Civilinė byla Nr. e2A-84-544/2024
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00240-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.;
2.4.2.9.2.; 3.3.1.18.1
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 21 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės ir Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1203-1000/2023 pagal ieškovės J. C. ieškinį dėl bendros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi įgyto turto pripažinimo bendra nuosavybe, šio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo atsakovams D. V. ir R. V., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų notarei Ž. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. C. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti, kad bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu ji ir V. V. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo turtą: poilsio pastatą, lauko pavėsinę, betoninių trinkelių dangą, esančius, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 18182,78 Eur vertės, automobilį VOLKSWAGEN TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 8000 Eur vertės; atidalinti bendros jungtinės veiklos metu įgytą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovams D. V. bei R. V. (toliau – ir atsakovai) lygiomis dalimis po ½ dalį priteisti poilsio pastatą, lauko pavėsinę, trinkelių dangą, esančius, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 18182,78 Eur vertės, automobilį VOLKSWAGEN TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 8000 Eur vertės, o iš atsakovų lygiomis dalimis priteisti iš kiekvieno po 6545,69 Eur ieškovės naudai; priteisti iš atsakovų visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė teismo posėdžio metu palaikė savo ieškinio reikalavimus ir paaiškino, kad nuo 2009 m. gyveno kartu su V. V. ir palaikė šeimyninius santykius iki pat jo mirties (duomenys neskelbtini). Gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį jie lygiomis dalimis įgyjo ieškinyje nurodytą turtą, kurį prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe,kurią jie įgijo bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o už jai priklausančio turto dalį iš atsakovų prašo priteisti piniginę kompensaciją.
3. Atsakovai ieškovės ieškinį prašė atmesti, nes jų tėvas V. V., nors kurį laiką ir gyveno su ieškove, tačiau bendro ūkio nevedė, jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudarę ir tokios veiklos nevykdė, jokio turto bendrosios dalinės nuosavybės teise neįgijo. Prie ieškinyje nurodyto turto įsigijimo ieškovė neprisidėjo, nes jo kūrimas buvo finansuojamas jų močiutės, tėvo motinos, lėšomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies.
5. Teismas pripažino, kad bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė J. C. ir V. V. (miręs (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo kilnojamąjį turtą – poilsio pastatą, lauko pavėsinę, betoninių trinkelių dangą, esančius (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat automobilį VW TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendros 15400 Eur vertės.
6. Teismas atidalino bendros jungtinės veiklos metu įgytą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovams D. V. ir R. V. lygiomis dalimis priteisė po ½ dalį (po 7700 Eur vertės) kilnojamojo turto – poilsio pastatą, lauko pavėsinę, betoninių trinkelių dangą, esančius (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį VW TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovei iš atsakovų priteisė piniginę komepnsaciją po 3850 Eur.
7. 2023 m. rugsėjo 29 d. priimtu papildomu sprendimu teismas priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 759,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas, ištyręs ir įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, nusprendė, kad ieškovė J. C. ir V. V. nuo 2009 iki 2021 metų gyveno kartu kaip sugyventiniai (partneriai), vedė bendrą ūkį ir bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį) įgijo 15400 Eur bendros vertės kilnojamąjį turtą – rekonstruotą poilsio pastatą, pavėsinę, trinkelių dangą, esančius (duomenys neskelbtini), kurių vertė 12000 Eur, automobilį VW TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 3400 Eur, todėl ieškovės dalis bendrąja daline nusoavybės teise įgytame turte yra 7700 Eur vertės.
9. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovams lieka visas aukščiau nurodytas turtas natūra, kurį jie paveldi pagal įstatymą po jų tėvo V. V. mirties, iš kiekvieno atsakovo priteisė ieškovei piniginę komepnsaciją po 3 850 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovai D. V. ir R. V. (toliau – ir apeliantai) prašo: 1) panaikinti arba pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, atmetant ieškovės J. C. ieškinio reikalavimus arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) priimti byloje naujus įrodymus.
11. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes teismas nagrinėdamas bylą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos panašaus pobūdžio bylose ir ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus.
12. Nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė ir jų miręs tėvas gyvendami kartu bendros nuosavybės teise įgijo sprendime nurodytą turtą (poilsio pastatą, automobilį), nes tokią išvadą priėmė remdamasis melagingais ieškovės ir jos pakviestų liudytojų parodymais.
13. Apeliantai teigia, kad apeliacinio skundo 2 punkte nurodyti ne ieškovės pakviesti liudytojai neginčijamai patvirtino, jog poilsio pastato statybos darbus finansavo jų mirusi močiutė, kad jų miręs tėvas su ieškove jokio turto neįgijo, paskutiniuoju metu su ieškove kartu nebegyveno, turėjo kitą moterį. Apeliantai nurodo, kad po sprendimo priėmimo pastebėjo, jog ieškovė pateikė neturinčio kvalifikacijos asmens parengtą, aiškiai suklastotą su netinkamais darbų kiekiais, neteisingomis kainomis poilsio pastato darbų sąmatą, todėl ji negalėjo būti pripažinta leistiniu įrodymu, dėl ko prašo prijungti jų užsakymu atliktą poilsio pastato darbų sąmatą.
14. Pažymėjo, kad ieškovė, ieškinyje nurodydama kitokias, nei buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu, automobilio įgijimo aplinkybes bei kainą, pati įrodė, jog nieko nežino apie automobilio, kurį, kaip teigia, ji su jų tėvu įsigijo bendrojon nuosavybėn gyvendamai kartu, tikrąsias įgijimo aplinkybes, kainą, negalėjo nurodyti jo gedimų.
15. Apeliantų vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovę ir jų tėvą siejo tikslas ir susitarimas sukurti bendrąją nuosavybę, nes vien faktas, jog jie gyveno kartu ieškovės bute, to neįrodo. Byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų apie ieškovės indėlį asmeninėmis lėšomis įsigijant ginčo turtą, o nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės rodė, kad statybą, remontą finansavo jų mirusi močiutė (tėvo motina), kuri lėšas buvo sutaupiusi per visą gyvenimą, tačiau teismas to tinkamai neįvertino. Be to, teismas nieko nepasisakė dėl atsakovų prašymo kreiptis į prokuratūrą dėl melagingų ieškovės pakvietų liudytojų parodymų.
16. Ieškovė J. C. atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepriimti atsakovų su atsiliepimu teikiamo naujo įrodymo – lokalinės sąmatos, nes jie ją galėjo pateikti anksčiau, kadangi jos pateikta sąmata buvo pateikta su ieškiniu, tačiau atsakovai jos įrodomosios reikšmės neginčijo, nors tokią teisę ir galimybę turėjo.
17. Nurodo, kad apeliantų pozicija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra nenuosekli, nes apeliaciniu skundu apeliantai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba jį pakeisti, tačiau kaip sprendimas turėtų būti pakeistas pagal civilinio proceso kodekse nurodytą reguliavimą nenurodo.
18. Ieškovė mano, kad apeliantų kartu su apeliaciniu skundu pateiktais naujas įrodymas (lokalinė sąmata) neturėtų būti prijungiama prie nagrinėjamos bylos, nes šią lokalinę sąmatą apeliantai galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymėjo, kad apeliantai byloje jos pateiktos poilsio pastato lokalinės sąmatos neginčijo, nors tokią teisę turėjo.
19. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, įskaitant liudytojų parodymus, vaizdo ir garso įrašus, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 2009 metų ji kartu su V. V. gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, buvo sutarę ir bendromis lėšomis bei jėgomis jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrojon nuosavybėn įgijo poilsio pastatą bei automobilį.
20. Ieškovė nurodo, kad apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįsti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
22. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl bendros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi įgyto turto pripažinimo bendra nuosavybe, šio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo prijungimo
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio proceso metu atliekamas pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus patikrinant, ar teismas turėjo pakankami įrodymų padarytoms byloje išvadoms pagrįsti ir ar nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų.
24. Apeliantai pateiktu apeliaciniu skundo prie bylos prašo prijungti naują įrodymą – lokalinę sąmatą. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas šį įrodymą nepagrįstai būtų atsisakęs priimti.
25. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (LAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinbybėms nustatyti (LAT 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėjebyloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
26. Bylos duomenys rodo, kad apeliantai apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl su skundu pateikta lokalinė sąmata nebuvo pateikta pirmosios intstancijos teismui, nes, kaip matyti, ji sudaryta 2023 m. balandžio mėnesį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi šis įrodymas neabejotinai galėjo būti pateiktas anksčiau. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartų išimčių taikymui pagrindo nenustatė, todėl atsisako priimti teikiamą naują įrodymą.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė
27. Nagrinėjamojoje byloje kylo ginčas dėl to, ar ieškovė J. C. ir V. V. nuo 2009 metų iki (duomenys neskelbtini) (V. V. mirties) gyveno drauge kaip sugyventiniai (partneriai), ar vedė ir tvarkė bendrą ūkį ir bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo kilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) bei automobilį VW TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė ir V. V. nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl ginčo turto nuosavybės ir jos dalių paskirstymo tarp bendraturčių.
28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai
29. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, o jų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas. Įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais (LAT 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017; LAT 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
30. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausiai turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors yra reikšmingas sprendžiant apie sugyventinių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai (LAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
31. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pavyzdžiui paskolomis, dovanotomis lėšomis ir panašiai, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (LAT 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (LAT 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016). Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (LAT 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
32. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 35 punkto, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinę ir vaizdinę bylos medžiagą, liudytojų parodymus, nusprendė, jog ieškovė ir V. V., gyvendami kartu kaip partneriai bei tvarkydami bendrą ūkį, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo kilnojamąjį turtą – rekonstravo poilsio pastatą, įgijo pavėsinę, trinkelių dangą, įsigijo automobilį ir jų dalys šioje nuosavybėje yra lygios, t. y. kiekvienam priklauso po ½ dalį minėto turto. Apeliantai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.
33. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
34. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (LAT 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią LAT praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (LAT 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
35. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad iš bylos nagrinėjimo metu apklausų liudytojų parodymų nėra aišku kas atliko ginčo poilsio pastato statybos darbus, kas šiuos darbus finansavo. Apeliantai teigia, kad byloje apklausti liudytojai R. B., D. Ž., R. Č., M. K., V. J., V. B., B. J. ir R. T. yra artimi ieškovei, be to, jų parodymai apie tai, kad jų tėvas su ieškove gyveno kaip šeima, kartu statė poilsio pastatą, yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Tuo tarpu byloje apklausti liudytojai E. K., R. K. ir Z. T., neginčijamai patvirtino, kad poilsio pastato statybos darbus atliko tik jų tėvas V. V., o šiuos darbus finansavo apeliantų močiutė.
36. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek ieškovės, tiek apeliantų iniciatyva byloje pakviesti liudytojai liudijo apie skirtingas aplinkybes dėl ginčo turto įgijimo, t. y. apie tai, ar turtą ieškovė įgijo bendrojon nuosavybėn kartu su V. V., ar turtą V. V. įgijo vienas.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip patikimesnius vertino ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymus, nes jie dėl esminių aplinkybių sutapo tarpusavyje, juos pilnai ar iš dalies patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Kad ieškovė su V. V. nuo 2009 metų gyveno kartu kaip partneriai (sugyventiniai) ir kartu vedė bei tvarkė bendrą ūkį, be liudytojų parodymų, patvirtina aplinkybė, kad V. V. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs ieškovės bute. Iš vaizdo ir garso įrašo, kuriame nufilmuota ieškovė, akivaizdu, kad V. V. pripažįsta ieškovę vietos, kurioje yra poilsio pastatas, pavėsinė, trinkelės, šeimininke, kuri tvarko aplinką, nurodo, kad jie abu viską sutvarkė ir dabar laukia laukia švečių. Šis išlikęs mirusiojo V. V. vaizdo ir garso įrašas patitikimai paneigia apeliantų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme išsakytus teiginius, kad jų tėvas su ieškove nevedė bendro ūkio, neįgijo bendro turto, nes jis gyveno tai pas vieną, tai pas kitą moterį. Pažymėtina, kad byloje liudytoja apklausta V. V., nors ir nurodė, kad ji buvo V. V. draugė, kad jis pas ją kartais nakvodavo, kad jie lankydavosi renginiuose, tačiau ir ji patvirtino, kad V. V. pas ją atvykdavo iš bendrų su ieškove namų, kad jis sakydavo, jog nori pabūti atskirai nuo ieškovės, kad jis į ligoninę buvo išveštas iš ieškovės namų, o tai patvirtina, jog pats V. V. ieškovę ir save laikė šeima.
38. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad ieškovė neprisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, nes šio turto įsigijimas buvo finansuojamas jų močiutės lėšomis.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią aplinkybę apeliantai buvo nurodę ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 35 punkto, teismas tokį apeliantų nurodytą teiginį laikė neįrodytu, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Teismas įvertinęs tai, kad
40. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu gyvendama kartu su V. V. įgijo kilnojamąjį turtą – poilsio pastatą, lauko pavėsinę, betoninių trinkelių dangą, esančius (duomenys neskelbtini), bei automobilį VW TIGUAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ šio turto, nes, minėta, rašytinis susitarimas nebuvo sudarytas, o byloje nepateikta įrodymų, kad kurio nors ir sugyvetinių dalis ginčo turte nevienodo dydžio.
41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė už jai priklausančio turto dalį prašė priteisti piniginę kompensaciją, nes mirus V. V. ginčo turtą po jo mirties pagal įstatymą paveldėjo jo vaikai (apeliantai).
42. Ieškovė pateiktame ieškinyje nurodė ir pateiktos lokalinės sąmatos duomenimis įrodinėjo, kad poilsio pastato, lauko pavėsinės, betoninių trinkelių dangos vertė sudaro 18 182,78 Eur, o automobilo - 8 000 Eur. Apeliantai nurodo, kad ieškovė pateikė neturinčio kvalifikacijos asmens parengtą, aiškiai suklastotą su netinkamais darbų kiekiais, neteisingomis kainomis poilsio pastato darbų sąmatą, todėl ji negalėjo būti pripažinta leistiniu įrodymu.
43. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 36-37 punktų, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo turto vertę ir kompensacijos dydį, ieškovės pateiktos lokalinės sąmatos duomenimis vadovavosi ribotai, sprendė, jog ieškovė ieškinyje nurodytų ginčo turto verčių neįrodė. Todėl teismas, vadovaudamasis ne tik minėta sąmata, bet iš visos byloje esančių įrodymų visumos sprendė, kad poilsio pastato, lauko pavėsinės, betoninių trinkelių dangos vertė yra 12 000 Eur, o automobilio - 3400 Eur (visa turto vertė 15 400 Eur). Pažymėtina, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų apie kitokią poilsio pastato, lauko pavėsinės, betoninių trinkelių dangos vertę, nors procesas vyko pakankami ilgą laiką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatyta ginčo turto verte, nes ieškovė šių aplinkybių neginčija, o ir apeliantai nepateikė įrodymų, kad ginčo turto vertė nustatyta netinkamai.
44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo 39 punkte, konstatuotai išvadai, jog įvertinus tai, kad atsakovams lieka visas aukščiau nurodytas turtas natūra, kurį jie paveldi pagal įstatymą po jų tėvo V. V. mirties, iš jų lygiomis dalimis priteisiama piniginė kompensacija ieškovei, t. y. po 3 850 Eur iš kiekvieno (7700/2).
Dėl bylos procesinės baigties
45. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nurodė pakankamus argumentus savo išvadoms pagrįsti, tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
48. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas 750 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinėje instancijos teisme ir pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Prašoma priteisti minėtų išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, atitinka ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, todėl atmetus atsakovų apeliacinį skundą priteisiama ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis (po 375,00 Eur (750/2)).
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 375,00 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
Laimantas Misiūnas
