D. R. pagal BK 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-343-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07988-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 1.1.4.6; 2.1.7.1; 2.1.7.4; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės apribojimu 12 mėnesių, nustatant įpareigojimus per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti D. M. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, mokytis, dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3, 5 punktai).

Priteista iš D. R. nukentėjusiajam D. M. 199,19 Eur turtinei, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Priteista iš D. R. valstybei 22,65 Eur proceso išlaidų.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. D. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliu, agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. 2017 m. vasario 17 d. apie 22.30 val. dėl chuliganiškų paskatų (duomenys neskelbtini), sustojimo aikštelėje, tyčia sudavė mediniu pagaliu D. M. du smūgius į dešinę ranką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui parvertus nukentėjusįjį ant žemės, D. R. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septyniolika smūgių jam į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, kurie sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Neišsamiai išnagrinėdami bylos aplinkybes ir netinkamai įvertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nepašalindami byloje esančių abejonių ir prieštaravimų – nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Palikdamas galioti neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, šis teismas pažeidė nuteistojo teisę į teisingą teismą.

2.2. Kasatorius viso bylos proceso metu teigė, kad kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2017 m. vasario 17 d. apie 22.30 val., jis buvo tėvų sodyboje (duomenys neskelbtini), ir miegojo. Tą dieną pas jį buvo atvykęs draugas L. V., o jam išvykus, apie 17.00 val. motoroleriu atvažiavo M. P., jis išvyko apie 20.00 val. Kadangi tą dieną kasatorius vartojo alkoholinius gėrimus, apgirtęs nuėjo miegoti. Po 20.00 val. iš tėvų sodybos į kaimą jis nebuvo išėjęs ir kaltinime nurodyto asmens dėl chuliganiškų paskatų nesumušė. Tai patvirtina liudytojas M. P. ir kt.

2.3. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie nei kokybiškai, nei kiekybiškai neatitinka įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įtikinamas, jame pateiktos išvados nepagrįstos patikimais ir neginčijamais ištirtais įrodymais, liko nepašalinti prieštaravimai. Skundžiamame nuosprendyje kasatoriaus kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu – nepilnametės liudytojos R. V. parodymais, kiti išvardyti duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, yra prieštaringi ir nepagrindžia kasatoriaus kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, teismo išvados grįstos prielaidomis.

2.4. Buvo padaryti BPK 191 ir 192 straipsnių pažeidimai. Liudytoja R. V. teigia atpažinusi kasatorių tik iš balso, tačiau to ji negalėjo padaryti nesant balso pavyzdžio. Kasatoriaus balso pavyzdžių byloje nėra ir fonoskopinė ekspertizė nebuvo paskirta. Gynėjas pateikė teismui nuteistojo darytą pokalbio su R. V. įrašą ir prašė pridėti jį prie bylos, tačiau teismas, perklausęs įrašą, atsisakė jį pridėti. Šį pokalbio įrašą būtų buvę galima panaudoti fonoskopinei ekspertizei atlikti, be to, jame užfiksuotos aplinkybės, dėl kurių liudytoja R. V. galėjo kerštaudama apkalbėti nuteistąjį ir neva atpažinti jį dalyvavus įvykyje. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių klausimų neišsprendė, o apeliacinės instancijos teismas minėtų klaidų neištaisė.

2.5. Bylos proceso metu padaryti BPK 90, 208–211 straipsnių pažeidimai. Kasatoriaus buvimui įvykio vietoje nustatyti nebuvo atlikti drabužių ir avalynės tyrimai, trasologinės, grunto, serologijos ir kitos ekspertizės. Liudytojos R. V. parodymų nepatvirtina ir kratos metu nuteistojo tėvui L. R. ar broliui J. R. priklausanti statybininko kepurė, kurią teismas įvardijo kaip kaukę, nes ji nurodė visai kitą kepurę – slidininko.

2.6. Teismai nurodė, kad D. R. nustatytas odos nubrozdinimas galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje galėjo būti padarytas tiriamo įvykio metu, kai nukentėjusysis D. M. atėmė iš užpuoliko lazdą ir šia sudavė jam į galvą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nuteistajam sužalojimas galvos srityje atsirado kitomis aplinkybėmis, t. y. kai D. P. metė į jį kamuolį, ir šis pataikė į galvą, dėl to, neišlaikęs pusiausvyros, griūdamas atsitrenkė galva į spintos kampą. Liudytojo D. P. parodymus teismai nepagrįstai atmetė. Jeigu kasatoriui būtų suduota D. M. nurodytomis aplinkybėmis, kasatoriaus sužalojimai būtų kitokie, negu konstatuota specialisto išvadoje.

2.7. Apklausiant nepilnametę liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Nepakanka, kad nepilnamečio liudytojo apklausoje dalyvautų įtariamasis ir jo gynėjas. Prieš apklausą nebuvo leista kasatoriui ir jo gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, todėl apklausoje dalyvavusių asmenų procesinė padėtis buvo nelygiavertė, o tai yra šiurkštus nuteistojo teisių pažeidimas, nes nebuvo suteikta galimybė užduoti liudytojai klausimų apie jos anksčiau duotus parodymus ir apie esančius byloje prieštaravimus, kurių nebebuvo galima pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nes, prisidengiant BPK nuostatomis, neteisingus parodymus davusi liudytoja nebebuvo kviečiama į teismo posėdį.

2.8. Iš bylos įrodymų matyti, kad R. V. įvykio metu jau buvo namuose, tai patvirtina ir jos motina V. V., t. y. teismas nurodė faktus, kurie neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes V. V. davė kitokius parodymus nei jos duktė. R. V. teigė, kad asmuo dėvėjo slidininko kepurę, bet ne veidą dengiančią kaukę. Teismas rėmėsi išvestiniais liudytojos V. V. parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad ši liudytoja teigė, jog jos duktė po įvykio niekur nebuvo išvykusi ir apklausta tik vieną kartą, tačiau apklausti liudytojai nurodė, jog R. V. vyko į Pasvalio rajono policiją. Taigi akivaizdu, kad jos parodymai (kaip ir V. V.) buvo suderinti iš anksto, nes R. V. tėvas dirba policijoje, dėl to ikiteisminis tyrimas buvo perduotas į Biržų policijos komisariatą. Todėl jos parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kadangi R. V. parodymai gauti neteisėtu būdu, visi iš jos išvestiniai parodymai taip pat neturi jokios įrodomosios reikšmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 240/2006). D. M. parodymai yra išvestiniai iš R. V. parodymų, nes jis pats nieko nematė ir užpuolikų neprisimena. Vieną iš jį užpuolusių asmenų (kasatorių) jam nurodė R. V.. Be to, pats D. M. ligoninėje nurodė, kad buvo buitinis konfliktas.

2.9. Teismas rėmėsi iš konteksto paimtais liudytojo M. P. parodymais, kurie, priešingai negu teigia teismas, patvirtina kasatoriaus nekaltumą ir tai, kad R. V. neatpažino užpuoliko ir, tikėtina, suderinusi poziciją su policijos darbuotojais, pritempė, kad tai yra kasatorius, nes jis dėvi tokią striukę (V. V. parodymai) ir turi slidininko kaukę (R. V. parodymai). Tokią aprangą gali vilkėti ir kiti.

2.10. Teismo nurodyti kiti įrodymai – kasatoriaus telefono abonento išklotinėse fiksuoti kontaktai, reikšmingi tik teismui prielaidoms padaryti, bet ne kasatoriaus kaltei pagrįsti.

2.11. Šioje byloje kasatoriaus kaltės teismas neįrodinėjo, jau nekalbant apie kaltės formą. Kaltė tiesiog buvo preziumuota, tai ydinga praktika, teismai nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.

2.12. Kasatorius yra nuteistas už veikos padarymą bendrininkų grupe. Tačiau, jeigu kasatorius ir būtų dalyvavęs konflikte, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būtų vertinami kaip vykdytojų ekscesas. Tačiau teismas, nurodęs, kad nuteistasis galėtų atsakyti tik už tuos du smūgius lazda ir galbūt už viešosios tvarkos pažeidimą, vėliau padarė nepagrįstą išvadą, jog visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką.

2.13. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių kasaciniame skunde nurodytų argumentų nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino nuteistojo prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti jo tėvą L. R. ir išsiaiškinti, kam priklauso kepurė, taip pat R. V. apeliaciniame skunde nurodytiems prieštaravimams pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus, o jį teisinančius įrodymus atmetė. Kadangi kasatorius buvo nuteistas be įrodymų už nusikaltimą, kurio nepadarė, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, pažeista jo teisė būti išklausytam baudžiamajame procese ir rungimosi principas (BPK 7, 21, 22 straipsniai). Galima konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą ir kad jo byla abiejų instancijų teismuose išnagrinėta šališkai.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. R. kaltumas dėl chuliganiškų veiksmų prieš nukentėjusįjį D. M. nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai rėmėsi ne tik liudytojos R. V. parodymais, bet ir kitais bylos netiesioginiais įrodymais, kurie sudaro vientisą loginę grandinę, pakankamą nuspręsti, kad D. R. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas įvertino nukentėjusiojo D. M., liudytojų R. V., V. V. parodymus, specialisto išvadas ir kitą bylos medžiagą (daiktinį įrodymą – kaukę, nuteistojo mobiliojo ryšio išklotinėse užfiksuotus kontaktus prieš nusikaltimo padarymą ir po jo ir kt.). Šių įrodymų visumos teismams pakako nusikalstamos veikos objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams teisingai nustatyti bei padaryti teisingai išvadai, kad nuteistasis D. R. dalyvavo padarant nusikaltimą, nurodytą BK 284 straipsnyje.

3.2. Abiejų instancijų teismai nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Visi įrodymai, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Visi įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų.

3.3. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas, atsisakęs iškviesti ir apklausti teismo posėdyje liudytoją R. V., tinkamai nepatikrino parodymų patikimumo, taip pat pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą ir rungtyniškumo principą. Liudytoja R. V. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šioje apklausoje dalyvavo įtariamasis ir jo gynėjas, todėl teismas, neiškvietęs ir tiesiogiai neapklausęs liudytojos R. V. teisiamajame posėdyje, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatoriaus ir jo gynėjo, lyginant su kitais proceso dalyviais, procesinė padėtis buvo nelygiavertė, nes nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga ir dėl to negalėjo užduoti liudytojai klausimų, susijusių su anksčiau jos duotais parodymais, yra nepagrįstas. Nepilnametė liudytoja R. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta vienintelį kartą 2017 m. balandžio 26 d., būtent šioje apklausoje dalyvavo įtariamasis ir jo gynėjas ir joje įgyvendino savo teises užduoti klausimus apklausiamai liudytojai.

3.4. Liudytoja R. V., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė parodymus apie galėjimą atpažinti prieš nukentėjusįjį smurtavusius asmenis. Ji nurodė, kad įvykio metu buvo tamsu, todėl užpuolusių asmenų negalėtų atpažinti, išskyrus D. R., su kuriuo yra gerai pažįstama ir kurį pažino iš balso. Be to, liudytoja nurodė, kad D. R. užpuolimo metu buvo su slidininko kauke. Tokias pat aplinkybes liudytoja papasakojo savo motinai, liudytojai V. V.. Liudytojos R. V. parodymai apie užpuolimo aplinkybes ir apie tai, kad vienas iš užpuolikų dėvėjo kaukę, sutapo su nukentėjusiojo D. M. parodymais. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teismo sprendimas pripažinti liudytojos R. V. parodymus patikimais įrodymais nuteistojo D. R. kaltei pagrįsti yra pagrįstas.

3.5. Nuteistojo gynėjo teisiamajame posėdyje pateiktą pokalbio įrašą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pridėti prie bylos, nes šio turinys nesusijęs su nagrinėjama byla. Pagal teismų praktiką, proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-173-976/2016).

3.6. Atmestini kasacinio skundo motyvai, kad teismai netinkamai ištyrė aplinkybes, susijusias su užpuoliko nusikaltimo metu dėvėta kauke, teigiant, kad kratos metu rastos ir liudytojų apibūdintos kaukės savybės skirtingos. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvus šiuo klausimu, nurodė, kad faktą, jog būtent D. R. įvykio metu dėvėjo kaukę, nurodė ne tik liudytoja R. V., jos parodymus taip pat patvirtina kratos metu rasta juodos spalvos kaukė, kuri priklauso D. R. šeimai, ir nukentėjusiojo D. M. parodymai apie tai, kad jis gynėsi suduodamas smūgį lazda asmeniui, kuris dėvėjo kaukę, todėl aplinkybė, kad liudytoja R. V. kaukę įvardijo kaip slidininko, t. y skirtingai nei nuteistasis, esminės reikšmės nustatytam faktui, kad būtent D. R. įvykio metu dėvėjo kratos metu rastą kaukę, nedaro, jo kaltės neeliminuoja.

3.7. Atmestini kasaciniame skunde reiškiami priekaištai dėl iš D. R. paimtų rūbų, avalynės tyrimų, trasologinės, grunto, serologijos ir kitų ekspertizių, kurios, kasatoriaus manymu, patvirtintų ar paneigtų jo buvimo nusikaltimo vietoje faktą. Pagal teismų praktiką įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-229-976/2018). Nagrinėjamoje byloje teismams pakako įrodymų, leidusių padaryti pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad nusikalstamoje veikoje kartu su nenustatytais asmenimis dalyvavo būtent D. R., todėl kasatoriaus nurodytų ikiteisminio tyrimo veiksmų neatlikimas nelaikytinas tyrimo neišsamumu. Abiejų instancijų teismai išsamiai tyrė kasatoriaus nepasitenkinimą keliančius įrodymus ir teisingai juos įvertino. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo D. R. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nesuteikiant prioriteto vieniems įrodymams prieš kitus, o teismo posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu.

3.8. Apeliacinės instancijos teisme byla taip pat išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o priimtoje teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Tai, kad buvo atsisakyta atlikti įrodymų tyrimą, BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Tačiau tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Įrodymų tyrimas būtinas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ar pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

5. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatomos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo D. R. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas, negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus (nukentėjusiojo D. M., liudytojų: R. V., V. V., M. P., L. V., D. P. parodymus), nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK reikalavimų laikymosi ir BK 284 straipsnio taikymo

6. Kasatorius, ginčydamas dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, teigia, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino bylos įrodymus; jo kaltė buvo grindžiama vieninteliais neteisėtu būdu gautais liudytojos R. V. parodymais ir išvestiniais iš jos parodymų nukentėjusiojo D. M. ir liudytojos V. V. parodymais. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

7. BPK

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatydami įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus.

9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl D. R. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nukentėjusiojo D. M., liudytojų: R. V., V. V., M. P. parodymais, specialisto išvadomis Nr. G 249/2017 ir G 250/2017, kratos protokolu, D. M. telefono apžiūros protokolu ir kitais bylos įrodymais. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimais, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis paneigė D. R. ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją (teisiamajame posėdyje D. R. atsisakė duoti parodymus), kad įvykio metu jis buvo namuose ir darant nusikalstamą veiką nedalyvavo, taip pat atmetė neva tai patvirtinančius liudytojo L. V. parodymus bei liudytojo D. P. parodymus apie D. R. sužalojimo aplinkybes. Taigi, priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis grįstas ne spėjimais ir prielaidomis, o išsamiai ištirtų ir visapusiškai įvertintų tiek kasatorių kaltinančių, tiek teisinančių bylos įrodymų visuma. Nagrinėjant bylą visos abejonės ir prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų buvo pašalinti ir nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.

10. Nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą (kurio argumentai iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams), nepažeisdamas bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnyje. Išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priėmė nutartį, atitinkančią jos turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 332 straipsnio 5 dalyje: atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, teismas nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo remtis nepilnametės liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kurie nebuvo vieninteliai D. R. kaltės įrodymai. Liudytoja R. V. iš balso atpažino vieną iš D. M. užpuolusių asmenų – D. R. ir nurodė, kad jis dėvėjo kaukę. Kad vienas iš užpuolikų buvo su kauke, patvirtino ir nukentėjusysis. Pastarasis nurodė, kad atėmė lazdą iš užpuoliko su kauke ir sudavė jam smūgį į galvą ties smilkiniu. Kratos metu D. R. tėvo sodyboje buvo rasta kaukė, o specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimas D. R. galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje galėjo būti padarytas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Kad R. V. papasakojo atpažinusi D. R. iš balso, parodė ir liudytojai M. P. bei V. V. Pastaroji nurodė dar ir tai, kad duktė pasakojo, jog D. R. vilkėjo maskuojančių spalvų striuke, taip pat tai, kad ji ir pati yra mačiusi D. R. po kaimą vaikštantį su tokia striuke.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vertino visus byloje esančius įrodymus (tiek tiesioginius, tiek netiesioginius) ir jais grindė savo išvadas dėl D. R. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logine grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>). Nuteistojo teiginys, kad abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo šališkai, deklaratyvus.

13. Bylos duomenys patvirtina, kad, apklausiant nepilnametę liudytoją R. V., baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jie gauti neteisėtais būdais ir negali būti įrodymas baudžiamojoje byloje. BPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Bylos duomenimis, R. V. buvo apklausta vienintelį kartą – 2017 m. balandžio 26 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo, šioje apklausoje dalyvavo įtariamasis D. R. ir jo gynėjas, jiems buvo suteikta galimybė pateikti klausimus kaltinimo liudytojai. Kasatoriaus teiginiai, kad R. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta dar iki apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, neatitinka tikrovės, todėl jo tvirtinimas, kad apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pažeistas rungtyniškumo principas, nes, nesusipažinęs su byla, negalėjo užduoti klausimų liudytojai apie jos ankstesnius parodymus ir byloje esančius prieštaravimus, laikytinas deklaratyviu.

14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistojo gynėjas pateikė pokalbio su R. V. įrašą, darytą telefonu prieš dvejus metus, ir prašė jį perklausyti bei pridėti prie bylos. Pirmosios instancijos teismas, perklausęs šį įrašą, atsisakė jį pridėti prie bylos, motyvuodamas tuo, kad jis nesusijęs su nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas prašymą išsprendė analogiškai. Pažymėtina, kad nuspręsti, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva. Nagrinėjamu atveju proceso dalyvių prašymų išsprendimą reglamentuojančios nuostatos, įtvirtintos BPK 270 straipsnyje, nebuvo pažeistos. Pagal BPK 270 straipsnį teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-220-689/2018).

15. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistojo tėvą L. R. bei liudytoją R. V. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį nuteistojo gynėjo prašymą, BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, nuteistojo teisės būti išklausytam ir teisės į teisingą teismą nesuvaržė. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. R., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, sumušė D. M., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie įžūlūs, agresyvūs, šokiruojantys D. R. ir kitų bendrininkų nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje, pašalinio žmogaus (R. V.) akivaizdoje. Dėl sukelto konflikto R. V. patyrė šoką, baimę, išgąstį, nukentėjusiajam D. M. sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi tokiais veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, D. R. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl tyčios, tačiau šis trūkumas nelaikytinas esminiu, nes objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, veiksmų pobūdis, pastangos juos darant patvirtina nuteistąjį veikus tiesiogine tyčia.

17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. R. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir turi atsakyti už bendrai padarytą veiką visa apimtimi. Pagal teismų praktiką, bendrininkaujant kelių asmenų padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį, nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2001, 2K-275/2007). Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad kasatorius, dėvėdamas veidą slepiančią kaukę, pasiėmęs lazdą, kaip žalojantį įrankį, du kartus sudavė nukentėjusiajam į dešinę ranką, o nenustatytam asmeniui pargriovus ant žemės nukentėjusįjį, tamsoje išsiaiškinę, kurie iš jų yra bendrininkai, o kuris nukentėjusysis, D. R. su nenustatytais asmenimis sudavė šiam ne mažiau kaip 17 smūgių į įvairias kūno vietas. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad grupė asmenų veikė išvien, tarpusavyje suderintais veiksmais, turėdami bendrą tikslą sumušti nukentėjusįjį, o, įgyvendinę bendrą sumanymą, visi kartu iš nusikaltimo vietos pasišalino. Taigi aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nenustatytų bendrininkų veiksmus vertinti kaip bendravykdytojų ekscesą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas