N. Š. pagal BK 222 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-216-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00050-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų T. Š. (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria nuteistojo N. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu N. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymą 100 MGL (3766 Eur), 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur), 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymą 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė N. Š. paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

N. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, 2009 m. rugpjūčio 12 d. – 2010 m. sausio 6 d. būdamas VšĮ „V v“ kuriai priklauso 100 proc. UAB „D“ akcijų, vadovas, o 2009 m. spalio 29 d. – 2010 m. sausio 12 d. – UAB „D“ direktorius, apgaulingai tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą:

N. Š., vadovaudamas nurodytai įmonei ir turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus jo vardu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, iki metinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje privalėdamas nurodyti visas ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas, privalėdamas patvirtinus metų finansinę atskaitomybę apskaitos dokumentus saugoti pagal Lietuvos Respublikos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dokumentų saugojimo terminus, turėdamas savo žinioje šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tyčia, siekdamas, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) negalėtų pasinaudoti UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentais tirdama šios bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ne vėliau kaip 2010 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje susitarė su P. J., kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą ir priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kad jis, t. y. N. Š., pagamins žinomai netikrą UAB „D“ vienintelio akcininko sprendimą, kurio pagrindu P. J. neva bus paskirtas UAB „D“ direktoriumi, o P. J. už tiksliai nenustatyto dydžio atlygį pasirašys žinomai netikruose juridinių asmenų registravimo dokumentuose, neva patvirtinančiuose, kad jam perduotas UAB „D“ valdymas, ir juos pateiks VĮ Registrų centrui, tačiau iš tikrųjų P. J. UAB „D“ valdymas ir buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus.

N. Š., veikdamas pagal nurodytą susitarimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kompiuterine technika parengė ir atspausdino UAB „D“ vienintelio akcininko 2010 m. sausio 4 d. sprendimą, jame įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jis nuo 2010 m. sausio 4 d. atšaukiamas iš UAB „D“ direktoriaus pareigų ir į šias pareigas yra skiriamas P. J., patvirtino jį savo, kaip vienintelio UAB „D“ akcininko VšĮ „V v“ direktoriaus, parašu ir perdavė P. J.

P. J. nurodytą žinomai netikrą dokumentą kartu su savo parašu patvirtintu prašymu įregistruoti jį Juridinių asmenų registre kaip naująjį UAB „D“ valdytoją ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams. Dėl to P. J. 2010 m. sausio 12 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas kaip UAB „D“ vadovas, nors iš tikrųjų UAB „D“ valdymas ir buhalterinės apskaitos dokumentai jam perduoti nebuvo.

N. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, numatydamas nusikalstamus veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje tyčia paslėpė visus UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. veiklos, turto, finansinės būklės rezultatų, nuosavybės ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

N. Š. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 30 d. – 2010 m. kovo 9 d., būdamas UAB „K“ direktorius, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. G., M. D., S. R. (dabar D.) ir kitais tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus:

N. Š., būdamas UAB „K“ direktorius ir turėdamas teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d., veikdamas bendrininkų grupe su D. G., S. R., M. D., kuriems ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirus ikiteisminius tyrimus ir priimti įsiteisėję teismo baudžiamieji įsakymai, ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagal išankstinį jo ir UAB „J k“ direktoriaus D. G. susitarimą įvairių ūkio subjektų apskaitos dokumentus su juose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie įvairių ūkio subjektų neva UAB „J k“ suteiktus statybos ir remonto darbus panaudoti UAB „J k“ buhalterinėje apskaitoje, žinodamas, kad jo vadovaujama UAB „K“ ir M. D. vadovaujama UAB „A“ jokių darbų UAB „J k“ neatliks, pagal D. G. parengtas ir N. Š. pateiktas sutartis tarp UAB „J k“ ir UAB „K“ bei UAB „A“ dėl statybos ir remonto darbų atlikimo, kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kompiuterine technika parengtus ir atspausdintus UAB „K“ vardu 2010 m. sausio 29 d., vasario 26 d. PVM sąskaitas faktūras, 2010 m. vasario 26 d., kovo 15 d. kasos pajamų orderių kvitus, UAB „A“ vardu 2010 m. birželio 30 d., liepos 30 d., rugsėjo 30 d. PVM sąskaitas faktūras, 2010 m. birželio 30 d., liepos 21 d., rugpjūčio 11 d., spalio 15, 26, 27 d. UAB „A“ kasos pajamų orderių kvitus, 2010 m. rugsėjo 30 d. atliktų darbų aktą su juose įrašytais žinomai melagingais duomenimis apie UAB „K“ ir UAB „A“ neva atliktus statybos ir remonto darbus UAB „J k“ per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis davė atitinkamai patvirtinti S. R. ir M. D.

S. R. ir M. D. patvirtinus nurodytus N. Š. pateiktus dokumentus savo parašais, N. Š. šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavė D. G., o šis, žinodamas, kad UAB „K“ ir UAB „A“ jokių statybos ir remonto darbų UAB „J k“ neatliko, juos patvirtino savo, kaip UAB „J k“ direktoriaus, parašu ir įtraukė į UAB „J k“ buhalterinę apskaitą.

N. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, 2009 m. gruodžio 30 d. – 2010 m. kovo 9 d. būdamas UAB „K“ direktorius, apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą:

N. Š., kaip UAB „K“ direktorius pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, iki metinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje privalėdamas nurodyti visas ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas, privalėdamas patvirtinus metų finansinę atskaitomybę apskaitos dokumentus saugoti pagal Lietuvos Respublikos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dokumentų saugojimo terminus, turėdamas savo žinioje šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, veikdamas tyčia, kartu su S. R., kuriai ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą ir priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas, kad VMI negalėtų pasinaudoti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentais tiriant jos veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ne vėliau kaip 2010 m. kovo 9 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB „K“ valdymas ir šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai S. R. perduoti nebus, nurodė jai pasirašyti žinomai netikruose juridinių asmenų registravimo dokumentuose, neva patvirtinančiuose, kad UAB „K“ valdymas perduodamas jai (S. R.).

S. R., vykdydama N. Š. nurodymus, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą atlygį pasirašė žinomai netikruose dokumentuose, t. y. prašyme įregistruoti ją Juridinių asmenų registre kaip naująją UAB „K“ valdytoją, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė šiuos dokumentus VĮ Registrų centro Vilniaus filialo darbuotojams. Dėl to 2010 m. kovo 9 d. S. R. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota kaip UAB „K“ vadovė, nors iš tikrųjų UAB „K“ valdymas ir buhalterinės apskaitos dokumentai jai nebuvo perduoti.

N. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, numatydamas nusikalstamus veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia paslėpė visus UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. veiklos, turto, finansinės būklės rezultatų, nuosavybės, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis N. Š. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti jo baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad iš jam pateikto kaltinimo padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nesunkų tyčinį nusikaltimą matyti, kad šio nusikaltimo padarymo laikas apima laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. vienerius metus. Tai suponuoja išvadą, kad nurodytą jam inkriminuojamą nusikaltimą jis galėjo įvykdyti ir iki 2010 m. birželio 29 d., t. y. galiojus BK 95 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. redakcijai, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą buvo penkeri metai, ir po 2010 m. birželio 29 d., t. y. jau įsigaliojus BK 95 straipsnio 2010 m. birželio 15 d. redakcijai, pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą yra aštuoneri metai. Taigi jis BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą galėjo neva padaryti galiojus BK 95 straipsnio redakcijai, pagal kurią už nesunkius nusikaltimus apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas praėjus penkeriems metams, kai buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties netaikymo, tik deklaratyviai konstatavo, kad suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus jis panaudojo jau po 2010 m. birželio 29 d., nes nenurodė jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Pažymėtina, kad nei kaltinime, nei skundžiamoje nutartyje nenurodytos kokios nors nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti, kad jis BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą padarė po 2010 m. birželio 29 d.

Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat tik deklaratyviai nurodyta, kad jis BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus apysunkius tyčinius nusikaltimus padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau atitinkamai ne vėliau kaip 2010 m. sausio 12 d. (UAB „D“ epizodas) ir 2010 m. kovo 9 d. (UAB „K“ epizodas), todėl, sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, taikytina iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija, pagal kurią asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus, kad kaltinime BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymo laikas tiksliai neapibrėžtas – tik nurodomos galimos datos, kada šie nusikaltimai galbūt buvo padaryti (atitinkamai ne vėliau kaip 2010 m. sausio 12 d. (UAB „D“ epizodas) ir 2010 m. kovo 9 d. (UAB „K“ epizodas), ir tai leidžia teigti, kad jis šiuos nusikaltimus galėjo padaryti bet kada praeityje, tačiau atitinkamai ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 12 d. ir 2010 m. kovo 9 d., preziumuojant, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už jam inkriminuotų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo suėjęs.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, tinkamai nemotyvavo priimtos nutarties. Teismo nutarties motyvai, kuriais buvo atmestas jo apeliacinis skundas, yra prieštaraujantys byloje esančių duomenų visumai, itin deklaratyvūs, neišsamūs ir neatskleidžiantys nagrinėjamos bylos esmės.

Apeliacinės instancijos teismas jo kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą grindė Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu, liudytojų D. G., M. D. ir S. D. (buvusios R.) parodymais nurodydamas, kad UAB „A“ ir UAB „K“ realiai UAB „J k“ paslaugų neatliko, o UAB „J k“ buhalterinėje apskaitoje užfiksavo šių įmonių vardu išrašytus, suklastotus, tikrovės neatitinkančius, juridinės galios neturinčius apskaitos dokumentus, realiai tarp nurodytų ūkio subjektų neįvykusias ūkines operacijas.

Apeliacinės instancijos teismas D. G. parodymus analizavo itin atsainiai, nesigilindamas į jų esmę ir nenurodydamas, kokiu konkrečiai aspektu jo parodymai prisideda prie jo (kasatoriaus) kaltės turinio formavimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad D. G. parodymai ne pagrindžia jo kaltę, o priešingai – ją paneigia. Iš D. G. parodymų matyti, kad UAB „J k“ sandoriai su jo (kasatoriaus) vadovaujamomis bendrovėmis buvo realūs ir tikri, šios bendrovės atliko joms pavestus subrangos darbus. D. G. taip pat yra nurodęs, kad jis (kasatorius) realiai aprūpino UAB „J k“ darbininkais, brigadomis, brigados atlikdavo darbus, darbus atlikdavo realūs žmonės, UAB „J k“ atsiskaitydavo su visais per jį (kasatorių). D. G. parodymus pagrindžia ir liudytojo J. R. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad UAB „J k“ realiai atlikdavo darbus, jis pats buvo darbų vadovu, būdavo statybos objektuose ir koordinuodavo darbus, taip pat liudytojo J. M. (J. M.) parodymai apie tai, kad iš jo (kasatoriaus) buvo samdomi darbuotojai. Taigi D. G. parodymai eliminuoja galimybę konstatuoti, kad UAB „K“ ir UAB „J k“ sandoriai buvo fiktyvūs, ir, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, neatskleidžia jokio jo (kasatoriaus) nusikaltimo mechanizmo.

Vertinant M. D., kurio parodymais apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė jo kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, parodymus atkreiptinas dėmesys į tai, kad jie ne tik prieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai, bet yra prieštaringi ir tarpusavyje, todėl laikytini nepatikimais.

Teisiamojo posėdžio metu M. D. iš esmės nepateikė kokių nors reikšmingų bylai, teisiškai naudingų duomenų, o kai kurie iš jo nurodytų duomenų kelia pagrįstų abejonių dėl liudytojo galimybės aiškiai suvokti faktines aplinkybes. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne jo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Taigi pats teismas šiuos parodymus pripažino esant nereikšmingais ir nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu M. D. duotais parodymais ir nepasisakė dėl M. D. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumo bei reikšmės konstatuojant jo (kasatoriaus) kaltę. Šiame kontekste pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai, skirtingai nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Dėl to remiantis vien šiais parodymais negalima objektyviai konstatuoti asmens kaltės. Be kita ko, M. D. yra ne kartą nurodęs, kad praeityje turėjo psichologinių sutrikimų, buvo gydytas Vilniaus priklausomybės ligų centre ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, taip pat tai, kad neva atlikdamas neteisėtus veiksmus buvo apsvaigęs nuo alkoholio – kai kuriais atvejais girtumas siekdavo net 2 promiles. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo itin kritiškai, nuosekliai ir objektyviai vertinti M. D. parodymus ir nurodyti, kodėl jais grindžia jo (kasatoriaus) kaltę ir kodėl tokius abejotinus parodymus laiko vienu iš pagrindinių jo (kasatoriaus) kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą įrodymų.

Bylos proceso metu M. D. parodė, kad būdamas neblaivus pasirašinėjo jo (kasatoriaus) pateiktuose dokumentuose ir aklai vykdė jo nurodymus, taip pat tai, kad UAB „A“ sandorių su UAB „J k“ sudarymo metu UAB „J k“ vadovas D. G. jam (M. D.) išmokėjo 99 600 Lt (28 846,15 Eur), nes neva jis (kasatorius) paprašė, kad M. D. šiuos pinigus kurį laiką pasilaikytų. Taigi iš M. D. parodymų išeitų, kad jis (kasatorius) su D. G. naudojosi šio liudytojo paslaugomis vien dėl jo priklausomybės nuo alkoholio, tačiau kartu ir patikėjo jam beveik 100 000 Lt (28 962 Eur), kas yra abejotina ir nelogiška.

Be kita ko, svarbu paminėti, kad tai, jog M. D. buvo realus ir veiksnus UAB „A“ vadovas, o jis (kasatorius) jokių PVM sąskaitų faktūrų šios įmonės vardu neišrašinėjo, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta V. J., 2010 m. birželio 15 d. – lapkričio 11 d. dirbusi šioje įmonėje. V. J. neigė M. D. aiškinimus, kad jis (kasatorius) pasinaudojo M. D., kaip priklausomybės ligomis sergančio asmens, padėtimi ir naudojo M. D. UAB „A“ dokumentus tariamiems nusikaltimams. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas UAB „A“ darbuotojas J. S. davė parodymus apie 2010 metų balandį – vasaros pradžioje (t. y. laikotarpiu, kai buvo sudarytos UAB „A“ ir UAB „J k“ sutartys dėl statybos darbų aplinkybių nurodytoje bendrovėje) darbo nurodytoje įmonėje aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas objektyviai nevertino šių liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad tarp UAB „A“ ir UAB „J k“ sudarytos statybos darbų sutartys nebuvo fiktyvios, ir kurie paneigia jo kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis M. D. parodymais, nevertino jų šališkumo aspektu. Prie baudžiamosios bylos yra pridėta Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1541-343/2013, kuria UAB „K“ buvo iškelta bankroto byla. Iš šios nutarties matyti, kad UAB „K“ bankroto iniciatorė buvo M. D. valdoma VšĮ „V e“ Liudytojas D. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. D. VšĮ „V e“ klastodama dokumentus, buvo inicijavusi ir UAB „J k“ bankrotą. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2014 m. vasario 7 d. rašto matyti, kad dėl to buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. O iš prie baudžiamosios bylos pridėtos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzMxLTE5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-731-195/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-731-195/2015">1A-731-195/2015</a> matyti, kad joje M. D. nuteistas už dokumentų klastojimą, be kita ko, remiantis ir jo (kasatoriaus), kaip liudytojo, duotais parodymais. Taigi M. D. ir jį (kasatorių) sieja konfliktiški santykiai, dėl to M. D. gali turėti akstiną nepagrįstai sumenkinti jo parodymus ir sukelti abejonių dėl jų patikimumo.

Apeliacinės instancijos teismas jo kaltę padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą grindė ir S. D. parodymais, kad būtent jo (kasatoriaus) iniciatyva ji fiktyviai tapo UAB „K“ direktore, taip pat po kurio laiko kelis kartus pasirašė jo jai pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šios liudytojos parodymus, nevertino jų objektyvaus patikimumo ir to, ar iš tiesų jie įrodo būtent jo (kasatoriaus) kaltę. S. D. nurodė, kad jai pasirašyti dokumentus davė kažkoks vyriškis, jo tiksliai neįvardindama; tas pats vyriškis kartu su šiais dokumentais jai davė pasirašyti buhalterinius dokumentus. S. D. paaiškino, kad ji nurodytus dokumentus pasirašė tada, kai juos jai buvo pateikęs minėtas asmuo. S. D. viso bylos proceso metu šį asmenį įvardijo kaip 190 cm ūgio asmenį iš Trakų. Taigi, akivaizdu, kad ji omenyje turėjo ne jį (kasatorių), nes išvaizdos apibūdinimas neatitinka jo bruožų. Būtent R. P. yra arčiau 190 cm ūgio (o jo (kasatoriaus) ūgis – 174 cm) ir jis yra iš Trakų (o jis (kasatorius) yra iš Akmenės). Be to, teisiamojo posėdžio metu S. D. nurodė, kad „M. draugas buvo aukštas. Šnekėjo Robertas su tuo draugu apie Trakų žuvų rūkyklą, apie Trakus šnekėjo“. Vadinasi, S. D., duodama parodymus, turėjo omenyje ne jį (kasatorių), o kitą asmenį – R. P., kuris galbūt jai ir davė pasirašyti visus minėtus dokumentus. Šiame kontekste itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad proceso metu liudytojas R. M. pats nurodė, kad: „2009 metų pabaigoje, tikslios datos nurodyti negali, į jį kreipėsi jo pažįstamas, vardu Robertas. Liudytojas nurodė, kad Robertas jo paklausė, ar pastarasis nepažįsta kokių nors asmenų, kurie neturėtų jokių problemų su mokesčiais bei antstoliais ir kurių vardais būtų galima įsteigti ar jų vadu perrašyti įvairias įmones. Asmuo, vardu Robertas, leido suprasti, kad tai turi būti asocialūs asmenys, kurie niekur nedirba ir neturi gyvenamosios vietos. <...> pasakė, kad pasiūlys savo pažįstamiems anksčiau minėtus sandorius, ir susitarė su Robertu po kažkurio laiko susitikti ir detaliai aptarti minėtą reikalą“.

Apeliacinės instancijos teismas jo kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymo grindė P. J., M. D. ir V. P. (V. P.) parodymais nurodydamas, kad jis (kasatorius) P. J. neperdavė UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentų, o juos tyčia paslėpė, taip siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB „D“ veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neanalizavo P. J. parodymų, nevertino jų visumos, taip pat nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šie parodymai pagrindžia jo kaltę.

Iš P. J. parodymų matyti, kad šie parodymai atskleidžia ne jo, bet kito liudytojo – M. D. – kaltę. P. J. nurodė, kad tapti UAB „D“ direktoriumi jam pasiūlė būtent M. D. ir juo tapo būtent jo iniciatyva. Be to, P. J. parodė jį (kasatorių) matęs vieną kartą, neoficialioje aplinkoje. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio susitikimo metu kokie nors su įmone susiję reikalai negalėjo būti tvarkomi. Tai patvirtina ir P. J. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad susitikimo metu jis (kasatorius) nesiūlė pasirašyti jokių dokumentų, jokio pokalbio apie jo (P. J.) tapimą UAB „D“ direktoriumi su juo (kasatoriumi) nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neatsižvelgė ir į liudytojo M. D. parodymų esmę, nevertino jų patikimumo, taip pat to, kad jie įrodo ne jo (kasatoriaus), o kito asmens kaltę.

Pažymėtina, kad M. D. parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai. Bylos proceso metu M. D. parodė, kad P. J. jokie UAB „D“ dokumentai nebuvo perduoti, jie liko pas jį (kasatorių). Tuo tarpu P. J., kaip minėta, nurodė, kad UAB „D“ vadovu tapo ne kieno nors kito, o būtent M. D. iniciatyva, o jis (kasatorius) jokių apsimestinių ar fiktyvių veiksmų neorganizavo ir neatliko. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai teisiamojo posėdžio metu M. D. buvo užduodami klausimai, ar įrašai VĮ Registrų centrui pateiktuose dokumentuose dėl UAB „D“ perdavimo V. P. yra daryti jo ranka, į šiuos klausimus jis neatsakė. Be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad VĮ Registrų centro pateikti duomenys neginčijamai patvirtina faktą, kad tariamą UAB „D“ perdavimą V. P. organizavo M. D..

Dėl jo kaltės grindimo V. P. parodymais pažymėtina, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, prieš nuteisiant asmenį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą; gynybai, be kita ko, turi būti suteikiama galimybė proceso metu apklausti liudytoją, ginčyti jo parodymus ir užduoti klausimus. Tuo tarpu V. P. jokioje bylos proceso stadijoje nebuvo tiesiogiai apklaustas, gynybai nebuvo suteikta galimybių ginčyti prieš nuteistąjį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti jam klausimų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino to, kad byloje esančių Juridinių asmenų registrų formų, kuriomis VĮ Registrų centrui buvo pateikiama informacija apie UAB „D“ pardavimą, 4.1 punkte V. P. ranka įrašytas telefono numeris 864 444 452. Toks pats telefono numeris yra įrašytas ir byloje esančiame P. J. 2011 m. balandžio 5 d. paaiškinime VMI nurodant, kad tai yra jo (M. D.) telefono numeris. Taigi tai, kad UAB „D“ perdavimo V. P. dokumentuose yra M. D. telefono numeris, yra dar vienas įrodymas, kad UAB „D“ perdavimą V. P. organizavo M. D.

Pažymėtina, kad prie baudžiamosios bylos pridėtame nuasmenintame teismo nuosprendyje byloje Nr. 1-359-655/2012, kuriuo nuteistas M. D., taip pat nurodytas M. D. telefono numeris 864 444 452. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių nevertino ir nepasisakė, kokią įtaką jos turi siekiant priimti objektyvų teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme buvo patenkintas gynybos prašymas ir prie bylos pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS05NC0yNzEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-94-271/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-94-271/2015">1-94-271/2015</a>. Nutartyje užfiksuota, kad 2011 m. kovo 30 d. M. D. gyvenamojoje vietoje kratos metu, be kita ko, buvo rastas ir paimtas UAB „D“ antspaudas. Šie duomenys dar kartą patvirtina M. D. vaidmenį perduodant UAB „D“ ir kartu faktą, kad M. D. akivaizdžiai apkalba jį (kasatorių). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šiuos dokumentus, žadėjo juos įvertinti galutiniame sprendime, tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas jo kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymo grindė S. D. ir R. M. parodymais nurodydamas, kad jis S. D. UAB „K“ perleido tik formaliai – iš tikrųjų UAB „K“ valdymas ir buhalterinės apskaitos dokumentai jai perduoti nebuvo; būtent jis, siekdamas nuslėpti UAB „K“ veiklą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia paslėpė UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neatsižvelgė į liudytojos S. D. parodymų esmę ir nevertino to, kad, kaip jau minėta, šios liudytojos parodymai įrodo ne jo, o kito asmens kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, jo kaltę aplaidžiai tvarkius UAB „K“ buhalterinę apskaitą grįsdamas liudytojo R. M. parodymais, neatsižvelgė į tai, kad šis liudytojas nebuvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šio liudytojo parodymais, grindžiant jo (kasatoriaus) kaltę, nesivadovaujama, nutartyje išsamiai aptarė šio liudytojo parodymus nurodydamas, kad jie neva patvirtina S. D. parodymus ir prisideda prie jo (kasatoriaus) kaltės turinio atskleidimo. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai ir nurodė, kad šio liudytojo parodymai neturėjo tiesioginės reikšmės sprendžiant dėl jo (kasatoriaus) kaltės, tačiau iš esmės jais vadovavosi grįsdamas jo kaltę apgaulingai tvarkius UAB „K“ buhalterinę apskaitą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino to, kad prie baudžiamosios bylos buvo pridėta Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1541-343/2013, kuria UAB „K“ iškelta bankroto byla. Iš šios nutarties, kaip minėta, matyti ne tik tai, kad bankroto UAB „K“ iniciatorė buvo M. D. valdoma VšĮ „V e“ bet ir tai, kad VšĮ „V e“ kartu su ieškiniu pateikė 2012 metų UAB „K“ balansą, pagal kurį UAB „K“ apskaitomas turtas sudarė 185 030 Lt (53 588,39 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos – 300 457 Lt (87 018,36 Eur). Taigi šios aplinkybės neatitinka kaltinime nurodytų aplinkybių dėl tariamo UAB „K“ dokumentų paslėpimo ir tariamai fiktyvaus šios bendrovės perdavimo S. D.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo N. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Kasatorius iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tuo tarpu pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra priimtas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinami. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Kasacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės atitinka išdėstytus apeliaciniame skunde, juos išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir padarė pagrįstas išvadas. Be to, kasatorius skunde apsiriboja deklaratyviu teismų padarytų išvadų neigimu, nors jos buvo padarytos išsamiai išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir pagrįstos ištirtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pagrindas tenkinti kasatoriaus skundą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka būtų bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo padaryti BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Tokių duomenų nenustačius, nėra pagrindo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo N. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, taip pat dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b, c papunkčių taikymo apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies reikalavimus.

Kita vertus, kasaciniame skunde ginčijamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymasis ir teigiama, kad: apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimtos nutarties; teismo nutarties motyvai, kuriais buvo atmestas jo apeliacinis skundas, yra prieštaraujantys byloje esančių duomenų visumai, itin deklaratyvūs, neišsamūs ir neatskleidžiantys nagrinėjamos bylos esmės; apeliacinės instancijos teismas D. G. parodymus analizavo itin atsainiai, nesigilindamas į jų esmę ir nenurodydamas, kokiu konkrečiai aspektu jo parodymai prisideda prie jo (kasatoriaus) kaltės turinio formavimo; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad D. G. parodymai ne pagrindžia jo kaltę, o priešingai – ją paneigia; D. G. parodymai eliminuoja galimybę konstatuoti, kad UAB „K“ ir UAB „J k“ sandoriai buvo fiktyvūs, ir, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, neatskleidžia jokio jo (kasatoriaus) nusikaltimo mechanizmo; M. D. parodymai ne tik prieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai, bet yra prieštaringi ir tarpusavyje, todėl laikytini nepatikimais; apeliacinės instancijos teismas turėjo itin kritiškai, nuosekliai ir objektyviai vertinti M. D. parodymus ir nurodyti, kodėl jais grindžia jo (kasatoriaus) kaltę ir kodėl tokius abejotinus parodymus laiko vienu iš pagrindinių jo (kasatoriaus) kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą įrodymų; tai, jog M. D. buvo realus ir veiksnus UAB „A“ vadovas, o jis (kasatorius) jokių PVM sąskaitų faktūrų šios įmonės vardu neišrašinėjo, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta V. J., 2010 m. birželio 15 d. – lapkričio 11 d. dirbusi šioje įmonėje; liudytojas D. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. D. VšĮ „V e“ klastodama dokumentus, buvo inicijavusi ir UAB „J k“ bankrotą; iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2014 m. vasario 7 d. rašto matyti, kad dėl to buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas; iš prie baudžiamosios bylos pridėtos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzMxLTE5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-731-195/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-731-195/2015">1A-731-195/2015</a> matyti, kad joje M. D. nuteistas už dokumentų klastojimą, be kita ko, remiantis ir jo (kasatoriaus), kaip liudytojo, duotais parodymais; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojos S. D. parodymus, nevertino jų objektyvaus patikimumo ir to, ar iš tiesų jie įrodo būtent jo (kasatoriaus) kaltę; S. D. nurodė, kad jai pasirašyti dokumentus davė kažkoks vyriškis, jo tiksliai neįvardindama; tas pats vyriškis kartu su šiais dokumentais jai davė pasirašyti buhalterinius dokumentus; S. D., duodama parodymus, turėjo omenyje ne jį (kasatorių), o kitą asmenį – R. P., kuris galbūt jai ir davė pasirašyti visus minėtus dokumentus; apeliacinės instancijos teismas tinkamai neanalizavo P. J. parodymų, nevertino jų visumos, taip pat nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl nepagrįstai konstatavo, kad šie parodymai pagrindžia jo kaltę; iš P. J. parodymų matyti, kad šie parodymai atskleidžia ne jo, bet kito liudytojo – M. D. – kaltę; P. J. nurodė, kad tapti UAB „D“ direktoriumi jam pasiūlė būtent M. D. ir juo tapo būtent jo iniciatyva; M. D. parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai; V. P. jokioje bylos proceso stadijoje nebuvo tiesiogiai apklaustas; apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino to, kad prie baudžiamosios bylos buvo pridėta Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1541-343/2013, kuria UAB „K“ iškelta bankroto byla; iš šios nutarties matyti ne tik tai, kad bankroto UAB „K“ iniciatorė buvo M. D. valdoma VšĮ „V e“ bet ir tai, kad VšĮ „V e“ kartu su ieškiniu pateikė 2012 metų UAB „K“ balansą, pagal kurį UAB „K“ apskaitomas turtas sudarė 185 030 Lt (53 588,39 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos – 300 457 Lt (87 018,36 Eur), ir pan.

Taigi kasatorius šiais ir panašiais teiginiais iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nesilaikymo iš esmės grindžiami kasatoriaus išdėstyta sava versija (supratimu) apie faktines bylos aplinkybes ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka kasatoriaus pozicijos (lūkesčių), laikoma šių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimu. Vadinasi, kasatoriaus minimi baudžiamojo proceso įstatymų straipsniai, kurių nuostatos, jo nuomone, yra pažeistos, nurodomi tik formaliai, nepateikiant teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to nurodyti kasacinio skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir yra paliekami nenagrinėti.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Taip pat pažymėtina, kad vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė ir aptarė liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, savaime nereiškia, kad jais buvo grindžiama kasatoriaus kaltė (apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, kaip įrodymų, nutartyje nurodė, kokia ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų reikšmė sprendžiant asmens kaltę, t. y. kad jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, kad jais galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus). Be to, pastebėtina, kad nors kasatoriaus nurodytas liudytojas V. P. tiesiogiai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir nebuvo apklaustas, tačiau jis buvo apklaustas vykdant teisinės pagalbos sutartį.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b, c papunkčių taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, netinkamai pritaikė BK 95 straipsnio nuostatas. Anot jo, sprendžiant klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties už jo padarytą BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, turėjo būti vadovaujamasi iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusia BK 95 straipsnio redakcija, pagal kurią asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nes pagal pateiktą kaltinimą jis BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą neva padarė 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d., o tai leidžia teigti, kad šį nusikaltimą jis galėjo neva padaryti galiojus pirmiau nurodytai BK 95 straipsnio redakcijai.

Kasatorius taip pat nurodo, kad pagal pateiktus jam kaltinimus BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai (apgaulingas UAB „D“ ir UAB „K“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) galėjo būti padaryti atitinkamai ne vėliau kaip 2010 m. sausio 12 d. (UAB „D“ epizodas) ir 2010 m. kovo 9 d. (UAB „K“ epizodas). Tai, anot kasatoriaus, leidžia teigti, kad jis šiuos nusikaltimus galėjo padaryti bet kada praeityje, tačiau atitinkamai ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 12 d. ir 2010 m. kovo 9 d., ir preziumuoti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už jam inkriminuotų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymą priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo suėjęs.

Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b, c papunkčių nuostatas.

Nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal BK 95 straipsnio 2 dalį senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiką pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Taigi teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-447/2012, 2K-282-303/2017).

Baudžiamojoje byloje, kaip minėta, nustatyta, kad N. Š.: 2009 m. rugpjūčio 12 d. – 2010 m. sausio 6 d. būdamas VšĮ „V v“ kuriai priklauso 100 proc. UAB „D“ akcijų, vadovas, o 2009 m. spalio 29 d. – 2010 m. sausio 12 d. – UAB „D“ direktorius, apgaulingai tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis); 2009 m. gruodžio 30 d. – 2010 m. kovo 9 d., būdamas UAB „K“ direktorius, apgaulingai tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis); 2010 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. panaudojo žinomai suklastotus tikrus dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, N. Š. padaryti BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai yra tęstiniai ir atitinkamai buvo baigti 2010 m. sausio 12 d. (UAB „D“ buhalterinės apskaitos apgaulingas tvarkymas), 2010 m. kovo 9 d. (UAB „K“ buhalterinės apskaitos apgaulingas tvarkymas) ir 2010 m. gruodžio 31 d. (žinomai suklastotų tikrų dokumentų panaudojimas).

Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą už N. Š. padarytus BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus apysunkius tyčinius nusikaltimus taikytina iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio 1 dalies c punkto redakcija, numačiusi, kad asmeniui, padariusiam apysunkę tyčinę nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai nuo šios nusikalstamos veikos padarymo, o už jo padarytą BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nesunkų tyčinį nusikaltimą – nuo 2010 m. birželio 29 d. įsigaliojusi BK 95 straipsnio 1 dalies b punkto redakcija, nustatanti, kad asmeniui, padariusiam nesunkią tyčinę nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai nuo šios nusikalstamos veikos padarymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas