A. K. pagal BK 180 str., 294 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-879/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23077-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,

nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

nuteistajam J. T., jo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., A. K., J. T. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. gegužės 18 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į A. B. paskirtą bausmės laiką įskaitytas jo kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2022 m. birželio 24 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Į A. K. paskirtą bausmės laiką įskaitytas jo kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2022 m. birželio 24 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

J. T. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į J. T. paskirtą bausmės laiką įskaitytas jo kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2022 m. birželio 24 d. iki 2023 m. gegužės 18 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš A. B., A. K. ir J. T. priteista:

G. M. solidariai 10,00 Eur turtinės žala ir 2 000,00 Eur neturtinė žala;

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai 63,96 Eur turtinė žala;

Valstybei iš kiekvieno po 66,40 Eur proceso išlaidų ir po 228,89 Eur nukentėjusiajam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Priteista iš A. K. 1 166,78 Eur jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Likusioje dalyje nukentėjusiojo G. M. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B., A. K. ir J. T., veikdami bendrininkų grupe, 2022 m. birželio 24 d., iš anksto susitarę iš nukentėjusiojo G. M. namų pagrobti turtą, apie 00.30 val., atėję į G. M. gyvenamo namo kiemą, adresu (duomenys neskelbtini), išdaužus verandos lango stiklą įsibrovė į gyvenamąjį namą ir panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo G. M. atžvilgiu, o būtent, suduodami tyrimo metu nenustatytą smūgių kiekį, taip sukeldami nukentėjusiajam G. M. fizinį skausmą bei nežymiai sužalodami nukentėjusįjį reikalavo atiduoti automobilio „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius, po to nukentėjusiajam G. M. nuėjus į kitą kambarį ir sėdint jam lovoje toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam G. M. į įvairias kūno vietas, po to A. K. uždėjus rankšluostį ant nukentėjusiojo G. M. kaklo smaugė jį, taip atimdami galimybę priešintis, toliau reikalavo automobilio „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelių, G. M. nedavus užvedimo raktelių sudaužė kambaryje ant spintelės stovėjusio televizoriaus „Philips“ ekraną, nutraukė fiksuoto ryšio telefono laidus, tuo atėmę galimybę išsikviesti pagalbą, iš kambario paėmė ten buvusį televizorių „Xiaomi Mi“ 100 eurų vertės, iš virtuvės paėmė „Fiskar“ gamintojo kirvį 70 eurų vertės ir iš namų pasišalino, tokiu būdu įsibrovę į gyvenamąjį namą ir panaudoję fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pagrobė 170 eurų vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą bei panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba perkvalifikuoti veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į kitą BK straipsnį, numatantį švelnesnės bausmės rūšį ir dydį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalimi ir padarė esminį BPK pažeidimą.

2.1. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas A. B. parodymus ir darydamas išvadą, jog jis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme davė iš esmės prieštaringus parodymus, nemotyvuotai atmetė nuteistojo paaiškinimus dėl neteisėtai pradėto ir šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo. Apylinkės teismas byloje esančius duomenis turėjo vertinti per nekaltumo prezumpcijos prizmę ir visas abejones traktuoti A. B. naudai, kadangi nėra objektyvių bylos duomenų, pagrindžiančių jo kaltę.

2.2. A. B. teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis prieštaringais ir nenuosekliais, todėl abejotinais nukentėjusiojo G. M. parodymais kaip pagrindžiančiais apelianto kaltę, kadangi jis dėl senyvo amžiaus ir ligų negali prisiminti įvykio bei bylai reikšmingų aplinkybių. Nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į nuteistojo išsakytas abejones dėl specialisto išvadoje nukentėjusiajam nustatytų kūno sužalojimų bei teismo psichiatrės S. Gruzdienės pateiktų išvadų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę.

2.3. Apylinkės teismas, analizuodamas ir vertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus kitų nuteistųjų ir liudytojo L. A. parodymus nustatė įvykio aplinkybes, t. y. jog nuteistieji, eidami pas nukentėjusįjį suprato, kad pateks į jo namus prieš nukentėjusiojo valią ir turėjo tikslą iš nukentėjusiojo paimti automobilio raktelius bei tuo pačiu užvaldyti kieme stovėjusį nukentėjusiojo sūnaus automobilį, o šiam tikslui įgyvendinti naudos smurtą bei grasinimus. Tačiau, pasak apelianto, teismas nepagrįstai kritiškai vertino A. K. ir J. T. teisme duotus parodymus ir kažkodėl kritiškai nevertino nukentėjusiojo M. M. parodymų, kad jis nuteistiesiems nebuvo skolingas, jokių konfliktų su jais neturėjo ir apie automobilio reikalavimą bei jo raktelius nieko nežino.

2.4. A. B. teigimu, skundžiamame nuosprendyje yra išvardinti liudytojų D. L., V. V., A. V., D. Č. parodymai, įvykio vietos, kitų objektų apžiūros protokolai bei kiti įrodymai, tačiau teismas nemotyvavo, kaip šie duomenys pagrindžia apelianto kaltę. Minėti liudytojai nėra tiesiogiai matę įvykio, o jų parodymai yra išvestiniai iš kitų bylos duomenų. Kitų objektų apžiūros protokolai, nuteistojo gynėjo manymu, buvo gauti neteisėtu būdu pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį, todėl negali būti laikomi įrodymais. Apeliantui abejonių kelia ir nukentėjusiojo G. M. atpažinimo iš nuotraukų protokolo įrodomoji reikšmė.

2.5. Skundžiamame nuosprendyje A. B. nurodytų veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nepatvirtina nei viena objektyvi bylos aplinkybė. Anot apelianto, jis teismui nurodė, kad buvo įėjęs į nukentėjusiojo virtuvę, tačiau jam pasidarė negera dėl ligos ir išėjo bei grįžo į savo namus atskirai ir kitu keliu nei kiti du kaltinamieji, tai patvirtino A. K. ir J. T.. Apeliantas tvirtina jokių nusikalstamų veiksmų neatlikęs ir neketinęs atlikti.

2.6. A. B. manymu, apylinkės teismo išvada dėl kaltinamųjų bendrininkavimo grindžiama prielaidomis, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokia forma buvo išreikštas A. B., A. K. ir J. T. kaip bendrininkų tarpusavio susitarimas. Apylinkės teismas turėjo nustatyti visas faktines aplinkybes, t. y. ištirti kiekvieno bendrininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos darant. Jų veikos bendrumas ir subjektyvieji požymiai kaip tyčia ir susitarimas skundžiamame nuosprendyje nenustatyti, tik konstatuoti, nevertinus nuteistojo A. K. parodymų, kad jis pats sugalvojo išeidamas iš nukentėjusiojo namų pasiimti televizorių, kai A. B. name jau nebuvo.

2.7. Skunde išsakoma prielaida, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės galėtų atitikti atvirosios vagystės ar savavaldžiavimo požymius, tačiau apylinkės teismas šio klausimo nesprendė.

2.8. Anot nuteistojo, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis apie jo sunkią kepenų ligą, privalėjo kreiptis į gydytojų komisiją dėl išvados pateikimo ir spręsti klausimą dėl A. B. atleidimo nuo bausmės dėl ligos vadovaujantis BK 76 straipsniu, tačiau to nepadarė.

2.9. A. B. nuomone, nukentėjusiojo G. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos nepagrįstas. Be to, Valstybinės ligonių kasos ieškinys atmestinas, o teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai nepriteistinos.

3. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti bylą objektyviai, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, remiantis BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir padarė esminį BPK pažeidimą, sutrukdžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.

4. Nuteistasis J. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti jam pareikštą kaltinimą ir paskirti ženkliai mažesnę bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus duomenis.

4.1. Apeliantas nesutinka su jam teismo priskirtu nusikaltimo iniciatoriaus vaidmeniu. Nurodo, kad ne jis, o A. K. siūlė eiti pas G. M. į namus, nes pats jo nepažįsta ir nežinojo kur gyvena. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtent A. K. gerai pažinojo nukentėjusįjį, kadangi teisme pats A. K. nurodė, kad dieną prieš įvykį buvo pas nukentėjusįjį namuose, kur vyko malkų tvarkymas ir išgertuvės. J. T. neigia smurtavęs prieš G. M., gadinęs ar pasisavinęs jo turtą. Pasak jo, į G. M. namus visi trys pateko pro atrakintas duris, o nukentėjusįjį rado sėdintį virtuvėje. Apeliantas nurodo, kad tarp A. K. ir G. M. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu A. K. puolė nukentėjusįjį, o jis (J. T.) norėjo atitraukti A. K. nuo nukentėjusiojo, todėl tarp jų įvyko susistumdymas. Kadangi konflikto užbaigti nepavyko, abu su A. B. išėjo ir nebematė, kas toliau vyko nukentėjusiojo namuose. Prašo vadovautis G. M. parodymais, kad jį puolė, mušė ir smaugė A. K., o parodymus, kad jį mušė kas norėjo, kuriuos davė teisme klausinėjamas teisėjo ir kitų kaltinamųjų advokatų galimai dėl nervinės įtampos ar garbingo amžiaus, laikyti nepagrįstais. Nukentėjusiojo parodymus dalyje dėl to, kas mušė, paneigia nustatytos muštinės žaizdos, medikų išvados, kadangi trys sveiki vyrai smurtaudami senyvo amžiaus vyriškiui būtų padarę sunkesnius sužalojimus. J. T. tvirtina, kad jam būnant G. M. namuose, nebuvo išvartyti daiktai, sudaužytas televizorius ir nutraukti telefono laidai. Vėliau mieste sutiko A. K., besinešantį televizorių, kaip suprato paimtą iš G. M. namų, kurį A. K. su A. B. tą pačią naktį siūlė pirkti jų bendram pažįstamam. Pripažįsta kaltę tik dėl to, kad neapgynė G. M. nuo A. K. ir nepranešė policijai apie nukentėjusiojo užpuolimą bei apie tai, kad A. K. iš G. M. namų pasiėmė televizorių.

4.2. J. T. neigia reikalavęs iš G. M. automobilio raktelių. Mano, kad dėl ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir garbingo amžiaus G. M. jį gali painioti su L. A., kuris, pasak paties nukentėjusiojo, prieš dvi dienas iki nusikaltimo buvo atėjęs pas jį ir reikalavo automobilio raktelių. Tai patvirtino ir liudytojas D. L., pas kurį L. A. buvo atėjęs dieną prieš ir prašė nueiti paimti raktelius iš G. M.. Pasak apelianto, nors iki aptariamo įvykio G. M. nepažinojo, pažinojo jo sūnų M. M., su kuriuo kartu dirbo užsienyje ir gerai sutarė. L. A. parodymus apie tai, kad J. T., būdamas užsienyje, su M. M. nesutarė, pykosi ir mušėsi, prašo laikyti apkalbėjimu, o vadovautis M. M. teisme duotais parodymais, kurie paneigia L. A. žodžius. Beje, M. M. apie J. T. atsiliepė teigiamai, o apie L. A. neigiamai. Taigi, J. T. teigimu, gerai sutardamas su M. M., jis neturėjo jokios priežasties iš jo tėvo G. M. reikalauti M. M. priklausančio automobilio raktelių. Prašo L. A. ir M. M. apklausti liudytojais.

4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, o kitų kaltinamųjų – A. K. ir A. B. parodymai prieštaringi. Prašo išsireikalauti konvojuojamų asmenų sąrašą ir apklausti liudytoju Ž. M., kuris buvo konvojuojamas į Panevėžio areštinę 2022 m. liepos 18 d. kartu su A. K. ir A. B. ir girdėjo, kaip kiti du kaltinamieji tarėsi versti visą kaltę dėl nusikaltimo ant J. T., kad būtų paleisti iš suėmimo ir išsisuktų nuo bausmės.

4.4. J. T. teigimu, teismas nuosprendyje akcentavo tik jį neigiamai charakterizuojančius duomenis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pradėjo socialiai integruotis į visuomenę, anksčiau dirbo užsienyje, daug padėdavo savo sesei R. T., vienai auginančiai du nepilnamečius vaikus, netrukus vėl ruošėsi vykti dirbti į užsienį. Prašo teigiamai jį charakterizuojančius duomenis pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

4.5. Kadangi nepripažįsta kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, apeliantas nesutinka ir su civiliniu ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

5. Nuteistojo J. T. gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius apeliaciniu skundu prašo J. T. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.

5.1. Nuteistojo atstovas nemano, kad tinkamai įvertinus visus byloje surinktus duomenis, kurie gali būti pripažinti įrodymais, galima padaryti jokių abejonių nekeliančią išvadą, jog J. T. padarė veiką, už kurią yra nuteistas. Mano, kad skundžiamo nuosprendžio 29, 32, 35, 37 punktuose išdėstytos išvados yra klaidingos, neatitinkančios bylos aplinkybių ir netgi aiškiai prieštaringos, todėl negalėjo būti pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

5.2. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teiginys, jog nusikalstamos veikos iniciatoriumi yra J. T., jokiu būdu negali būti pripažintas bylos duomenimis pagrįsta ir abejonių nekeliančia išvada. Klaidingai išvadai dėl tariamos J. T. iniciatyvos pasisavinti M. M. automobilį pagrįsti teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais liudytojo L. A. parodymais, kuriuos liudytojas teismo posėdyje kategoriškai paneigė. Pasak L. A., jis buvo apklausiamas girtas ir nežino ką pasirašė. Nors duomenų apie L. A. būseną (galimą girtumą) minėtos apklausos metu nebuvo gauta, tačiau jo apklausos vykdymo aplinkybės abejotinos. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis G. M. nuosekliai tvirtino apie būtent L. A. iniciatyvą iš jo išgauti sūnaus automobilio raktelius, o M. M., įvertinęs savo ir J. T. ryšius, asmenybės bruožus, išsakė labai pagrįstą abejonę dėl galimos J. T. nusikalstamos iniciatyvos. Apelianto manymu, netgi darant prielaidą, kad J. T. reikalavo automobilio raktelių, galima spręsti, kad automobilio paėmimo pirminiu iniciatoriumi buvo ne J. T., o L. A..

5.3. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai tendencingai išdėstyti nukentėjusiojo parodymai, pažymint, kad prieš jį smurtą vartojo visi kaltinamieji. Tačiau nukentėjusysis G. M. aiškiai pasakė, jog visiškai neatpažintas asmuo, kurį vėliau nurodė kaip J. T., įvykio metu buvo mažiausiai aktyvus, atokiau nuo kitų asmenų, jokių konkrečių smurto veiksmų prieš jį nevartojo, bet tik išsakė reikalavimą duoti automobilio raktelius. Todėl, net ir remiantis L. A. parodymais, siekis išreikalavus automobilio raktelius jų pagalba pasisavinti automobilį turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip plėšimas (pagal BK 180 straipsnio 2 dalį), bet kaip savavaldžiavimas (pagal BK 294 straipsnio 2 dalį).

5.4. Skundu teigiama, kad tikras susitarimo turinys tarp teismo bendrininkais įvardintų asmenų nebuvo nustatytas ir patvirtintas jokiais duomenimis, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais. J. T. paneigė bet kokį susitarimą įsibrauti į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą ir įvykdyti plėšimą. Teismas savo motyvuose aiškiai apibrėžė tariamai nustatyto bendrininkų susitarimo turinį – išreikalauti automobilio raktelius ir jų pagalba pasisavinti automobilį. Atkreipiamas dėmesys, jog nei J. T., nei kiti skundžiamu nuosprendžiu nuteisti asmenys nebuvo apkaltinti tuo, kad buvo susitarę pasisavinti nukentėjusiojo M. M. automobilį ir, kad būtent tuo tikslu įsibrovė į G. M. gyvenamąjį namą. Gynėjo manymu, teismo išvados apie kaltinamųjų susitarimo turinį išeina iš kaltinamiesiems pareikšto kaltinimo ribų bei prieštarauja ir skundžiamo nuosprendžio nustatomajai ir rezoliucinei dalims bei daro skundžiamą nuosprendį ydingu.

5.5. Apeliantas teigia, kad nepavykus išreikalauti automobilio raktelių ir pasisavinti automobilio, du asmenys, t. y. A. B. pirmiau ir J. T. po jo, iš nusikaltimo vietos pasišalino, o likęs trečias asmuo – A. K. – vienas pagrobė televizorių. Mano, kad tokie kaltinamojo veiksmai visiškai atitinka vykdytojo ekscesą, nes televizoriaus pagrobimas akivaizdžiai išėjo iš teismo nustatyto nusikalstamos veikos bendrininkų susitarimo ribų. Kito turto – „Fiskar“ gamintojo kirvio pagrobimas, jei toks ir būtų nustatytas, taip pat turėtų būti pripažintas vykdytojo ekscesu, tačiau šio daikto pagrobimas yra tik visiškas spėjimas, jį motyvuojant teiginiu, kad nukentėjusysis tokio daikto pasigedo, tačiau jokie kiti duomenys nepatvirtina, jog tai padarė kuris nors iš kaltinamųjų, o tuo labiau – J. T..

5.6. Pasak J. T. gynėjo, jeigu J. T. būtų pripažintas pagrįstai kaltu, apylinkės teismas netinkamai individualizavo ir jo ginamajam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas tendencingai tik neigiamai įvertino J. T. asmenybę (buvo teistas ankščiau, yra recidyvistas), tačiau neatsižvelgė į nukentėjusiojo G. M. parodymus apie konkrečius jo veiksmus nusikaltimo padarymo metu (buvo mažiausiai aktyvus, daugiau buvo nuošalyje ir jokių konkrečių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko), kardinalius elgesio pokyčius po sulaikymo ir buvusio darbo užsienyje iki nusikalstamos veikos padarymo vadovo M. M. teigiamą charakteristiką. J. T., būdamas suimtas beveik metus laiko, siekia įgyti išsilavinimą ir mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, elgiasi pavyzdingai (patvirtina įkalinimo vietos charakteristikos), yra įkalinimo įstaigos skatintas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad būdamas laisvėje J. T. rūpinosi savo sesers, vienos auginančios nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus, šeima.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Teismo posėdyje nuteistieji A. B., J. T. ir jų gynėjai prašė šių nuteistųjų pareikštus apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistojo A. K. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti ir papildomai prašė A. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam žymiai švelnesnę bausmę, taip pat spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

8. Nuteistųjų A. B., A. K., J. T. ir jo gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

10. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jo kaltę dėl plėšimo įvykdymo patvirtinančių įrodymų ir prašo jį išteisinti, išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju prašo atmesti nukentėjusiojo G. M. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius, nepriteisti teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai ir ginčija nukentėjusiojo G. M. civilinio ieškinio dėl neturtinės ir turtinės žalos pagrįstumą. Jei nebūtų išteisintas, nesutinka su, jo manymu, per griežta bausme, nuo kurios turėtų būti atleistas dėl ligos, ginčija bendrininkų grupės požymio buvimą jo ir kitų už plėšimą nuteistų asmenų veiksmuose, bei kelia jam ir kitiems nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo klausimą.

11. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o jo gynėjas prašo A. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam žymiai švelnesnę bausmę, taip pat spręsti klausimą dėl jos vykdymo atidėjimo.

12. Nuteistasis J. T. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu, jam priskirtu nusikaltimo iniciatoriaus vaidmeniu ir paskirta bausme, kuri paskirta neatsižvelgus į jį teigiamai charakterizuojančius duomenis, išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju nukentėjusiojo G. M. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo prašo atmesti.

13. Nuteistojo J. T. gynėjo advokato V. Kupcikevičiaus apeliaciniame skunde prašoma išteisinti ginamąjį, jam nepadarius inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apkaltinamojo nuosprendžio atveju prašo spręsti veikos perkvalifikavimo klausimą ir paskirti švelnesnę bausmę, atsižvelgiant į visas nuteistąjį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, reiškia pretenziją dėl teismo nenustatyto tikro tariamų bendrininkų susitarimo turinio, A. K. veiksmus pagrobiant televizorių prašo vertinti kaip vykdytojo ekscesą, o kirvio pagrobimą laiko neįrodytu.

14. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teisėtai gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie duomenys laikytini įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl A. B., A. K. ir J. T. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Taip pat teismas pagrįstai nuteistiesiems skyrė laisvės atėmimo bausmes ir nustatė teisingas jų trukmes. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai taikytos proceso normos, numatančios pagrindus iš kaltinamųjų priteisti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir proceso išlaidas. Dėl to nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

17. Nuteistieji kategoriškai neigia padarę jiems inkriminuotą plėšimą bendrininkų grupėje, neigia įsibrovimą į G. M. namus, vartoję fizinį smurtą ar grasinimus nukentėjusiojo atžvilgiu, gadinę ir pasisavinę nukentėjusiajam priklausantį turtą, išskyrus televizoriaus pasisavinimą, kurį pripažįsta A. K.. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų kaltė dėl įvykdyto plėšimo grindžiama nukentėjusiųjų G. M. ir M. M., liudytojų D. L., V. V., A. V., D. Č., L. A., A. Likienės, J. Mačionienės parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, asmenų parodymo atpažinti protokolais ir kitais rašytiniais įrodymais.

18. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nukentėjusiojo G. M. parodymus kaip patikimus, kadangi jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2022 m. birželio 24 d. naktį trys vyrai, įsibrovę į jo namus, reikalavo atiduoti jo sūnui M. M. priklausančio automobilio raktelius ir prieš jį brutaliai fiziškai smurtavo, sugadino turtą – išdaužė verandos langą, sudaužė televizorių, nutraukė telefono laidus ir pavogė televizorių bei kirvį.

18.1. Teisme G. M. parodė, kad Joninių naktį namuose vienas miegojo, namų durys buvo užrakintos. Išgirdo, kad dūžta lango stiklas ir kažkas įlipo į namų vidų. Užsidegus šviesai, namų viduje pamatė tris vyrus. Pažino K. ir B., o trečiasis, jam nematytas vyriškis (teismo posėdžių salėje nurodė į J. T.) reikalavo automobilio raktelių. K. ir B. raktelių nereikalavo. Jam nurodžius, kad raktelių neturi, visi trys jį pradėjo smaugti ir mušti. Daugiausia jį mušė K., kuris taip pat grasino padegti namą. Matė, kad kažkuris sudaužė jo kambaryje buvusį televizorių, o kitame kambaryje buvusį sūnaus televizorių pasiėmė. Ryte apžiūrėjęs namus pamatė, kad išdaužtas verandos langas, namo lauko durys atrakintos iš vidaus, nutrauktas telefono laidas. Nuo pavartoto smurto jam liko žymės ant kaklo, krūtinės. Kai buvo mušamas ir smaugiamas, jautė skausmą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu iškart po įvykio 2022 m. birželio 24 d. G. M. tvirtino, kad visi trys girti įsibrovėliai sudavė jam daug smūgių kumščiais virtuvėje, vėliau visi trys kumščiais mušė sėdintį lovoje kitame kambaryje, sukeldami fizinį skausmą ir reikalaudami automobilio raktelių. Bemušant vienas iš užpuolikų vardu A. (bylos duomenimis A. K.) pradėjo jį smaugti uždėjęs ant kaklo rankšluostį, kartodamas tą patį reikalavimą. Apklausiamas tyrėjos 2022 m. liepos 14 d. nukentėjusysis parodė, kad 2022 m. birželio 23 d. visi namo langai buvo sveiki. Anot nukentėjusiojo, jam atsisakius vykdyti jaunesnio įsibrovėlio (bylos duomenimis J. T. – iš nuteistųjų jis jauniausias) reikalavimą atiduoti automobilio raktus, kažkuris iš vyrų jam trenkė į kairį šoną. Labiausiai jį virtuvėje į įvairias kūno vietas mušė „tas jaunas vyras“ (J. T.) ir A. (A. B.). Nuo vieno smūgio į kairę akį liko mėlynė. Nors buvo išsigandęs, visus tris jį mušusius asmenis jis visą laiką matė kartu virtuvėje, nei vienas iš jų iš jo namų į lauką nebuvo išėjęs. A. (A. K.) pradėjo sakyti, kad duotų jam degtukus, nes reikia padegti namus. Nukentėjusiajam nuėjus į savo kambarį ir atsigulus į lovą, visi trys atėjo iš paskos, kažkuris nutraukė laidinio telefono laidus, o A. (A. K.) paėmė ant sienos kabėjusį rankšluostį, kurį uždėjo jam ant kaklo ir pradėjo smaugti. Tuo metu jaunesnis vyras (J. T.) toliau reikalavo automobilio raktelių. Iš kambario nei vienas iš vyrų nebuvo išėjęs, nukentėjusysis visą laiką juos matė krūvoje, kažkuris iš jų, užkliuvęs už televizoriaus laido, jį numetė ant lovos krašto. Po to visi trys nuėjo į kitą kambarį, iš kurio paėmė televizorių. Visiems trims išeinant iš to kambario, girdėjo, kaip jaunesnis vyras (J. T.) pasakė, kad švediškas kirvis, gal jam prisireiks. Pabudęs apie 6 val. ryto pamatė, kad namuose viskas išvartyta, nutraukti telefono laidai, sūnaus kambaryje nebėra televizoriaus, virtuvėje kirvio, išdaužtas virtuvės langas. 2022 m. liepos 19 d. apklausiamas tyrėjos patvirtino, kad visi trys įsibrovėliai jį mušė kumščiais ir smaugė, tačiau daugiausia smaugė A. K.. Tai, jog šios apklausos metu G. M. nurodė, jog tarp įsibrovusių į jo namą asmenų buvo ir L. A., laikytina sąžiningu nukentėjusiojo suklydimu, atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis L. A. taip pat buvo atėjęs pas G. M. reikalauti jo sūnui priklausančio automobilio raktelių, tačiau ne 2022 m. birželio 24 d., o prieš dvi dienas iki nusikaltimo. Pažymėtina ir tai, kad visus tris kaltinamuosius nukentėjusysis atpažino 2022 m. liepos 14 d. pagal nuotraukas kaip asmenis, Joninių naktį įsibrovusius į jo namus ir prieš jį smurtavusius. Beje ir visi trys kaltinamieji neginčija aplinkybės, jog 2022 m. birželio 24 d. naktį lankėsi G. M. namuose.

18.2. Nors A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neturėjo remtis G. M. parodymais, kadangi jis dėl senyvo amžiaus ir ligų negali prisiminti įvykio bei bylai reikšmingų aplinkybių, apeliacinės instancijos vertinimu, tokia abejonė nukentėjusiojo parodymų patikimumu nepagrįsta. Atsakant į tyrėjos klausimą dėl G. M. psichinės būklės ir galimybės su juo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2022 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje (1 t., b. l. 145) pažymėta, kad byloje nėra duomenų apie lėtinius psichikos sutrikimus ar veikos metu buvusį laikiną ūminį psichozinį psichikos sutrikimą, todėl asmeniui netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Tyrėja J. Mačionienė parodė, kad atliekant procesinius veiksmus su nukentėjusiuoju G. M. jo būklė nekėlė abejonių, kad jis duodamas parodymus gali išgalvoti tam tikras aplinkybes. G. M. sūnus M. M. patvirtino, kad nors jo tėvas yra 82 metų amžiaus ir kažkiek prastai prigirdi, tačiau jis mato gerai, yra pilnai sąmoningas, pats save prisižiūri, namuose visada užsirakina, išeidamas langus uždaro, tėtis prisimena tiksliai, jo atmintis gera, nėra buvę, kad būtų kažką prisigalvojęs.

18.3. Nukentėjusiojo parodymų netikslumas vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu dėl L. A. dalyvavimo nusikaltime, įvertinus jo amžių ir aplinkybę, kad ir L. A. kelias dienas iki plėšimo reikalavo automobilio raktelių, ir plėšimo metu J. T. reiškė tokį pat reikalavimą, bei atsižvelgus į nuoseklius parodymus dėl esminių bylos aplinkybių kitų apklausų metu, negali būti laikoma pagrindu nepasitikėti nukentėjusiojo parodymais. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad G. M. turėtų kokių nors motyvų apkalbėti kaltinamuosius ar norėtų jiems pakenkti. Galimų apkalbėjimo priežasčių nenurodo ir nuteistieji, todėl apeliantų argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų nepatikimumo atmetami kaip nepagrįsti. Bylos duomenimis plėšimo metu tiesiogiai dalyvavo tik kaltinamieji ir nukentėjusysis, todėl bandymas paneigti G. M. parodymus vertintinas kaip A. B. pasirinkta gynybos pozicija, siekiant užginčyti tiesioginius svarius įrodymus byloje bei išvengti baudžiamosios atsakomybės.

19. Aplinkybę, kad po nakties, kai kaltinamieji apsilankė G. M. namuose, jis buvo sužalotas, patvirtina ne tik G. M. parodymai, bet ir specialisto išvada, liudytojų parodymai ir rašytiniai įrodymai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2022 m. liepos 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 731/2022 (05) (1 t., b. l. 134) nurodyta, kad remiantis pateikta medicinine dokumentacija G. M. nustatyta poodinė kraujosruva kairiajame smilkinyje, krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sumušimas. Šie sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje, ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje pašalinės jėgos poveikyje. Sužalojimai sukėlė fizinį skausmą, nustatytas nežymus sveikos sutrikdymas. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje užfiksuotų sužalojimų lokacija atitinka nukentėjusiojo parodymus (kažkuris iš vyrų jam trenkė į kairį šoną, nuo vieno smūgio į kairę akį liko mėlynė). Aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvada buvo surašyta tik iš medicininių dokumentų, kuriuose G. M. sužalojimai buvo užfiksuoti ne iškart po įvykio, tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, kad jam buvo suduoti daugiau nei du smūgiai ir jis buvo smaugiamas. Liudytojas D. L. patvirtino 2022 m. birželio 24 d. ryte matęs ant G. M. kaklo smaugimo žymes – odos pamėlynavimą ant kaklo, sužalojimą prie akies, liudytojas V. V. tos pačios dienos vakare pastebėjo ant G. M. kaklo smaugimo žymes, liudytoja A. V. 2022 m. birželio 25 d. ryte – mėlynę ant veido. 2022 m. birželio 24 d. asmens apžiūros protokole (1 t., b. l. 110) apžiūrint G. M. užfiksuotas patinimas ir kraujosruva kairio smilkinio srityje, patinimas kairėje krūtinės ląstos pusėje. Kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 71-72) užfiksuoti odos nubrozdinimai kairėje veido pusėje.

20. Nors teisme ir apeliaciniuose skunduose nuteistieji kategoriškai neigia vartoję bet kokį smurtą G. M. atžvilgiu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. B. ir A. K. iš dalies patvirtino, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama fizinė jėga. Apklausų metu A. B. parodė, kad J. T. pykosi su G. M., reikalavo duoti kažkokius automobilio raktus, J. T. ir A. K., bendraudami su nukentėjusiuoju, garsiai šūkavo, daugiausia J. T., kuris rėkė, kad raktų nėra, stumdė G. M., neleisdamas jam atsistoti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad G. M. namuose J. T. rėkė ant nukentėjusiojo, reikalavo atiduoti automobilio raktus, nors nematė, ar J. T. jį mušė, tačiau išeinant iš to namo, senukas buvo sumuštas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į kaltinamųjų nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, pagrįstai rėmėsi jais tik ta apimtimi, kuria jie neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms ir kitoms byloje laikytinoms įrodytomis aplinkybėms.

21. Visi kaltinamieji neigė ir įsibrovimo į G. M. gyvenamąjį namą išdaužiant stiklą aplinkybę, tačiau tokius jų parodymus paneigia bylos duomenys. Pasak nukentėjusiojo, 2022 m. birželio 23 d. eidamas miegoti kaip visada užrakino namų duris. Naktį jis pabudo nuo triukšmo, virtuvėje užsidegė šviesa ir pamatė viduje tris vyrus. Nors miegodamas stiklo dūžio garso negirdėjo, tačiau ryte pamatė, kad išdaužtas verandos stiklas, o durys atrakintos iš vidaus. Nukentėjusiojo manymu, pro išdaužtą stiklą į vidų įlysti galėjo tik J. T., kadangi kiti du apkūnesni ir nebūtų tilpę, o tada iš vidaus atrakino duris ir įleido į vidų kitus du bendrus. Išdaužtas verandos stiklas užfiksuotas ir įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 20-21), kuriame pažymėta, kad toje pačioje namo sienoje esančios durys ir jų spyna nesugadintos, pro šias duris ir išdaužtą langą patenkama į namo verandą, o iš jos – į virtuvę, iš virtuvės – į du pereinamus kambarius. Liudytojai D. L. ir V. V. patvirtino, kad 2022 m. birželio 24 d. ryte matė išdaužtą G. M. gyvenamojo namo verandos langą. Liudytoja A. V., kuri yra G. M. kaimynė ir padeda jam tvarkytis buityje parodė, kad lankėsi nukentėjusiojo namuose 2022 m. birželio 22-23 dienomis ir viskas buvo tvarkoje, taip pat pažymėjo, kad G. M. visada užsirakina namų duris iš vidaus kai ji ateina, būna užsirakinęs. G. M. sūnus M. M. taip pat patvirtino, kad naktį tėvas visada užsirakina namų duris. Darytina išvada, kad kaltinamieji, radę užrakintas namo duris, išdaužė G. M. priklausančio gyvenamojo namo verandos stiklą, vienas iš kaltinamųjų pro išdaužtą langą patekęs į namo vidų, iš vidaus atrakino namo duris ir įleido kitus kaltinamuosius, tokiu būdu visi trys prieš namo savininko valią įsibrovė į gyvenamąją patalpą.

22. Iš trijų kaltinamųjų tik vienas – A. K. pripažino pagrobęs iš G. M. namo televizorių paragintas J. T.. A. B. ir J. T. kategoriškai neigia buvę nukentėjusiojo name tuo momentu, kai A. K. pasiėmė televizorių. Kadangi, kaip jau minėta anksčiau, kaltinamųjų parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje dėl įvairių aptariamo nusikaltimo aplinkybių bei neatitinkantys kitų objektyvių bylos duomenų, jie vertintini kritiškai kaip gynybinė pozicija. Siekdamas nustatyti tikrąsias G. M. priklausančio turto pagrobimo aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi vienintelio tiesioginio nusikaltimo liudytojo – G. M. parodymais. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. liepos 14 d. nukentėjusysis parodė, kad po to, kai visi trys užpuolikai jį mušė ir smaugė jo miegamajame, reikalaudami atiduoti sūnui priklausančio automobilio raktus, visi trys nuėjo į kitą kambarį ir iš jo paėmė ten stovėjusį sūnaus televizorių. Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu G. M. nurodė nematęs, kuris iš trijų kaltinamųjų išnešė televizorių. Nukentėjusysis taip pat patvirtino girdėjęs, kad išeidamas iš jo namų, „tas jaunesnis vyras“ (bylos duomenimis J. T.), pasakė, kad švediškas kirvis, gal jam prisireiks. Pasak nukentėjusiojo, kirvis buvo padėtas virtuvėje prie pečiaus, o ryte atsigavęs pasigedo ir televizoriaus, ir kirvio. Nors apklausiamas 2022 m. liepos 19 d. nukentėjusysis suabejojo, ar visi trys kaltinamieji buvo užėję į sūnaus kambarį, kuriame buvo televizorius, tačiau teisme parodė, kad televizorių paėmė visi trys, tokiu būdu patvirtindamas aplinkybę, kad visi trys kaltinamieji kartu pateko į gyvenamąjį namą ir drauge iš jo išėjo, priešingai nei kad nurodo A. B. ir J. T. savo apeliaciniuose skunduose. M. M. teisme parodė, kad kirvį buvo tėčiui padovanojęs. Bylos duomenimis, A. K. ir J. T. tą pačią naktį buvo pastebėti policijos pareigūnų, einantys važiuojamąja kelio dalimi, A. K. nešėsi televizorių, o pareigūnų paklaustas, iš kur jį gavo, atsakė, kad nusipirko. A. B. parodė, kad tuo momentu buvo netoliese. Nors A. B. nurodė, kad išėjo iš G. M. namų pirmas ir vėliau susitiko mieste kitus du kaltinamuosius su televizoriumi atsitiktinai, sprendžiant iš bylos duomenų, darytina išvada, kad jis atsiliko nuo kitų tik dėl to, kad dėl suvartoto per didelio alkoholio kiekio jam pasidarė bloga. Visų kaltinamųjų bei liudytojo D. Č. parodymai patvirtina, kad kaltinamieji buvo visi kartu, kai A. B. siūlė D. Č. pirkti pagrobtą televizorių. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad visi trys kaltinamieji, bendrais veiksmais įsibrovę į G. M. gyvenamąjį namą, pavartoję nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą ir grasinimus bei tokiu būdu atėmę iš jo galimybę priešintis iš nukentėjusiojo gyvenamojo namo pagrobė televizorių ir kirvį. Todėl apeliacinės instancijos teismas J. T. gynėjo apeliaciniame skunde reiškiamą argumentą dėl vykdytojo eksceso pagrobiant televizorių (neva tuo momentu, kai A. K. pasiėmė televizorių, name A. B. ir J. T. nebebuvo) ir argumentą dėl neįrodyto kirvio pagrobimo atmeta kaip nepagrįstus.

23. Apylinkės teismas nustatė, kad visi kaltinamieji, eidami pas nukentėjusįjį suprato, kad pateks į jo namus prieš nukentėjusiojo valią ir turėjo tikslą iš nukentėjusiojo G. M. paimti automobilio raktelius bei tuo pačiu užvaldyti kieme stovėjusį nukentėjusiojo sūnaus M. M. automobilį, o šiam tikslui įgyvendinti naudos smurtą bei grasinimus. A. B. ir J. T. apeliaciniuose skunduose neigia, jog, eidami pas G. M. turėjo tikslą iš nukentėjusiojo paimti automobilio raktelius ir užvaldyti M. M. automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina bylos duomenys.

23.1. Liudytojas L. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad birželio pradžioje grįžo iš Švedijos, kur su J. T. apie pusantro mėnesio dirbo miške, tačiau abu nusprendė grįžti namo, nes buvo prastos algos. Šį darbą jiems parodė ir dirbti pasiūlė M. M.. Švedijoje kartu su juo ir J. T. gyveno ir dirbo M. M. ir ten jiems geriant J. su M. buvo susimušę dėl kažkokių pinigų. Kai plaukė keltu namo, J. T. buvo labai piktas ant M. M. ir sakė, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) sudaužys M. M. automobilį „Audi“, stovintį prie namų. L. A. teisme nurodė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu buvo neblaivus, todėl jo parodymus tyrėja galėjo neteisingai užrašyti. Tačiau jį apklausinėjusi tyrėja A. Likienė teisme patvirtino, kad apklausos metu L. A. iš pažiūros buvo blaivus, o apklausos protokole jo duotus parodymus surašė tiksliai iš jo žodžių. J. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad L. A. jį apkalbėjo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad L. A. turėjo priežasčių apkalbėti J. T., tokių priežasčių nenurodo ir pats apeliantas. Nors L. A. teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dėl J. T. ir M. M. nesutarimų motyvuodamas neblaivumu, tačiau ši aplinkybė yra paneigta. Iš dalies L. A. nurodytas aplinkybes dėl J. T. ir M. M. nesutarimų patvirtina ir paties M. M. parodymai. Teisme M. M. parodė, kad su L. A. ir J. T. kartu dirbo Švedijoje, per išeigines kartu išgerdavo, asmeninių pykčių ar tarpusavio konfliktų dėl pinigų nebuvo, tačiau buvo pasižodžiavimų dėl darbo drausmės, J. T. ir L. A. yra jam išsakę priekaištų dėl atlyginimo. Taip pat M. M. nurodė, kad šie asmenys žinojo apie jam priklausantį automobilį, jo „Audi“ stovi kieme visiems matomoje vietoje.

23.2. J. T. teisme kategoriškai neigė iš G. M. reikalavęs automobilio raktelių. Jis tvirtino, kad kartu su A. B. ir A. K. mieste susitiko žmogų pravarde „(duomenys neskelbtini“, kuris vežė alų pažįstamo M. M. tėvui. M. M. pažinojo, nes kartu su juo dirbo Švedijoje. Tuomet visi kartu nusprendė nueiti iki M. M. tėvo namų išgerti alaus. Tačiau J. T. nurodytas aplinkybes paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų ir net kitų dviejų kaltinamųjų parodymai. Pasak G. M., jis Joninių nešventė, alaus tą vakarą negėrė, neturėjo ir nieko juo nevaišino, asmenį pravarde „(duomenys neskelbtini)“ pažįsta iš matymo, tačiau šis asmuo pas jį nesilanko. Liudytojas R. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jo pravardė „(duomenys neskelbtini)“ ir jis kartais pažįstamam G. M. nuveža alaus, tačiau 2022 m. birželio 23-24 dienomis pas jį tikrai nesilankė ir alaus jam nevežė. Anot M. M., tėvas svetimų į namus nesikviečia, gal su pažįstamais ir išgertų, bet iš namų jis neina. A. K. ir A. B. teisme parodė, kad į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini) mieste ėjo pakviesti J. T., kuris norėjo pasiimti kažkokius automobilio raktus.

23.3. Aukštesniojo teismo vertinimu, bylos duomenų analizė patvirtina, kad J. T., jausdamas pyktį M. M. atžvilgiu dėl asmeninių nesutarimų kartu dirbant Švedijoje, siekė jam atkeršyti ir, žinodamas, kad M. M. priklausantis automobilis stovi jo tėvo G. M. kieme siekė jį pasisavinti, išreikalavęs automobilio raktelius iš G. M.. Nors A. K. ir A. B. tvirtina nežinoję, kam priklausančio automobilio raktelius J. T. norėjo pasiimti, tačiau tokie kaltinamųjų parodymai prieštarauja logiškai įvykių sekai ir byloje nustatytoms objektyvioms aplinkybėms. Įvertinus tai, kad visi trys kaltinamieji į G. M. namus ėjo nakties metu, o namo durys buvo užrakintos, jėga prieš namo savininko valią išdauždami verandos stiklą įsibrovė į svetimą gyvenamąją patalpą, tokiu būdu pažadinę iš miego garbingo amžiaus (81 metų) G. M., prieš jį visi trys brutaliai smurtavo (kumščiais smūgiavo į įvairias kūno vietas, smaugė), ne vieną kartą pakeltu tonu reikalavo atiduoti automobilio raktelius (G. M. teisme patikslino, kad šį reikalavimą sakė būtent J. T.), nukentėjusiajam nepaklusus reikalavimams sudaužė jo kambaryje buvusį televizorių bei pagrobė kitame kambaryje buvusį televizorių ir kirvį iš virtuvės, o po to visi trys dar bandė parduoti pagrobtą televizorių D. Č., aukštesniojo teismo neįtikina A. K. ir A. B. keliama versija dėl to, kad nežinojo tikrojo J. T. iš anksto suplanuoto apsilankymo pas G. M. tikslo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buvo pasirinktas labai palankus nusikalstamai veikai įvykdyti metas: J. T. buvo žinoma, kad G. M. sūnaus M. M. nėra namuose (jis dirbo Švedijoje), nakties metu buvo labiausiai tikėtina rasti senyvo amžiaus žmogų miegantį ir dėl to dar labiau pažeidžiamą užpuolimo atveju, tamsiu paros metu lengviau pasišalinti iš nusikaltimo vietos nepastebėtiems ir išvengti nepageidaujamų liudininkų. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo paros metą, visų trijų kaltinamųjų veiksmų bendrumą, koordinuotumą ir intensyvumą nuo pat patekimo į G. M. gyvenamąjį namą iki pasišalinimo iš jo su pagrobtais daiktais darytina išvada, kad J. T. iš anksto buvo informavęs A. B. ir A. K. apie nusikalstamos veikos planą ir visi trys kaltinamieji turėjo bendrą tikslą - iš nukentėjusiojo G. M. paimti automobilio raktelius bei tuo pačiu užvaldyti kieme stovėjusį nukentėjusiojo sūnaus M. M. automobilį. Todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo motyvą, kad visi kaltinamieji laikytini nusikaltimo vykdytojais ir jų atlikti atskiri veiksmai neindividualizuotini, o vertintini kaip padaryti bendrai veikiant vieninga tyčia, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nusikaltimas įvykdytas bendrininkų grupėje ir ši aplinkybė pagrįstai laikyta sunkinančia visų kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę.

23.4. J. T. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su J. T. priskirtu nusikalstamos veikos iniciatoriaus vaidmeniu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes- būtent J. T. turėjo asmeninį motyvą atkeršyti M. M. už asmeninius nesutarimus ir netgi tiesiogiai buvo įvardinęs, kad sudaužys jam priklausantį automobilį (pagal L. A. parodymus); pakvietė A. B. ir A. K. eiti į nukentėjusiojo namus (pagal A. B. ir A. K. parodymus), pirmas pro išdaužtą verandos langą pateko į G. M. gyvenamąjį namą (pagal nukentėjusiojo G. M. ir kitų kaltinamųjų parodymus); būtent jis šaukdamas reikalavo G. M. atiduoti automobilio raktelius, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai J. T. identifikavo kaip nusikalstamos veikos iniciatorių.

23.5. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visiems trims kaltinamiesiems pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad jie iš anksto susitarė iš nukentėjusiojo G. M. namų pagrobti turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išvados apie bendrininkų susitarimo turinį - išreikalauti automobilio raktelius ir jų pagalba pasisavinti automobilį, neišeina iš kaltinamiesiems pareikšto kaltinimo ribų, o jį detalizuoja dalyje dėl siekto pagrobti turto pobūdžio, todėl J. T. gynėjo skundo argumentas šiuo klausimu laikytinas nepagrįstu. Aukštesnysis teismas pažymi, kad, remiantis bylos duomenimis, kaltinamieji iš pradžių veikė išankstine tiesiogine tyčia siekdami pasisavinti M. M. priklausantį automobilį, tačiau nepavykus įgyvendinti pirminio tikslo, kitą G. M. namuose nusikalstamos veikos metu rastą turtą – televizorių ir kirvį pasisavino pasikeitus tyčios kryptingumui dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių (G. M. namuose automobilio raktelių nebuvo), veikdami nusikaltimo padarymo metu susiformavusios tyčios pagrindu.

24. Aukštesnysis teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais ir išsamia byloje esančių duomenų analize konstatuoja, kad nuteistieji A. B., A. K. ir J. T., veikdami kaip bendrininkų grupė, vykdydami išankstinį susitarimą, išdaužę verandos lango stiklą įsibrovė į G. M. gyvenamąjį namą ir, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir taip atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, sukeldami fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalodami, reikalavo atiduoti jo sūnui M. M. priklausančio automobilio užvedimo raktelius, o G. M. nedavus raktelių, sudaužė kambaryje ant spintelės stovėjusio televizoriaus „Philips“ ekraną, nutraukė fiksuoto ryšio telefono laidus ir pagrobė televizorių bei kirvį. Kaltinamųjų nusikalstami veiksmai atitinka kvalifikuoto plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje požymius, todėl skundžiamu nuosprendžiu jie pagrįstai nuteisti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Atsakant į A. B. ir J. T. apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad nėra jokio pagrindo spręsti klausimą dėl nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 294 straipsnį, numatantį atsakomybę už savavaldžiavimą. Savavaldžiavimo sudėties objektyvioji pusė pasireiškia ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės savavališku vykdymu, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ir padarant didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. T. ar kiti kaltinamieji savo neteisėtais veiksmais būtų siekę įgyvendinti savo ar kitų asmenų kokias nors teises nukentėjusiųjų G. M. ar M. M. atžvilgiu. Apie tokių teisių egzistavimą ar norą jas įgyvendinti nėra pažymėta ir apeliaciniuose skunduose. Asmeninis pyktis ar noras atkeršyti dėl asmeninių nesutarimų nelaikytinas esama ar tariama teise. Nors pagal L. A. parodymus J. T. pyko ant M. M., tačiau byloje nėra duomenų, kad M. M. ir J. T. būtų susiję kokiais nors finansiniais ar kitokio pobūdžio tarpusavio įsipareigojimais. M. M. teisme parodė, kad su J. T. ir L. A. Š. dirbo miške, jis pats yra brigadininkas, tačiau jo darbas nesusijęs su pinigais, jis atlyginimų dydžio nenustatinėja, piniginių reikalų nesprendžia, nei vienam iš minėtų bendradarbių skolingas nebuvo.

25. Apeliaciniais skundais A. B. prašo atleisti jį nuo bausmės dėl ligos, A. K. gynėjas prašo skirti jo ginamajam skirti švelnesnę bausmę ir spręsti klausimą dėl jos vykdymo atidėjimo, J. T. ir jo gynėjas prašo atsižvelgti į teigiamai jį charakterizuojančius duomenis ir skirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmių paskyrimo nuteistiesiems motyvuotos. Apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas nuteistiesiems skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, t. y. tiek kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų bendrą visumą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje padarymą ir nustatydamas jų trukmes, bausmių skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose.

25.1. Apeliantai A. B., A. K. ir J. T. nuteisti už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, už kurį įstatymų leidėjas numatęs vienintelę bausmę - laisvės atėmimą iki septynerių metų. Skirdamas bausmes, apylinkės teismas nustatė, kad visų kaltinamųjų atžvilgiu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o visų kaltinamųjų atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikaltimą padarė veikdami kaip bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o A. K. ir J. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra dar ir ta, kad jie nusikaltimą padarė būdami teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą neišnykus teistumui, tai yra būdami recidyvistais (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

25.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Iš pateiktų duomenų matyti, kad nuteistajam A. B. nustatytas lėtinis virusinis hepatitas C, kita ir nepatikslinta kepenų cirozė (7 t., b. l. 13-15, 46-47). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pateiktą sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą bei nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui ir tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-942/2021). Vien atitinkamos ligos įtraukimas į minėtą sąrašą savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022). Be to, sutiktina ir su tuo, jog sunkios nepagydomos ligos kriterijų nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas. Taigi, vien tai, kad nuteistajam diagnozuota liga atitinka nepagydomų ligų sąraše įvardintą sveikatos sutrikimą, savaime neleidžia teigti, kad aptariamu atveju BK 76 straipsnio nuostatų taikymas yra privalomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. B. yra paskirtas ambulatorinis medikamentinis gydymas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, kad bausmės atlikimo vietos gydymo įstaigos neužtikrins būtinosios pagalbos suteikimo A. B. ir tinkamos jo medicininės priežiūros. Nuteistieji turi teisę gauti reikalingą medicinos pagalbą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnyje yra reglamentuota terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūra. Taigi, esant būtinumui, reikiama medicinos pagalba nuteistajam galėtų būti suteikta tiek pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniuose, tiek valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad kepenų ciroze jis sirgo jau kurį laiką iki nusikaltimo padarymo, tačiau sveikatos problemos neatgrasė jo nuo piktnaudžiavimo alkoholiu ir naujų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad duomenų, jog šiuo metu nuteistasis A. B. negalėtų atlikinėti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dėl ligos, byloje nėra.

25.3. Skirdamas bausmę A. K., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą, kaip asmenybė charakterizuojamas neigiamai (anksčiau teistas, tame tarpe ir už analogiško nusikaltimo padarymą, baustas administracine tvarka, nedirbantis), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra trys atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Atsižvelgta ir į tai, kad A. K. nebuvo įvykdyto nusikaltimo iniciatorius, nors kaip vykdytojas pakankamai aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme (nukentėjusysis nurodo, kad būtent A. K. prieš jį smurtavo daugiausia, smaugė rankšluosčiu). Atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas A. K. nustatė bausmės dydį, šiek tiek didesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 4 metai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirta bausmė savo trukme atitinka įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, yra tinkamai individualizuota ir jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam dar labiau sumažinti paskirtos bausmės trukmę, nėra. Taip pat nenustatyta pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik iš dalies (BK 75 straipsnio 3 dalis). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad įvertinus kaltininko asmenybę - kelis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, jo atžvilgiu buvo skiriamos įvairios bausmių rūšys – viešieji darbai ir laisvės atėmimas, tačiau A. K. ir vėl nusikalto, paskutinį nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, tai yra neišnykus ankstesniam teistumui, baustas administracine tvarka, pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra.

25.4. Skirdamas bausmę J. T., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį baigtą sunkų nusikaltimą, charakterizuojamas neigiamai (anksčiau teistas, tame tarpe ir už analogiško nusikaltimo padarymą, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirbantis), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau yra trys atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Atsižvelgta ir į jo kaip iniciatoriaus vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Aplinkybė, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryti didesnio masto kūno sužalojimai, vertinta kaip rodanti šiek tiek mažesnį padarytos veikos pavojingumą. Atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas J. T. nustatė bausmės dydį, didesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis ir didesnį nei skyrė kitiems kaltinamiesiems – 4 metai 6 mėnesiai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirta bausmė savo trukme atitinka įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, yra tinkamai individualizuota ir jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nuteistajam dar labiau sumažinti paskirtos bausmės trukmę, nėra. J. T. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodomi J. T. teigiamai charakterizuojantys duomenys nepatenka į BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą bei nėra tiek reikšmingi, kad juos būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu šie duomenys, nors ir rodo tam tikrus teigiamus J. T. asmenybės teigiamus aspektus iki nusikaltimo padarymo ir vėliau, tačiau nesumenkina bendrininkų grupėje įvykdytos smurtinės nusikalstamos veikos bei jo paties asmenybės pavojingumo ir nesuteikia pagrindo manyti, kad mažesne nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta savo trukme laisvės atėmimo bausme būtų pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendintas socialinis teisingumas.

26. A. B. apeliaciniame skunde išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju prašo atmesti nukentėjusiojo G. M. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius, nepriteisti teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai ir ginčija nukentėjusiojo G. M. civilinio ieškinio dėl neturtinės ir turtinės žalos pagrįstumą. J. T. apeliaciniu skundu išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju nukentėjusiojo G. M. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo prašo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistųjų reikalavimai, susiję su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais ir proceso išlaidomis, nepagrįsti.

26.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis G. M. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovų 2000 Eur neturtinę žalą (5 t., b. l. 168), 100 Eur už pagrobtą televizorių ir 10 Eur už išdaužtą verandos langą. Apylinkės teismas G. M. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas nukentėjusiojo naudai 10 Eur turtinę žalą, kadangi televizorius jam buvo grąžintas. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo grindžiamas tuo, kad jis yra senyvo amžiaus ir dėl patirtų sužalojimų ilgai jaus pasekmes sveikatai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir atsižvelgęs į nukentėjusiojo dėl kaltinamųjų smurtinių veiksmų patirtus išgyvenimus, padarė išvadą, kad G. M. ieškinio reikalavimas dėl padarytos neturtinės žalos yra pagrįstas ir tenkino jį pilnai.

26.2. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalą pinigais, privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius išgyvenimus, skausmą, prarastą gyvenimo kokybę ir pan. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje, pagal kurį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žmogaus sveikata (kaltinamieji tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam G. M. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą), yra absoliuti vertybė, todėl bet koks jos pažeidimas yra neteisėtas. Kenkiant asmeniui fiziškai daroma žala jo fizinei arba psichinei sveikatai. Fizinė žala pasireiškia kaip kūno vientisumo pažeidimas (funkcijų arba organų netekimas), kūno neliečiamumo pažeidimas (sumušimas, sužalojimas, injekcija ir kt.), laikinas arba nuolatinis darbingumo netekimas (dėl sužalojimo, susargdinimo, ligos išsivystymo ir kt.). Žala psichinei sveikatai pasireiškia dvasiniu sukrėtimu, šoku, įtampa, nemiga, irzlumu, sąmonės netekimu, padažnėjusiais ligos priepuoliais ir kitaip.

26.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą nukentėjusiajam G. M., atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, ir, kolegijos nuomone, priteisė iš civilinių atsakovų A. B., A. K. ir J. T. tinkamą neturtinės žalos atlyginimą.

26.4. Akivaizdu, kad nukentėjusysis G. M. dėl nusikalstamų nuteistųjų A. B., A. K. ir J. T. veiksmų patyrė neigiamas pasekmes. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, veikdami kaip bendrininkų grupė, nukentėjusiajam G. M. suduodami tyrimo metu nenustatytą smūgių kiekį į įvairias kūno vietas ir smaugdami, nežymiai jį sužalojo – nustatyta poodinė kraujosruva kairiajame smilkinyje, krūtinės ląstos kairės pusės minkštųjų audinių sumušimas. Neginčytina, kad dėl minėtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, buvo sutrikdytas jo įprastas gyvenimas. Sprendžiant iš ieškinio ir byloje esančių duomenų darytina išvada, kad nukentėjusysis patyrė ir dvasinius išgyvenimus – patyrė didelį išgąstį ir nesaugumo jausmą, kurį jaučia iki šiol. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. M. nurodė, kad dvi savaites po įvykio negalėjo miegoti, juto baimę. Nukentėjusysis M. M. teisme parodė, kad po šio įvykio tėvas tapo baikštesnis. Liudytojas D. L. teisme patvirtino, kad jam atėjus ryte pas G. M., jis buvo išsigandęs, o liudytojas V. V. papildomai nurodė, kad nukentėjusysis sėdėjo ir drebėjo.

26.5. Nukentėjusiojo patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad visos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos ir išsamiai aptartos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame, įvertinus kaltinamųjų veiksmų pasekmes (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), už žalos padarymą atsakingų asmenų kaltės formą ir nusikaltimo pobūdį (tyčinis smurtinis nusikaltimas), kitas bylai reikšmingas aplinkybes (kaltinamieji įsibrovė į nukentėjusiojo namus naktį, kai G. M. jau miegojo, nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, kaltinamieji nukentėjusiojo neatsiprašė, neatgailavo, proceso metu keitė parodymus, taip dar labiau padidindami jo neigiamus išgyvenimus), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nukentėjusiojo prašoma priteisti suma dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo pripažinta atitinkanti jo patirtus išgyvenimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, nustatydamas konkretų priteisiamos neturtinės žalos dydį, turi vadovautis ne tik vyraujančia teismų praktika, tačiau privalo atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką.

26.6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas neturtinės žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta ir priteista suma neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam G. M. yra proporcinga jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams, stresui ir nepatogumams, atitinka teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijus.

26.7. Byloje nustatyta, kad kaltinamieji, siekdami įsibrauti į G. M. gyvenamąjį namą, išdaužė verandos stiklą, dėl ko nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė atlyginti jam padarytą 10 Eur turtinę žalą. A. B. ir J. T. apeliaciniuose skunduose nenurodo argumentų, kodėl skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų priteista turtinės žalos suma turėtų būti mažinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo naudai priteistas turtinės žalos dydis atitinka sugadinto turto rinkos vertę, todėl jį mažinti nėra jokio pagrindo.

26.8. Kadangi turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiajam G. M. buvo padaryta visų trijų kaltinamųjų ir civilinių atsakovų bendrais nusikalstamais veiksmais, jiems veikiant bendrininkų grupėje, turtinė ir neturtinė žala iš jų pagrįstai priteista solidariai.

26.9. A. B. išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atveju prašo atmesti Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį bei nepriteisti teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai, jokių papildomų argumentų dėl šių sumų priteisimo teisinio pagrindo ar dydžių nenurodoma. Kadangi aukštesnysis teismas šia nutartimi tvirtina skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegijai nekelia abejonių Valstybinei ligonių kasai priteistos turtinės žalos bei valstybei priteistų nukentėjusiajam suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumas, šiuo klausimu plačiau nepasisakoma.

27. Byloje pateiktos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su nuteistųjų A. K. ir J. T. atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos atitinkamai iš atstovautų nuteistųjų, nes pagrindų šių išlaidų nepriteisti dėl sunkios kaltinamųjų turtinės padėties nenustatyta.

28. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. gegužės 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. B., A. K., J. T. ir jo gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš A. K. 213,33 Eur (du šimtus trylika eurų 33 ct) jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš J. T. 168,33 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus 33 ct) jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjai Sigitas Bagdonavičius

Algirdas Gaputis

Daina Vaidachavičienė