisakyti tik dėl tų aplinkybių ir argumentų, kurie buvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą
Kasatorės teigimu, pagal ginčo laidavimo sutartis ji įsipareigojo atsakyti už skolininko prievoles visu turtu, kurį valdo kartu su sutuoktiniu G. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo įtraukti kasatorės sutuoktinį į bylą trečiuoju asmeniu.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, pažymi, kad laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; kt.) ir nepriskiriamas prie sandorių, kuriuos abu sutuoktiniai privalo sudaryti kartu ar vienas jų, sudarydamas tokį sandorį, turi turėti kito sutuoktinio įgaliojimą (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laidavimo sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau galima situacija, kai laidavimo sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių. Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Vykdant laidavimo sutartį, jeigu laiduoja vienas iš sutuoktinių savo turtu, išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į jo asmeninės nuosavybės teise turimą turtą ir, tik jeigu tokio turto nepakaks kreditoriaus reikalavimams patenkinti, skola išieškoma iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios laiduojančio sutuoktinio dalies. Į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-132/2013). Remiantis pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad tuo atveju, kai laidavimo sandoris sudarytas tik vienam sutuoktiniui prisiimant tokio sandorio pagrindu atsirandančias prievoles (atsakyti už skolininką, jeigu šis neįvykdys jam tenkančių prievolių), kitam sutuoktiniui neatsiranda pareigos pagal jį atsakyti ir jo turtiniai interesai dėl tokio sandorio vykdymo nepažeidžiami. Aplinkybė, kad, vykdant išieškojimą pagal laidavimo sandorį, gali iškilti poreikis padalyti sutuoktinių bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą, nevertintina kaip sutuoktinio turtinių interesų pažeidimas, be to, nėra nagrinėjimo dalykas ar jo dalis šioje byloje. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog bylą nagrinėję teismai, neįtraukdami kasatorės sutuoktinio į bylą, pažeidė kasaciniame skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas (CK 3.84, 3.85 straipsniai, CPK 47, 266, 329 straipsniai) ir (ar) nukrypo nuo šiuo klausimu aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Dėl Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio
Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui; 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojama, kad finansų įstaiga privalo įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei. Taigi, šiose nuostatose įtvirtinta finansų įstaigos pareiga, prieš sudarant kreditavimo sandorius, išsiaiškinti kliento finansinę padėtį, taip pat ja domėtis ir sutartinių santykių metu. Kliento samprata atskleista Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje: asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Remiantis Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, prie tokių paslaugų, be kita ko, priskiriamas skolinimas (2 punktas), finansinė nuoma (lizingas) (3 punktas), finansinių laidavimų ir garantijų teikimas (6 punktas), informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas (11 punktas). Bylos duomenimis, šios paslaugos buvo teikiamos kasatorės atstovaujamai bankrutuojančiai įmonei, bet ne kasatorei, kaip fiziniam asmeniui. Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje (2007 m. spalio 27 d. įstatymo redakcija, galiojusi ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu) įtvirtintos nuostatos, skirtos susijusiems finansų įstaigos klientams apibrėžti, nurodant, kad tarpusavyje susijusių klientų grupė – tai du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie yra susiję tarpusavyje dėl to, kad: 1) vienas iš klientų tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai gali kontroliuoti kitus klientus arba 2) klientai yra susiję tokiais tarpusavio ryšiais, kad jeigu vienas iš jų negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų finansų įstaigai, kiltų sunkumų ir kitam arba kitiems klientams įvykdyti įsipareigojimus šiai finansų įstaigai. Kasatorė, būdama įmonės vadovė ir akcininkė, galėjo kontroliuoti įmonės veiklą ir daryti jai įtaką, tačiau, minėta, remiantis byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ji nebuvo finansų įstaigos (ieškovo) klientė Finansų įstaigos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento (lizingo paslaugos gavėjo) prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai (nėra finansų įstaigos klientai), todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.
Pažymėtina, kad laiduotojų turėjimas ir jų turtinė padėtis (reali galimybė atsakyti pagrindinio skolininko kreditoriui už pagrindinio skolininko prievoles) yra vertinami pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnį, sprendžiant dėl pagrindinio skolininko mokumo. Šioje byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovas būtų netinkamai įvertinęs kliento – bankrutuojančios įmonės – galimybes vykdyti lizingo sutartį. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ginčo laidavimo sandorių galiojimo, nepagrįstai netaikė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio.
Dėl liudytojų neiškvietimo (CPK 190 straipsnis) ir įrodymų, reikšmingų sprendžiant dėl laidavimo sandorių negaliojimo, nesurinkimo (CPK 185 straipsnis)
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatorės prašymą šaukti liudyti G. M. ir P. Č., kurie dalyvavo ieškovo ir bankrutuojančios įmonės derybose dėl kreditavimo sandorių sudarymo ir (ar) jų pakeitimo, pažeidė CPK 12, 13, 190 straipsnių nuostatas.
Pažymėtina, kad dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis teismo šaukti liudytoją, privalo nurodyti tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Prašyme nenurodžius, kokias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti liudytojas, teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį prašymą. Kad būtų laikomasi proceso kooperacijos ir koncentracijos principų, šauktinus į teismą liudytojus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas) arba priešieškinyje (CPK 143 straipsnio 3 dalis). Tokia teisė gali būti įgyvendinama ir bet kuriame procesiniame ar paruošiamajame dokumente (CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 112 straipsnis). Bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme arba apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas apklausti liudytojus gali būti tenkinamas tik išimtiniais atvejais (CPK 245 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).
Šiuo atveju byloje nustatyta, kad kasatorė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje) neprašė kviesti ir apklausti liudytojų. Nurodydama tokį prašymą apeliaciniame skunde, kasatorė nepagrindė, kokias konkrečias reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, gali šie liudytojai patvirtinti ir kodėl būtinybė apklausti šiuos liudytojus iškilo jau po teismo sprendimo priėmimo. Apeliaciniame skunde pateikta ir liudytojų apklausa siekiama įrodyti aplinkybė, kad kasatorė, sudarydama bendrovės vardu kreditavimo ir papildomo finansavimo susitarimus, nesitarė su ieškovu dėl laidavimo sutarčių sudarymo, nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų nustatyto laidavimo sutarčių sudarymo ir kasatorės valios trūkumų nebuvimo, jas sudarant, fakto. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą apklausti liudytojus, pirmiau nurodytas aplinkybes įvertino, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis pažeidė CPK 190 straipsnio nuostatas, taip pat rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai). Kartu nėra pagrindo spręsti, kad byla turėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių kasacinio teismo praktikoje pripažįstama būtinybė apklausti liudytojus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas Assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui atsisakius tenkinti prašymą apklausti liudytojus ir nenustačius kitų aplinkybių, kurios suponuotų poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pagrįstai vadovautasi bendrąja procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančia norma (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus vertina kasacinio skundo argumentus, kad teismų išvados, jog ginčo laidavimo sandoriai yra teisėti ir galiojantys, padarytos nesurinkus ir neįvertinus visų reikšmingų tokioms išvadoms padaryti įrodymų. Pažymėtina, kad šis argumentas iš dalies grindžiamas aplinkybėmis, jog nebuvo apklausti kasatorės prašomi iškviesti liudytojai. Dėl šio prašymo pagrįstumo ir jo reikšmės byloje sprendžiamiems klausimams jau pasisakyta.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su ginčo laidavimo sutarčių sudarymu bei vykdymu (laidavimo sutartis, ieškovo ir kasatorės paaiškinimus, sutartinius santykius ir jų praktiką patvirtinančius duomenis ir kt.), remdamiesi kasacinio teismo formuojama praktika, pasisakė dėl kasatorės nurodytų laidavimo sutarčių negaliojimų pagrindų buvimo ir nustatė, kad byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog šios sutartys sudarytos suklydus (CPK 1.90 straipsnis) ar dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Kasatorė nepateikė jokių kitų įrodymų ar aplinkybių, kurios, sprendžiant dėl ginčo laidavimo sandorių teisėtumo, bylą nagrinėjusių teismų neįvertintos ar jas nemotyvuojant atsisakyta tirti ir vertinti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi teismų sprendimų argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai, netenkindami kasatorės reikalavimo pripažinti ginčo laidavimo sandorių negaliojančiais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo laidavimo sandorių galiojimo ir kasatorės prievolės pagal juos atsakyti, pagrindiniam skolininkui iškėlus bankroto bylą, tačiau nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su lizingo sutarties dalyko pardavimu, pažeidė procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias teisės normas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), todėl galėjo būti priimtas iš dalies neteisėtas procesinis sprendimas. Tai sudaro pagrindą grąžinti bylos dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas, apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas turėjo 30,09 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylos dalį pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo dalis tenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Dalia Vasarienė
