Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-196-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00512-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko A. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. J. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Luminor Bank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo 47 043 Eur žalos atlyginimo, uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais technologiniais vamzdynais (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovo 6 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2006 m. sausio 30 d. ji ir atsakovas sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 1 MW katilinės montažo sutartį Nr. 60130 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo per metus iš ieškovės nupirkti atitinkamą šilumos kiekį ir už nupirktą šilumos energiją mokėti Sutartyje nustatytą kainą. Iki 2012 metų jokių nusiskundimų ar pretenzijų dėl Sutarties vykdymo iš atsakovo nebuvo gauta. 2013–2014 metų šildymo sezono metu atsakovas iš ieškovės nupirko žymiai mažiau šilumos energijos nei įprastai, o nuo 2014 metų pavasario šilumos energijos pirkimą nutraukė. Ieškovė tvirtina, kad 2013–2014 metais sumažėjusį atsakovui parduotos šilumos energijos kiekį lėmė neteisėti atsakovo veiksmai – biokuro katilinės įrengimas ir jos prijungimas prie ieškovei priklausančių technologinių vamzdynų, dėl šių veiksmų ieškovė patyrė žalą, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai ir sąžiningai vykdęs Sutartį, t. y. iš ieškovės pirkęs šilumos energiją pagal realų šilumos energijos poreikį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 30 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 1 MW katilinės montažo sutartį Nr. 60130, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovo ūkyje (duomenys neskelbtini) sumontuoti 1 MW galios katilinę bei rekonstruoti atsakovo šiltnamių šildymo sistemą; tiekti termofikacinį vandenį atsakovo patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir technologinėms reikmėms pagal šalių suderintą temperatūros ir šilumos tiekimo grafiką; parduoti šilumos energiją už 10,551 ct/kWh (be PVM) kainą, apskaičiuotą pagal algoritmą; atsakovui nupirkus 99 750 MW šilumos energijos kiekį, parduoti atsakovui jo ūkyje sumontuotą katilinę, prie jos priklausančią įrangą bei ieškovės nutiestus šilumos energijos tiekimo tinklus už 1 Lt (0,29 Eur). Atsakovas pagal Sutartį įsipareigojo per metus iš ieškovės nupirkti šilumos kiekį, apskaičiuotą centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainos skaičiavimo algoritmo 1.5 punkte (9975 MW šilumos energijos kiekį); už nupirktą šilumos energiją mokėti Sutartyje nustatytą kainą.

2006 metais ieškovė, pasitelkdama AB „DNB lizingas“, atsakovo ūkyje sumontavo dujinės katilinės komplektą ir prie jo priskirtą įrangą, savo lėšomis įrengė technologinius vamzdynus ir, juos sujungdama į bendrą sistemą, sukūrė visiškai funkcionuojančią katilinę su visais tinklais, galinčią užtikrinti atsakovo šilumos energijos ir karšto vandens poreikius.

2008 m. sausio 1 d. ieškovė ir atsakovas sudarė papildomą susitarimą Nr. 3 prie Sutarties (toliau – Susitarimas). Šiuo Susitarimu šalys nutarė pakeisti šilumos energijos pardavimo kainą, nustatydamos, jog nuo Susitarimo sudarymo momento atsakovas už patiektą kokybišką šilumos energiją moka sutartinę 4,36 ct/kWh (0,0126 Eur) kainą, o už nekokybišką – 3,49 ct/kWh (0,010 Eur) kainą. Šalims sudarius minėtą Susitarimą bei patvirtinus naują šilumos ir karšto vandens kainos skaičiavimo algoritmą, kitos Sutarties sąlygos keičiamos nebuvo ir apskaičiuotas šilumos energijos kiekis, kurį atsakovas per metus privalo nupirkti iš ieškovės, nebuvo pakeistas. Susitarime nustatyta šilumos energijos kaina iki patikslinto ieškinio padavimo dienos nebuvo pakeista.

2016 m. birželio 1 d. atsakovas pagal pirkimo–pardavimo sutartį nusipirko ginčo katilinę iš AB DNB banko. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuo 2006 m. iki 2016 m. ieškovė būtų teikusi pretenzijų atsakovui dėl netinkamo sutarties vykdymo.

Teismas akcentavo, kad teisingam ginčo išsprendimui tikslinga nustatyti, kas lėmė netinkamą sutarties vykdymą. Šalys 2006 m. rugpjūčio 1 d. sutarties 3.1 punkte susitarė, kad vykdydamos šios sutarties sąlygas jos vadovaujasi Energetikos sistemos šilumos ūkio eksploatavimo ir energijos tiekimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) bei priešgaisrinės ir darbo saugos reikalavimais. Sutarties 3.2 punktas nustato, kad planinius šilumos ūkio remontus tiekėja UAB „Izobara“ derina su užsakovu (atsakovu) ne vėliau kaip prieš dešimt dienų iki tokio pobūdžio darbų pradžios. Sutarties 3.4 punktas įtvirtina, kad šildymo sezono pradžią ir pabaigą nustato užsakovas (atsakovas). Pagal Sutarties 3.5 punktą už katilinės eksploatavimą visiškai atsako tiekėjas. Įvertinęs sutarties sąlygas teismas padarė išvadą, kad ieškovė privalėjo rūpintis tinkamu katilinės eksploatavimu, jos remontu, privalomomis patikromis.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė 2006–2016 metais būtų atlikusi katilinės apžiūras ir patikrinimus, nors pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo katilinė turi trūkumų, dėl kurių jos eksploatuoti buvo negalima. Įvertinęs šias Sutarties sąlygas, teismas padarė išvadą, kad ieškovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų.

Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp sutarties nevykdymo ir žalos, nes atsakovo sutarties nevykdymas (netinkamas vykdymas) pasireiškė tuo, jog jis negalėjo tinkamai įvykdyti sutarties dėl ieškovės nevykdomų įsipareigojimų. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, kad beveik visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovui dėl netinkamo sutarties vykdymo. Teismo vertinimu, pateiktu ieškiniu siekiama spręsti finansinių reikalavimų tenkinimo ieškovės bankroto procese klausimus. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovo neteisėto naujos katilinės įrengimo. Tokio draudimo šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo, o naujos katilinės poreikis buvo objektyviai pagrįstas.

Dėl ieškovės reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis technologiniais vamzdynais teismas pažymėjo, kad atsakovas nusipirko ginčo katilinę su specifikacijoje išvardytais daiktais. Nors specifikacijoje nėra nurodyti technologiniai vamzdynai, kurie yra prijungti tarp ginčo katilinės ir atsakovo šiltnamių, teismas šį turtą (vamzdynus) kvalifikavo kaip pagrindinio daikto – katilinės priklausinį (tarnaujantįjį daiktą). Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad technologinį vamzdyną ištiko pagrindinio daikto (katilinės) likimas – jis perėjo atsakovo nuosavybėn.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 47 043 Eur žalos atlyginimo ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 47 043 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 5 MW katilinės montažo sutartį Nr. 6081. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo atsakovo ūkyje sumontuoti 5 MW galios katilinę, rekonstruoti atsakovo šiltnamių šildymo sistemą, tiekti termofikacinį vandenį atsakovo patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir technologinėms reikmėms pagal šalių suderintą temperatūros ir šilumos tiekimo grafiką, parduoti šilumos energiją už kainą, apskaičiuotą pagal algoritmą, nurodytą šios sutarties priede. Atsakovas įsipareigojo per metus nupirkti 9975 MW šilumos energijos, už nupirktą šilumos energiją sumokėti sutartyje aptartą kainą. Sutarties vykdymo metu atsakovui nupirkus 99 750 MW šilumos energijos, ieškovė įsipareigojo katilinę (sumontuotą katilinės įrangą) bei šilumos tiekimo energijos tinklus parduoti atsakovui už 1 Lt (0,29 Eur) kainą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nors bylos duomenys patvirtina, jog viso sutarties galiojimo metu iki 2012 metų atsakovas nebuvo suvartojęs sutartyje aptarto kasmetinio (metinio) šilumos energijos kiekio, ieškovė to nelaikė sutarties sąlygų pažeidimu ir nereikalavo atlyginti nurodytu laikotarpiu patirtų nuostolių (negautų pajamų). Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo nuostata dėl ieškovės pareigos užtikrinti šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovo ūkyje sumontuotos katilinės priežiūrą ir eksploatavimą, tačiau šalių pateikti įrodymai neleido padaryti išvados, kad būtent netinkamas nurodytos pareigos vykdymas lėmė žalos ieškovei atsiradimą. Kaip matyti iš 2016 m. sausio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir jo priedų, katilinės būklė užfiksuota tų faktinių aplinkybių nustatymo metu, t. y. 2016 m. sausio 14 d. Tokio turinio įrodymas nepatvirtina katilinės faktinės būklės ginčui aktualiu metu (2013–2015 metais). Be to, tame protokole (kaip įrodyme) katilinės defektai nustatyti tik remiantis paties atsakovo teiginiais. Šalys nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakovo kreipimąsi į ieškovę dėl katilinės įrangos defektų šalinimo ir ieškovės atsisakymą tokius reikalavimus vykdyti.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nors atsakovas teigė, jog šios katilinės poreikį lėmė ūkio plėtra, tačiau bylos duomenys tokios atsakovo išreikštos pozicijos nepatvirtino. Sutarties vykdymo metu suvartojamos energijos poreikis neviršijo ginčo katilinės techninių galimybių, bet nuosekliai mažėjo dar nuo 2010 metų, o nuo 2013 metų suvartojimo sumažėjimas buvo itin ryškus. Dėl to argumentai dėl 2014 metais įvykusios didelės atsakovo ūkio plėtros, dėl kurios ieškovės įrengta katilinė tapo nepakankama užtikrinti ūkiui būtinos energijos poreikio, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad atsakovas neneigė nevykdęs sutartinių įsipareigojimų, neginčijo ieškovės atlikto žalos dydžio apskaičiavimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė įrodė sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto buvimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo buvo atmestas, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisiant ieškovei iš atsakovo 47 043 Eur žalos atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad ieškovė dėl atsakovo sutartinių prievolių nevykdymo patyrė 47 043 Eur žalos, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247, 6.249, 6.251 straipsnius, reglamentuojančius nuostolių atlyginimą, žalos bei jos dydžio nustatymą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsiliepimo į patikslintą ieškinį turinys neginčytinai patvirtina, kad šioje byloje ginčas kilo ir dėl žalos dydžio. Atsakovas apskaičiavo beveik du kartus didesnes negautas pajamas, negu ieškovė galėjo tikėtis gauti pagal Sutartį. Ieškovė patikslintame ieškinyje žalos dydį apskaičiavo atsižvelgdama į tai, kad per metus atsakovas neva privalėjo sunaudoti 179,2200 MW šilumos energijos, nors pati ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, jog, Sutartimi ieškovei įsipareigojus tinkamai prižiūrėti katilinę, per metus atsakovas iš jo įsipareigojo nupirkti 99,750 MW šilumos energijos.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką žalos (negautų pajamų) dydį privalo įrodyti asmuo, kuris reikalauja žalos atlyginimo, kadangi žala bei jos dydis nėra preziumuojami. Sprendžiant, ar žalos (negautų pajamų) dydis yra pagrįstas, privaloma nustatyti, kad pajamos buvo numatytos gauti iš anksto: pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Šuo atveju byloje esančios Sutarties ir jos priedų turinys neginčytinai patvirtina, kad ieškovė galėjo būti iš anksto suplanavusi, jog atsakovas iš jos nupirks 99,750 MW šilumos energijos per metus. Didesnio kiekio atsakovo ūkis pirkti pagal Sutartį nebuvo įsipareigojęs.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovui taikytina civilinė atsakomybė, iš esmės pasisakė tik dėl vienos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – priežastinio ryšio egzistavimo, visiškai nutartyje neanalizavo kitų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų bei žalos, todėl taip buvo netinkamai, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiosios Teismų praktikos, pritaikytos materialiosios teisės normos (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246, 6.249 straipsniai). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, reikalaudamas nuostolių atlyginimo dėl sutarties nevykdymo (t. y. reikalaudamas, kad kitos sutarties šalies atžvilgiu būtu taikytina civilinė atsakomybė), privalo įrodyti žalą, kitos šalies neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Šios civilinei atsakomybei taikyti būtinosios sąlygos nėra preziumuojamos. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, konstatuojant civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų visetą dėl dviejų būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų ir žalos, nutartyje pasisakyta tik tai, kad neva nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama tik dėl šios (vienos) sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (atsakovo veiksmų nevykdant sutarties) ir žalos (ieškovės negautų pajamų).

Byloje esanti medžiaga, priešingai apeliacinės instancijos teismo motyvams, įrodo, kad nuo 2012 m. (UAB „Izobara“ atsiradus finansinių sunkumų) ieškovės sumontuota katilinė iš viso buvo neprižiūrima, nešalinami gedimai. Vadovaudamasis Sutarties 3.1 punktu ir suprasdamas, kad neprižiūrimos ir techniškai netvarkingos katilinės eksploatavimas akivaizdžiai neatitinka nei Taisyklių nuostatų, nei priešgaisrinės saugos reikalavimų, atsakovas nuo 2013 m. stengėsi kaip įmanydamas mažiau naudoti ieškovės sumontuotą katilinę (t. y. katilinė buvo įjungiama esant būtinybei), o nuo 2015 m. katilinei esant avarinės būklės, jos eksploatavimas iš viso buvo nutrauktas, todėl atsakovas pats patyrė nemažus nuostolius.

Sutartyje nebuvo nustatyta jokio draudimo ūkyje pasistatyti papildomą katilinę, juo labiau padidėjus šilumos tiekimo poreikiui, dėl ko papildomos biokuro katilinės pastatymas taip pat negali būti laikomas Sutarties pažeidimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neanalizavo atsakovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) pagal Sutartį, šią sąlygą nustatydamas kaip neginčijamą. Ieškovės negautos pajamos nėra susijusios su atsakovo veiksmais, kurie galėtų lemti civilinę atsakomybę, t. y. atsakovo ūkis visą laiką sutiko, kad ieškovė tiektų šilumos energiją laikydamasi Sutartyje, Taisyklėse bei kituose teisės aktuose nustatytų įpareigojimų.

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 ir 185 straipsnius, nes nevertino byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių, kad tarp ieškovės nurodomos žalos (negautų pajamų) ir atsakovo veiksmų (Sutarties nevykdymo) nėra priežastinio ryšio, bei netinkamai, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai nevertino į bylą pateiktos Sutarties turinio bei pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, kuri įrodo, kad ieškovės sumontuotos katilinės priežiūra nuo 2012 m. sutriko, o 2013 m. katilinė iš viso nebuvo prižiūrima. Sutarties 3.2 ir 3.5 punktai patvirtina, kad pagal Sutartį būtent rangovė (UAB „Izobara“) visą Sutarties laikotarpį privalėjo rūpintis tinkamu katilinės eksploatavimu, jos remontu, privalomomis patikromis.

Byloje esančios Sutarties bei Taisyklių nuostatų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad katilinę eksploatuoti galima tik tuo atveju, jei pagal Taisyklėse nustatytą tvarką yra atliekama nuolatinė katilinės patikra, už kurios tinkamą atlikimą pagal Sutartį buvo atsakinga būtent ieškovė, t. y. Sutarties bei pirmiau nurodytų Taisyklių nuostatų turinys neginčytinai patvirtina, kad ieškovė, nesant jokių pranešimų ar pretenzijų dėl katilinės veiklos sutrikimo, privalėjo ne rečiau kaip kartą per mėnesį tikrinti maksimalaus ir minimalaus dujų slėgio signalizacijos veikimą katilinės dujotiekyje po slėgio reguliatorių, sudaryti kiekvieno katilo remonto žurnalus, kuriuose būtų aprašyti atlikti darbai, naudotos medžiagos ir kt., sudaryti katilų priežiūros grafikus, atlikti periodinę katilų priežiūrą ir kt. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad apie galimai prastą katilinės techninę būklę ji sužinojo tik 2016 m. sausio 14 d., t. y. faktinių aplinkybių konstatavimo metu; atsakovas neinformavo ieškovės apie šildymo sezono pradžią, todėl katilinės eksploatavimas nebuvo atnaujintas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino netgi pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose pripažintų faktų – kad ieškovė ginčo laikotarpiu tinkamai neprižiūrėjo katilinės.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus dokumentus: 2016 m. sausio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2016 m. balandžio 8 d. garo ir vandens šildymo katilo techninės būklės tikrinimo ataskaitas. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad vienas iš ginčo katilinės pečių buvo kiauras bei nebuvo cirkuliacinio siurblio. Byloje pateiktose garo ir vandens šildymo katilo techninės būklės tikrinimo ataskaitose yra konstatuoti įvairūs katilų trūkumai: neatestuotas katilinę prižiūrintis personalas; nustatyta tvarka nepatikrinti apsaugos įtaisai, saugos automatikos, kontrolės ir matavimo prietaisai; neprižiūrėtos katilų eksploatavimo (technologinio valdymo) instrukcijos, faktinės technologinės schemos; nekontroliuojamas katilų vandens režimas; neatliekamas periodinis katilų techninės būklės tikrinimas; netvarkingas (neveikiantis) katilo trieigis vožtuvas; nesandarūs kaitriniai paviršiai, vizualiai matyti vandens pratekėjimai katilo išorėse ir t. t., dėl kurių katilinė buvo pripažinta netinkama naudoti. Taigi nors katilinės kritinė būklė nurodytuose dokumentuose buvo konstatuota 2016 metų sausio ir balandžio mėnesiais, tačiau yra akivaizdu, kad tiek tokio pobūdžio katilinės gedimų negalėjo atsirasti per 1 ar 4 mėnesius, t. y. katilinės pečius buvo ne išplonėjęs, bet prakiuręs, cirkuliacinio siurblio iš viso nebuvo, ne viena, bet daugybė privalomai tikrintinų katilinės dalių nebuvo periodiškai tikrinamos, kaitriniai paviršiai buvo nesandarūs, netvarkingas katilo trieigis vožtuvas, pro katilą bėgo vanduo ir t. t.

Ieškovė, nurodydama priešingas aplinkybes, t. y. kad ji neva tinkamai prižiūrėjo katilinę ir ginčo laikotarpiu ją eksploatuoti buvo galima, turėjo visas galimybes pateikti užpildytus kiekvieno katilo mėnesinius žurnalus, dokumentus, kuriuose būtų fiksuotos katilinės detalių atliktos periodinės ir metrologinės patikros, tačiau ieškovė tokių įrodymų nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad argumentai dėl 2014 metais įvykusios didelės atsakovo ūkio plėtros, dėl kurios ieškovės įrengtos katilinės gaminamos šilumos energijos nepakako atsakovo ūkiui būtinos energijos poreikiui užtikrinti, neįrodyti, išimtinai vadovavosi VĮ Registrų centro išrašu, kuris patvirtina, kad atsakovo ūkyje 2006 metais buvo pastatyti 2 šiltnamiai, tačiau teismas visiškai nevertino to, jog byloje iš viso nebuvo ginčo, kad atsakovo ūkis 2013–2014 metais plėtėsi, t. y. ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme ieškovės nebuvo ginčijama.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino į bylą pateiktos 2016 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir AB DNB banko, pagal kurią atsakovas įsigijo ieškovės sumontuotą katilinę. Jei atsakovui nebūtų buvusi reikalinga ieškovės sumontuotos katilinės tiekiama šilumos energija, jis minėtos katilinės nebūtų pirkęs. Ieškovės katilinė buvo nupirkta turint tikslą ją sutaisyti ir naudoti.

Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas kasaciniame skunde ėmė ginčyti ieškovės pateiktą žalos apskaičiavimą tik tuomet, kai apeliacinis teismas priėmė jam nepalankią nutartį. Atsakovas tiek savo atsiliepimo į patikslintą ieškinį dalyje „Dėl žalos ir nuostolių“, tiek ir kasacinio skundo 15 punkte klaidingai nurodo tiek Sutartyje aptartą, tiek ir faktiškai sunaudojamą energijos kiekį. Byloje nustatyta, kad pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo per metus nupirkti 9975 MW šilumos energijos ir už nupirktą energiją sumokėti Sutartyje aptartą kainą, taip pat nustatyta, kad 2012 metais atsakovas iš ieškovės nupirko tik 1792,20 MW šilumos energijos. Taigi 2012 m. atsakovas iš ieškovės nupirko 8182,8 MW mažesnį šilumos energijos kiekį, nei buvo sulygtas Sutartimi.

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo visiškai skirtingus skaičius: sutartimi sulygtą metinį šilumos energijos kiekį – 99,750 MW, kuris yra 100 kartų mažesnis nei realus Sutartyje šalių sulygtas metinis šilumos energijos kiekis (9975 MW), ir 2012 metais atsakovo iš ieškovės nupirktą 179,2200 MW šilumos energijos kiekį, kuris yra 10 kartų mažesnis nei realiai atsakovo 2012 metais įsigytas šilumos energijos kiekis (1792,20 MW).

Atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame procese neginčijo ieškovės reikalaujamos priteisti žalos dydžio ir jo pagrindimo, procese savo teisėmis naudojosi pasyviai ir nepateikė jokių kitokių žalos dydžio apskaičiavimų, neprašė skirti teismo ekspertizės, taip pat neatliko jokių kitų veiksmų, kurie suteiktų pagrindą spręsti, jog ieškovė galėjo patirti kitokio dydžio žalą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimas byloje iš esmės nebuvo ginčijamas. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikštą ieškinį atmetė iš esmės tik dėl to, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėto priežastinio ryšio tarp sutarties nevykdymo ir žalos. Tuo tarpu dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ginčo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apskritai nekilo.

Formalus atsakovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimo išskyrimas, nors teismas yra atsakęs į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas preziumavo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų egzistavimą ir dėl šios sąlygos nepasisakė. Atsakovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ginčo santykį reglamentuojančiomis Taisyklėmis, yra atmestini – Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje kaip tik konstatavo, kad iš esmės sutinka su Vilniaus apygardos teismo nuostata dėl ieškovės pareigos užtikrinti šalių sudarytos Sutarties pagrindu sumontuotos katilinės priežiūrą ir eksploatavimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje būtent atsakovas teigė, jog Sutartis nutrūko dėl ieškovės neveikimo neprižiūrint katilinės, dėl šios priežasties ir šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga, įrodant aplinkybes, susijusias su neva netinkama katilinės būkle, teko atsakovui. Atsakovas šios pareigos neįvykdė ir nagrinėjamoje byloje neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad ginčo laikotarpiu katilinės techninė būklė buvo prasta. Kita vertus, šiuo laikotarpiu atsakovas naudojosi katilinės generuojama šilumos energija, ieškovei pretenzijų nereiškė. 2013 metais ieškovė jau nebuvo finansiškai pajėgi laikytis visų Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, t. y. atlikti nuolatinę eksploatuojamos katilinės priežiūrą, nes neturėjo finansinių išteklių katilinės patikrinimams atlikti kiekvieną mėnesį.

Pagal Sutarties 3.4 punktą atsakovas turėjo pareigą nustatyti šildymo sezono pradžią ir pabaigą. Tinkamas šios pareigos vykdymas būtų leidęs ieškovei racionaliai susiplanuoti darbus, numatyti piniginius srautus katilinės techninei būklei užtikrinti.

Ieškovė savo poziciją, kad ginčo laikotarpiu tinkamai prižiūrėjo katilinę, grindė liudytojų, kuriuos prašė šaukti liudyti pirmosios instancijos teisme, parodymais. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas nesvarstė šio ieškovės prašymo, o atsakovas savo atsikirtimus į ieškovės argumentus grindė tik žodiniais paaiškinimais bei prielaidomis ir nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio atsakovo atsikirtimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą ir civilinio proceso normų nepažeidė.

Tai, kad atsakovas, deklaravęs papildomos energijos poreikį (kokio esą negalėjo užtikrinti vien tik ieškovės įrengta katilinė), nepateikė racionalaus paaiškinimo, kokiu būdu paskutiniais metais buvo išsiverčiama vien tik su perpus mažesnės galios biokuro katiline (kai ginčo katilinė jau buvo nebenaudojama), leidžia abejoti atsakovo pozicijos dėl jo ūkyje padidėjusio žieminių šiltnamių ploto pagrįstumu ir nuoseklumu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo; įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Atsakovas teisės taikymo aspektu kelia klausimą, ar sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėti veiksmai ir žala yra preziumuojamos ir ar tokia apeliacinės instancijos teismo taikyta prezumpcija nepažeidžia CK 6.245 strraipsnio 3 dalyje, 6.246, 6.249 straipsniuose nustatytų sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kai asmuo, reikalaujantis žalos (negautų pajamų) atlyginimo, atleidžiamas nuo įrodinėjimo, jog pajamos buvo iš anksto numatytos gauti ir pagrįstai tikėtasi jas gauti, esant normaliai veiklai, ir šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472-684/2015">3K-3-472-684/2015</a>).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjctNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327-687/2015">3K-3-327-687/2015</a>).

Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. Bendradarbiavimo pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjctNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327-687/2015">3K-3-327-687/2015</a>).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas. Jis taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad šalys 2006 m. sausio 30 d. sudarė Šilumos energijos tiekimo ir katilinės montažo atsakovo ūkyje sutartį Nr. 60130. Sutarties 3.1 punktu susitarė, kad vykdydamos šios sutarties sąlygas šalys vadovaujasi Energetikos sistemos šilumos ūkio eksploatavimo ir energijos tiekimo taisyklėmis bei priešgaisrinės ir darbo saugos reikalavimais. Sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad planinius šilumos ūkio remontus ieškovė (tiekėjas) derina su atsakovu (užsakovu) ne vėliau kaip prieš dešimt dienų iki tokio pobūdžio darbų pradžios, sutarties 3.5 punkte nustatyta, kad už katilinės eksploatavimą visiškai atsako ieškovė (tiekėjas). Garo ir vandens šildymo katilų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklių (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 4-6 redakcija; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 1-102 redakcija) 12 punkte nustatyta, kad katilą įrengti, remontuoti, derinti ir naudoti gali nustatyta tvarka atestuoti juridiniai ar fiziniai asmenys, turintys išduotą šilumos įrenginių eksploatavimo atestatą; Taisyklių 199 punkte nustatyta, kad katilo savininkas (nagrinėjamu atveju ieškovė) atsako už patikimą ir saugų katilo eksploatavimą ir nuolatinę priežiūrą pagal gamintojo techninių dokumentų, taisyklių ir kitų priežiūros norminių teisės aktų reikalavimus visą katilo naudojimo laiką; eksploatuoti katilus gali katilo savininkas arba pagal sutartį kitas juridinis asmuo, turintis kvalifikuotus darbuotojus, kurie nustatyta tvarka atestuoti ir turintys energetinių įrenginių eksploatavimo atestatą (Taisyklių 1 priedo 7 punktas) ir pan. Sutarties 3.4 punkte, be kita ko, nustatyta, kad atsakovas nustato šildymo sezono pradžią ir pabaigą.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi sutarties sąlygų turinio analize, sprendė, kad ieškovė pagal sudarytą Sutartį ir teisinį reguliavimą privalėjo rūpintis tinkamu katilinės eksploatavimu, jos remontu, privalomomis patikromis. Teismų pozicijos išsiskyrė dėl to, kuri iš sutarties šalių pažeidė sutarties sąlygas, galimai lėmusias netinkamą katilo priežiūrą ir nuostolių atsiradimą.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio tarp sutarties nevykdymo ir prašomų priteisti nuostolių, ieškovės ieškinį atmetė. Šis teismas nurodė, kad atsakovas negalėjo tinkamai visą Sutarties laiką vykdyti sutarties dėl to, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, t. y. nevykdė katilo eksplotavimo priežiūros, kaip nustatyta Sutartyje, nors visą šalių sudarytos Sutarties galiojimo laiką buvo atsakinga už atsakovo ūkyje sumontuotos katilinės priežiūrą, remontą, privalomas patikras ir tinkamą katilinės eksploatavimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nevykdė sutartinių pareigų, nustatytų Sutarties 3.1, 3.2, 3.5 punktuose ir katilo eksplotavimo taisyklėse, dėl to nebuvo galimybės tinkamai eksploatuoti ginčo katilą ir nupirkti reikiamą kiekį šilumos energijos per visą sutarties terminą.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pareigos užtikrinti šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovo ūkyje sumontuotos katilinės priežiūrą ir eksploatavimą ir kad tokia ieškovės pareiga išplaukia ne tik iš teismo nurodyto teisinio reguliavimo, bet ir iš sutarties sąlygų (3.1, 3.2, 3.5 punktai). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalių pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog būtent galimai netinkamas ieškovės nurodytų pareigų vykdymas lėmė nuostolių ieškovei atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas neįrodė, jog sutarto šilumos energijos kiekio nesuvartojimas 2013–2015 metais buvo nulemtas ar esmingai sąlygotas ieškovės neveikimo, pasireiškusio tinkamo katilinės įrangos eksploatavimo neužtikrinimu (CPK 178 straipsnis), tenkino papildomą ieškinį ir priteisė iš atsakovo 47 043 Eur galimai patirtų nuostolių.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, turėjo nustatyti visas sutartinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo aplinkybė, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojama. Šis atsakovo argumentas laikytinas pagrįstu. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo aplinkybė, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojama (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju ją privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>). Taigi, ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas. Be to, kaip pirmiau nurodyta nutarties 24 punkte, ieškovas taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>).

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas iki 2012 metų įsipareigojimus pagal šalių sudarytą sutartį vykdė tinkamai. Nors bylos duomenys patvirtina, kad viso sutarties galiojimo laikotarpiu iki 2012 metų atsakovas nebuvo suvartojęs sutartyje aptarto šilumos energijos kiekio, ieškovė to nelaiko sutarties sąlygų pažeidimu ir nereikalauja atlyginti nurodytu laikotarpiu patirtų nuostolių (negautų pajamų). Ieškovės teigimu, tuo atveju, jeigu atsakovas 2013–2015 metais kasmet būtų nupirkęs tokį šilumos energijos kiekį, kokį jis savo ūkyje sunaudojo 2012 metais, per šį laikotarpį ieškovė būtų gavusi 47 043 Eur pajamų.

Teismų nustatyta, kad ieškovės pateiktas sąskaitas atsakovas apmokėjo laiku (skolų neturėjo), kad atsakovas pagal sutarties sąlygas iš banko nupirko katilą su priklausiniais, kuriuos ieškovė išsimokėtinai lizingo sutarties pagrindu valdė ir buvo pastačiusi atsakovo ūkyje (bylos duomenimis, dėl to tarp šalių taip pat nėra ginčo). Atsakovo teigimu, ginčo katilas jam yra reikalingas dėl ūkio plėtros ir nėra pagrįsti ieškovės argumentai, kad dėl kito katilo įsigijimo buvo sumažintas ir visiškai nutrūko ieškovės tiektos šilumos energijos naudojimas. Šis įrodymas vertintinas kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 185 straipsnis). Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad byloje nėra konstatuota, kokius neteisėtus veiksmus, lėmusius sutarties pažeidimą ir ieškovės galimai patirtus nuostolius, atliko atsakovas. Minėta, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas.

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovės nurodytu 2013–2015 metų laikotarpiu šilumos energijos vartojimo sumažėjimą, o vėliau ir visišką nutrūkimą lėmė ieškovės veiksmai tinkamai nevykdant sutarties, t. y. ieškovei neužtikrinant katilinės tinkamos techninės būklės, dėl ko energijos tiekimas tapo negalimas. Šie atsakovo argumentai byloje nėra paneigti, taip pat byloje nėra konstatuota aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima paneigti ar patvirtinti ieškovės argumentus, kad dėl kito katilo įsigijimo buvo sumažintas ir visiškai nutrūko ieškovės tiektos šilumos energijos naudojimas atsakovo ūkyje.

Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino bylos įrodymus dėl katilų tinkamumo naudoti (2016 m. sausio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole antstolis S. U. konstatavo, kad atsakovo ūkyje esantys katilai neveikia, 2016 m. balandžio 8 d. garo ir vandens šildymo katilo techninės būklės tikrinimo ataskaitose nurodyta, kad vandens šildymo katilai netinkami naudoti). Apeliacinės instancijos teismas šiuos aktus vertino kaip nepatvirtinančius katilų techninės būklės ginčo laikotarpiu, nes jie surašyti ir katilų būklė vertinta 2016 m. Šie įrodymai vertintini kartu su kitais įrodymais, sprendžiant dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo (ar dėl nenaudojimo jie galėjo tapti netinkami naudoti, kaip teigia ieškovė, ir pan.).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116/2012">3K-3-116/2012</a>; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODAtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-480-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-480-687/2016">3K-3-480-687/2016</a>, 20 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustačius negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220/2014">3K-3-220/2014</a>).

Sutartinei atsakomybei taikyti, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, turi būti nustatytas nuostolių dydis. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų nuostolių realumo pagal būtinus nuostolių nustatymo kriterijus, neanalizavo, ar nurodomi nuostoliai yra atsiradę dėl atsakovo netinkamo sutarties vykdymo, netikrino, ar ieškovės nurodytas nuostolių dydis yra pagrįstas, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovas iki 2013 m. vykdė įsipareigojimus pagal šalių sudarytą sutartį (ieškovė neteigė, kad atsakovas būtų nemokėjęs už šilumos energiją iki energijos tiekimas ieškovo ūkyje buvo nutrauktas), ir į tai, kad ieškovė ieškiniu prašo atlyginti negautas pajamas ne pagal sutartyje aptartą, bet pagal 2012 m. atsakovo ūkio nupirktą šilumos energijos kiekį.

Spręsdamas dėl žalos (negautų pajamų) priteisimo teismas turi vertinti skolininko (atsakovo) veiksmų (neveikimo), dėl kurių ieškovė teigė negavusi pajamų pagal šalių sudarytą sutartį, teisėtumą. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sutartinė atsakomybė atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino ir pasisakė dėl ieškovės veiksmų įtakos ir jų priežastinio ryšio su galimai atsiradusiais nuostoliais, bet nenustatė ir neanalizavo, kokias pareigas atsakovas turėjo pagal sutartį, jei atsakovas netinkamai vykdė sutartį, ar šių sutartinių pareigų netinkamas vykdymas galėjo lemti ieškovės nuostolius. Byloje neištirtas abiejų sutarties šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo tinkamumas, šalių bendradarbiavimo ir kitos aplinkybės vykdant sutartį.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių priteisimo, pasisakė tik dėl priežastinio ryšio tarp ieškovės (ne)tinkamo sutartinių pareigų vykdymo ir nuostolių, kitų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų netyrė ir nevertino, nurodęs, kad atsakovas neginčijo ieškovės nurodyto nuostolių dydžio, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir kt. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys. Atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike, atsiliepime į patikslintą ieškinį, atsiliepime į apeliacinį skundą) nurodyti nesutikimo su ieškiniu argumentai (atsakovas nurodo, kad ieškovė pažeidė sutartį, kad ieškovės negautos pajamos nėra susijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais, neveikimu, žalai atlyginti nėra CK nurodytų atsakomybės sąlygų visumos ir pan.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti būtinųjų sutartinei atsakomybei taikyti sąlygų visumą ir tik po to spręsti dėl reikalavimo tenkinimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas tik dėl priežastinio ryšio kaip sutartinės atsakomybės sąlygos ir nevertindamas bei nenustatydamas visų būtinųjų sąlygų sutartinei atsakomybei taikyti, netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 4,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis iš naujo bylą nagrinėsiantis teismas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Antanas Simniškis