A. B. pagal BK 145 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-346-942/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22992-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.2; 2.1.7.5; 2.3.5.1; 2.3.6.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjos advokatės Jūratės Bieliauskienės kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8, 9 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį A. B. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nesilankyti nukentėjusiosios R. V.-B. (dabar –V.) gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja. Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. V.-B. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 150 Eur jos turėtų proceso išlaidų, o jos civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – mobiliojo ryšio telefonus „Nokia E6“ su SIM kortele ir „Nokia 2630“ su SIM kortele, nuspręsta konfiskuoti ir sunaikinti.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajai R. V.-B. priteista 150 Eur jos turėtų proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. A. B. nuteistas už tai, kad 2017 metų balandį – birželio 10 d. tyčia, siekdamas R. V.-B. sukelti baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, naudodamas psichinę prievartą, į televiziją dėdamas skelbimus su ją žeminančiomis žinutėmis, persekiodamas ją automobiliu, nuolat jai skambinėdamas, o paskambinęs tylėdamas, sistemingai ją baugino:

1.1. A. B. 2017 metų balandį, tikslus laikas nenustatytas, vakare, iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino R. V.-B. į jos mobiliojo ryšio telefoną ir pasakė, kad „su vaikų teisių pagalba atimsiu vaiką“.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. gegužės 6 d. 16.15–17.09 val. jis iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) penkis kartus, 2017 m. gegužės 10 d. 20.29–21.16 val. keturis kartus, 2017 m. gegužės 11 d. 16.24–23.52 val. šešis kartus, 2017 m. gegužės 12 d. 9.56–23.15 val. devynis kartus, 2017 m. gegužės 13 d. 14.14–23.34 val. du kartus, 2017 m. gegužės 14 d. 08.54 val. vieną kartą, 2017 m. birželio 2 d. 14.17–23.02 val. dvidešimt du kartus, 2017 m. birželio 4 d. 21.52 val. vieną kartą, 2017 m. birželio 6 d. 8.48–22.15 val. keturiolika kartų, 2017 m. birželio 7 d. 12.09–22.11 val. penkiolika kartų, 2017 m. birželio 8 d. 12.04–23.54 val. tris kartus skambino nukentėjusiajai į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir tylėjo.

1.3. A. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. gegužės 10 d. 8.30 val., 2017 m. gegužės 11 d. 9.00 val., 2017 m. gegužės 17 d. 9.15 val., 2017 m. gegužės 24 d. 11.10 val. į televizijos kanalą „Liuks“ įdėjo atitinkamai skelbimus, kad „jauna pašėlusi mamytė laukia skambučių (duomenys neskelbtini)“, „29 m. simpatiška panelė laukia SMS iš berniukų“, „24 m. miela apvali panelė ieško draugo“, „22 m. mamytė ieško draugo“.

1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. gegužės 18 d. vakare Kelmės r., kelyje Ryga–Šiauliai–Tauragė, nukentėjusiajai važiuojant iš Kelmės link Kryžkalnio, jis automobiliu važiavo paskui nukentėjusiosios automobilį, paskui jį aplenkė ir sulėtino savo automobilio greitį, dėl to nukentėjusioji taip pat buvo priversta sulėtinti savo automobilio greitį, po to sustojo kelkraštyje ir pro automobilio langą mojavo ranka nukentėjusiajai norėdamas, kad ši sustotų, o jai nesustojus važiavo paskui nukentėjusiąją apie 10 km.

1.5. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. gegužės 27 d. dienos metu, nukentėjusiajai išvažiuojant iš VšĮ Kelmės ligoninės teritorijos, A. B. sėdėjo automobilyje, stovinčiame netoli ligoninės teritorijos, prie medžių, o nukentėjusiajai privažiavus prie jo ir pasiteiravus, ką jis čia veikia, ją išvadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais.

1.6. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. birželio 8 d. vakare Kelmėje, J. Janonio g., jis važiavo automobiliu paskui nukentėjusiąją apie 5 metrus. Po to, nukentėjusiajai važiuojant Vytauto Didžiojo gatve link Kelmės miesto centro, įsukdamas į pagrindinį kelią iš A. Mackevičiaus g., pro savo vairuojamo automobilio langą į nukentėjusiosios automobilį metė nuorūką.

1.7. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. birželio 10 d. apie 17.55 val. A. B. nukentėjusiajai iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) parašė SMS žinutę: „Labas. Cia pagal skelbimuką mes. Tu uz valandą iki 30eur ar uz pusv? Ir čia (duomenys neskelbtini) tikslus adresas, mes su draugu is siauliu jau isvaziuovome, tai užeisim, busim dviese, nebijok sumokesim normaliai“, apie 18.12 val. SMS žinutę: „apgavai suka žinok atvarysimi kita diena ir dar kita“, apie 18.30 val. SMS žinutę: „apgavai bled, lauk sveciu kita diena. Taip nepraeis tau“, apie 21.08 val. SMS žinutę: „Rytoj dirbsi? Atvažiuosiu. Uz tai kad neisileidai siandien rytoj uz pigiau paimsim tave“.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. ir jo gynėja advokatė J. Bieliauskienė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nuteistajam A. B. nutraukti, nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir prašymus dėl jos turėtų proceso išlaidų atmesti, taip pat grąžinti jam mobiliojo ryšio telefonus „Nokia E6“ ir „Nokia 2630“. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad grasinimai turi būti realūs, tačiau nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme grasinimų realumas nebuvo įrodytas, o pati nukentėjusioji, apklausiama teisme, negalėjo nurodyti, kas jai konkrečiai kėlė baimę ar nerimą, negalėjo nurodyti, kaip tai atsiliepė jos sveikatai, nepateikė medicininių dokumentų ir teigdama, kad kreipėsi į gydytojus, sakė netiesą, nes medicininiais dokumentais to patvirtinti negalėjo.

2.2. Iš nukentėjusiosios apklausos teisme matyti, kad ji puikiai žinojo ir suvokė, kas jai skambina, o kalbėtis nepageidavo, nes vyko skyrybų procesas ir ji nenorėjo taikytis. Tai akivaizdžiai matyti santuokos nutraukimo byloje. A. B. ne kartą siūlė nukentėjusiajai nutraukti santuoką, sudarius sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau ji nesutiko. Kelmės rajono apylinkės teismas A. B. ir nukentėjusiosios santuoką nutraukė dėl abipusės kaltės. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nesiejo šių dviejų bylų ir nepridėjo civilinės bylos prie šios baudžiamosios bylos, nors akivaizdžiai matyti, kad visas A. B. bendravimas su nukentėjusiąja vyko jam iš teismo gavus procesinius dokumentus dėl santuokos nutraukimo, kad jis stengėsi išsaugoti santuoką ir dėl to skambino savo žmonai, o paskui siekė santuoką nutraukti sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tokias jo pastangas pirmosios instancijos teismas vertino kaip grasinimus žmonai, nors neištikima santuokos metu buvo būtent ji, santuokos nutraukimo metu internete tyčiojosi iš jo, linksminosi su draugais ir, kaip jis suprato, girtavo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokius nukentėjusiosios veiksmus vertino kaip jos nerimą, išgąstį, nors pati nukentėjusioji teismo posėdžio metu nesugebėjo apibrėžti, kaip jis jai neva grasino ir ko ji konkrečiai bijojo. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. B. veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Įrodymai baudžiamojoje byloje yra netirti, o surinkti duomenys kelia abejonių, nes juose vardijami faktai prieštarauja vieni kitiems, yra iškraipyti. Štai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiajai A. B. padaryti veiksmai kėlė diskomfortą, nerimą ir baimę, tačiau nukentėjusioji negalėjo įvardyti, kokie tai buvo veiksmai ir kas konkrečiai jai kėlė baimę, diskomfortą, nerimą. Kaip minėta, visi A. B. ir nukentėjusiosios ginčai kilo dėl jos neištikimybės, girtavimo ir noro nutraukti santuoką. Nuo santuokos sudarymo nebuvo praėję metai, kai A. B. sužinojo apie sutuoktinės neištikimybę ir labai dėl to išgyveno, jautėsi įžeistas, nesuprastas, kvailinamas, nes nukentėjusiosios namuose asmeniškai lankėsi policijos darbuotojas, kuris, A. B. turima informacija, ją konsultavo, kaip su juo „susidoroti“ ir greičiau nutraukti santuoką. Be abejonės, A. B. su nukentėjusiąja pykosi, vienas kitam buvo netolerantiški ir nerinko žodžių tarpusavio konfliktų metu, tačiau jis niekada negrasino atimsiąs vaiką iš nukentėjusiosios. Vaikas ne A. B., juo jis rūpinosi, kai gyveno kartu, nes suprato, kaip sunku nukentėjusiajai rūpintis vienai vaiku, tačiau ji tikrai nepadarė nieko, dėl ko galėtų netekti teisių į vaiką. Jos moralinis veidas netrukdo rūpintis vaiku, juo labiau kad nukentėjusioji tarp vyrų visada buvo populiari, jai nuolat rodomas dėmesys ir vaikas prie to yra pripratęs. Nukentėjusioji teismui taip ir nepasakė, kaip A. B. jai grasino, kokiu būdu norėjo atimti vaiką, kokių veiksmų ėmėsi. Ji to ir negalėjo padaryti, nes A. B. niekada tokio ketinimo jai nebuvo išsakęs, jai negrasino ir apskritai apie tai nekalbėjo. Nukentėjusioji teisme negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu jai kilo tariamos baimės ir koks A. B. grasinimas buvo išsakytas dėl vaiko. A. B. labai apmaudu, kad teismas tiki nukentėjusiąja, nors kitų įrodymų dėl šio tariamo jo grasinimo nėra. Kiti įrodymai teismui nebuvo pateikti, vaikas teisme nebuvo apklaustas, į Vaiko teisių tarnybą A. B. niekada nesikreipė ir apie nukentėjusiąją nieko nepranešė nei telefonu, nei raštu.

2.4. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, „bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. birželio 8 d. nuteistasis skambinėjo nukentėjusiajai 82 kartus, daugiausia vakarais ir nakties metu, kai kada net po penkiolika, dvidešimt du kartus per vakarą (tai neginčijamai patvirtina telefoninių pokalbių išklotinės), vieną kartą grasino su vaikų teisių tarnybos pagalba atimti iš jos vaiką, įdėjo keturis nukentėjusiąją kompromituojančius skelbimus, kurie buvo ištransliuoti televizijos kanale „Liuks“, parašė keturias žeminančias ir bauginančias SMS žinutes, sukėlė du viešus konfliktus bei vieną autoįvykį“. Pirmiausia, A. B. eismo įvykio nesukėlė – joks eismo įvykis Kelių policijoje nebuvo registruotas ir nukentėjusioji ten nesikreipė. Žinant jų įtemptus tarpusavio santykius, jei tik A. B. būtų padaręs nors vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nukentėjusioji nedelsdama būtų apie tai pranešusi Kelių policijai. Dėl įvykio kelyje Ryga–Šiauliai–Tauragė pirmosios instancijos teismui A. B. aiškino, kad keliu link Kryžkalnio važiuoja kasdien, nes gyvena pas tėvus (duomenys neskelbtini) kaime. Kito kelio, kaip ten nuvažiuoti, nėra. Važiuodamas namo A. B. pamatė nukentėjusiosios automobilį ir jį aplenkė, tačiau greičio nesulėtino. Važiuojant buvo trys gyvenvietės, kuriose greitis ribojamas iki 50 km/h. Ties gyvenvietėmis A. B. greitį sulėtino iki leistino, o pravažiavęs gyvenvietes, padidino greitį ir nuvažiavo. Važiuodamas A. B. nukentėjusiajai nemojavo, specialiai jai iš paskos nevažiavo. Tikėtina, kad nukentėjusioji, žinodama, kad A. B. tuo keliu kasdien važiuoja namo, specialiai tuo pačiu laiku važiavo ta pačia kryptimi, kad paskui galėtų inscenizuoti tariamą jos persekiojimą. A. B. su ja nebendravo, nekalbėjo, nesustojo – tiesiog aplenkė ir nuvažiavo.

2.5. Iš nukentėjusiosios apklausų matyti, kaip atsiranda tariamai naujos ją bauginančios aplinkybės ir kaip jos yra dirbtinai kuriamos. Štai, A. B. sėdint automobilyje prie ligoninės ir kalbant telefonu, privažiavo nukentėjusioji, išreiškė nepasitenkinimą ir liepė iš čia važiuoti. Baigęs kalbėti telefonu A. B. nuvažiavo, su nukentėjusiąja nekalbėjo – tos aplinkybės yra nufilmuotos ir pateiktos teismui pačios nukentėjusiosios, įraše girdisi, kaip ji keikiasi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai A. B. išprovokavo nukentėjusiosios veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, A. B. veiksmus įvertinęs kaip provokaciją, neapsunkino savęs ir nenurodė, kokie konkrečiai A. B. veiksmai buvo provokuojantys – ar tai buvo sėdėjimas automobilyje, ar tai buvo kalbėjimas telefonu, ar tai buvo stovėjimas viešoje aikštelėje Kelmės mieste. Apeliacinės instancijos teismas šiuos jo veiksmus įvertino kaip konflikto sukėlimą.

2.6. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepagrindė A. B. padarytų veiksmų atitikties jam inkriminuotos veikos požymiams, o apeliacinės instancijos teismas į jo skundą pažvelgė labai formaliai. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. B. padaryta veika atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, yra padarytos neatlikus išsamios ir visapusiškos įrodymų analizės. A. B. neva padaryta nusikalstama veika baudžiamojoje byloje, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodinėjama nukentėjusiosios subjektyviais, nepatikimais parodymais, nepatikrinus jų patikimumo, suteikiant jiems išskirtinę reikšmę, o A. B. parodymus, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nemotyvuotai atmetant. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ir A. B. argumentą dėl jo kalbos defekto, įvertindamas tai kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, kad pateisintų savo elgesį, aiškino, kad A. B., norėdamas iš tiesų susisiekti su nukentėjusiąja, galėjo išnaudoti kitas telefono funkcijas (parašyti SMS žinutę). Nelabai suprantama, kaip mikčiojimą galima rinktis kaip savo gynybinę poziciją, – A. B. tiesiog mikčioja, nori jis tai rinktis kaip kažkokią gynybinę poziciją ar ne. Nuo A. B. norų ir pastangų mikčiojimas nepriklauso – kai susijaudina, mikčioja daugiau, negali pradėti kalbėti, kai nusiramina, mikčiojimas yra silpnesnis, tačiau mikčiojimas A. B. lydi nuo vaikystės ir jokiomis pastangomis jo suvaldyti negalima. Nukentėjusioji tekėjo už A. B., žinodama, kad jis turi kalbos defektą, taigi manytina, kad ji puikiai pasinaudojo jo kalbos trūkumu, kaltindama jį, nors, kaip jis teigė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde, įrodymų, kad jis tylėjo, byloje nėra. Be to, nukentėjusioji žinojo A. B. telefono numerį ir žinojo, kas jai skambina, nes visi skambučiai buvo dėl santuokos nutraukimo, tarpusavio santykių, o ne dėl grasinimų ar kitų motyvų. Reaguoti taip, kaip reagavo nukentėjusioji į A. B. skambučius, yra neadekvatu. Pernelyg sureikšminusi jų tarpusavio bendravimą, nukentėjusioji su pareiškimais ėjo į policijos komisariatą, tačiau iš jos paskyros socialiniame tinkle akivaizdu, kad ji taip norėjo apkaltinti A. B. dėl santuokos nutraukimo ir kaip galima greičiau nutraukti santuoką.

2.8. A. B. nesiekė nukentėjusiosios bauginti, jai grasinti ar sukelti diskomfortą, nerimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokios aplinkybės neva baugino nukentėjusiąją. Kaip A. B. skambučiai neva baugino nukentėjusiąją, pirmosios instancijos teisme negalėjo papasakoti ir pati nukentėjusioji, kuri tik konstatavo, kad A. B. jai skambino, tylėjo, ir pareiškė, kad ji neva bijojo. Nukentėjusiosios parodymus, kad neva ji nežinojo A. B. telefono numerio, paneigė liudytoja S. V., kuri nurodė, kad nukentėjusioji matydavo, jog A. B. jai skambina, ir neatsiliepdavo. Be to, nukentėjusioji dar 2017 m. gegužės 12 d. apklausos metu nurodė A. B. telefono numerį, iš kurio jis jai skambino, šis numeris nurodomas byloje esančiose išklotinėse. Visose išklotinėse, kurios yra pateiktos teismui, yra A. B. telefono numeris, ten taip pat yra nurodytas pokalbių laikas, kuris svyruoja nuo sekundės iki šešių sekundžių, ir tik keli pokalbiai yra ilgesni kaip dešimt sekundžių, tai yra tie pokalbiai, kai nukentėjusioji atsiliepė ir jie kalbėjosi.

2.9. Nukentėjusiajai A. B. skambino, ir ne vieną kartą, tačiau niekada to nedarė naktį. Skambino sužinojęs, kad žmona padavė teismui skyrybų dokumentus, norėjo su ja kalbėtis, iš pradžių norėjo susitaikyti, vėliau norėjo santuoką nutraukti abipusiu susitarimu, sudarius sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tai A. B. ne kartą siūlė padaryti civilinėje byloje teisme, tačiau nukentėjusioji nesutiko ir reikalavo išnagrinėti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo. Skambučių laikas patvirtina A. B. parodymus, nes vėliau jis nukentėjusiajai nebeskambino – suprato, kad ji nori civilinę bylą baigti ginčo tvarka. Iš pradžių A. B. ketino atleisti jos neištikimybę, norėjo su ja gyventi. Jam buvo labai sunku, kai ji taip elgėsi (buvo neištikima, pateikė dokumentus skirtis), buvo nepelnytai nesuprastas, jautėsi apleistas, nustumtas į šalį, norėjo gyventi šeimoje, nes nukentėjusiąją labai mylėjo, dėl jos ir vaiko labai stengėsi. Jis jos negąsdino ir nebaugino, norėjo suprasti, kodėl žlunga šeima, ką dar galima padaryti, kad ji nežlugtų.

2.10. A. B. veiksmuose nebuvo tyčios, visa nesantaika prasidėjo dėl nukentėjusiosios neištikimybės. Tai, ką apeliacinės instancijos teismas įvardijo kaip nusikalstamų veiksmų trukmę ir intensyvumą, iš tikrųjų vertintina kaip A. B. maksimalios pastangos susitaikyti, siekis atleisti suklydusiai nukentėjusiajai. Nesuprantama, kaip galima teismo dokumentuose (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) tvirtinti, kad A. B. skambino ir tylėjo, o paskui šias teismų padarytas neteisingas išvadas jau kitaip interpretuoti, tvirtinant, kad jis sąmoningai reiškė agresiją nukentėjusiajai, siekdamas sukelti jai nesaugumo jausmą, nerimą.

2.11. A. B. nukentėjusiajai negrasino, jos nebaugino, neterorizavo ir nepersekiojo. Jis nesiekė jokių neigiamų pasekmių nukentėjusiajai. Netiesa, kad A. B. kaltu prisipažino iš dalies, nes jis neneigė išsiuntęs į „Liuks“ televiziją keletą skelbimų, kurie rodomi bėgančia eilute, tačiau kaltu, padaręs BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, neprisipažino.

2.12. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tvirtina, kad Tauragės moters užimtumo ir informacijos centre nukentėjusiajai buvo nuolat teikiama pagalba, tačiau iš baudžiamosios bylos (1 t., b. l. 16) matyti, kad nukentėjusioji net nebuvo ten nuvykusi, – nukentėjusioji aiškino, kad ji tik skambino ten, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras tai patvirtino, todėl tenka konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vėl tikėjo melagingais nukentėjusiosios parodymais, atmesdamas A. B. paaiškinimus ir ignoruodamas Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro pateiktą oficialų dokumentą, taip pat nepagrįstai atmesdamas A. B. ir jo gynėjo prašymą apklausti dokumentą pasirašiusią Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro vadovę.

2.13. Dėl A. B. inkriminuotų skelbimų į „Liuks“ televiziją įdėjimo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip tokie A. B. veiksmai neva baugino nukentėjusiąją. A. B. nesiekė, kad nukentėjusioji bijotų, jai negrasino. A. B. norėjo, kad nukentėjusioji pajaustų, kaip jis jaučiasi, ir įdėjo kelis skelbimus dėl susipažinimo, nurodė savo telefoną. Ne visi skelbimai buvo apie nukentėjusiąją, tai rodo jų tekstas ir turinys. Tai nebuvo nepadorūs skelbimai. A. B. telefone buvo nustatytas skambučių peradresavimas, todėl visus skambučius pagal skelbimus gaudavo nukentėjusioji. A. B. norėjo, kad ji būtų įžeista, tačiau jos nebaugino, negąsdino ir nesiekė, kad pablogėtų jos nuotaika. Be to, A. B. matė, kaip nukentėjusioji linksminasi interneto portaluose, kaip pas ją lankosi kiti vyrai, kaip ji išgėrinėja ir draugams komentuoja savo padėtį kaip linksmą ir laimingą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nukentėjusiosios bauginimo atvejų, nematė A. B. tyčios, nes nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji jautėsi pažeminta. Tuo tarpu pažeminimas nėra BK 145 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantis požymis.

2.14. Kelmės miestas yra 7,85 kv. km ploto, todėl su nukentėjusiąja A. B. prasilenkia vos ne kasdien, tačiau iš automobilio link jos nuorūkos jis nemetė. Vaizdo įrašo, kuriame būtų matyti, kaip A. B. meta nuorūką, nėra, pati nuorūka nerasta ir nepaimta, atitinkamai tokios aplinkybės apskritai netirtos. Taip tvirtina tik pati nukentėjusioji, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad ji apskritai tokio A. B. veiksmo nematė, o jai kažkas pasakė. Joks liudytojas apie tokias aplinkybes neapklaustas, taigi šis faktas yra apskritai neįrodytas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nerinko įrodymų, jų neanalizavo, o tiesiog aplinkybes vertino pagal nukentėjusiosios parodymus konstatuodamas, kad nukentėjusiosios nurodyti įvykiai yra pripažįstami įrodytais, t. y. ne patvirtinami kokiais nors objektyviais įrodymais, bet tiesiog pripažįstami įrodytais.

2.15. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, nukentėjusioji teismui nurodė, kad ji gavo keturias SMS žinutes su žeminančio turinio tekstu, suprato, jog žinutes jai siuntė būtent A. B., nes žinutėse buvo nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas, be to, tai ji suprato iš žinučių teksto struktūros. Jeigu nukentėjusioji nurodė, kad iš žinučių teksto struktūros suprato, kad tai A. B. žinutės, tai pirmosios instancijos teismas galėjo pasidomėti, kokia yra ta vadinamoji jo žinučių teksto struktūra. A. B. tokių žinučių nukentėjusiajai nerašė ir nežino, kas jas parašė. A. B. negalėtų įvardyti savo žinučių teksto struktūros, nes jos apskritai nėra, o norint ją nustatyti, reikėtų imtis ne vienų metų jo rašytų žinučių analizės. Taigi pirmosios instancijos teismas vėl vienpusiškai vertino nukentėjusiosios parodymus, o A. B. parodymus atmetė.

2.16. Kad nukentėjusioji teismui sakė netiesą, įrodo ir tai, jog ji iš pradžių nurodė, kad „2017 m. birželio 10 d. apie 14 val. Kelmėje, Vytauto Didžiojo g., prie pastato Nr. 76, nukentėjusiajai einant link pėsčiųjų perėjos, važiuodamas automobiliu pro langą R. V.-B. pasakė „labas žertva“. A. B. taip nesakė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „pati nukentėjusioji duodama parodymus iš pradžių paaiškino, kad jai einant per perėją link grožio salono „Dior“ A. B. pasakė: „Kur eini, žertva“, po to ji parodė, kad tuos pačius žodžius A. B. jai pasakė prie parduotuvės „Mažylis“. Daugiau jokių įrodymų apie šį įvykį byloje nėra. Vien nukentėjusiosios parodymai šiuo atveju nėra pakankami, todėl ši veika pašalinama iš kaltinimo“. Manytina, kad nukentėjusioji tiesiog pamiršo savo dirbtinai sukurtas aplinkybes, ir tai buvo vienintelis kartas, kai pirmosios instancijos teismas nepatikėjo nukentėjusiosios išgalvotais parodymais. Apie tai, kad nukentėjusioji dirbtinai sukuria savo tariamo persekiojimo aplinkybes, ne kartą buvo kalbama teismo posėdyje, ne kartą buvo bandoma atkreipti teismo dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, nukentėjusioji policijai 2017 m. gegužės 12 d. nurodė, jog jai skambino 80 asmenų, o Tauragės moters užimtumo ir informacijos centrui nurodė, kad 50 vyrų, t. y. sumažino šį skaičių. Tokių neatitikimų nukentėjusiosios parodymuose yra ne vienas. Nukentėjusioji, aiškindama, kad jai buvo keliama baimė, niekur nesikreipė, nesigydė ir jokių tai patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė. Vienintelį kartą, kai sirgo, nukentėjusioji prisiminė, kad jai skaudėjo ranką. Nukentėjusioji sakė teismui netiesą ir dėl tariamai jai padarytos turtinės žalos atlyginimo, pateikė netikrus įrodymus, jie teismo buvo atmesti ir turtinė žala nebuvo priteista.

2.17. A. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra neįrodyta. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti, jog kažkokie A. B. nukentėjusiajai jų nesantaikos metu pasakyti priekaištai ar jos pačios įsivaizduojami grasinimai bus įvykdyti realiai. A. B. nepadarė didžiosios dalies jam inkriminuotų veiksmų. Veiksmais, kuriuos jis padarė ir prisipažino juos faktiškai atlikęs, A. B. nesiekė sukelti nukentėjusiajai baimės, nerimo, nesaugumo jausmo ir to nenorėjo, taigi neveikė tiesiogine tyčia.

2.18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje baudžiamojoje byloje nukrypo nuo teismų praktikoje suformuoto psichinės prievartos aiškinimo. Vertinant sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą, kaip nusikalstamos veikos, požymius, būtina atsižvelgti į aplinkybių, kurios lemia to bauginimo realumą, pavojingumą, visumą. Prie šių aplinkybių priskirtinos tokios aplinkybės, kurios paaiškina, kokie tarpusavio santykiai buvo ir yra tarp bauginančiojo ir bauginamojo.

2.19. Byloje nustatyta, kad tuo metu, kai buvo padaryta A. B. inkriminuota nusikalstama veika, jis ir nukentėjusioji buvo sutuoktiniai, jis ką tik buvo patyręs stiprų sukrėtimą, nes sužinojo apie sutuoktinės neištikimybę, ir gavo emocinį šoką, nes gavo procesinius skyrybų dėl neva jo kaltės dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Kiekvieną A. B. ir jo sutuoktinės susitikimą, pokalbį ar telefono skambutį pirmosios instancijos teismas vertino kaip bauginimą, persekiojimą, nors konkrečiai taip ir nenurodė, kokie jo veiksmai ar žodžiai baugino nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios dvasinė būklė nebuvo pagrįsta jokiais dokumentais ir buvo pirmosios instancijos teismo įvertinta tik iš nukentėjusiosios žodžių, tačiau į tai, kad A. B. buvo sukrėstas, kad jis siekė pasikalbėti su nukentėjusiąja, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Kai kurie A. B. veiksmai buvo spontaniški, siekiant sukelti nukentėjusiajai nemalonias situacijas po to, kai ji tokias pat nemalonias situacijas sukėlė jam. A. B. niekada nėra nukentėjusiosios oficialiai įžeidęs, viešai pavadinęs negražiai ar keikęsis, nes tai nebuvo daroma jo šeimoje, niekada nebuvo naudojęs smurto, nevartoja alkoholio. A. B. ir nukentėjusioji sprendė asmeninius nesutarimus, tačiau jis tikrai nebaugino jos ir nenaudojo prieš ją psichinio smurto. Jis jai negrasino ir jokie grasinimai pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyti. Jis pyko, nes nukentėjusioji neprisiėmė atsakomybės už sugriautą šeimą ir ignoravo visus jų susitarimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino A. B. tyčios turinio, jo padarytų veikų motyvo ir tikslų, todėl padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms.

2.20. Nukentėjusiosios parodymai, palyginus su teismo nustatytomis aplinkybėmis, nelaikytini įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą buvimą A. B. veiksmuose. Teismai turėjo atsižvelgti į A. B. ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, šeimos ryšius, nesantaiką šeimoje, pradėtą skyrybų procesą, į nustatytą nukentėjusiosios kaltę nutraukiant santuoką, tačiau apie tai teismų sprendimuose nekalbama. Vertindami nukentėjusiosios parodymus kaip neva A. B. padarytos nusikalstamos veikos įrodymus, teismai nenurodė logiškų ir bylos duomenimis pagrįstų savo vertinimo motyvų, paaiškinančių, kodėl nukentėjusiosios nenuoseklūs, o kai kada ir melagingi parodymai yra pakankami A. B. apkaltinimui ir nuteisimui, o tuo tarpu jo parodymais netikima. Nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, o kitų įrodymų, galinčių juos patvirtinti, nesurinkta, likusios abejonės dėl A. B. pareikšto kaltinimo, nesilaikant nekaltumo prezumpcijos principo, buvo aiškinamos ne jo naudai.

2.21. Sprendžiant, ar įvairiose baudžiamojoje byloje aprašytose situacijose A. B. veika gali būti laikoma sistemingu bauginimu, turi būti įvertintinas įvykio kontekstas, susiklostę konflikto šalių tarpusavio santykiai, išorinės įvykio aplinkybės, taip pat tai, kaip pasireiškė bauginimo sistemingumas ir kaip jis susijęs su realiai egzistavusiomis konflikto aplinkybėmis, A. B. tyčios ir išsakytų grasinimų turinys ir kitos grasinimo realumui ir pavojingumui nustatyti svarbios aplinkybės. Vertinant šiuos bauginamojo pobūdžio veiksmus turi būti taikomas realumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas grasinimo realumą, turėjo įsitikinti, kad A. B. elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl jo ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją. Tarp A. B. ir nukentėjusiosios susiklosčius itin įtemptiems santykiams reikėjo įdėmiai vertinti, ar konfliktinėje situacijoje pasakytus žodžius ir atliktus veiksmus nukentėjusioji suprato adekvačiai, ar iš tiesų viena iš konflikto šalių, konkrečiai A. B., turėjo tyčią sistemingai bauginti nukentėjusiąją. Teismai turėjo nuspręsti, ar A. B. suvokė darantis galbūt grasinamo pobūdžio veiką, pavojingai psichiškai veikiantis nukentėjusiąją, keldamas jai baimės jausmą arba jį palaikydamas, ir norėjo taip elgtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-116/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-116/2014">2K-116/2014</a>). A. B. elgesys galėjo nukentėjusiajai sukelti neigiamas, nemalonias emocijas, tačiau pasakyti žodžiai ir atlikti veiksmai, įvertinus visas aplinkybes, A. B. ir nukentėjusiosios parodymus, surinktus įrodymus, susiklosčiusią situaciją jų asmeniniuose tarpusavio santykiuose, gali būti vertinami kaip tarpusavio konfliktinė situacija, civiliniai santykiai nutraukiant santuoką, įžeidimas, tačiau ne kaip sistemingas bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Tokiam situacijos vertinimui aktualu ir tai, kad šioje byloje konfliktinę situaciją buvo bandyta spręsti ir kitomis, ne baudžiamosiomis, teisinėmis priemonėmis, t. y. nutraukiant santuoką ir siekiant susitaikyti ne tik civilinėje, bet ir baudžiamojoje byloje.

2.22. Pažymėtina, kad A. B. buvo apkaltintas, neišklausius jo ir liudytojos S. V. parodymų teisme, nes prokuroro baigiamoji kalba buvo parašyta, neištyrus visų įrodymų, o tai atitinkamai rodo valstybinio kaltintojo suinteresuotumą, subjektyvumą ir išankstinį nusistatymą prieš jį. Pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė ir atitinkamai prokuroro pasakytą baigiamąją kalbą vertino kaip valstybinio kaltintojo poziciją, nors suprato, kad ji suformuota, pažeidžiant A. B. nekaltumo prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas privalėjo į tai reaguoti, nes pagal BPK 293 straipsnio 4 dalį baigiamojoje kalboje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje.

2.23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8, 9 punktais, atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams, įpareigodamas A. B. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja. Minėta, Kelmės miestas yra 7,85 kv. km ploto, todėl su nukentėjusiąja A. B. prasilenkia vos ne kasdien, nes abu gyvena nedideliame rajone, kurio centras yra Kelmė, abu vairuoja automobilius, kurą pila vienoje ir toje pačioje degalinėje. Pirmosios instancijos teismas uždraudė A. B. išvykti iš savo gyvenamosios vietos dvejus metus, todėl atitinkamai jis dvejus metus vos ne kasdien teismo nuosprendžiu yra priverstas matytis su nukentėjusiąja. Kelmėje nėra darbo vietų, nėra pramonės, taigi darbo A. B. gali ieškotis nebent užsienio valstybėje. Tai būtų protinga ir racionalu, nes tada jis nesimatytų su nukentėjusiąja ir galėtų uždirbti pinigų žalai atlyginti.

2.24. Kasaciniu skundu prašoma A. B. išteisinti. Pažymėtina, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį neturtinės žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas. Atitinkamai nukentėjusiajai nepriteistinos ir išlaidos už advokato pagalbą. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiajai priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra niekuo nepagrįsta ir neįrodyta. Nukentėjusioji savo civilinio ieškinio neįrodė, o tiek civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, tiek šioje baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga byloja apie tai, kad ji nepatyrė jokio sukrėtimo, jautėsi laiminga ir laiką leido linksmindamasi su draugėmis ir draugais. Tvirtinimų, kad A. B. veiksmai sukėlė jai didelį stresą, ji patyrė išgyvenimus, nepatogumus, buvo pablogėjusi sveikata, bendravimas, negalėjo niekur nejausdama įtampos pasirodyti viešoje vietoje, nes jis neva ją persekiojo, nukentėjusioji niekaip neįrodinėjo ir pasitenkino tik savo parodymų davimu.

2.25. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – mobiliojo ryšio telefonas „Nokia E6“ su SIM kortele, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2630“ su SIM kortele, 3 SIM kortelės ir 5 SIM kortelių laikikliai, saugomi Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskrities VPK), konfiskuotini ir sunaikintini, tačiau manytina, kad mobiliojo ryšio telefonus „Nokia E6“ ir „Nokia 2630“ būtų galima grąžinti A. B., tuo labiau kad pirmosios instancijos teismas mano, kad šie materialinę vertę turintys daiktai turi būti sunaikinti.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. ir jo gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Atsižvelgiant į šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kasaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie nukentėjusiosios, paties A. B. parodymus, kitų bylos įrodymų aprašymas ir pateikiama jų vertinimo interpretacija, kurie yra susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nuosprendyje padarytų įrodymų vertinimu, yra paliktini nenagrinėti, nes yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištyręs visus byloje esančius įrodymus ir, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertinęs jų visumą, pagrįstai nuteistojo A. B. veiksmus pripažino nusikalstamais ir juos teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

3.3. Nagrinėjamoje byloje A. B. inkriminuotas sistemingas, 2017 metų balandį – birželio 10 dieną trukęs, nukentėjusiosios R. V.-B. terorizavimas naudojant psichinę prievartą, pasireiškęs bauginančios atmosferos kūrimu (žeminančio turinio SMS žinučių rašymas, tikrovės neatitinkančių žinučių skelbimai televizijos kanale, persekiojimas automobiliu, chuliganiškas elgesys metant į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį nuorūką, grasinimas atimti vaiką, daugybiniai skambučiai telefonu). Šios aplinkybės rodo, kad tokiais sistemingais veiksmais nuteistasis A. B. sąmoningai siekė sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei baimės, nerimo ir diskomforto atmosferą. Toks elgesys netraktuotinas tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ar tuo labiau, kaip teigia kasatoriai, noras išsaugoti santuoką. Atlikti veiksmai yra nusikalstamai pavojingi ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

3.4. Veiksmai, kuriais nuteistasis baugino nukentėjusiąją, nustatyti įvertinus nukentėjusiosios, liudytojų S. V., E. Z. parodymais, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro specializuotos pagalbos centro pažyma, protokolu-pareiškimu, kuriuo nukentėjusioji kreipėsi į Telšių apskrities VPK Kelmės r. policijos komisariatą, nurodydama, kad 2017 m. gegužės 10 d. 8.30 val. ji pradėjo gauti į savo mobiliojo ryšio telefoną nežinomų vyrų skambučius; UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ išrašu apie transliuotas žinutes į eterį, apžiūros protokolais, kuriuose užfiksuotos nukentėjusiosios pateiktų kompaktinių diskų apžiūros, IMSI kontrolės ir priklausomybės rezultatais ir tarnybiniais pranešimais dėl IMSI, IMEI priklausomybės analizėmis, tarnybinių pranešimų dėl pokalbių išklotinės analizėmis, telefono numerio abonento išklotinėmis, išrašu apie registruotas kelių transporto priemones, kratos, kurios metu buvo paimti telefonai, protokolu, nukentėjusiosios pateiktomis nuotraukomis, iš kurių matyti, kad iš mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) televizijoje buvo paskelbtos žinutės, ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Šių įrodymų visumos teismui pakako konstatuoti, kad nuteistasis grasino su Vaiko teisių tarnybos pagalba atimti iš nukentėjusiosios vaiką, įdėjo keturis ją kompromituojančius skelbimus ir jie buvo transliuojami televizijos kanale „Liuks“, parašė keturias žeminančias ir bauginančias SMS žinutes, persekiojo nukentėjusiąją automobiliu, per mėnesį laiko nuo 2017 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. birželio 8 d. nuteistasis skambino nukentėjusiajai 82 kartus, daugiausia vakarais ir nakties metu.

3.5. Įvertinę aptartus nuteistojo A. B. veiksmus, jų intensyvumą, SMS žinučių, skelbimų televizijos kanale turinį, nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius, teismai pagrįstai sprendė, jog nukentėjusioji jautė nerimą, nesaugumą. Pagal nustatytas byloje aplinkybes nekyla abejonių, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo sistemingai atliekamų veiksmų visumos patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai įvardyti, kas konkrečiai jai kėlė baimę ir nerimą.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Priešingai kasatorių teiginiams, apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir į esminius apeliacinio skundo argumentus pateikė motyvuotas išvadas.

3.7. Kasatoriai taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai neturtinę žalą. Šie kasatorių teiginiai grindžiami įsitikinimu, kad jokia nusikalstama veika nepadaryta, todėl ir nukentėjusioji jokios žalos dėl to nepatyrė. Kadangi A. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už sistemingą tuo metu sutuoktinės bauginimą naudojant psichinę prievartą, kasatorių argumentai dėl neteisingai priteistos neturtinės žalos atmestini. Teismas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą nukentėjusiajai grindė tuo, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, kurie tęsėsi ilgą laiko tarpą, ji patyrė didelį stresą, išgyvenimus, nepatogumus (turėjo atsakyti savo klientams, jog ne dėl savo kaltės negali atlikti sutarto darbo), buvo pablogėjusi sveikata, bendravimas, jausdama įtampą negalėjo pasirodyti viešoje vietoje, nes nuteistasis ją persekiojo, turėjo keisti savo darbo vietą, ryšio priemones. Pagrindo nesutikti su šiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis nėra.

4. Nukentėjusioji R. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B. bei jo gynėjos kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti galioti be pakeitimų. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 1 d. priėmė nuosprendį ir nuteisė A. B. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį vieneriems metams, ir bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, taikė tam tikrus įpareigojimus: neišvykti iš savo gyvenamosios vietos be institucijų leidimo, nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje, neieškoti su ja ryšių, taip pat iš nuteistojo jai priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 150 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

4.2. Teismas, kurio priedermė yra ginti žmonių teisėtus lūkesčius, pagrįstai ir visapusiškai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, o baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjos advokatės J. Bieliauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorių skundas iš esmės yra paduotas dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 293 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.

8. Kita vertus, kasatoriai skunde dėsto baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinį, savo nuomonę dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, dėsto savąją įvykių versiją ir teigia, kad: iš nukentėjusiosios apklausos teisme matyti, kad ji puikiai žinojo ir suvokė, kas jai skambina, o kalbėtis nepageidavo, nes vyko skyrybų procesas ir ji nenorėjo taikytis; A. B. ne kartą siūlė nukentėjusiajai nutraukti santuoką, sudarius sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau ji nesutiko; Kelmės rajono apylinkės teismas A. B. ir nukentėjusiosios santuoką nutraukė dėl abipusės kaltės; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nesiejo šių dviejų bylų ir nepridėjo civilinės bylos prie šios baudžiamosios bylos, nors akivaizdžiai matyti, kad visas A. B. bendravimas su nukentėjusiąja vyko jam iš teismo gavus procesinius dokumentus dėl santuokos nutraukimo, kad jis stengėsi išsaugoti santuoką ir dėl to skambino savo žmonai, o paskui siekė santuoką nutraukti sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių; nuo santuokos sudarymo nebuvo praėję metai, kai A. B. sužinojo apie sutuoktinės neištikimybę ir labai dėl to išgyveno, jautėsi įžeistas, nesuprastas, kvailinamas, nes nukentėjusiosios namuose asmeniškai lankėsi policijos darbuotojas, kuris, A. B. turima informacija, ją konsultavo, kaip su juo „susidoroti“ ir greičiau nutraukti santuoką; pirmosios instancijos teismas, A. B. veiksmus įvertinęs kaip provokaciją, neapsunkino savęs ir nenurodė, kokie konkrečiai A. B. veiksmai buvo provokuojantys – ar tai buvo sėdėjimas automobilyje, ar tai buvo kalbėjimas telefonu, ar tai buvo stovėjimas viešoje aikštelėje Kelmės mieste; apeliacinės instancijos teismas šiuos jo veiksmus įvertino kaip konflikto sukėlimą; apeliacinės instancijos teismas atmetė A. B. argumentą dėl jo kalbos defekto, įvertindamas tai kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, kad pateisintų savo elgesį, aiškino, kad A. B., norėdamas iš tiesų susisiekti su nukentėjusiąja, galėjo išnaudoti kitas telefono funkcijas (parašyti SMS žinutę); nukentėjusiosios parodymus, kad neva ji nežinojo A. B. telefono numerio, paneigė liudytoja S. V., kuri nurodė, kad nukentėjusioji matydavo, jog A. B. jai skambina, ir neatsiliepdavo; pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tvirtina, kad Tauragės moters užimtumo ir informacijos centre nukentėjusiajai buvo nuolat teikiama pagalba, tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusioji net nebuvo ten nuvykusi, – nukentėjusioji aiškino, kad ji tik skambino ten, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras tai patvirtino, todėl tenka konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vėl tikėjo melagingais nukentėjusiosios parodymais, atmesdamas A. B. paaiškinimus ir ignoruodamas Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro pateiktą oficialų dokumentą, taip pat nepagrįstai atmesdamas A. B. ir jo gynėjo prašymą apklausti dokumentą pasirašiusią Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro vadovę, nukentėjusiosios parodymai, palyginus su teismo nustatytomis aplinkybėmis, nelaikytini įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą buvimą A. B. veiksmuose; teismai turėjo atsižvelgti į A. B. ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, šeimos ryšius, nesantaiką šeimoje, pradėtą skyrybų procesą, į nustatytą nukentėjusiosios kaltę nutraukiant santuoką, tačiau apie tai teismų sprendimuose nekalbama, ir pan.

9. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų laikymusi.

10. Kasatoriai skunde taip pat nurodo, kad: pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8, 9 punktais, A. B. atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams, įpareigodamas jį per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja; Kelmės miestas yra 7,85 kv. km ploto, todėl su nukentėjusiąja A. B. prasilenkia vos ne kasdien, nes abu gyvena nedideliame rajone, kurio centras yra Kelmė, abu vairuoja automobilius, kurą pila vienoje ir toje pačioje degalinėje; pirmosios instancijos teismas uždraudė A. B. išvykti iš savo gyvenamosios vietos dvejus metus, todėl atitinkamai jis dvejus metus vos ne kasdien teismo nuosprendžiu yra priverstas matytis su nukentėjusiąja; Kelmėje nėra darbo vietų, nėra pramonės, taigi darbo A. B. gali ieškotis nebent užsienio valstybėje; tai būtų protinga ir racionalu, nes tada jis nesimatytų su nukentėjusiąja ir galėtų uždirbti pinigų žalai atlyginti. Pažymėtina, kad tokie argumentai nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi šie kasatorių skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

11. Kasatoriai skunde teigia ir tai, kad: kasaciniu skundu prašoma A. B. išteisinti; priėmus išteisinamąjį nuosprendį neturtinės žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas; atitinkamai nukentėjusiajai nepriteistinos ir išlaidos už advokato pagalbą; nukentėjusiajai priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra niekuo nepagrįsta ir neįrodyta; nukentėjusioji savo civilinio ieškinio neįrodė, o tiek civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, tiek šioje baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga byloja apie tai, kad ji nepatyrė jokio sukrėtimo, jautėsi laiminga ir laiką leido linksmindamasi su draugėmis ir draugais; tvirtinimų, kad A. B. veiksmai sukėlė jai didelį stresą, ji patyrė išgyvenimus, nepatogumus, buvo pablogėjusi sveikata, bendravimas, negalėjo niekur nejausdama įtampos pasirodyti viešoje vietoje, nes jis neva ją persekiojo, nukentėjusioji niekaip neįrodinėjo ir pasitenkino tik savo parodymų davimu; pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – mobiliojo ryšio telefonas „Nokia E6“ su SIM kortele, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2630“ su SIM kortele, 3 SIM kortelės ir 5 SIM kortelių laikikliai, saugomi Telšių apskrities VPK, konfiskuotini ir sunaikintini, tačiau manytina, kad mobiliojo ryšio telefonus „Nokia E6“ ir „Nokia 2630“ būtų galima grąžinti A. B., tuo labiau kad pirmosios instancijos teismas mano, kad šie materialinę vertę turintys daiktai turi būti sunaikinti. Pažymėtina, kad šie kasatorių teiginiai yra deklaratyvūs, nes nenurodomi baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų straipsniai, jų dalys, kurie, kasatorių nuomone, buvo pažeisti, ir iš esmės yra teisiškai neargumentuoti BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, minėti kasatorių teiginiai vertintini kaip nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir taip pat turi būti palikti nenagrinėti.

Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 293 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų laikymosi

12. Kasatoriai teigia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta išsami ir visapusiška įrodymų analizė, A. B. neva padaryta nusikalstama veika baudžiamojoje byloje, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodinėjama nukentėjusiosios subjektyviais, nepatikimais parodymais, nepatikrinus jų patikimumo, suteikiant jiems išskirtinę reikšmę, o A. B. parodymus, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nemotyvuotai atmetant. Be to, kasatoriai nurodo, kad prokuroro baigiamoji kalba, kurią pirmosios instancijos teismas vertino kaip kaltinimo poziciją, buvo parašyta, neištyrus visų įrodymų (t. y. neišklausius nuteistojo ir liudytojos S. V. parodymų pirmosios instancijos teisme), nors BPK 293 straipsnio 4 dalies nuostatos to daryti neleidžia.

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

14. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį, nukentėjusiąją, liudytoją S. V., balsu perskaitė liudytojo E. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, prie baudžiamosios bylos pridėjo rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai nagrinėti, išvardijo baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus.

15. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. kovo 29 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

16. Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 293 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal kurias baigiamojoje kalboje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, laikymosi pažymėtina, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, prokuroras, kuris pirmosios instancijos teisme sakė baigiamąją kalbą vietoj susirgusios pirmiau procese dalyvavusios prokurorės, surašiusios baigiamąją kalbą, pasisakė ir dėl aplinkybių, kurios pirmiau procese dalyvavusiai prokurorei nebuvo žinomos, t. y. dėl teisiamajame posėdyje, kuriame ji negalėjo dalyvauti dėl ligos, ištirtų įrodymų – nuteistojo ir liudytojos S. V. duotų parodymų. Kartu nurodytų kasatorių argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, prokuroro baigiamoji kalba yra kaltintojo, o ne teismo išreikšta pozicija, kuri teismo sprendimui negali turėti įtakos ir neturi įtakos daugiau, nei tai reglamentuota baudžiamojo proceso įstatymu; apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam yra pagrįstas ne prokuroro baigiamąja kalba, o objektyviais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 293 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos.

Dėl kasatorių argumentų dėl BK 145 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

18. Kasatoriai teigia, kad A. B. veika pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuota nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių. Anot kasatorių, A. B. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios – jis nesiekė sukelti nukentėjusiajai baimės, nerimo, nesaugumo jausmo ir to nenorėjo. Jis nukentėjusiajai negrasino, jos nebaugino, neterorizavo ir nepersekiojo.

19. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą suprantamas ne vien tik kaip grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir kaip kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pvz., besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-328-648/2017). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-677, 2K-327-696/2016, 2K-90-689/2018). Pažymėtina, kad grasinimų vertinimui, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-347/2014)). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-116/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-116/2014">2K-116/2014</a>, 2K-65-648/2016).

20. Pažymėtina, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą asmenį, siekdamas sukelti jam baimę, nerimą ir nesaugumo jausmą, ir nori taip elgtis. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-186-746/2016, 2K-253-693/2017, 2K-287-697/2017).

21. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: nuteistasis A. B. 2017 metų balandį, paskambinęs nukentėjusiajai, su kuria skyrėsi jos iniciatyva, grasino su Vaiko teisių tarnybos pagalba atimti jos vaiką; jis 2017 m. gegužės 6 d. – birželio 8 d. 82 kartus skambino nukentėjusiajai ir paskambinęs tylėjo; jis skambindavo nukentėjusiajai dažniausiai vakarais ir nakties metu, kai kada net po 15, 22 kartus per vakarą; 2017 m. gegužės 10, 11, 17, 24 d. į televizijos kanalą „Liuks“ nuteistasis įdėjo keturis nukentėjusiąją kompromituojančius skelbimus, kad ji ieško vyriškių; 2017 m. gegužės 18 d. vakare kelyje Ryga–Šiauliai–Tauragė nuteistasis automobiliu važiavo paskui nukentėjusiąją, paskui ją aplenkė ir sulėtino savo automobilio greitį, taip sudarydamas avarinę situaciją, nes nukentėjusioji irgi buvo priversta staigiai lėtinti savo automobilio greitį, o po to sustojo kelkraštyje ir pro automobilio langą mojavo ranka nukentėjusiajai, norėdamas, kad ši sustotų, o jai nesustojus važiavo paskui apie 10 km; 2017 m. gegužės 27 d. nukentėjusiajai išvažiuojant iš VšĮ Kelmės ligoninės teritorijos, jis sėdėjo automobilyje, stovinčiame netoli ligoninės teritorijos, prie medžių, o nukentėjusiajai privažiavus prie jo ir pasiteiravus, ką jis čia veikia, ją išvadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais; 2017 m. birželio 8 d. vakare Kelmėje jis važiavo automobiliu paskui nukentėjusiąją apie 5 metrus ir po to pro savo vairuojamo automobilio langą į nukentėjusiosios automobilį metė nuorūką; 2017 m. birželio 10 d. nuteistasis parašė keturias žeminančias ir bauginančias SMS žinutes: „Labas. Cia pagal skelbimuką mes. Tu uz valandą iki 30eur ar uz pusv? Ir čia (duomenys neskelbtini) tikslus adresas, mes su draugu is siauliu jau isvaziuovome, tai užeisim, busim dviese, nebijok sumokesim normaliai“, „apgavai suka žinok atvarysimi kita diena ir dar kita“, „apgavai bled, lauk sveciu kita diena. Taip nepraeis tau“, „Rytoj dirbsi? Atvažiuosiu. Uz tai kad neisileidai siandien rytoj uz pigiau paimsim tave“; nukentėjusioji dėl tokių nuteistojo veiksmų jautė nuolatinę įtampą, stresą, persekiojimą, pažeminimą, nesaugumo jausmą, baimę dėl tolesnių jo veiksmų (tai patvirtina nuoseklūs pačios nukentėjusiosios parodymai, kad ji jautė nuolatinę baimę, drebėdavo rankos, reikėjo psichologo pagalbos, Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro specializuotos pagalbos centro pažyma, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajai buvo teikiama pagalba – emocinis įgalinimas, psichologo pagalba, teikiama teisinė pagalba, informacija apie smurtą artimoje aplinkoje, pasakota apie nesustojantį smurto ratą, tačiau informuota, kad sprendimą priima ji pati, liudytojos S. V. parodymai, kad ji matydavo, jog nukentėjusiajai sunku, nes drebėdavo jos rankos).

22. Tokiais pirmiau nurodytais sistemingais veiksmais nuteistasis siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei baimės ir nerimo atmosferą, sukelti nerimo jausmą. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

23. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. B. baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. ir jo gynėjos advokatės Jūratės Bieliauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Aurelijus Gutauskas