Baudžiamoji byla Nr. 2K-409/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.11; 1.1.11.2; 1.1.11.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nuosprendis (juo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 5, 7 punktais, bausmės vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiųjų I. S. ir E. N., tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms) pakeistas – nustatyta D. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant per tą laiką tęsti mokslą ir uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 23 d., apie 13.00 val., Panevėžio „Minties“ vidurinės mokyklos, esančios Kniaudiškių g. 40, aktų salėje, vieną kartą spyrė E. N. į kairę koją ir kumščiu sudavė vieną smūgį į kairio smilkinio sritį, taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti apeliacinio nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas ir paskirti kitą tinkamai individualizuotą auklėjamojo poveikio priemonę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias auklėjamojo poveikio priemonių nepilnamečiams skyrimą ir tik formaliai paskyrė auklėjamojo poveikio priemones, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir į tai, ar nuteistasis galės jas įvykdyti, bei visiškai nemotyvavo jų parinkimo ir paskyrimo, paskyrė dvi tarpusavyje nesuderintas auklėjamojo poveikio priemones.
Kasatorius nurodo, kad teismams iki priimant nuosprendžius buvo žinoma faktinė jo gyvenamoji vieta, t. y. kad jis su motina gyvena Airijoje ir nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio mokosi Katalikiškoje sustiprintoje berniukų mokykloje (Saint Macartan's College). Teismas, skirdamas būtent tokias auklėjamojo poveikio priemones, neatsižvelgė į jo asmenybę po nusikaltimo padarymo, charakteristiką, norą pasikeisti ir pakeisti gyvenimo sąlygas bei kitas svarbias aplinkybes. Skirdamas auklėjamojo poveikio priemones teismas nevertino, ar jis realiai galėjo jam duotą įpareigojimą įvykdyti, ar buvo objektyvios priežastys, neleidžiančios įpareigojimo įvykdyti, ir ar nuteistasis dėjo pastangas, kad gautą įpareigojimą įvykdytų. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju auklėjamojo poveikio priemonė, paskirta įstatymo nustatyta tvarka nekonstatavus ir motyvuotai nepagrindus, yra formali. Šiuo metu jis vykdo paskirtą įpareigojimą mokytis ir tai matyti iš byloje esančių dokumentų. Gyvendamas ir mokydamasis Airijoje susirado naujų draugų, įsiliejo į vietos bendruomenę, jos gyvenimą, su šia šalimi jį sieja socialiniai, dvasiniai ryšiai ir grįžimas į Lietuvą neigiamai paveiktų visą jo dabartinį gyvenimą ir visiškai sužlugdytų dabartinius pasiekimus. Kasatoriaus gyvenimo sąlygos Airijoje yra labai geros (su motina gyvena tetos nuosavame name), o mokyklos reikalavimai griežti ir leidžia tobulėti kaip asmenybei, padaryti tam tikras išvadas ir suformuoti gerąsias charakterio savybes. Tuo tarpu Lietuvoje gyvenimo sąlygos (dviejų kambarių butas, kuriame kartu gyvena neįgali močiutė, kuriai reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra) žymiai blogesnės.
Be to, skundžiama apeliacinio nuosprendžio dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 302-307 straipsnių reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimus, nes joje nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl teismas skyrė būtent tokią auklėjamojo poveikio priemonę. Kasatorius supranta padaryto nusikaltimo pavojingumą, neigiamai vertina savo elgesį, nuoširdžiai dėl to gailisi, daugiau nėra padaręs jokių pažeidimų, atsiprašė nukentėjusiųjų, žala atlyginta, todėl mano, kad teismas, atsižvelgdamas į visas išvardytas aplinkybes, gali skirti kitą auklėjamojo poveikio priemonę, kuri turėtų geriausią auklėjamąjį poveikį. Kasatorius pažymi, kad, klaidingai vertinant paskirtas priemones, jos vykdymą kontroliuojanti institucija verčia jį grįžti į tą aplinką, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, atsiskirti nuo motinos ir tik todėl, kad teismas skyrė tokią auklėjamojo poveikio priemonę, kuri yra visai neindividualizuota ir socialiai neorientuota į motyvuotą elgesio pasikeitimą, nevienareikšmiškai vertinama.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Lina Beinarytė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą, gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones. Apeliacinio teismo nuosprendžiu D. S. skirta viena auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių. Taip pat teismas nepilnamečiui gali skirti vieną, kelis ar visus BK 87 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus ir (arba) vieną, kelis ar visus BK 87 straipsnio 3 dalyje numatytus draudimus. Įstatymas neriboja teismo galimų paskirti nepilnamečiui įpareigojimų ir draudimų skaičiaus. D. S. skirtas įpareigojimas tęsti mokslą ir draudimas be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Pažymėtina, kad draudimas be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą yra aktualus tuo atveju, kada nepilnamečiui tėvai sudaro galimybes išvykti į kitą vietovę ar valstybę ir taip išvengti paskirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymo. Iš bylos duomenų matyti, kad teismams buvo žinoma, jog D. S. motina V. S. gyvena Airijoje ir kad nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio ten gyvena ir mokosi D. S.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes neišdėstė auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu tik keitė pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį BPK 328 straipsnyje numatytais pagrindais, o ne priiminėjo naują nuosprendį. Bausmės skyrimo motyvai D. S. išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismas tinkamai atsižvelgė ne tik į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į visas BK 91 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, kurios reikšmingos skiriant bausmę nepilnamečiui. Byloje nustatyta, kad D. S., veikdamas netiesiogine tyčia, be aiškios priežasties sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kuris tuo metu kaip ir jis buvo nepilnametis, nusikaltimo padariniai itin sunkūs, nes dėl patirtos traumos nusikaltimo padariniai bus juntami visą laiką, jaunas žmogus prarado galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas D. S. auklėjamojo poveikio priemonę su įpareigojimu bei draudimu, BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, nepažeidė.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 80, 82, 87 straipsnių nuostatų taikymo
Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė remiasi teisėtumo, teisingumo, bausmės neišvengiamumo, asmeninės atsakomybės už kaltai padarytą veiką, humanizmo bei kitais principais. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas specialią nepilnamečiams taikomų poveikio priemonių sistemą ir numatydamas specialią nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, sudaro teisinį pagrindą sudėtingam nepilnamečių resocializacijos procesui. Skiriant auklėjamojo poveikio priemones daugiausia dėmesio skiriama ne tiek pačiam nubaudimui, kiek jauno žmogaus asmenybės korekcijai ir tolesnei jo integracijai į pozityvią mikrosocialinę aplinką. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nepilnamečio asmenybę vertinti kompleksiškai (tiek teigiamas, tiek neigiamas savybes) ir, individualizuodamas bausmę, skirti tokias poveikio priemones, kurios didintų nepilnamečio resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, skatintų asmenybės ugdymą.
Teismas, paskyręs D. S. trejų metų laisvės atėmimo bausmę ir įvertinęs tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, gerai apibūdinamas, mokosi, gyvena su tėvais, kurie juo rūpinasi, padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą (BK 92 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam D. S. paskyrė vieną auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą (BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apribodamas nuteistojo D. S. elgesį šis teismas įpareigojo jį tęsti mokslą ir uždraudė be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Kasatorius prašo paskirti jam kitą tinkamai individualizuotą auklėjamojo poveikio priemonę.
Iš kasacinio skundo turinio ir papildomai pateiktų dokumentų galima spręsti, kad nuteistasis vykdo teismo skirtą įpareigojimą tęsti mokslą – D. S. mokosi Katalikiškoje sustiprintoje berniukų mokykloje (Saint Macartan's College) Airijos Respublikoje. Problema kilo dėl draudimo be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą – D. S. deklaruota gyvenamoji vieta yra Panevėžyje, tačiau faktiškai jis su motina gyvena Airijos Respublikoje.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu D. S. paskirta tinkama auklėjamojo poveikio priemonė (elgesio apribojimas), nes ji atitinka BK 92 straipsnio 2 dalies ir 82 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas konkretų įpareigojimą ir draudimą, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino nepilnametį apibūdinančių duomenų ir parinko nuteistajam tokį draudimą (be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių instancijų žinios keisti gyvenamąją vietą), kurio jis realiai negali įvykdyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žemesnės instancijos teismams nuosprendžių priėmimo metu buvo žinoma faktinė D. S. gyvenamoji vieta Airijos Respublikoje, kad ten jis gyvena kartu su motina, nuo 2008 m. rugsėjo mėn. ten ir mokosi. Kasatorius skunde pažymi, kad pas motiną išvyko į Airiją norėdamas atsiriboti nuo neigiamos aplinkos, netinkamų asmenų ir kad jo grąžinimas į Lietuvą visiškai sugriautų jo socialinius ryšius su motina, bendraamžiais Airijoje, mokymo įstaiga, kurioje jam gerai sekasi mokytis, be to, ten yra geresnės jo buitinės gyvenimo sąlygos. Beje, kasatoriaus gerus mokymosi rezultatus patvirtina pateikti dokumentai.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:,,imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai“. Pagal šios Konvencijos 1 straipsnį vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų. Kasatorius ir šiuo metu neturi aštuoniolikos metų, taigi jis laikomas vaiku. Be to, valstybės dalyvės turi užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą (Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis). Remdamasi šiomis nuostatomis, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus pasirinkta gyvenamoji vieta kartu su motina geriausiai atitinka jo, kaip vaiko, interesus. Nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje D. S. paskirtas draudimas akivaizdžiai jį verčia grįžti gyventi į Panevėžį, apeliacinės instancijos teismas į minėtas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas neatsižvelgė, taigi nepaisė vaiko interesų, taip pat nesivadovavo nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 3 punktas). Taikant draudimą nekeisti gyvenamosios vietos nepilnametis šiuo atveju verčiamas keisti savo faktinę gyvenamąją vietą, kuri atitinka geriausius jo interesus ir lūkesčius. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas šį draudimą D. S. paskyrė jo visiškai nemotyvuodamas (BPK 331 straipsnio 1 dalies pažeidimas), neįvertinęs faktinės gyvenamosios vietos ir pirmiau šioje kasacinėje nutartyje nurodytų aplinkybių, kurias privalėjo įvertinti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skiriant nepilnamečiui elgesio apribojimą, įstatymų leidėjas neįpareigoja teismo skirti kartu ir įpareigojimą, ir draudimą (BK 87 straipsnis).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, D. S. paskirtas draudimas nekeisti gyvenamosios vietos naikintinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 80 straipsnio 3 punkto – taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo D. S. elgesys viso proceso metu (gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiojo atsiprašymas, nesislapstymas nuo teisėsaugos institucijų, aiškiai parodytas noras tinkamai atlikti įpareigojimus) rodo jo siekį taisytis ir bendradarbiauti su bausmės vykdymą kontroliuojančiomis institucijomis. Kartu toks elgesys patvirtina, kad dabartinė faktinė nepilnamečio gyvenamoji vieta gali būti vertinama kaip palanki jo asmenybei vystytis ir auklėjamiesiems nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės tikslams įgyvendinti.
Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog D. S. gyvena užsienio valstybėje, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali būti vertinama kaip kliūtis taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad Airijos Respublika yra Europos Sąjungos narė, Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms neturėtų kilti problemų dėl duomenų apie D. S. padarytus teisės pažeidimus gavimo pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į, be kita ko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 1050,,Dėl centrinių institucijų, atsakingų už keitimąsi informacija apie teistumą, paskyrimo“ (Valstybės žinios, 2007-10-13, Nr. 106-4337). Įpareigojimo tęsti mokslą vykdymo kontrolė gali būti vykdoma pareikalavus iš D. S. ar jo tėvų pristatyti tinkamai notariškai patvirtintas dokumentų kopijas apie nuteistojo mokymąsi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti D. S. paskirtą draudimą be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 87 straipsnio 3 dalies 5 punktas).
Kitą apeliacinio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Viktoras Aidukas
Vytautas Masiokas
