Baudžiamoji byla Nr. 2K-484/2014
Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00137-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5;
1.2.26.2.2;
2.1.3.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams ir 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams ir įpareigojimas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per du mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą bei per penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš E. U. priteista nukentėjusiajam M. T. 718,01 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, kuria nuteistojo E. U. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. U. pripažintas kaltu už tai, kad 2013 m. sausio 31 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia elgdamasis įžūliai, grasindamas kūno sužalojimu, išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį M. T.; po to tyčia panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą: stverdamas ir tampydamas už striukės, o M. T. atsitraukus, tyčia spirdamas į kairės kojos blauzdą, padarė nukentėjusiajam M. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – kairio išorinio kulkšnelio lūžį; taip įžūliu elgesiu ir grasinimais viešoje vietoje trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistojo E. U. gynėjas advokatas M. Šeškauskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes neteisingai įvertino viso proceso metu surinktus įrodymus bei nepašalino juose esančių prieštaravimų.
Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2011">2K-452/2011</a>, netinkamai įvertino nuteistojo veikos pavojingumą ir neteisingai tokią veiką kvalifikavo kaip baudžiamąjį nusižengimą, nors turėjo būti kvalifikuota kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje. Kasaciniame skunde aptariama konflikto, įvykusio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, pradžia, nurodoma jo priežastis, nukentėjusiojo M. T. ir liudytojų K. S., R. R. parodymai. Anot kasatoriaus, nuteistasis savo veiksmais netrikdė viešosios tvarkos, kuri galėjo būti tik pažeidžiama, ir skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad jis (nuteistasis) veikė tiesiogine tyčia, nes byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi ir nepatvirtina nuteistojo kaltės, t. y. specialisto išvada ir specialistės paaiškinimai yra nekonkretūs, netikslūs, pagrįsti prielaidomis, nepateikia jokios konkrečios nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežasties ir nepatvirtina, kad tokį sužalojimą lėmė būtent nuteistojo veiksmai. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas netinkamai įvertino nuteistojo veikos pavojingumą, kaltės formą, įvykio aplinkybes, nesiimdamas jokių priemonių šiems prieštaravimams pašalinti nesilaikė BPK 287 straipsnio, 270 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142/2010">2K-142/2010</a>, 2K-252/2005, 2K-358/2011. Be to, abiejų instancijų teismų sprendimai yra naikintini dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, t. y. pažeistos nuteistojo teisės į teisingą teismą.
Kartu kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nuteistojo veiksmai buvo tiesioginė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priežastis. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju tarp jo ginamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra sudėtingas priežastinis ryšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-342/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-342/2008">2K-342/2008</a>), nes nukentėjusiojo kulkšnelis lūžo nuo to, kad nukentėjusiojo koja konflikto metu arba po jo galėjo pakrypti netinkamu kampu ir nukentėjusiajam ją nikstelėjus. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis) ir teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip padarytą dėl neatsargumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-580/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-580/2012">2K-580/2012</a>). Juolab kad kasatoriaus ginamasis į konfliktą su nukentėjusiuoju įsivėlė norėdamas šį sukritikuoti ir priversti vykdyti savo pareigas, o ne jį sužaloti. Nuteistasis net nenumatė ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis konflikto metu galėtų netinkamu kampu pakreipti koją ir dėl to lūžtų jo kairysis išorinis kulkšnelis, ir nesiekė tokių ar kitokių padarinių. Be to, iš liudytojų parodymų išplaukia, kad nuteistasis net negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, nes tarp jų nebuvo jokio fizinio kontakto, o nukentėjusysis pakeitė savo pirmuosius parodymus dėl jam suduoto smūgio vietos po atlikto teismo medicinos specialisto tyrimo ir pateiktos išvados, taip klaidindamas teismą. Kasatoriaus nuomone, tokios aplinkybės leidžia teigti, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę (netiesioginė tyčia), o teismas, nuteistojo veiką kvalifikuodamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas.
Kasatorius, pažymėdamas nuteistąjį apibūdinančius duomenis (charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą), teigia, kad šis nuteistas tik už viešoje vietoje spontaniškai kilusį trumpalaikį konfliktą, prasidėjusį dėl paties nukentėjusiojo aplaidaus pareigų vykdymo, kurio daugiau niekas, išskyrus du liudytojus, neturinčius nuteistajam jokių pretenzijų, nematė ir negirdėjo ir kurio metu labai abejotinomis ir prieštaringai įvertintomis aplinkybėmis neva nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Taip abiejų instancijų teismai akivaizdžiai nesilaikė teismų praktikoje akcentuojamos pusiausvyros tarp teisės pažeidimo ir už jį taikomos sankcijos, pripažindami nuteistąjį kaltu už visiškai nepavojingą veiką, taip pažeisdami proporcingumo ir teisinės valstybės principus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy02LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-6/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-6/2013">2A-7-6/2013</a>).
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokurorė pažymi BK 284 straipsnyje numatytos veikos objektyvųjį požymį ir teigia, kad teismų praktikoje aptariama nusikalstama veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-398/2006, 2K-159/2009, 2K-241/2009). Priešingai nei teigia kasatorius, teismai teisingai kvalifikavo jo ginamojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nes šis aktyviais veiksmais ir tyčia viešoje vietoje, esant kitiems žmonėms (liudytojams K. S., R. R.), įžūliu elgesiu (grasindamas kūno sužalojimu bei išplūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį M. T.), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams (agresyviai nusiteikęs nuteistasis rėkė ant nukentėjusiojo, jį keikė, bandė sugriebti už rūbų), siekdamas sutrikdyti visuomenės rimtį ir tyčia panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Anot prokurorės, aplinkybė, kad liudytojai K. S. ir R. R. neturi nuteistajam pretenzijų, nereiškia, jog įvykio metu nuteistojo elgesys jiems nebuvo nemalonus ir jų netrikdė. Liudytojai ne savo noru buvo įtraukti į tokią situaciją, turėjo stebėti ir net dalyvauti nuteistojo sukeltame konflikte, jie buvo priversti jį (E. U.) raminti, padėti išvengti šio išpuolius prieš nukentėjusįjį. Liudytojas K. S. teisme parodė, kad nuteistasis elgėsi agresyviai, o liudytojas R. R. parodė, jog nuteistasis bandė smūgiuoti nukentėjusiajam, tačiau jis E. U. sulaikė ir neleido kilti muštynėms. Todėl teismai, įvertinę tokį E. U. elgesį, pagrįstai nusprendė, kad šie veiksmai akivaizdžiai viršija administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, sudėtį ir turi būti kvalifikuojami kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 284 straipsnio 2 dalyje.
Prokurorė teigia, kad teismai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, nustatytų aplinkybių visuma, netiesioginiais įrodymais ir konstatavo, jog E. U. sužalojo M. T., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė ir teisingai įvertino nuteistojo vaidmenį sužalojant M. T., nes byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro patikimą įrodomąjį pagrindą, kad nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būtent E. U.. Todėl nuteistojo veiksmus, kurie buvo tiesioginė M. T. sveikatos nesunkaus sutrikdymo priežastis, vertinti kaip neatsargius, nėra jokio pagrindo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis, spirdamas M. T. į koją, siekė sukelti padarinius – fizinį skausmą, tačiau šių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia, nes jį tenkino bet kokie padariniai. Tai, kad nuteistasis tuo pačiu metu atliko ne vieną tyčinį veiksmą (stumdė nukentėjusįjį, spyrė koja, grasino sveikatos sužalojimu), teismui leido padaryti išvadą, jog E. U. numatė nusikalstamus padarinius, kurie šiuo atveju ir kilo. Tai reiškia, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys ir jo kaltė, dėl to jis privalo atsakyti už savo veiksmus, atitinkančius BK 138 straipsnio 1 dalį. Dėl to prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai netinkamai įvertino nuteistojo kaltės formą ir įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistasis neatsitiktinai prikibo prie nukentėjusiojo: jam skambino, reikalavo ateiti apžiūrėti nuteistojo bute esančio statybos broko. Tai, kad problema buvo nenauja ir kėlė kasatoriaus ginamojo pyktį, patvirtino ir jo žmona. Prokurorė pažymi, kad byloje nustatyta, jog pats nuteistasis sąmoningai priėjo prie kieme stovinčio M. T., iš karto agresyviai šį užsipuolė dėl netinkamai atliekamo jo darbo, bandė suduoti, grasino fiziniu susidorojimu, tampė už rūbų, spyrė nukentėjusiajam į koją. Anot prokurorės, teismo išvada, kad E. U. elgesys buvo tyčinis, yra pagrįsta ir nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis tik išreiškė savo nepasitenkinimą nukentėjusiojo neveiklumu. Kartu prokurorė pažymi, kad specialisto išvadoje nurodyta ir teisme apklausta ekspertė patvirtino, jog M. T. sužalojimas galėjo būti padarytas spyriu į čiurną arba blauzdą. Pats nukentėjusysis tuoj po įvykio ir teisme nurodė, kad spirta buvo jam į blauzdą. Dėl to prokurorė teigia, kad kasaciniame skunde akcentuojami neatitikimai nukentėjusiojo M. T. parodymuose yra neesminiai, nes nuo stipraus smūgio jis galėjo jausti skausmą tiek blauzdoje, tiek čiurnoje.
Nuteistojo E. U. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK nuostatų laikymosi
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažindamas E. U. kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas) numatytos veikos padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių.
Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi. BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – jis gali būti padaromas arba apibrėžta, arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą. Tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir kt.
Nagrinėjamoje byloje teismai, išanalizavę ir įvertinę įrodymus, nustatė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam M. T. nuteistasis E. U. padarė konflikto metu spirdamas nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdą. Būtent pagal teismų nustatytas aplinkybes minėta kaltininko veika buvo pripažinta nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi. Kasaciniame skunde ginčijama ir ši teismų padaryta išvada, teigiama, kad nuteistasis negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, nes tarp jų nebuvo jokio fizinio kontakto. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.
Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad minėta kaltininko veika nelaikytina tyčine. Antai tokia pozicija iš dalies grindžiama ir tuo, kad nuteistasis nesiekė nesunkiai ar kitaip sutrikdyti nukentėjusiojo sveiktą. Minėta, kad kaltininko veika kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas yra kvalifikuojama ne tik tada, kai kaltininkas, kėsindamasis į kito žmogaus sveikatą, siekia nesunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir tada, kai kaltininkas bendrai numato galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (sunkiam, nesunkiam ar nežymiam sveikatos sutrikdymui) tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas. Šiuo atveju, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip tyčinis sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Būtent teismai, ištyrę ir įvertinę įrodymus, padarė išvadą, kad nors nuteistasis nesiekė nukentėjusiajam padaryti konkretų sužalojimą, tačiau jis suprato, jog savo veiksmais (tyčia spirdamas M. T.) gali šį sužaloti.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnio 1 dalis).
Teismų pripažintos įrodytomis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad E. U. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama specialisto išvada, liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Antai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl nuteistojo nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta dėl neatsargumo. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai pripažindami nuteistąjį kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė BPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ir šio kodekso 20 straipsnio, 270 straipsnio 3 dalies, 287 straipsnio nuostatas.
Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, nuteistąjį E. U. pripažindami kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 2 dalyje, padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Pagal ATPK 174 straipsnį yra baudžiama už nedidelį chuliganizmą, t. y. už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Taigi, tiek BK, tiek ATPK atsakomybė yra numatyta už iš esmės analogiškas veikas. Todėl šioje byloje yra aktualus skirtingų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-324/2013).
Vienas atsakomybių atribojimo kriterijų įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje. Jame teigiama, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties bei baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik po to, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstamą, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2001). Darytina išvada, kad ATPK 9 straipsnio 2 dalies formalus suvokimas, t. y. aiškinimas taip, kad, be veikos pavojingumo vertinimo, visais atvejais turėtų būti taikomas BK (taip iš esmės eliminuojant galimybę taikyti ATPK), neatitiktų ATPK 9 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos prasmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar turėtų būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96/2014">2K-96/2014</a>).
Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už vadinamąjį nedidelį chuliganizmą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Vienas iš šių atsakomybės rūšių už nedidelį chuliganizmą atribojimo kriterijų – tai pažeidimo intensyvumo mastas. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi. Taigi BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdo visuomenės rimtį ar tvarką.
Kita vertus, motyvai ir tikslai, jų analizė yra svarbūs teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Kartu tai yra svarbu vertinant, ar nedidelis chuliganizmas pagal pavojingumą yra laikytinas nusikalstama veika ar dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo. Taigi sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą baudžiamojo nusižengimo sudėtį ar kvalifikuotini pagal ATPK 174 straipsnį, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Ir priešingai, visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas esant asmeniniams ar net savanaudiškiems motyvams gali reikšti (aišku atsižvelgiant į aplinkybių visumą), kad tokia veika dar nepasiekė nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo.
Teismai E. U. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nuteisė už tai, kad viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia elgdamasis įžūliai, grasindamas kūno sužalojimu, išplūdo necenzūriniais žodžiais nukentėjusįjį M. T., po to tyčia panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – stvėrė ir tampė jį už striukės, jam įspyrė.
Byloje nekyla abejonių dėl to, kad nuteistojo inkriminuoti veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, kur buvo ir bet kada galėjo pasirodyti kiti asmenys. Iš veikos aprašymo taip pat matyti, kad E. U. minėti veiksmai buvo įžūlūs, prieštaraujantys padoraus elgesio taisyklėms. Tačiau vertinant nuteistojo veiką reikia atsižvelgti ir į tai, kad, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo dominavo asmeniniai santykiai – kaip tarp bendrijos pirmininko ir tos pačios bendrijos nario, kaltinamasis ne kartą buvo reiškęs pretenzijas dėl blogo namo stogo, buto apliejimo, tačiau, jo nuomone, pirmininkas (M. T.) į tai nereagavo. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys (nuteistojo manymas, kad bendrijos pirmininkas netinkamai atlieka savo darbą). Paminėtina ir tai, kad pats konfliktas buvo trumpalaikis, šį konfliktą matė du liudytojai, neturintys nuteistajam jokių pretenzijų. Be to, viena iš E. U. per konfliktą padarytų veikų – spyris nukentėjusiajam – jau teismų pripažinta nesunkiu sveikatos sutrikdymu (BK 138 straipsnio 1 dalis).
Taigi, įvertinus E. U. veiksmų paskatas, konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, nuteistojo veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad minėta E. U. veika nepasiekė tokio pavojingumo, kuris būdingas baudžiamajam nusižengimui, įtvirtintam BK 284 straipsnio 2 dalyje. Bylos dalis dėl E. U. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nutrauktina, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to naikintina nuosprendžio dalis, kuria E. U. paskirta subendrinta bausmė. Naikintina ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutarties dalis, kuria dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo buvo atmestas šio nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria E. U. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.
Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria E. U., vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirta subendrinta bausmė.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
