Civilinė byla Nr. e3K-3-206-701/2018
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08557-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.8; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. įmonės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. įmonės ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio butų ūkis“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M., V. M. ir (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros įgyvendinimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 7277,63 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Ieškovė nurodė, kad ji valdo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šios patalpos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims V. M. ir V. M., patalpose įsteigta odontologijos klinika. Atsakovė valdo, naudoja ir prižiūri daugiabučiame name, kuriame yra pirmiau nurodytos patalpos, esančius bendrojo naudojimo objektus. Ieškovės valdomos patalpos buvo tris kartus, t. y. 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. liepos 12 d. ir 2015 m. liepos 20 d., užlietos nuotekomis. Šių užliejimų priežastys – vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų (nuotekų sistemos), esančių daugiabučiame name ir iki šio namo įvado, trūkumai (defektai). Paskutiniai du užliejimai nulėmė medicinos įrangos, buvusios odontologijos klinikoje, gedimus. Ieškovė, šalindama šiuos gedimus, patyrė 6977,65 Eur remonto išlaidas. Be to, ieškovė sumokėjo 300 Eur už teisines konsultacijas ir pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo parengimą. Atsakovės atsakomybė atlyginti pirmiau nurodytas išlaidas kyla pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 6977,65 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; atmetė kitą ieškinio dalį.
Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, atsakovės atsakymu į ieškovės pretenziją, nustatė, kad ieškovės valdomas odontologijos kabinetas buvo užlietas tris kartus, t. y. 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. liepos 12 d. ir 2015 m. liepos 20 d., užliejimų priežastis – užsikimšusi kanalizacija.
Teismas nustatė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija 2006 m. balandžio 1 d. sudarė pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį. Atsakovė šia sutartimi įsipareigojo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“, vykdyti daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), būklės nuolatinius stebėjimus, užtikrinti pastato pagrindinių konstrukcijų mechaninį patvarumą, šalinti smulkius defektus, užtikrinti bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų saugų naudojimą, jų profilaktiką, derinimą, prisiimdama atsakomybę už pastato, įskaitant buitinių nuotekų šalinimo tinklų, atitiktį privalomųjų reikalavimų visumai. Be to, teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės valdyba 2002 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 158v paskyrė atsakovę daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore.
Teismas taip pat nustatė, kad šalys 2008 m. rugpjūčio 1 d. sudarė negyvenamųjų patalpų priežiūros paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovės valdomų negyvenamųjų patalpų ir jose esančios inžinerinės įrangos priežiūros paslaugas.
Teismas konstatavo, kad atsakovė nevykdė daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose esančių vamzdynų techninės priežiūros, neužtikrino, jog tokia priežiūra būtų vykdoma atliekant ne tik avarijų likvidavimo, bet ir prevencinio pobūdžio darbus (vamzdynų išvalymo darbai ir pan.). Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vamzdynų išvalymo darbai buvo atliekami tik po to, kai ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl užlietų patalpų. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės valdomas odontologijos kabinetas nebebuvo užlietas, atsakovei atlikus pirmiau nurodytus (vamzdynų išvalymo) darbus, tas rodo, kad būtų buvę galima išvengti žalos, jeigu atsakovė būtų tinkamai atlikusi savo pareigas, užtikrindama namo inžinerinių tinklų techninę būklę, saugų naudojimą ir atlikdama prevencinio pobūdžio darbus. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovė netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, todėl yra atsakinga už kilusią žalą.
Teismas nustatė, kad medicinos įrangos remonto darbai kainavo 6977,65 Eur, ir, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, pripažino, jog atsakovė turi atlyginti šias ieškovės išlaidas. Kita vertus, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 300 Eur išlaidų už teisines paslaugas atlyginimo priteisimo, konstatavęs, kad šios išlaidos nėra tiesioginiai nuostoliai, susiję su atsakovės veiksmais.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 20 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį.
Kolegija priėmė naujus įrodymus, kuriuos atsakovė pridėjo prie savo apeliacinio skundo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis).
Kolegija, remdamasi naujais įrodymais, nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. A-393 „Dėl AB „Panevėžio butų ūkis“ skyrimo daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriumi“, kuris įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., pripažino netekusiu galios Panevėžio miesto savivaldybės valdybos 2002 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 158v (šios nutarties 6 punktas) – daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nebėra įtrauktas į atsakovės administruojamų nekilnojamojo turto objektų sąrašą.
Kolegija konstatavo, kad atsakovė tuo laikotarpiu, kuriuo ieškovė galimai patyrė nuostolius, nebuvo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant inžinerinius įrenginius – vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, valdytoja. Valdymo teisė neperėjo ir pagal 2006 m. balandžio 1 d. pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį bei 2008 m. rugpjūčio 1 d. negyvenamųjų patalpų priežiūros paslaugų sutartį (šios nutarties 6–7 punktai).
Atsakovė, kaip daugiabučio namo priežiūros pagal sutartį su namo savininkais vykdytoja, privalėjo ginčo laikotarpiu laikytis statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ nuostatų. Kolegijos vertinimu, šio teisės akto nuostatos suponuoja išvadą, kad atsakovė turėjo pareigą tik informuoti apie daugiabučio namo būklės apžiūrų metu nustatytas deformacijas, defektus ar šiurkščius namo naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimus, dėl kurių kyla pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai ar galimi dideli materialiniai nuostoliai, bet ne savarankiškai vykdyti kokius nors darbus. Paslaugų sutartis, sudaryta tarp atsakovės ir bendrijos, skirtingai negu interpretuoja ieškovė, patvirtina, kad atsakovė yra namo techninės priežiūros vykdytoja, smulkių defektų šalintoja, kuri, vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, teikia bendrijai statinio kasmetinės apžiūros aktus ir informuoja bendriją apie pastebėtus defektus, deformacijas, įrangos gedimus, teikia rekomendacijas dėl šių defektų pašalinimo.
Kolegijos vertinimu, būtent bendrijos nariai, spręsdami klausimus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu, tvirtindami bendrijos metinę pajamų ir išlaidų sąmatą, bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (remonto ar rekonstrukcijos) ar modernizavimo metinį bei ilgalaikį planą, lėšų įstatymuose ir kituose teisės aktuose nurodytiems privalomiesiems statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimams įgyvendinti kaupimo tvarką, sprendžia, kaip ir kokiu eiliškumu šalinti rekomendacijose nurodomus bendrojo naudojimo objektų trūkumus ir gedimus. Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina.
Kolegija apibendrindama konstatavo, kad atsakovės pareigų ir atsakomybės apimtis nėra tapati pareigų apimčiai, nustatytai statinio savininkui (valdytojui) pagal CK 6.266 straipsnį, nes atsakovė šio straipsnio prasme nėra statinio valdytoja. Kolegijos vertinimu, ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės siūlė ieškovei pakeisti atsakovą tinkamu, tačiau ieškovė nepasinaudojo šia teise ir toliau laikėsi pozicijos dėl atsakovės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį. Kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad egzistuoja pagrindas atmesti ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, padarytos dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų, atlyginimą. Atsakovė, priešingai negu konstatavo kolegija, yra daugiabučio namo valdytoja – jai pagal 2006 m. balandžio 1 d. pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. negyvenamųjų patalpų priežiūros paslaugų sutartį pavestas daugiabučio namo, įskaitant ir ieškovės valdomas patalpas, administravimas ir valdymas, siekiant užtikrinti daugiabučio namo atitiktį privalomų reikalavimų visumai. Vadinasi, atsakovė yra atsakinga ieškovei pagal CK 6.266 straipsnį, tas reiškia, kad ieškinys, priešingai negu sprendė kolegija, yra pareikštas tinkamam atsakovui.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daugiabučio namo administratoriaus pareigas ir atsakomybę. Atsakovė, kaip daugiabučio namo administratorė, privalėjo, vadovaudamasi aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 (2010 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. D1-1067 redakcija) patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ nuostatomis, vykdyti nuotekų šalinimo sistemos priežiūrą (palaikyti pralaidumą bei sandarumą ir t. t.). Atsakovė, ką nustatė pirmosios instancijos teismas, nevykdė šios pareigos ir todėl (užsikimšus kanalizacijai) buvo užlietos ieškovės valdomos patalpos.
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CPK 314 straipsnyje įtvirtintą išimtį, priimdamas naujus įrodymus. Šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, aptariami įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui. Kolegija, neįsigilinusi į pirmosios instancijos teisme pateiktų dokumentų turinį ir nustatytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir be pagrindo priėjo prie išvados dėl netinkamo atsakovo.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovė nėra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė – bendrojo naudojimo objektams valdyti yra įsteigta bendrija (CK 4.84 straipsnio 1 ir 10 dalys).
Atsakovė, vykdydama daugiabučio namo priežiūrą pagal 2006 m. balandžio 1 d. pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį, privalo tik informuoti bendriją apie apžiūrų metu nustatytus defektus, deformacijas, keliančias pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai. Namo butų ir kitų patalpų savininkai priima sprendimus dėl tokių pasekmių likvidavimo. Atsakovė be bendrijos narių sprendimo negalėjo pašalinti inžinerinių įrenginių trūkumų, todėl neprivalo atsakyti už žalą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl statinių savininko (valdytojo) atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros įgyvendinimo
Civilinės teisės, inter alia (be kita ko), ginamos, taikant asmeniui, pažeidusiam šias teises, civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).
Pagrindas civilinei atsakomybei (žalos atlyginimo forma) bendraisiais atvejais kilti egzistuoja, jeigu nustatomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis). Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei (bendraisiais atvejais) kilti yra būtinas įvardytų sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.
Priklausomai nuo neteisėtų veiksmų pobūdžio (pažeidimo objekto), skiriama sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).
CK yra reglamentuoti specialieji deliktinės civilinės atsakomybės atvejai, tarp šių atvejų –statinių savininko (valdytojo) atsakomybės atvejis, įtvirtintas 6.266 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Pagal šią teisės normą statinių savininkas (valdytojas), nustačius atsakomybės taikymo sąlygas, atsako be kaltės, t. y. visais atvejais, nebent įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statinių savininko (valdytojo) civilinei atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnį kilti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563-687/2015">3K-3-563-687/2015</a>; 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTA1LTY4Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-105-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-105-687/2016">e3K-7-105-687/2016</a> 12 punktą).
Sprendžiant dėl atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumo. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, statinių savininkas (valdytojas) turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingas ir atidus, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-57/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-57/2014">3K-7-57/2014</a>; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186-701/2015">3K-3-186-701/2015</a>).
CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Savininkas atsako už statinio trūkumų sukeltą žalą visais atvejais, išskyrus, kai statinio valdymas yra perleistas kitam asmeniui – valdytojui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Valdytoju gali būti asmuo, kuriam valdymo teisė priklauso tiek kaip savarankiška daiktinė teisė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis), tiek kaip nuosavybės teisės sudėtinė dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolių teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjUvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-365/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-365/2005">3K-7-365/2005</a>). Sprendžiant, ar buvo perleista statinio valdymo teisė griežtosios atsakomybės taikymo kontekste, reikia nustatyti, ar valdytojui perduota teisinė ir faktinė pareiga užtikrinti statinio saugumą.
Pagal kasacinio teismo praktiką statinio valdytoju nelaikomas asmuo, kuriam perduota tik statinio techninės priežiūros funkcija, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kad statinys perduodamas kitam asmeniui savarankiškai valdyti (pvz., pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTA1LTY4Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-105-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-105-687/2016">e3K-7-105-687/2016</a>, 22 punktas; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjctNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-27-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-27-701/2017">e3K-3-27-701/2017</a>, 22.2 punktas). Statinio valdymas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu. Kai statinio valdymas perleidžiamas sutartimi, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tokio susitarimo turinį (pvz., pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186-701/2015">3K-3-186-701/2015</a>).
Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad, priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, atsakovė, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant nuotekų šalinimo sistemą (kanalizaciją), administratorė, yra šių objektų valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme ir kartu atsakomybės už šių objektų trūkumus subjektas. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo teisės aiškinimo ir taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės valdyba 2002 m. gegužės 21 d. sprendimu paskyrė atsakovę daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore. Šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai 2004 m. rugpjūčio 6 d. įsteigė bendriją, ši bendrija ir atsakovė 2006 m. balandžio 1 d. sudarė pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį. Be to, pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad 2015 m. liepos 12 d. ir 2015 m. liepos 20 d., užsikimšus nuotekų šalinimo sistemai, buvo užlietos ieškovės valdomos patalpos ir šiose patalpose esanti medicinos įranga.
CK 4.83 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos steigimo momentu) nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. CK 4.84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pagal CK 4.84 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojusi pirmiau nurodytos bendrijos steigimo momentu) administravimas pasibaigia šio kodekso 4.250 straipsnyje nustatytais pagrindais, taip pat įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus arba sudarius jungtinės veiklos sutartį. Vadinasi, atsakovė nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d., kai buvo įsteigta (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija, neteko savo, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorės, statuso, kaip šis statusas suprantamas pagal CK 4.84 straipsnio, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 4.236–4.252 straipsnių ir kitų materialiosios teisės normų nuostatas.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, atsakovė ieškovės turto užliejimo momentu nebuvo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorė.
Šioje nutartyje jau buvo atskleista, kad savarankiško teisinio subjektiškumo daryti statiniui ūkinį ir fizinį poveikį turėjimas yra aplinkybė, pagal kurią CK 6.266 straipsnio prasme identifikuotinas statinio valdytojo statusas (žr. 25–26 punktus). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017, 32 punktas). Vadinasi, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teisinio statuso turėjimas, kitaip negu savo kasaciniame skunde aiškina ieškovė, savaime nereiškia bendrojo naudojimo objektų valdytojo statuso CK 6.266 straipsnio prasme turėjimo.
Kaip minėta, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija ir atsakovė 2006 m. balandžio 1 d. sudarė pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šios sutarties nuostatas, nustatė, kad atsakovė yra daugiabučio namo techninės priežiūros vykdytoja, smulkių defektų šalintoja, vykdydama sutartyje nurodytus įsipareigojimus, teikia bendrijai statinio kasmetinės apžiūros aktus ir informuoja bendriją apie pastebėtus defektus, deformacijas, įrangos gedimus ir teikia rekomendacijas dėl šių defektų pašalinimo.
Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovei 2006 m. balandžio 1 d. sutartimi pavestos vykdyti namo techninės priežiūros funkcijos (in abstracto (abstrakčiai, apskritai); toliau nutartyje bus pasisakyta dėl šio pavedimo apimties). Kaip minėta, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sutartimi kitam asmeniui perdavus tik statinio techninės priežiūros veikiant pagal užsakovo nurodymus teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (žr. šios nutarties 26 punktą). Vadinasi, atsakovė pagal pirmiau nurodytas pareigas, kurias jai pavedė vykdyti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, nėra namo bendrojo naudojimo objektų valdytoja CK 6.266 straipsnio prasme.
Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų taikymo, turi nustatyti faktines aplinkybes, dėl kokių priežasčių padaryta žala ir ar ji yra susijusi priežastiniu ryšiu su pastato, statinio, įrenginio, jų konstrukcijų sugriuvimu ar trūkumais, lėmusiais žalos padarymą. Griežtoji atsakomybė taikytina, tik konstatavus, kad žala padaryta dėl objekto ar jo atskirų dalių (konstrukcijų) sugriuvimo, kitokių trūkumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgtMjE5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508-219/2017">3K-3-508-219/2017</a>, 35 punktas).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovės odontologijos kabinetas buvo užlietas dėl užsikišusios buitinės kanalizacijos (buitinių nuotekų šalinimo tinklų). Byloje nėra nustatyta, kad buitinė kanalizacija užsikimšo dėl jos konstrukcijų trūkumų. Dėl to pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes įvykis neatitinka CK 6.266 straipsnio 1 dalyje reikalaujamų taikyti sąlygų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu savo kasaciniame skunde nurodo ieškovė, pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atsakovės atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnį kilti.
Ieškovė šios bylos procese nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio teisinis pagrindas – CK 6.266 straipsnis. Toks pagrindas yra įvardytas ir pačiame ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas tokiu ginčo materialiojo teisinio santykio įvertinimu, priėjo prie išvados, kad ieškinys yra pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal tokį ieškinį, t. y. netinkamam atsakovui, ir, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovei pakeisti atsakovą tinkamu, o ši atsisakė, atmetė ieškinį.
Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šalių pateiktas teisės aiškinimas nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTI0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-248/2017">e3K-3-420-248/2017</a>, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY0LTY4Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-464-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-464-687/2017">e3K-3-464-687/2017</a>, 22 punktas).
Pažymėtina, kad, formuluojant ieškinio faktinį pagrindą, be kitų aplinkybių, nurodytos aplinkybės, susijusios su daugiabučio namo nuotekų šalinimo sistemos (kanalizacijos) techninės priežiūros vykdymu ir šios priežiūros tinkamumu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, jog šis teismas sprendė deliktinės civilinės atsakomybės taikymo bendraisiais pagrindais (žr. šios nutarties 20 punktą) klausimą, nustatęs, kad egzistuoja visos sąlygos, įskaitant ir atsakovės neteisėtus veiksmus, pasireiškusius, teismo vertinimu, tinkamos nuotekų šalinimo sistemos techninės priežiūros neužtikrinimu, konstatavo, jog yra pagrindas atsakovės atsakomybei kilti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtas faktines aplinkybes, kurios buvo nurodytos ieškinio reikalavimui pagrįsti ir, be to, nustatytos pirmosios instancijos teisme, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį santykį, nepagrįstai iš esmės apsiribojo tik pačios ieškovės nurodyto teisinio pagrindo patikrinimu ir įvertinimu. Teismas ex officio (pagal pareigas) privalėjo aiškintis, ar egzistuoja sąlygos, būtinos deliktinei civilinei atsakomybei bendraisiais pagrindais kilti. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl šio ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimo pagrindo.
Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai yra tie subjektai, kurie privalo užtikrinti tinkamą daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Ši priežiūros funkcija gali būti įgyvendinama trejopai: 1) įsteigiant butų ir kitų patalpų savininkų bendriją (žr. papildomai Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos steigimo momentu) 3 straipsnio 1 dalį; 2) sudarant jungtinės veiklos sutartį; 3) pasirenkant (anksčiau – skiriant) daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių (žr. nutarties 29 punktą).
Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrai yra keliami atitinkami reikalavimai, šie reikalavimai nustatyti aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 (2010 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. D1-1067 redakcija, galiojusi ieškovės turto užliejimo momentu) patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ (toliau – Reglamentas). Reglamento 5 punkte įtvirtinta, kad privalomųjų reikalavimų visumą sudaro: reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus (5.1 punktas): mechaninio atsparumo ir pastovumo (5.1.1 punktas); gaisrinės saugos (5.1.2 punktas); higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos (5.1.3 punktas); saugaus naudojimo (5.1.4 punktas); apsaugos nuo triukšmo (5.1.5 punktas); energijos taupymo ir šilumos saugojimo (5.1.6 punktas); reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad (5.2 punktas): patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, nurodytą Nekilnojamojo turto registro duomenyse (5.2.1 punktas); būtų nepažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos (5.2.2 punktas). Reglamento 7 punktas nustato, kad privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas: nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra (namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techniniu aptarnavimu ir kitais prevenciniais darbais) (7.1 punktas); esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu (7.2 punktas); gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais, įskaitant energijos taupymo priemonių įgyvendinimą (7.3 punktas); gyvenamojo namo avarijų likvidavimo darbais (7.4 punktas). Reglamento 8 punkte išskirti tokie privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo etapai: esamos gyvenamojo namo, jo dalių būklės nustatymas ir jos atitikimo privalomiesiems reikalavimams įvertinimas (8.1 punktas); privalomųjų darbų nustatymas, jų vykdymo ir finansinio plano parengimas (8.2 punktas); privalomųjų darbų įvykdymas (8.3 punktas). Reglamento priede „Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas“ yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) darbų, kurie yra būtini daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros privalomiesiems reikalavimams įgyvendinti, sąrašas, į kurį, be kitų darbų, patenka namo nuotekų šalinimo sistemos pralaidumo ir sandarumo palaikymo, smulkių defektų šalinimo darbai (16 punktas).
Kaip minėta, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jeigu tokia yra įsteigta, privalo užtikrinti tinkamą – pirmiau nurodytus reikalavimus atitinkančią – namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Reglamento 23 punkte, be kita ko, nustatyta, kad gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja jo naudotojas ūkio būdu arba sutarties pagrindu paskirdamas gyvenamojo namo techninį prižiūrėtoją. Vadinasi, pati daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija gali užsiimti šios priežiūros vykdymu arba pavesti tokios priežiūros vykdymą trečiajam asmeniui – profesionaliam techniniam prižiūrėtojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam asmeniui pagal sutartį gali būti pavestos vykdyti tiek visos, tiek atskiros funkcijos, su kuriomis yra siejamas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros įgyvendinimas (tiek, kiek, suprantama, yra objektyviai galimas atitinkamų funkcijų atskyrimas), be to, asmuo gali būti įpareigotas vykdyti tiek visų, tiek atskirų namo bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą – toks aiškinimas neprieštarauja CK, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo, Reglamento ir kitų teisės aktų nuostatoms, kurios reglamentuoja daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros įgyvendinimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad techniniam prižiūrėtojui sutartimi pavestos vykdyti techninės priežiūros apimtis pirmiausia priklauso nuo paties susitarimo su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija turinio (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2006 m. balandžio 1 d. sutartimi, be kita ko, įsipareigojo vykdyti daugiabučio namo būklės nuolatinius stebėjimus, užtikrinti pastato pagrindinių konstrukcijų mechaninį patvarumą, šalinti smulkius defektus, užtikrinti bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų saugų naudojimą, jų profilaktiką, derinimą, be to, prisiėmė atsakomybę už pastato ir kitų sutartyje aptartų bendrojo naudojimo objektų atitikimą privalomųjų reikalavimų visumai. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime yra įvardytos atsakovės sutartinės pareigos, tačiau nėra atskleista, koks yra atsakovei pavestų vykdyti pareigų turinys, inter alia, ką šalys turėjo omenyje savo susitarimu nustatydamos, kad atsakovė privalo užtikrinti daugiabučio namo nuotekų šalinimo sistemos (kanalizacijos), kaip bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas), saugų naudojimą, profilaktiką, derinimą. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą išvadą, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar atsakovei 2006 m. balandžio 1 d. sutartimi pavestų vykdyti pareigų turinys sutampa su pareigų, įtvirtintų Reglamente, turiniu, kitaip tariant, ar atsakovei, be kita ko, buvo pavestos vykdyti visos funkcijos, susijusios su bendrojo naudojimo objekto – namo nuotekų šalinimo sistemos – technine priežiūra.
Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS03MDEvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-701/2018">3K-3-51-701/2018</a>, 48 punktas). Kaip žinoma, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija neturi galimybės pasisakyti, ar atsakovė privalėjo pagal sutartį imtis veiksmų, kurie užtikrintų nuotekų šalinimo sistemos pralaidumą, ir ar tokių veiksmų nesiėmimas gali būti kvalifikuotas kaip neteisėtas neveikimas.
Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad civilinės atsakomybės taikymo klausimui išspręsti yra būtinas papildomas faktinių aplinkybių ištyrimas, todėl kasacinis teismas naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo išsiaiškinti faktines aplinkybes, susijusias su atsakovei 2006 m. balandžio 1 d. pastato administravimo ir nuolatinės techninės priežiūros paslaugų sutartimi pavestų vykdyti pareigų turiniu.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovės apeliaciniame skunde yra keliamas ir dar vienas fakto – žalos dydžio – klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo pasisakyti ir dėl šio klausimo, su kuriuo taip pat yra betarpiškai susijęs civilinės atsakomybės taikymas (žr. šios nutarties 20 punktą).
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
Nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr. CPK 314 straipsnį).
Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOC05NjkvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-38-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-38-969/2015">3K-3-38-969/2015</a>, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTgtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-218-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-218-916/2016">3K-3-218-916/2016</a> 14 punktą).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), jog naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTgtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-218-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-218-916/2016">3K-3-218-916/2016</a> 15 punktą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija, kuri užtikrina šalių lygybės principą, reikalaujantį, kad kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę nei priešinga šalis padėtį; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, par. 24; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, par. 21; 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, par. 30).
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose. Teisėjų kolegija nurodo, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teisėtas procesinis veiksmas tik tada, jeigu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti draudimo priimti naujus įrodymus išlygą, suteikia priešingai bylos šaliai galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų.
Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą poziciją, papildomai akcentuoja, jog apeliacinio skundo ir prie šio skundo pridėtų naujų įrodymų išsiuntimas priešingai bylos šaliai, kad ši proceso įstatymo nustatyta tvarka pateiktų atsiliepimą į apeliacinį skundą, savaime nereiškia tinkamo pirmiau nurodytos sąlygos įgyvendinimo – teismas privalo informuoti šalį apie savo ketinimą priimti naujus įrodymus. Pagrindas pripažinti tinkamą bylos šalies teisės pasisakyti (pateikti savo nuomonę) dėl naujų įrodymų užtikrinimą egzistuoja tik tada, jeigu bylos šalis yra informuota apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą priimti naujus įrodymus (ir jais remtis) ir jai yra nustatytas protingas terminas paaiškinimams dėl naujų įrodymų pateikti.
Atsakovė prie savo apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas juos priėmė. Teismas, nors pati atsakovė net nenurodė priežasčių, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, priėjo prie išvados, kad egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, siekiant visapusiško ir išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 54–55 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog egzistuoja pagrindas priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus, turėjo informuoti ieškovę apie savo ketinimą priimti šiuos įrodymus ir atitinkamai nustatyti jai protingą terminą savo paaiškinimams dėl tokių įrodymų pateikti. Nauji įrodymai buvo išsiųsti kartu su apeliaciniu skundu, tačiau ieškovė nebuvo informuota apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą priimti šiuos įrodymus. Kaip minėta, paties išsiuntimo fakto savaime nepakanka, kad būtų pripažintas tinkamas bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pirmiau įvardytu procesiniu neveikimu pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK nuostatų priimant naujus įrodymus nesilaikymas savaime nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą neteisėtu ir jį naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą procesinį sprendimą) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai daugiausia lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad teismo išvados dėl pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnį (ir kartu tenkinti ieškinį) nebuvimo nėra išimtinai grindžiamos naujais įrodymais. Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nesuteikdamas ieškovei galimybės pasisakyti dėl naujų įrodymų, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, kuris sudarytų savarankišką pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi, kad ieškovei bet kuriuo atveju turi būti sudaryta galimybė pasisakyti dėl atsakovės pateiktų naujų įrodymų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija neturi galimybės paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, nes nėra aiškus galutinis bylos išsprendimo rezultatas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 11,68 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą (CPK 93 ir 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Antanas Simniškis
