Dėl apskirties viršininko sprendimų ir įsakymo bei sutarčių panaikinimo, pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-161/2006 Procesinio sprendimo kategorijos:

22.4; 25.3; 30.10; 114.8.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, K. N., A. V., V. Z. (V. Z.), I. Z., V. B., D. M., A. M. (A. M.), R. M. (R. M.), R. M. (R. M.), D. M., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl apskirties viršininko sprendimų ir įsakymo bei sutarčių panaikinimo, pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. A., kreipdamasi į teismą, nurodė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės deputatų taryba 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu suteikė jos tėvui B. M. 2,00 ha žemės ūkio naudmenų asmeniniam ūkiui Vilniaus rajone, Zujūnų kaime. Šią žemę tėvas nuolat naudojo, po jo mirties 1993 m. gegužės 15 d. ieškovė priėmė tėvo palikimą ir tapo pastatų bei asmeninio ūkio savininke ir teisėta naudotoja. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 41-8041 ieškovės tėvo B. M. vardu buvo iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra 0,5686 ha namų valdos žemės sklypą Vilniaus rajone, Zujūnų kaime, nurodant, kad į 3,9314 ha (8492 Lt vertės) žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Ieškovė pažymėjo, kad ji 2001 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu privatizuoti likusį naudojamą 0,50 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, bet šį privatizuoti buvo atsisakyta. Ieškovė nurodė, kad ji 2002 m. gegužės 7 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pakartotinai pateikė prašymą suteikti neatlygintinai asmeniniam ūkiui naudojamą žemės sklypą Vilniaus raj., Zujūnų-Antežerių kaimuose, kartu su prašymu pateikdama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriuo pripažintos jos teisės į asmeninio ūkio žemę, ir naudojamo žemės sklypo planą. Ieškovė teigė, kad 2003 m. kovo mėnesį jos naudojamame žemės sklype rado pastatytus riboženklius, 2003 m. balandžio 16 d. jame traktoriumi buvo sustumtas derlingas dirvožemio sluoksnis, tokiu būdu sugadinant dalį sukultivuoto, patręšto ir parengto sodinti bulves lauko. Ieškovė teigė, kad vėliau sužinojo, jog į 0,33 ha dalį jos naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypo Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimais Nr. 41-14199, Nr. 41-14200, Nr. 41-14201 atkurtos nuosavybės teisės atsakovams K. N., S. M. ir V. B. Atsakovai V. B. ir S. M. 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimis žemės sklypus pardavė atsakovams A. V., V. Z. ir I. Z. Ieškovė teigė, kad šie Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimai yra neteisėti ir naikintini, nes buvo priimti po to, kai paaiškėjo aplinkybė, jog ieškovė yra teisėta asmeninio ūkio žemės naudotoja ir turi teisę privatizuoti ginčo sklypą. Vadovaudamasi CPK 5 straipsniu ir CK 1.78 straipsniu ieškovė teismo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimų Nr. 41-14199, Nr. 41-14200 ir Nr. 41-14201 1.2 punkto dalį dėl 0,33 ha, atitinkamai sumažinant grąžintos natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės kiekį K. N. – 0,15 ha, S. M. – 0,15 ha, V. B. – 0,03 ha; panaikinti 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-593, dėl 0,15 ha ir 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-594, dėl 0,03 ha; įpareigoti atsakovus solidariai atkurti paskleidžiant ir išlyginant 0,33 ha sklypo dalyje nuimtą derlingą dirvožemio sluoksnį ir netrukdyti ieškovei naudotis 0,33 ha asmeninio ūkio žemės sklypo dalimi; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr.1997-41.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad, S. M. 1991 m. spalio 22 d. pateikus prašymą grąžinti M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos priklaususią 18 ha žemę, esančią Vilniaus rajone, Zujūnų kaime, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimais buvusio savininko nuosavybės teises atkūrė V. B. į jam tenkančią 0,1 ha žemę, S. M. – 0,4 ha žemę, K. N. – 0,4 ha žemę, esančią Vilniaus rajone, Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, kurie vėliau šią žemę pardavė I. Z. ir A. V. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta valstiečio ar asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų. Jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, tai prioritetiškai turi būti ginamos pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemę teisės, todėl sprendžiant, kurio asmens – pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į žemę ar turinčio asmeninio ūkio žemę – interesai turi būti prioritetiškai ginami, turi būti atsižvelgta į žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumą. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog, B. M. skiriant žemės sklypą asmeniniam ūkiui, buvo nustatytos ginčo sklypo ribos, parengti žemės sklypo asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, žemės sklypo planas bei žemės naudmenų eksplikacija, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai, todėl yra pagrindas pripažinti, kad asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 16 patvirtintą Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką. Esant šiems nustatytiems faktams teismas laikė, kad prioritetiškai turi būti ginamos buvusių savininkų teisės, o ieškinio reikalavimai –atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 11 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kuriais atmestas ieškinys dėl pažeistų teisių gynimo, laikė, jog ieškovė ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo neįrodė. Teisėjų kolegija laikė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės taryba, 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu B. M. suteikdama 2,00 ha žemės sklypą Buivydiškių žemės ūkio mokyklos teritorijoje, neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ reikalavimų, kurie yra privalomi įteisinti žemės asmeniniam ūkiui suteikimą B. M., žemės suteikimo asmeniniam ūkiui procedūra nebuvo iki galo atlikta, o B. M. ir vėliau ieškovė nereikalavo, kad jų teisės būtų įgyvendintos visiškai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija laikė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą, nustatantį, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, ginčo žemė, priklausiusi buvusiam savininkui M. M. nėra valstybės išperkama ir į ją nuosavybės teisės pagrįstai atkurtos K. N., S. M. bei V. B. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas neturi prejudicinės galios, nes juo Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigota atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. K. Vilniaus rajone, Zujūnų kaime turėtą žemę įstatymo nustatyta tvarka, tuo tarpu byloje yra Nekilnojamojo turto registro išrašas, įrodantis, kad ginčo žemė yra Vilniaus rajone, Antežerių kaime, o ne Zujūnų kaime, esant tokiems registro duomenims (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė J. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą, pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimus Nr. 41-14199, Nr. 41-142000 ir Nr. 41-14201, kuriais ginčo sklype buvo atkurtos nuosavybės teisės V. B., S. M. ir K. N.; panaikinti 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-593, dėl 0,15 ha ir 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-594, dėl 0,03 ha; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją priskirti ginčo žemės sklypą valstybės išperkamai žemei ir tenkinti ieškovės prašymą dėl žemės privatizavimo; įpareigoti atsakovus solidariai atkurti paskleidžiant ir išlyginant 0,33 ha sklypo dalyje nuimtą derlingą dirvožemio sluoksnį ir netrukdyti ieškovei naudotis 0,33 ha asmeninio ūkio žemė sklypo dalimi. Ieškovė kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:

1. Teismai pažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 70 punktą, pagal kuriuos žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Tuo tarpu B. M. ir ieškovės teisės į ginčo sklypą atsirado Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimo pagrindu, tai patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. balandžio 16 d. sprendimu.

2. Teismai, negindami asmeninio ūkio naudotojų interesų, pažeidė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, kuriame nurodyta, kad, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą, kaimo vietovėse gyventojams žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai.

3. Teismai pažeidė CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Pagal CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktą civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes, pagal 6 punktą – civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes. Ieškovės teisės į ginčo sklypą atsirado administracinio akto – Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimo – pagrindu, kuris išreiškia valstybės valią suteikti B. M. atitinkamas teises į asmeninio naudojimo žemės sklypą, o tolimesnės procedūros, susijusios su šio sprendimo įgyvendinimu, yra techninio pobūdžio ir valstybės valios nepanaikina. Tai, kad valstybės pareigūnai netinkamai vykdo individualų administracinį aktą, nereiškia, kad dėl to pasikeičia asmens civilinės teisės ir pareigos, toks asmuo įgyja teisę reikalauti ginti savo teises; šioje byloje ieškovė turi teisę ginti savo teises į asmeninio ūkio žemę.

4. Teismai pažeidė lex retro non agit taisyklę ir teisėtų lūkesčių principą, nes laikė, kad 1991 m. priimtas žemės asmeniniam ūkiui suteikimo aktas yra neteisėtas, nes jį priėmus nebuvo vykdomos procedūros, kurios buvo nustatytos 1993 m. Teismai taip pat nepagrįstai laikė, kad ieškovė prarado subjektinę teisę, nes paskutiniu metu ginčo sklypas pagal kadastrinius matavimus atsidūrė Antežerių, o ne Zujūnų kaimo ribose. Pagal administracinį teritorijos suskirstymą, galiojusį 1991 m. balandžio 11 d., kai B. M. buvo suteiktos asmeninio naudojimo teisės į ginčo sklypą, šis sklypas buvo Zujūnų kaimo ribose, ir tik vėliau, priimant neteisėtus administracinius sprendimus, kurie yra skundžiami, šio sklypo dalis buvo priskirta Antežerių kaimui.

5. Teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nes nesivadovavo aplinkybėmis, nustatytomis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendime; nepagrįstai laikė, kad šis teismo sprendimas neturi prejuducinės galios, nes jame nustatytos aplinkybės dėl žemės, esančios Antežerių, o ne Zujūnų kaime.

6. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2004, ir 2001 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001, teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes prioritetiškai prieš pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą interesus negynė ieškovės teisių į asmeninio ūkio žemę, nors jos tėvui 1991 m. balandžio 11 d. ši buvo suteikta teisėtai ir iki tol, kol 1991 m. spalio 22 d. S. M. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. V., V. Z., I. Z., K. N. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą atsakovai grindžia šiais teisiniais argumentais:

1. Teismai nepažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 70 punkto, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, nes vien tik žemės naudojimas, neįforminus asmeninio ūkio žemės suteikimo, negali būti laikomas pagrindu atsisakyti atkurti piliečiams teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra.

2. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią, jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, tai prioritetiškai turi būti ginami pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2003).

3. Kasacinio skundo argumentas dėl CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimo yra nepagrįstas, nes administracinis aktas, kurio pagrindu buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, buvo priimtas 1991 m. balandžio 11 d., t. y. iki CK įsigaliojimo, todėl šios teisės normos byloje netaikytinos.

4. Kasacinio skundo argumentas dėl būtinybės atkurti pažeistas ieškovės teises yra nepagrįstas, kaip ir argumentas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimų. Ieškovė, savo teisės pažeidimą grįsdama valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, nepagrįstai atsakovais patraukia fizinius asmenis – teisėtus nuosavybės teisių į žemę įgijėjus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas neturi prejudicinės galios, nes byloje yra Nekilnojamojo turto registro išrašas, įrodantis, kad ginčo žemė yra Vilniaus rajone, Antežerių kaime, o ne Zujūnų kaime.

5. Įvertinus tai, kad žemės reforma yra tęstinis procesas, kasacinio skundo argumentai dėl lex retro non agit taisyklės pažeidimo vertintini kritiškai. Laikytina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką suteiktas sklypas turėjo būti paženklintas ir priėmus detalesnį teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką.

Atsakovai taip pat nurodė, kad pagal galiojusio Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, asmeninio ūkio žemės naudotojui mirus, teisė įgyti naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus ar jų dalį bei patys yra jų šeimos nariai, neturi asmeninio ūkio žemės. Tuo tarpu 1995 m. kovo 16 d. Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimu B. M. sutuoktinei M. M. buvo skirtas 0,30 ha sklypas asmeniniam ūkiui. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad ieškovė nepaveldėjo pastatų Antežerių kaime, ji neturi teisės į ginčo žemės sklypą. Atsakovai pažymėjo, kad reikalavimas panaikinti ginčo žemės sklypo perleidimo sandorius yra nepagrįstas ir dėl to, kad V. ir I. Z. yra sąžiningi jos įgijėjai.

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu B. M. suteiktas 2,00 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui Buivydiškių žemės ūkio mokyklos teritorijoje, tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių, jog, skiriant šį žemės sklypą asmeniniam ūkiui, buvo nustatytos ginčo sklypo ribos, parengti žemės sklypo asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, žemės sklypo planas bei žemės naudmenų eksplikacija, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai. Atsižvelgdami į tai, teismai nustatė, kad suteikiant asmeniniam ūkiui žemės sklypą buvo pažeista Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu patvirtinta Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 16 patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka. Be to, byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu 1991 m. balandžio 11 d. sprendimas, kuriuo B. M. buvo suteiktas žemės sklypas asmeniniam ūkiui, buvo panaikintas dėl pakitusių aplinkybių (B. M. mirė), ir juo po vyro mirties B. M. sutuoktinei M. M. buvo skirtas 0,30 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės byla Nr. 114-794/02, b. l. 17). Teismas, vertindamas įrodymus dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, nustatė, kad S. M. 1991 m. spalio 22 d. pateikus prašymą grąžinti M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos priklaususią 18 ha žemę, esančią Vilniaus rajone, Zujūnų kaime, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimais buvusio savininko nuosavybės teises atkūrė V. B. į jam tenkančią 0,1 ha žemės dalį, S. M. – į 0,4 ha žemės dalį, K. N. – į 0,4 ha žemės dalį, esančią Vilniaus rajone, Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje. Atsakovai V. B. ir I. Z. 2003 m. sausio 24 d. sudarė žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu V. B. pardavė I. Z. 0,1 ha žemės sklypą, atsakovai S. M. ir A. V. 2003 m. sausio 24 d. sudarė žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria S. M. pardavė A. V. 0,4 ha žemės sklypą. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes turi būti prioritetiškai ginami pretendentų atkurti (atkūrusių) nuosavybės teises į žemę interesai, nes asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytų argumentų teisės taikymo klausimais, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmeninio ūkio suteikimą ir nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą žemė iš buvusių savininkų valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme suformuota vienoda teismų praktika, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., Nr.3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V. ir kt., Nr. 3K-3-443/1999; 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001 ir kt.). Nustatant, ar ginčo žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo suteiktas teisėtai, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, kurio 1 punkte nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai; kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šio nutarimo 2 punkte Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta iki 1990 m. rugsėjo 1 d. nustatyti detalesnę žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 11 patvirtino Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką, kurios 5 punkte nurodyta, kad suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija, jų apskaitą tvarko įmonė, kurios teritorijoje žemė suteikta ir pateikia žemėtvarkos tarnybai duomenis apie asmeniniam ūkiui suteiktą ir įformintą žemę. Teismų nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu B. M. suteikto 2,00 ha žemės sklypo Buivydiškių žemės ūkio mokyklos teritorijoje ribos nebuvo nustatytos ir nebuvo atlikta jo apskaita, todėl teismų išvada, kad suteikiant asmeniniam ūkiui žemės sklypą buvo pažeista Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308, yra pagrįsta. Teismų nustatytomis aplinkybėmis S. M. 1991 m. spalio 22 d. pateikė prašymą grąžinti M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos priklaususią 18 ha žemę, esančią Vilniaus rajone, Zujūnų kaime (T. 1, b. l. 57-58). Įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad išperkama žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms arba numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje. Apskritai byloje nėra ginčijama B. M. teisė į asmeninio ūkio žemę, tačiau ši teisė turėjo būti įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad asmeniui, kuris turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, žemė suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl šio asmens teisė negali būti ginama, prioritetiškai būtina ginti asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises į tą žemę, interesus. CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų, turinčių civilinių teisinių padarinių, tačiau kad administracinis aktas sukeltų civilinius teisinius padarinius, jis turėjo būti priimtas ir įgyvendintas aptartų teisės aktų nustatyta tvarka. Nesant faktinių duomenų, kad ginčo žemė buvo įstatymo nustatyta tvarka suteikta asmeniniam ūkiui, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises buvusio žemės savininko įpėdiniams. Tokie Vilniaus apskrities viršininko sprendimai atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką, nes, minėta, B. M. suteikus 2,00 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui, jo ribos nebuvo nustatytos ir neatlikta apskaita, taip pažeidžiant teisės normų, įtvirtintų Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkoje, reikalavimus. Žemės sklypų, naudojamų asmeniniam ūkiui, apskaitos tvarką nuo 1993 m. lapkričio 5 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 23 punktas, kuriame nustatyta, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui apskaitą tvarko tos apylinkės, kurioje yra ši žemė, agrarinės reformos tarnyba, o šių sklypų įforminimą ir apskaitą kontroliuoja ir šiuos darbus padeda organizuoti rajono valdybos žemėtvarkos tarnyba, todėl teismai, spręsdami žemės suteikimo asmeniniam ūkiui atitikties teisės normoms klausimą, pagrįstai atsižvelgė ir į šio nutarimo nuostatas, tai negalima laikyti lex retro non agit taisyklės pažeidimu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendime nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais šioje civilinėje byloje, nes skiriasi šiose bylose dalyvaujantys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismai, spręsdami pretendentų į buvusio savininko turėtą žemę ir žemės naudotojų interesų gynimo balansą, taip pat atsižvelgė į tai, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu po vyro mirties B. M. sutuoktinei M. M. buvo skirtas 0,30 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui.

Kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme nurodyto pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis) naikinti skundžiamus sprendimą ir nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis