Civilinė byla Nr. 3K-3-172/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
114.11; 123.6
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alviga“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Alviga“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Žiemys“ dėl sutarties ir priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami ieškovo 2000 m. rugpjūčio 16 d. pareikšti reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovo, atsakovo ir firmos „Kamkor“ 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartį rusų kalba be numerio ir Nr. 54, sutartį lietuvių kalba Nr. 54 be datos; 2) pripažinti negaliojančiomis ieškovo, atsakovo ir ribotos atsakomybės bendrovės „Viltok“ 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartį rusų kalba be numerio ir Nr. 54; 3) pripažinti negaliojančiu atsakovo 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 4 punktą. Ieškovas nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. sudarė su atsakovu sutartį dėl žaliavų tiekimo, kurioje jis buvo įvardytas vežėju, o atsakovas – pirkėju. Sutartyje buvo numatyta, kad ją pasirašys ir trečioji šalis – pardavėjas, kurį ieškovas ir atsakovas sutarė pasirinkti abiejų susitarimu. Anot ieškovo, po kurio laiko jis sužinojo, kad be jo sutikimo trečiąja šalimi į šią sutartį buvo įtraukta Kazachijos firma „Kamkor“, pasirašant su ja kaip pardavėju šią sutartį, bei Kirgizijos RAB „Viltok“, pasirašant ir su ja kaip pardavėju kitą šios sutarties egzempliorių. Ieškovo teigimu, ginčijamos sutartys sudarytos apgaule, neatitiko jo valios, su šiose sutartyse nurodytais pardavėjais jis niekada nebūtų sudaręs sutarčių, nes tos firmos neturėjo kailių ir negalėjo jų parduoti, t. y. negalėjo realiai įvykdyti šių sutarčių. Ieškovo teigimu, tą pačią dieną, t. y. 1997 m. rugpjūčio 14-ąją, atsakovas ir ieškovas sudarė Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktą Nr. 16, kuriuo buvo iš ieškovo priimtos prekės pagal 1997 m. vasario 28 d. sutartį Nr. 18 ir 1997 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 2032995, tačiau vėliau ieškovas sužinojo, kad šio akto 4 punkte, kuris pasirašant aktą nebuvo užpildytas, atsakovas be ieškovo žinios padarė įrašą, jog pagal šį aktą priimtos prekės atsakovui pateiktos pagal 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartį Nr. 54. Ieškovas nurodė, kad toks įrašas neatitinka tikrovės, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad iš pirminės 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutarties (be numerio) rusų kalba ir identiško turinio sutarties Nr. 54, kuriose neįrašytas pardavėjas, teksto matyti, kad pardavėjas įsipareigoja pateikti atsakovui (pirkėjui) 3000 vnt. karakulio kailiukų žaliavos pagal sutartinę kainą bei specifikaciją, o vežėjas (ieškovas) atgabena prekes į pirkėjo (atsakovo) sandėlį savo transportu, pirkėjas visiškai atsiskaito su pardavėju už pateiktas prekes pervedant pinigus avansu į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą; pirkėjas apmoka vežėjui prekių įvežimo PVM, pervedant pinigus į vežėjo sąskaitą. Teismas konstatavo, kad šių sutarčių, pasirašytų abiejų šalių – ieškovo kaip vežėjo ir atsakovo kaip pirkėjo – tikroji valia buvo 3000 vnt. karakulio žaliavos, kuri nuperkama iš pardavėjo, pristatymas pirkėjui, už tai pastarasis įsipareigoja sumokėti ieškovui įvežimo PVM. Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo tikroji valia būtų kitokia, negu nurodyta ginčijamose sutartyse, ir kad sudarant bei pasirašant sutartis egzistavo esminis valios trūkumas, nulemtas neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, taip pat ieškovas neįrodė, jog pasirašant sandorius nuo jo būtų nuslėptos kokios nors svarbios aplinkybės ar kad ieškovas būtų neteisingai suvokęs sudaromų sandorių prasmę. Teismas nurodė, kad iš sutarties turinio analizės negalima daryti išvados, jog pardavėjas turėjo būti pasirinktas abiejų šalių (vežėjo ir pirkėjo) bendru sutarimu, sutartyje pardavėjo pasirinkimo tvarka apskritai nebuvo aptarta. Teismas nustatė, kad 1997 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 175 atsakovas sumokėjo ieškovui 14 678 Lt, mokėjimo paskirtis nurodyta „įvežimo PVM pagal sutartį Nr. 54“. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų šios sumos nepriėmęs, grąžinęs atsakovui ar ginčytų tiek mokėjimo paskirties nurodymo teisingumą, tiek sumokėtos sumos dydį ar kitus šio mokėjimo aspektus. Teismas taip pat nustatė, kad 1997 m. rugpjūčio 21 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 16 atsakovas firmai „Viltok“ pervedė 20 000 JAV dolerių pagal sutartį Nr. 54, o 1997 m. rugsėjo 3 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 18 firmai „Kamkor“ taip pat pagal sutartį Nr. 54 pervedė 31 106 JAV dolerius; be to, atsakovas ieškovui 1997 m. gruodžio 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 316 ir 1997 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 175 pervedė atitinkamai 10 000 Lt ir 14 678 Lt. Teismo vertinimu, atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus ieškovui pagal sutartis Nr. 54 įvykdė tinkamai, atmestinas ieškovo argumentas, kad karakulio kailiukų žaliava buvo pristatyta atsakovui vykdant 1997 m. vasario 28 d. žaliavų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 18. Teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki 2000 metų ieškovas nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl pirmiau nurodytų sutarčių. Kazachstano Alma-Atos Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos 2000 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 1012-721 bei Bostandinsko rajono Mokesčių komiteto 2000 m. gegužės 16 d. rašte Nr. 5-1-3/1939 nurodyta, kad užklausime nurodytu adresu firma „Kamkor“ nereziduoja ir į mokesčių komiteto duomenis neįtraukta, tačiau, teismo nuomone, šie raštai atspindi teisinę situaciją 2000 m. ir juose nurodytos aplinkybės nereiškia, kad tokia firma neegzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu, kad su šiomis firmomis negalėjo būti sudarytos ginčijamos sutartys, juolab kad kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta nevienkartinius sutartinius santykius 1997 metais tiek su firma „Kamkor“, tiek su firma „Viltok“. Teismas pažymėjo, kad šalys savo susitarimu neįvardijusios „pardavėjo“ prisiėmė riziką. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktą Nr. 16: šis aktas pasirašytas tiek AB „Žiemys“, tiek UAB „Alviga“ atstovų, jame prekių gavimo pagrindu nurodyta sutartis Nr. 54, pasirašyta 1997 m. rugpjūčio 14 d., aprašyta pristatytų prekių pagal važtaraštį Nr. 2032995 – 3000 kg ėriukų odų kokybė; ieškovas neįrodė, kad pasirašant šį aktą nebuvo užpildytas jo 4 punktas, t. y. jog akto pasirašymo metu nebuvo įrašytas prekių gavimo pagrindas, ir kad jis buvo įrašytas atsakovo vėliau, vienokiu ar kitokiu būdu apgaunant ieškovą. Teismas konstatavo, kad ginčijamose sutartyse dėl šalims žinomų priežasčių neįrašyta, kas bus žaliavos tiekėjas ar pardavėjas, bet tai nėra pagrindas pripažinti sutartis sudarytomis apgaule ar neatitinkančiomis įstatymo reikalavimų. Kadangi pagal ginčijamas sutartis ieškovas atliko vežėjo funkcijas ir prisiėmė įsipareigojimą pristatyti pardavėjo pateiktas prekes į pirkėjo sandėlį, tai, teismo nuomone, pardavėjo asmuo neturėtų vaidinti tokio svarbaus vaidmens ieškovui kaip pirkėjui, suinteresuotam karakulių medžiagos įsigijimu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kolegija konstatavo, kad iš sutarčių tekstų negalima daryti išvados, jog pardavėjas turėjo būti pasirinktas ieškovo ir atsakovo bendru sutarimu; byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog toks susitarimas buvo ar kad sudarant sutartis egzistavo esminis ieškovo valios trūkumas. Kolegija pažymėjo, kad iš bylos medžiagos neaišku, kas įrašė pardavėją, nes atsakovas teigia, kad pardavėją į sutartis įrašė pats ieškovas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinį dėl 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pateikė tik praėjus ketveriems metams po jų sudarymo. Nurodžiusi, kad ieškovui, kaip vežėjui pagal sutartį, neturėtų būti svarbu, kas yra vežamos produkcijos pardavėjas, kolegija pažymėjo, kad pardavėją pasirinkti yra pirkėjo prerogatyva. Kolegijos vertinimu 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktas Nr. 16 surašytas vėliau nei buvo atvežtos atsakovui prekės, o šio akto 6 punkto duomenys patvirtina, kad 1997 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. LZZ 2032995 nėra savarankiškas dokumentas ir negali atstoti sutarties, tai tik krovinio lydimasis dokumentas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Alviga“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatoriaus teigimu, ginčijamos sutartys neišreiškė jo valios dėl trečiosios šalies, kuri galėjo būti įtraukta į sutartį tik esant kasatoriaus sutikimui. Atsakovas be kasatoriaus žinios ir sutikimo firmą „Kamkor“ ir RAB „Viltok“ įrašė į šias sutartis. Kasatorius teigia, kad ginčijamas pardavėjų pasirašytas sutartis jis pamatė tik kitoje byloje teisme, į teismą dėl jų pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi dar nesuėjus trejiems metams po sutarčių sudarymo, o ne, kaip klaidingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, praėjus ketveriems metams. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad kasatoriui kaip vežėjui pagal ginčijamas sutartis buvo svarbu, kas sutartyse bus nurodytas pardavėju, nes nuo to priklausė iš kur reikės gabenti kailius ir ar vežėjas iš viso galės atgabenti kailių. Kasatoriaus teigimu, įtraukiant į ginčijamas sutartis trečiąsias šalis be jo sutikimo, buvo pažeisti šalių susitarimai, kasatorius buvo apgautas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados yra nepagrįstos ir neteisingos.
2. Teismai neteisingai aiškino ir vertino 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 surašymo bei jo 4 punkto užpildymo aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad atsakovo direktorius teisme patvirtino, jog akto Nr. 16 4 punktas jo nurodymu užpildytas tada, kai vyko derybos su kasatoriaus atstovu dėl sutarties Nr. 54 sudarymo, t. y. kai ši sutartis net nebuvo sudaryta ir nebuvo žinoma, kas bus pardavėjas pagal šią sutartį. Kasaciniame skunde pažymima, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartis Nr. 54 į Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 4 punktą negalėjo būti įrašyta, nes pagal šį aktą priimtų kailių pardavėjas buvo kasatorius. Atkreipęs dėmesį į CPK 197 straipsnio 2 dalį, kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai ignoravo revizijos aktus, be pagrindo nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. akte Nr. 16 nurodyti kailiai yra gauti pagal 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartį Nr. 54. Be to, anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai neatsakė į klausimą, kas tokiu atveju buvo 2987 vnt. karakulio kailiukų pardavėjas, nepagrįstai pripažino, kad kasatorius nėra kailių pardavėjas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad PVM sąskaita faktūra buvo sutarties Nr. 54 lydimasis dokumentas ir kad žaliavos pirkimas-pardavimas įvyko po šalių pasirašytos sutarties, o ne pateikus PVM sąskaitą-faktūrą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kasatoriaus teigimu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pagal 1997 m. rugpjūčio 14 d. sudarytas sutartis pirmieji kailiai Kazachstane buvo pirkti ir iš jo išvežti tik 1997 m. gruodžio mėnesį, todėl šie kailiai negalėjo būti AB „Žiemys“ pristatyti 1997 m. rugpjūčio 12 d. Dėl to, kasatoriaus teigimu, Žaliavos, pusfabrikačio, prekių priėmimo pagal kokybę akto Nr. 16 įrašas 4 punkte apie 1997 m. rugpjūčio 14 d. sutartį Nr. 54 yra nepagrįstas bei neteisingas, nes pagal šią sutartį kasatorius turėjo ateityje pristatyti ne savo, o pardavėjo – firmos „Kamkor“ arba „Viltok“ – kailius. Anot kasatoriaus, jis pateikė teismui įrodymus, kad 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę akte Nr. 16 nurodyti kailiai buvo įvežti į Lietuvą ir atsakovui parduoti pagal kitą sutartį – 1997 m. vasario 28 d. sutartį Nr. 18. Šią aplinkybę įrodo Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 25 d. sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis, tačiau teismai jų nevertino ir neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus. Nepagrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad PVM sąskaita-faktūra Nr. 2032995 buvo atsakovo visiškai apmokėta.
3. Bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą ir vykdymą (1964 m. CK 15, 22 skirsniai), taip pat CPK 176, 177, 179, 181, 183, 185 straipsnių reikalavimus, vertindami byloje esančius įrodymus arba net jų nevertindami, savo išvadų nepagrindė įrodymais, taip pažeisdami CPK 263 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Žiemys“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniu skundu ginčijamos bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kuriomis kasacinis teismas yra susaistytas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, taip pat nesuformuluoti tokie pagrindai. Atsakovo teigimu, kasacinis skundas yra nepagrįstas, o apskųsti teismų procesiniai sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti ir teisėti. Atsakovas pažymi, kad kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartimi byla perduota nagrinėti iš naujo, kad būtų ištirtos nutartyje nurodytos aplinkybės. Priimant šią nutartį, dar nebuvo apklausti baudžiamojoje byloje liudytojai, surinkti kiti duomenys, tuo tarpu ginčijamais teismų procesiniais sprendimais tos aplinkybės visapusiškai ištirtos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1997 m. rugpjūčio 14 d. šalys sudarė sutartis, kuriose atsakovas nurodytas kaip pirkėjas, o ieškovas – kaip vežėjas, tuo tarpu pardavėjas neįvardytas. Šiose sutartyse nurodyta, kad pardavėjas įsipareigojo pateikti pirkėjui 3000 vnt. karakulio kailiukų žaliavos pagal sutartinę kainą bei specifikaciją, o vežėjas – atgabenti prekes į pirkėjo sandėlį savo transportu; pirkėjas visiškai atsiskaito su pardavėju už pateiktas prekes pervesdamas pinigus avansu į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą; pirkėjas apmoka vežėjui prekių įvežimo PVM, pervesdamas pinigus į vežėjo sąskaitą. Vėliau į sutartis pardavėju buvo įrašyta firma „Kamkor“ ir RAB „Viltok“. 1997 m. rugpjūčio 21 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu Nr. 16 atsakovas firmai „Viltok“ pervedė 20 000 JAV dolerių pagal sutartį Nr. 54, o 1997 m. rugsėjo 3 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 18 firmai „Kamkor“ pervedė 31 106 JAV dolerius taip pat pagal sutartį Nr. 54; be to, atsakovas ieškovui 1997 m. gruodžio 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 316 ir 1997 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo pavedimu Nr. 175 pervedė atitinkamai 10 000 Lt ir 14 678 Lt. 1997 m. rugpjūčio 14 d. Žaliavų, pusfabrikačių, prekių priėmimo pagal kokybę aktu Nr. 16 komisija, susidedanti ir ieškovo bei atsakovo atstovų, priėmė ėriukų odas. Šio akto 3 punkte atsakovas įvardytas kaip pardavėjas-tiekėjas; 4 punkte nurodyta, kad gavimo pagrindas – sutartis Nr. 54, pasirašyta 1997 m. rugpjūčio 14 d.; 6 punkte – kad ėriukų odos gautos pagal važtaraštį Nr. 2032995.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, pateikti nurodomą teisės pažeidimą patvirtinančius teisinius argumentus bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.
Šioje byloje kasatoriaus UAB „Alviga“ paduotame kasaciniame skunde neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Į tai pagrįstai atkreipiamas dėmesys atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą.
Kasaciniame skunde nurodydamas, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą ir vykdymą (1964 m. CK 15, 22 skirsniai), kasatorius nenurodo konkretaus kasacijos pagrindo bei jį patvirtinančių teisinių argumentų, todėl šie kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Kasacinio nagrinėjimo dalyku negali būti pripažįstami ir kasacinio skundo teiginiai apie kasacijos pagrindą – CPK 176, 177, 179, 181, 183, 263 straipsnių reikalavimų pažeidimus, nes kasatorius kasaciniame skunde nepateikia jokių tokius teiginius patvirtinančių teisinių argumentų.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Kasacinio skundo teiginiais apie neteisingą įrodymų vertinimą bei įrodymų nevertinimą ir CPK 185 straipsnio pažeidimą nesuformuluotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas. Jie neteikia pagrindo būti priskirti prie esmingų vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Juos įvertinus visos bylos medžiagos, visų joje surinktų įrodymų bei apskųstų procesinių sprendimų turinio kontekste nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus ir kad šiuo aspektu egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas.
Kasacinis teismas gali panaikinti arba pakeisti apskųstą procesinį sprendimą tik nustatęs nors vieną iš CPK 346 straipsnyje įtvirtintų pagrindų (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje, ją išnagrinėjus neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes CPK 353 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nėra, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais naikinti arba pakeisti apskųstus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
