Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-162/2006

Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. P. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. G. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims L. P. ir Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja B. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji iš karto po savo motinos S. P. mirties 2003 m. balandžio 10 d. priėmė palikimą, faktiškai pradėdama valdyti ir tvarkyti visą jos turtą. Šis faktas būtinas turto paveldėjimui. Pareiškėja nurodė, kad 2003 m. balandžio 10 d. mirė jos motina S. P., gyvenusi (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties liko gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys tame pačiame kaime, namų apyvokos ir asmeniniai daiktai. Mirusiosios namuose pareiškėja toliau liko gyventi, valdo ir tvarko visą turtą. Pareiškėja nesikreipė pas notarą dėl paveldėjimo dokumentų sutvarkymo, nes neturėjo lėšų. Be to, S. P. buvo surašiusi testamentą, kuriuo visą turtą paliko pareiškėjai. S. P. pastatų nebuvo teisiškai įregistravusi, o pareiškėja to negali padaryti, kol pas notarą neužves paveldėjimo bylos. Notarui reikalaujant, pareiškėja tik teisme gali įrodyti, kad laiku priėmė motinos palikimą. Palikimo priėmimą patvirtina tai, kad pareiškėja trobesiuose daug metų gyveno su motina, po jos mirties liko gyventi ten pat, turi motinos asmeninius daiktus, taip pat ir pastatų inventorizacinę bylą. Pareiškėja yra vienintelė pirmos eilės įstatyminė motinos turto paveldėtoja. Į šį turtą pretenduoja ir mirusiosios posūnis L. P.

Suinteresuotas asmuo L. P. nurodė, kad pareiškėjos teiginiai dėl namo priklausymo nuosavybės teise jos motinai S. P. yra neteisingi. Namo (duomenys neskelbtini), kurį paveldėti pretenduoja pareiškėja, savininku dar 1926 metais buvo jo tėvas L. P., tėvo ir S. P. santuoka buvo sudaryta tik 1955 metais. Po tėvo mirties 1973 m. sausio 30 d. L. P. priėmė palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Turtas niekada nepriklausė mirusiajai S. P., todėl jos dukra B. G. negali būti šio turto paveldėtoja.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nustatė turtui paveldėti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. G. priėmė S. P., mirusios 2003 m. balandžio 10 d., palikimą, faktiškai pradėdama valdyti ir tvarkyti paveldimą turtą. Teismas padarė tokią išvadą, remdamasis liudytojo H. B. parodymais, pačios pareiškėjos paaiškinimais. Teismas nurodė, kad L. P. ir S. P. susituokė 1955 metais, gyveno vienoje šeimoje ir sudarė tuo metu buvusį kolūkiečių kiemą. L. P. mirties metu 1973 m. sausio 30 d. galiojo 1964 metų CK 601 straipsnio nuostata, kad mirus kolūkiečių kiemo nariui paveldėjimas kiemo turte neatsiranda, turtas priklauso visiems nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kiemo nariui mirus, jo turto dalis lieka kitų kiemo narių nuosavybe. Teismas nustatė, kad po L. P. mirties pastatai negalėjo būti paveldėjimo objektas ir liko S. P. nuosavybe. Tai patvirtina ir archyvo pažyma. Palikimas į pastatus atsirado mirus S. P. (2003 m. balandžio 10 d.), juos pagal įstatymą turi teisę paveldėti pareiškėja B. G.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens L. P. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 6 d. nutartimi skundą atmetė ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias paveldėjimą kolūkiečių kieme (1964 m. CK 601 straipsnį). Iš archyvo pažymėjimo matyti, kad 1973-1975 metais ūkinėje knygoje nurodytas L. P. ūkis, kuriame įregistruotas jis pats ir jo žmona S. P. bei pastarosios sūnus J. B. L. P. vaikai, gimę pirmoje jo santuokoje, tuo laikotarpiu ūkyje negyveno. Liudytojas H. B. patvirtino, kad L. P. ir S. P. buvo kolūkio nariai. Apeliantas negalėjo po tėvo L. P. mirties 1973 metais paveldėti turto, nes jis nebuvo kolūkiečių kiemo nariu. Teisėjų kolegija pripažino, kad po L. P. mirties turtas atiteko jo sutuoktinei S. P., kaip paskutinei kolūkiečių kiemo narei. Mirus S. P., 2003 m. balandžio 10 d., palikimas atsirado pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas. Pareiškėja yra pirmos eilės įpėdinė (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), turinti teisę paveldėti visą S. P. turtą, buvusį jos mirties momentu, nes ji yra palikėjos dukra. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama turtą faktiškai valdyti ir juo naudotis. Iš Užvenčio seniūnijos pažymos matyti, kad pareiškėja gyvena pastatuose, įrašytuose namų ūkio knygoje S. P. vardu, be to, pats apeliantas pateikė pareiškėjai reikalavimą išsikelti iš ginčo pastatų, taip pripažindamas, kad pareiškėja naudojasi pastatais. Faktiškas turto valdymas palikėjui mirus pripažįstamas palikimo priėmimu (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnio 1 dalis). Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. aplinkybės, jog dalį turto apeliantas L. P. paveldėjo dar 1954 metais po savo motinos (L.P. pirmosios žmonos) Z. P. mirties, teisėjų kolegija konstatavo, jog tokių įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad apeliacinio skundo argumentas dėl teismo teisės ir pareigos rinkti įrodymus yra nepagrįstas. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, nagrinėjamoje byloje teismas negali būti aktyvus. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas įrodyti, kad po L. P. motinos Z. P. mirties jos turtą paveldėjo vaikai ir vyras, privalo apeliantas. Apeliantas rėmėsi Z. P. mirties dieną galiojusio RTFSR Civilinio kodekso 418 straipsniu, kuriame išvardyti įstatyminiai mirusio asmens turto paveldėtojai, tačiau šio kodekso 433 straipsnyje numatyta, kad, neatvykus įpėdiniams per 6 mėnesius nuo palaikų atsiradimo dienos, taip pat įpėdiniams atsisakius nuo palaikų, turtas pripažįstamas išmariniu ir pereina valstybei. 1954 metais galiojusio RTFSR CK normos nenumatė paveldimo turto faktinio priėmimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo L. P. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 179 straipsnio 2 dalį, 443 straipsnio 8 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 10 punkto). Pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį ypatingosios teisenos bylose teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės. Teismai neteisingai nustatė, kad ginčijamas turtas priklausė kolūkiečių kiemo nariams.

2. Teismai pažeidė 1922 m. RTFSR CK 418, 429 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad 1954 m. rugpjūčio 17 d. mirus kasatoriaus motinai Z. P. atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai dėl dalies ginčijamo turto, kuris priklausė Z. P. Pagal tuo metu galiojusio RTFSR CK 418 straipsnį įstatyminiais įpėdiniais buvo pripažįstami mirusiojo vaikai, sutuoktinis ir nedarbingi tėvai, taip pat kiti nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Pagal šio kodekso 429 straipsnį įpėdinis, buvęs palikimo atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nepareiškęs atitinkamai notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palikimo, buvo laikomas palikimą priėmusiu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jokio faktinio paveldimo turto priėmimo 1922 m. RTFSR CK normos nenumatė, yra neteisinga.

3. Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismų sprendimas ir nutartis yra neteisingi, nes jais paneigiama L. P. tikrųjų vaikų teisė į palikimą ir pripažįstama, kad visas L. P. turtas po jo mirties atiteko pareiškėjos motinai S. P., nors iki santuokos su S. P. sudarymo visas ginčijamas turtas jau buvo sukurtas.

4. Teismai pažeidė CK 4.253 straipsnį, 4.254 straipsnio 5 punktą, CPK 177 straipsnio 4 dalį ir 185 straipsnį. Pagal CK 4.253 straipsnį, 4.254 straipsnio 5 punktą nekilnojamieji daiktai ir teisės į juos turi būti registruojami viešajame registre. Atsižvelgiant į tai ir remiantis įrodymų leistinumo principu (CPK 177 straipsnio 4 dalis), nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą turi patvirtinti viešojo registro duomenys. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad S. P. nuosavybės teisės į pastatus buvo įregistruotos viešajame registre. Teismai nenustatė, kada ir kokiu pagrindu S. P. įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą turtą, o neišsiaiškinę šių aplinkybių teismai negalėjo spręsti palikimo priėmimo klausimo (CPK 185 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja B. G. prašo skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

1. Kasatoriaus argumentai dėl CPK 179 straipsnio 2 dalies ir 443 straipsnio 8 dalies pažeidimų yra nepagrįsti. Teismas pagal CPK 179 straipsnio nuostatas posėdžio metu siūlė L. P. pateikti papildomus įrodymus arba prašyti teismo išreikalauti konkrečius įrodymus dėl jo mamos Z. P. turto paveldėjimo. Kasatorius nurodė, kad tokių įrodymų jis neturi, atskiros bylos dėl juridinę reikšmę turinčio motinos palikimo priėmimo fakto nėra užvedęs. Kasatoriui jo teisės buvo išaiškintos, jis turėjo advokatą.

2. Kasatorius nepagrindė rašytiniais įrodymais teiginių apie Z. P. turto paveldėjimą 1954 metais pagal 1922 m. RTFSR CK. L. P. po pirmosios žmonos mirties tapo ginčijamo turto savininku. Ir L. P., ir jo antroji žmona S. P. buvo kolūkio nariai ir sudarė vieną kolūkinį kiemą. Teismai pagrįstai nurodė, kad kolūkinio kiemo turtas pagal tuometinio CK 601 straipsnį negalėjo būti paveldimas. 1973 metais, kai mirė L. P., kasatorius su juo jau nebegyveno ir nebuvo kolūkinio kiemo narys.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pareiškėjos B. G. motina S. P. su L. P. susituokė 1955 metais ir atsikėlė gyventi į jo namą (duomenys neskelbtini). L. P., S. P., ir jos sūnus J. B. sudarė tuo metu buvusį kolūkiečių kiemą. Po L. P. mirties 1973 m. sausio 30 d., pagal tuo metu galiojusio 1964 metų CK 601 straipsnio nuostatas, pastatai negalėjo būti paveldėjimo objektas ir liko S. P., kaip kolūkiečių kiemo narės, nuosavybe. Palikimas į pastatus atsirado mirus S. P. (2003 m. balandžio 10 d.). Mirusiosios dukra pareiškėja B. G. priėmė palikimą, pradėdama faktiškai turtą valdyti ir juo naudotis, nes po motinos mirties toliau gyvena jos name, tvarko ūkį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatoriaus argumentas, kad Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai apibrėžė teismo vaidmenį įrodinėjimo procese bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis), yra teisingas. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatą teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas ypatingosios teisenos bylose turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išaiškino, kad pagal CPK 179 straipsnio 2 dalies ir 443 straipsnio 8 dalies nuostatas teismas turi teisę ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais pareiškėjas nesiremia, juos tirti ir vertinti, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad teismas nagrinėjamoje byloje negali būti aktyvus įrodinėjimo procese, yra neteisingas. Kita vertus, šis kasatoriaus argumentas nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį. CPK 179 straipsnio 2 dalies ir 443 straipsnio 8 dalies klaidingas aiškinimas šioje byloje neturėjo įtakos teismo nutarties teisėtumui. Šioje byloje teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką, yra nustatytos.

Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudaro trys svarbiausios aplinkybės: 1) ar pareiškėjos motina S.P. buvo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkė; 2) ar jos dukra pareiškėja B. G., mirus S. P., toliau valdė jos pastatus (duomenys neskelbtini); 3) ar suinteresuotas asmuo L. P. yra paveldėjęs šį namą 1954 metais, mirus jo motinai Z. P., ir 1973 metais, mirus tėvui L. P.

Byloje esančiais ir teismų ištirtais įrodymais nustatyta, kad palikėja S. P. buvo ginčijamo namo savininkė. Šį namą ji įgijo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvė, 1973 m. sausio 30 d. mirus jos vyrui L. P. (tuo metu galiojusio 1964 m. CK 132 straipsnis ir 601 straipsnio 1 dalis). Jos teises patvirtina Kelmės rajono savivaldybės administracijos Užvenčio seniūno 2005 m. kovo 31 d. pažymėjimas Nr. S-37 ir liudytojo H. B. parodymai ir kiti įrodymai. Pagal 1973 m. Lietuvoje galiojusius norminius aktus pastatų nuosavybės teisė kaimo vietovėje buvo registruojama apylinkių tarybose vedamose ūkinėse knygose. Ginčijami pastatai ūkinėje knygoje buvo įregistruoti palikėjos S. P. vardu. 2003 m. balandžio 10 d. mirus S. P. ginčijamame gyvenamajame name liko gyventi S. P. dukra B. G. Ji šiuos pastatus faktiškai valdė ir jais naudojosi, taigi priėmė palikimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės yra nustatytos teismų ištirtais įrodymais, esančiais civilinėje byloje.

Kasatoriaus argumentas, kad jis yra paveldėjęs ginčijamus pastatus 1954 m. rugpjūčio 17 d. mirus jo motinai, L. P. pirmajai žmonai Z. P., nepagrįstas. Teiginys, kad L. P. priėmė palikimą pagal tuo metu Lietuvoje taikytus RTFSR CK 418, 429 straipsnius, nėra tinkamas, nes jis palikimo teisiškai neįformino per 6 mėnesius (kasatoriaus nurodyto kodekso 433 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodyto įstatymo nuostatas L. P. dalis perėjo kitiems įstatyminiams įpėdiniams. Taigi teismai nurodytų įstatymų nepažeidė. Kita vertus, pagal 1964 m. CK 140 straipsnį kolūkiečio kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turto, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nebedalyvauja savo darbu ir lėšomis kiemo vedime. Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ buvo panaikinta kolūkiečių kiemo ir fizinių asmenų, užsiimančių individualia darbine veikla žemės ūkyje, bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatas kolūkiečių kiemo narys ir asmens, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos narys, per bendrą ieškinio senaties terminą (3 metus) nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos galėjo reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą pagal 1964 m. CK 132-141 straipsnių nuostatas. Šiomis teisėmis kasatorius nepasinaudojo, rašydamas kasacinį skundą į šias nuostatas neatsižvelgė.

L. P. 52 metus nesinaudojo savo teisėmis. CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalauja, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, veiktų pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kasatorius šių reikalavimų nepaisė. Tokiomis aplinkybėmis teigti, kad teismai netaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nėra pagrindo. Paminėtų principų aspektu teismai, tenkindami pareiškėjos B. G. pareiškimą, tinkamai išsprendė civilinę bylą.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nenustačius kasatoriaus nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti, kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas