Baudžiamoji byla Nr. 2K-462-489/2016
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00379-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.14.6.1.; 1.2.18.10.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 183 straipsnio 1 dalį 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu G. R. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 246 straipsnio 2 dalį išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo požymių.
Civilinio ieškovo AB DNB bankas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo G. R. ir civilinio ieškovo AB DNB bankas atstovo advokato apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. G. R. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., būdamas UAB,,(duomenys neskelbtini)“, registruotos Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, dėl einamų pareigų turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus ir būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą, susitaręs ir veikdamas su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesupratusiais A. J., S. R. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke, 2010 metų gruodžio mėnesį organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų fiktyvų pardavimą A. J. ir A. J. paskyrimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kartu imitavo viso įmonės turto perleidimą, iš jų ir UAB,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių „F. D.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 7800 Lt (2259,04 Eur), ir „Mitsubishi Carisma“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 12 330 Lt (3571,01 Eur), nors toliau šiuos automobilius valdė ir šį bendros 20 130 Lt (5830,05 Eur) vertės turtą pasisavino; be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis 2010 m. lapkričio 11 d. S. V. pardavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį žemės sklypą Rietavo savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 3000 Lt, ir žemės sklypą Tauragės rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 2000 Lt (579,24 Eur), už sandorį gautų pinigų, t. y. 5000 Lt (1448,10 Eur), neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, juos pasisavindamas, ir tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą iš viso už 25 130 Lt (7278,15 Eur).
Taip pat G. R. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., būdamas UAB,,(duomenys neskelbtini)“, registruotos Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, susitaręs ir veikdamas su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesupratusiais A. J., S. R. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke, 2010 m. gruodžio mėnesį organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų fiktyvų pardavimą A. J. bei A. J. paskyrimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kartu imitavo buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą A. J., nors pats toliau jais disponavo ir buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė, dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį bei nutraukti bylą.
2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, nes padaryti esminiai BPK pažeidimai.
2.1.1. Pasak kasatoriaus, pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai dėl nešališko įrodymų vertinimo. Atlikta ekspertizė patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, dokumentų ir įmonės turto perdavimo sutartis pasirašyta A. J.. Jis apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad suprato įmonės akcijų įsigijimą ir tapimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, to siekė ir norėjo bei patvirtino, kad buvo perduoti įmonės dokumentai ir kitas įmonės turtas. Jokių įrodymų, kad kasatorius toliau minėtus įmonės automobilius valdė ir šį turtą pasisavino, paslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus, o pardavęs įmonei priklausančius žemės sklypus gautų pinigų neįtraukė į įmonės buhalterinę apkaitą ir taip juos pasisavino (nors pirmosios instancijos teismui buvo pateikti pinigų priėmimo dokumentai), byloje nėra. Įrodymų visuma patvirtina jo nekaltumą, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi prielaidomis.
2.1.2. Taip pat kasatorius nurodo, kad pažeisti ir BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės. Apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu pranešėjas Albinas Bielskis ištarė frazę „tai jūs manėte, kad pasisavinote pinigėlius ir viskas tuo pasibaigs“. BPK 44 straipsnio 5 dalies numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teises, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas; BPK 44 straipsnio 6 dalis numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
2.1.3. Kasatorius taip pat teigia, kad pažeisti ir BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog įmonės akcijas, dokumentus ir kitą įmonei priklausantį turtą priėmė A. J., bei raštiškai pasirašė su perėmimu susijusius dokumentus. Tai taip pat patvirtina byloje atlikta rašysenos ekspertizė, ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teismo metu A. J. liudijimas. Sandoris dėl akcijų perleidimo nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu. Byloje taip pat nėra duomenų apie A. J. nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą dėl ko teismas negalėtų jo laikyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ar vadovu. A. J. buvo realus įmonės pirkėjas, todėl sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kasatorius neturėjo pagrindo naujajam savininkui neperduoti bendrovės dokumentų, neperleisti turto. Be to, pasak kasatoriaus, įstatyme nėra numatyta (nors pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas akcentavo A. J. neblaivumą, asocialumą), koks asmuo gali pats įkurti ar nupirkti ir tapti kitos įmonės akcininku ar vadovu. S. R. perleidus įmonės akcijas ir A. J. tapus bendrovės vadovu, kasatoriaus manymu, jis negali būti laikomas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu, todėl yra nepagrįstai nuteistas. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog kasatoriui, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonę, atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis, tačiau teismas to nustatyti negalėjo, nes įmonės turtas kartu su dokumentais buvo perduotas A. J. ir tai yra patvirtinta akcijų prikimo–pardavimo dokumentu, dokumentų ir daiktų perėmimo dokumentu bei paties A. J. liudijimu, todėl kasatorius toliau automobilių nevaldė ir šio turto nepasisavino, taigi jis negali būti laikomas ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu. Be to, dėl 5000 Lt (1448,10 Eur) už realizuotus žemės sklypus pasisavinimo jo kaltė grindžiama tik buvusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės parodymais, nors ūkinės operacijos nustatomos buhalterinės apskaitos dokumentais, o ne liudytojų parodymais. Įmonei žala nepadaryta. Minėta gautų pinigų suma buvo apskaityta įmonės buhalterinėje apskaitoje ir pinigai panaudoti bendrovės interesams, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi ne įrodymais, o vidiniu įsitikinimu nustatė, kad kasatorius šių pinigų neapskaitė ir pasisavino.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai bei prašymai yra nepagrįsti, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai pritaikė įstatymą.
3.1.2. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nešališkumo principą. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, jog egzistuotų BK 58 straipsnyje nurodyti pagrindai, kasatorius nepateikė argumentų apie tai, kad jis ar jo gynėjas bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2015 m. gruodžio 3 d. posėdžio metu patenkino kasatoriaus gynėjo prašymą ir nutarė atlikti byloje įrodymų tyrimą bei apklausti liudytoją A. J., kurio nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme. Tai, jog kasatorius nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nepakanka išvadai, kad teismai padarė BPK normų pažeidimus bei nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai.
3.1.3. Dėl kasaciniame skunde akcentuojamų A. J. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, prokuroras nurodo, kad teismas juos išsamiai vertino, analizavo, gretindamas su ikiteisminio tyrimo metu duotais šio liudytojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje teisingai akcentavo, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Šioje byloje buvo apklausta liudytoja tyrėja R. V., o pareigūno duoti teisme parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius įrodymus taip pat yra savarankiškas įrodymas ir juo teismas gali remtis (kas šioje byloje ir buvo padaryta) priimdamas nuosprendį. Kita vertus, nors liudytojas A. J., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, iš dalies pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjai, teigdamas, kad suprato, jog įsigijo įmonės akcijas ir tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, jis įtikinamai negalėjo paaiškinti tokio parodymų keitimo priežasties. Be to, apeliacinės instancijos teisme liudytojas parodė, kad prieš įsigyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas buvo bedarbis ir realiai būtų nesugebėjęs vadovauti įmonei, dirbo miške, kokius dokumentus pasirašinėjo nežino, kokius dokumentus duodavo, tokius ir pasirašė (t. 7 b. l. 50–53). Todėl prokuroro manymu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai liudytojo šio liudytojo parodymus jų keitimo teisme dalyje vertino kritiškai.
3.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorius, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, organizavo fiktyvų įmonės akcijų perdavimą bei imitavo įmonės turto ir buhalterinės apskaitos dokumentų perleidimą, kas suteikia pagrindą patikimai ir vienareikšmiškai išvadai, kad būtent kasatorius (o ne liudytojas A. J., kuris realiu bendrovės vadovu netapo) buvo ir liko faktinis bendrovės vadovas bei yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų tinkamas subjektas.
3.3. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nors liudytoja bendrovės buhalterė V. Ž. tiesiogiai teismui nenurodė, jog pinigai, gauti už bendrovės žemės sklypų pardavimą į įmonės kasą įnešti nebuvo, tačiau kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis 5000 Lt įnešė į įmonės sąskaitą. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kuriuose būtų užfiksuota, kad pinigai, gauti pardavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklaususius žemės sklypus, būtų įnešti į įmonės kasą ir apskaityti jos buhalteriniuose dokumentuose. Pats kasatorius neneigė, jog šiais įmonės pinigais disponavo, bet teigė, kad nurodyti pinigai buvo panaudoti įmonės skoloms padengti, tačiau duomenų, kad minėti pinigai buvo panaudoti įmonės naudai, t. y. sumokėti jos kreditoriams, ar naudojami kitoms įmonės reikmėms, baudžiamojoje byloje taip pat nėra.
4. Nuteistojo G. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taigi šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas savas liudytojo A. J. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimas, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, nesant argumentų dėl esminių BPK pažeidimų padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
6.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>).
Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį G. R., liudytoją A. J. ir dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimdamas nutartį nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti G. R. kaltu. Teismas įvertino nuteistojo G. R. parodymus, kuriais jis savo kaltę neigė, parodė, kad turto nepasisavino ir jokių buhalterinės apskaitos dokumentų nepaslėpė, taip pat jog negali būti laikomas nusikaltimų subjektu, nes įmonę, jos turtą ir dokumentus perdavė A. J., kad A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja bylos medžiagai ir kt. Taip pat įvertinti ir kasaciniame skunde minimi akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, dokumentų ir materialaus turto perdavimo–priėmimo dokumentai kaip nepatvirtinantys juose nurodyto turto ir dokumentų realaus perdavimo liudytojui A. J.. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimais
7. Kaip matyti iš kasacinio skundo, BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytus teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus kasatorius sieja su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisėjo A. B. pasakyta fraze ir ją cituoja: „tai jūs manėte, kad pasisavinote pinigėlius ir viskas tuo pasibaigs“. Vėliau nuteistasis kasacinės instancijos teismui pateikė prašymą „Dėl papildomos informacijos apie garso įrašą“, kur šią frazę patikslino, nurodydamas, kad teisėjas Albinas Bielskis posėdžio metu pasakė: „Jūs pasiimate pinigėlius, įkeitėt turtą, perleidot kitam, pinigėliai jums, atsakomybė jiems“. Šiame prašyme nuteistasis nurodo, kad, išgirdęs tokią teisėjo repliką, ją suprato kaip tiesioginį kaltinimą, nebegalėjo susikoncentruoti ir išnaudoti savo gynybos pozicijų. Tokius argumentus kolegija atmeta kai nepagrįstus. Pirma, iš apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad dar ir prašyme patikslinta frazė nėra visiškai tiksli. Iš tiesų ji yra tokia: „Jūs pasiėmėte pinigėlius, įkeitėt turtą, pasižadėjote vykdyti visas sąlygas, perleidot kitam, pinigėliai jums, atsakomybė jiems“. Išklausius garso įrašą, galima daryti išvadą, kad teisėjo ištarta frazė buvo ne konstatuojamojo pobūdžio, o pasakyta siekiant patikslinti iki tol (nuo maždaug 2 min. iki 7.15 min., kai buvo ištarta aptariama frazė) nuteistojo duotus parodymus. Taigi bendrame nuteistojo apklausos kontekste analizuojamas teisėjo klausimas turi kitą prasmę. Kaip matyti iš garso įrašo, posėdžio metu nuteistasis G. R. buvo apklausiamas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleidimą A. J., teisėjas šiuos parodymus tikslino ir norėjo juos detalizuoti užduodamas klausimus. Prieš teisėjui pasakant aptariamą frazę, nuteistasis parodė apie tai, kad jeigu bendrovės turtas įkeistas bankui, kaip ir buvo šiuo atveju (bankui buvo įkeistas miškavežis su priekaba, hidraulinis manipuliatorius), jo manymu, perleidus bendrovę, visa atsakomybė, susijusi tiek su bendrovės turto įkeitimu, tiek su skolomis, tenka naujajam vadovui. Po šių parodymų teisėjas ir pasakė analizuojamą frazę, akivaizdu, norėdamas išsiaiškinti nuteistojo poziciją ir sukonkretinti jo parodymus. Po šios frazės ir toliau nuteistajam buvo suteikta teisė tikslinti savo parodymus, iš įrašo matyti, kad jis kalbėjo keletą minučių nepertraukiamai, dėstė savo poziciją.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu pirmiau paminėtos teismo posėdyje pasakytos teisėjo frazės. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas savo sprendimą grindė ne subjektyvia nuomone ar prielaidomis, o ištirtų byloje esančių įrodymų visuma. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, be to, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąjį, liudytoją A. J., siekdamas išsiaiškinti visas bylos aplinkybes. Visos bylos aplinkybės, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo išsamiai ištirtos bei išanalizuotos, nutartis pagrįsta įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad šiuo atveju konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
8.1. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bylą nagrinėję teismai nuosprendžiu ir nutartimi nustatė tokias veikos teisiniam vertinimui reikšmingas aplinkybes: G. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pasisavino jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą iš viso už 25 130 Lt (7278,15 Eur), t. y. automobilius „F. D.“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 7800 Lt (2259,04 Eur), ir „Mitsubishi Carisma“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 12 330 Lt (3571,01 Eur), ir 5000 Lt (1448,10 Eur), gautus pardavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius žemės sklypą Rietavo savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą Tauragės rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nustatytos remiantis visuma byloje ištirtų duomenų, kurie buvo tarpusavyje palyginti ir sugretinti, nustačius, kurie iš jų yra patikimi ir pagrindžia vieni kitus: liudytojų S. V., S. R., V. Ž., R. V., A. J. ir kitų liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys.
8.2. Esminiai kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį yra tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis pirmiau paminėtus automobilius po bendrovės perleidimo ir toliau valdė, taip juos pasisavindamas, o dėl 5000 Lt (1448,10 Eur), gautų pardavus sklypus, nurodo šiuos pinigus apskaitęs buhalterinėje apskaitoje ir panaudojęs įmonės reikmėms, tuo tarpu jo kaltė grindžiama tik buhalterės liudytojos V. Ž. parodymais. Tokius argumentus nuteistasis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismas motyvuotai juos atmetė. Teismas nurodė, kad nors liudytoja V. Ž. tiesiogiai teismui neparodė, jog pinigai, gauti už žemės sklypų pardavimą, į įmonės kasą įnešti nebuvo, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis G. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis tuos pinigus įnešė į įmonės sąskaitą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis G. R. neneigė, jog šiais įmonės pinigais disponavo, nurodęs, kad pinigus panaudojo įmonės skoloms padengti. Vis dėlto duomenų, kad minėti pinigai buvo panaudoti įmonės naudai, t. y. sumokėti jos kreditoriams, ar naudojami kitoms įmonės reikmėms, baudžiamojoje byloje taip pat nėra.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78-2012). Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus teiginiai, kad jis pinigus, gautus už du sklypus, panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, yra visiškai nepagrįsti, jų negalima patikrinti jokiomis procesinėmis priemonėmis. Pats nuteistasis G. R. neneigė, jog šiais įmonės pinigais disponavo, teigė, kad nurodyti pinigai buvo panaudoti įmonės skoloms padengti, tačiau duomenų, kad minėti pinigai buvo panaudoti įmonės naudai, t. y. sumokėti jos kreditoriams, ar naudojami kitoms įmonės reikmėms, baudžiamojoje byloje taip pat nėra.
8.3. Kasatoriaus argumentų apie tai, kad jis perdavė A. J. visą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir visus buhalterinės apskaitos dokumentus, nepatvirtina jokie objektyvūs byloje esantys įrodymai. Dokumentai, pateikti nuteistojo – UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų ir materialaus turto perdavimo–priėmimo aktas ir kiti ranka rašyti dokumentai dėl miškovežio priekabos bei manipuliatoriaus perdavimo A. J., nepatvirtina iš tiesų įvykus bendrovės dokumentų ir materialaus turto perdavimą. Žemesnės instancijos teismai, darydami išvadą dėl turto bei dokumentų realaus neperdavimo, savo išvadą grindė vienas kitą papildančių ir patvirtinančių įrodymų visuma. Kasatorius skunde nurodo, kad įstatymai nenustato, koks asmuo gali įkurti ar nupirkti ir tapti įmonės vadovu bei savininku, tuo tarpu, anot jo, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai akcentavo A. J. neblaivumą, asocialumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės pardavimo fiktyvumą būtent ir rodo tai, kad pasirinktas asmuo yra asocialus (byloje nustatyta, kad A. J. neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, stovėdavo prie parduotuvių ir prašydavo pinigų, vartodavo alkoholį), tai reiškia, kad labai tikėtina, jog toks asmuo nesupranta daugelio net ir paprastų teisinių dalykų, neturi reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos, kurie leistų adekvačiai įvertinti situaciją, ir tokiu asmeniu lengva pasinaudoti, o tai ir buvo padaryta šioje byloje. Akivaizdu, kad A. J. negalėjo turėti pakankamų įgūdžių valdyti bendrovę, to ir nedarė. Kasatoriaus teiginys, kad sandoris dėl akcijų perleidimo nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu, taip pat neįrodo jo nekaltumo. Sutiktina, kad minėtas sandoris nėra nuginčytas, tačiau, viena vertus, net ir nebuvo kam jo ginčyti (A. J. apskritai nežinojo, kokius dokumentus pasirašo, manė, kad jį įdarbina darbui miške, jam buvo duota nemažai dokumentų ir tiesiog rodyta kur pasirašyti), kita vertus, sandorio nenuginčijimas, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, pats savaime nepatvirtina, kad sandoryje nurodytos aplinkybės realiai buvo įgyvendintos. Skunde nurodomi teiginiai apie tai, kad byloje nėra duomenų apie A. J. nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą, dėl kurių teismas negalėtų jo laikyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir vadovu, taip pat nepagrįsti. Jau minėta, kad A. J. – asocialus asmuo, nuteistasis jį sutiko prie parduotuvės, prašantį pinigų, akivaizdu, kad jis suprato, jog toks asmuo yra tinkamas tik formalaus vadovo vaidmeniui ir realiai įmonės jis nevaldys. Byloje analizuojant, ar A. J., formaliai būdamas įmonės vadovu, realiai atliko vadovo funkcijas, nenustatyti absoliučiai jokie jo atlikti veiksmai. Joks darbo užmokestis jam nebuvo sumokėtas (išskyrus po dokumentų pasirašymo nuteistasis jam davė kažkiek pinigų litais ir nupirko alkoholio), raktų nuo įmonės patalpų jis neturėjo, į biurą atėjęs niekada nebuvo, juo labiau kad bendrovė buvo likusi registruota nuteistojo namų adresu. A. J. būnant formaliu vadovu, faktiškai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovavo G. R..
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai ir dėl to, kad faktą apie įmonės turto kartu su dokumentais perdavimą A. J. patvirtinta ir paties A. J. liudijimas, o kasatorius toliau automobilių nevaldė ir šio turto nepasisavino, taigi jis negali būti laikomas ir BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. J. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme. Nors jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, kai kuriomis detalėmis nesutapo, tačiau dėl to, kad jokiu įmonės turtu jis nedisponavo ir realiai nebūtų sugebėjęs vadovauti įmonei, – buvo vienodi visose proceso stadijose. Kalbant apie nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, subjektą, pažymėtina, kad pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius. Specialiojo subjekto požymiai išplaukia iš straipsnio dispozicijoje nurodyto kaltininko santykio su pasisavinamu turtu. Svetimas turtas yra oficialiai kaltininkui patikėtas ar yra perduotas jo žinion. Taigi kaltininkas turto atžvilgiu turi specialius įgaliojimus. Nuteistasis G. R. iki 2010 m. lapkričio 30 d. (iki akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos) buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Taigi jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonei, atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis. Jis turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus įmonės turto atžvilgiu, taigi šis turtas buvo jo žinioje. Nors bendrovės direktorius turi tam tikrus įgaliojimus, susijusius su turtu, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės netampa direktoriaus nuosavybe, todėl jam yra svetimos. Byloje nustačius, kad nors formaliai bendrovės vadovas, ją 2010 m. gruodį fiktyviai pardavus, buvo A. J., tačiau tikrasis vadovas, kuris disponavo bendrovės turtu ir dokumentais, buvo būtent G. R., todėl jis yra tinkamas BK 183 straipsnio subjektas. Tuo tarpu fiktyvus įmonės akcijų perrašymas šiuo atveju yra nusikalstamos veikos dalis, esminis momentas, suteikęs nuteistajam galimybę su svetimu bendrovės turtu elgtis kaip su savu.
7.4. Įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad, išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
9. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, iš esmės kalba taip pat apie tai, kad jis negalėjo būti tinkamas šio nusikaltimo subjektas, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos buvo perleistos A. J..
9.1. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Šioje byloje G. R. nuteistas už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487-693/2015). Nors kasatorius skunde nurodo, kad jis nėra šio nusikaltimo subjektas, nes bendrovės dokumentai buvo perleisti A. J., pažymėtina, kad šioje byloje nustatyta, ir apie tai jau pasisakyta pirmiau šioje nutartyje, kad jokie buhalteriniai dokumentai A. J. perduoti realiai nebuvo, G. R. jų perdavimą imitavo, tai ir buvo dingstis buhalterinius dokumentus paslėpti.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nustatyti analizuojant įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus neįmanoma, nes nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. Po fiktyvaus įmonės pardavimo A. J., G. R. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė. Tai, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pas nuteistąjį, teismai pagrįstai nustatė remdamiesi buvusios įmonės buhalterės liudytojos V. Ž. parodymais, kad kai įmonę pardavė, ji visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus sudėjo į maišelius ir perdavė G. R., t. y. sudėjo visus registrus, didžiąją knygą, žiniaraščius, ataskaitas, pirkimo–pardavimo sąskaitas, kasos dokumentus. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pas nuteistąjį. Kur jie dingo, byloje nenustatyta, tačiau veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį reikšmės tai neturi, svarbu nustatyti, kad būtent G. R. juos paslėpė. Dėl tokių jo veiksmų nebuvo galima visiškai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
11. Darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas
