Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-595/2008

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 24.4; 35.3.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1993–1995 m. atsakovas skolinosi iš ieškovo užsienio valiutą, pasirašydamas paskolos raštus: 1993 m. rugpjūčio 16 d. – 5700 Vokietijos markių bei 550 JAV dolerių iki 1993 m. rugsėjo 13 d. už 12 proc. mėnesinių palūkanų; 1995 m. balandžio 8 d. – 14 000 JAV dolerių už 10 proc. mėnesinių palūkanų; 1995 rugsėjo 30 d. – 65 000 JAV dolerių; kitais dviem raštais, kuriuose data nenurodyta, – 11 000 JAV dolerių 1 mėnesiui už 5 proc. mėnesinių palūkanų bei 9500 JAV dolerių už 10 proc. mėnesinių palūkanų. 2006 m. gegužės 10 d. ieškovas raštu pareikalavo, kad atsakovas grąžintų paskolas su palūkanomis, tačiau atsakovas šio reikalavimo neįvykdė. Ieškovas prašė teismo priteisti 282 538,87 Lt skolos (pagal skolos grąžinimo reikalavimo dienos oficialų kursą) ir 557 107,80 Lt palūkanų už 60 mėnesių naudojimosi pinigais (atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų). Palūkanų dydį ieškovas laikė protingu, nes per laikotarpį nuo paskolų suteikimo pinigų perkamoji galia yra smarkiai sumažėjusi, ieškovas patyrė nuostolių dėl valiutų kurso kritimo.

Atsakovas neginčija pinigų gavimo fakto, tačiau teigia seniai grąžinęs skolą, be to, jo manymu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalauti paskolų grąžinimo teismine tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui 241 020,90 Lt skolos ir 383 999,40 Lt palūkanų. Atsakovas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad skolą ieškovui grąžino. Teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 86 ir 180 straipsniais, nusprendė, kad ieškinio senaties termino reikalauti paskolų grąžinimo pagal tris paskolos raštus, kuriuose nenurodytas skolos grąžinimo terminas, ieškovas nepraleido, nes neterminuotų prievolių atveju ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo kreditoriaus reikalavimo skolininkui pateikimo. Tuo tarpu paskolos raštuose dėl 11 000 JAV dolerių, 550 JAV dolerių bei 5700 Vokietijos markių nurodyti paskolos grąžinimo terminai, taigi šios prievolės yra terminuotos ir dėl jų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad šalių nuolatinis bendravimas ir atsakovo pažadai grąžinti skolą nelaikytini aplinkybėmis, nutraukiančiomis ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė pagrindo mažinti šalių sutartų palūkanų dydžio, atsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, šalių santykius, į tai, kad abi šalys buvo verslininkės ir paskolinti pinigai buvo naudojami atsakovo verslui plėtoti, prievolės sumą, jos pažeidimo padarinius.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 16 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: pakeitė pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl palūkanų ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 35 000 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyminę prezumpciją, kad skolos dokumento buvimas pas kreditorių reiškia, kad prievolė nėra įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl skolininkas, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Apeliacinės instancijos teismas priėmė naujus įrodymus, reikšmingus nagrinėjamam ginčui, ir, įvertinęs įrodymų visumą, nusprendė, kad ieškovo pateikti rašteliai, kurių autentiškumą atsakovas pripažįsta, įrodo, kad ieškovas paskolino atsakovui paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas. Paskolos rašteliai iki šiol yra pas ieškovą, o atsakovo išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigė prezumpcijos, kad skola negrąžinta: rašytinių ar kitokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimą ieškovui, atsakovas nepateikė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir teisingai jas taikė nagrinėdamas ieškinio reikalavimus dėl 9500, 14 000, 65 000 JAV dolerių ir palūkanų priteisimo. Ieškinio senaties termino pradžią reguliuoja tiek 2000 m. CK 1.127 straipsnis, tiek 1964 m. CK 86 straipsnis, kuriuose nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo (subjektyvusis kriterijus) arba turėjo sužinoti (objektyvusis kriterijus) apie savo teisės pažeidimą. 2000 m. CK įtvirtinti keli papildomi objektyvieji ieškinio senaties termino pradžios kriterijai: – kaip nustatoma ieškinio senaties termino pradžia terminuotų (CK 1.127 straipsnio 2 dalis) ir neterminuotų (CK 1.127 straipsnio 3 dalis) prievolių atveju. Nors 1964 m. CK neišskirti tokie ieškinio senaties termino pradžios nustatymo būdai, teisėjų kolegijos nuomonė, šie neprieštarauja 1964 m. CK 86 straipsnio reguliavimui. Atsakovas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad ieškovas dar iki 2006 m. gegužės 10 d. reikalavimo grąžinti skolas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas neterminuotoms paskoloms grąžinti nėra suėjęs, pagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, kaip verslininkas, turėjo žinoti, kad skolą reikės grąžinti ir sumokėti palūkanas, todėl jis galėjo tinkamai įvykdyti savo pareigas ir pareikalauti paskolos raštelio ar pakvitavimo arba aiškiai pranešti ieškovui, kad neketina skolų grąžinti. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš atsakovo turi būti priteistos palūkanos, tačiau pažymėjo, kad jų dydis turi atitikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ar aiškinimo praktiką, todėl tik iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovo patirtų nuostolių ir sprendė, kad 600 proc. palūkanų priteisimas už laikotarpį nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2006 m. birželio 27 d. aiškiai peržengia sveiko proto ribas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu infliacija Lietuvoje buvo labai nedidelė, ieškovas pats labai ilgą laiką nesikreipė dėl negrąžintų paskolų priteisimo, vieną paskolą suteikė be palūkanų, todėl, vadovaudamasi CK 1.5 straipsniu, 1964 m. CK 197 straipsniu, 2000 m. CK 6.73 ir 6.258 straipsniais, sumažino priteistas iš atsakovo palūkanas iki 35 000 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino šalių paaiškinimų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl paskolų grąžinimo prasidėjo gerokai anksčiau, nei ieškovas pateikė rašytinį reikalavimą, nes iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl paskolų grąžinimo, o atsakovas prašė jų grąžinimo terminus pratęsti. Neįvertinus šalių paaiškinimų ir suteikus didesnę įrodomąją galią rašytiniam pareikalavimui grąžinti skolą, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. UAB „Artrio“, bylos Nr. 3K-3-216/2005, 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Li­no­va“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, 1999 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje M. B. ir E. B. v. AB „Lietuvos kuras” ir AB „Lietuvos kuras” Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-695/1999) suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kad teismas turi tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir visi įrodymai turi būti vertinami kaip visuma.

Dėl ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais (2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. S. R. ir L. R., bylos Nr. 3K-3-885/2001, 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Specialios paskirties AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-856/2001), nes vadovavosi tik objektyviu ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijumi, bet nenustatė momento, kada ieškovas subjektyviai suvokė apie jo teisių pažeidimą. Be to, teismas turėjo spręsti, ar elgdamasis nerūpestingai ir vienuolika metų nebandydamas išsiieškoti skolos priverstiniu būdu, ieškovas nesukėlė atsakovui lūkesčio, kad skolos nebus reikalaujama.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą, motyvuodamas tuo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymas yra fakto klausimas (tokią praktiką suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje A. R. v. R. R. ir AB Lie­tu­vos že­mės ūkio ban­kas, bylos Nr. 3K-3-509/2000, 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje B. K. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-1354/2002, 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. VĮ „Valkininkų miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-630/2003, 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje O. P. v. Alytaus AVA, bylos Nr. 3K-3-112/2004), todėl neanalizuotinas kasaciniame teisme, o kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo neatitinka tikrovės, nes apeliacinės instancijos teismas atsakovo paaiškinimus vertino ir dėl jų pasisakė skundžiamoje nutartyje. Ieškovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą esant analogiškiems santykiams – šalių suderinta valia dėl atsisakymo sutartyje nustatytu terminu vykdyti paskolos grąžinimą, o paskolą grąžinti vėliau, bet neapibrėžiant termino, gali būti vertinama kaip paskolos sutarties dalies pakeitimas dėl jos grąžinimo (2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-506/2002), o ieškinio senaties terminas nelaikomas praleistu, kai skolininkas vis žada grąžinti skolą ir neatsisako pripažinti paskolos (2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje I. F. v. L. B. A., bylos Nr. 3K-3-181/2003). Be to, ieškovui iki bylos iškėlimo veikiant protingai ir sąžiningai, aktyviais sąžiningais veiksmais siekiant ginti savo pažeistas teises, negalima pripažinti, kad ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo atitiktų ieškinio senaties instituto paskirtį (2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. UAB „BNA Ergo“, bylos Nr. 3K-3-331/2002).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarčių galiojimo

Nors kasaciniame skunde nekeliama klausimo dėl šalių sudarytų paskolos sutarčių galiojimo, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja esant būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyvių įstatymo normų, nustatančių užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikoje laikymosi užtikrinimą. Tai yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 1993-1995 metais sudarė paskolos sutartis, kurių dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai ir Vokietijos markės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacijos dalykas byloje buvo tik trys iš penkių šalių sudarytų paskolos sutarčių, ieškovas neskundė teismų sprendimų, todėl laikytina, kad reikalavimo dėl kitų dviejų paskolos sutarčių atsisakė. Dėl šių priežasčių kasacinis teismo nagrinėjimo dalykas yra trys šalių sudarytos sutartys (1995 m. balandžio 8 d. sutartis dėl 14 000 JAV dolerių, 1995 m. rugsėjo 30 d. sutartis dėl 65 000 JAV dolerių ir sutartis dėl 9500 JAV dolerių).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenų laisvė sutartimis nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis; 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalis). Taigi sutarties teisėtumas yra būtina jos galiojimo sąlyga. Minėta, kad byloje nustatyta, jog ieškovas ir atsakovas (fiziniai asmenys) 1993-1995 metais sudarė paskolos sutartis, kurių dalykas buvo užsienio valiuta – JAV doleriai ir Vokietijos markės. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 metų CK 184 straipsnyej nustatyta, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta (t. y. litais), o įstatymų nustatytais atvejais piniginės prievolės gali būti išreiškiamos ir vykdomos ir užsienio valiuta. Užsienio valiutos naudojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja 1993 m. liepos 7 d. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Paskolos sutarčių sudarymo metu galiojo imperatyvioji Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Bankų veikla taip pat buvo ribojama Lietuvos banko valdybos sprendimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje AB „Šiaulių bankas“ v. V. Bunikio įmonė „Odos gaminiai“, bylos Nr. 3K-3-19/2001). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių – fizinių asmenų – sudarytos paskolos sutartys tokio imperatyvaus įstatymo reikalavimo neatitiko. Remiantis sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalimi, sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Toks pat sandorio negaliojimo pagrindas (imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja) yra nustatytas ir 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaudamasi CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – CK ĮĮ) 9 straipsnio 4 dalimi ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytos paskolos sutartys yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 59 straipsnio 1 dalis). Žemesnės instancijos teismai privalėjo ex officio tirti sandorio teisėtumo klausimą, tačiau šito nepadarė ir nekonstatavo sandorio negaliojimo fakto.

Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad pinigai pagal sutartis buvo perduoti kasatoriui ir nėra grąžinti ieškovui, todėl spręstinas niekinio sandorio negaliojimo pasekmių klausimas. Šalys yra verslininkai ir negalėjo nežinoti įstatyminių ribojimų dėl paskolų užsienio valiuta suteikimo, tačiau atliko prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms veiksmus, taip prisiimdami riziką dėl neteisėtų veiksmų pasekmių. Ieškovas teisminės gynybos kreipėsi 2006 m. birželio 27 d. – galiojant 2000 m. CK. Vadovaujantis CK ĮĮ 9 straipsnio 2 dalimi, sandoriams, pripažintiems negaliojančiais 2000 m. CK įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, taikomos 2000 m. CK taisyklės dėl sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis šalių sudarytas paskolos sutartis (1995 m. balandžio 8 d. sutartį, 1995 m. rugsėjo 30 d. sutartį ir sutartį dėl 9500 JAV dolerių), remiantis 2000 m. CK 1.80 straipsnio 2 dalimi ir 6.145 straipsnio 1 dalimi, kasatorius privalo grąžinti ieškovui visas pagal šitas sutartis gautas sumas.

Dėl palūkanų

Ieškovas prašė priteisti iš kasatoriaus paskolos sutartyse nustatytas palūkanas, tačiau, pripažinus šalių paskolos sutartis niekinėmis, negalioja ir jų sąlygos dėl palūkanų nustatymo, todėl toks ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas. Paskolos davėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtos sutarties pagrindu įgis teisę gauti palūkanas už naudojimąsi paskolintais pinigais ir galimybę šią teisę ginti teisme. Niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis bendruoju teisės principu iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl nesąžiningas ieškovas negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 35 000 Lt palūkanų priteisimo naikintina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių palūkanų paskirtis yra operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl, pripažinus šalių sandorius niekiniais ir pritaikius restituciją – priteisus ieškovui jo perduotus pagal sandorius atsakovui pinigus, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, tenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl ieškinio senaties termino

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo, taip pat dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių normų taikymo, tačiau ir pastaruoju atveju netinkamas įrodymų vertinimas siejamas su teismų atsisakymu taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams. Kadangi teisėjų kolegiją konstatavo, kad šalių sudarytos paskolos sutartys yra niekinės, ieškovo pareikšti iš sutartinių santykių kylantys reikalavimai nebegali būti tenkinami, tai praranda prasmę ir klausimas dėl ieškinio senaties ieškovo reikalavimams taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl sutartinių palūkanų priteisimo lieka patenkinta 29 proc. ieškovo reikalavimų, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, atitinkamai keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo valstybei priteista žyminio mokesčio dalis mažinama iki 3595 Lt (12 396 Lt ´ 29 proc.), ieškovui priteista išlaidų advokato pagalbai suma mažinama iki 1155,65 Lt (3985 Lt ´ 29 proc.).

Apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 625 020,30 Lt, iš jo priteista suma sumažinta 383 999,40 Lt, t. y. tenkinta 61 proc. jo reikalavimų, todėl iš ieškovo atsakovui priteista žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma didinama iki 1127 Lt, atsakovui priteista turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme suma didinama iki 1220 Lt. Atitinkamai perskirstomos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos ir valstybei iš ieškovo priteistina 7,56 Lt, o iš atsakovo – 4,84 Lt.

Įskaičius šalims viena iš kitos priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas atsakovui iš ieškovo priteistina 191,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kasaciniame teisme kasatoriaus ginčijama suma buvo 276 020,90 Lt, iš jo priteista suma sumažinta 35 000 Lt, t. y. tenkinta 13 proc. kasacinio skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą, o nuo likusių 6320 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleistas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovo priteistina 848 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 2 dalimi, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties dalį panaikinti ir pripažinti A. B. ir V. N. 1995 m. balandžio 8 d. paskolos sutartį dėl 14 000 JAV dolerių, 1995 m. rugsėjo 30 d. paskolos sutartį dėl 65 000 JAV dolerių ir paskolos sutartį dėl 9500 JAV dolerių niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties dalį dėl 35 000 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo V. N. ieškovui A. B. panaikinti ir dėl šios dalies ieškinį atmesti.

Nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir priteisti:

iš atsakovo V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3595 (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 4,84 Lt (keturis Lt 84 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei;

iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5125 (penkis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt penkis) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 7,56 Lt (septynis Lt 56 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybei;

iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 191,35 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt vieną Lt 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Kitą nutarties dalį, kuria palikta nepakeista sprendimo dalis dėl 241 020,90 Lt skolos bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo iš V. N. A. B., palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 848 (aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis) Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius