Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-306/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.6.4; 11.9.10.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui Vilniaus etninės veiklos centrui (VEVC) dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti darbdavį sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką. Ieškovė nuo 2000 m. sausio 17 d. dirbo Vilniaus etninės veiklos centre pagal neterminuotą darbo sutartį dėl antraeilių pareigų vyriausiąja folkloriste. Pagrindinės jos darbo funkcijos – vadovauti vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“, su juo dalyvauti įvairiuose renginiuose. Atsakovo direktorė 2005 m. gruodžio 9 d. pasiūlė ieškovei parašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Toks pasiūlymas buvo argumentuotas tuo, kad Vilniaus etninės veiklos centrui (toliau – VEVC) tokio darbuotojo – antraeilininko, kuris dirba ne visu etatu, nereikia, todėl į jos darbo vietą jau yra priimtas kitas žmogus, kuris atliks jos darbo funkcijas visą darbo dieną. Sąlygos, kuriomis ieškovei buvo pasiūlyta išeiti iš darbo, jai buvo nepriimtinos, todėl ši atsisakė nutraukti darbo sutartį. Ieškovė 2006 m. sausio 7 d. gavo registruotą atsakovo laišką, kuriuo pranešta, kad nuo 2005 m. gruodžio 30 d. ji atleista iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovei neįteikta raštiško įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą prieš keturis mėnesius. Ieškovė atleista iš darbo dėl to, kad nepakluso darbo tvarkai. Ieškovė VEVC dirbo ne visą darbo dieną, nes ji dar dirba gimnazijoje. Atsakovas ilgą laiką toleravo tai, kad ieškovė nedirba aštuonių darbo valandų per dieną. Ieškovė 2005 m. gruodžio 16 d. gavusi drausminę nuobaudą už nepasirodymą darbe be pateisinamos priežasties. Ji 2005 m. gruodžio 19 d. tap pat nubausta papeikimu už tai, kad atsisakė dalyvauti Advento pasakų popietėje su folkloro ansambliu „Reketukas“. Ieškovė be pateisinamos priežasties nedalyvavo Vilniaus etninės veiklos centro 2005 m. lapkričio 7 d. posėdyje, kuriame nutarta organizuoti advento vakarus moksleiviams, taip pat kad vakarus ves vaikų folkloro ansambliai „Reketukas“ ir „Dolija“. Atsakovas raštu prašė ieškovės pateikti pasiaiškinimą dėl nedalyvavimo Advento pasakų popietėje 2005 m. gruodžio 16 d. Šlapelių muziejuje. Ieškovė buvo pakviesta į centrą dėl nuobaudos skyrimo, ji atvyko su vyru, jai įteiktas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo. Atsakovas daug kartų prašė ieškovę ateiti į darbą, bet ji atsisakė tai padaryti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 13 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo VEVC neteisėtu; pripažino, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2309,36 Lt ir vidutinį darbo užmokestį (577,34 Lt) už priverstinį pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2005 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismas nurodė, kad ieškovės pagrindinės darbo funkcijos dirbant VEVC buvo vadovauti vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“, nors formaliai šalių darbo sutartyje ši konkreti ieškovės veikla nenustatyta. Ji neturėjo jai priskirtos darbo vietos VEVC, repetavo su folkloro ansambliu darbo dienos pabaigoje ir ne VEVC patalpose. Teismas motyvavo, kad eidama antraeiles pareigas ieškovė negalėjo atlikti kitų funkcijų, numatytų jos pareigybinėje instrukcijoje, taip pat būti darbe visą darbo dieną, atvykstant kasdien į VEVC buveinę. Nuo pat darbo sutarties sudarymo momento ieškovė visą laiką dirbo tą patį darbą. Šis darbas buvo dirbamas atsakovo vadovybei žinant ir pritariant, už šį darbą ieškovei buvo mokamas sutartas atlyginimas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad darbdavio nustatyti atsakovės šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai yra formalūs, užfiksuoti aiškiai pasinaudojant sutarties silpnesniąja šalimi. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus m. 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą: atmetė ieškovės ieškinį; priteisė atsakovui iš ieškovės 381,04 Lt žyminį mokestį. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog nuo pat darbo sutarties sudarymo momento ieškovė visą laiką dirbo tą patį darbą, t. y. jos darbo funkcijos apsiribojo vaikų folkloro ansamblio „Reketukas“ veikla, todėl darbdavio nustatyti atsakovės šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai yra formalūs, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas reikšminga aplinkybe pripažino tai, nuo kada atsakovas pradėjo reikalauti ieškovės laikytis nustatytos darbo drausmės, ar šis reikalavimas buvo pagrįstas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nevykdė pareigos dalyvauti renginyje 2005 m. gruodžio 16 d., o atsakovas reikalavo ieškovės apie tai pateikti pasiaiškinimus. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad visi dokumentai, patvirtinantys drausminės nuobaudos paskyrimo faktą, buvo surašyti jai nežinant. Teismas rėmėsi Vyresniojo folkloristo pareiginiais nuostatais ir pabrėžė, kad ieškovė turėjo vadovauti ne tik vienam iš ansamblių, bet vykdyti ir kitas nuostatuose įtvirtintas pareigas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad darbdavio reikalavimas ieškovei dirbti visą darbo dieną, buvo pagrįstas. Teismas pripažino, kad daug metų ieškovei buvo leidžiama dirbti ne visą darbo dieną, o darbo apskaitos žymėjimas žiniaraščiuose apie jos dirbtą laiką neatitiko faktinės situacijos. Teismas nurodė, kad atsakovo 2005 m. gruodžio mėn. reikalavimas ieškovei dalyvauti renginyje ir reikalavimas atvykti į atsakovo buveinę bei dirbti aštuonias valandas, pagrįstas, todėl, ieškovei nepaklusus šiam reikalavimui, atsakovas turėjo pagrindą atleisti ją iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 114 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtintų Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumų nuostatas, neįvertino aplinkybės, kad kasatorė VEVC ėjo antraeiles pareigas, o pagrindinė darbovietė buvo ir yra Vilniaus jėzuitų gimnazija. Dėl to kasatorė mano, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad darbdavio reikalavimas antraeiles pareigas ėjusiai kasatorei dirbti visą darbo dieną buvo pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, ignoravo DK 119 straipsnyje nustatytą imperatyvų draudimą reikalauti atlikti darbo sutartyje nesulygtą darbą. Kasatorė nurodo, kad teismas, vertindamas šalių darbo santykius, rėmėsi tik 2000 m. spalio 18 d. pasirašytais vyresniosios folkloristės pareiginiais nuostatais, bet neatsižvelgė į tai, kad atsakovas juos pakeitė (darbo sutarties Nr. 18 priedas; VEVC vedėjo 2005 m. sausio 17 d. įsakymas Nr. 2).

Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią darbo sutarties šalių elgesys ilgą laiką po darbo sutarties sudarymo patvirtina, kad iki ginčo kilimo šalims darbo sutarties sąlygos buvo aiškios, suprantamos ir priimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje L. S. v. Marijampolės „Šaltinio“ vidurinė mokykla, byla Nr. 3K-3-611/2005). Kasatorė teigia, kad teismais neįvertino to, kad atsakovas ilgą laiką sutiko su tuo, kad ieškovė tik vadovautų vaikų ansambliui ir nevykdytų kitų folkloristės pareiginiuose nuostatuose nustatytų funkcijų.

Kasatorė taip pat mano, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad atsakovas kasatorės darbo sąlygas pakeitė (pradėjo reikalauti vykdyti visas folkloristės pareiginiuose nuostatuose nustatytas funkcijas, o net tik vadovavimą ansambliui), pažeisdamas DK 120 straipsnį, t. y. negavęs darbuotojo rašytinio sutikimo.

Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas dėl to, kad teismas neįvertino dar kelių svarbių aplinkybių: to, kad atsakovas kasatorės atleidimo iš darbo priežastį nurodė jos neatvykimą į darbą, bet pirmosios instancijos teisme jau teigia, kad tą pačią dieną darbe buvo kasatorė, jos vyras ir atsakovo finansininkė; to, kad įsakymą dėl kasatorės atleidimo iš darbo atsakovas pasirašė kitą dieną, kai ieškovė paskutinį kartą buvo darbe.

Be to, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasatorei įteiktas tik įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo, bet neįteikti kiti dokumentai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė iš darbo atleista pagrįstai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Atsakovas nurodo, kad kasatorė 2005 m. gruodžio 28–29 dienomis nebuvo darbe be pateisinamų svarbių priežasčių ir nepateikė jokių pravaikštą pateisinančių dokumentų. Taigi, atsakovo nuomone, kasatorė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Be to, atsakovas 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 13 kasatorei paskyrė papeikimą už kasatorės atsisakymą su ansambliu „Reketukas“ dalyvauti atsakovo organizuotame renginyje. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorė taip pat prisidengdama atsakovo vardu priima į ansamblį „Reketukas“ naujus vaikus ir iš vaikų renka pinigus, bet jų neįneša į atsakovo sąskaitą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog kasatorės pagrindinė funkcija buvo vadovauti vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“. Atsakovas pabrėžė, kad kasatorės darbo sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose nepaminėtas toks ansamblis, jis priklauso ne atsakovui, bet Vilniaus jėzuitų gimnazijai, kuri yra pagrindinė kasatorės darbovietė. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokiu pagrindu kasatorės darbą su ansambliu „Reketukas“ Vilniaus jėzuitų gimnazijoje reikia laikyti taip pat ir darbu Vilniaus etninės kultūros centre. Atsakovas mano, kad kasatorė sąmoningai ieškinyje nenurodė, kad ansamblis „Reketukas“ priklauso Vilniaus jėzuitų gimnazijai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog kasatorė neturėjo paskirtos darbo vietos. Iš tikrųjų, atsakovas turi laisvų kabinetų. Atsakovas nesutinka su kasatorės teiginiu, kad ji negalėjo pas jį dirbti visos darbo dienos, nes turėjo kitą pagrindinį darbą. Atsakovas teigia, kad tai, jog kasatorė turi pagrindinį darbą, nesuteikia jai teisės nedirbti antraeilio darbo. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorė tuo pačiu metu dirbo ne tik pas atsakovą, Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, bet ir Vilniaus rajono savivaldybės Švietimo skyriuje, kuriame gaudavo didžiausią darbo užmokestį. Dėl to atsakovas pripažįsta, kad paskutinioji kasatorės darbovietė buvo pagrindinė, todėl darbo metu ji negalėjo dirbti kituose darbuose ir nevykdė kitų darbo sutarčių dėl antraeilio darbo. Atsakovas teigia, kad kasatorė melagingai nurodo, jog jis anksčiau niekada neprieštaravo jos darbui su ansambliu „Reketukas“. Ginčo šalys nuolat konfliktuodavo dėl kasatorės darbo su ansambliu „Reketukas“. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorės padaryti darbo pažeidimai yra ne formalūs, bet realūs, užfiksuoti atsakovo dokumentuose ir pripažįstami pačios kasatorės (ji tvirtina, kad niekada nedirbo ir nedirbs pagal pareigybinę instrukciją), taip pat kad dirbdama su ansambliu „Reketukas“ kasatorė naudojosi atsakovu kaip priedanga savanaudiškais tikslais. Taigi, atsakovo manymu, kasatorė juo pasinaudojo, bet ne atvirkščiai. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymo, kurį jis pažeidė, atleisdamas kasatorę iš darbo, nors privalėjo tai padaryti. Atsakovas akcentavo tai, kad kasatorė, nors ir atleista iš darbo pas jį, toliau dirba su ansambliu „Reketukas“ ir skelbia, kad šis dabar priklauso Vilniaus jėzuitų gimnazijai. Taigi kasatorės darbo pobūdis nepasikeitė, nutraukus darbo sutartį. Atsiliepime nurodoma, kad neteisingi kasatorės teiginiai, jog ją atleidžiant priimtas kitas asmuo. Atsakovas kitą asmenį priėmė tik 2006 m. vasario 1 d. Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde nurodomos tokios aplinkybės, kurių ieškinyje nebuvo, arba neigiama tai, kas ieškinyje buvo nurodyta.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties dėl antraeilių pareigų sudarymą, darbo sutarties sąlygų pakeitimą bei darbo sutarties nutraukimą, kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.

Įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų tiek dėl ekonominių ir socialinių santykių dinamikos, tiek dėl siektino darbo teisės sistemos stabilumo. Ekonominiai ir socialiniai santykiai gana dažnai keičiasi, beveik kasdien susiklosto nauji, jie plėtojasi, keičiasi, išnyksta bei transformuojasi į naujus santykius. Dėl to praktiškai tampa neįmanoma įstatymais ar kitais teisės aktais reglamentuoti besikeičiančius darbo santykius, o bandymas įstatymuose detaliai viską reglamentuoti sukeltų nuolatinę įstatymų kaitą. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas nesiėmė tikslo sureguliuoti visus galimus darbo teisinius santykius, bet nustatė teisės normas-principus, kurios užtikrintų tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų įvykdymą, atsižvelgiant ne tik į dabar egzistuojančius darbo teisinius santykius, bet ir į jų dinamiką. Būtent darbo santykių reglamentavimo pagrindiniai principai ir yra nurodyti DK 35 straipsnio 1 dalyje. Šie principai nenustato konkrečių elgesio taisyklių, bet įtvirtina bendruosius Darbo kodekso pradmenis ir idėjas, t. y. kad darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Būtent šioje byloje, nagrinėjant kilusį darbuotojo ir darbdavio ginčą, pirmiausia ir reikia vadovautis nurodytais principais, o jau po to teisės aktais, kuriais reglamentuojami darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumai.

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarime (DK 93 straipsnis). Ginčo šalys sudarė darbo sutartį dėl antraeilių pareigų (darbo) (DK 108 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 patvirtintų Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumų 2 punktu, antraeilės pareigos (darbas) – tai darbuotojo laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku einamos pareigos ar atliekamas darbas. Be to, darbuotojas, norintis eiti antraeiles pareigas, turi pateikti darbdaviui, kuris priima darbuotoją į antraeiles pareigas, iš pagrindinės darbovietės gautą pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdieninio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas (nurodyto nutarimo 4 punktas). Byloje nustatyta, kad kasatorė 2000 m. sausio 17 d. priimta į Vilniaus etninės veiklos centro vyresniosios folkloristės pareigas. Šios pareigos ieškovei buvo antraeilės, nes jos pagrindinė darbovietė yra Vilniaus Jėzuitų gimnazija, kur ieškovė dirba lietuvių kalbos mokytoja. Teismai nustatė, kad ieškovės pagrindinės darbo funkcijos Vilniaus etninės veiklos centre (toliau – VEVC) buvo vadovauti vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“ ir kartu su juo dalyvauti įvairiuose atsakovo ir kitų organizatorių organizuojamuose renginiuose. Kasatorės darbo pobūdis buvo repetuoti su dviem įvairaus amžiaus vaikų ir jaunuolių grupėmis ir parengti jų programas, reikalingas VEVC numatytiems renginiams. Taip pat ieškovės pareigos buvo pirkti muzikos instrumentus, siūti ir komplektuoti koncertinius kostiumus, dalyvauti šventėse, koncertuose ir festivaliuose, vykstančiuose dažniausiai poilsio ir švenčių dienomis, koncertinėse išvykose, trunkančiose kelias paras. Pačiame VEVC ieškovė neturėjo jai priskirtos darbo vietos, repeticijos su folkloro ansambliu vykdavo darbo dienos pabaigoje ne VEVC patalpose. Dažniausiai repetuota Vilniaus Mokytojų namuose. Nors kasatorės darbo pobūdis atsakovo darbovietėje neatitiko vyresniosios folkloristės pareiginiuose nuostatuose, kurie pasirašyti 2000 m. spalio 18 d., nustatyto darbo pobūdžio ir apimties, bet jos atliekamo darbo pobūdis ir apimtis buvo tikslinami atsakovo direktorės įsakymais. Tai patvirtinta rašytiniais įrodymais, pavyzdžiui, darbo sutarties Nr. 18 priedu (b. l. 191). Jame būtent ir apibrėžiamos pagrindinės kasatorės darbo funkcijos, kurios susijusios su vadovavimu jaunuolių ir vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“. Kartu nurodytame dokumente nustatyti renginiai, kuriuose turi dalyvauti ieškovės vadovaujamas ansamblis. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kasatorės antraeilės pareigos (darbas) buvo susijusios su vadovavimu jaunuolių ir vaikų folkloro kolektyvui ir tai tęsėsi šešerius metus, t. y. darbo sutarties šalys sulygo dėl tokių darbo sutarties būtinųjų sąlygų (DK 95 straipsnio 1, 2 dalys). Tai – darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) pobūdžio ir apimties ypatumas, kai darbo sutarties šalys konkrečiai susitarė dėl darbo pobūdžio, jam atlikti reikalingų sąnaudų ir rezultatų (kad būtų užtikrinta ansamblio „Reketukas“ veikla).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, atsižvelgė į pačių darbo sutarties šalių elgesį, vykdant darbo sutartį, ir padarė pagrįstą išvadą, kad, eidama antraeiles pareigas, kasatorė negalėjo atlikti kitų funkcijų, nustatytų jos pareigybinėje instrukcijoje, taip pat būti darbe visą darbo dieną, kasdien atvykstant į atsakovo buveinę. Iš šalių susidariusių darbo santykių matyti, kad kasatorės atliekamas darbas buvo susijęs tik su vadovavimu jaunuolių ir vaikų folkloro ansambliui „Reketukas“, bet ne kasdieniniu buvimu Etninės kultūros centre aštuonias darbo valandas. Beje, iš kasmet pateikiamų pažymų apie kasatorės darbo laiką pagrindinėje darbovietėje atsakovui buvo žinomi jos atliekamo darbo pobūdis ir darbo laikas. Šioje byloje atsakovo reikalavimas kasatorei eiti antraeiles vyresniosios folkloristės pareigas visą darbo dieną VEVC vertinamas kaip naujų darbo sutarties sąlygų ir darbo tvarkos nustatymas (DK 95 straipsnio 1, 2 dalys). Tai gali būti atliekama tik gavus kasatorės sutikimą (DK 120 straipsnio 2 dalis). Atsakovas negavo tokio sutikimo. Dėl to esant tokiai byloje nustatytai situacijai, kai ieškovės darbo funkcijos apibrėžtos būtent vadovavimu jaunuolių ir vaikų ansambliui „Reketukas“, neatsižvelgiant į konkretaus kasdieninio darbo laiko trukmę, darbdavio reikalavimas darbuotojui dirbti visą darbo dieną VEVC yra vertintinas kaip darbdavio nesąžiningumas bei piktnaudžiavimas savo teisėmis prieš darbuotoją – silpnesniąją darbo santykių šalį (DK 35 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju atsakovo nurodyti kasatorės šiurkštūs darbo sutarties pažeidimai, susiję su neatvykimu į darbą VEVC nustatytu darbo laiku, vertintini kaip formalūs ir kasatorės atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą laikytinas neteisėtu. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (DK 4 straipsnio 4 dalimi, 35 straipsnio 1 dalimi), DK 297 straipsnio 4 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kasatorė atleista iš darbo neteisėtai, jai iš atsakovo priteistini keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 2309,36 Lt (577,34 Lt x 4 = 2309,36 Lt) ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2005 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių ginčą (DK 4 straipsnio 4 dalį, 35 straipsnio 1 dalį, 93 straipsnį, 95 straipsnio 1, 2 dalys, 108 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 120 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 297 straipsnio 4 dalį), todėl kasatorės kasacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimas naikintinas, o Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Kasatorė prašo priteisti 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą. Patenkinusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.12 punktą, kuriame nurodyta, kad už kasacinio skundą surašymą rekomenduojama priteisti 3,5 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasatorei priteisiamos 1000 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, kurias patvirtina prie kasacinio skundo pridėti 2008 m. vasario 15 d. ir 19 d. pinigų priėmimo kvitai (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą.

Ieškovei I. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus etninės kultūros centro (juridinio asmens kodas 188208831) priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Juozas Šerkšnas

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė