Dėl potvarkio panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-167/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 24.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir valstybės įmonei Registrų centrui dėl potvarkio panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija, S. M., J. M.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2004 m. gegužės 4 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Patikslintame ieškinio pareiškime ji nurodė, kad 1969 m. spalio 10 d. sudarė su E. M. santuoką, tačiau kartu negyveno, nes sutuoktinis nesutarė su ieškovės sūnumi iš pirmosios santuokos. E. M. gyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame 10 kv. m ploto kambaryje (duomenys neskelbtini). 1978 metais buvo nutarta nugriauti nurodytą namą ir iškeldinti jame gyvenusius gyventojus, todėl E. M. buvo suteiktas vieno kambario butas (duomenys neskelbtini). 1982 m. balandžio 29 d. apsikeitimo orderiu E. M. sukeitė butą (duomenys neskelbtini) su ieškovės sūnumi ir persikraustė gyventi pas ieškovę į butą (duomenys neskelbtini). 1991 metais prasidėjus butų privatizavimui, ieškovė, kaip pagrindinė buto nuomininkė, pateikė pareiškimą dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr. 1476V pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį pripažino E. M. nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, šis potvarkis yra neteisėtas, nes, jį priimant, ieškovė nesutiko nuomojamą butą atiduoti E. M. kaip kompensaciją už negrąžintą nuosavybę, iškeldinant jį iš griaunamo namo. Be to, E. M., kaip gyventojui, kuris buvo iškeldintas iš griaunamo namo, buvo atlyginta pagal tuo metu galiojusius įstatymus – jis gavo vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), savo noru susikeitė butais su ieškovės sūnumi. Ieškovė buvo pagrindinė buto (duomenys neskelbtini) nuomininkė ir savininkė, savo vardu mokėjo buto mokesčius; nurodyto buto techninės inventorizacijos byloje ieškovė įrašyta kaip ginčo buto savininkė. Ieškovė, remdamasi CK 1.138 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3.88 straipsniu, Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 ir 2 dalimis, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkį Nr. 1476V, pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 ir 5 straipsnius kaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, panaikinti šio buto teisinę registraciją E. M. vardu ir atidalyti ieškovei, kaip sutuoktinei, 1/2 dalį ginčo buto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2005 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad E. M., sukeitęs su ieškovės sūnumi butus, tapo buto (duomenys neskelbtini) nuomininku. Teismas nurodė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį buvusiems namų savininkams, kuriems butai buvo suteikti, nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad E. M. už sugriautą asmenine nuosavybe turėtą butą būtų buvusi išmokėta piniginė kompensacija, todėl teismas pripažino Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkį Nr. 1476V teisėtu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginti savo pažeistas teises, neprašo šio termino atnaujinti. Ieškovei ieškinio senaties terminas prasidėjo 1992 m. rugpjūčio 6 d., kai Valstybės įmonėje Registrų centre buvo atliktas įrašas apie tai, kad, remiantis Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr.1476V, ieškovės sutuoktiniui įregistruota nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turėjo galimybę žinoti, kieno vardu ir kokiu pagrindu buvo įregistruota nuosavybė į ginčo butą. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti, kad ginčo butas buvo privatizuotas kaip sutuoktinių jungtinė nuosavybė; motyvavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė būtų sudariusi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį ir būtų pateikusi susitarimą, kieno vardu bus sudaroma buto pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad, netenkinus pirmų dviejų ieškovės reikalavimų, nėra pagrindo svarstyti kitus ieškovės reikalavimus. Be to, teismas pabrėžė, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas iš esmės prieštarauja jos pačios interesams, nes, panaikinus Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkį Nr. 1476V, privati nuosavybė būtų transformuota į viešąją nuosavybę ir ieškovė netektų teisės paveldėti net dalies ginčo buto.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nustatė, kad E. M. nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) ginčijamo potvarkio pagrindu buvo įregistruota 1992 m. rugpjūčio 6 d.; ieškovė apie ginčijamą potvarkį žinojo nuo jo priėmimo dienos, todėl, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę laiku išsiaiškinti, kad jos teisė buvo pažeista. Kolegija, ištyrusi ir įvertinusi keitimosi gyvenamosiomis patalpomis orderius, kurie buvo išduoti ieškovei ir jos sutuoktiniui apsigyventi bute (duomenys neskelbtini), o ieškovės sūnui – bute (duomenys neskelbtini), nustatė, kad nuo 1982 metų ieškovė ginčo bute gyveno kaip pagrindinė buto nuomininkė, o jos sutuoktinis – kaip asmuo, turintis visas ginčo buto nuomininko teises ir pareigas. Kolegija pažymėjo, kad nors E. M. nebuvo pagrindinis ginčo buto nuomininkas, tačiau tai nebuvo teisinė kliūtis neatlygintinai pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė, įgyvendindama Butų privatizavimo įstatyme nustatytą teisę privatizuoti ginčo butą, buvo padavusi pareiškimą dėl buto privatizavimo ir sumokėjo nustatyto dydžio mokestį, tačiau, Vilniaus miesto valdybai 1992 m. liepos 23 d. priėmus potvarkį Nr. 1476V, ši ieškovės teisė buvo pažeista. Kolegija motyvavo, kad ieškovė nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl ji negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių laikyti save ginčo buto savininke ar įsigijusia ginčo butą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Be to, ieškovė, neatlikusi Butų privatizavimo įstatyme nustatytų būtinų veiksmų šiai teisei įgyti, neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, todėl ši ieškovės teisė negalėjo būti pažeista. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažinus neteisėtu ginčijamą potvarkį ir panaikinus E. M. nuosavybės teisę į ginčo butą, ieškovė netektų teisės paveldėti net dalies ginčo buto, todėl toks ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas prieštarauja jos interesams.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Ji kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį. Teismai neįvertino aplinkybės, kad, pagal ginčijamą potvarkį neatlygintinai perduodant E. M. ginčo butą, nebuvo rašytinio ieškovės sutikimo, jog šis butas būtų perleistas jos sutuoktiniui kaip kompensacija už negrąžintą jo turėtą nuosavybę. Bylą nagrinėję teismai taip pat neįvertino aplinkybės, kad, neatlikus butų keitimo, E. M. būtų neatlygintinai suteiktas jo nuomotas butas (duomenys neskelbtini). Be to, teismai neįvertino E. M. rašyto pareiškimo Naujamiesčio seniūnijos valdybai, kuriame jis prašė išskaityti tam tikrą ploto dalį iš privatizuojamo buto (duomenys neskelbtini) už jam priklausiusią kompensaciją, mokėtiną nugriovus namą (duomenys neskelbtini). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo. Ginčo butas buvo įregistruotas ieškovės vardu; apie tai, kad jos sutuoktinis buvo ginčo buto savininkas, ji sužinojo tik mirus E. M., kai pradėjo tvarkyti paveldėjimo reikalus.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės sutuoktiniui Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr. 1476V buvo pripažinta nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino šį potvarkį teisėtu, nes E. M. už nugriautą asmenine nuosavybės teise turėtą butą nebuvo išmokėta piniginė kompensacija, todėl jam pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį turėjo būti neatlygintinai pripažinta nuosavybės teisė į nuomojamą ginčo butą. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių įgyvendinimą, ar nepažeidė teisės normų dėl ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr. 1476V butą (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno ieškovė su vyru E. M., perdavė E. M. nuosavybės teise už nugriautą asmeninės nuosavybės teise turėtą namą. Šis potvarkis buvo priimtas vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsniu, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad buvusiems namų savininkams, kuriems butai buvo suteikti, nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso E. M., ir šios teisės įregistravimo pagrindas yra Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkis Nr. 1476V (kuris buvo nurodytas techninės buto apskaitos byloje (duomenys neskelbtini), kurią turėjo ieškovė). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nors ieškovė ir jos sutuoktinis E. M. ir buvo 1991 m. spalio 29 d. padavę pareiškimus dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo ieškovės vardu, tačiau šia teise privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą jie nepasinaudojo, o pasinaudojo kita šiuo įstatymu jiems suteikta teise, kurią nustatė Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis, ir gavo šį butą nuosavybėn neatlygintinai sutuoktinio E. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr. 1476V. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkį Nr. 1476V ir buto nuosavybės teisių įregistravimą ieškovės sutuoktinio E. M. vardu ieškovei buvo žinoma nuo jo įregistravimo kadastro įmonėje momento ir apie tai padarius įrašą ginčo buto techniniame pase, kurį turėjo ieškovė ir kuriame nurodytas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkis Nr. 1476V, kurio pagrindu ginčo butas buvo pripažintas E. M. nuosavybe. Ieškovė laiku (per trejus metus), kaip tai buvo nustatyta 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, neginčijo nei minėto Vilniaus miesto valdybos potvarkio, nei sutuoktiniui E. M. pripažintos nuosavybės teisės į ginčo butą, nors apie tai žinojo nuo 1992 metų, nes ji ir jos vyras privatizavimo procedūrų toliau netęsė ir buto lengvatine tvarka, kuri buvo nustatyta Butų privatizavimo įstatyme, nepirko (ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškinio sutarties terminas buvo pasibaigęs iki ieškinio pareiškimo padavimo dienos, ir pripažino, kad ieškovė praleido terminą be svarbios priežasties, todėl ieškinį atmetė pagrįstai dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo (1964 m. CK 90 straipsnis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą (1964 m. CK 86 straipsnį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį) ir pasekmes, pasibaigus ieškinio senaties terminui (1964 m. CK 90 straipsnį, CK 1.131 straipsnio 1 dalį), todėl naikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus sprendimą ir nutartį dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentas, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad nebuvo ieškovės rašytinio sutikimo perleisti butą sutuoktiniui, kuriam buvo pripažinta nuosavybė į šį butą kaip kompensacija už nugriautą jam nuosavybės teise priklausiusį namą, yra nepagrįstas. Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad buvusiems namų savininkams, kuriems butai buvo suteikti, nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės sutuoktinis tokią teisę turėjo, nes jam priklausantis nuosavybės teise namas buvo nugriautas 1978 metais dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės reikalams ir jam už turėtą namą nebuvo kompensuota. E. M., 1982 metais sukeitęs su ieškovės sūnumi V. P. jam suteiktą butą, įgijo nuomininko šeimos nario teises į butą (duomenys neskelbtini), kuriame ir gyveno su ieškove, kuri buvo jo sutuoktinė, iki tol, kol jam buvo pripažinta nuosavybės teisė į šį butą, o vėliau ieškovė gyveno šiame bute kaip buto savininko šeimos narė (kaip sutuoktinė) ir sutuoktinio įgytos nuosavybės teisės į nurodytą butą neginčijo. Pripažįstant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ar butą pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį sutuoktinio ar kitų bute gyvenančių šeimos narių raštiško sutikimo įstatyme nebuvo reikalaujama, todėl Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį Nr. 1476V, nepažeisdama nurodyto įstatymo reikalavimų, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų teismų sprendimų teisėtumui, todėl nesudaro pagrindo naikinti juos kasacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius