Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, sutartinę atsakomybę bei prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-496-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00053-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.10.5.1; 2.7.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ir atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atlyginimo už iš patentu apsaugoto išradimo, naudojamo atsakovės veikloje gaminant naftos produktus, 1996–1997, 1999–2004 ir 2004–2010 metais gautą ekonominę naudą priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, sutartinę atsakomybę bei prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės AB „ORLEN Lietuva“: 1) autorinį atlyginimą už patentus pagal šalių sutartinius įsipareigojimus: ieškovui M. B. – 951 034,34 Eur (3 283 731,37 Lt); ieškovui M B. – 1 035 089,19 Eur (3 573 955,95 Lt); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur (3 628 333,37 Lt); 2) palūkanas: ieškovui M. B. – 430 608,52 Eur (1 486 805,10 Lt); ieškovui M. B. – 468 666,80 Eur (1 618 212,74 Lt); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 475 797,53 Eur (1 642 833,70 Lt); 3) 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai nurodė, kad yra išradimo, apsaugoto Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 29 d. patentu Nr. 3884 (patentinės paraiškos padavimo data – 1994 m. birželio 22 d.) (toliau – ir Patentas, Patentas LT), bendraautoriai. 1994 m. rugsėjo 5 d. ieškovai su atsakove sudarė sutartį Nr. 2 dėl išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo (toliau – Sutartis). Toks pat išradimas buvo patentuotas ir Rusijos Federacijos patentu (toliau – Patentas RU). Sutartyje buvo nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomi ieškovas M. B. ir atsakovė (buvęs pavadinimas – AB „Mažeikių nafta“), o išradimo bendraautoriais – ieškovai, kuriems pareikalavus atsakovė privalės išmokėti lygiomis dalimis autorinį atlyginimą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą Patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 m. rudenį–žiemą, tačiau atsakovė gera valia autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau mokėti atsisakė.

Ieškovai prašymą priteisti autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą atsakovės veikloje (skaičiuojant nuo gautos naudos 25 procentus) išskyrė pagal laikotarpius: 1) nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d.; 2) nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 metų (iki įrenginio galutinio išmontavimo ir naujo sumontavimo); 3) nuo 2005 iki 2010 metų. Savo skaičiavimus ieškovai grindė Šiaulių apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-185-44/2006 dokumentais ir šioje byloje priimtais aukštesnės instancijos teismų procesiniais sprendimais (kurie, ieškovų nuomone, šiai bylai turi prejudicinę galią ir yra prima facie (turintys didesnę įrodomąją galią) įrodymai) bei V. Č. turto vertinimo įmonės išradimo ekonominio efekto 1996–2010 metais dydžio skaičiavimo duomenimis bei taikyta apskaičiavimo metodika.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovės ieškovams: M. B. – 771 433,91 Eur; M. B. – 858 180,41 Eur; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 871 237,55 Eur autorinį atlyginimą (neišskaičius pajamų mokesčio); 2) priteisė iš atsakovės ieškovams: M. B. – 99 834,24 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 112 401,24 Eur, M. B. – 110 716,69 Eur palūkanų; 3) priteisė iš atsakovės ieškovams 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas: M. B. – 871 268,15 Eur, M. B. – 968 897,10 Eur, B. V., A. G., B. B., S. S., P. R. – 983 638,79 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisė iš atsakovės ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas nurodė, kad aplinkybės ir faktai, nustatyti civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, turi prejudicinę galią šioje byloje ir yra prima facie įrodymai. Teismas vadovavosi byloje atliktos technologinės-ekonominės ekspertizės, kurią atliko profesorius C. B., išvadomis, bei V. Č. atlikto ekonominio efekto apskaičiavimu ir sprendė, kad Patentu saugomas išradimas atsakovei leido gauti didžiausią naftos produktų išeigą, taip pat ir ekonominį efektą. Teismas pažymėjo, kad nors ekspertizę atlikęs ekspertas ir V. Č. nustatė skirtingo dydžio ekonominį efektą, tačiau tai paaiškinama tuo, kad V. Č. apskaičiavimą atliko dar prieš ieškinio pareiškimą, o ekspertas akte rėmėsi beveik 12 tomų medžiaga, įskaitant ir ekspertizei reikalingus tiriamojo laikotarpio techninius dokumentus bei naftos produktų gamybos parametrus. Vertindamas dr. V. B. bei V. L. K. kritiką dėl ekspertizės akto, teismas sprendė, kad šių specialistų nuomonė yra subjektyvi, neparemta kitais bylos įrodymais, specialistai neturi bylai reikalingos kompetencijos, be to, yra su atsakovu susiję asmenys. Teismas nesutiko su atsakovės prašymu pripažinti Sutartį niekine, nes padarė išvadą, kad Sutartis buvo sudaryta ir joje aiškiai išreikšta abiejų šalių valia, pagal kurią atsakovė įsipareigojo mokėti už ieškovų sukurtą techninį sprendimą. Pasak teismo, Sutarties sudarymą patvirtino ir atsakovės veiksmai, t. y. ji kelis kartus sumokėjo ieškovams autorinį atlyginimą už pagal Patentą sukurto įrenginio naudojimą, derėjosi dėl autorinio atlyginimo dydžio. Tačiau, teismo nuomone, prievolė mokėti autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą galiojo tik Patento LT apsaugos galiojimo laikotarpiu. Teismas sprendė, kad Sutarties šalys Sutarties vykdymą siejo su dviem esminėmis aplinkybėm: a) išradimo įdiegimu ir naudojimu bei b) ekonominio efekto gavimu iš vienos pusės ir Patento galiojimu iš kitos pusės. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovai pagrįstai reikalauja priteisti jiems autorinį atlyginimą už visą Patento galiojimo laiką, t. y. iki jo galiojimo pasibaigimo (2000 m. birželio 22 d.), ir už išradimo naudojimo laiką, kurį lemia išradimo patentinės apsaugos galiojimo laikas; reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį iki 2004 m. balandžio 20 d. vertino kaip nepagrįstą.

Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovų reikalavimams priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus, teismas konstatavo, kad ieškovai negalėjo pateikti reikalavimo, nes neturėjo atsakovės atliktų apskaičiavimų, o atsakovė ekonominio efekto buvimą neigė, dėl to ieškovai negalėjo žinoti, jog jų teisės gauti autorinį atlyginimą yra pažeidžiamos. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovai, kreipdamiesi tiesiogiai į atsakovę, siekdami gauti jiems priklausančias išmokas, ilgą laiką nesikreipė teisminės gynybos, nors pagal visą bylos eigą turėjo suvokti, jog jų teisės galimai yra pažeidžiamos ir kitais būdais jos nebus atkurtos, todėl formaliai jie praleido ieškinio senaties terminą reikalauti atlygio už 1996–1999 metus. Tačiau teismas sprendė, jog terminas turi būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškovams aktyviai ginant savo pažeistas teises kitais būdais, siekiant susitarimo su atsakovu.

Teismas sprendė, jog pagal Sutartį ieškovai turi teisę gauti iš atsakovės atlyginimą už išradimo, naudojamo atsakovės gamybinėje veikloje gaminant naftos produktus, sukurtą pridėtinę naudą, t. y. ekonominį efektą visą Patento galiojimo laiką, kol išradimas buvo naudojamas atsakovės veikloje. Patentinio atlyginimo dalį ieškovams teismas nustatė tokiu principu: išradimo, apsaugoto Patentu, išradėjams išmokėtina 25 proc. suma nuo apskaičiuoto išradimo panaudojimo už kiekvieną eksperto atskirai apskaičiuotą laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d. ekonominio efekto dydžio, kuri sudarytų: a) 1996 m. – 18 742 892 Lt; b) 1997 m. – 37 730 816 Lt; c) 1998 m. – 10 329 022,20 Lt; d) 1999 m. – 18 095 653,70 Lt; f) 2000 m. – 11 083 026,80 Lt (iki 2000 m. birželio 22 d. – 5 268 989,9 Lt). Apskaičiuodamas ieškovams priklausančias išmokėti sumas teismas rėmėsi anksčiau nurodytais duomenimis ir eksperto teiktais skaičiavimais ir sprendė, kad ieškovams priteistina 6 528 569,12 Eur (22 541 843,45 Lt). Visiems autoriams priklausančio autorinio atlyginimo sumą teismas padalijo vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 naudota metodika, todėl visiems ieškovams (išskyrus M. B.) nustatė išmokėti po 13,345 proc. nuo sumos (871 237,55 Eur), o ieškovui M. B. – 13,145 proc. (858 180,41 Eur). Kadangi vienam iš ieškovų M. B. 99 803,64 Eur (344 602 Lt) patentinio atlyginimo dalis už 1998 metus jau priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šiam ieškovui priteistiną sumą atitinkamai sumažino.

Teismas, vertindamas ieškovų reikalavimą sumokėti jiems autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti šią reikalavimo dalį. Nors ieškovai savo reikalavimą grindė aplinkybe, kad atsakovė, 2004 m. įdiegusi naują įrenginį, pasinaudojo jų idėja (dėl sukamojo srauto), teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog teisinė apsauga Patentu buvo suteikta ne idėjai, bet konkrečiam įrenginiui – antvamzdžiui ir jo optimaliam ilgiui, dėl kurio išskirtinių savybių prasidėdavo paduodamos naftos sukamojo srauto judėjimas. Pasak teismo, ieškovai turi teisę gauti materialinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą ne daugiau kaip 10 metų. Teismas atmetė ir ieškovų alternatyvų reikalavimą priteisti jiems autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo, nes šalys Sutartimi susitarė, kaip atsakovė naudosis išradimu, todėl atsakovė ieškovų sukurtu techniniu sprendimu naudojosi teisėtai, be to, šalys susitarė, kiek galios Sutartis, ir nesitarė, kaip elgsis po Sutarties galiojimo pasibaigimo. Reikalavimą priteisti palūkanas teismas sumažino 80 proc., nes ieškovai patys ilgai delsė kreiptis į teismą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovės ieškovui M. B.50 148,33 Eur, neišskaičius pajamų mokesčio ir 31 593,44 Eur palūkanų, ieškovams M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 50 911,34 Eur, neišskaičius pajamų mokesčio ir po 32 074,14 Eur palūkanų, bei 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės ieškovams po 1606,11 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; grąžino atsakovei teismo depozitinėje sąskaitoje esantį 2422,26 Eur likutį lėšų, panaudotų užtikrinant užsienio šalies eksperto atvykimą į teismą.

Kolegija konstatavo, kad ieškovų pareikštiems reikalavimams priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus, pagal kuriuos ieškovų reikalavimo teisė gauti autorinį atlyginimą už 1996–1997 metus pasibaigė 2001 m. liepos 1 d. (pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį), o už 1998–1999 metus – 2000–2009 metais (pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovams jau nuo 1996 metų buvo žinoma apie atsakovės atliktą techninių sprendimų ekonominio efektyvumo skaičiavimą, o ieškovų sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie teisės pažeidimą momentas (subjektyvusis momentas) yra 1997 m. gegužės 1 d. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ieškovai pagal savo išsilavinimą, profesiją, asmeninę ir profesinę patirtį vertintini kaip kvalifikuoti subjektai, kuriems taikytini aukštesni faktinių aplinkybių žinojimo, suvokimo ir taikymo standartai, todėl jų teiginius, jog apie savo teisių pažeidimą jie sužinojo tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2009 m. spalio 28 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009, kurioje vienas iš ieškovų M. B. buvo pareiškęs ieškinį atsakovei, laikė nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog minėtame sprendime konstatuotas vieno iš ieškovų, M. B., teisių pažeidimas, nelaikytina svarbia ieškinio senaties termino atnaujinimo reikalavimams dėl autorinio atlyginimo už 1996–1999 metus priteisimo priežastimi, kadangi ieškovai, sužinoję apie savo teisių pažeidimą dar 1997 m. gegužės 1 d., per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą teismine gynyba nesinaudojo iki 2011 m. sausio 24 d. (ieškinio šioje byloje pareiškimo), išskyrus vieną iš bendraautorį M. B., kuris buvo kreipęsis į teismą dėl autorinio atlyginimo už 1998 metus priteisimo, tačiau reikalavimų priteisti autorinį atlyginimą už 1996 m. ir 1997 m. taip pat nebuvo pareiškęs. Todėl kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties atnaujinimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos ieškinio senaties atnaujinimo aiškinimo ir taikymo praktikos ir nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas reikalavimams gauti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus praleistas be svarbių priežasčių, ir nepagrįstai jį atnaujino.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su byloje atliktos technologinės-ekonominės ekspertizės išvadomis, nepateikė duomenų, paneigiančių profesoriaus C. B. atliktus skaičiavimus; atsakovė nepripažįsta, jog išradimas, apsaugotas Patentu, buvo įdiegtas ir naudojamas, nors šis faktas buvo nustatytas dar 2008 metais atlikus ekspertizę ir konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 (civilinė byla Nr. 2-185-44/2006). 2008 metais ekspertas įvertino Patento apibrėžtį ir išsiaiškino, kad atsakovės naftos perdirbimo gamykloje sumontuotas įrenginys patenka į Patento apibrėžties ribas, išradimas buvo įdiegtas ir naudojamas kaip bendra konstrukcija, todėl ekspertas C. B. skaičiavimuose nurodė visbrekingo įrenginį, visbrekingo procesą, neišskyręs atskirų šios konstrukcijos elementų. Kolegija taip pat pažymėjo, jog Patentu buvo saugomas terminio krekingo reaktorius, t. y. bendra konstrukcija, o ne terminio krekingo apatinio antvamzdžio ilgis ir (ar) antvamzdžio flanšinis sujungimas. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas gautą ekonominį efektą dėl atsakovės naudoto ieškovų išradimo, pagrįstai vadovavosi eksperto C. B. išvada.

Kadangi ieškinys Šiaulių apygardos teisme gautas 2011 m. sausio 24 d., priimtas 2011 m. vasario 2 d., kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalauti autorinio atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 metų iki 2000 m. birželio 22 d. (Patento galiojimo pabaigos) nepasibaigęs ir už šį laikotarpį priteistini autoriniai atlyginimai ir palūkanos. Kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 konstatuotų faktinių aplinkybių, pagal kurias ieškovų išradimas, apsaugotas Patentu, atsakovės įmonėje buvo įdiegtas ir naudojamas nuo 1994 iki 2004 metų, nagrinėjamoje byloje pakartotinai įrodinėti nereikia. Vadovaudamasi eksperto apskaičiavimais bei taikydama Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 naudotą metodiką, teisėjų kolegija už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 22 d. ieškovui M. B. priteisė 50 148,33 Eur (381 501,23 Eur × 13,145 proc.) autorinio atlyginimo sumą, ieškovams M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 50 911,34 Eur (381 501,23 Eur × 13,345 proc.) autorinio atlyginimo sumą.

Kolegija padarė išvadą, kad ieškinio dalį dėl ieškovams neišmokėtų autorinių atlyginimų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai ir teisėtai, nes po 2000 m. birželio 22 d. atsakovei atsirado teisė laisvai naudotis ieškovų išradimais, kurie jau nebuvo apsaugoti Patentu; pažymėjo, kad patento maksimalus galiojimo terminas yra sąlyginis, nes nesumokėjus metų mokesčio per tam tikrą nustatytą terminą, patentas nustoja galioti. Kolegijos vertinimu, ieškovai vienašališkai tik sau naudinga linkme, plečiamai aiškina Sutarties šalių valią, šalių tarpusavio įsipareigojimus susiedami tik su maksimaliai galimu ir teoriniu 20 metų patento galiojimo terminu.

Skaičiuodama priteistinas palūkanas, kolegija vadovavosi 1964 m. CK 236 straipsniu ir CK 6.210 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgdama į santykį tarp priteistų autorinio atlyginimo sumų ir nustatytų palūkanų sumų ir į aplinkybę, jog piniginė prievolė neįvykdyta nuo 2000 metų, kolegija sprendė, kad iki bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. vasario 2 d.) priskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi ieškovų pinigais nėra per didelės, todėl teisėjų kolegija sprendė iš atsakovės ieškovo M. B. naudai priteisti 31 593,44 Eur palūkanų, kitų ieškovų naudai – po 32 074,14 Eur palūkanų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovų patikslintas ieškinys, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą byloje – patenkinti 2012 m. sausio 18 d. ieškovų patikslintą ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nes ieškinio senatį skaičiavo nuo to momento, kai ieškovai net nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę. Teismas ignoravo tai, kad Sutartimi sulygta prievolė yra sąlyginė, o jos apibrėžtumas ir iš to išplaukiantis autorių reikalavimo teisės atsiradimas priklauso nuo atidedamųjų sąlygų: išradimo naudojimo atsakovės veikloje ir ekonominio efekto sukūrimo, atsiradimo (kurio jie negalėjo žinoti). Sąlyginėms prievolėms su atidedamąja sąlyga pažeistų teisių sužinojimo momentas nustatomas tik tada, kai asmuo sužino, kad konkrečios atidedamosios sąlygos yra įvykusios.

Teismas nukrypo nuo CK 1.131 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos, nors byloje buvo nustatytas visetas savarankiškų aplinkybių ieškinio senaties terminui atnaujinti. Taip buvo paneigta CK taisyklė, kad kiekvienas civilinių teisinių santykių dalyvis yra atsakingas už savo veiksmus.

Teismas šiurkščiai pažeidė CK 1.130 straipsnio 2 dalį, leisdamas skolininkui savo faktiniais veiksmais pirma pripažinti prievolę, o vėlesniu pareiškimu nuo jos apsiginti. Šalių vykdytos derybos akivaizdžiai rodė, kad atsakovė pripažino savo prievolę mokėti autorinį atlyginimą už Patentu apsaugoto išradimo naudojimą.

Vertindamas Sutarties turinį teismas be pagrindo suabsoliutino lingvistinį jos tekstą, taip paneigdamas sutarčių aiškinimo taisykles, bei sukūrė precedentą, leidžiantį nesąžiningam skolininkui slaptai, vienašališkai ir pažeidžiant Sutarties nuostatas nutraukti Sutartį, nesilaikant privalomos sutarties nutraukimo tvarkos. Taip teismas paneigė tikruosius Sutarties šalių ketinimus. Prioriteto sutarties vykdymui principas įpareigoja šalis visomis įmanomomis priemonėmis siekti išsaugoti sutartį, o sutarties nutraukimą naudoti kaip paskutinę priemonę.

Nutartimi padarytas šiurkštus nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.242 straipsnis) pažeidimas, nes teismas atsisakė taikyti šį institutą pripažinęs, kad atsakovė, nesąžiningai nustojusi mokėti Patento palaikymo mokesčius, įgavo pagrindą naudotis ieškovų išradimu neatlygintinai.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus bei už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2010 metų, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškinio senaties termino pradžios momentas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja. Ieškovai siekia pagrįsti, kad, atsakovei neatlikus tariamo išradimo ekonominės naudos apskaičiavimų bei neigiant Patentu apsaugoto išradimo įdiegimą, ieškovai apskritai neturėjo jokios galimybės sužinoti ir suvokti apie savo tariamai pažeistas teises. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino pradžiai neturi įtakos tai, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Todėl ieškovai nepagrįstai teigia, kad apie savo tariamą teisių pažeidimą jie galėjo sužinoti tik pasitelkę tam tikrų žinių turintį ekspertą ir gavę naftos perdirbimo gamyklos procesų duomenis. Apie savo teisių tariamą pažeidimą nemokant autorinio atlyginimo už 1996 metus ieškovai vėliausiai turėjo sužinoti 1997 m. gegužės 1 d., už 1997 metus – 1998 m. gegužės 1 d., už 1998 metus – 1999 m. gegužės 1 d., už 1999 metus – 2000 m. gegužės 1 d. Techninis sprendimas, kuris nedavė ekonominio efekto 1995 metais, negalėjo duoti ekonominio efekto ir vėlesniais metais.

Ieškovai, grįsdami savo poziciją dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, patys sau prieštarauja: teigdami, kad neturėjo duomenų, ar išradimas yra įdiegtas ir duoda ekonominę naudą, taip pat pripažįsta, kad vienas iš ieškovų – M. B. – dar 2003 metais teisme įrodinėjo tariamą išradimo ekonominę naudą, autorinio atlyginimo dydį ir pan. Svarbiomis priežastimis, sukliudžiusiomis kreiptis į teismą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir nuo asmens valios nepriklausė. Be to, tai, kad ieškovai tariamai aktyviai gynė savo teises, tik patvirtina, kad jie suvokė savo tariamą teisių pažeidimą anksčiau, nei nurodoma kasaciniame skunde.

Sutartyje aiškiai nurodyta, kad autorinis atlyginimas galėtų būti mokamas tik tol, kol galioja Patentas. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad šalys susitarė dėl autorinio atlyginimo mokėjimo per bendrąjį Lietuvos Respublikos patentų įstatyme (toliau – Patentų įstatymas) 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą. Toks aiškinimas prieštarauja tikriesiems Sutarties šalių ketinimams, sąžiningumo ir protingumo principams. Jei šalys būtų nusprendusios, kad autorinis atlyginimas turėtų būti mokamas 20 metų, toks terminas aiškiai ir nedviprasmiškai būtų nurodytas Sutartyje. Kasaciniame skunde keliami klausimai, susiję su tariamu atsakovės nesąžiningumu nutraukus mokėjimą už Patentą, yra išanalizuoti įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-44-938/2002 dėl Patento galiojimo.

Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: atsakovas praturtėjo dėl ieškovo veiksmų; atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, t. y. ieškovo turtas sumažėjo; yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant ieškinį; šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Ieškovai nepagrindė, kad šios prielaidos egzistuoja.

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės ieškovams priteisti autoriniai atlyginimai, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir šią nutarties dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvados yra grindžiamos eksperto, kuris jau buvo atlikęs ekspertizę kitoje byloje dėl to paties techninio sprendimo ir kuri sudarė pagrindą inicijuoti bylą, išvadomis, nors akivaizdu, kad tas pats ekspertas negalėtų duoti priešingos išvados dėl to paties techninio sprendimo kitoje byloje. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino ekspertizės turinio ir to, kad ekspertas ekspertizės akto išvadas grindė kitoje byloje savo paties atlikta ekspertize.

Teismas netinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinių faktų institutą bei įrodymų vertinimą, neįvertinęs, kad byloje Nr. 2-185-44/2006 dalyvavo kitos nei šioje byloje šalys. Įvertinęs Patente nurodytos formulės akivaizdų bereikšmiškumą, kai vienas iš formulės dėmenų atlikus paprastus matematinius supaprastinimo veiksmus išnyksta, teismas turėjo pagrindą konstatuoti primygtinį socialinį poreikį nukrypti nuo šių „prejudicinių faktų“. Pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, teismas nemotyvavo, kodėl byloje Nr. 2-185-44/2006 nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šiai bylai ir kodėl ekspertas ir jo išvados laikytini tinkamais. Eksperto C. B. išvadą paneigia eilė kitų ekspertų (specialistų) išvadų, nors ir neturinčių teismo ekspertizės procesinės reikšmės.

Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas – CK 6.210 straipsnį, 1.125 straipsnio 9 dalį, netaikydamas penkerių metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, nors atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Didelė dalis atsakovės kasacinio skundo argumentų orientuota į civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 ir šioje byloje nustatytų faktų kvestionavimą.

Teismas pagrįstai eksperto C. B. atžvilgiu netaikė CPK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkto, pagal kurį ekspertu byloje negali būti asmuo, kurio išvados pagrindu yra iškeliama ta pati byla. Įstatymas niekaip neriboja asmens teisės būti teismo ekspertu kitoje byloje. Pagal kasacinio teismo praktiką eksperto išvados teikimo skirtingoje byloje faktas, nenustačius įstatyme nustatytų eksperto šališkumo prezumpcijų ir eksperto suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžiančių aplinkybių, nesudaro pagrindo nesivadovauti ekspertizės aktu.

Kasaciniame skunde nėra nurodyta nė viena konkreti aplinkybė, kuri būtų pagrindas nukrypti nuo res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo ar prejudicinių faktų instituto taikymo. Kasacinio teismo praktikoje „primygtinis socialinis poreikis“ yra siejamas su konkrečios bylos šalies socialiniu pažeidžiamumu, esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. Tokių aplinkybių atsakovė neįrodė. Teismo nutartyje motyvuotai pagrįsta, kodėl yra palaikomos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bylų prejudicinio ryšio egzistavimo.

Kasaciniame skunde pareikšti teiginiai apie Patento aprašyme esančios formulės bereikšmiškumą yra nepagrįsti, nes civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 nustatyta, kad Patentu LT ir Patentu RU apsaugotas tas pats išradimas; ekspertizės aktas atliktas remiantis Patento LT aprašyme esančia formule, kurios korektūros netikslumus paaiškina Patento RU aprašyme esanti formulė. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a> kasacinis teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovė negali gintis išradimo nepatentabilumo argumentais, o teismai negali vertinti išradimo patentabilumo, kadangi atsakovės ieškinys dėl Patento LT nepatentabilumo buvo pagrįstai atmestas.

Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ieškovų reikalavimui dėl palūkanų ir teisingai apskaičiavo kompensuojamųjų palūkanų dydį. Atsakovė turėjo reikšti savarankišką reikalavimą taikyti ieškinio senatį palūkanoms pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį. Be to, palūkanų skaičiavimo pradžios terminą atsakovė klaidingai sieja ne su ieškovams priklausančio autorinio atlyginimo sumos faktiniu susidarymu (2001 m. sausio 1 d.), o su atsakovei suteikta teise pateikti ekonominio efektyvumo skaičiavimus (2001 m. gegužės 1 d.).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąlyginės prievolės

Sąlyginiais gali būti tiek sandoriai (CK 1.66 straipsnis), tiek prievolė (CK 6.30 straipsnis). Pagal CK 1.66 straipsnio 1 dalį sąlyginiais vadinami sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: 1) atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis; 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); 2) šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); 3) yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis; 6.31 straipsnio 1 ir 3 dalys); 4) jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); 5) nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2011">3K-3-486/2011</a>; 2013 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2013).

Kasacinis teismas pažymi, kad ieškovų (bendraautorių) argumentai, jog 1994 m. rugsėjo 5 d. sudaryta Sutartimi sulygta prievolė yra sąlyginė (su atidedamąja sąlyga), iš esmės nurodomi tai siejant su atitinkama ieškinio senaties skaičiavimo pradžia. Ieškovų (bendraautorių) teigimu, ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 priėmimo datos.

Kasacinis teismas, atmesdamas anksčiau nurodytus ieškovų (bendraautorių) argumentus, konstatuoja, jog tai, kad Sutartimi sulygta prievolė yra sąlyginė (su atidedamąja sąlyga), paneigia šios Sutarties 3 punkto formuluotė (įdiegiant išradimą Mažeikių VNPĮ „Nafta”, autoriams išmokami 25 proc. pelno, gauto iš išradimo naudojimo per patento galiojimo laikotarpį). Atidedamosios sąlygos sąsaja su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, yra nepagrįsta ir atmestina. Akivaizdu, kad po Sutarties sudarymo šalys galėjo nesutarti dėl konkretaus ieškovams (bendraautoriams) išmokėtino pelno dydžio, bet ne dėl paties fakto (aplinkybės). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nurodytus ieškovų (bendraautorių) argumentus, inter alia (be kita ko), paneigia ir tai, jog už 1995 metus jiems buvo išmokėtas atitinkamas autorinis atlyginimas, dėl ko byloje nėra ginčo, ir kitos bylos faktinės aplinkybės.

Dėl ieškinio senaties termino ieškovų reikalavimams pareikšti

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>).

Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis).

Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo), sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2013">3K-3-362/2013</a>).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Šia norma siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nustatęs, kad teismui pateikto reikalavimo ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, jei šalis (skolininkas) reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 6.126 straipsnio 2 dalis), atmeta ieškinį, net kai ieškovo reikalavimas iš esmės turėtų būti patenkintas.

Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDItNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-342-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-342-686/2016">3K-3-342-686/2016</a>).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiek ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymas, tiek aplinkybės, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas (jei toks prašymas pareiškiamas), yra fakto klausimai, kurių įstatymas nepriskiria prie kasacinio nagrinėjimo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-665-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-665-969/2015">3K-3-665-969/2015</a>). Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl šioje nutartyje, vertindamas kasacinių skundų argumentus, pasisako tik dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Nagrinėjamu atveju atsakovė ieškovų pareikštiems reikalavimams priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 m. prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovų reikalavimų atskirais laikotarpiais skirtingą teisinį vertinimą, sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimus priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus, tačiau šio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir šį terminą atnaujino. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad ieškovų sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą subjektyvusis momentas yra 1997 m. gegužės 1 d., taip pat sprendė, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti atlyginimo už minėtą laikotarpį, tačiau šio termino praleidimo priežasčių svarbiomis nelaikė ir ieškinio senaties termino neatnaujino. Kasaciniame skunde ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija su šiuo ieškovų argumentu sutinka.

Teismų buvo nustatyta, kad ieškovų teisė gauti atlyginimą pagal Sutartį buvo susieta su išradimo naudojimo atsakovės veikloje ekonominio efekto buvimu, kuris skaičiuojamas už praėjusius metus ir privalomas pateikti per tris mėnesius po sudaryto metinio žaliavų perdirbimo balanso, tačiau ne vėliau kaip iki tų metų gegužės 1 dienos. Taigi ieškinio senaties termino pradžia (ieškovų sužinojimas apie pažeistą teisę – subjektyvusis momentas) sietina su aplinkybe, kada ieškovams tapo ar turėjo tapti žinoma, jog atsakovė, naudodama ieškovų išradimą savo veikloje, turėjo ekonominę naudą.

Kaip teisingai konstatavo teismai, nagrinėjant ieškovų pareikštus reikalavimus priteisti autorinį atlyginimą už 1996–1999 metus taikytinos tiek 1964 m. CK, tiek šiuo metu galiojančio CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminus. 1964 m. CK nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą (84 straipsnio 1 dalis), o pagal šiuo metu galiojantį CK bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (1.125 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Taigi ieškovų reikalavimų priteisti atlyginimą už 1996 metus objektyvusis ieškinio senaties terminas prasidėjo 1997 m. gegužės 1 d. ir baigėsi 2000 gegužės 1 d. (3 metai), už 1997 metus – prasidėjo 1998 m. gegužės 1 d. ir baigėsi 2001 m. gegužės 1 d. (3 metai), už 1998 metus – prasidėjo 1999 m. gegužės 1 d. ir baigėsi 2009 m. gegužės 1 d. (10 metų), už 1999 metus – prasidėjo 2000 m. gegužės 1 d. ir baigėsi 2010 m. gegužės 1 d. (10 metų). Tačiau, kaip minėta, sprendžiant dėl ieškinio senaties, daug svarbesnis yra subjektyvusis sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje subjektyvusis ieškovų sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas sietinas su atsakovo 2001 d. kovo 26 d. raštu, kuriame atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę ieškovams. Šio rašto svarbą pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios netaikė šio rašto sukeliamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas 2001 m. kovo 26 d. atsakovės raštą vertino kaip atsakovės pasiūlymą bendradarbiauti ir siekti teisinės taikos, bet ne kaip faktą, kuriuo atsakovė pripažino prievolę pagal sutartį. Atsakovė atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą taip pat nurodė, kad paminėtas raštas nereiškia jos prievolės pripažinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu dėl 2001 m. kovo 26 d. atsakovės rašto sukeliamų padarinių ir sprendžia, kad šiuo raštu atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę ieškovams. Teisėjų kolegija pažymi, kad veiksmai, patvirtinantys prievolės pripažinimą, gali ir neturėti tapačios lingvistinės išraiškos. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl skolininko veiksmų CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste, yra pažymėjęs, kad tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, žadėdamas skolą grąžinti, sumoka dalį pagrindinės skolos ir (arba) netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai; skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs, bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-678/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-678/2006">3K-3-678/2006</a>; 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-67/2008). Šie išaiškinimai aktualūs ne tik vertinant skolininko veiksmus, kaip nutraukiančius ieškinio senaties terminą, bet ir jų reikšmę, kai sprendžiamas klausimas dėl subjektyviojo ieškinio senaties termino pradžios momento. Kaip jau minėta šios nutarties 30 punkte, ieškovų sužinojimas apie jų teisės pažeidimo momentą sietinas su aplinkybe, kada ieškovams tapo žinoma, jog atsakovė, naudodama ieškovų išradimą savo veikloje, turėjo ekonominę naudą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2001 m. kovo 26 d. rašto turinio ieškovai turėjo suprasti, kad jie turi teisę į tam tikrą autorinio atlyginimo dalį, nes atsakovė savo prievolę pripažino. Kadangi atsakovės siūloma suma buvo gerokai mažesnė, negu ieškovai reikalavo, jie turėjo suvokti, kad atsakovė neketina mokėti daugiau ir taip pažeidžia jų teises.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju, kai ieškovų teisė gauti atlygį už išradimo naudojimą atsakovės veikloje pagal sutartį buvo susieta su atsakovės turėta ekonomine nauda, kurios egzistavimo ir ekonominės išraiškos duomenys buvo išimtinai atsakovės (skolininkės) dispozicijoje, skolininkės veiksmai, kuriais ieškovams buvo siūlomas tam tikras atlygis, dėl kurio dydžio šalys nepasiekė susitarimo, laikytini pakankamais pripažinti, jog ieškovams nuo šio momento tapo žinoma, kad atsakovė turi prievolę išmokėti atlyginimą pagal sutartį, tačiau gera valia tai padaryti atsisako.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, išskyrus reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už 1996 metus, kurio ieškinio senaties terminas baigėsi 2000 m. gegužės 1 d., dėl likusių reikalavimų priteisti autorinį atlyginimą už vėlesnius metus ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo 2001 m. kovo 26 d. Kadangi ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. sausio 24 d., todėl laikytina, kad ieškinio senatis praleista tik dėl ieškovų reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už 1996 metus.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir jų nekartoja.

Dėl laikotarpio, už kurį ieškovai (bendraautoriai) turi teisę reikalauti jiems sumokėti autorinį atlyginimą

1994 m. rugsėjo 5 d. Sutartyje dėl numatomo išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo nurodyta, kad išradimo patento savininkai yra tuometinė Mažeikių VNPĮ „Nafta“ (atsakovė) ir išradimo bendraautoris M. B. B. (Sutarties 2 punktas). Pagal Sutartį, įdiegiant išradimą Mažeikių VNPĮ „Nafta“, autoriams išmokami 25 proc. pelno, gauto iš išradimo naudojimo per patento galiojimo laikotarpį (Sutarties 3 punktas). Sutarties 6 punkte nustatyta, kad Sutartį dėl išskirtinės licencijos naudotis išradimu perdavimo arba sprendimą nutraukti patento palaikymą patvirtina abu patento turėtojai. Šalys taip pat susitarė, kad rinkliavą už pareiškiamo sprendimo ekspertizę ir rinkliavą už patento palaikymą sumoka: Rusijos Federacijoje – M. B., Lietuvos Respublikoje – Mažeikių VNPĮ „Nafta“ (t. y. atsakovė) (Sutarties 7 punktas).

Byloje nustatyta, kad išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ patentas Nr. 3884 nustojo galioti 2000 m. birželio 22 d., nesumokėjus metinio patento galiojimo palaikymo mokesčio. Civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 nustatyta, kad ieškovų (bendraautorių) sukurtas išradimas buvo įdiegtas AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas Mažeikių VNPĮ „Nafta“) ir atsakovės naudojamas iki buvo išmontuotas (2004 m. balandžio 20 d.).

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad 2000 m. birželio 22 d. panaikinus patentą dėl metinio patento galiojimo mokesčio nesumokėjimo pasibaigė ir ieškovų teisė gauti Sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą.

Pasaulinėje praktikoje yra žinomi bei naudojami įvairūs išradimų patentų komercializavimo ir atlyginimo už tai apmokėjimo būdai bei jo apskaičiavimo kriterijai. Kasacinis teismas pažymi, kad byloje kilusio ginčo atveju, sprendžiant dėl laikotarpio, už kurį ieškovai turi teisę reikalauti sumokėti jiems autorinį atlyginimą, būtina įvertinti 1994 m. rugsėjo 5 d. Sutarties nuostatas, dėl kurių šalys susitarė ją sudarydamos.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą procesinį sprendimą, nurodė, kad ginčo šalys, 1994 m. rugsėjo 5 d. pasirašydamos Sutartį dėl numatomo išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo, Sutarties 3 punkte labai konkrečiai susitarė, kad, įdiegiant išradimą Mažeikių VNPĮ „Nafta“, autoriams išmokami 25 proc. pelno, gauto iš išradimo naudojimo per patento galiojimo laikotarpį. Taigi Sutarties 3 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog autorinis atlyginimas mokamas per visą patento galiojimo laikotarpį, t. y. tiek, kiek galioja pats konkretus patentas. Pažymėtina, kad patento maksimalus galiojimo terminas yra sąlyginis, nes nesumokėjus metų mokesčio per tam tikrą nustatytą terminą patentas nustoja galioti.

Kasacinis teismas pažymi, kad sutartys turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus bei tikslus, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 6.193, 1.5 straipsniai). Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>).

Sprendžiant dėl laikotarpio, už kurį autoriai turi teisę reikalauti sumokėti jiems autorinį atlyginimą, svarbu įvertinti, ar pagal Sutartį metinio patento galiojimo palaikymo mokesčio mokėjimas buvo atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas Mažeikių VNPĮ „Nafta“) pareiga ar teisė (t. y. atsakovės diskrecija) ieškovų (bendraautorių) atžvilgiu.

Kasacinis teismas pažymi, kad, vertinant 1994 m. rugsėjo 5 d. Sutarties sąlygas, matyti, jog Sutartimi aiškiai nustatyta, kad išradimo patento bendraturčiai buvo atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ ir vienas iš ieškovų – M. B. Išradimo bendraturčiai buvo pasiskirstę, kuris jų mokės metinį patento galiojimo palaikymo mokestį (pagal Sutartį – rinkliavą už patento palaikymą) Rusijos Federacijoje, o kuris – Lietuvos Respublikoje. Kartu, minėta, pagal Sutartį sprendimą nutraukti patento palaikymą patvirtina abu patento turėtojai. Vadinasi, negalima daryti išvados, kad, vertinant sutartinius šalių tarpusavio santykius, metinio patento galiojimo palaikymo mokesčio mokėjimas pagal Sutartį buvo atsakovės AB „ORLEN Lietuva“ teisė (diskrecija), bet ne pareiga ieškovams (bendraautoriams).

Kasacinis teismas pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino, kad patento savininko teisė mokėti (ar nemokėti) metinį patento galiojimo palaikymo mokestį pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymą (toliau – Patentų įstatymas) (Patentų įstatymo 27 straipsnis „Patento galiojimo terminas ir metų mokestis“ (1994 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. I-372 redakcija), Patentų įstatymo 36 straipsnis „Patento galiojimo terminas ir metų mokestis“ (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1261 redakcija) neturi būti sutapatinama su sutartiniais šalių įsipareigojimais, kurie buvo nustatyti Sutartyje. Konstatuotina, kad ši teisė pagal įstatymą savaime nereiškia teisės sutartinių įsipareigojimų požiūriu. Kaip buvo minėta pirmiau, Sutartyje šalys nustatė, kad sprendimą nutraukti patento palaikymą patvirtina abu patento turėtojai. Tokio bendro Patento bendraturčių sutarimo nutraukti patento palaikymą nebuvo; tai sudaro pagrindą spręsti dėl sutartinės atsakomybės, nes išradimas buvo naudojamas iki 2004 m. balandžio 20 d. ir, remiantis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, davė pelną.

Kartu pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2(44)-938/2002 pagal M. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo – AB „Mažeikių nafta“, buvo sprendžiama dėl Valstybinio patentų biuro veiksmų (ne)teisėtumo, panaikinant atitinkamų patentų, tarp jų patento Nr. 3884 „Terminio krekingo reaktorius“, galiojimą dėl metinio patento galiojimo palaikymo mokesčio nesumokėjimo, ir tai neturi įtakos nagrinėjamojoje byloje sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės taikymo šalims pagal 1994 m. rugsėjo 5 d. Sutartį.

Kasacinis teismas pažymi, kad ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, kurioje priimtas sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, inter alia, nustatyta, jog ieškovų (bendraautorių) sukurtas išradimas įmonėje AB „ORLEN Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas Mažeikių VNPĮ „Nafta“) buvo įdiegtas ir naudojamas iki jo išmontavimo 2004 m. balandžio 20 d., nepaisant to, kad nuo 2000 m., nesumokėjus metinio patento galiojimo palaikymo mokesčio, Patentas nustojo galioti. Kasacinis teismas konstatuoja, kad po išradimo išmontavimo (pakeitimo kitu techniniu sprendimu) 2004 m. balandžio 20 d. pasibaigė ir atsakovės prievolė pagal Sutartį ieškovams (bendraautoriams).

Kasacinis teismas atmeta ieškovų (bendraautorių) kasacinio skundo argumentus, dėl autorinio atlyginimo jiems priteisimo iki galimo Patento galiojimo termino pabaigos, t. y. iki 2014 m. birželio 22 d. Konstatavus, kad išradimas buvo išmontuotas (pakeistas kitu techniniu sprendimu) 2004 m. balandžio 20 d., nuo šios datos ir nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės sutartinės atsakomybės ieškovams (bendraautoriams) taikymo (autorinio atlyginimo priteisimo). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, susijusias su išradimo, anksčiau apsaugoto Patentu, išmontavimu (pakeitimu kitu techniniu sprendimu), savo padarytas išvadas tinkamai motyvavo, o ieškovų (bendraautorių) kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Ieškovų kasaciniame skunde nurodytame Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2016 m. liepos 7 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Genentech Inc. prieš Hoechst GmbH, Sanofi-Aventis Deutschland GmbH, C-567/14 (ECLI:EU:C:2016:526), išaiškino, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama pagal licencinę sutartį, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, reikalauti iš licenciato mokėti mokestį už patentuotos technologijos naudojimą visu šios sutarties galiojimo laikotarpiu, jeigu šią technologiją saugantys patentai yra panaikinamai arba nepažeidžiami, nes licenciatas galėjo laisvai nutraukti šią sutartį per protingą terminą. Kaip nurodė ESTT šio prejudicinio sprendimo 42 punkte, tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamus patentus išdavusios valstybės teismai po licencinės sutarties nutraukimo nusprendė, jog įmonei „Genentech“ suteiktos technologijos naudojimas nepažeidžia su šiais patentais susijusių teisių, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktais duomenimis apie sutarčiai taikomą Vokietijos teisę, neturi įtakos galimybei reikalauti sumokėti šį mokestį už laikotarpį iki sutarties nutraukimo. Darytina išvada, kad dėl to, jog „Genentech“ gali bet kada nutraukti minėtą sutartį, pareiga mokėti mokestį šios sutarties galiojimo laikotarpiu, kuriuo galiojo su perleistais patentais susijusios teisės, nėra konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo, ESTT tik pasisakė, kad tam tikri sutartiniai klausimai nėra konkurencijos ribojimas pagal ES teisę, todėl šis sprendimas neturi įtakos šioje byloje kasacinės instancijos teismui aiškinant Sutartį bei sprendžiant dėl autorinio atlyginimo priteisimo termino.

Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus išaiškinimus, sprendžia, kad ieškovams (bendraautoriams) autorinis atlyginimas priteistinas iki 2004 m. balandžio 20 d. (išradimo išmontavimo ir pakeitimo kitu techniniu sprendimu).

Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priteisdami ieškovams autorinį atlyginimą iki Patento panaikinimo datos (2000 m. birželio 22 d.), netinkamai aiškino ir taikė teisiniame reguliavime įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193, 1.5 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl prejudicijos taikymo

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems asmenims (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>; kt.).

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai netinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinių faktų institutą, nes byloje Nr. 2-185-44/2006 dalyvavo kitos nei šioje byloje šalys; be to, teismas turėjo pagrindą konstatuoti primygtinį socialinį poreikį nukrypti nuo šių „prejudicinių faktų“.

Nagrinėjamoje byloje teismai kaip prejudiciniais faktais vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006, nustatytomis aplinkybėmis, kad: Patentu LT ir Patentu RU buvo suteikta teisinė apsauga tam pačiam ir tų pačių autorių sukurtam išradimui „Terminio krekingo reaktorius“; šis išradimas buvo įdiegtas atsakovės veikloje ir davė ekonominį efektą; pagal Patentą patentuotas techninis sprendimas buvo išmontuotas 2004 metais; byloje teismo ekspertizę atlikusio eksperto C. B. kvalifikacija, gebėjimai bei padarytos išvados nekelia abejonių.

Minėtos aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas aptartoje kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo vienas iš ieškovų M. B. ir atsakovė. Nors kiti ieškovai civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 nedalyvavo, tačiau joje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, kad Patento autoriai yra visi šioje byloje dalyvaujantys ieškovai, o faktas, kad Patentu apsaugotas išradimas buvo įdiegtas, naudojamas atsakovės veikloje ir davė ekonominį efektą, nepriklausė nuo kitoje byloje dalyvavusių Patento autorių skaičiaus, todėl yra reikšmingas šioje nagrinėjamojoje byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai aptartas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2007 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03, 24 par.; kt.). Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06, 29 par.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTctMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-557-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-557-313/2015">3K-3-557-313/2015</a>).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų pagrindų, pateisinančių nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo, nėra, todėl bylos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti esant primygtinį socialinį poreikį iš naujo vertinti aplinkybes, susijusias su išradimo patentabilumu ir iš jo kylančiais padariniais: naudojimu įmonės veikloje, ekonominiu efektu, kt.

Dėl ekspertizės pagrįstumo

Pagal CPK 212 straipsnio 1, 2 dalis teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Ekspertu civiliniame procese gali būti asmuo, turintis specialių žinių tam tikrose srityse (reikiamą kvalifikaciją) išvadai duoti.

Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Dėl to skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialių žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas ir kompetencija pateikti išvadą nekeltų abejonių. Taip užtikrinamas eksperto išvados objektyvumas, išsamumas ir patikimumas. Dėl to teismas turi išsiaiškinti, ar asmuo, kurį siūloma skirti ekspertu, disponuoja reikalingomis specialiomis žiniomis, ar šios žinios yra būtent tais klausimais, kuriuos reikia išsiaiškinti. Tai ypač aktualu, kai teismas paskiria daryti ekspertizę asmeniui, nedirbančiam ekspertinėje įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-/2010).

Kitas reikalavimas, kurį turi atitikti ekspertas – visiškas jo objektyvumas ir nešališkumas. Šis reikalavimas užtikrinamas sudarant galimybę dalyvaujantiems asmenims siūlyti ekspertus ir išreikšti savo nuomonę dėl pasiūlytų kandidatūrų (CPK 212 straipsnio 1 dalis), taip pat per nušalinimo institutą. Pagrindai ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), be to, jis negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė kasaciniame skunde kelia eksperto C. B. tinkamumo ir jo atliktos ekspertizės patikimumo klausimus ir teigia, kad pagal CPK 67 straipsnio 2 dalį ekspertas negali būti skiriamas byloje, jeigu jis atliko kokį nors patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas iškelti tą civilinę bylą.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės argumentais. Šios nutarties 55 punkte jau buvo nurodyta, kad aplinkybės dėl eksperto C. B. tinkamumo ir kvalifikacijos yra išsamiai išdėstytos Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009 ir laikytinos prejudiciniais faktais, todėl teisėjų kolegijos daugiau nesvarstytinos. Kartu pažymėtina, kad atsakovės teiginiai grįsti vien deklaratyviais pasisakymais, tačiau įrodymų, kurie paneigtų eksperto padarytas išvadas, nepateikta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovė netinkamai aiškina CPK 67 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamojoje byloje pagrindas iškelti bylą buvo iš šalių tarpusavio sutarties kylančių prievolių nevykdymas, bet ne eksperto išvada pirmiau išnagrinėtoje byloje, nurodytoje nutarties 63 punkte. Teisės normos nenustato draudimo ekspertui dalyvauti byloje, jeigu jis kitoje byloje tarp tų pačių šalių yra atlikęs ekspertizę.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2014">3K-3-369/2014</a>).

Tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2011">3K-3-196/2011</a>).

Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad teismai pažeidė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrindė, kad šioje byloje egzistuoja pirmiau nurodytos sąlygos taikyti šį institutą. Kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovams (bendraautoriams) priteistinas autorinis atlyginimas yra iki 2004 m. balandžio 20 d. (išradimo išmontavimo ir pakeitimo kitu techniniu sprendimu) (nutarties 50 punktas). Pirmosios instancijos teismas, inter alia, konstatavo, jog nuo 2004 m. balandžio 21 d. atsakovė vykdė esminius aptariamo įrenginio ir visos gamyklos darbo procesų, įrenginių ir jų konstrukcijų pakeitimus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės prievolė nepagrįsto praturtėjimo instituto normų pagrindu neatsiranda, nes anksčiau galiojusiu Patentu apsaugotas išradimas nuo minėtos datos buvo išmontuotas ir pakeistas kitu techniniu sprendimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų nurodyti teiginiai dėl atsakovės nesąžiningumo nutraukiant Patento palaikymo mokesčio mokėjimą ir iš šių veiksmų kilęs Patento apsaugos galiojimo pasibaigimas nepatenka į nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo apimtį, todėl šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovų argumentus dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo ieškovų sąskaita.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui priteisti palūkanas

CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino šias nuostatas, nes netaikė ieškinio senaties termino ieškovų prašomoms palūkanoms. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus laiko pagrįstais.

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neigė ieškinio pagrįstumą, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams. Teismai ieškinio senaties klausimą sprendė atsižvelgdami į pagrindinį ieškovų reikalavimą – priteisti autorinį atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad ji, laikydama, jog pagrindinis ieškovų reikalavimas yra iš esmės nepagrįstas, neturėjo pareigos atskirai prašyti taikyti ieškinio senatį ir išvestinei iš pagrindinio reikalavimo prievolei – palūkanoms. Civilinėje teisėje galiojantys teisingumo ir protingumo principai bei teisinė logika lemia tai, kad, atsakovei neigiant ieškinio reikalavimus ir prašant taikyti ieškinio senatį, šis jos prašymas turėtų būti svarstomas tiek reikalavimui priteisti autorinį atlyginimą, tiek palūkanas. Todėl teismai, nesvarstydami klausimo dėl sutrumpinto ieškinio senaties taikymo reikalavimui priteisti palūkanas, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Kadangi šis klausimas nėra išspręstas, bylos dalis dėl palūkanų priteisimo grąžintina nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, iš naujo nagrinėdamas prašymą priteisti palūkanas, turėtų atsižvelgti į tai, kad palūkanos skaičiuojamos už praleistą terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl už išradimo naudojimą 2000 metais palūkanas teismas turėtų skaičiuoti nuo 2001 m. gegužės 1 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad dabar galiojantis CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl iki šio termino atsiradusioms palūkanoms taikytinas 1964 m. CK.

Pagal CK 6.210 straipsnį praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (1 dalis), tačiau jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – mokėtinos šešių procentų metinės palūkanos (2 dalis). Teismai taikė šešių procentų metines palūkanas, nors byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovai būtų verslininkai. Dėl to, nagrinėjant palūkanų klausimą iš naujo, taikytinas penkių procentų metinių palūkanų dydis.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasatorių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ieškovų reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 1996 m. iki Patento galiojimo pabaigos, tačiau bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, spręsdami ieškovų reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d., o nagrinėdami reikalavimą priteisti palūkanas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Kadangi kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 15,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. pažyma). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteistas autorinis atlyginimas (neišskaičius pajamų mokesčio) už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d. (M. B. – 771 433,91 Eur; M. B. – 858 180,41 Eur; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 871 237,55 Eur), palikti nepakeistą.

Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. bei palūkanas perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis