Civilinė byla Nr. 3K-3-203-684/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19713-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.1.5.3; 2.1.5.4; 3.1.14.1; 3.1.14.10; 3.3.1.13 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovei J. P. dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo ribas, apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo, ieškinio senaties taikymą reikalavimui priteisti skolą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 35 558,22 Lt (10 298,37 Eur) kompensaciją už sumokėtus buto (duomenys neskelbtini) išlaikymo mokesčius ir 5 proc. procesines palūkanas.
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu patvirtintas šalių gyvenimas skyrium ir nustatyta sūnaus T. P. (gim. 1997 m. vasario 22 d.) gyvenamoji vieta kartu su atsakove, taip pat kad gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2003 m. kovo 26 d. Atsakovei suteikta uzufrukto teisė naudotis ieškovo butu (duomenys neskelbtini), kol sūnus sulauks pilnametystės; iš ieškovo teismas priteisė atsakovei po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį sūnui išlaikyti.
Atsakovė turėjo apmokėti jai ir sūnui tenkančias 2/3 dalis mokesčių už komunalines paslaugas. Atsakovė šios pareigos nevykdė nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Iš viso per šį laikotarpį ieškovas sumokėjo 57 371,21 Lt (16 615,85 Eur). Atsakovė sumokėjo ieškovui 11 951,55 Lt (3461,41 Eur), todėl likusi neatlyginta suma – 45 419,66 Lt (13 154,44 Eur). 2012 m. gegužės mėnesį ieškovas išsikėlė iš buto, todėl atsakovė turėjo savarankiškai mokėti už butą, tačiau šios pareigos nevykdė. Iš viso atsakovė turėjo sumokėti už buto išlaikymą nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. gruodžio 31 d. 15 835,35 Lt (Eur). Atsakovė turi kompensuoti likusios sumos, t. y. 29 584,31 Lt (8568,21 Eur) (45 419,66 – 15 836,35), 2/3 dalis, t. y. 19 722,87 Lt (5712,14 Eur), iš viso 35 558,22 Lt (10 298,37 Eur) (19 722,87 + 15 835,35).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. (teismo sprendime padaryta rašymo apsirikimo klaida – nurodyta 2016 m. rugpjūčio 30 d.) sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš atsakovės 9268 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. birželio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-293-15/2004 patvirtintas sutuoktinių K. P. ir J. P. gyvenimas skyrium, nustatyta, kad gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2003 m. kovo 26 d. Šiuo teismo sprendimu šalių sūnaus T. P. gyvenamoji vieta nustatyta su motina J. P., jai suteikta teisė naudotis butu (duomenys neskelbtini), kol vaikas sulauks pilnametystės (nustatytas uzufruktas). Iš K. P. teismas priteisė išlaikymą sūnui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį nuo 2003 m. kovo 26 d. iki jo pilnametystės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-2145-614/2014 padidino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-293-15/2004 priteistą išlaikymą iš K. P. sūnui iki 700 Lt (202,73 Eur) kas mėnesį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki sūnaus pilnametystės.
Byloje nėra ginčo, kad butu ir teikiamomis paslaugomis nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2012 m. gegužės mėnesio naudojosi ieškovas, atsakovė (uzufruktorė) ir jų nepilnametis sūnus, o vėlesniu laikotarpiu butu naudojosi atsakovė (uzufruktorė) ir sūnus. Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-293-15/2004 suteikdamas atsakovei teisę naudotis ieškovui priklausančiu butu (duomenys neskelbtini), kol vaikas sulauks pilnametystės, nebuvo nustatęs naudojimosi butu tvarkos, dėl šios tvarkos nustatymo į teismą šalys atskirai taip pat nesikreipė, teismas nebuvo nustatęs ir įpareigojimo mokėti komunalinius mokesčius už uzufrukto objekto išlaikymą. Šalys laisva valia pasirinko gyvenamuosius kambarius, tačiau butu naudojosi bendrai. Dėl to nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji naudojosi mažesniu buto plotu ir turėtų mokėti mažiau buto išlaikymo mokesčių.
Nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovas bendrai sumokėjo 57 371,21 Lt (16 615,85 Eur) už komunalines paslaugas. Ieškovas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. mokėjo už komunalines paslaugas ne tik už save, bet ir už atsakovę. Tai reiškia, kad pirminė prievolė, siejusi paslaugų teikėjus ir atsakovę, pasibaigė, o jos pagrindu atsirado nauja regresinė prievolė.
Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad tuo laikotarpiu, kai jis negyveno ginčo bute, visus mokesčius privalėjo mokėti atsakovė. Ieškovas, kaip buto savininkas, turi mokėti už buto šildymą, nors ir negyvena bute. Tai, kad bute liko gyventi atsakovė su sūnumi, nereiškia, kad butui tenkančių būtinų išlaidų neprivalo apmokėti jo savininkas. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis už buto šildymą 2012 gegužės – 2014 metų gruodžio mėn. sumokėjo 3583,15 Lt (1037,75 Eur). Vadovaujantis tuo, kas pirmiau nurodyta, ši suma išskaičiuotina iš ieškinio sumos. Taigi ieškovui priteistina suma yra 9268 Eur (35 558,22 Lt – 3583,15 Lt = 31 975,07 Lt).
Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas kiekvieną mėnesį patirdavo nuostolių, mokėdamas didesnius, nei jam priklausė, buto išlaikymo mokesčius. Tokiu atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėdavo kiekvieną mėnesį atskirai.
Teismas taip pat laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovas liko jai skolingas už priteistą vaiko išlaikymą, nes antstolės 2015 m. vasario 25 d. pažyma patvirtina, kad 2015 m. vasario 9 d. ieškovas visiškai išmokėjo priteistą išlaikymą iki vaiko pilnametystės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą.
Kolegija nurodė, kad vaiko išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą iš ieškovo vykdžiusi antstolė V. M. tiek ieškovui, tiek atsakovei išduotose pažymose yra nurodžiusi, kad visas išlaikymo įsiskolinimas iš K. P. yra išieškotas, o vykdomoji byla yra užbaigta. Šią bylą anksčiau nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) nurodė atsakovei pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius dėl ieškovo įsiskolinimo. Atsakovė įrodymų, išskyrus nurodytą antstolės pažymą, nepateikė. Taigi, atsakovė neįrodė, kad ieškovas turėjo didesnį išlaikymo šalių vaikui įsiskolinimą nei tas, dėl kurio antstolė vykdė išieškojimą.
Atsakovė nesutiko su teismo priteistomis procesinėmis palūkanomis, nes ieškovas su atsakove elgėsi nesąžiningai. Ieškovo nesąžiningumas (t. y. kad yra likęs tam tikras ieškovo išlaikymo įsiskolinimas) neįrodytas.
Ieškovas teigia, kad teismas jam nepagrįstai nepriteisė 691,83 Eur sumos už buto šildymą 2012 m. gegužės mėn. – 2014 m. gruodžio mėn. Ieškovas, kaip buto savininkas, turi mokėti už buto šildymą, nors ir negyvena bute, turi tam tikras pareigas rūpintis butu (tam, kad neblogėtų tiek paties buto, tiek viso namo, kuriame yra butas, būklė), padengti jo išlaikymui skirtas išlaidas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl 6868,80 Eur priteisimo ieškovui, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį dėl 6868,80 Eur priteisimo atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismui šią civilinę bylą išnagrinėjus pirmą kartą 2015 m. kovo 17 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėdavo kiekvieną mėnesį atskirai; kadangi reikalavimas sietinas su patirtos žalos nuostolių forma kompensavimu, tai tokiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis) ir ieškinio reikalavimas gali būti tenkinamas už laikotarpį, ne ankstesnį kaip nuo 2011 m. birželio mėnesio. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi šią bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, nurodė tik du klausimus, kurie turėtų būti papildomai tiriami: kokia bylos nagrinėjimo metu buvo ieškovo įsiskolinimo vaikui išlaikyti suma ir ar nėra pagrindo įskaityti šiuos priešingo pobūdžio piniginius reikalavimus; kiek mokesčių butui šildyti ieškovas yra sumokėjęs nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kai jau nebegyveno šiame bute, tačiau pareigą prisidėti prie šių išlaidų apmokėjimo vis vien turėjo. Dėl pirmosios instancijos teismo taikyto ieškinio senaties instituto ir kompensacijos ieškovui priteisimo nuo 2011 m. birželio mėn., o ne nuo 2003 m. kovo 26 d., kaip buvo prašoma ieškinyje bei patikslintame ieškinyje, apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, būtų turėjęs padaryti kitokio pobūdžio išvadas, iš naujo vertinti su ieškinio senaties taikymu daliai ieškovo reikalavimų sietinas aplinkybes. Priešingai, iš Vilniaus apygardos teismo nutarties aišku, kad buvo pagrįstai nuspręsta kompensuoti ieškovo apmokėtas buto išlaikymo mokesčių išlaidas tik už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Bylą nagrinėjant iš naujo nebuvo nustatytos naujos faktinės aplinkybės dėl ieškinio senaties taikymo. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados buvo privalomos pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam bylą iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2011">3K-3-439/2011</a>; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014). Be to, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo nebuvo nustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, dėl ko pirmosios instancijos teismas būtų privalėjęs iš naujo spręsti dėl visų byloje kilusių klausimų. Atsakovė turėjo pagrindą tikėtis, kad iš naujo šią civilinę bylą nagrinėję teismai ieškinio senaties taikymo nerevizuos, tačiau teismai sprendė priešingai, todėl nebuvo tinkamai užtikrintas teisingumo bei protingumo, teisėtų lūkesčių principų įgyvendinimas, netinkamai pritaikytos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2012 m. birželio 22 d. ieškovo sumokėtų mokesčių už komunalines paslaugas dalies nekompensavo, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas bent jau iki 2012 m. birželio 22 d. būtų reikalavęs, kad atsakovė jam kokią nors dalį šių išlaidų grąžintų, į teismą dėl kompensacijos priteisimo ieškovas kreipėsi tik 2014 m. birželio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei vienuolikai metų nuo tos dienos, kai ieškovei su šalių vaiku buvo suteikta teisė gyventi bute. Atsakovė prašė ieškovo reikalavimui taikyti dešimties metų ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Civilinę bylą pirmą kartą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė, kad 2012 m. birželio 22 d. atsakovės vardu ieškovui sumokėta komunalinių mokesčių kompensacija nutraukė ieškinio senaties termino eigą, tačiau negali būti tenkinama ta pareikšto reikalavimo dalis, kuriai jau buvo suėjęs ieškinio senaties terminas, be to, padarė išvadą, jog ieškovo atsakovei pareikštas reikalavimas turi būti vertinamas kaip patirtų nuostolių kompensavimas (žalos atlyginimas), todėl tokio pobūdžio reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Šioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Ieškovo prievolė komunalinių paslaugų teikėjams buvo periodinio pobūdžio. Jei ieškovas nebūtų vykdęs savo pareigos su šių paslaugų teikėjais atsiskaityti laiku, tai paslaugų teikėjų galimiems reikalavimams, jei tokie būtų buvę reiškiami, būtų buvęs taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017). Nekvestionuojant atsakovės pareigos kompensuoti dalį ieškovo išlaidų, akivaizdu, jog ji, nesant jokių abipusių susitarimų ar teismo nurodymų, šią pareigą turėjo vykdyti irgi periodiškai. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011). Esant tokio pobūdžio piniginei prievolei, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip ir galimybė ginti su prievolės nevykdymu sietinas pažeistas teises pareiškiant ieškinį, atsiranda kiekvienu besikartojančiu laikotarpiu iš naujo, todėl ir ieškinio senatis taikoma kiekvienai besikartojančiai periodinei prievolei atskirai. Kadangi pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, tai atitinkamai negali ieškinio senaties termino nutraukti veiksmai, atlikti jau suėjus senaties terminui. Dėl šios priežasties ieškovo su ieškinio senaties termino taikymu sietini argumentai, kad neva ieškovės (ar jos vardu) sumokėtos įmokos į ieškovo banko sąskaitą 2012 m. birželio 22 d. ir vėliau buvo įskaitomos už 2003–2004 m. komunalinių mokesčių įmokas ar nekompensuodama buto išlaikymo mokesčių įmokų atsakovė sutiko, jog ieškovas sūnui išlaikyti mokėtų mažesnes, nei teismas buvo priteisęs, sumas, civilinės bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, nes pats ieškovas 2016 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdyje nurodė, jog su ieškiniu į teismą dėl kompensacijos priteisimo kreipėsi tik dėl tos priežasties, kad atsakovė kreipėsi dėl išlaikymo vaikui įsiskolinimo priverstinio išieškojimo, ir šis įsiskolinimas iš ieškovo buvo išieškotas. Iš byloje esančios AB SEB banko 2012 m. birželio 12 d. pažymos matyti, kad ieškovas vaikui priteistą išlaikymą mokėjo kartais mažesnį, tačiau ne kiekvieną mėnesį ir ne tokio dydžio, kokį jam atsakovė turėjo kompensuoti už paslaugų teikėjams sumokėtus komunalinius mokesčius. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių kokius nors buvusius šalių susitarimus dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, teismai to taip pat nekonstatavo. Esant šioms priežastims pareikštas ieškinys nutraukė ieškinio senatį tik dėl tų periodinių mokėjimų, sietinų su atsakovės pareiga kompensuoti ieškovo išlaidas, kuriems dar nebuvo suėjęs ieškinio senaties terminas.
Šiuo atveju konkuruoja CK 1.125 straipsnio 8 ir 9 dalys. Ieškovo reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nors atsakovės pareiga kompensuoti ieškovui dalį jo išlaidų yra periodinio pobūdžio, tačiau, tarp šalių nesant jokių susitarimų šiais klausimais, imperatyvaus teismo nurodymo ar pan., t. y. nesant aiškiai aptartų šios prievolės vykdymo sąlygų, laikytina, jog, atsakovei prievolės ilgą laiką nevykdant, ieškovas kiekvieną mėnesį patirdavo nuostolių ir pareikšdamas teismui ieškinį faktiškai prašė atlyginti jam padarytą žalą. Taigi galėjo būti tenkinama tik ta ieškinio dalis, kuria buvo prašoma priteisti turėtų išlaidų (nuostolių) atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 10 d. iki ieškinio padavimo 2014 m. birželio 10 d. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išlaidų komunaliniam mokesčiams turėjo 32 679,35 Lt (9464,59 Eur), o nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. – 2895,53 Lt (383,60 Eur), iš viso šiuo laikotarpiu (po ieškinio senaties termino) – 35 574,88 Lt (10 303,19 Eur); atsakovė ieškovui už šį laikotarpį turėjo kompensuoti 6868,80 Eur (2/3 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 6868,80 Eur, naikintina, paliktina galioti sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 2399,20 Eur (9268 – 6868,80).
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vilniaus apygardos teismas, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, objektyviai negalėjo pasisakyti dėl tam tikrų šalių apeliacinių skundų argumentų, nes nebuvo nustatytos ginčui išspręsti svarbios faktinės aplinkybės. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, t. y. konstatavo, kad byla išspręsta neteisingai, todėl turi būti nagrinėjama iš naujo, papildomai nustatant tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Šią išvadą patvirtina ir teismo nurodymas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas visas, o ne konkrečios jo dalys. Taigi pirmosios instancijos teismas buvo įpareigotas iš naujo pasisakyti dėl visų klausimų.
Atsakovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2011">3K-3-439/2011</a> ir 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014, kuriose pasisakoma apie situaciją, kai aukštesnės instancijos teismas (kasacinis) pritarė žemesnės instancijos teismo padarytoms išvadoms. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pasisakė dėl vaikui tenkančios buto išlaikymo išlaidų dalies ir vaikui priteisto išlaikymo santykio, tačiau dėl kitų apeliaciniuose skunduose išsakytų argumentų išsamiai pasisakyta nebuvo, tik nurodyta, kokios papildomai turi būti nustatytos faktinės aplinkybės ir kokie įrodymai į bylą turi būti papildomai surinkti. Be to, vienodą teismų praktikos formavimą užtikrina tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis). Apeliacine tvarka gali būti revizuojami tiek teisės taikymo, tiek fakto klausimai, o kasacine tvarka teismų sprendimai vertinami tik teisės taikymo aspektu. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Analogiškos nuostatos dėl apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, nėra. Nurodytą poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-611/2015">3K-3-459-611/2015</a>; 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDItNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102-695/2015">3K-3-102-695/2015</a>). Be to, kasaciniame skunde nurodytoje kasacinio teismo praktikoje nėra įtvirtintas kasacinio teismo išaiškinimų kategoriškas privalomumas.
Atsakovė teikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, tačiau jokių argumentų dėl to, kad pakartotinai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kitaip sprendė tam tikrus klausimus, nors, kaip teigia atsakovė, kai kurių klausimų revizuoti negalėjo, nenurodė.
Ieškovo reikalavimui taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Net jei ir būtų taikomas sutrumpintas penkerių ar trejų metų ieškinio senaties terminas, jis negalėtų būti laikomas pasibaigusiu, o jeigu teismas spręstų, kad šis terminas pasibaigė, yra pagrindas jį atnaujinti.
Uzufruktorius turi pareigą ne tretiesiems asmenims, o daikto savininkui. Tokiu atveju, jeigu uzufruktorius (analogiškai kaip ir panaudos gavėjas) nesudaro sutarčių dėl komunalinių paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas tiesiogiai su paslaugų teikėjais, jiems yra atsakingas vienvaldiškai turto savininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-163/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-163/2013">3K-3-163/2013</a>; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2014">3K-3-200/2014</a>). Nesant jokio teisinio santykio tarp atsakovės ir komunalinių paslaugų teikėjų, ieškovui apmokėjus atsakovei ir vaikui tenkančią komunalinių išlaidų dalį, nėra pagrindo spręsti apie reikalavimo perėjimą regreso tvarka CK 6.114 straipsnio pagrindu. Ieškovas vykdė savo sutartinę asmeninę pareigą komunalinių paslaugų teikėjams. Šioje byloje nėra svarbu, ar ieškovo prievolė paslaugų teikėjams yra periodinio pobūdžio. Nesant reikalavimo perėjimo regreso tvarka, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės prievolė ieškovui buvo tokia pati kaip ir ieškovo prievolė komunalinių paslaugų teikėjams.
Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovo reikalavimas priteisti skolą turėtų būti laikomas reikalavimu atlyginti žalą. Ieškovas neprašo priteisti patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovo reikalavimas yra priteisti skolą, t. y. lėšas, kurias atsakovė privalo sumokėti ieškovui vykdydama iš uzufrukto kylančias prievoles. Tol, kol ieškovas nepareikalavo įvykdyti iš uzufrukto santykių kylančių piniginių prievolių, o atsakovė tokio reikalavimo neatsisakė vykdyti (arba netapo akivaizdu, kad neįvykdė per 7 dienas ar kitą daikto savininko nurodytą terminą), ieškovui nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovas ilgą laiką manė, kad už sūnų mokėtina komunalinių ir būsto išlaikymo išlaidų dalis yra įskaitoma daliniu įskaitymu su jo pareiga mokėti sūnui išlaikymą (CK 6.130 straipsnis, 6.131 straipsnio 1 dalis).
Pati atsakovė procesiniuose dokumentuose nuolat akcentuodavo, kad ieškovas ilgą laiką vaiko išlaikymui skirtais pinigais sumokėdavo už butui teikiamas komunalines paslaugas. Atsakovė pati patvirtino, kad jai buvo žinoma apie ieškovo daromus įskaitymus. Be to, teikdama apeliacinį skundą atsakovė prašė sumažinti iš jos priteistiną sumą ieškovo įsiskolinimo suma – 5000 Eur, t. y. taikyti šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kurį atsakovė galėjo ginčyti, tačiau beveik 11 metų to nedarė. Ieškovas pagrįstai manė, kad atsakovė daromiems įskaitymams neprieštarauja ir kad šalys tarpusavyje yra atsiskaičiusios. Iki atsakovė pateikė vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui išieškojimo, ieškovas nežinojo apie tai, kad atsakovė nesutinka priešpriešines prievoles pabaigti įskaitymu, taigi ir nemanė, kad atsakovė yra jam skolinga. Senaties terminas negali būti skaičiuojamas esant pagrįstam kreditoriaus manymui, kad skolininkas savo prievolę vykdys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-952/2001). Be to, atsakovė pripažino prievolę dalį jos įvykdydama per trečiąjį asmenį, todėl ieškinio senaties terminas nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2003).
Kaip nesąžiningi vertintini atsakovės veiksmai, nutraukiant beveik 11 metų tarp šalių susiklosčiusią praktiką ir reikalaujant priverstinai išieškoti už visą laikotarpį tas sumas, kurios buvo įskaitomos. Atsakovė siekia pasinaudoti įstatyme įtvirtintais skirtingais senaties terminais (vaikui priteisto išlaikymo priverstinio vykdymo procese ieškinio senaties terminai nėra taikomi) ir taip bent iš dalies išvengti pareigos padengti uzufrukto teise naudoto daikto išlaikymo išlaidas (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
CK 1.129 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas, jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai. Ši norma taikytina ir esant nustatytam gyvenimui skyrium (separacijai). Ieškinio senaties termino sustabdymo aplinkybė nustatyta dėl to, kad artimi šalių santykiai vienam sutuoktiniui trukdo pareikšti kitam sutuoktiniui ieškinį dėl prievolės vykdymo. Teisės normos tikslas – sudaryti galimybes buvusiam sutuoktiniui nutraukus santuoką ginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį dėl prievolės, atsiradusios santuokos metu. Kadangi šalių santuoka buvo nutraukta 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. gegužės 3 d., o ieškovas ieškinį pareiškė 2014 m. birželio 10 d., t. y. maždaug po mėnesio, tai nėra pažeista ir CK 1.129 straipsnio 2 dalis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo ribų, apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą apeliacinės instancijos teismas 2015 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui apeliacinės instancijos teismas vadovavosi būtent CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes objektyviai nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl šalių turimų priešpriešinių įsiskolinimų. Jokių baigtinių išvadų dėl byloje pirmosios instancijos teismo taikytų ir aiškintų materialinės teisės normų apeliacinės instancijos teismas nepadarė, o perdavė iš naujo nagrinėti visą bylą.
Atsakovė, nesutikdama su teismų išvadomis, padarytomis pakartotinai išnagrinėjus bylą ir nusprendus dėl byloje taikytino dešimties metų ieškinio senaties termino, remiasi kasacinio teismo jurisprudencija ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį, neturėjo pagrindo kitaip spręsti dėl ieškinio senaties taikymo, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. kovo 17 d. sprendimą, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, o apeliacinės instancijos teismas 2015 m lapkričio 15 d. nutartimi tokio ieškinio senaties termino taikymo nepaneigė.
Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (iš anksto), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2007">3K-3-364/2007</a>). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-611/2018, 24 punktas).
Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės kasaciniame skunde pacituoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai pateikti bylose, kuriose aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių, – atsakovės nurodytose kasacinio teismo bylose pateikti proceso teisės normų išaiškinimai ne apie apeliacinės instancijos, bet apie kasacinio teismo nurodymų privalomumą teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnis 2 dalis).
Kasacinis teismas dėl apeliacinės instancijos teismo nurodymų grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui privalomumo yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis gali daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, teismas, iš naujo tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti kitas bylos aplinkybes ir turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDItNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102-695/2015">3K-3-102-695/2015</a>; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTktNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-459-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-459-611/2015">3K-3-459-611/2015</a>).
Nagrinėjamoje byloje, minėta, apeliacinės instancijos teismas 2015 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visą bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išnagrinėti pareikštus šalių reikalavimus ir atsikirtimus iš naujo pagal byloje pateiktus įrodymus visais keliamais aspektais, tarp jų – ir dėl ieškinio senaties institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, ir pagal iš naujo nustatytas aplinkybes padaryti išvadas dėl taikytino ieškinio senaties termino.
Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui priteisti skolą
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu nustačius buvusių sutuoktinių – šios bylos šalių – gyvenimą skyrium, pasibaigė bendras šeimos gyvenimas, kaip šeimos funkcionavimo pagrindas. Patvirtinus gyvenimą skyrium, be kita ko, nusprendžiama ne tik dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, bet ir dėl jo teisinių padarinių – sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių (CK 3.76 straipsnio 1 dalis); išsprendžiami visi klausimai, susiję su sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimu – padalijamas jų bendras turtas, nustatoma nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, išsprendžiami sutuoktinių tarpusavio ir jų nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimai (CK 3.59 straipsnis).
Nurodyto teismo sprendimo pagrindu atsakovė uzufrukto teise naudojosi ieškovui priklausančia nuosavybe – butu ir neginčija ieškovo sumokėtų sumų už komunalinių paslaugų suteikimą bei nekvestionuoja savo pareigos kompensuoti dalį ieškovo išlaidų, susijusių su mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimu dėl šios teismo nustatytos uzufrukto teisės įgyvendinimo. Tačiau atsakovė nesutinka su skolos ieškovui termino nustatymu, nes, jos manymu, ieškovo reikalavimui turi būti taikomas ne dešimties metų ieškinio senaties terminas, kaip nusprendė bylą nagrinėję teismai, bet trejų metų ieškinio senaties terminas, ir ji sutinka ieškovui kompensuoti tik atitinkamą dalį tų išlaidų, kurias jis patyrė per šį terminą.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovės argumentų dėl jai palankaus trejų metų ieškinio senaties termino taikymo, pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125 straipsnis 1 dalis).
Atsakovė – uzufruktatorė teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimo pagrindu privalo išlaikyti (prisidėti išlaikant) uzufrukto objektą. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms uzufruktatorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (CK 4.4 straipsnis 1, 2 dalys). Nurodytame teismo sprendime, kuris yra uzufrukto teisinių santykių tarp šalių pagrindas, nenustatyta konkreti iš jo kylančių pareigų vykdymo tvarka. Nepateiktas ir šalių susitarimas dėl iš uzufrukto kylančių pareigų vykdymo tvarkos.
Ieškovas – uzufrukto savininkas, o ne atsakovė – uzufruktatorė yra teisinių santykių su komunalinių paslaugų tiekėjais šalis; ginčas, minėta, kilęs būtent dėl pareigos atsiskaityti už suteiktas komunalines paslaugas. Vadinasi, atsakovės pareiga dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo atsiranda ne tretiesiems asmenims, o uzufrukto objekto savininkui, kuris vykdė sutartines atsiskaitymo prievoles komunalinių paslaugų teikėjams, kurių paslaugomis naudojosi ir atsakovė.
Nėra teisinio pagrindo atsakovės skolą ieškovui, atsiradusią iš ieškovo įvykdytos prievolės komunalinių paslaugų tiekėjams, traktuoti kaip žalą ir jos priteisimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Taip pat nėra teisinio pagrindo atsakovės nekompensuotų ieškovui, o pastarojo patirtų išlaidų už komunalines paslaugas traktuoti kaip periodinių mokėjimų, kas galėtų lemti kito sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo galimybę (CK 1.125 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Minėta, kad periodinių mokėjimų prievolę komunalinių paslaugų tiekėjams turi ieškovas, nes jis yra sutartinių santykių su paslaugų tiekėjais šalis, o atsakovės prievolė ieškovui traktuotina kaip skola, neturinti periodinio mokėjimo pobūdžio. Nesant skolos periodinio mokėjimo prievolės, skolos priteisimui taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-969/2017).
Taip pat byloje aktualu, kad galima konstatuoti CK 1.129 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą ieškinio senaties termino sustabdymo atvejį – prievolės šalys – buvę sutuoktiniai. Ši norma taikoma ir esant nustatytam gyvenimui skyrium (separacijai), kuris, minėta, buvo nustatytas teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimu. Šalių santuoka buvo nutraukta 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2014 m. gegužės 3 d., ieškovas ieškinį pareiškė 2014 m. birželio 10 d., taigi pareikštas reikalavimas atitinka CK 1.129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Pagal pateiktus duomenis, ieškovas turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktu, sprendžia, kad ieškovo prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame teisme patirta 6,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. pažyma). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,61 Eur (šešis Eur 61 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Antanas Simniškis
