Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-93/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 129.2

(S)

2012 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, antstolei V. Š. ir V. Ž. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo; trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, byloje patraukti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „BTA DRAUDIMAS“, R. P., E. P. ir I. V..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl 2003 m. birželio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo (miško sklypo grąžinimo natūra) ir 395 244,62 žalos atlyginimo iš antstolės ir valstybės priteisimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jam priklausantis 14,7 ha ploto miškas Šiaulių r., Šelvėnų k., buvo areštuotas dėl skolos. Ieškovas 2006 m. birželio 21 d. pasidomėjo, kas atliekama vykdomojoje byloje. Jam buvo žinoma, kad antstolė R. P. areštavo sklypą, o po to jį bandė pardavinėti iš varžytynių. Išieškotojai R. P. atsisakius perimti turtą, antstolė R. P. neinformavo apie varžytynes, taip pat nepasiūlė perimti turtą kitai išieškotojai E. P.. Dėl šios antstolės padarytų pažeidimų ieškovas negalėjo disponuoti mišku, vykdyti gamybos, atsiskaityti su išieškotojomis. Dėl antstolės R. P. veiksmų ieškovui buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas bei ieškovui iškelta baudžiamoji byla už išlaikymo nemokėjimą.

Perėmus vykdymą antstolei V. Š., pakartotinai buvo areštuotas miško sklypas, įvertintas 500 Lt. Ieškovo teigimu, jis reikalavo, jog turtas būtų įkainotas ne mažiau kaip 10 000 Lt, o jį pirktų jo tėvas. Antstolė pasakė, kad kainą nustatys teisėja. Daugiau su antstole nebuvo susitikęs, apie varžytynes nebuvo informuotas. Įsigijęs sklypą, atsakovas V. Ž. pinigus sumokėjo iš karto, tačiau aktas buvo patvirtintas tik po 24 dienų, o teisėja nepakvietė į teismo posėdį nei ieškovo, nei išieškotojų, nei turtą įsigijusio asmens. Ieškovas mano, kad teismas neįsitikino, ar skolininkas buvo informuotas apie turto pardavimą, ar sutinka su įvykusiu aukcionu. Ieškovo nuomone, teismas savo pareigas kontroliuojant antstolės procesinę veiklą atliko aplaidžiai ir taip padarė žalos ieškovui bei valstybei. Teisėja neįsitikino, ar vykdomojoje byloje atsiradusioje šaukimo šaknelėje pasirašė pats ieškovas. Teisėja jau buvo parašiusi pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, todėl gynė antstolės V. Š. interesus. Ieškovas neturėjo galimybės skųsti antstolės veiksmų, kurių neteisėtumą turėjo nustatyti teismas.

Ieškovas abejoja aukciono teisėtumu, nes visi jo dalyviai sumokėjo pinigus tą pačią dieną, tame pačiame banke, o vienas iš dalyvių net nepasirašė ant kvito. Ieškovo manymu, V. Ž. su antstole buvo susitarę, nes šis turėjo miško ir žinojo, kokia tokių sklypų kaina. Nebuvo pagrindo parduoti viso sklypo už 900 Lt, kai, viešo registro duomenimis, sklypo kaina ‑ 38 541 Lt. Ieškovo manymu, atsakovas V. Ž. nebuvo sąžiningas įgijėjas. Pripažinus pirkėją nesąžiningu, sklypas restitucijos pagrindu grąžintinas ieškovui.

Ieškovas pažymi, kad antstolė negynė ieškovo vaikų interesų, nes jiems teko tik 360 Lt už parduotą žemės sklypą. Neteisėti antstolės V. Š. veiksmai lėmė tai, kad ieškovas negalėjo disponuoti jam priklausančiu miško sklypu, vykdyti gamybinės veiklos, mokėti skolų kreditoriams.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ieškovas prašė:

1) pripažinti negaliojančiu 2003 m. birželio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą;

2) taikyti restituciją ir grąžinti jam žemės sklypą (mišką);

3) priteisti solidariai iš atsakovų antstolės V. Š. ir valstybės 395 244,62 Lt patirtai žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, taikė restituciją, grąžindamas ieškovui žemės sklypą, priteisdamas atsakovui iš ieškovo 900 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad 2003 m. birželio 16 d. varžytynėse buvo parduotas ieškovui priklausęs žemės sklypas. Jį įsigijo atsakovas V. Ž. už 900 Lt. Teismas pripažino, kad ginčo turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą; konstatavo, kad antstolis, atlikdamas savo pareigas, privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai ir net nesant skolininko ar išieškotojo prieštaravimų, įvertindamas parduodamą turtą, turi elgtis taip, kaip įprastinėmis aplinkybėmis turėtų elgtis protingas ir apdairus asmuo.

CPK 681 straipsnyje nėra imperatyviai nustatyta, kokiais įrodymais remdamasis antstolis nustato turto rinkos kainą. Nagrinėjamoje byloje antstolė V. Š. neskyrė turto vertės ekspertizės, nesinaudojo registro duomenimis, priešingu atveju nebūtų taip aplaidžiai atlikusi savo pareigą objektyviai įvertinti ieškovui priklausiusį miško sklypą. Vykdomojoje byloje yra registro išrašas, kuriame 2003 m. balandžio 25 d. parduodamo sklypo kaina nurodoma 38 541 Lt. Antstolė miško sklypą įvertino 500 Lt. Ieškovas šios sumos neginčijo, pripažino, kad už tokią kainą šį sklypą nupirks jo tėvas. Teismas pripažino, kad antstolė neturėjo teisės nurodyti tik tokią kainą, su kuria iš esmės sutiko ieškovas. Paaiškėjus, kad tarp jos įvertinimo areštuojant turtą ir registre nurodyto įvertinimo yra labai didelis skirtumas, antstolė privalėjo skirti turto ekspertizę. Šios pareigos ji neatliko.

Teismas taip pat nurodė, kad ginčo turto varžytynės jau buvo skelbtos anksčiau. Jose parduodamo turto kainą nustačius pagal didesnę turto rinkos vertę, varžytynės neįvyko, nes neatsirado pirkėjų. Turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nekilnojamojo turto rinkos kaina 2003 m. birželio mėnesį buvo gana stabili, todėl įvertinti ir parduoti ieškovo turtą tik už 900 Lt yra aiškus ne tik ieškovo intereso atsiskaityti su kreditoriais, bet ir pastarųjų intereso atgauti skolą pažeidimas.

Teismas padarė išvadą, kad ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinęs teismas neįvertino aplinkybės, jog antstolė netinkamai įkainojo turtą. Laiku nustačius tokį pažeidimą ir nepatvirtinus akto, antstolė būtų privalėjusi toliau atlikti vykdymo veiksmus, prieš tai tinkamai nustačius kainą dar jo arešto metu. Teismas konstatavo, kad atsakovas, užsiimdamas miškininkyste, aiškiai suprato, jog 14,7 ha miško negali kainuoti 900 Lt, todėl turėjo suprasti ir suprato, kad, aiškiai per pigiai įsigijus sklypą, vėliau gali kilti pagrįstų abejonių dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo.

Teismas padarė išvadą, kad restitucijos taikymas natūra yra galimas, nes nėra jokių duomenų, kad realiai miško sklypas yra labai pakeistas (pvz., medžiai plynai iškirsti). Iš ieškovo atsakovui priteisiami 900 Lt, kurie buvo panaudoti įsigyjant varžytynėse ginčo turtą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui neužkertamas kelias reikalauti priteisti turto pagerinimo išlaidas, tačiau tai turi būti sprendžiama kitoje byloje. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, nes sprendė, kad ieškovas neįrodė ją patyręs, be to, praleido senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą, 2011 m. birželio 10 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją, grąžinant ieškovui K. P. žemės sklypą, o atsakovui (apeliantui) V. Ž. – už jį varžytynėse sumokėtą kainą, ir dėl šioje dalyje priėmė naują sprendimą: priteisti ieškovui K. P. iš atsakovės antstolės V. Š. 2170 Lt, o iš atsakovės valstybės – 930 Lt nuostoliams atlyginti.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad antstolė neturėjo teisės nustatyti tik tokią kainą, su kuria iš esmės sutiko skolininkas (ieškovas), o paaiškėjus, kad tarp jos įvertinimo ir viešame registre nurodytos turto vertės yra labai didelis skirtumas, privalėjo skirti ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2003 m. balandžio 5 d. antstolės nustatyta ginčo sklypo vertė (500 Lt) ir pardavimo kaina (900 Lt) buvo aiškiai per mažos, ir tai pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti neskirdamas ekspertizės. Atsižvelgdama į sklypo įsigijimo kainą, miško iškirtimo mastą, nurodytus viešo registro duomenis, teisėjų kolegija sprendė, kad sklypo rinkos vertė buvo apie 4 000 Lt. Teisėjų kolegija, konstatuodama apelianto nesąžiningumą įsigyjant sklypą iš varžytynių, rėmėsi tuo, kad jis užsiima miškininkyste ir dėl to turėjo suprasti, kad mokama 900 Lt kaina yra aiškiai per maža, ir tai ateityje gali sukelti abejonių dėl varžytynių akto neteisėtumo. Taip pat pirmosios instancijos teismas tyrė, tačiau nenustatė, kad apeliantas ir antstolė būtų susitarę veikti nesąžiningai realizuojant ieškovui priklausiusį žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien turto nupirkimo kaina nėra pakankamas įrodymas, paneigiantis pirkėjo sąžiningumo prezumpciją, nes varžytynėse dalyvaujantis asmuo neturi jokių teisinių galimybių dalyvauti antstoliui nustatant pradinę iš varžytynių parduodamo turto kainą (CPK 681, 718 straipsniai), ir varžytynių dalyvis iš esmės negali paveikti ir galutinės parduodamo turto kainos, nes niekada nėra tikras, ar kitas varžytynių dalyvis nepasiūlys dar aukštesnės kainos (CPK 713 straipsnio 3 dalis). Net ir tuo atveju, kai kiti varžytynėse dalyvaujantys asmenys nepasiūlo aukštesnės kainos ir varžytynių nugalėtojas žino apie „neprotingai mažą ir neteisingą“ perkamo turto kainą, jis neturi procesinės galimybės ištaisyti padėties – po trečiojo antstolio paskelbimo niekam nepasiūlius didesnės kainos, turtas laikomas parduotu, varžytynės – pasibaigusiomis, ir pirkėjas neturi teisės pasiūlyti didesnės kainos.

Teisėjų kolegija sprendė, kad varžytynių nugalėtojo sąžiningumas galėtų būti paneigtas tik įrodžius jo sąmoningus veiksmus, turėjusius įtakos turto pardavimui iš varžytynių už „neprotingai mažą ir neteisingą kainą“, o tokios kainos faktas neturėtų būti pakankamu pagrindu pirkėją pripažinti nesąžiningu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino varžytynių aktą negaliojančiu, ir nesant pagrindo ginčo turtą išreikalauti iš apelianto, ieškovui kalti asmenys turėtų atlyginti skirtumą tarp turto pardavimo kainos ir tuo metu buvusios jo rinkos vertės (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl atsakomybės, būtina įvertinti, jog vis dėlto būtent antstoliui tenka pagrindinis vaidmuo vykdymo procese. Dėl šios priežasties teismas laikė, kad procentine išraiška antstolės atsakomybė sudaro 70 procentų, o teismo – 30 procentų. Pripažinus, kad sklypo vertė buvo apie 4000 Lt, iš kurių 900 Lt buvo sumokėti, likusi suma padalytina tarp antstolės ir teismo: antstolei tenka pareiga sumokėti ieškovui 2170 Lt, teismui – 930 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl dalies, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti restituciją, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl restitucijos taikymo nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, nes nepagrįstai vadovavosi daiktinės teisės normomis, ginančiomis sąžiningą įgijėją (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, 4.96 straipsnio 4 dalis), ir nesivadovavo prievolių teisės normomis, reglamentuojančiomis restitucijos institutą (CK 6.145 straipsnis). Šiame kontekste sąžiningumas gali būti reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros, bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes.

2. Pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl turtą iš varžytynių įsigijusio asmens sąžiningumo, lemiamas kriterijus yra turto įsigijimo kainos atitiktis rinkos kainai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad turto įsigijimas už neįprastai mažą kainą nėra lemiamas kriterijus nustatant įgijėjo nesąžiningumą, nuo šios praktikos nukrypo.

3. Teismas netinkamai nustatė žemės sklypo vertę – 4000 Lt, nors, registro duomenimis, sklypo vertė – 38 541 Lt. Nesant byloje duomenų apie realią parduodamo turto vertę, teismas turėjo būti aktyvus ir privalėjo skirti ekspertizę.

4. Išieškojimas vykdomojoje byloje buvo atliekamas nepilnamečių vaikų naudai, todėl apeliacinės instancijos teismas, gindamas viešąjį interesą, turėjo taikyti restituciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ir V. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimais iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai. V. Ž. papildomai nurodo, kad sąžiningo įgijėjo interesus reglamentuoja CK 6.153 straipsnio 1 dalis, kuri saugo sąžiningo daikto įgijėjo interesus, nes daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintinį sandorį, iš tokio įgijėjo negalima išreikalauti; restitucija natūra negalima, o iš skolininko turi būti išieškoma piniginė kompensacija (CK 6.147 straipsnis).

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto aiškinimo ir taikymo

Pagal CPK 700 straipsnį turto pardavimas iš varžytynių yra procesinė turto realizavimo forma. Tai reiškia, kad turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka ir tokiu perleidimu siekiama gauti lėšų atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Šiuo procesiniu veiksmu nuosavybės teisių apsauga užtikrinama turto pardavimą varžytynėse vykdant pagal šiam veiksmui nustatytus įstatymo reikalavimus. Taigi šioje byloje turi būti patikrinta, ar tinkamai taikytos įstatymo normos, reglamentavusios turto pardavimo iš varžytynių eigą ir restitucijos taikymą.

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl 2003 m. birželio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo (miško sklypo grąžinimo natūra) ir 395 244,62 žalos atlyginimo iš antstolės ir valstybės priteisimo. Iš šių reikalavimų darytina išvada, kad pagrindinis klausimas yra 2003 m. birželio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu išsprendimas, nes nuo to priklauso, ar tenkintini kiti reikalavimai, tarp jų ir restitucija.

CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl 2003 m. birželio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Taigi, sprendžiant, ar teismai teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias varžytynių vykdymą, išieškotojo, skolininko bei antstolio ir kitų asmenų teises bei pareigas, turi būti vadovaujamasi 2002 m. Civilinio proceso kodeksu. Sprendžiant dėl restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo taip pat turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojusiomis materialiosios teisės normomis, t. y. 2000 m. CK.

Pagrindinis ieškovo argumentas yra tas, kad miškas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, kuri aiškiai neatitiko tikrosios jo vertės. CPK 602 straipsnio 6 punkte (pirminėje šio punkto redakcijoje) buvo nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ši įstatymo norma liko nepakeista ir 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 redakcija, galiojančiu nuo 2011 m. spalio 1 d. (Žin., 2011, Nr. 85-4126) padarius CPK pakeitimus ir papildymus. Kartu pažymėtina, kad nurodytu įstatymu padarius CPK pakeitimus ir papildymus nebuvo pakeistos CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies normos, t. y. tos normos, į kurias nukreipia CPK 602 straipsnio 6 punktas ir kurios susijusios su varžytynėse parduodamo turto kaina.

Teismai konstatavo, kad miško sklypas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir miško sklypo pardavimo iš varžytynių akto pripažino negaliojančiu. Kasatorius šių teismų sprendimų dalių neskundžia, todėl kasacinis teismas plačiau dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto aiškinimo ir taikymo nepasisako. Kasatorius, teigdamas, kad miško sklypas parduotas aiškiai mažesne nei rinkos kaina, siekia, kad būtų taikoma restitucija natūra.

Dėl restitucijos taikymo

Teismų sprendimai dėl restitucijos taikymo iš esmės skiriasi. Kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokiu kasaciniu skundu kasatorius siekia, kad būtų taikoma restitucija natūra, t. y. tokia, kokią taikė pirmosios instancijos teismas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje (ši įstatymo norma liko nepakeista ir 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 redakcija, galiojančia nuo 2011 m. spalio 1 d. (Žin., 2011, Nr. 85-4126) nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali skirtingais motyvais padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kartu tai reiškia, kad šios instancijos teismas turi teisę priimti kitokį sprendimą negu pirmosios instancijos teismo priimtas. Apeliacinės instancijos teismo teisė priimti kitokį sprendimą įtvirtinta ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą.

Bendrųjų CK restituciją reglamentuojančių taisyklių aiškinimas išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pasisakydama dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, konstatavo, jog restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo padarinys – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Pirmiau nurodytose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas. Šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika kasacinis teismas rėmėsi ir vėliau išnagrinėtose civilinėse bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. individuali įmonė „Asaga“ v. antstolė D. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, konstatavo, kad parduodamo iš varžytynių turto proceso stadijos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šia teismų suformuota praktika buvo remiamasi ir kitais atvejais, kai kasacine tvarka buvo nagrinėjama byla dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir teisinių padarinių taikymo, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., J. G. v. H. M., antstolis A. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-251/2011. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad 2003 m. balandžio 5 d. antstolės nustatyta ginčo sklypo vertė (500 Lt) ir pardavimo kaina (900 Lt) buvo aiškiai per mažos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti ir neskirdamas ekspertizės. Taigi dėl šių kainų abu teismai yra vienodos nuomonės, kuri atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo daryti kitokią išvadą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vien turto nupirkimo kaina nėra pakankamas įrodymas, paneigiantis pirkėjo sąžiningumo prezumpciją. Minėta, kad vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų bei įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai taikė restituciją natūra, todėl paliktina galioti šio teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo. Kartu naikintina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui K. P. priteistas iš atsakovės antstolės V. Š. 2170 Lt ir iš atsakovės valstybės – 930 Lt nuostolių atlyginimas, nes tai susiję su restitucijos taikymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Patenkinus kasacinį skundą iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Vienas iš atsakovų yra valstybė, o tas pats asmuo vienašalėje prievolėje negali būti ir kreditoriumi ir skolininku (CK 6.1, 6.126 straipsniai), todėl prievolė apmokėti žyminio mokesčio ir pašto išlaidas, išskaičiavus valstybei tenkančią dalį, lygiomis dalimis tenka kitiems atsakovams – antstolei V. Š. ir V. Ž..

Kasacinio teismo atrankos kolegijos 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi kasatoriui buvo atidėtas 1036 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Be to, kasaciniame procese valstybė patyrė 152,06 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos (1188,06 Lt), atskaičius valstybei tenkančią dalį, lygiomis dalimis – po 396,02 Lt, priteistinos iš antstolės V. Š. ir V. Ž..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria priimtas naujas sprendimas dėl restitucijos taikymo, panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą taikyti restituciją.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui K. P. priteistas iš atsakovės antstolės V. Š. 2170 Lt ir iš atsakovės valstybės – 930 Lt nuostolių atlyginimas bei V. Ž. iš ieškovo K. P. priteista 366 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinti.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija iš V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 396,02 Lt (tris šimtus devyniasdešimt šešis litus 2 ct) bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija iš V. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 396,02 Lt (tris šimtus devyniasdešimt šešis litus 2 ct) bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis