Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pasiūlymo atmetimą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-40-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00179-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.5; 3.4.1.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ atstovui advokatui Dariui Krukoniui,

atsakovės viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro direktorei J. Š. ir atstovui advokatui Linui Songailai,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Švarinta“ atstovui advokatui Deividui Soloveičikui (Soloveičik),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui dėl perkančiosios organizacijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Švarinta“, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pasiūlymo atmetimą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais bei panaikinti atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 16-VP-425 „Dėl pasiūlymo atmetimo“ ir 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 16-VP-496 „Dėl pretenzijos pirkime „Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į jų apdorojimo vietas (įrenginius)“ (pirkimo Nr. 165401)“.

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo panaikinimo; nutraukė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies:

pripažino neteisėtu ir negaliojančiu atsakovės 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą sustabdyti atviro konkurso „Šiaulių miesto savivaldybės komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į jų apdorojimo vietas (įrenginius) pirkimas“ (toliau – ir Konkursas) procedūras;

nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą nenagrinėti ieškovės pretenzijos;

ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ieškovė savo reikalavimui dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo (nutarties 2 ir 5.3 punktai) pagrįsti nurodė, kad atsakovė tinkamai nepagrindė savo sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės ir nepriimtinos kainos, be to, apskaičiuodama numatomo pirkimo vertę, nesivadovavo Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 patvirtinta Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), todėl skundžiamas sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo patenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes:

atsakovė vykdė Konkursą, kuriame pasiūlymus pateikė keturi tiekėjai: UAB „Specialus autotransportas“ – 730 209,74 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM)); AB „Specializuotas transportas“ – 791 908,66 Eur (be PVM); ūkio subjektų grupė, susidedanti iš ieškovės ir trečiojo asmens, – 1 016 654,44 Eur (be PVM); UAB „Ekonovus“ – 1 223 819,80 Eur (be PVM);

atsakovė 2015 m. spalio 22 d. atmetė mažiausią kainą pateikusios tiekėjos pasiūlymą kaip neatitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, pirkimo nugalėtoja pripažino AB „Specializuotas transportas“;

ieškovė dėl pirmiau nurodyto atsakovės sprendimo inicijavo pirmąją peržiūros procedūrą ir reikalavo pripažinti neteisėtu atsakovės sprendimą sudaryti pasiūlymų eilę, nes pirmosios vietos laimėtoja ir iš Konkurso pašalinta tiekėja buvo tarpusavyje susijusios, kas, ieškovės vertinimu, leido joms derinti veiksmus Konkurse ir realiai nekonkuruoti;

apeliacinės instancijos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsakovės sprendimas dėl pasiūlymų eilės sudarymo pripažintas neteisėtu ir panaikintas;

atsakovė 2016 m. balandžio 27 d. atmetė ieškovės ir trečiojo asmens pateiktą pasiūlymą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Paaiškino, kad Konkurso procedūros laikomos baigtomis pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 7 straipsnio 4 dalies 2 punktą;

ieškovė 2016 m. balandžio 29 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti informaciją ir nurodyti detalias priežastis, kurios nulėmė jos pasiūlymo atmetimą;

atsakovė, atsakydama į ieškovės paklausimą, 2016 m. gegužės 10 d. paaiškino visiems Konkurso dalyviams, kaip buvo apskaičiuota pirkimui suplanuota kaina, ir nurodė aplinkybes, kodėl ji neišviešinta Konkurso dokumentuose;

ieškovė, nesutikdama su atsakovės sprendimu atmesti jos pateiktą pasiūlymą, 2016 m. gegužės 12 d. inicijavo antrąją peržiūros procedūrą.

Teismas, viena vertus, pripažino, kad skundžiamas atsakovės sprendimas yra lakoniškas, glaustas ir neišsamus, kita vertus, priėjo prie išvados, jog sprendimo motyvų neišsamumas nesutrukdė ieškovei ginti savo galimai pažeistas teises.

Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė tinkamai nepagrindė savo sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos, taip pažeisdama VPĮ 16 straipsnio 3 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą pareigą motyvuoti priimamus sprendimus ir 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą.

Teismas pažymėjo, kad, kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatskleidžiama pirkimo dokumentuose ir perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą, remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, ji, kilus ginčui, privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. S-1162-1, kuriame nurodyta pirkimo vertės apskaičiavimo metodika (paskutiniais trejais metais surinktų komunalinių atliekų kiekio vidurkis x šiuo (tuo) metu taikoma kaina), ir Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokolas, kuriame nėra atskleisti taikomos kainos (Eur ir Lt valiuta), surinktų komunalinių atliekų kiekio vidurkis (kriterijai, kuriais pagrįsta pirkimo vertės apskaičiavimo metodika), pirkimo vertė, nėra pakankami įrodyti faktui, kad ieškovės pasiūlymo kaina viršijo suplanuotą pirkimo vertę ir ji buvo per didelė perkančiajai organizacijai VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tarp Šiaulių miesto savivaldybės, kaip komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorės steigėjos, ir atsakovės, kaip komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorės, susiklosčiusių teisinių santykių, kas galimai ir nulėmė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neprivalėjo vadovautis Šiaulių miesto savivaldybės nurodymais dėl ginčo pirkimo maksimalios kainos. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakove, pažymėjo, jog ginčo pirkimu įsigytos atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos kaina turės tiesioginės įtakos savivaldybėje nustatytos rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiui, todėl logiška, kad atsakovė negali būti visiškai savarankiška, spręsdama dėl vykdomo pirkimo maksimalios priimtinos kainos. Šie veiksmai turi būti derinami su Šiaulių miesto savivaldybe, kuri kontroliuoja komunalinių atliekų tvarkymo organizavimą Šiaulių mieste ir turi užtikrinti racionalų iš savivaldybės gyventojų ir verslininkų surinktų lėšų panaudojimą. Priešingu atveju susiklostytų tokia situacija, kad vietinę rinkliavą nustačiusi savivaldybė prarastų atliekų surinkimo ir vežimo sąnaudų kontrolę.

VPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomų sudaryti pirkimo sutarčių vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas sutarties pasirinkimo ir pratęsimo galimybes. Numatomo pirkimo vertė skaičiuojama tokia, kokia ji yra pirkimo pradžioje, nustatytoje VPĮ 7 straipsnio 2 dalyje (pirkimas prasideda, kai Viešųjų pirkimų tarnyba gauna perkančiosios organizacijos pateiktą skelbimą apie pirkimą). Numatomo prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertė apskaičiuojama pagal Viešųjų pirkimų tarnybos patvirtintą pirkimo vertės apskaičiavimo metodiką (VPĮ 9 straipsnio 4 dalis).

Numatomo pirkimo vertė buvo nustatyta Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdyje, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. rašte Nr. S-1162-1 pateiktu nurodymu vykdyti Konkursą užtikrinant, kad didžiausia metinė paslaugos tiekėjo kaina nebūtų didesnė nei kaina, gauta padauginus Šiaulių mieste paskutiniaisiais trejais metais paslaugų teikėjų surinktų komunalinių atliekų kiekio vidurkį iš šiuo metu taikomos kainos. Be to, buvo vadovautasi ir su Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2013 metais organizuoto supaprastinto atviro konkurso „Komunalinių atliekų surinkimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugos pirkimas“ laimėtoju, pasiūliusiu mažiausią kainą, 2014 m. kovo 6 d. pasirašyta viešojo paslaugų pirkimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60-378/2015, pripažino pirmiau nurodytą sutartį negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tas nepaneigia galimybės remtis šia sutartimi, nustatant numatomo pirkimo vertę. Aptariama sutartis buvo pripažinta negaliojančia, ne vadovaujantis argumentais, susijusiais su pernelyg didele viešojo pirkimo verte, o dėl VPĮ reikalavimų pažeidimo vertinant tiekėjų kvalifikaciją. Šie VPĮ pažeidimai nepaneigia fakto, kad perkančioji organizacija turėjo pagrįstą komercinį lūkestį ir nagrinėjamu atveju pirkti paslaugą ne brangiau, nei ji buvo perkama 2014 metais. Šiaulių miesto savivaldybė, pati anksčiau vykdžiusi analogišką pirkimą, turėjo pagrindą spęsti, kokią didžiausią kainą ji, atsižvelgdama į surenkamas rinkliavas, gali mokėti už siekiamas įsigyti paslaugas.

Metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) 30.3 punkte nustatyta, kad, siekdama nustatyti pirkimo vertę, perkančioji organizacija turi, remdamasi skaičiuojamosiomis kainomis, panašių pirkimų praktika, rinkos ir kitais tyrimais, nustatyti numatomos (numatomų) sudaryti pirkimo sutarties (sutarčių) preliminarią vertę.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytu reguliavimu, atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė privalėjo atlikti išsamų rinkos tyrimą numatomo pirkimo vertei nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, rinkos tyrimas nėra būtinasis numatomo pirkimo vertės nustatymo kriterijus. Atsakovė savo ruožtu rėmėsi kitu Metodikos 30.3 punkte nurodytu pagrindu – anksčiau vykusio analogiško pirkimo metu sudarytos sutarties su mažiausią kainą pasiūliusiu tiekėju verte, 2012–2014 metais surinktų komunalinių atliekų kiekio vidurkiu, ankstesnių metų atliekų tvarkymo sąnaudų dydžiais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatavo, kad atsakovė, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, tinkamai pagrindė savo sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sutapatindamas šią normą su VPĮ 9 straipsniu. Pastarasis VPĮ straipsnis yra taikomas, apskaičiuojant numatomo viešojo pirkimo vertę, o ne vertinant ir atmetant tiekėjo pasiūlymą dėl per didelės ir nepriimtinos kainos VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Metodikos nuostatas, nes šios nuostatos susijusios su viešojo pirkimo vertės apskaičiavimu, o ne pasiūlymo atmetimu dėl perkančiajai organizacijai per didelės ir nepriimtinos kainos.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl perkančiosios organizacijos pareigos įrodyti, kad tiekėjo pasiūlymo kaina yra per didelė ir nepriimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158/2012">3K-3-158/2012</a>). Atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovės pasiūlymo kaina buvo per didelė ir nepriimtina. Atsakovė pateikė tik įrodymus, kurie pagrindžia, kad Konkurso vertė atitiko tarptautinio pirkimo vertę VPĮ 9 straipsnio prasme.

Apeliacinės instancijos teismo sprendime apskritai nėra konstatuota, kad ieškovės pasiūlymo kaina buvo per didelė, palyginus su Konkursui vykdyti suplanuotų skirti lėšų suma, nes atsakovė paprasčiausiai neįrodinėjo, kokią sumą buvo suplanuota skirti Konkursui vykdyti. Atsakovė iš esmės tik įrodinėjo, kad, rengdamasi vykdyti Konkursą, tinkamai apskaičiavo jo vertę, pasirinko (pagal apskaičiuotą vertę) tinkamą pirkimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad Konkurse yra taikoma fiksuoto įkainio kainodaros sistema (Konkurso sąlygų 1 priedas „Pasiūlymo forma“, 5 priedo „Sutarties projektas“ 8–9 punktai). Todėl atskaitos tašku vertinant tiekėjo pasiūlymo kainą yra ne viešojo pirkimo komisijos apskaičiuota viešojo pirkimo vertė, o perkančiosios organizacijos suplanuotos ir skirtinos lėšos – fiksuotas įkainis, pastovioji išlaidų dalis, kurią perkančioji organizacija galėtų maksimaliai skirti viešojo pirkimo laimėtojui. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad, nustatant Konkurso vertę, buvo atsižvelgta į taikomą įkainį už išvežtų atliekų kiekį ir per trejus metus surinktų atliekų kiekio vidurkį, o Konkurso kainodara ir tiekėjų siūlomi fiksuoti įkainiai iš esmės paremti kitokia skaičiavimo metodika, t. y. fiksuotu įkainiu už skirtingų konteinerių talpų ištuštinimą ir pastoviąja išlaidų dalimi.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus:

Šiaulių miesto savivaldybės meras neturėjo įgaliojimų nurodyti, kaip turi būti skaičiuojama Konkurso vertė. Atitinkamai atsakovė nepagrįstai vadovavosi mero 2015 m. balandžio 29 d. raštu, skaičiuodama Konkurso vertę. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes, spręsdamas atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo klausimą.

Teismas konstatavo, kad ankstesnės sutarties pripažinimas negaliojančia ab initio nepaneigia galimybės remtis tokia sutartimi, nustatant numatomo pirkimo vertę (nutarties 16 punktas). Tokia išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 1 daliai ir 1.80 straipsnio 1 daliai: viešojo pirkimo sutartis, kurią teismas pripažino neteisėta, negali sukelti teisinių padarinių – tokia sutartimi negali būti remiamasi, skaičiuojant planuojamo viešojo pirkimo vertę. Vieninteliai padariniai, kuriuos gali sukelti tokia sutartis, yra jos galiojimo išsaugojimas iki teismo nustatyto termino (VPĮ 952 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovės pareigos vadovautis Šiaulių miesto savivaldybės nurodymais nustatant ginčo pirkimo maksimalią kainą yra nepagrįstos. Atsakovė yra savarankiška perkančioji organizacija. VPĮ 4 straipsnis įpareigoja atsakovę vadovautis VPĮ bei kitais teisės aktais, susijusiais su viešųjų pirkimų planavimu, organizavimu ir atlikimu. Priešinga išvada, t. y. kad atsakovė vykdo viešuosius pirkimus pavedimo teisinių santykių, o ne VPĮ pagrindu, būtų nesuderinama su perkančiosios organizacijos teisiniu subjektiškumu įgyvendinant VPĮ nuostatas. Aplinkybė, kad, apskaičiuojant Konkurso vertę, buvo išimtinai vadovautasi mero 2015 m. balandžio 29 d. rašte nurodyta skaičiavimo formule, patvirtina, kad atsakovė netinkamai įgyvendino iš VPĮ 1 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio kylančias pareigas veikti savarankiškai ir tinkamai įgyvendinti viešųjų pirkimų reikalavimus.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

VPĮ 9 straipsnyje ir 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte vartojamos sąvokos yra susijusios ir, vertinant perkančiųjų organizacijų veiksmų teisėtumą atmetant tiekėjų pasiūlymus dėl perkančiajai organizacijai per didelės ir nepriimtinos tiekėjo pasiūlytos kainos, yra būtina remtis VPĮ 9 straipsniu ir šį straipsnį įgyvendinančiu aktu, t. y. Metodika. Viešajam pirkimui planuojamos išleisti lėšos ir yra apskaičiuojamos pagal VPĮ 9 straipsnio nuostatas. Šio VPĮ straipsnio ir Metodikos nuostatos užtikrina, kad perkančiosios organizacijos tinkamai (pagal aiškias taisykles) nustatytų ir suplanuotų viešajam pirkimui būtinas lėšas. Toks pirkimo vertės nustatymo proceso formalizavimas yra reikalingas, siekiant užtikrinti, kad perkančiosios organizacijos nepiktnaudžiautų joms suteikta teise atmesti tiekėjų pasiūlymus dėl per didelės kainos.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovė tinkamai nustatė pirkimo vertę ir turėjo pagrįstą lūkestį nusipirkti paslaugas už jos nustatytą kainą.

Metodikos 30 punktas nurodo, kad pirkimo kaina nustatoma, ir remiantis anksčiau vykusių panašių pirkimų praktika. Vadinasi, atsakovės sprendimas atsižvelgti į ankstesnės sutarties kainą, nustatant numatomo pirkimo vertę, yra teisėtas.

Tarp Šiaulių miesto savivaldybės ir atsakovės susiformavo pavedimo teisiniai santykiai ir atsakovė privalėjo veikti, neperžengdama pavedimo ribų (CK 6.759 straipsnio 1 dalis). Savivaldybė šio ginčo pirkimo kontekste turi būti laikoma perkančiąja organizacija, pavedusia atsakovei atlikti viešojo pirkimo procedūras pagal jos nurodymus ir nustatytą pirkimo kainą (VPĮ 14 straipsnis). Pirkimo dokumentuose (viešojo pirkimo sutarties projekte), priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, aiškiai nurodyta, kad savivaldybės administracija yra paslaugų gavėja, o atsakovė yra paslaugos administratorė, kuriai pavesta kontroliuoti paslaugos teikimą. Vadinasi, atsakovė nėra savarankiška pasirinkti pirkimo kainą ar suplanuoti pirkimui būtinas lėšas – atsakovė tik vykdo savivaldybės pavedimus. Todėl, be kita ko, turi būti sprendžiamas klausimas, ar, savivaldybei šios bylos procese nesuteikus atsakovės statuso, neegzistuoja absoliutūs bylą nagrinėjusių teismų sprendimų negaliojimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzcyLTI0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-372-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-372-248/2016">e3K-3-372-248/2016</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl VPĮ 9 straipsnio ir 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto santykio

Vienas pagrindinių ginčo šalių nesutarimo objektų nagrinėjamoje byloje – VPĮ 9 ir 39 straipsnių santykis. Šis klausimas reikšmingas tuo aspektu, kad tiek perkančioji organizacija (kartu ir Šiaulių miesto savivaldybė), grįsdama savo veiksmus ir jų teisėtumą, tiek apeliacinės instancijos teismas, juos vertindamas, taikė numatomo pirkimo vertę reguliuojančias teisės normas, įskaitant Metodikos nuostatas, o tai, ieškovės ir trečiojo asmens vertinimu, suponuoja išvadą, jog perkančioji organizacija iš tiesų nebuvo iš anksto nustačiusi pirkimui skirtinos lėšų sumos ir šios aplinkybės procese neįrodė.

Pagal VPĮ 9 straipsnį (redakcija, galiojusi ginčo santykių metu) numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomos sudaryti pirkimo sutarties vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be pridėtinės vertės mokesčio, įskaitant visas pirkimo sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes. Kai perkančioji organizacija numato prizus ir (ar) kitas išmokas kandidatams ar dalyviams, ji, apskaičiuodama numatomo pirkimo vertę, turi į tai atsižvelgti. Numatomo pirkimo vertė skaičiuojama tokia, kokia ji yra pirkimo pradžioje, nustatytoje šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (1 dalis). Numatomo prekių, paslaugų ar darbų pirkimo vertė apskaičiuojama pagal Metodiką (4 dalis). Jeigu numatomoje sudaryti pirkimo sutartyje yra nustatyta pirkimo sutarties pratęsimo galimybė, pirkimo vertė skaičiuojama pagal didžiausius pirkimo sutartyje numatomų įsigyti prekių ar paslaugų kiekius, įskaitant tuos kiekius, kurie bus nupirkti pratęsus pirkimo sutartį (9 dalis). Jeigu numatytoje sudaryti paslaugų pirkimo sutartyje nebus nurodoma visa kaina (nurodomos tik kainodaros taisyklės), pirkimo vertė skaičiuojama: 1) terminuotų sutarčių, kurių trukmė yra 48 ar mažiau mėnesių, atveju – bendra numatomos sudaryti pirkimo sutarties vertė; 2) neterminuotų sutarčių atveju arba tada, kai numatomos sudaryti pirkimo sutarties trukmė yra daugiau kaip 48 mėnesiai, – numatomos sudaryti pirkimo sutarties mėnesio vertė padauginama iš 48 (12 dalis).

Pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą (redakcija, galiojusi ginčo santykių metu) perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.

Kasacinio teismo dėl šių normų konstatuota, kad maksimali planuojamos sudaryti viešojo pirkimo sutarties vertė kaip perkančiosios organizacijos poreikius ir galimybes atspindinti kategorija nustatoma pradinėje viešųjų pirkimų proceso stadijoje, o pirkimo vertė kaip pirkimo būdo ir teisinio reguliavimo laikymosi užtikrinimo priemonė (VPĮ 9 straipsnis) – jau vėlesnėje, prieš viešojo pirkimo procedūrų paskelbimą. Taigi šios kategorijos atskiros, jų reguliavimo ir taikymo tikslai skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYwLTQ2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-160-469/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-160-469/2018">e3K-3-160-469/2018</a>, 52 punktas).

Kasacinio teismo dėl pasiūlymų atmetimo dėl per didelės kainos išaiškinta, kad skaidrumo principo laikymasis per se (savaime) nesuponuoja būtinybės pirkimo dokumentuose atskleisti pirkimui skiriamų lėšų sumą; tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacija nepriimtina (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu; kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatkleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 straipsnis); VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina, inter alia (be kita ko), gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-158/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-158/2012">3K-3-158/2012</a>). Šia teisės aiškinimo taisykle remtasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017.

Tokia kasacinio teismo pozicija yra pagrįsta vertinimu, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, laikydamasis perkančiųjų organizacijų teisėtų veiksmų ir kruopštaus viešųjų pirkimų proceso organizavimo, įskaitant pirkimui skirtų lėšų planavimą, prezumpcijos, atskirai sureguliavo iš anksto nenumatytas situacijas, kai tiekėjai pateikia didesnės, nei planuota, kainos pasiūlymus. Jei perkančiosios organizacijos, iš anksto neišviešinusios savo finansinių galimybių, būtų absoliučiai ribojamos atmesti joms objektyviai nepriimtinų kainų pasiūlymus, viešojo pirkimo procedūrų organizavimas galėtų atsidurti neapibrėžtoje teisinėje situacijoje, kai tokių pasiūlymų de jure (teisiškai) negalima būtų atmesti, bet pirkėjas de facto (faktiškai) negalėtų sudaryti (įvykdyti) sandorio. Kita vertus, pozicija, kad per didelės kainos pasiūlymai gali būti teisėtai atmetami tik tokiu atveju, jei perkančiosios organizacijos tokią sąvoką aiškiai apibrėžė viešojo pirkimo dokumentuose, suponuotų VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto vertinimą (kvalifikavimą) kaip negyvos normos, nes VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkte materializuoti skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principai bet kokiu atveju perkančiąsias organizacijas įpareigoja atmesti išviešintų kriterijų neatitinkančius pasiūlymus. Taigi neliktų prasmės atskirai reglamentuoti per didelės kainos pasiūlymų atmetimo situacijas (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYwLTQ2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-160-469/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-160-469/2018">e3K-3-160-469/2018</a>, 59, 60 punktai).

Šiame kontekste pažymėtina, jog VPĮ 39 straipsnio 2 dalies formuluotės imperatyvusis pobūdis suponuoja, kad perkančiosios organizacijos ne gali, o privalo atmesti per didelės kainos pasiūlymus. VPĮ neįtvirtinus reikalavimo pirkimo dokumentuose viešinti turimo biudžeto ar užsibrėžtų išlaidų ribų, tokie pasiūlymai atmetami ir tokiu atveju, kai perkančioji organizacija turi papildomų lėšų, kurias galėtų išleisti pakoregavusi ikiprocedūriniuose dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtą lėšų sumą (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYwLTQ2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-160-469/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-160-469/2018">e3K-3-160-469/2018</a>, 69 punktas).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimo praktiką, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja:

Tiekėjo pasiūlymas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu turi būti atmetamas, be kita ko, tais atvejais, kai remiantis tiekėjo pateiktu pasiūlymu apskaičiuota perkančiosios organizacijos pagal sutartį mokėtina lėšų suma (toliau – sutarties vertė) yra didesnė už perkančiosios organizacijos suplanuotą pirkimui skirtiną lėšų sumą (toliau – PSLS). VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas nepriklauso nuo to, kad pagal tiekėjo pasiūlytą įkainį ar dėl kitų potencialiai ateityje pasikeisiančių aplinkybių sutarties vertės iki jos įvykdymo pabaigos neįmanoma visiškai tiksliai apskaičiuoti.

Perkančioji organizacija nuspręsti dėl PSLS nustatymo ir jos dydžio turi planuodama pirkimą, o jos valia turi būti aiškiai išreikšta perkančiosios organizacijos dokumentuose, parengtuose iki viešojo pirkimo procedūrų vykdymo stadijos, t. y. iki perkančiajai organizacijai paskelbiant apie pirkimą. Vėliau, viešojo pirkimo procedūrų vykdymo stadijoje, perkančioji organizacija negali keisti savo sprendimo dėl PSLS.

Teisės aktuose PSLS apskaičiavimo tvarka nenustatyta. Todėl perkančioji organizacija gali apskaičiuoti PSLS remdamasi pirkimo vertės apskaičiavimo tvarka pagal VPĮ 9 straipsnio 1 dalį, taip pat kitais objektyviais duomenimis, pvz., turimais ištekliais, finansavimo šaltiniais, ankstesne perkamų paslaugų kaina, perkamų paslaugų poreikio prognozėmis ar kt. Tai reiškia, kad PSLS ir pirkimo vertė, apskaičiuota VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tik gali, tačiau neprivalo sutapti. Perkančiosios organizacijos apskaičiuota pirkimo vertė pagal VPĮ 9 straipsnį savaime neįrodo jos sprendimo dėl šios sumos, kaip PSLS, nustatymo.

Tais atvejais, kai PSLS neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, kilus ginčui dėl jos nustatymo fakto ir (ar) dydžio, yra taikytinos bendrosios CPK nustatytos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Valios nustatyti PSLS išraiškos tinkamumas koreliuoja su šalims tenkančia įrodinėjimo našta, todėl jei iš iki viešojo pirkimo pradžios perkančiosios organizacijos parengtų dokumentų nėra visiškai aišku, ar (ir) kokia PSLS buvo nustatyta, būtent perkančioji organizacija turi įrodyti atitinkamą jos dydį.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija teisiškai pagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl to, kad VPĮ 9 straipsnis iš esmės yra taikomas apskaičiuojant numatomo viešojo pirkimo vertę, o ne vertinant ir atmetant tiekėjo pasiūlymą dėl per didelės ir nepriimtinos kainos VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme. Dėl to toliau teisėjų kolegija vertins, ar nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad: 1) atsakovė buvo apskritai nustačiusi PSLS; 2) remiantis ieškovės pateiktu pasiūlymu apskaičiuota sutarties vertė buvo didesnė už atsakovės nustatytą PSLS.

Dėl perkančiosios organizacijos nustatytos PSLS

Šios nutarties 29.3 punkte nurodyta, kad PSLS ir pirkimo vertė, apskaičiuota pagal VPĮ 9 straipsnio 1 dalį, gali, tačiau neprivalo sutapti. Dėl to nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar atsakovės Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. VP-ŠMAST-3 nurodyta suma – 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui – laikytina PSLS.

Bylos duomenimis, ginčo Pirkimas buvo paskelbtas 2015 m. liepos 9 d. Tai reiškia, kad byloje nustatytos ginčui spręsti reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiantis spręstina apie perkančiosios organizacijos valią dėl PSLS (Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 16-VP-460 ir Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokolas Nr. VP-ŠMAST-3), susiklostė iki viešojo pirkimo procedūrų vykdymo stadijos (žr. šios nutarties 29.2 punktą).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad numatomo pirkimo vertė – 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui – buvo nustatyta atsakovės Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. VP-ŠMAST-3, vadovaujantis: 1) Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 16-VP-460 pateiktu nurodymu ginčo Konkursą vykdyti su sąlyga, kad didžiausia metinė paslaugos teikėjo kaina nebūtų didesnė nei kaina, gauta padauginus Šiaulių miesto 3 paskutinių metų paslaugų teikėjų surinkto komunalinių atliekų kiekio vidurkį iš šiuo metu taikomos kainos; 2) 2012–2014 m. surinktų komunalinių atliekų vidurkiu. Teismas pažymėjo, kad perkančioji organizacija turėjo pagrįstą komercinį lūkestį ir nagrinėjamu atveju pirkti paslaugą ne brangiau, nei ji buvo perkama 2014 metais.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybę, kaip komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus steigėją, ir atsakovę – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorę, sieja specifiniai teisiniai santykiai ir kad ginčo Pirkimu įsigytos atliekų surinkimo ir vežimo paslaugos kaina turės tiesioginės įtakos savivaldybėje nustatytos rinkliavos dydžiui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių kontekste sistemiškai vertinant perkančiosios organizacijos parengto dokumento – Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo Nr. VP-ŠMAST-3 ir su juo susijusio dokumento – Šiaulių miesto savivaldybės mero 2015 m. balandžio 29 d. rašto Nr. 16-VP-460 turinį, yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės valia dėl PSLS, kurios dydis – 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui, nustatymo buvo pakankamai aiški. Šios kasacinio teismo išvados nekeičia vertinimas, ar atsakovė (ne)privalėjo atsižvelgti į aptariamą Šiaulių miesto savivaldybės mero raštą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Viešojo pirkimo komisijos protokolą, nes juo buvo ne nustatyta Konkursui skirtina maksimali lėšų suma ar suplanuotas biudžetas, o tiesiog apskaičiuota Konkurso vertė jos procedūrų atlikimo būdui parinkti (VPĮ 9 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad tiek atsakovės Viešojo pirkimo komisijos 2015 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. VP-ŠMAST-3, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui suma lingvistiškai įvardijama kaip „pirkimo vertė“, o ne kaip „Konkursui skirtina maksimali lėšų suma“, „suplanuota lėšų suma“ ar „suplanuotas biudžetas“, nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės valios pirmiau nurodytą sumą laikyti būtent PSLS.

Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime tiesiogiai nepasisakyta dėl pirkimo vertės (VPĮ 9 straipsnis) ir PSLS, kurią įrodyti turi perkančioji organizacija kilus ginčui dėl tiekėjo pasiūlymo atmetimo VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, santykio, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmiau nurodytos sumos (5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui) kaip tinkamo kriterijaus atsakovei vertinant ieškovės pasiūlymą pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Aptarti formuluočių skirtumai nesudaro pagrindo abejoti išvada, kad ikiprocedūrinėje Konkurso stadijoje PSLS buvo nustatyta ir būtent dėl jos viršijimo atsakovė priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamus sprendimus (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTYwLTQ2OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-160-469/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-160-469/2018">e3K-3-160-469/2018</a>, 53 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl pirmiau nurodytos sumos (5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui), kaip PSLS, dydžio netinkamumo.

Pirma, šios nutarties 29.3 punkte nurodyta, kad perkančioji organizacija gali apskaičiuoti PSLS remdamasi pirkimo vertės apskaičiavimo tvarka pagal VPĮ 9 straipsnio 1 dalį, taip pat kitais objektyviais duomenimis (pvz., turimais ištekliais, finansavimo šaltiniais, ankstesne perkamų paslaugų kaina, perkamų paslaugų poreikio prognozėmis ar kt.). Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl perkančiosios organizacijos negalėjimo remtis Metodika. Išvadą, kad Metodikos taikymas nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįstas tik pirkimo būdo (rūšies) nustatymo tikslu, patvirtina pagrindinės ginčo aplinkybės, kad preliminari pirkimo vertė buvo aiški iš retrospektyvinių duomenų. Dėl to atsakovei neturėjo kilti abejonių, kad ginčo Pirkimui taikytinas tarptautinių pirkimų teisinis reguliavimas.

Antra, ieškovė, teigdama, kad 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui suma apskaičiuota netinkamai (be kita ko, dėl to, kad atsakovei nustatant Konkurso vertę buvo atsižvelgta į taikomą įkainį už išvežtą atliekų tonų kiekį ir per trejus metus surinktų tonų vidurkį, tuo tarpu tiekėjų pasiūlymų kainos apskaičiavimas iš esmės paremtas kitokia skaičiavimo metodika – t. y. fiksuotu įkainiu už skirtingų talpų konteinerių ištuštinimą ir pastoviąja išlaidų dalimi), nepateikia jokių byloje nustatytomis aplinkybėmis ir (ar) joje esančiais įrodymais pagrįstų argumentų, kokio dydžio sumą nagrinėjamu atveju atsakovė galėjo (turėjo) pagrįstai nustatyti kaip PSLS.

Dėl tiekėjo pasiūlymo kainos vertinimo ir perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo nagrinėjamoje byloje

Sprendžiant dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą pagrįstumo, būtina palyginti atsakovės nustatytą PSLS – 5 573 075 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui – su remiantis ieškovės pateiktu pasiūlymu apskaičiuota sutarties verte (žr. šios nutarties 29.1 punktą). Tik nustačius, kad sutarties vertė viršijo PSLS, būtų galima konstatuoti, kad pasiūlymas buvo atmestas pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės pasiūlyme nurodyta pasiūlymo kaina – 1 016 654,44 Eur be PVM.

Pagal konkurso sąlygų priedą Nr. 1 „Pasiūlymo forma“ tiekėjo pasiūlymo kaina apskaičiuojama pagal formulę Z = X + Y1 + Y2, kai X – tiekėjo pasiūlyme nurodytas pastovios išlaidos per metus, Y1 – tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina už 120–240 l talpos konteinerį, padauginta iš preliminaraus faktiškai ištuštintų tokios talpos konteinerių kiekio per metus (398 396 vnt.), Y2 – tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina už 770 ir daugiau litrų talpos konteinerį, padauginta iš preliminaraus faktiškai ištuštintų tokios talpos konteinerių kiekio per metus (321 498 vnt.). Preliminarūs faktiškai ištuštintų atitinkamos talpos konteinerių kiekiai per metus nustatyti remiantis 2012–2014 metais surinktų komunalinių atliekų vidurkiu (39 867,48 t per metus). Konkurso sąlygų priede Nr. 1 „Pasiūlymo forma“ taip pat nurodyta, jog „bendra pasiūlymo kaina bus naudojama tik pasiūlymų eilei sudaryti ir laimėtojui nustatyti“; „faktinė laimėtojui mokama kaina priklausys nuo mokėtinos pastoviosios mėnesio kainos bei kintamos dalies pagal faktiškai aptarnautų konteinerių kiekį ir fiksuotą ištuštinimo įkainį“.

Pagal konkurso sąlygų priede Nr. 2 nurodytą viešojo pirkimo sutartį, kurios trukmė – 4 metai (su pratęsimo 3 metams galimybe), perkančiosios organizacijos mokėtiną lėšų sumą per mėnesį sudaro: mokėtina pastovioji mėnesio kaina bei kintamos dalys pagal faktiškai aptarnautų konteinerių kiekį ir fiksuotą ištuštinimo įkainį už 120–240 l talpos konteinerį ir už 770 ir daugiau l talpos konteinerį (sutarties 9 punktas). Tikslus aptarnautinų konteinerių kiekis pirkimo dokumentuose nenurodytas.

Tai reiškia, kad pagal pirkimo dokumentus numatomoje sudaryti viešojo pirkimo sutartyje nurodoma ne visa sutarties kaina, o tik kainodaros taisyklės. Dėl to, net ir žinant tiekėjo pateiktame pasiūlyme nurodytus įkainius (pastoviąją mėnesio kainą, fiksuotus 120–240 l talpos bei 770 ir daugiau l talpos konteinerio ištuštinimo įkainius), neįmanoma visiškai tiksliai apskaičiuoti sutarties vertės, nes nežinomas tikslus atitinkamos talpos konteinerių ištuštinimo poreikis sutarties galiojimo laikotarpiu.

Remdamasi šios nutarties 42–45 punktuose nurodytomis aplinkybėmis ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad siekdama nustatyti, ar tiekėjo pasiūlymo kaina yra per didelė VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, atsakovė turėjo vertinti ne bendrą orientacinę pasiūlymų kainą, o tiekėjų pasiūlytus fiksuotus paslaugų įkainius. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tais atvejais, kai pagal perkančiosios organizacijos nustatytas pirkimo sąlygas sutarties vertės visiškai tiksliai apskaičiuoti neįmanoma dėl to, kad būsimoje viešojo pirkimo sutartyje nurodoma ne visa sutarties kaina, o tik kainodaros taisyklės, sutarties vertė jos palyginimo su PSLS tikslu pagal VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktą, be kita ko, gali būti apskaičiuojama įvertinus tiekėjo siūlomus įkainius ir objektyviais duomenimis pagrįstą preliminarų perkamų prekių, darbų ar paslaugų poreikį sutarties laikotarpiu.

Šios nutarties 43 punkte nurodyta tiekėjų pasiūlymų kainos apskaičiavimo tvarka sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovės pasiūlyme nurodyta pasiūlymo kaina – 1 016 654,44 Eur be PVM, sudaranti perkančiosios organizacijos pagal sutartį mokėtiną lėšų sumą per metus, buvo apskaičiuota įvertinus: 1) ieškovės siūlomus įkainius (pastovias išlaidas per metus, kainą už 120–240 l talpos konteinerio ištuštinimą ir kainą už 770 ir daugiau litrų talpos konteinerio ištuštinimą); 2) perkančiosios organizacijos turimais objektyviais duomenimis pagrįstą preliminarų per metus ištuštintinų 120–240 l talpos konteinerių bei 770 ir daugiau litrų talpos konteinerių skaičių (atitinkamai 398 396 vnt. ir 321 498 vnt.). Atsižvelgiant į tai, kad numatomos sudaryti sutarties trukmė – 4 metai (su pratęsimo 3 metams galimybe), ši suma septynerių metų laikotarpiui sudaro 7 116 581,08 Eur be PVM. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši suma laikytina sutarties verte jos palyginimo su atsakovės nustatyta PSLS tikslu (žr. šios nutarties 29.1 punktą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės pirkimo dokumentų priede Nr. 1 nurodytas preliminarus ištuštintinų 120–240 l talpos konteinerių bei 770 ir daugiau l talpos konteinerių skaičius per metus (398 396 ir 321 498) iš esmės pagrįstas 2012–2014 metais surinktų komunalinių atliekų vidurkiu (39 867,48 t per metus). Todėl atsakyti į klausimą, ar pirmiau nurodytas preliminarus aptarnautinų atitinkamos talpos konteinerių skaičius per metus yra pagrįstas objektyviais duomenimis, būtų galima nustačius, ar 39 867,48 tonos atliekoms aptarnauti pirmiau nurodytas atitinkamos talpos konteinerių kiekis yra pakankamas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad pirkimo dokumentų priede Nr. 1 nurodytas preliminarus ištuštintinų atitinkamos talpos konteinerių skaičius per metus yra nepagrįstas.

Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pagal ieškovės pasiūlymą apskaičiuota sutarties vertė – 7 116 581,08 Eur be PVM septynerių metų laikotarpiui – viršijo atsakovės nustatytą PSLS tam pačiam laikotarpiui – 5 573 075 Eur be PVM. Dėl to perkančioji organizacija turėjo teisinį pagrindą (privalėjo), remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės, jai nepriimtinos kainos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog perkančioji organizacija pagrindė, kad ji buvo nustačiusi PSLS ir kad ieškovės pasiūlyta kaina buvo per didelė ir jai nepriimtina (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės kasacinį skundą, atsakovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė prašo priteisti 1960,20 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą. Advokatas, veikdamas atsakovės interesais, parengė atsiliepimą į kasacinį skundą ir rašytinius paaiškinimus, atstovavo jai teismo posėdyje. Prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo pagrįsti yra pateikti reikiami faktiniai duomenys (CPK 98 straipsnio 1 dalis), prašomų atlyginti išlaidų už suteiktas teisines paslaugas dydžiai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) įtvirtintus užmokesčių už tokias teisines paslaugas, kokios buvo suteiktos atsakovei, dydžius (Rekomendacijų 7, 8.14, 8.16 ir 8.19 punktai; CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priteisia atsakovei iš ieškovės 1960,20 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Kasaciniame teisme susidarė 3,85 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš pralaimėjusios bylos šalies, t. y. ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui (j. a. k. 145787276) iš uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ (j. a. k. 220074960) 1960,20 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų šešiasdešimties Eur 20 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ 3,85 Eur (trijų Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys