Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-581/2023
Proceso Nr. 1-01-1-09881-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1, 1.2.3.4.3, 2.3.6.4.5.1, 2.3.6.4.5.2, 2.4.6.5.2.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 7 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei, Vilmai Daukšienei,
dalyvaujant:
prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,
gynėjui Arnoldui Šukaičiui,
specialistui R. Š.
nedalyvaujant išteisintajam D. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. D. R. buvo išteisintas iš kaltinamo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo nariu, neturėdamas teisės medžioti (duomenys neskelbtini) būrelio medžioklės plotų vienete, 2021 m. kovo 31 d., laikotarpyje nuo 22.30 val. iki 23.41 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) tvenkinio esančios užtvankos, medžiodamas tamsiuoju paros metu, panaudodamas prožektorių medžioklės ploto apšvietimui, nebūdamas įsitikinęs, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, dėl nusikalstamo nerūpestingumo iš graižtvinio medžioklinio ginklo „HAENEL JAEGER Nr. JX001566“ (taip kaltinimo tekste) šovė į neatpažintą taikinį ir pataikė į vandenyje povandeninę žūklę vykdžiusio A. S. galvą, ko pasekoje nukentėjusysis mirė nuo šautinio aklino galvos sužalojimo su galvos smegenų pažeidimu, taip pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2018 m. liepos 1 d. suvestinė redakcija) (toliau ir – Medžioklės taisyklės) 58.2.1 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės, 65 punkto reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 72.9 punkto reikalavimą, draudžiantį šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys, 58.29 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti sėlinant tamsiuoju paros metu, praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo, 58.15 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais, tokiu būdu, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. S..
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės V. Chodorcevičienės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei D. R. pripažinti kaltu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 4 metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 68² straipsnio 1 dalimi skirti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę medžioti 2 metams; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuoti medžioklinį šautuvą „HAENEL JAEGER“ Nr. JX001566, kaip nusikalstamos veikos įrankį; D. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nukentėjusiems M. S. ir T. S. jis atlygino žalą. Apeliaciniame skunde yra nurodyti šie esminiai argumentai:
2.1. pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. R. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje yra nepagrįsta ir neteisinga, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų bei klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ir įrodymų tarpusavio ryšio;
2.2. pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad D. R. nepažeidė Medžioklės taisyklių 65 ir 72.9 punktų reikalavimų, kadangi patikėjo D. R. parodymais, kad jis matė į krantą išlipusį bebrą ir į jį šovė;
2.2.1. kyla klausimas, kokiu būdu šaunant į krante išlipusį bebrą, buvo nušautas tvenkinyje nardęs ir virš vandens iškilęs nukentėjusysis. Liudytojas A. B. parodė, kad matė kaip iš vandens iškilo žmogaus siluetas ir po to buvo šūvis, ten galėjo būti A. S., nes niekas kitas ten negalėjo būti; jis (A. B.) patempė A. S. lavoną arčiau kranto. Iš teismo posėdžio metu peržiūrėto policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo matyti, kad būtent policijos pareigūnai A. S. lavoną pilnai ištempė į krantą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiojo povandeninės žūklės šautuvas buvo įbestas vandenyje keleto metrų atstumu nuo kranto. Šie bylos duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad A. S. šūvio metu buvo vandenyje, o ne ant kranto;
2.2.2. specialisto R. Ž. paaiškinimai, kad žaizda yra dešiniame skruoste paakyje, kanalas pasibaigia pakauškaulio dešinėje, pagal kulkos eigą žuvusiojo atžvilgiu kulka ėjo iš priekio į nugarinę pusę, pagal kanalo eigą, kanalas iš priekio į nugarinę pusę ėjo tiesiai, paneigia D. R. ir liudytojo T. S. parodymus, kad buvo šauta iš šono;
2.2.3. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojo A. B. parodymus, kadangi jis bylos nagrinėjimo teisme metu jau buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad žvejojo draudžiamu būdu, ir nebuvo suinteresuotas bylos baigtimi, priešingai nei D. R., kuris siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės;
2.2.4. liudytojų A. B. ir R. A. parodymai paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad D. R. įvykdė Medžioklės taisyklių 65 punkte numatytą reikalavimą, nes apžiūrėjo aplinką ir niekur nematė jokių kitų asmenų buvimo toje teritorijoje požymių. Liudytojas R. A. parodė, kad jis ant kranto prie pylimo buvo palikęs lemputę, kad nardę asmenys matytų kur išplaukti. Liudytojas A. B. parodė, kad plaukdamas į krantą, plaukė link lemputės. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad minėta savadarbė lemputė buvo rasta įvykio vietoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad tamsoje aplinka buvo tinkamai apžiūrėta;
2.2.5. šiuo nagrinėjamu atveju, D. R. įsitikinimas, kad jis šauna į bebrą, dar nereiškia, kad buvo šauta į atpažintą taikinį, t. y. nereiškia, kad D. R. matė, į ką šauna. Įsitikinimas ir objekto, į kurį šaunama, realus matymas bei to objekto atpažinimas nėra tapatūs dalykai. Medžioklės taisyklių 72.9 punkto reikalavimas vienareikšmiškai draudžia šaudyti į neatpažintą taikinį;
2.2.6. D. R. ir liudytojo T. S. parodymus, kad atvykus prie tvenkinio buvo pilnatis, naktis buvo šviesi, nebuvo debesuota, kad buvo sąlyginai šviesu, buvo giedras vakaras, matymo sąlygos buvo geros, paneigia objektyvūs bylos duomenys. Iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų įrašų matyti, kad atvykus policijos pareigūnams buvo visiškai tamsu. Iš pažymos apie hidrometeorologines sąlygas matyti, kad (duomenys neskelbtini) artimiausios (duomenys neskelbtini) meteorologijos stoties duomenimis kovo 31 d., nuo 21 val. iki 24 val. debesuotumas buvo 10 balai, kas reiškia, kad dangus buvo pilnai aptrauktas debesimis. Iš pateiktos informacijos apie astronomines sąlygas matyti, kad mėnulio fazė buvo pilnatis, tačiau mėnulis tekėjo po vidurnakčio. Kas reiškia, kad įvykio metu buvo tamsu ir akivaizdu, kad buvo blogas matomumas. Šią išvadą patvirtina ir liudytojo T. S. tuoj po įvykio bendrojo pagalbos centro darbuotojai pasakyti žodžiai „sumaišyta su bebru buvo, nes patamsį, nes patamsiai plaukė“. Skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą (toliau ir – BPC) liudytojas T. S., kaip jau minėta, nurodė, kad „sumaišyta su bebru buvo, nes patamsį, nes patamsiai plaukė“, nurodė, kad čia „brakonieriavo su povandeniniais šautuvais, ir plaukė šalia bebro ir kolega čia sumaišė šūvius.“ Į BPC darbuotojos klausimą ar po vandeniu viskas vyko, T. S. atsakė patvirtindamas žodžiais „jo, jo“. Iš peržiūrėto policijos pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašo matyti, kad kalbėdamas su atvykusiais į įvykio vietą policijos pareigūnais, T. S. taip pat aiškino, jog tikrai matėsi, kad bebras plaukia ir tam bebrui atliko šūvį. Šie liudytojo T. S. parodymai, t. y. teiginiai, kad buvo sumaišyta su bebru, kad plaukė šalia bebro, kad buvo tamsu, leidžia teigti, kad šūvis buvo atliktas į vandenyje esantį objektą ir kad tas objektas nebuvo atpažintas, t. y. nebuvo realiai matoma, kas vandenyje sujudėjo ir iškilo į paviršių ir į ką šaunama;
2.2.7. pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad D. R. turėjo galimybę įsitikinti dėl šūvio objekto ir tai padarė, nepagrįstai vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento duomenimis. Nagrinėjamas įvykis įvyko nakties metu, esant blogam matomumui. Įvykio vietoje nebuvo užfiksuoti tikslūs duomenys, iš kur buvo šauta, kokiu atstumu nuo nukentėjusiojo buvo D. R., o ir pats eksperimentas atliktas ne su D. R., o su liudytoju T. S.. Tai ką eksperimento metu matė liudytojas T. S., nebūtinai įvykio metu galėjo matyti D. R.. Jeigu, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, D. R. buvo įsitikinęs dėl šūvio objekto, o pats D. R. teigia matęs ant kranto išlipusį bebrą, tuomet vėlgi kyla klausimas, kodėl buvo nušautas žmogus, buvęs vandenyje. Šiuo klausimu skundžiamame nuosprendyje jokių išvadų nepateikta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pirmosios instancijos teismui būtų leidę padaryti išvadą, kad D. R. matė į ką šauna;
2.3. nepagrįstos ir neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad Medžioklės taisyklių 58.29 ir 58.15 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti, kad medžioklės būdo pasirinkimas šioje byloje neturi jokios reikšmės. Būtent medžioklės taisyklių pažeidimai ir lėmė tai, kad A. S. buvo atimta gyvybė.
2.3.1. iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos Ministerijos specialistų pateikto atsakymo matyti, kad medžioklė buvo vykdoma sėlinant, kuomet prie medžiojamo gyvūno sėlina pats medžiotojas, kaip ir šiuo atveju, medžiotojas išlipęs iš transporto priemonės sėlino vis pasižiūrėdamas termovizoriumi link bebrų. Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu – ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus. Liudytojas G. K., kaip gamtos aplinkos departamento specialistas, apklausiamas teisme patvirtino, kad, jo nuomone, medžioklė vyko sėlinant;
2.3.2. nors byloje nėra nustatytas tikslus įvykio laikas, tačiau įvertinus visus bylos duomenis matyti, kad medžiojama buvo po 23 val. D. R. parodė, kad prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio atvyko apie 21.30 val. ar 21.40 val. ir iki atvykstant policijai praėjo apie 2 val. Byloje objektyviais duomenimis yra užfiksuota, kad BPC pranešta apie įvykį 23.41 val. Liudytojas R. A. parodė, kad prie tvenkinio atvyko apie 21 val., apie valandą plaukiojo, apie valandą laukė automobilyje ir tuomet išgirdo šūvį. Liudytojas A. B. taip pat parodė, kad prie užtvankos atvyko apie 21 val. ir plaukiojo apie dvi valandas, kuomet atvyko automobilis, apšvietė prožektoriais tvenkinį, tai užtrūko keletą sekundžių, po to buvo šūvis. Po šūvio švietė prožektoriais, taip pat keletą sekundžių. Antrą kartą vyrai grįžo prie tvenkinio praėjus 10-15 min. Liudytoja L. K. patvirtino, kad jai apie 23.30 val. skambino A. B. ir pasakė, kad nušovė A. S.. Be liudytojų parodymų byloje yra ir kitų duomenų, kurie rodo, kad D. R. su T. S. prie tvenkinio atvyko žymiai vėliau negu jie patys nurodo. Iš specialisto išvados dėl T. S. pateikto termovizoriaus matyti, kad tyrimo metu peržiūrėjus esančius bei ištrintus failus „Pulsar“ veidrodinėje kopijoje yra rastos 2 nuotraukos darytos kovo 31 d., 21.40 val. ir 21.41 val. Nors nuotraukos nėra geros kokybės, tačiau jose esantys vaizdai leidžia teigti, kad jos minėtu laiku buvo darytos ne prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio;
2.3.3. iš 2021 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo dėl buvusių telekomunikacijų įvykių ir dalyvių matyti, kad tiek D. R., tiek T. S. mobiliojo ryšio telefonų signalas iki 2021 m. kovo 31 d., 23.23 val. buvo prisijungęs prie bazinių stočių, kurios yra adresu (duomenys neskelbtini) ir signalo kryptis link (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) rajone. Teismo posėdžio metu D. R. ir T. S. parodė, kad iki atvykimo prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio jie abu medžiojo prie (duomenys neskelbtini) kaimo;
2.3.4. policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą 23.58 val. Iš „Body“ kamerų apžiūros protokolo matyti, kad į policijos pareigūno klausimą kiek laiko asmuo čia guli, įrašo fone girdisi atsakymas apie pusvalandis - valanda. Atsako galimai T. S., nes ir toliau būtent jis bendrauja su pareigūnais. Įvertinus šiuos visus duomenis, darytina išvada, kad medžioklė vyko po 23 val., t. y. žymiai vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus, tamsiu paros metu. Saulė įvykio metu leidosi 19.57 val. Taigi medžioti sėlinant buvo galima iki 21.30 val., todėl neabejotinai buvo pažeistas Medžioklės taisyklių 58.29 punkto reikalavimas;
2.3.5. medžioklė tykojant tai, kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad medžioklė nebuvo vykdoma tykojant, nes vadovaujantis D. R. ir liudytojų T. S. bei A. B. parodymais, truko tik keletą minučių. Net jeigu būtų medžiojama tykojant, taip pat būtų pažeisti Medžioklės taisyklių 58.15 punkto reikalavimai, draudžiantys medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais;
2.3.6. liudytojas A. B. nuo pat pirmos apklausos parodė, kad automobilis stabtelėjo prie užtvankos, švietė prožektoriumi į tvenkinį. Analogiškai šią aplinkybę nurodė ir apklausiamas teisme, kad matė į vandenį šviečiantį žmogų, po to buvo šūvis, o po to vėl buvo apšviesta. Liudytojas A. B. parodė, kad visas įvykis truko labai trumpai, gal apie 4 minutes. Apie tai, kad prieš šūvį buvo naudojamas prožektorius tuoj po įvykio liudytojas A. B. pasakė nukentėjusiajam M. S.. Atkreiptinas dėmesys, kad šie liudytojai nėra medžiotojai ir vargu ar jiems detaliai žinomi medžioklės taisyklių reikalavimai. Liudytojas A. B., duodamas parodymus apie tai, ką jis matė prieš šūvį, šūvio metu ir po šūvio, nėra niekuo suinteresuotas šioje byloje;
2.4. nors D. R. nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes (medžioklė tamsiu paros metu) ir savo asmenines savybes (yra išklausęs specialų medžioklės pagrindų kursą ir išlaikęs egzaminą, žino medžioklės taisykles, turi ilgametę medžioklės patirtį) turėjo ir galėjo tai numatyti. Tuo labiau, kad liudytojas T. S. parodė, kad jiems buvo žinoma, jog ten vyksta nelegali veikla – yra brakonieriaujama po vandeniu, naudojama povandeninė įranga, kad tai vyksta dažnai. D. R., žinodamas medžioklės taisyklių reikalavimus, sąmoningai tuos reikalavimus pažeidė – medžiojo neleistinu, tamsiu paros metu, esant blogam matomumui ir šovė į neatpažintą objektą. Toks D. R. elgesys nėra tik formalus saugumo taisyklių pažeidimas, bet, kaip matyti, yra pakankamai pavojingas, nes sukėlė negrįžtamas pasekmes. Būtent tokie D. R. veiksmai lėmė atsiradusius padarinius ir yra priežastiniame ryšyje su A. S. mirtimi. Jeigu D. R. būtų medžiojęs šviesiu paros metu ir būtų turėjęs realią galimybę matyti į ką šauna, tokie padariniai nebūtų kilę. Tai, kad A. S. žvejojo draudžiamu būdu, nešalina D. R., sąmoningai padariusio saugaus elgesio taisyklių pažeidimus, atsakomybės, nes kiekvienas medžioklėje dalyvaujantis medžiotojas privalo laikytis Medžioklės taisyklėse nustatytų saugaus elgesio reikalavimų;
2.5. pirmosios instancijos teismas suteikė pernelyg didelę reikšmę asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymams, be pagrindo kritiškai įvertino liudytojų parodymus, neįvertino visų byloje esančių duomenų, nesugretino jų tarpusavyje, remdamasis vien tik D. R. parodymais padarė neteisingą išvadą, kad D. R. nepažeidė Medžioklės taisyklių todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o gynėjas – atmesti.
4. Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės V. Chodorcevičienės apeliacinis skundas tenkinamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir D. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas suteikė pernelyg didelę įrodomąją reikšmę D. R. parodymams ir be pagrindo kritiškai įvertino liudytojų duotus parodymus, neįvertino visų byloje esančių duomenų, jų nesugretino tarpusavyje, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį. Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.
6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu. BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo darydamas nusikalstamą veiką suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti kitų žmonių mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo daryti išvadą dėl asmens kaltės padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių įvykio aplinkybių visuma: kitų įvykio dalyvių veiksmai, taip pat asmeninės kaltininko savybės: profesinė ir gyvenimiška patirtis, ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-333-693/2018).
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. R. išteisino iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį nepagrįstai. Skundžiamu nuosprendžiu D. R. buvo išteisintas iš jam pareikšto kaltinamo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, konstatavus, jog jis nepadarė veikos turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje D. R. nenumatė, kad savo veika gali atimti kitam asmeniui gyvybę ir pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes neturėjo ir negalėjo numatyti kilsiančių padarinių, t. y. A. S. mirties. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nebuvo nustatyta Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių, t. y. priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, todėl nenustačius D. R. kaltės, įvykis vertintinas kaip kazusas. Tačiau teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą pripažįsta nepagrįsta, kadangi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma jai prieštarauja, bei patvirtina, jog nagrinėjamu atveju D. R. padaryti Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimai priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, t. y. A. S. mirtimi.
Dėl Medžioklės taisyklių 65, 72.9 punktų reikalavimų pažeidimo.
8. Nagrinėjamu atveju D. R. pareikšti kaltinimai, jog jis, be kita ko, pažeidė Medžioklės taisyklių 65 punkto (šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams) ir 72.9 punkto (draudžiama šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys) reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nagrinėjamo įvykio metu D. R. turėjo galimybę įsitikinti dėl šūvio objekto ir tai padarė, kaip to reikalauja Medžioklės taisyklių 65, 72.9 punktų reikalavimai. Apeliaciniu skundu su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinkama ir nurodoma, kad nagrinėjamu atveju D. R. įsitikinimas, kad jis šauna į bebrą, dar nereiškia, kad buvo šauta į atpažintą taikinį. Pasisakydamas dėl D. R. atliktų veiksmų atitikimo Medžioklės taisyklių 65, 72.9 punktų reikalavimams, pirmosios instancijos teismas vertino D. R. ir liudytojo T. S. duotus parodymus, jog jie matė tvenkinyje plaukiojančius bebrus, girdėjo jų specifinius leidžiamus garsus (pliaukštelėjimus vandenyje); tvenkinyje plaukiojantys bebrai buvo stebimi ir matomi termovizoriais. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas kaip patikimais D. R. kaltę paneigiančiais įrodymais vadovavosi paties D. R. ir liudytojo T. S. parodymais, jog D. R. šovė išlipęs iš automobilio, pasistatęs trikojį ir įtvirtinęs šautuvą bei palaukęs, kol bebras išlips į krantą; buvo įsitikinęs, kad šauna į bebrą ir kad atlikdamas šūvį nepadarys žalos kitiems asmenims ar jų turtui. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu D. R. vieną kartą šovė į ant tvenkinio kranto išlipusi bebrą, tačiau visiškai nesiaiškino ir nenustatė, dėl ko buvo atimta gyvybė tvenkinyje plaukiojusiam (nardžiusiam) A. S.. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir Skundžiamame nuosprendyje nenurodė priežastinio ryšio tarp A. S. mirties ir D. R. atliktų veiksmų, t. y. atlikto šūvio ir kilusių padarinių priežastinio ryšio analizės. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, iš Skundžiamo nuosprendžio lieka neaišku, kokiu būdu šaunant į krante išlipusį bebrą, kaip tai nurodė D. R. ir liudytojas T. S., buvo nušautas tvenkinyje plaukiojęs (nardęs) A. S..
9. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog A. S., kuomet buvo mirtinai sužalotas, plaukiojo (nardė) (duomenys neskelbtini) tvenkinyje. Taip pat tame pačiame tvenkinyje plaukiojo (nardė) ir liudytojai A. B., R. A.. Liudytojas R. A. parodė, jog jis pirmasis išlipo iš vandens ir nuėjęs atsisėdo į netoliese prie kapinių pasistatytą automobilį, kur laukė A. S., A. B., kurie liko plaukioti (nardyti) tvenkinyje. Liudytojas A. B. parodė, kad, prieš išgirsdamas šūvį, plaukiojo tvenkinyje ir matė kažką plaukiant link kranto, matė pakilusio žmogaus siluetą, kuris galėjo būti A. S., o nuaidėjus šūviui nukrito atgal į vandenį. Liudytojas A. B. parodė, jog po to jis išlipo iš vandens (per metrą nuo kranto), įsijungė prožektorių ir apšvietė veidu į viršų ant nugaros gulintį negyvą A. S., A. S. plūduriavo vandenyje, todėl jį (A. S.) liudytojas A. B. patempė į krantą. Liudytojas policijos pareigūnas T. A. taip pat parodė, jog pagal gautą iškvietimą atvykęs į įvykio vietą matė, jog A. S. kūnas gulėjo pusiau vandenyje (1 t., b. l. 125–126). Tai patvirtina ir byloje esantys į nagrinėjamo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis daryti vaizdo įrašai (5 t., b. l. 90) ir jų apžiūros protokolai (1 t., b. l. 159–161, 163–174), kuriuose užfiksuota, kaip policijos pareigūnai nueina prie tvenkinio ir ištraukia į krantą A. S. kūną. Be to, nei liudytojas T. S., kuris medžiojo kartu su D. R., nei pats D. R. nenurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu, prieš atliekant šūvį, ant ežero kranto būtų matę išlipusį žmogų. Šie liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog D. R. atlikus šūvį, kaip jis apklausiamas parodė – į ant kranto išlipusį bebrą, A. S. plaukiojo tvenkinyje. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai, kaip patikimais, vadovavosi D. R. ir liudytojo T. S. duotais parodymais dėl objekto, į kurį buvo šauta buvimo vietos šūvio metu (ar buvo šauta į objektą esanti ežero krante, ar buvo šauta į objektą esantį pačiame ežere (plaukiantį)), o taip pat ir dėl kitų nagrinėjamo įvykio aplinkybių (šūvio atlikimo laiko, nagrinėjamo įvykio metu buvusių matomumo sąlygų).
10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojo A. B. parodymus. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad nematė A. S., kai prie tvenkinio atvažiavo automobilis; jo (A. B.) atvykėliai taip pat nematė, tačiau apklausiamas papildomai, o taip pat ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad medžiotojai jį turėjo matyti, nes buvo priėję arti, kad matė, kaip A. S. buvo pakilęs ir po šūvio krito į vandenį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad liudytojo A. B. duoti parodymai yra nenuoseklūs, jų nelaikė patikimais visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą pripažįsta nepagrįsta. Liudytojas A. B. tiek pirmosios apklausos metu praėjus keletui dienų po įvykio, t. y. 2021 m. balandžio 2 d. (1 t., b. l. 65–68), tiek ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu davė nuoseklius parodymus, jog, būdamas vandenyje, pamatė, jog kažkas prieš jį atsistoja iš vandens ir tada išgirdo šūvį, po kurio iš vandens atsistojęs asmuo įkrito atgal į vandenį. Liudytojas A. B. taip pat nuosekliai parodė, jog išlipęs į krantą, po kurio laiko, dar prieš atvykstant policijos pareigūnams, susitiko su automobiliu atvažiavusiais asmenimis, vienas iš kurių paklausė, ar šis paliudys, jog įvykio metu buvo šauta į bebrą. Liudytojas A. B. teisiamojo posėdžio metu šiuos savo duotus parodymus patvirtino, tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojo A. B. duotų parodymų nepagrįstai neįvertino ir neanalizavo jų atitikties kitiems byloje surinktiems objektyviems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi D. R. ir kartu su juo medžioklėje dalyvavusio liudytojo T. S. duotais parodymais, o taip pat ir 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento metu užfiksuotais duomenimis apie matomumą įvykio vietoje. Tačiau, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę D. R. bei kartu su juo medžiojusio liudytojo T. S. duotiems parodymams, kurie, be kita ko, prieštarauja byloje surinktiems objektyviems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi D. R. ir liudytojo T. S. parodymais, jog šūvis buvo atliktas į ant tvenkinio kranto išlipusį bebrą, tačiau nevertino šių duotų parodymų neatitikimo su pirminiais liudytojo T. S. parodymais. Nors D. R. 2021 m. balandžio 4 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog prieš atliekant šūvį tvenkinį ir ant kranto išlipusį bebrą stebėjo su savimi turėto termovizoriaus pagalba (3 t., b. l. 64–67), tačiau liudytojas T. S. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kartu su D. R. termovizorius ir prožektorius pasiėmė bei naudojo jau po šūvio, norėdami surasti galimai nušautą bebrą (1 t., b. l. 28–30). Pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu, o taip pat ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojo T. S. parodymai dėl kitų esminių įvykio aplinkybių taip pat buvo nenuoseklūs, prieštaravo jo paties nurodomoms įvykio aplinkybėms, kurias jis paaiškino Bendrojo pagalbos centro darbuotojai bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Iš į nagrinėjamo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų (5 t., b. l. 90) ir jų apžiūros protokolų (1 t., b. l. 159–161, 163–174) matyti, jog liudytojas T. S., bendraudamas su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais, parodė, kad buvo šauta į vandenyje plaukusį bebrą („puikiai matėsi, kad bebras plaukia“, „tam bebrui šūvį atliko ir pliaukštelėjo“). Analogiškas įvykio aplinkybes liudytojas T. S. nurodė ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojai („<...> medžioklės metu buvo neįsitikintas šūvis ir mirtinai sužalotas žmogus“, „sumaišyta su bebru buvo, nes patamsį“, „nes patamsiai plaukė“). Bendrojo pagalbos centro darbuotojai paklausus, ar įvykis įvyko vandenyje („Čia po vandeniu viskas įvyko?“), liudytojas T. S. šią aplinkybę patvirtino („Jo, jo“) (1 t., b. l. 156–158). Šių liudytojo T. S. duotų paaiškinimų policijos pareigūnams bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojai neatitikimo jo duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas neįvertino ir jų neanalizavo, todėl nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Be to, liudytoja policijos pareigūnė M. R., kuri atvyko į įvykio vietą pagal gautą iškvietimą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog bendravo su vienu iš medžiotojų (liudytoju T. S.), šis jai parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu jo draugas šūvį atliko į vandenį (4 t., b. l. 47–48). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas T. A. taip pat parodė, kad, pagal gautą iškvietimą atvykus į įvykio vietą, jis bendravo su D. R., liudytoju T. S.; D. R. buvo labai susijaudinęs, o T. S. parodė vietą, iš kur buvo atliktas šūvis bei sakė, jog medžiotojai buvo įsitikinę, jog šauna į bebrą, kad buvo šauta į vandenyje buvusį bebrą. Šie liudytojų A. B., M. R., T. A. parodymai leidžia teigti, jog D. R. ir liudytojo T. S. duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nepatikimi, kadangi yra nenuoseklūs bei paneigti bylos įrodymų visetu, todėl atmetami ir vertinami siekimu padėti D. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nėra pagrindo nesivadovauti liudytojų A. B., M. R. ir T. A. parodymais, kadangi jie neprieštarauja vieni kitiems. Pirmosios instancijos teismas šių byloje surinktų įrodymų nepagrįstai nevertino ir neanalizavo, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
11. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog mirtinas šūvis į nukentėjusįjį buvo atliktas iš D. R. priklausančio ir nagrinėjamo įvykio metu panaudoto ginklo „Haenel Jaeger“ Nr. JX001566. Nors byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju negalima spręsti, jog D. R. pateiktas kulkos apvalkalas ir kulkos skeveldros, paimtos A. S. lavono tyrimo metu, sudarė vieną visumą (šovinį), ir buvo iššautas būtent iš D. R. turėto šautuvo „Haenel Jaeger“ Nr. JX001566 (3 t., b. l. 36–42), tačiau aplinkybė, jog A. S. mirties priežastis buvo D. R. atliktas šūvis, teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Pats D. R. viso ikiteisminio tyrimo metu bei duodamas parodymus teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu šios aplinkybės neginčijo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog įvykio metu mirtiną šūvį atliko ne D. R., jog įvykio vietoje be D. R. ir liudytojo T. S. būtų buvę kitų asmenų, galėjusių atlikti šūvį. Be to, liudytojas T. S., pranešdamas apie įvykį Bendrojo pagalbos centro darbuotojai, bendraudamas su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais, o taip pat ir duodamas parodymus apklausų metu neparodė, jog medžioklės metu, stebėdami (duomenys neskelbtini) tvenkinio teritoriją, būtų matę kitų žmonių.
12. Spręsdamas klausimą dėl D. R. veiksmų atitikimo Medžioklės taisyklių 65 ir 72.9 punktų reikalavimams, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento metu užfiksuotais duomenimis, kaip D. R. kaltę paneigiančiais įrodymais. Eksperimentas baudžiamajame procese skiriamas, kai būtina patikrinti liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymus ar versijas ir tai įmanoma padaryti atkuriant tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus (BPK 197 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eksperimento metu gautus duomenis, padarė išvada, kad D. R. turėjo galimybę įsitikinti dėl šūvio objekto, ir tai padarė, kaip tai numatyta Medžioklės taisyklių 65 ir 72.9 punktuose. Atkreiptinas dėmesys, jog šis eksperimentas atliktas ne su D. R., o su liudytoju T. S., šiam žinant ir būnant iš anksto įspėtam, kokius veiksmus jis turės atlikti ir kokį objektą stebėti, t. y. pašalinus netikėtumo galimybę. Pažymėtina, kad eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus duodantis asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Vien ta aplinkybė, jog liudytojas T. S. parodė matęs, jog D. R. nagrinėjamo įvykio metu šovė į tvenkinio krantą išlipusį bebrą, nereiškia, jog pats D. R. matė į kokį objektą šauną ir ar iš tikrųjų jis šovė į tą patį liudytojo T. S. stebėtą objektą. Be to, pats eksperimentas atliktas vadovaujantis išimtinai D. R. ir liudytojo T. S. duotais parodymais apie tai, kokioje vietoje šūvio metu prie tvenkinio stovėjo D. R. ir liudytojas T. S.. Todėl iš atlikto eksperimento metu gautų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar D. R. galėjo aiškiai matyti ir atpažinti objektą, į kurį šaunama šiam objektui būnant vandenyje ir šaunant į šį objektą ne iš šono, tačiau iš priekio. Eksperimentas atliktas 2021 m. balandžio 29 d. nuo 22.00 val., nors ir esant vienodam debesuotumui (10 balų) kaip ir nagrinėjamo įvykio metu (2 t., b. l. 47–48, 51), tačiau praėjus beveik vienam mėnesiui po nagrinėjamo įvykio, esant skirtingoms astronominėms sąlygoms, kadangi eksperimentas atliktas esant viena valanda vėlesniam saulės laidos laikui, o taip pat ir vėliau trunkančioms sutemoms (dangaus skliauto apšvietimui po saulėlydžio) (1 t., b. l. 141–145; 2 t., b. l. 45, 54). Taigi, nesilaikyta ir kitų eksperimento atlikimui keliamų reikalavimų, jog eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės, garsinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Taigi, nors eksperimentas atliktas siekiant patikrinti matomumą įvykio vietoje naudojant termovizorių, o liudytojas T. S. eksperimento metu tiksliai identifikavo eksperimente dalyvavusio naro veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino aukščiau aptartų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl eksperimento metu gautų duomenų sąsajumo. Aptartos aplinkybės dėl to, kad eksperimento metu nedalyvavo pats D. R., jog eksperimentas atliktas esant skirtingomis astronominėms sąlygoms ir kt., turėjo sudaryti pagrįstų abejonių dėl šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo metu gautų duomenų reikšmės įrodinėtinoms bylos aplinkybėms. Be to, liudytojas T. S. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog termovizorius ir prožektorius kartu su D. R. naudojo tik po šūvio (1 t., b. l. 28–30). Tačiau vėlgi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl D. R. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir vadovaudamasis 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento metu užfiksuotais duomenimis, šios aplinkybės niekaip nevertino. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas eksperimento metu gautais duomenimis vadovavosi nepagrįstai ir todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą, nes 2021 m. balandžio 29 d. – 2021 m. balandžio 30 d. atlikto eksperimento metu užfiksuoti duomenys negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, sprendžiant klausimą dėl D. R. kaltės.
13. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog šūvio metu A. S. buvo vandenyje, o byloje surinkti įrodymai prieštarauja D. R. ir liudytojo T. S. duotiems parodymams, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo šauta į ant tvenkinio kranto išlipusį bebrą. Pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo, jog D. R. atliko šūvį prieš tai įsitikinęs į ką šauna, tačiau neanalizavo, kaip D. R. iššauta kulka pataikė į A. S. ir tai lėmė šio asmens mirtį. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliama iššautos kulkos rikošeto versija. Siekiant išsiaiškinti, ar kulka galėjo pataikyti į A. S. atšokusi rikošetu nuo kokio nors paviršiaus (vandens, tvenkinio betonuoto kranto ar kt.) teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu buvo atlikta specialisto R. Š. apklausa.
14. Specialistas R. Š. parodė, kad kulka atsitrenkusi į kažkokį paviršių prieš nušaunant žmogų deformuojasi labai skirtingai, todėl reikalinga įvertinti, į kokį paviršių ir kokiu kampu kulka būtų atsitrenkusi ir ar ji būtų susiplojusi. Jeigu kulka būtų atsitrenktų į žemę, turėtų būti labai mažas kampas, kad ji nuo žemės atšoktų. Jeigu kulka atsitrenktų į betoną ar metalą, dažniausiai ta vieta, kuria atsitrenkia, kulka susiploja, o jeigu kulka skrietų šonu ir atsitrenktų smailesniu kampu, tikėtina, kad deformuotųsi kulkos apatinė dalis. Šioje dalyje svarbi ir (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad A. S. mirė nuo šautinio aklino galvos sužalojimo su galvos smegenų pažeidimu, kad A. S. lavono tyrimo metu nustatytas šautinis aklinas galvos sužalojimas su galvos smegenų pažeidimu, šūvio įėjimo angai esant dešinio skruosto viršutinėje dalyje, o suglaudus žaizdos kraštus lieka 1x0,8 cm dydžio minkštųjų audinių defektas (2 t., b. l. 163–164). Specialistas R. Š. apeliacinės instancijos teisme tai pat parodė, kad vadovaujantis šioje specialisto išvadoje nurodytu minkštųjų audinių defekto dydžiu (1x08 cm) kulka turėjo skrieti tiesiai į A. S., prieš tai į nieką nepataikiusi (6 t., b. l. 46). Iš specialisto R. Š. parodymų matyti, jog rikošeto galimybė nagrinėjamu atveju nėra tikėtina, kadangi padarytas defektas nuo rikošeto atsimušusios kulkos būtų žymiai didesnis nei nustatyta šiuo nagrinėjamu atveju. 2021 m. gegužės 25 d. specialisto išvadoje nurodyti duomenys, kad ant tirti pateiktų kulkos apvalkalo ir kulkos skeveldrų nėra požymių, leidžiančių spręsti, jog kulka tiesiogiai pataikė į žuvusį A. S., ar perėjusi kitą kliūtį, ar iš inercijos atsitrenkė į kitą objektą ir atšoko nuo jo (3 t., b. l. 36–43), taip pat paneigia iššautos kulkos rikošeto galimybę. Šios aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo šauta į vandenyje buvusį neatpažintą objektą ir tuo pažeisti Medžioklės taisyklių 72.9 punkto reikalavimai.
15. Aukščiau aptarti liudytojų A. B., policijos pareigūnų M. R., T. A. duoti parodymai, Bendrojo pagalbos centro pateikti duomenys, policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, paneigia D. R. ir liudytojo T. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu duotus parodymus apie tai, jog buvo šauta į ant kranto išlipusį bebrą, ir leidžia teismui tvirtinti, jog D. R. atliko šūvį į vandenyje buvusį ir Medžioklės taisyklių 65 ir 72.9 punktų prasme, neatpažintą ir aiškiai matomą taikinį, D. R. savo veiksmais pažeidė Medžioklės taisyklių 65 ir 72.9 punktų reikalavimus, kurie yra priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, t. y. A. S. mirtimi.
Dėl Medžioklės taisyklių 58.15, 58.29 punktų reikalavimų pažeidimo.
16. Sprendžiant klausimą dėl D. R. inkriminuotų Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimų priežastinio ryšio su kilusiais padariniais, t. y. A. S. mirtimi, reikšmės turi atlikto šūvio laiko ir D. R. pasirinko medžioklės būdo nustatymas. D. R. buvo pareikštas kaltinimas, jog jis, be kita ko, pažeidė Medžioklės taisyklių 58.29 punkto (draudžiama tamsiuoju paros metu (praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo ir likus daugiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo) medžioti sėlinant, grandine, katilu, varant ir su šunimis, išskyrus atvejus, kai su šunimi ieškoma sužeisto gyvūno) ir 58.15 punkto (draudžiama medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais (išskyrus atvejį, kai medžiojami šernai tykojant)) reikalavimus. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog D. R. atliko šūvį į neatpažintą objektą. Medžioklės taisyklių 11.4 punkte numatyta, jog medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu, t. y. ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus. Todėl teisėjų kolegijos išvada yra ta, jog D. R. pasirinktas medžioklės būdas, o taip pat ir laikas, kuomet buvo atliktas šūvis, matomumas šūvio metu yra neatsiejamai susiję su priežastinio ryšio tarp D. R. veiksmų ir kilusių padarinių nustatymo, kadangi šie veiksniai tiesiogiai įtakojo D. R. galimybę atpažinti objektą, į kurį buvo šauta.
17. Medžioklės taisyklių 11.3 punkte numatyta, jog medžioklė tykojant yra medžioklė kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos <...>. D. R. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog žvėries laukė stovėdamas, pasistatęs trikojį, t. y. tykojo, o liudytojas T. S. šiuos D. R. duotus parodymus patvirtino. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog D. R. neatliko šūvio tykodamas žvėries bokštelyje, slėptuvėje ar kitoje specialiai tam įrengtoje vietoje, kaip tai numatyta Medžioklės taisyklių 11.3 punkte. D. R. šūvį atliko stovėdamas ir kaip nurodė pats, pasistatęs trikojį (atramą medžiokliniam ginklui). Pastebėtina, jog specialistas R. M. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad trikojis yra atrama ginklui, ir tai yra pagalbinė priemonė taikliam šūviui atlikti, ginklui padėti, ir nėra laikoma medžioklės būdu, todėl vien D. R. parodymai, jog jis laukė žvėries pasistatęs trikojį (atramą medžiokliniam ginklui), nepatvirtina, jog buvo medžiojama tykojant. Be to, D. R. nenaudojo ir masalo medžiojamam žvėriui privilioti, kas yra būdinga medžioklei tykojant (Medžioklės taisyklių 11.3 punktas). Specialistas R. M. taip pat parodė, kad jei medžiojama tykojant, medžiotojas sėdi vienoje, tam tikroje vietoje, nejuda, laukia, o medžioklė sėlinant - kai judama, medžiotojas gali vaikščioti su žiūronais ar termovizoriumi pasižiūrėti, kur yra žvėrelis, ir tuomet prieina sėlinant prie to žvėries. Parodymus, patvirtinančius, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo vykdoma medžioklė sėlinant patvirtina ir D. R. bei liudytojo T. S. parodymai, jog medžioklės metu automobiliu jie važiavo link (duomenys neskelbtini) tvenkinio, kuriame pamatę plaukiojančius bebrus sustojo ir, išlipę iš automobilio, ėjo arčiau tvenkinio kranto, netoli kurio D. R. ir atliko šūvį. Liudytojas A. B. taip pat parodė, kad jam plaukiojant (nardant) prie tvenkinio privažiavo automobilis, iš kurio išlipęs žmogus atsistojo maždaug 4 metrų atstumu nuo vandens ir švietė į vandenį. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog prie tvenkinio medžiotojai žvėries būtų laukę ilgą laiko tarpą. Liudytojas A. B. parodė, kad prie tvenkinio atvykę asmenys prožektoriais švietė apie 10 sekundžių, pats D. R. parodė, kad nuo atvykimo prie tvenkinio ir šūvio praėjo 10 minučių, o liudytojas T. S. parodė, kad nuo tvenkinio aplinkos apžiūrėjimo iki šūvio galėjo praeiti nuo 2 iki 5 ar 10 minučių. Nors D. R. bei liudytojai A. B. ir T. S. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek laiko praėjo nuo D. R. bei T. S. atvykimo prie tvenkinio iki šūvio, o jų parodymai šioje dalyje skirtingi, tačiau matyti, jog tai nebuvo ilgas laiko tarpas. Visos šios aplinkybės neleidžia teigti, jog buvo medžiojama tykojant kaip tai nurodyta Medžioklės taisyklių 11.3 punkte. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog medžioklė prie tvenkinio buvo vykdoma sėlinant, kuomet prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama (Medžioklės taisyklių 11.4 punktas).
18. Nustačius, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo vykdoma medžioklė sėlinant, spręstina ir tai, kad D. R. šūvį į vandenyje buvusį neatpažintą objektą atliko, nesilaikydamas Medžioklės taisyklių 58.29 punkto reikalavimų, draudžiančių medžioti sėlinant tamsiuoju paros metu, t. y. praėjus pusantros valandos nusileidus saulei. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nagrinėjamo įvykio dieną, t. y. 2021 m. kovo 31 d., (duomenys neskelbtini) saulė leidosi 19.57 val. (2 t., b. l. 45), taigi medžioklė sėlinant nagrinėjamo įvykio metu buvo galima iki 21.27 val. D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio atvyko apie 21.30 – 21.40 val., o liudytojas T. S. parodė, kad prie tvenkinio atvyko apie 21.00 val. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog mirtinas šūvis buvo atliktas žymiai vėliau nei 21.27 val., t. y. nesilaikant leidimo medžioti sėlinant praėjus pusantros valandos nusileidus saulei. Liudytojas A. B. parodė, kad prie tvenkinio atvyko 21.00 val. bei patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad apie 22.00 val. ar vėliau, plaukdamas link tvenkinio kranto jau matė iš lėto važiuojantį automobilį (1 t., b. l. 65–67), galimai automobiliu važiuojančius D. R. ir T. S., kurie tuo metu apžiūrinėjo tvenkinį ir jo aplinkinę teritoriją. Šie liudytojo A. B. duoti parodymai paneigia D. R. bei liudytojo T. S. duotus parodymus dėl atvykimo prie tvenkinio laiko. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo T. S. duotus parodymus. Nors liudytojas T. S. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad šūvio metu buvo šviesu, tačiau bendraudamas su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja nurodė, kad šūvio metu buvo tamsu („Sumaišyta su bebru buvo, nes patamsį“) (1 t., b. l. 156–157). Liudytojas T. S. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymai šioje dalyje skiriasi. Kaip jau ir minėta anksčiau, šio liudytojo parodymų nenuoseklumas, aiškus neatitikimas objektyviems bylos įrodymams teismo vertinamas siekimu padėti D. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. A. parodė, jog į vandenį nėrė apie 21.10 val. ir plaukiojo apie valandą laiko (1 t., b. l. 75–77). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. A. parodė, kad baigė plaukioti („parplaukė“) apie 22.00 val. ir jau sėdėdamas automobilyje išgirdo pokštelėjimą, t. y. galimai D. R. atliktą šūvį. Pastebėtina, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog šūvio metu liudytojas R. A. jau buvo išlipęs iš tvenkinio ir sėdėjo automobilyje, todėl šūvis negalėjo būti atliktas ankščiau nei 22.00 val. Be to, skambutis į Bendrosios pagalbos centrą dėl nagrinėjamo įvykio buvo užfiksuotas 2021 m. kovo 31 d., 23.41 val. (1 t., b. l. 156–157), kas neprieštarauja liudytojų R. A. ir A. B. duotiems parodymams dėl galimo šūvio atlikimo laiko. D. R. teisiamojo posėdžio metu parodė ir tai, kad kuomet jis su liudytoju T. S. kartu ieškojo bebrų, naktis buvo šviesi, nedebesuota, o kai pakilo mėnulis buvo šviesu, kaip dieną. Tačiau šie D. R. duoti parodymai dėl matomumo nagrinėjamo įvykio metu prieštarauja objektyviems byloje esantiems įrodymams, o būtent policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotiems duomenims, iš kurių matyti, jog nagrinėjamo įvykio vietoje buvo tamsu ir mėnulis nešvietė, o taip pat ir liudytojo policijos pareigūno T. A. duotiems parodymams, jog atvykus į įvykio vietą buvo tamsu. Liudytojas policijos pareigūnas T. A. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog įvykio vietoje mėnulio nebuvo, pareigūnui teko naudotis žibintuvėliu (1 t., b. l. 125–126). Byloje esančiame (duomenys neskelbtini) rašte Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad nagrinėjamo įvykio dieną, t. y. 2021 m. kovo 31 d. mėnulio fazė buvo pilnatis, tačiau jis tekėjo 2021 m. balandžio 1 d., 00.05 val. (2 t., b. l. 45). Šie byloje surinkti įrodymai paneigia D. R. ir liudytojo T. S. duotus parodymus dėl galimybės aiškiai matyti objektą, į kurį buvo atliktas šūvis bei patvirtina, jog šūvis buvo atliktas žymiai vėliau nei 21.27 val., t. y. nesilaikant Medžioklės taisyklių 58.29 punkto reikalavimų. Neabejotina, jog D. R. pasirinktas medžioklės būdas sėlinant, kuomet jis buvo neleistinas, priežastiniu ryšių susijęs su kilusiais neigiamais padariniais, kadangi apribojo D. R. galimybę įsitikinti, į kokį objektą yra šaunama.
19. D. R. taip pat neigė aplinkybę, kad objektui, į kurį buvo šauta, apšviesti buvo naudojami žibintuvėliai, t. y. dirbtiniai šviesos šaltiniai, kaip tai numatyta Medžioklės taisyklių 58.15 punkte. Nors D. R. tiek 2021 m. balandžio 4 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 64–67), tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog prieš atliekant šūvį naudojosi termovizoriumi ir neigė naudojęsis žibintuvėliu, ką teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas T. S., tačiau liudytojas T. S. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog termovizorius ir prožektorius kartu su D. R. pasiėmė ir naudojosi jau po šūvio (1 t., b. l. 28–30). Šie liudytojo T. S. duoti pirminiai parodymai iš esmės neprieštarauja ir liudytojo A. B. duotiems parodymams, jog plaukiodamas tvenkinyje jis išvydo važiuojantį automobilį, kuriuo važiavę asmenys švietė žibintuvėliais į tvenkinį, o išlipę iš automobilio ir priėję arčiau tvenkinio kranto taip pat į tvenkinį švietė žibintuvėliais. Pastebėtina, jog būtent dėl šios priežasties liudytojas A. B. bandė pasislėpti nuo prie tvenkinio atvykusių D. R. ir liudytojo T. S.. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, jog jis suvokė savo atliekamos veikos priešingumą teisei, todėl nenorėjo, kad būtų surastas dėl vykdytos neteisėtos povandeninės žūklės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo A. B. duotais parodymais šioje dalyje, kadangi byloje nėra duomenų leidžiančių teigti, jog liudytojas būtų suinteresuotas byloje duoti neteisingus parodymus, priešingai nei D. R., kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi dėl jam gręsiančios baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad liudytojui A. B. administracinė atsakomybė taikyta iki jo parodymų davimo teisme (5 t., b. l. 73). Šios aplinkybės patvirtina D. R. pareikštą kaltinimą dalyje dėl Medžioklės taisyklių 58.15 punkto reikalavimo nesilaikymo bei leidžia teismui spręsti, jog tiek Medžioklės taisyklių 58.15 punkto, tiek 58.29 punkto reikalavimų pažeidimai priežastinių ryšiu yra susiję su kilusiais neigiamais padariniais. Kaip ir teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. R. medžiojo neleistinu būdu, tamsiu paros metu, esant blogam matomumui ir šovė į neatpažintą objektą, todėl toks D. R. elgesys nėra vien tik formalus, tačiau ir pavojingas Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimas, kadangi sukėlė negrįžtamas labai sunkias pasekmes – žuvo žmogus.
Dėl kitų Medžioklės taisyklių reikalavimų pažeidimų.
20. D. R. taip pat buvo inkriminuota aplinkybė, jog jis savo veiksmais nesilaikė Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimų, kurie draudžia medžioti teritorijose, kuriose asmuo medžioti neturi teisės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog D. R., būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo nariu, neturėdamas teisės medžioti (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, 2021 m. kovo 31 d., laikotarpyje nuo 22.30 val. iki 23.41 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kaime, medžiojo prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio esančios užtvankos, kuri priskiriama prie (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienetų (2 t., b. l. 41, 42). Aplinkybės, jog šūvis atliktas medžioklės ploto vienete, kuriame medžioti D. R. neturi teisės neneigė ir jis pats. Ši aplinkybė teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Spręstina ir tai, kad aplinkybė, jog D. R. nesilaikė Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimų yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais neigiamais padariniais, kadangi medžiodamas medžioklės ploto vienete, kuriame to daryti neturi teisės, D. R. elgėsi neatsakingai ir tokiu savo elgesiu sudarė sąlygas neigiamiems padariniams kilti. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog D. R., nors ir būdamas medžiotoju, t. y. užsiimdamas didesnės rizikos veiklos rūšimi bei valdydamas šaunamąjį ginklą, nesilaikė Medžioklės taisyklių reikalavimų ir buvo joms abejingas. Aptartas D. R. neatsargus elgesys yra susijęs su kilusiais neigiamas padariniais. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog D. R. nesilaikė Medžioklės taisyklių 58.2.1 punkto reikalavimų.
21. Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, jog D. R. veiksmuose yra visi būtinieji BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Nors D. R. parodė, kad šovė į gerai matomą objektą, kaip parodė pats į bebrą, prieš tai įsitikinęs, jog tai daryti yra saugu ir savo veiksmais jis nesukels pavojaus kitiems asmenims ar jų turtui, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina buvus priešingai. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog D. R. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kuomet nesuprasdamas savo daromos veikos rizikingo ir pavojingo pobūdžio, nenumatė, kad gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, šovė į neatpažintą taikinį ir pataikė į vandenyje povandeninę žūklę vykdžiusio A. S. galvą, dėl ko A. S. mirė. D. R. turėjo suprasti, jog savo veiksmais, kuomet jis medžiojo neleistinu būdu ir neleistinu metu, kas apribojo jo galimybę įsitikinti į kokį objektą šaunama, pažeidžia Medžioklės taisyklių reikalavimus, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti galinčių kilti neigiamų padarinių. Pastebėtina, jog D. R. yra medžiotojas, t. y. užsiima didesnės rizikos veiklos rūšimi, kuri susijusi su didesnio pavojaus įrankio – medžioklinio ginklo naudojimu. Todėl D. R., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo būti itin atsargus ir laikytis visų tokiai veiklai keliamų reikalavimų, kad šios veiklos metu būtų išvengta žalos kitiems asmenims ir jų turtui padarymo.
22. Teisėjų kolegija nustatė, kad D. R., būdamas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo nariu, neturėdamas teisės medžioti (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, 2021 m. kovo 31 d., laikotarpyje nuo 22.30 val. iki 23.41 val., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) tvenkinio esančios užtvankos, medžiodamas tamsiuoju paros metu, panaudodamas prožektorių medžioklės ploto apšvietimui, nebūdamas įsitikinęs, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, dėl nusikalstamo nerūpestingumo iš graižtvinio medžioklinio ginklo „HAENEL JAEGER Nr. JX001566“ šovė į neatpažintą taikinį ir pataikė į vandenyje povandeninę žūklę vykdžiusio A. S. galvą, ko pasekoje nukentėjusysis mirė nuo šautinio aklino galvos sužalojimo su galvos smegenų pažeidimu, taip pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2018 m. liepos 1 d. suvestinė redakcija) (toliau ir – Medžioklės taisyklės) 58.2.1 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti teritorijose, kuriose jis medžioti neturi teisės, 65 punkto reikalavimą, įpareigojantį medžiotoją įsitikinti, kad medžioklės metu jo šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims, 72.9 punkto reikalavimą, draudžiantį šaudyti į neatpažintą taikinį ar vietą, kurioje girdėti šlamesys, 58.29 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti sėlinant tamsiuoju paros metu, praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo, 58.15 punkto reikalavimą, draudžiantį medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais, taip, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio ir saugumo medžioklėje taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę nukentėjusiajam A. S..
23. Vadovaujantis išdėstytu skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. liepos 13 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), kuriuo D. R., pažeidęs Medžioklės taisyklių 58.2.1, 65, 72.9, 58.29, 58.15 punktų reikalavimus, pripažintinas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje.
Dėl bausmės.
24. D. R. atsakomybę lengvina tai, kad jis nukentėjusiajam M. S. ir nukentėjusiajai R. T. S. atlygino turtinę žalą (laidotuvių išlaidas) ir neturtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). D. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
25. Skirdamas bausmę D. R., teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį – padaryta veika priskiriama neatsargiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 2 dalis), į nusikalstamos veikos motyvus, pasekmes. D. R. padarė vieną nusikalstamą veiką dėl nusikalstamo nerūpestingumo, laikomas neteistu (ankstesnis teistumas išnykęs (4 t., b. l. 76–78)), baustas administracine tvarka, jam paskirtas administracines nuobaudas įvykdęs (4 t., b. l. 79–86), dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi (4 t., b. l. 87, 88), (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 40–42), duomenų apie lankymąsi pas psichiatrą ar priklausomybės ligų specialistą nėra. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu, jog nustatyta viena D. R. atsakomybę lengvinant aplinkybė ir nėra sunkinančių aplinkybių, sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant D. R. BK 132 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą vienintelę galimą skirti bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos trukmę nustatant mažesnę nei BK 132 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.
26. Pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 2 dalies redakciją asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra ne tik formalus, bet ir objektyvus pagrindas atidėti kaltinamajam D. R. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. R. neatsargiai atėmė kitam žmogui gyvybę, tačiau kitų neigiamai D. R. charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Priešingai, D. R. ėmėsi priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti - atlygino nukentėjusiesiems M. S., R. T. S. turtinę ir neturtinę žalą. Kaltinamasis D. R. nusikalstamą veiką padarė, turėdamas išnykusį teistumą, o padaryta neatsargi nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti D. R. atidedant skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 2 dalis) ir skiriant įpareigojimus.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių.
27. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog D. R., naudodamasis specialia teise medžioti, dėl nusikalstamo nerūpestingumo šovė iš medžioklei turimo graižtvinio medžioklinio ginklo „HAENEL JAEGER Nr. JX001566“ į neatpažintą taikinį ir pataikė į vandenyje povandeninę žūklę vykdžiusio A. S. galvą, dėl ko nukentėjusysis mirė. Matyti, kad padaryta nusikalstama veika neatsiejamai susijusi su D. R. įgyta ir nusikalstamos veikos padarymo metu naudota specialia teise medžioti. Nustatyta ir tai, kad nusikalstama veika padaryta D. R. nesilaikius Medžioklės taisyklių 58.2.1, 65, 72.9, 58.29, 58.15 punktų reikalavimų, t. y. piktnaudžiavus jam suteikta aptariama specialia teise. Todėl, vadovaujantis BK 68 straipsnio 1, 2 dalimis, D. R. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise medžioti 2 metų laikotarpiui. Šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
28. BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog D. R. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis medžiokliniu šautuvu „HAENEL JAEGER Nr. JX001566“, kuris pripažįstamas kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankis, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 3 dalimi, medžioklinis šautuvas „HAENEL JAEGER Nr. JX001566“ konfiskuotinas valstybės nuosavybėn.
Dėl kitų klausimų.
29. D. R. buvo laikinai sulaikytas nuo 2021 m. balandžio 1 d., 00.10 val. iki 2021 m. balandžio 1 d., 15.23 val. (1 para) (3 t., b. l. 52, 54). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, šis D. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas įskaitytinas į jam skirtiną laisvės atėmimo bausmę. D. R. 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (3 t., b. l. 56–57), paliktina galioti iki pradėjus bausmės vykdymą. Nukentėjusieji M. S. ir R. T. S. pareikštų civilinių ieškinių atsisakė (3 t., b. l. 179, 180).
30. Daiktinius įrodymus:
30.1. juodas įkrovimo laidas, juoda įkrovimo baterija, juodas termovizorius „Pulsar Helion 2XQ50F“ ir juodas termovizoriaus „Pulsar“ dėklas, kurie saugomi Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugykloje pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. kvitą B, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintini teisėtam savininkui D. R.;
30.2. iš D. R. paimtą tūtelė, pavyzdžiai lyginamajam tyrimui, biologinius pėdsakai saugomi Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugykloje pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. kvitą B, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjus nuosprendžiui (išskyrus telefoną), sunaikintini, o mobiliojo ryšio telefonas „Ulefone“, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintinas A. S. sūnui – nukentėjusiajam M. S.;
30.3. kompaktinių diskų (CD-R) laikmenos, saugomos prie baudžiamosios bylos, paliktinos saugoti prie baudžiamosios bylos per visą jos saugojimo laikotarpį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. liepos 13 d. nuosprendį dėl D. R. išteisinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
D. R. pripažinti kaltu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2021 m. balandžio 1 d., 00.10 val. iki 2021 m. balandžio 1 d., 15.23 val. (1 para).
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, D. R. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejų metų laikotarpiui, įpareigojant jį per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirti D. R. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise medžioti dvejiems metams. Šios baudžiamosios priemonės taikymo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 3 dalimi, graižtvinį šautuvą „HAENEL JAEGER 10,.308 Winchester, Nr. JX001566, (duomenys neskelbtini)“ (dėkle) su 12 vnt. šaudmenų ginklo dėkle, konfiskuoti valstybės nuosavybėn.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Daiktinius įrodymus:
- įkrovimo laidą, įkrovimo bateriją, termovizorių „Pulsar Helion 2XQ50F“ ir temovizoriaus „Pulsar“ dėklą, kurie saugomi Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugykloje pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. kvitą B, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti D. R.;
- iš D. R. paimtą tūtelę, pavyzdžius lyginamajam tyrimui, biologinius pėdsakus, saugomus Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugykloje pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. kvitą B, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjus nuosprendžiui, sunaikinti, o mobiliojo ryšio telefoną „Ulefone“, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti nukentėjusiajam M. S.;
- kompaktinių diskų (CD-R) laikmenas, saugomas prie baudžiamosios bylos, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos per visą jos saugojimo laikotarpį.
Teisėjai Algirdas Gaputis
Valdas Petras Meidus
Jolanta Raščiuvienė
