Baudžiamoji byla Nr. 2K - 224/2006 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.9.2.
2.1.4.5.1. (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei R. Kriščiūnaitei,
nuteistiesiems V. P. ir A. V.,
advokatėms gynėjoms I. Vaitiekaitienei ir R. Budrytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir A. V. kasacinius skundus dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, A. V. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Minėtu nuosprendžiu nuteisti ir Ž. J. bei J. P., bet jie kasacine tvarka nesiskundžia.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendis, kuriuo V. P. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o A. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad jis sukurstė Ž. J., A. V. ir J. P. padaryti plėšimą bendrininkų grupe: paaiškinęs jiems, kad P. B. yra gavęs iš jo 800 Lt už parduotus ąžuolus ir pinigus galima nesunkiai pagrobti, 2004 m. birželio 25 d., apie 2 val., kartu su bendrininkais savo automobiliu nuvyko netoli P. B. priklausančio vienkiemio, esančio Skuodo rajone, (duomenys neskelbtini), atvedė Ž. J., J. P. ir A. V. prie P. B. gyvenamojo namo, paaiškino, kur yra įėjimas, ir pats pasišalino, o Ž. J., J. P. ir A. V., rankomis išplėšę kabliu iš vidaus užkabintas įėjimo į namą duris, įsibrovė į P. B. gyvenamąjį namą, panaudojo prieš P. B. ir jo sugyventinę J. S. fizinį smurtą, sukėlusį abiem nukentėjusiesiems nežymų sveikatos sutrikdymą – tyčia vieną kartą sudavė kauptuko kotu P. B. per nugarą ir kumščiu į nosį, o J. S. tyčia spyrę į duris sudavė vieną kartą į nosį – ir pagrobė svetimą P. B. priklausantį turtą – 760 Lt.
A. V. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais J. P. ir Ž. J. ir kurstytoju V. P., Ž. J. rankomis išplėšus kabliu iš vidaus užkabintas įėjimo į namą duris, įsibrovė į P. B. priklausantį gyvenamąjį namą, reikalavo iš P. B. ir jo sugyventinės J. S. atiduoti P. B. priklausančius pinigus, Ž. J. ir J. P. panaudojus prieš nukentėjusįjį ir jo sugyventinę fizinį smurtą, sukėlusį jiems nežymų sveikatos sutrikdymą – tyčia vieną kartą sudavus kauptuko kotu P. B. per nugarą ir kumščiu vieną kartą į nosį, taip pat tyčia spyrus į duris ir taip sudavus J. S. vieną kartą į nosį – pagrobė P. B. priklausančius 760 Lt.
Kasaciniu skundu V. P. prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendį, paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad jis nebuvo jam inkriminuoto nusikaltimo kurstytojas: V. P. nesuprato, kad pasakodamas Ž. J., A. V. ir J. P. apie ąžuolų pirkimą–pardavimą ir P. B. apgaulę, nuveždamas ir parodydamas, kur gyvena miško pardavėjas, daro nusikalstamą veiką, smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, į jų gyvenamąją patalpą nesibrovė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, jog jis ėmėsi visų priemonių, kad būtų išvengta nusikaltimo padarymo: skambino A. V., J. P., liepė jiems greičiau grįžti ir „nedaryti nesąmonių“, vadinasi, yra pagrindas V. P. taikyti BK 23 straipsnio 3 dalį; taip pat pabrėžtina, kad darant nusikaltimą jo vaidmuo buvo antraeilis, taigi jam taikytinas BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Skuodo rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo paskirta bausmė, kasatoriaus nuomone, yra per griežta, lyginant su kitiems nuteistiesiems paskirta bausme.
Skunde nurodoma, kad 2004 m. rugsėjo 14 d., po suėmimo, kasatorius kreipėsi į Šiaulių ligoninės konsultacinės poliklinikos psichiatrą; jis kasatoriui diagnozavo psichikos ligos paūmėjimą ir skyrė gydymą, todėl V. P. parodymai, duoti ligos paūmėjimo ir gydymo metu, turėjo būti vertinami kritiškai. Taip pat, anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus turėjo atsižvelgti į tai, kad ekspertizė ikiteisminio tyrimo metu atlikta ne toje įstaigoje, kurioje jis buvo gydomas ir stebimas, o kitoje, be to, išvada pateikta jau po gydymo.
Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jį gynęs advokatas dalyvavo ir A. V. apklausos metu, vėliau minėtas advokatas, žinodamas kasatoriaus ir A. V. parodymus, atstovavo J. P. interesams – klaidingi patarimai ir psichologinis poveikis buvo neteisingų parodymų prieš kasatorių davimo pagrindas.
A. V. kasaciniu skundu prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir 2005 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį: paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu pagal BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktą.
Kasatorius teigia, kad proceso metu davė nuoseklius parodymus, netrukdė nustatyti tiesos. Jo veiksmai turėjo būti pripažinti antraeiliais, nes smurto prieš nukentėjusiuosius jis nenaudojo, į P. B. gyvenamąjį namą įsibrovė tik išgirdęs moters šauksmą – šios aplinkybės teisme nebuvo įvertintos, vadinasi, yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
Kasatorius akcentuoja, kad jis šeimoje dirba vienas, gyvena su sergančiais seneliais, jiems padeda, jo draugė, gyvenanti kartu su juo, laukiasi vaiko, todėl ir jai būtina parama; dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, žada pasitaisyti – šios aplinkybės patvirtina, kad jam turi būti skirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.
Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, teismas turi teisę, bet ne pareigą, konstatavęs, kad yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, ir bent viena iš šių BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis daryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Nors nagrinėjant bylą nustatytos trys V. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikaltimą, gailisi dėl savo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) darbovietė gerai charakterizuoja (BK 59 straipsnio 2 dalis) bei dvi A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), darbovietė gerai charakterizuoja (BK 59 straipsnio 2 dalis), tačiau vien tik lengvinančių aplinkybių buvimo bausmei švelninti pagal BK 62 straipsnį nepakanka, tam būtinas bent vienos iš anksčiau paminėtų 6 sąlygų nustatymas. Abu kasatoriai kaip tokią sąlygą nurodo tai, kad jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis (sąlyga, numatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte). Šis kasatorių teiginys nepagrįstas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad: V. P. pats suteikė informaciją apie pas nukentėjusįjį esančius pinigus ir jų kilmę, palenkė kitus bendrininkus apiplėšti P. B., suteikė nusikaltimo padarymo priemonę (automobilį), nuvežė juo prie nukentėjusiojo namo, parodė įėjimą į jį; A. V., kitiems bendravykdytojams panaudojus prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą, įsibrovė į gyvenamąją patalpą be jos savininko valios, ieškojo joje svetimo turto ir pagrobė svetimą P. B. priklausantį turtą – 760 Lt. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad kasatorių veiksmai bendroje nusikalstamoje veikoje buvo antraeiliai.
Nesant pagrindo nei V. P., nei A. V. veiksmų pripažinti antraeiliais, nei vienam iš šių asmenų negali būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos ir skiriama švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Tai, kad A. V. gyvena su seneliais, o jo draugė laukiasi kūdikio, taip pat nepagrindžia būtinybės jam taikyti BK 62 straipsnyje numatytų bausmės švelninimo galimybių.
V. P. kasaciniame skunde nurodo, kad jam teismo ekspertizę turėjo atlikti ne Klaipėdos teismo psichiatrijos komisija, o Šiaulių teismo psichiatrijos komisija, nes kasatorius gydosi prižiūrimas VĮ Šiaulių ligoninės specialistų, todėl Klaipėdos teismo psichiatrijos komisijos teismo ekspertizės aktas vertintinas kritiškai.
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 32 straipsnyje numatyta, kad teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindus ir skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo ir civilinio proceso kodeksai. BK 209 straipsnio ekspertizės skyrimo taisyklės nenumato kriterijų, kuriais remiantis pavedama konkrečiai Lietuvos Respublikoje veikiančiai ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Kasatoriaus pateiktas prašymas dėl ekspertizės atlikimo Šiaulių teismo psichiatrijos komisijoje ikiteisminio tyrimo teisėjo, paskyrusio ekspertizę, nebuvo tenkintas – tai neturėjo įtakos Klaipėdos teismo psichiatrijos komisijos teismo ekspertizės akto išsamumui: ekspertui buvo pateikti ir V. P. medicinos dokumentai iš Šiaulių ligoninės, kuriuos ekspertas taip pat tyrė ir vertino; ekspertizės aktas surašytas, laikantis BPK 88 straipsnio reikalavimų, teismo psichiatro, turinčio 7 metus ekspertinio darbo stažą, kompetencija abejoti nėra pagrindo, vadinasi, kasatoriaus argumentas dėl kritiško Klaipėdos teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės akto vertinimo, nepagrįstas.
V. P. skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje jį gynęs advokatas dalyvavo ir A. V. apklausos metu, o vėliau, žinodamas kasatoriaus ir A. V. parodymus, atstovavo J. P. interesams, yra pagrįstas, tačiau ši aplinkybė nelėmė V. P. teisės į gynybą pažeidimo. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad kasaciniame skunde nurodomo gynėjo veiksmai būtų sukliudę teismams V. P. atžvilgiu bylą išnagrinėti nešališkai ir išsamiai bei priimti teisingą nuosprendį.
BPK 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. V. P. ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju buvo apklaustas pirmasis. Advokatas dalyvavo tik jo ir A. V. pirmųjų apklausų metu bei Skuodo rajono apylinkės teisme skiriant jiems kardomąją priemonę – suėmimą. J. P. jis pradėjo ginti žymiai vėliau ir atstovavo tik jo vieno interesams tolesniame procese. Pažymėtina, kad V. P. patvirtino J. P. parodymų teisingumą teisme, tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą prieštaravimų tarp V. P. ir J. P. gynybos interesų nebuvo ir V. P. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
V. P. kasaciniame skunde pažymi, kad jam yra pagrindas taikyti BK 23 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jis savanoriškai atsisakė pabaigti bendrą nusikalstamą veiką. Šis kasatoriaus teiginys prieštarauja jo prašymui pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikalstamą veiką, pagal BK atsako tik tada, kai jo veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Akcentuotina, kad pagal BK 23 straipsnio 3 dalį kurstytojas nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei jis imasi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Savanoriško atsisakymo pabaigti plėšimą pagrindų V. P. veikoje nėra, nes byloje nėra nustatyta, kad jis ėmėsi kokių nors veiksmų, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, o plėšimas visiems bendrininkams inkriminuotas kaip bendra nusikalstama veika.
Nepagrįstas ir V. P. kasacinio skundo teiginys, kad jis nebuvo nei nusikalstamo įvykio sumanytojas, nei kurstytojas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. P. pripažįstant nusikalstamos veikos bendrininku baudžiamasis įstatymas nebuvo pažeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistųjų V. P. ir A. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Egidijus Bieliūnas
Gintaras Goda
