Baudžiamoji byla Nr. 2K-225-689/2018
Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00571-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.1.4.10.1; 2.1.4.11.5; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajai L. M. (buvusiai K.),
nuteistosios gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. (K.) ir jos gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: L. M. (K.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės mėn. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 12 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. birželio 18 d. veika prieš D. K.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams; pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąją dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, išklausyti visą programos kursą per vienerius metus (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 72² straipsnis), nuo 22.00 iki 6.00 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi; priteista iš L. M. (K.) nukentėjusiųjų atstovui pagal įstatymą E. K. 800 Eur turėtų išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžiu L. M. (K.) buvo išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl keturių veikų (2015 m. gegužės mėn., birželio 12 d., birželio 18 d., birželio 18 d.), pripažinus, kad ji nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); D. K. ir D. K. civiliniai ieškiniai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. M. (K.) nuteista už tai, kad 2015 m. gegužės mėn. viduryje, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie profesinės mokyklos, tyčia vieną kartą ranka sudavė į sprandą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, taip sukėlė jam fizinį skausmą.
1. Be to, ji 2015 m. birželio 12 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą ranka sudavė į veidą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, taip sukėlė jam fizinį skausmą.
2. Be to, ji 2015 m birželio 18 d., vakare, tiksliai nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu vieną kartą sudavė į nugarą savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2008 metais, taip dėl odos nubrozdinimo nugaroje nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
3. Be to, ji 2015 m. birželio 18 d. apie 21.00 val. namuose, (duomenys neskelbtini), tyčia laidu vieną kartą sudavė per kojas savo mažamečiam sūnui D. K., gimusiam 2005 metais, dėl to šis nugriuvo, taip dėl odos nubrozdinimų kairio dilbio srityje bei poodinių kraujosruvų dešinėje blauzdoje nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra surinkta pakankamai L. M. (K.) kaltės įrodymų, kurie pagrįstų jos veikoje esant BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. M. (K.) nekaltumo neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jos padarytos remiantis išimtinai išteisintosios parodymais, pernelyg sureikšminant mažamečių vaikų D. ir D. K. tėvų tarpusavio nesutarimus, visiškai neatžvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų D. ir D. K., liudytojų E. K., E. J., D. K. parodymus, jų neanalizavo, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. (K.) ir jos gynėja advokatė J. Jablonskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorės skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys, 140 straipsnio 3 dalis) ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus. Teismas įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiųjų ir jo atstovo parodymams, aprašė tik kaltinimui palankius proceso dalyvių parodymus, ištrauktus iš konteksto, daugeliu atvejų juos konfigūruodamas savaip, ir jais rėmėsi, neteisingai spręsdamas dėl jų pakankamumo, o nuteistąją teisinančių įrodymų nevertino, juos atmetė, nenurodydamas motyvų, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį neargumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir kokiais pagrindais išteisintoji pripažinta kalta ir nuteista, nenurodė veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
6.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus išsamiai ir nešališkai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisiamajame posėdyje ištirti papildomai išreikalauti įrodymai patvirtina, kad L. M. (K.) 2015 m. gegužės mėn. viduryje, birželio 12 d., birželio 18 d. vakare ir birželio 18 d. apie 21.00 val. savo vaikams fizinio skausmo nesukėlė ir nežymiai sveikatos nesutrikdė. Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo matyti, kad buvo nutraukta kasatorės ir E. K. santuoka, nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta kartu su motina, o E. K. įpareigotas teikti jiems išlaikymą (700 Lt per mėnesį). Iš baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00NzAtNDA4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-470-408/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-470-408/2014">1-470-408/2014</a> medžiagos matyti, kad E. K. buvo nuteistas pagal BK 164 straipsnį, nes piktybiškai nemokėjo vaikų išlaikymui skirtų pinigų (2013 m. rugsėjo 1 d. įsiskolinimas siekė 15 112 Lt (4376,74 Eur). Po to pagal E. K. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-At-01276-13 prieš L. M. (K.), kuris vėliau buvo nutrauktas. 2013 m. lapkričio 21 d., dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei, D. K. nurodė, jog mama su tėčiu nuolat pykstasi, mama jo nemuša, tik bara dėl to, kad nevalgo ar jos neklauso, tėčiui pamelavo, kad mama muša su pagaliu, nes labai nori būti pas jį. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016 ir 103MS-51/2016 išvadose konstatuota, kad D. K. ir D. K., atsižvelgiant į jiems būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti konkrečias faktines įvykio aplinkybes, jas įsiminti bei vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus; jų parodymai yra realistiški, tačiau neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo), D. K. ir D. K. duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jų motinos atžvilgiu, skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys patvirtina, kad 2015 m. birželio 18 d. E. K. rašė L. M. (K.) grasinančio pobūdžio SMS žinutes. Iš civilinės bylos Nr. 2-2159-800/2010 medžiagos matyti, kad pagal E. K. ieškinį buvo priimtas teismo sprendimas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su E. K., o kasatorė įpareigota vaikams teikti išlaikymą kas mėnesį kiekvienam išmokant po 100 Eur iki jų pilnametystės. Tačiau šios bylos nagrinėjimo metu (2016 m. spalio 24 d.) E. K. įsiskolinimas vaikų išlaikymui sudarė 5600 Lt (1621,87 Eur). Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nenagrinėjo, su jais nesusipažino ir jų nevertino nei atskirai, nei kaip visumos. Šie duomenys yra itin svarbūs sprendžiant, ar liudytojų parodymai yra objektyvūs, ar buvo įvykiai, kuriais kaltinama kasatorė, nes jie akivaizdžiai rodo E. K. motyvus melagingai apkaltinti L. M. (K.), siekiant panaikinti įsiskolinimą ir nemokėti lėšų vaikų išlaikymui, be to, neatmestinas ir asmeninio keršto motyvas, dėl nuteisimo pagal BK 164 straipsnį. Keršto motyvą pripažino ir pirmosios instancijos teismas.
6.3. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad L. M. (K.) ikiteisminio tyrimo metu pirmiausiai buvo apklausta kaip liudytoja ir tai pripažino BPK pažeidimu, bet neesminiu. Tačiau tai yra esminis BPK pažeidimas. L. M. (K.), būdama apklausta kaip liudytoja apie savo pačios galbūt padarytas nusikalstamas veikas, bet esant pakankamai duomenų pranešti apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir neapklausta kaip įtariamoji (kaip įtariamoji apklausta tik 2015 m. lapkričio 12 d.), prarado galimybę tinkamai ir laiku įgyvendinti savo teises, t. y. žinoti, kuo ji įtariama; duoti parodymus ar tylėti; susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus (BPK 21 straipsnio 4 dalis), dalyvauti vienai ar su gynėju nepilnamečių vaikų apklausose, pateikti jiems klausimus, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas (BPK 184 straipsnio 4 dalis, 186 straipsnio 4 dalis). Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme jos vaikams nebuvo išaiškinta, kad jie, kaip įtariamosios šeimos nariai, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Tai laikytina esminiais BPK 21 straipsnio 4 dalies, 82 straipsnio 2 dalies, 184 straipsnio 4 dalies, 186 straipsnio 4 dalies pažeidimais, užkirtusiais kelią teisingam bylos išnagrinėjimui.
6.4. L. M. (K.) kaltę dėl 2015 m. gegužės mėn. veikos padarymo apeliacinės instancijos teismas grindė D. K. parodymais, nors šie to niekaip nepatvirtina. Pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad nebuvo mušamas, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad neva buvo suduota ne D., o D., kad suduota per veidą, o ne per sprandą. Tačiau teismas nuosprendyje aprašė tik teisme duotus D. K. parodymus ir jais rėmėsi, teismas nenurodė, kodėl nevertina jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir nepasisakė dėl jų atitikties kaltinime nurodytoms aplinkybėms.
6.5. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės aiškinimus dėl 2015 m. gegužės mėn. tikrųjų įvykio aplinkybių vertino kritiškai kaip gynybinę versiją, tačiau tokio savo sprendimo nemotyvavo, jos parodymai kita bylos medžiaga nepaneigti. Šis teismas ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytus prieštaravimus E. K. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, juos pateisino ir jais rėmėsi, o vertindamas kasatorės parodymus, teigė, kad šie yra priderinti prie surinktos tyrimo medžiagos. Tai rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą.
6.6. Nukentėjusiojo D. K. parodymai apie 2015 m. birželio 12 d. įvykio aplinkybes prieštarauja tarpusavyje ir liudytojo D. K. nurodytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad D. K. papasakojo ikiteisminio tyrimo teisėjui apie 2015 m. birželio 12 d. nusikalstamą veiką, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nenurodė, o iš D. K. parodymų neaišku, apie kurią veiką jis pasakoja. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netikėjo mažamečių parodymais, tačiau pats nurodė, kad jie nevisiškai suvokia, kokios konkrečiai nusikalstamos veikos inkriminuotos jų motinai, jie suvokia tik tai, kad privalo papasakoti apie jų mušimo aplinkybes. Tačiau, vertinant mažamečių parodymus, turi būti atsižvelgta į tai, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Vertinant mažamečių parodymus, turėjo būti atsižvelgta į pirmiau nurodytas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas dėl tikėtino poveikio jiems, be to, vaikai apie 2015 m. birželio 12 d. galbūt įvykusį įvykį nieko ir nepasakojo nei psichologui, nei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė, vertino ir rėmėsi tik teisme duotais D. ir D. K. parodymais, nenurodydamas, kodėl nevertina jų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų. Taip pat šis teismas rėmėsi E. K. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, nors šie nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. E. K. parodymai skundžiamame nuosprendyje buvo „pritempti“ prie kaltinimo aplinkybių. Jo nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su kaltinime nurodytomis laiko aplinkybėmis, taip pat ir dėl įvykio liudytojų buvimo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl nevertina ikiteisminio tyrimo metu duotų E. K. parodymų. Vertinant E. K. parodymus svarbu dar ir tai, kad dėl 2015 m. birželio 12 d. įvykio (ir 2015 m. gegužės mėn. įvykio) jis nesikreipė į Vaikų teisių apsaugos tarnybą ar policiją. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje remtasi liudytojo E. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, neatsižvelgė į tai, kad E. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tikslios įvykio datos nenurodė. Iš šio liudytojo nurodomų aplinkybių galima daryti tik prielaidą, kad pasakojama apie 2015 m. gegužės mėn. neva padarytą nusikalstamą veiką, tačiau dėl prieštaringų E., D. ir D. K. parodymų to patvirtinti nėra galimybės, be to, neatitinka nukentėję asmenys. Liudytojas E. J. taip pat nurodė, kad viskas vyko jiems atvažiavus iš darbo Kaune ir sustojus prie namo Vilkijoje, bet negalėjo paaiškinti, kodėl E. K. jo neišleido prie namų, esančių pakeliui į Vilkiją, o vežėsi jį toliau į Vilkiją. Taigi abejotina, ar šis liudytojas apskritai galėjo matyti įvykį, juolab kad teisme apklausiamas D. K. nurodė, kad asmenys autobusiuke įvykio negalėjo matyti. Svarbu ir tai, kad E. J. yra pavaldus E. K. darbuotojas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus vertino kaip norą padėti savo darbų vadovui. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti teiginiai, kad liudytojo E. J. parodymai atitinka vaikų parodymus, rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Toliau, prieštaraudamas pats sau, teismas pripažįsta, kad mažamečių liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems.
6.7. L. M. (K.) nuteista už tai, kad 2015 m. birželio 18 d. padarė dvi nusikalstamas veikas, pirmąją prieš D. K., antrąją – prieš D. K. Pirmąją veiką ji buvo kaltinta padariusi 2015 m. birželio 18 d. ryte, tiksliau nenustatytu laiku. Tačiau ji visą laiką nuosekliai teigė, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė, nes kaltinime nurodytu laiku vaikai buvo pas tėvą E. K. (išvyko birželio 13 ar 14 d. ir grįžo tik birželio 18 d. vakare). Tačiau apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pakeitė kaltinimo aplinkybes, nurodydamas, kad įvykis vyko vakare, o ne ryte. Nesuteikdamas nuteistajai galimybės gintis nuo pakeisto kaltinimo, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 7 ir 255 straipsnių nuostatų pažeidimus.
6.8. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiojo D. K. nurodomos jo sužalojimo aplinkybės 2015 m. birželio 18 d. iš esmės skiriasi, jos neišsamios, iš jų negalima nustatyti visų požymių, būtinų nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė, vertino ir rėmėsi tik teisme duotais D. K. parodymais, nenurodydamas, kodėl nevertina jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų.
6.9. D. K., apklaustas teisme dėl prieš jį panaudoto smurto 2015 m. birželio 18 d., nenurodė jokių įvykio aplinkybių, todėl jais remtis apeliacinės instancijos teismas negalėjo. Šis teismas, pripažindamas D. K. parodymus L. M. (K.) kaltės įrodymais, buvo neobjektyvus. D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, painūs, prieštarauja tarpusavyje ir neatitinka kitų liudytojų parodymų. Šių parodymų apeliacinės instancijos teismas neaprašė ir nevertino. D. K. nurodomos D. K. sužalojimo aplinkybės neišsamios, iš jų negalima nustatyti visų požymių, būtinų nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo D. K. tokių įvykio aplinkybių nenurodė.
6.10. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas E. K. davė prieštaringus parodymus, juose nurodomos skirtingos priežastys, dėl ko buvo mušami vaikai, skyrėsi D. sumušimo laikas. Be to, E. K. parodymai dėl sužalojimų aplinkybių prieštarauja D. ir D. K. parodymams bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotiems duomenims. Iš E. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad vaikai 2015 m. birželio 19 d. pas jį atėjo ne patys, o E. K. liepimu, nors E. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis buvo nustebęs, ko vaikai atėjo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė tik teisme duotus E. K. parodymus ir jais rėmėsi, nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu duotų jo parodymų.
6.11. L. M. (K.) kaltė dėl šių veikų padarymo taip pat grindžiama O. F. (O. F.) parodymais, kurie, priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia vaikų susižalojimo galimybės futbolo treniruočių metu, bei D. K. teisme duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ir įvertino tik teisme duotus D. K. parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose apie 2015 m. birželio 18 d. D. K. sužalojimo aplinkybes nieko nepasakyta, neaprašė ir neįvertino.
6.12. Specialisto išvadose Nr. G1719/15(02) ir G1720/15(02) konstatuoti D. K. ir D. K. sužalojimai nepaneigia L. M. (K.) nurodomų aplinkybių. Be to, kreiptasi į specialistą dėl sužalojimų nustatymo praėjus 6 dienoms po įvykio – 2015 m. birželio 23 d., apžiūroje dalyvavo E. K., ir, kaip teisme paaiškino specialistė, įvykio aplinkybės aprašytos pagal jo pasakojimą. Specialisto išvadoje dėl D. K. sužalojimų nustatymo nurodoma dar viena versija, kad 2015 m. birželio 18 d. vakare mama nagais apdraskė D. K. nugarą, stūmė ir šis griūdamas susižalojo kairę ranką ir dešinę koją, buvo mušamas kompiuterio laidu. Nors ši versija skyrėsi nuo kitų, tačiau teismas jos netyrė ir nevertino.
6.13. Grįsdamas L. M. (K.) kaltę dėl veikų padarymo 2015 m. birželio 18 d., apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmiau nurodytomis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-50/2016, 103MS-51/2016 išvadomis. Nors ekspertizės aktų išvadas pateikusios ekspertės R. D. ir A. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad duomenų apie aplinkybes, kurios būtų įteigtos tėvo, nebuvo gauta, savo išvadose konstatavo priešingai – t. y. kad D. K. ir D. K. parodymai neabejotinai paveikti objektyvių aplinkybių (tėvų tarpusavio santykiai – aukšto konfliktiškumo), vaikų duodamus parodymus neišvengiamai veikia konkrečios aplinkybės (parodymų davimo momentu gyveno su tėvu, kuris yra priešiškai nusiteikęs jų motinos atžvilgiu, jų nuomonė atitinka tėvo nuomonę, skirtingos tėvų finansinės galimybės ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastarojo ekspertizės teiginio nuosprendyje nenurodė ir nevertino. Svarbu ir tai, kad atliekant ekspertinį tyrimą D. K. nurodė, kad buvo mušamas kabeliu, šonas buvo nubrozdintas (mama stūmė, jis į sieną atsitrenkė). Tačiau specialisto išvadoje Nr. G1720/15(02) šono nubrozdinimas D. K. nekonstatuotas.
6.14. Liudytojų I. L., V. V., S. K. ir R. K. parodymai iš esmės patvirtina L. M. (K.) parodymus, kad ji jokio smurto prieš vaikus nenaudojo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių jai palankių liudytojų parodymų nevertino, buvo vertinami tik kaltinimui palankūs įrodymai. Visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos L. M. (K.) naudai, tačiau to nebuvo padaryta.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios L. M. (K.) ir jos gynėjos advokatės J. Jablonskienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 55 straipsnio, 82 straipsnio 2 dalies taikymo
8. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiųjų ir jo atstovo parodymams, aprašė tik kaltinimui palankius proceso dalyvių parodymus, daugeliu atvejų juos konfigūruodamas savaip neteisingai spręsdamas dėl jų pakankamumo, o nuteistąją teisinančių įrodymų nevertino, juos atmetė, nenurodydamas motyvų. Skunde taip pat nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme vaikams nebuvo išaiškinta, kad jie, kaip įtariamosios šeimos nariai, gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus; taip buvo pažeisti BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 4 dalyje, 186 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai ir tai sukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017).
10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, padarė išvadą, kad liudytojo E. K., nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymai dėl veikų, kurių padarymu buvo kaltinama L. M. (K.), turi būti vertinami kritiškai, ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasi padarė tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų D. ir D. K., liudytojų E. K., E. J., D. K. parodymus, jų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nes juos vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos, nevertino visų kaltinamosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, negretino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Taigi apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus ir nurodė tokio sprendimo motyvus.
11. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kokie nors duomenys, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, yra gauti neteisėtais būdais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu L. M. (K.) buvo apklausta kaip liudytoja, ir padarė išvadą, jog šie jos parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatytus reikalavimus, todėl neturi įrodomosios reikšmės, tačiau, įvertinęs tai, kad L. M. (K.) ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip įtariamoji, nurodytas pažeidimas nepripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kiti duomenys, kuriais grindžiamas nuosprendis, gauti neteisėtais būdais.
12. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas kruopščiai vertino mažamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. parodymus. Teismai padarė skirtingas išvadas dėl šių parodymų patikimumo ir nuosprendžiuose išdėstė priimtų sprendimų motyvus. Abu teismai nekreipė dėmesio į tai, kad apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. nebuvo užtikrinta jų teisė, numatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje.
13. BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Šia BPK nuostata baudžiamajame procese yra realizuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamiesi teisėsaugos institucijų pareigūnai galėtų reikalauti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, o tokio reikalavimo nevykdant – taikyti poveikio priemones. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas skirtas valstybės institucijų pareigūnams ir savaime nereglamentuoja apklausiamų asmenų veiksmų, tačiau minėta Konstitucijos nuostata užtikrina jų teisę neduoti parodymų apie save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Tokia apklausiamų asmenų teisė ir yra nustatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje.
14. Nors įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narių ir artimųjų giminaičių teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus yra įtvirtinta BPK skyriuje „Liudytojai, ekspertai ir specialistai“, tačiau, atsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą, darytina išvada, kad šią teisę turi ne tik liudytojai, bet ir kiti baudžiamajame procese apklausiami asmenys, nepaisant jų procesinio statuso (nukentėjusieji, įtariamieji, kaltinamieji). BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Vadinasi, tuo atveju, jeigu asmuo baudžiamajame procese turi būti apklausiamas apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, jam turi būti išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, nepaisant to, ar tokia pareiga nurodyta BPK straipsnyje, reglamentuojančiame apklausą tam tikroje baudžiamojo proceso stadijoje, ar nenurodyta.
15. Nukentėjusieji D. ir D. K. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu juos apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja, dalyvaujant prokurorei, įgaliotajam atstovui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, psichologei. Taigi apklausos metu buvo vykdomi BPK 186 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad L. M. (K.) nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiųjų apklausose, todėl buvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai ir pažeista jos teisė užduoti klausimus liudytojams. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui; įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Pagal BPK 185 straipsnį nukentėjusysis šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi, ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant nukentėjusįjį (įskaitant ir nepilnametį), taikomos ir BPK 184 straipsnyje nustatytos taisyklės. L. M. (K.) apie nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos vietą ir laiką pranešta nebuvo. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos metu (2015 m. rugsėjo 24 d.) L. M. (K.) dar nebuvo įtariamoji; įtariamojo statusą ji įgijo tik 2015 m. lapkričio 12 d. Formaliai galima teigti, kad šioje situacijoje BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti, tačiau, įvertinus nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos momentui buvusią faktinę situaciją, darytina išvada, kad tam momentui L. M. (K.) buvo vienintelis asmuo, kuris galėjo būti įtariamasis: apie tai, kad L. M. (K.) galėjo smurtauti prieš savo vaikus, nurodoma E. K. pareiškime prokuratūrai, apie tai E. K. parodė ir apklausiamas kaip liudytojas. Taigi nepranešimas L. M. (K.) apie kaltinimo liudytojų – nukentėjusiųjų D. ir D. K. – apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją vertintinas kaip BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas ir įtariamosios teisės dalyvauti apklausoje bei užduoti apklausiamam asmeniui klausimus suvaržymas, tai savo ruožtu sudaro kliūtį ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiųjų parodymus pripažinti įrodymais. Nagrinėjamu atveju BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas nepripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes nukentėjusieji D. ir D. K. buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir taip kaltinamajai L. M. (K.) buvo užtikrinta teisė dalyvauti nukentėjusiųjų apklausoje bei užduoti jiems klausimus.
16. Teisiamajame posėdyje apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. dalyvavo psichologė bei vaiko teisių apsaugos specialistė. Nukentėjusieji buvo apklausti specialiame apklausos kambaryje, klausimai jiems buvo užduodami per psichologą. Taigi teisiamajame posėdyje apklausiant nepilnamečius nukentėjusiuosius buvo vykdomi BPK 280 straipsnyje nustatyti reikalavimai.
17. Nukentėjusieji D. ir D. K. yra nuteistosios L. M. (K.) šeimos nariai – vaikai. Pagal BK 82 straipsnio 2 dalį jie turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau nei ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje, nei apklausiant nukentėjusiuosius teisiamajame posėdyje nebuvo užtikrintas tinkamas šios teisės realizavimas. Apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusieji D. ir D. K. buvo mažamečiai: D. K. buvo septyneri metai, D. K. – dešimt metų; apklausiant teisiamajame posėdyje – atitinkamai aštuoneri ir vienuolika metų. Būdami tokio amžiaus jie dar negalėjo tinkamai suvokti BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės turinio ir savarankiškai spręsti, kaip šią teisę realizuoti. Vadinasi, dėl BK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės realizavimo turėjo spręsti jų atstovas.
18. Nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovais pagal įstatymą gali būti tėvai (BPK 53 straipsnio 2 dalis). Jie gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio asmens interesams (BPK 53 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. motina buvo įtariama ir kaltinama nežymių kūno sužalojimų jiems padarymu, todėl negalėjo būti jų atstove pagal įstatymą ir atstovauti jų interesams baudžiamajame procese. Nukentėjusiųjų tėvai buvo išsiskyrę, gyveno atskirai, konfliktavo tarpusavyje, nukentėjusiųjų tėvas buvo nuteistas už vengimą išlaikyti savo vaikus (BK 164 straipsnis), nukentėjusieji iki byloje nagrinėjamų įvykių gyveno su motina, todėl jų tėvas E. K. taip pat negalėjo tinkamai atstovauti savo vaikų interesams šiame baudžiamajame procese. Taigi turėjo būti sprendžiama dėl tinkamo nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. interesų atstovavimo baudžiamajame procese, kuriame įtariamoji buvo jų motina.
19. BPK 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams; tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi užtikrinti, kad procese dalyvautų kitas atstovas pagal įstatymą, o kai tokios galimybės nėra, – laikinai, kol bus išspręstas naujo atstovo pagal įstatymą klausimas, paskirti atstovu bet kokį kitą asmenį, galintį tinkamai atstovauti nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo priimtas nutarimas atsisakyti leisti nukentėjusiųjų D. ir D. K. tėvams dalyvauti procese kaip atstovams, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu nukentėjusiųjų D. ir D. K. atstovu pagal įstatymą buvo leista dalyvauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei. Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu nukentėjusiųjų D. ir D. K. įgaliotuoju atstovu buvo leista dalyvauti advokato padėjėjui, su kuriuo sutartį sudarė nukentėjusiųjų tėvas. Šie atstovai dalyvavo nukentėjusiųjų apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad prieš apklausas buvo aiškinamasi, kokie yra nepilnamečių nukentėjusiųjų interesai tiriamojoje byloje ir kokia pozicija šioje situacijoje – parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti – labiausiai atitiktų nepilnamečių interesus. BPK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Nepilnamečių nukentėjusiųjų D. ir D. K. apklausos protokolai, jų apklausų garso įrašai, teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina tik faktą, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė, kuriai ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo leista dalyvauti nukentėjusiųjų atstove pagal įstatymą, dalyvavo nukentėjusiųjų apklausose, tačiau byloje nėra duomenų, kad atstovė pagal įstatymą padėjo nukentėjusiesiems pasinaudoti įstatymo suteikta teise neduoti parodymų apie savo šeimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.
20. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į veikos, kurios padarymu buvo įtariama ir kaltinama L. M. (K.), pobūdį, nepilnamečių nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo, su kuriuo sutartį sudarė su įtariamąja nesutariantis, su ja konfliktuojantis buvęs sutuoktinis, dalyvavimas taip pat neužtikrina tinkamo nepilnamečių interesų gynimo. BPK 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi pripažįsta, kad įgaliotojo atstovo dalyvavimas būtinas bylose dėl nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai ar dorovei, kai nuo šių veikų nukentėjo nepilnametis, taip pat kitais atvejais, kai be įgaliotojo atstovo pagalbos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami; tokiais atvejais dėl įgaliotojo atstovo dalyvavimo atitinkamai taikomos šio BPK 51 ir 52 straipsnių nuostatos. Nagrinėjamoje byloje buvo susiformavusi BPK 55 straipsnio 4 dalyje apibūdinta situacija: smurtu prieš nepilnamečius buvo įtariama jų motina. Taigi nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo dalyvavimas buvo būtinas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų tėvai tarpusavyje konfliktavo, tokiu atstovu negalėjo būti paskirtas kurio nors iš jų pasirinktas atstovas.
21. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nebuvo įvykdyti BPK 54 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, apklausiant nukentėjusiuosius D. ir D. K. buvo pažeisti BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, taigi nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant įstatyme – BPK – nustatytą jų gavimo būdą. Vadinasi, nukentėjusiųjų D. ir D. K. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Konstatuotina, kad grindžiant nuosprendį duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai ir šis pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
22. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymus vertino kritiškai. Taigi, nors ir kitais motyvais, nei nurodyta šioje nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendžio negrindė nukentėjusiųjų parodymais. Konstatavus, kad nukentėjusiųjų D. K. ir D. K. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus pažeidė, yra nepagrįsta, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Artūras Ridikas
Artūras Pažarskis
Pranas Kuconis
