Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-587/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 126.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Multiimpex“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Multiimpex“ ieškinį atsakovams UAB „Eneka“, UAB „Bendida“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo R. A. P..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiomis jo ir UAB „Eneka“ 2005 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl programinės įrangos „Pragma“ rakto pardavimo bei ieškovo ir UAB „Bendida“ 2005 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl naftos produktų separatoriaus NGF4 ir biologinio vandens regeneravimo įrenginio BIO-OXIMAT KP6 pardavimo; 2) taikyti restituciją ir priteisti ieškovui perduoto turto vertę pinigais iš UAB „Eneka“ 511,67 Lt, o iš UAB „Bendida“ 32 812,02 Lt; 3) priteisti ieškovui iš atsakovų 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ieškovo vadovo R. A. P. pareiškimą Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ieškovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kitokį ilgalaikį turtą bei lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose. Be to, teismas nurodyta nutartimi įpareigojo trečiąjį asmenį pasirinkti antstolį, kuris surastų ir aprašytų ieškovo turtą bei paskirtų areštuoto turto saugotoją (administratorių). Trečiasis asmuo to nepadarė. Teismas 2005 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovais ir atsakovas UAB „Bendida“ 1998 m. rugpjūčio 25 d. sutartimi susitarė, kad ieškovas atsakovui parduos ir sumontuos naftos produktų separatorių ir biologinį vandens regeneravimo įrenginį už 71 437,20 Lt. Pagal nurodytą sutartį UAB „Bendida“ 1998 metais ieškovui sumokėjo 57 150,20 Lt avansą, bet įrenginių negavo. Likus vienai dienai iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ir galiojant teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, UAB „Eneka“ pardavė ieškovui naftos produktų separatorių ir biologinį vandens regeneravimo įrenginį už 32 812,02 Lt, bet ieškovas pinigų nesumokėjo. Ieškovas 2005 m. lapkričio 2 d. išrašė atsakovui UAB „Bendida“ sąskaitą–faktūrą 89 962,02 Lt už parduodamus nurodytus įrenginius, pagal kurią UAB „Bendida“ sumokėjo 32 812,02 Lt atsakovui UAB „Eneka“. Tą pačią dieną ieškovas taip pat pardavė UAB „Eneka“ programinės įrangos „Pragma“ raktą už 511,67 Lt, kuriuos šalys įskaitė į ieškovo skolą atsakovui UAB „Eneka“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir grąžino atsakovui UAB „Bendida“ į Kauno apygardos teismo specialiąją sąskaitą įmokėtus 90 tūkst. Lt. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovui nustatytus apribojimus disponuoti turtu, nes nutartimi uždrausta disponuoti tik ilgalaikiu materialiuoju turtu, o atsakovams perduotas ne ilgalaikis turtas (CPK 178 straipsnis). Teismas pripažino, kad nei naftos produktų separatorius, nei biologinio vandens regeneravimo įrenginys, nei programinė įranga „Pragma“ nėra ilgalaikis turtas. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad nurodytas turtas neatitinka viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtino 12–ojo Verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ 6 punkte nustatytų visų ilgalaikio turto pažymių. Teismas pabrėžė, kad pagal 1998 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas įsipareigojo atsakovui UAB „Bendida“ parduoti naftos produktų separatorių ir biologinio vandens regeneravimo įrenginį iki 1999 m. sausio 1 d., bet įsipareigojimą įvykdė 2005 m. lapkričio 2 d., o UAB „Bendida“ ieškovui sumokėjo 57 150,20 Lt avansą. Įrenginius ieškovas įsigijo tą pačią dieną iš kito atsakovo UAB „Eneka“. Teismas nurodė, kad programinės įrangos „Pragma“ raktas atitinka tik vieną ilgalaikio turto požymį (naudotas ilgiau negu vienerius metus įmonėje), bet neturi kitų požymių, t. y. kad šio turto savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, nustatytą įmonės kiekvienai turto grupei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes sprendė, kad Kauno apygardos teismas ištyrė visus įrodymus ir teisingai juos įvertino. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį, nes ieškovas neįrodė vieno iš požymių actio Pauliana institutui taikyti, t. y. kad pažeistos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės, suteikiant pirmenybę kitiems kreditoriams. Teismas nurodė, kad ieškovo atstovas pripažino, jog UAB „Eneka“ nebuvo ir nėra ieškovo kreditorius. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovo ir UAB „Bendida“ 1998 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra visiškai įvykdyta ir pasibaigė 1999 m. sausio 1 d., todėl ieškovas neturi pareigos grąžinti atsakovui UAB „Bendida“ 57 150 Lt avanso. Teismas padarė išvadą, kad dėl turto perleidimo nesumažėjo ieškovo turtas ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, nes programinės įrangos „Pragma“ raktą ieškovas apskaitė nuline verte, kitas perleistas turtas nebuvo ieškovo, neapskaitytas ieškovo balanse, tą pačią dieną ieškovas jį įsigijo iš UAB „Eneka“ ir perleido UAB „Bendida“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti rajono Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai neatsižvelgė į tai, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka taikytina nuo pat bankroto bylos procedūrų pradžios, t. y. nuo pasiruošimo bankroto bylos nagrinėjimui stadijos, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 1 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis).

Teismai pažeidė ĮBĮ 9 straipsnį, nes neanalizavo tikrosios teismo 2005 m. spalio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, galiojimo apimties. Kasatorius teigia, kad perleistas turtas yra ilgalaikis, nes jis apskaitomas kaip ilgalaikis, jis įmonei teikia ekonominės naudos, naudojamas ilgiau negu vienerius metus, ir jo įsigijimo savikaina yra nemažesnė už įmonės nustatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismo 2005 m. spalio 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuojamojoje dalyje neišskirti turto rūšis (ilgalaikis ar trumpalaikis) ir lėšų valdytojas (bankas ar tretieji asmenys), bet rezoliucinėje dalyje nustatytas areštas ilgalaikiam turtui ir pinigams atsiskaitomosiose sąskaitose. Atsižvelgdamas į tai ir į laikinųjų apsaugos priemonių iniciatoriaus tikslus, kasatorius tvirtina, kad nurodytos teismo nutarties rezoliucinė dalis aiškintina plečiamai, kaip apimanti pagal funkcinę paskirtį ilgalaikį turtą ir pinigus tiek kasatoriaus, tiek trečiųjų asmenų (pvz., UAB „Bendita“) atsiskaitomosiose sąskaitose.

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ĮBĮ 3, 35 straipsnius, CK 6.1, 6.66, 6.193 straipsnius, CPK 176–185 straipsnius, nes pripažino, jog turto perleidimo metu atsakovai nebuvo kasatoriaus kreditoriai. Kasatorius teigia, kad atsakovai buvo jo kreditoriai nuo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo momento ir tai patvirtina byloje esančios sąskaitos–faktūros (CK 1.63, 6.1, 6.154 straipsniai, 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus nuomone, teismai, ignoruodami CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, nesuteikė reikšmės svarbioms sutarčių esmę, tarpusavio ryšį, jos sudarymą ir įvykdymą apibūdinančioms aplinkybėms, neanalizavo gautinų lėšų už parduotą turtą paskirstymo. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamos sutartys sudarytos ir įvykdytos likus vienai dienai iki teismo nutarties, kuria kasatoriui iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo; iš UAB „Bendita“ gautini 89 962,02 Lt panaudoti atsiskaityti su ja pačia, o likusi suma pervesta UAB „Eneka“; iš UAB „Eneka“ gautini 511,67 Lt panaudoti įskaityti su šia bendrove. Kasatorius nurodo, kad itin skubus ginčijamų sutarčių sudarymas ir vykdymas buvo esminės sutarčių sąlygos, be kurių šalys nebūtų sudariusios sutarčių, ir jos prieštarauja kitų kasatoriaus kreditorių interesams.

Kasatorius pažymi, kad teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK 176–185 straipsnių normas, nes netyrė ginčijamų sandorių įtakos kitiems ieškovo kreditoriams. Kasatorius nurodo, kad ginčijamomis sutartimis pažeistos jo kreditorių teisės, nes pagal šias sutartis gautinomis lėšomis kasatorius visiškai atsiskaitė su atsakovais (trečiosios eilės kreditoriais pagal ĮBĮ 35 straipsnį), suteikdamas jiems pirmenybę prieš pirmesnės eilės kreditorius.

Atsakovas UAB „Eneka“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus teismų sprendimą bei nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad ginčas teisme vyko dėl teisinių santykių, kurie atsirado, kai dar nebuvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Multiimpex“. UAB „Eneka“ teigia, kad pareiga ir teisė kreditorius priskirti pirmos, antros ir trečios eilės kategorijoms atsiranda tik tada, kai įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, t. y. nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovai nebuvo UAB „Multiimpex“ kreditoriai. UAB „Eneka“ nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl CK 6.66 straipsnio taikymo negali būti kasacijos objektu, nes jie nekelti žemesniųjų instancijų teismuose, ši teisės norma nenurodyta kaip ieškinio pagrindas. Be to, atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė šios teisės normos, nes kasatorius neįrodė, kad ginčijami sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises ir kad dėl jų skolininkas tapo nemokus. Atsiliepime pažymima, kad ginčijami sandoriai nepriešingi, bet naudingi kreditorių interesams, nes kasatorius gavo pelną, pardavęs įsigytas prekes už ženkliai didesnę kainą. Atsiliepime sutinkama su teismų išvadomis, kad ginčijamais sandoriais parduotas neilgalaikis turtas, nes jis neatitinka nė vieno VAS Nr, 12 II dalyje įtvirtintos ilgalaikio turto sąvokos požymių. Parduoti įrenginiai skirti vandeniui ir nuotekoms valyti automobilių plovykloje, kurios kasatorius neturėjo, taigi ir negalėjo naudotis nurodytais įrenginiais. Be to, įrenginius kasatorius įsigijo ir pardavė per vieną dieną, taigi negalėjo jų naudoti ilgiau negu vienerius metus. Atsiliepime pažymima, kad, Kauno apygardos teismui 2005 m. spalio 13 d. priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kasatorius dar nebuvo įgijęs nurodytų įrenginių, todėl jiems nebuvo galima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad programinės įrangos „Pragma“ raktas taip pat turėtų būti priskirtas ilgalaikio turto kategorijai. Atsakovas tvirtina, kad šis turtas apskaitytas nuline verte ir neįrašytas į ilgalaikio turto sąrašą. Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai kritikuoja teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ji tiksliai atitinka ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

Atsakovas UAB „Bendida“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus teismų sprendimą bei nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamais sandoriais nesumažinta bankrutuojančios įmonės turto masė ir nepadaryta žalos jos kreditoriams, nes turtas įsigytas ir parduotas tą pačią dieną, programos raktas bevertis, o atsakovai nebuvo kasatoriaus kreditoriai. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius neteisingai vertina faktines bylos aplinkybes. Atsiliepime pabrėžiama, kad ginčijamu sandoriu ieškovas siekė užbaigti vykdyti 1998 metais sudarytą sutartį ir pateikti atsakovui UAB „Bendida“ automobilių plovimo įrangą. UAB „Bendida“ turėjo 57 150,20 Lt kreditorinį reikalavimą ieškovui, nes buvo sumokėjusi tokio dydžio avansą, bet jo neteko, kai ieškovas įvykdė sandorį. UAB „Bendida“ sutiko, kad automobilių plovimo įranga parduota po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo, bet šiais sandoriais siekta įskaityti UAB „Bendida“ kreditorinį reikalavimą, nenaudojant jokio bankrutuojančios įmonės turto. Atsiliepime tvirtinama, kad dėl ginčijamų sandorių kasatoriaus turtinė padėtis tik pagerėjo. Kasatoriaus nuomonei, kad teismo nutartis dėl turto arešto, priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visais atvejais turėtų reikšti viso įmonės turto areštą, atsiliepime nepritariama, nes ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytas tik įmonės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto areštas. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus siūlymas taikyti įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą visais atvejais, nepaisant bankroto bylos stadijos, yra nepagrįstas, nes ĮBĮ V skirsnyje nustatytos specialios priemonės pradedamos taikyti tik nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Be to, iki nurodyto momento dar gali būti ginčų dėl įmonės bankroto ir jo gali iš viso nebūti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialių priemonių netaikymas nereiškia, kad kreditorių interesų negalima apginti kitais būdais –Pauliano ar netiesioginiu ieškinais, taip pat kitais sandorių nuginčijimo pagrindais.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių bankroto bylos iškėlimą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimas (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 4 dalis, 10 straipsnis). Teisėjų kolegija dėl jo pasisako, nes jis kaip teisės klausimas yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo momento

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šios įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylos, palyginus jas su kitomis civilinėmis bylomis, yra specifinės, nes bankroto procedūros prigimtis yra nustatyti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus ir patenkinti juos iš bendrovės turto visiems kreditoriams efektyviausiai ir operatyviausiai (CPK 7 straipsnis, ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tralita“ v. Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-23/2008). Civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną teismo procesinį veiksmą – priimti rezoliuciją (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Bankroto bylai iškelti, priešingai, reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 straipsnio 4, 5 dalys). Tik esant abiems teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla yra iškelta. Teismas, rezoliucija priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, gali atsisakyti kelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalis). Bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas bankroto bylos iškėlimas, t. y. momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia tam tikrų ĮBĮ nustatytų padarinių: įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą; įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą; įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų; atsiranda draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir nutraukiamas netesybų bei palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas; jeigu per trisdešimt dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys laikomos pasibaigusiomis, išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės; kreditorių prašymu teismas gali nustatyti įmonės ūkinės–komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu apribojimus; kitų padarinių (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Pabrėžtina, kad ĮBĮ 9 straipsnio pavadinimas „pasirengimas nagrinėti bankroto bylą teisme“ nevisiškai tikslus, nes jame kalbama būtent apie pasirengimą iškelti bankroto bylą, t. y. apie teismo veiksmus nuo pareiškimo priėmimo iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad bankroto procedūrų pradžia yra pareiškimo padavimas teismui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bankroto bylos iškėlimo

Pareiškimą iškelti bankroto bylą gavusio teismo vienas iš procesinių veiksmų, atliekamų iki bankroto bylos iškėlimo, yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas CPK nustatyta tvarka. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią įmonei, sužinojusiai apie pareiškimo iškelti bankroto bylą padavimą teisme, per tą laiką sumažinti ir suvaržyti turtą bei apsunkinti kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi tik tiek, kiek nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to, sprendžiant klausimą, turėjo įmonė teisę sudaryti sandorius dėl turto perleidimo iki bankroto bylos jai iškėlimo ar ne, esminę reikšmę turi teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo ir įsiteisėjimo pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo kasatoriaus nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kitokį ilgalaikį turtą bei lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose. Pabrėžtina, kad, teismui pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones, neatsirado ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyto draudimo vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar neginčo tvarka. Taigi nagrinėjamu atveju teismų pareiga buvo patikrinti, ar kasatorius ginčijamais sandoriais perleido tokį turtą, kuris areštuotas Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 13 d. nutartimi. Bylą nagrinėję teismai padarė vienodą išvadą, kad UAB „Multiimpex“ ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis perleido turtą, kuriam netaikytas areštas, nes atsakovui UAB „Bendida“ parduoti įrenginiai ir atsakovui UAB „Eneka“ parduotas buhalterinės programos raktas buvo neilgalaikis turtas. Šią aplinkybę teismai ištyrė ir įvertino pagal byloje surinktus įrodymus, vadovaudamiesi CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176, 185 straipsniai).

Kasaciniame skunde įrodinėjama, kad ginčijamomis sutartimis parduotas ilgalaikis turtas, t. y. kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytą faktinę aplinkybę. Teisėjų kolegija nepasisako dėl šio fakto ir nenagrinėja su juos susijusių kasacinio skundo argumentų, t. y. iš naujo nenustatinėja automobilių plovyklos įrenginių ir programinės įrangos rakto ilgavertiškumo pobūdžio, nes priešingu atveju būtų pažeistos šios bylos kasacinio nagrinėjimo ribos. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu bei yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija atsižvelgia į žemesniųjų instancijų teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad ginčijamomis sutartimis parduotas neilgalaikis turtas. Atsiliepime į kasacinį skundą UAB „Eneka“ teisingai pažymi, kad teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo metu kasatorius nebuvo įgijęs plovyklos įrenginių, todėl jie objektyviai negalėjo būti areštuoti, o buhalterinės programinės įrangos raktas įmonėje buvo apskaitomas nuline verte. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2005 m. lapkričio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimis dėl automobilių plovyklos įrenginių ir programinės įrangos „Pragma“ rakto pardavimo nepažeistos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. nutartimi. Be to, pabrėžtina, kad UAB „Bendida“ ir UAB „Multiimpex“ 1998 m. rugpjūčio 25 d. sutartis dėl vandens valymo įrenginių tiekimo ir montavimo sudaryta ir iš dalies įvykdyta dar 1998 metais.

Įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą atsiranda dar vienas padarinys – pareiga kreditorius, pareiškusius reikalavimus bankroto byloje, priskirti konkrečiai kreditorių eilei, nustatytai ĮBĮ 35 straipsnyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo nurodyta teisės norma, kurioje reglamentuojamos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka, netaikytina, nes iki tol nėra iškeltos bankroto bylos ir įmonė nėra įgijusi bankrutuojančios įmonės statuso, nors ir būtų pritaikytas įmonės turto areštais kaip laikinoji apsaugos priemonė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovai, kaip kreditoriai, būtų pareiškę reikalavimus bankroto byloje. Kasatorius visiškai atsiskaitė su šiais kontrahentais iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, todėl nėra pagrindo šiuos asmenis priskirti kuriai nors ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytai kreditorių eilei. Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus argumentu, kad ginčijamais sandoriais pažeista kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė. Be to, pažymėtina, kad UAB „Bendida‘ ir UAB „Multiimpex“ sutartis dėl vandens valymo įrenginių tiekimo ir montavimo sudaryta dar 1998 m. rugpjūčio 25 d. ir jos dalis buvo įvykdyta.

Dėl actio Pauliana instituto

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ginčijamais sandoriais pažeistos UAB „Multiimpex“ kreditorių teisės, nes visiškai atsiskaičius su atsakovais, jiems suteikta nepagrįsta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje G. D. ir kt. v. L. T. ir kt., byla Nr. 3K-3-619/2006). Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė sąlygų nurodytam institutui, kuris skirtas kreditorių interesams ginti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo CK 6.66 straipsniui taikyti, nes dėl sudarytų sandorių nesumažėjo kasatoriaus galimybė atsiskaityti su kreditoriais, nepakito kasatoriaus turto masė, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog kitaip pažeidžiamos kreditorių teisės. Be to, pats kasatorius pripažino, kad ginčijamais sandoriais perleistas turtas yra bevertis ir nelikvidus. UAB „Eneka“ atsiliepime į kasacinį skundą teisingai tvirtina, kad kasatoriaus argumentai dėl CK 6.66 straipsnio taikymo negali būti kasacijos objektu, nes jie nekelti žemesniųjų instancijų teismuose.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie nesusiję su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde pateiktais argumentais. Dėl to kasacinis skundas turi būti atmestas, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas