A. R. pagal BK 24 str. 4 d., 220 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-204-387/2024

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00013-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.3;

1.2.18.10; 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2014 m. balandžio 10 d. veika) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2014 m. gegužės 5 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. veikos) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2015 m. spalio 29 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d. veikos) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) 250 MGL dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta 400 MGL dydžio bauda. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir paskirta galutinė subendrinta 500 MGL dydžio bauda.

Priteista iš A. R. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 145 388 Eur turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti V. Š., E. Š. ir K. P., o V. Š. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis, kuria A. R. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir kuria tenkintas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys. Bylos dalis dėl veikų, nurodytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taikant dalinį sudėjimą, subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (iš viso – trys veikos), ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL dydžio bauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi, patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeuš Osipovič) kasacinį skundą, o nuteistojo A. R. kasacinį skundą patenkinus iš dalies, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendis pakeistas, iš A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalintos tam tikros faktinės aplinkybės. Iš dalies patenkinus Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 145 388 Eur turtinės žalos atlyginimo, priteista iš A. R. Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 140 511 Eur turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Dėl šioje byloje nuteistų V. Š., E. Š. ir K. P. kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „Automobilių visata“ (toliau – ir Bendrovė) buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti Bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat 2014 m. balandžio mėn. – 2015 m. rugpjūčio mėn. laikotarpio mokamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į UAB „Automobilių visata“ mėnesines PVM deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie Bendrovės pajamas bei turtą ir pateikė jas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. R. laikotarpiu nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn., nebūdamas susietas su UAB „Automobilių visata“ jokiais oficialiais santykiais, tačiau būdamas faktinis Bendrovės vadovas ir realiai valdydamas Bendrovę, organizuodamas jos veiklą ir jai vadovaudamas, siekdamas iškreipti ir nuslėpti duomenis apie tikrąją Bendrovės ūkinę finansinę būklę, veiklą ir tikrąsias jos pajamas, siekdamas sumažinti Bendrovės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių dydį, suvokdamas, kad dėl tolesnių neteisėtų veiksmų, įgyvendinant minėtą siekį, Bendrovė nesumokės privalomų mokesčių, ir toliau įgyvendindamas šį savo nusikalstamą sumanymą, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, žinodamas, kad Bendrovės vardu iš Europos Sąjungos įmonių PVM mokėtojų įsigijo 48 automobilius su 0 procentų PVM tarifu, bei žinodamas, kad parduodant tokias transporto priemones taikomas standartinis 21 procento PVM tarifas, pardavė šiuos automobilius Bendrovės vardu taikydamas 0 procentų PVM tarifą ir į Bendrovės apskaitą įtraukė neteisingus duomenis apie automobilių įsigijimą, nurodydamas, kad minėti automobiliai įsigyti vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais naudotų automobilių specialiosios apmokestinimo PVM schemos (maržos) taikymą, nors šias naudotas transporto priemones įsigijo iš Europos Sąjungos įmonių PVM mokėtojų, įforminant įsigijimo dokumentais (sąskaitomis faktūromis), kuriuose nurodoma, jog taikomas 0 procentų PVM tarifas (prekių tiekimas Europos Sąjungos teritorijos viduje) išgabenant prekes iš šalies teritorijos, taip pat vieno sandorio dėl automobilio pirkimo ir pardavimo neįtraukė į Bendrovės buhalterinę apskaitą. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, siekdamas UAB „Automobilių visata“ vardu išvengti prievolės sumokėti PVM už parduotus automobilius, tyčia į Bendrovės 2014 m. balandžio mėn., gegužės mėn., birželio mėn., rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn., spalio mėn., lapkričio mėn., gruodžio mėn., 2015 m. sausio mėn., vasario mėn., kovo mėn., gegužės mėn., liepos mėn. PVM deklaracijų (forma FR0600) 16 laukelius „Sandorių, kuriems taikoma spec. apmokestinimo schema, marža“ įrašė neteisingus duomenis apie šių automobilių pardavimą, nurodydamas pardavimo vertę (maržą) – 6638 Eur sumą, Bendrovės 2014 m. balandžio mėn. – 2015 m. liepos mėn. PVM deklaracijų (forma FR0600) 11 laukeliuose „PVM apmokestinami sandoriai“ nedeklaravo 670 921 Eur bendros sandorių vertės ir 29 laukeliuose „Standartinio tarifo pardavimo PVM“ iš viso nedeklaravo 140 511 Eur pardavimo PVM, po to šias PVM deklaracijas elektroniniu būdu per elektroninio deklaravimo sistemą (EDS) pateikė VMI, taip padarė Lietuvos Respublikos biudžetui 140 511 Eur dydžio žalą.

2. A. R. taip pat nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 2–3 lapuose detaliai nurodytomis aplinkybėmis, veikdamas kartu su E. Š., organizavo netikrų dokumentų – 2014 m. balandžio 10 d. vienintelio UAB „Automobilių visata“ akcininko E. Š. sprendimo, 2014 m. balandžio 10 d. prašymo registruoti UAB „Automobilių visata“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „Automobilių visata“ akcininko forma JAR-AF ir UAB „Automobilių visata“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą bei jų panaudojimą, o E. Š., veikdamas kartu su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

3. A. R. taip pat nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 3–5 lapuose detaliai nurodytomis aplinkybėmis, veikdamas bendrininkų grupe su E. Š. ir V. Š., organizavo netikrų dokumentų – 2014 m. gegužės 5 d. UAB „Automobilių visata“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 014/05/05, 2014 m. gegužės 5 d. vienintelio UAB „Automobilių visata“ akcininko E. Š. sprendimo, 2014 m. gegužės 5 d. UAB „Automobilių visata“ materialinių vertybių perdavimo–priėmimo akto, 2014 m. gegužės 9 d. prašymo registruoti UAB „Automobilių visata“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „Automobilių visata“ akcininko forma JAR-AF ir UAB „Automobilių visata“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą ir jų panaudojimą, o V. Š. ir E. Š., veikdami bendrininkų grupe su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

4. A. R. taip pat nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 5–6 lapuose detaliai nurodytomis aplinkybėmis, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š. ir K. P., organizavo netikrų dokumentų – 2015 m. spalio 29 d. vienintelio UAB „Automobilių visata“ akcininko V. Š. sprendimo, 2015 m. spalio 29 d. UAB „Automobilių visata“ materialinių vertybių perdavimo–priėmimo akto, 2015 m. spalio 30 d. UAB „Automobilių visata“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 015/10/12, 2015 m. gruodžio 8 d. prašymo registruoti UAB „Automobilių visata“ Juridinių asmenų registre, forma JAR-1, su priedais – UAB „Automobilių visata“ akcininko forma JAR-AJ ir UAB „Automobilių visata“ vienasmenio valdymo organo forma JAR-VO-V – pagaminimą ir jų panaudojimą, o V. Š. ir K. P., veikdami bendrininkų grupe su A. R., pagamino šiuos netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs nuteistojo A. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad A. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl veikų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad A. R. faktiniu UAB „Automobilių visata“ vadovu tapo 2014 m. balandžio 10 d., todėl negali būti atsakingas už tuo laikotarpiu, kai jis nekontroliavo įmonės, buhalterinės apskaitos registruose padarytus įrašus ir už, remiantis minėtais įrašais, pateiktus neteisingus duomenis PVM deklaracijose. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo A. R. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pašalino dalį, susijusią su apgaulingu apskaitos tvarkymu ir neteisingų duomenų įrašymu į PVM deklaracijas tiek, kiek tai susiję su dviejų automobilių pirkimu, pardavimu ir šių ūkinių operacijų apskaita. Taip pat šis teismas A. R. iš kaltinimo pašalino tą dalį, kurioje jam inkriminuojamas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymas bendrininkaujant su V. Š., nes pastarasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šių veikų buvo išteisintas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. R. yra kaltas dėl 4877 Eur mažesnio laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2015 m. liepos mėn. į UAB „Automobilių visata“ apskaitą neįtraukto ir nedeklaruoto PVM, iš dalies patenkino VMI civilinį ieškinį, sumažindamas jį nurodytu dydžiu iki 140 511 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, atliko formalų bylos tyrimą, pažeidė įstatymus ir pablogino A. R. padėtį, visiškai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį, konkrečiai, šios nutarties 14.5 punktą, kuriame nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų A. R. kaltinime nurodytų ir pirmosios instancijos teismo patvirtintų faktinių aplinkybių neįrodytumą ar prieštaravimą bylos duomenims, teismas turėjo procesinę galimybę tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir dėl esminių civilinio proceso normų pažeidimų nagrinėjant civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas ne dėl PVM prievolės apskaičiavimo, o dėl pareigos sumokėti PVM. VMI pagal specialisto išvadą parengė civilinį ieškinį ir apskaičiavo UAB „Automobilių visata“ mokėtinus mokesčius, tačiau įmonės į bylą, į civilinio ieškinio nagrinėjimą neįtraukė. Kasatoriaus teigimu, jeigu Bendrovė, neva pažeisdama Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė maržos schemą iš Europos Sąjungos įmonių PVM mokėtojų įsigytų automobilių pardavimui, į civilinio ieškinio nagrinėjimą turėjo būti įtraukti automobilių pirkėjai, nes Bendrovė turi teisę patikslinti išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Taigi, teismas netinkamai nagrinėjo civilinį ieškinį ir į jo nagrinėjimą neteisėtai neįtraukė kaip atsakovų ar trečiųjų asmenų automobilių pirkėjų, kuriems tenka pareiga sumokėti PVM Bendrovei, o šiai po to – pervesti VMI. Todėl patenkinus civilinį ieškinį ir priteisus PVM, kurį turi sumokėti automobilių pirkėjai, buvo pažeistos A. R. teisės į teisingą teismą ir teisė prisiteisti PVM iš pirkėjų, pareiškiant jiems civilinius ieškinius.

6.3. Teismai netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką dėl de facto (faktiškai) vadovo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Pagal kasacinio teismo praktiką, de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų ir akcininkų. Kasatoriaus vertinimu, pagal byloje esantį kaltinamąjį aktą, apgaulinga apskaita yra išvestinis veiksmas, išplaukiantis iš įmonės veiklos (automobilių įsigijimo). Detaliai apžvelgdamas bylos medžiagą, kasatorius daro išvadas, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, jog jis nuolatos atliko užduotis ir priėmė strateginius verslo sprendimus, būdingus įmonės faktiniam vadovui, todėl nepagrįstai jo veiklą vertino kaip de facto įmonės vadovo. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad jis organizavo automobilių pirkimą ir pardavimą, kad priėmė ir perdavė pinigus už automobilius, kad apgaulingai tvarkė apskaitą ar suklastojo dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę iš esmės kildino iš bendros jo kaip įmonės faktinio vadovo pareigos deklaruoti PVM.

6.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Automobilių visata“ vardu veikė, automobilių pirkimą–pardavimą organizavo, vykdė ir pinigus gavo A. S., todėl būtent jis, o ne A. R. buvo de facto įmonės vadovas. A. S. taip pat galbūt suklastojo visas automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta jokių naudotų automobilių tiekėjų – Europos Sąjungos įmonių PVM mokėtojų išrašytų Bendrovei PVM sąskaitų faktūrų, kuriose neva nėra nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias naudotų automobilių specialios apmokestinimo PVM schemos (maržos) taikymą, numerių, datų, neaptartas PVM sąskaitų faktūrų turinys, nepasisakyta dėl vardų, pavardžių, parašų jose buvimo ar nebuvimo. Be to, byloje neišreikalautos ir neįvertintos automobilių pirkimo–pardavimo sutartys, transportavimo dokumentai, o kasatoriaus prašymai skirti ekspertizę atmesti. Kasatorius pažymi, kad byloje neapklausti Vokietijos įmonės „Unikum Media & Handels UG“ atstovai, o šios įmonės registrų pateikimas neįrodo, kad įmonė po pardavimo sandorio nesuklastojo pirkimo–pardavimo sutarčių. Nuosprendyje nėra jokių motyvų dėl negalėjimo gauti tiesioginių pirminių įrodymų iš paminėtos Vokietijos įmonės, todėl teismo išvados pagal mokestinį patikrinimą atlikusios VMI specialistės parodymus ir išvestinius duomenis, kurie paneigti Bendrovės pirkėjų duomenimis, neatitinka teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų ir teisinės valstybės bei teisingumo principų. VMI išvadoje nėra jokių duomenų, kad iš Vokietijos, kitų pardavėjų UAB „Automobilių visata“ įgyti automobiliai nebuvo Bendrovės apskaitoje kaip ilgalaikis turtas. Kasatoriaus vertinimu, pardavimo metu naudoti automobiliai, įtraukti į Bendrovės apskaitą kaip ilgalaikis turtas, atskaičius PVM, nėra PVM objektas.

6.5. Teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, kad jis neva apgaulingai tvarkė apskaitą, yra tinkamas Bendrovės de facto vadovo, organizavusio automobilių pirkimą–pardavimą, nustatymas. Byloje neapklaustas nė vienas automobilio pardavėjas, visi kasatoriaus prašymai atmesti, o jo pateikta įvykių versija nepaneigta jokiais duomenimis ir įrodymais. Teismas nenustatė, kad kasatorius buvo užsienio valstybėse, pirko automobilius ir bendravo su užsienio valstybių pardavėjais. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai nekreipė dėmesio į kasatoriaus prašymus nustatyti, kas užsienio šalyse buvo automobilių pirkėjai. Apeliacinės instancijos teismas pašalino iš kaltinamojo akto dalį informacijos, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl nustačius, kad kasatorius faktiniu UAB „Automobilių visata“ vadovu tapo 2014 m. balandžio 10 d., prieš tai buvę vadovai nuo 2014 m. balandžio 10 d. nebuvo toliau faktiniais Bendrovės vadovais.

6.6. Dėl netikrų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo kasatorius nurodo, kad Latvijos Respublikos pilietis I. S. pretenzijų E. Š. ir (ar) V. Š. jokia forma neišreiškė, į teismą ar ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl suklastotų įmonės dokumentų nesikreipė. Be to, teismas neįvertino sandorio dieną įmonės akcijų kainos, įstatinio kapitalo panaudojimo buvimo. Teismo išvada, kad dokumentai buvo suklastoti, nes juose yra užfiksuoti fiktyvūs sandoriai dėl UAB „Automobilių visata“ akcijų pirkimo–pardavimo, jų sutartos pardavimo kainos sumokėjimo, prieštarauja I. S. (I. S.) išreikštai valiai. Šis teisme neapklaustas ir nepatvirtino, kad 2014 m. balandžio 10 d. dokumentai yra netikri. Teismai taip pat neįvertino, kad K. P. 2015 m. spalio mėn. nusipirkęs įmonę kreipėsi į banką ir atsidarė naują sąskaitą, 2015 m. gruodžio 16 d. pasirašė „SB Linijos“ paslaugos teikimo sutartį Nr. IB03-188091, daugiau nei metus naudojosi Bendrovės internetine bankininkyste ir visus metus jungėsi prie Bendrovės sąskaitos, be to, K. P. teisme patvirtino, kad jam Bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo perduoti.

6.7. Byloje padaryti esminiai įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimai, nes nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Kasatorius pabrėžia, kad konkrečiai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų apeliacinės instancijos teismo išvada, esanti skundžiamos nutarties 6.8.3 punkte, kad kaltinamasis kelia klausimą, kokiu būdu automobilio pirkėjas M. M. nedeklaravęs iš Latvijos atvežė grynuosius pinigus už automobilį į Lietuvą, tačiau nekelia klausimo, kokiu būdu pinigus į Lietuvą įvežė kitų kaltinime nurodytų automobilių pirkėjai.

7. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras T. Osipovičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį, o būtent šios nutarties 14.5 punktą, ir pablogino nuteistojo A. R. padėtį. Pagal teismų praktiką laikoma, kad asmens padėtis yra pabloginama inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias jo teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-168-719/2021). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pašalino iš A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, aprašymo faktines aplinkybes, nurodytas nutarties 6.7.3, 6.10 punktuose, ir įrodytomis pripažintas šių nusikalstamų veikų aplinkybes išdėstė nutarties 6.11–6.11.7 punktuose. Skundžiamoje nutartyje yra aiškiai konstatuota, kad įrodytais pripažinti nusikalstami veiksmai, kurie detaliai išdėstyti nutarties aprašomojoje dalyje, todėl A. R. padėtis nebuvo pabloginta ir apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė.

7.2. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad buvo padaryti esminiai civilinio proceso normų pažeidimai nagrinėjant civilinį ieškinį, nes teismas į civilinio ieškinio nagrinėjimą kaip atsakovų ar trečiųjų asmenų neįtraukė automobilių pirkėjų, kuriems tenka pareiga sumokėti PVM. Nėra teisinio pagrindo šiame baudžiamajame procese kaip atsakovus ar trečiuosius asmenis įtraukti įmonės UAB „Automobilių visata“ parduodamų automobilių pirkėjus. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokių A. R. argumentų nutartyje pagrįstai konstatavo, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1, 13 dalys nustato, jog apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių pardavėjas. Prievolė apskaičiuoti PVM ir išrašyti tinkamą dokumentą yra pardavėjo, šiuo atveju UAB „Automobilių visata“. Automobilių pirkėjai tik atsiskaito pagal jiems išrašytus pardavimo dokumentus. UAB „Automobilių visata“ yra bankrutavusi ir 2019 m. rugsėjo 3 d. išregistruota.

7.3. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai A. R. pripažino de facto UAB „Automobilių visata“ vadovu bei padarė esminių įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimų. Kasaciniame skunde daugiausia išreiškiamas nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu, teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų, kurie leistų konstatuoti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Kasatorius tik deklaratyviai įvardija teismų atliktą įrodymų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, remdamasis tik savo nuomone, kuri nepagrindžiama jokiais argumentais. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo patikrinti, įvertinti ir dėl jų buvo argumentuotai pasisakyta, taigi visi su įrodymų vertinimu kilę ir nuteistojo ginčytini klausimai jau buvo išspręsti apeliacinės instancijos teismo. Abiejų instancijų teismai įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek jų visumą, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o teisines išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė remdamiesi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir patikrino baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo ir priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo bei atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

9. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo A. R. kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.‏‏‎ ‏‏

10. Kasaciniame skunde A. R. pateikia analogiškus argumentus (kaip ir apeliaciniame skunde) dėl jo nuteisimo už dokumentų klastojimą, be kita ko, nurodydamas, kad ankstesnis UAB „Automobilių visata“ savininkas Latvijos pilietis I. S. neginčijo dokumentų, kaltinime nurodytų kaip suklastotų, tikrumo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl dokumentų klastojimo, išsamiai analizavo nuteistojo E. Š. parodymus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, A. R. jam pristatytų dokumentų pasirašymo ir registravimo aplinkybes, lygino šiuos parodymus su nuteistojo A. R. parodymais, ekspertizės akto Nr. 11-2626 (21) išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus kaip visumą, pripažino juos pakankamais ir leistinais, nustatant dokumentų klastojimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl įrodymų pakankamumo sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, teigti, kad byloje nepakako įrodymų išvadoms padaryti, nėra teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Dėl A. R. pripažinimo BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų subjektu

11. Nuteistasis A. R. kasaciniame skunde nurodo, kad jis negali būti pripažįstamas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų subjektu, taigi ir nuteistas už veikų, kvalifikuojamų pagal šiuos straipsnius, padarymą, nes jis nebuvo faktiniu bendrovės vadovu. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka.

12. Pagal teismų praktiką, galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-202-303/2020).

13. Baudžiamajai teisei yra žinomi atvejai, kai darantys nusikaltimą asmenys įkalba arba už žadamą atlygį susitaria, kad bendrovės direktoriumi taps su bendrovės valdymu ir veikla nesusijęs asmuo, jo vardas ir pavardė bus įrašyti bendrovės dokumentuose kaip direktoriaus, tai bus įregistruota viešuose registruose, jis pasirašys bendrovės veiklos dokumentus, tačiau realiai nepriiminės su bendrovės veikla susijusių sprendimų, jos kasdienės veiklos neorganizuos, neplėtos ir ja nesirūpins, sutarčių nesudarinės. Tokia situacija nustatyta šioje byloje.

14. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

15. Teismai tinkamai nustatė, kad būtent A. R. laikytinas UAB „Automobilių visata“ faktiniu vadovu, atsakingu už BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymą. Kasaciniame skunde akcentuojamas kasatoriaus nedalyvavimas sudarant su Europos Sąjungos įmonėmis PVM mokėtojomis sandorius (dėl naudotų automobilių UAB „Automobilių visata“ vardu įsigijimo, taip pat dėl jų pardavimo įmonės vardu), nurodant ir dviejų liudytojų, automobilių pirkėjų, parodymus, kad jos su A. R. dėl automobilių įsigijimo nekontaktavo, apeliacinės instancijos teismo įvertintas ir pagrįstai atmestas. Pažymėtina, kad, pagal pirmiau nurodytą kasacinės instancijos teismo praktiką, sandorių sudarymas, jų pasirašymas įmonės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra faktinis jos vadovas. Asmens pripažinimo faktiniu įmonės vadovu turinys yra platesnis. A. R. pripažinimas faktiniu UAB „Automobilių visata“ vadovu teismų grįstas byloje esančių įrodymų visuma, atsižvelgiant tiek į UAB „Automobilių visata“ akcijų pardavimų skirtingiems pirkėjams aplinkybes, tiek į nuolatinį A. R. jungimąsi prie UAB „Automobilių visata“ banko sąskaitų tuo pačiu IP adresu, kuriuo jis jungėsi ir prie savo asmeninės sąskaitos.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad inkriminuojamu laikotarpiu E. Š., V. Š. ir K. P. atskirais laikotarpiais buvo tik formaliais UAB „Automobilių visata“ direktoriais. E. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jokių su bendrovės valdymu susijusių veiksmų jis neatliko, buvo sutaręs su A. R., kad pasirašys jo pateiktus su įmonės akcijų pardavimu jam susijusius dokumentus, vyko į VĮ Registrų centrą įregistruoti įvykdytų pakeitimų, jokie įmonės dokumentai, antspaudas, prisijungimai prie sąskaitų jam perduoti nebuvo, tokius savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su A. R. metu. V. Š., apklausiamas teisme, davė parodymus, kad įmonės vykdomos veiklos pobūdį jis žinojo, kad visus įmonės dokumentus turėjo A. R., kad jis (V. Š.) prie įmonės banko sąskaitų prisijungimo taip pat neturėjo, atlyginimą kiekvieną mėnesį jam atveždavo A. R., VMI deklaracijų jis neteikė, A. R. jam sakęs, kad deklaracijos yra teikiamos. K. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad jis sutiko tapti UAB „Automobilių visata“ direktoriumi, kad jo vadovaujama UAB „Garso reikalai“ nupirks visas įmonės akcijas, į jį dėl įmonės pardavimo kreipėsi A. R., dokumentus, susijusius su Bendrovės pardavimu, parengė A. R., padedamas advokato. A. R. paprašė jo atidaryti bendrovės vardu sąskaitą, į ją įnešė grynųjų pinigų, iš minėtos sąskaitos buvo daromas pavedimas į Vokietiją, likusią pinigų dalį už Bendrovės perdavimą A. R. jam sumokėjo tik padarius reikiamą bankinį pavedimą iš įsigytos įmonės sąskaitos į Vokietiją. Taigi įmonės formalių direktorių keitimo aplinkybės, jų realiai atliekamų funkcijų turinys, A. R. dalyvavimas parduodant įmonės akcijas ir paskiriant direktorius, darbo užmokesčio vienam iš jų mokėjimas suteikia pagrindo teigti apie jo nuolatinį, strateginį dalyvavimą įmonės veikloje.

17. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat buvo paneigta nuteistojo A. R. proceso metu kelta versija apie tai, kad tikrasis UAB „Automobilių visata“ vadovas buvo A. S., automobilius įmonei tiekdavęs iš Vokietijos bendrovės „Unikum Media & Handels UG“ ir tiesiogiai susijęs su šia bendrove. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad specialistė L. Jančiauskienė, atlikusi mokestinį UAB „Automobilių visata“ patikrinimą, parodė, jog duomenų, kad UAB „Automobilių visata“ sandoriai būtų naudingi minėtai Vokietijos įmonei, nėra, be to, kaltinime nurodytu laikotarpiu automobilių pardavimą bendrovei UAB „Automobilių visata“ deklaravo ne tik kasatoriaus minima Vokietijos įmonė, bet ir kitos įmonės iš Vokietijos, Italijos, Latvijos, Nyderlandų, niekaip nesusijusios su A. S. Nė vienoje iš jų išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nėra nuorodos į ES teisės aktus, reglamentuojančius naudotų automobilių specialiosios apmokestinimo PVM schemos (maržos) taikymą. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutiktina. Taigi A. R. pagrįstai pripažintas faktiniu UAB „Automobilių visata“ vadovu.

Dėl civilinio atsakovo tinkamumo

18. Kasatoriaus manymu, nagrinėjant civilinį ieškinį, esmingai pažeistos civilinio proceso normos. Pareiga mokėti mokesčius tenka UAB „Automobilių visata“, tačiau įmonė į bylą neįtraukta. Be to, į civilinio ieškinio nagrinėjimą kaip atsakovai ar tretieji asmenys nepagrįstai neįtraukti ir automobilių pirkėjai, kurie ir turėjo sumokėti PVM bendrovei. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

19. Sutiktina, kad mokesčių sumokėjimas yra bendrovės pareiga. Tačiau tais atvejais, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, tiesiogiai kreditoriui (šiuo atveju VMI) atsako juridinio asmens vadovas (faktinis vadovas), dėl kurio kaltų veiksmų nebuvo sumokėti mokesčiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019). Pažymėtina, kad UAB „Automobilių visata“ Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi iškelta bankroto byla; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Automobilių visata“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. sprendimu pripažinta bankrutuojančios ir likviduojamos dėl bankroto UAB „Automobilių visata“ pabaiga, sprendimas įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 2 d. 2020 m. gruodžio 16 d. surašytas kaltinamasis aktas šioje byloje ir byla perduota teismui. Taigi UAB „Automobilių visata“ kaip teisinių santykių subjektas nebeegzistavo. Ją įtraukti į bylą kaip civilinę atsakovę nebuvo teisinio pagrindo ir galimybių. Kaip jau minėta, pridėtinės vertės mokestis nebuvo sumokėtas dėl kaltų UAB „Automobilių visata“ faktinio vadovo A. R. veiksmų, todėl jis pagrįstai pripažintas tinkamu civiliniu atsakovu byloje.

20.

Dėl kasacinės instancijos teismo nurodymų vykdymo

21. Nuteistasis A. R. savo kasaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutarties 14.5 punktą ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą antrą kartą apeliacine tvarka, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo išaiškinimu, nurodytu minėtame punkte.

22. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi, teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

23. Iš 2023 m. gegužės 11 d. nutarties matyti, kad, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismas nusprendė, jog Vilniaus apygardos teismas, 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, netinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę pats ištaisyti nuosprendžio surašymo pažeidimą, nepablogindamas apelianto A. R. teisinės padėties, įvertinti visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl visų šių veikų pasisakyti.

24. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos minėtos nutarties 14.5 punktą, savaip jį interpretavo. Kitaip nei tai teigiama kasaciniame skunde, visi kasacinės instancijos teismo nutarties 14 punkte esantys argumentai susiję su vieninteliu nurodymu apeliacinės instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą pagal A. R. apeliacinį skundą antrą kartą, – tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Eligijus Gladutis

Algimantas Valantinas