A. R. pagal BK 163 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–80/2011 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.9.8. 2.4.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

išteisintosios gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutarties.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. R. buvo kaltinama tuo, kad, nuo 1993 m. rugsėjo 22 d. būdama nepilnamečių D. R. ir J. Ž. globėja, namuose, esančiuose Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, 2003 m. gegužės l d. – 2008 m. liepos 21 d. laikotarpiu sistemingai, beveik kiekvieną dieną joms suduodavo botagu, rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, mušdavo dilgelėmis per veidą, rankas, ne mažiau kaip 7 kartus vertė per naktį stovėti pusiau sėdomis, per Kalėdas ir Naujuosius metus per naktį vertė būti bažnyčioje, uždrausdavo kalbėti savaitę laiko, vertė 3 valandas klūpėti iškėlus rankas, rengdavo išaugtais, nunešiotais bei oro sąlygų neatitinkančiais rūbais, neparūpindavo higieninių įklotų; taip fiziškai bei psichiškai gniuždydama D. R. ir J. Ž., žiauriai elgdamasi su jomis, piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis.

Pirmosios instancijos teismas A. R. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro skundą, kuriuo buvo prašoma išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, atmetė.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes nagrinėdamas bylą teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Padaryti pažeidimai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Prokuroras apeliaciniame skunde detaliai aptarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumą ir prašė išteisinamąjį nuosprendį panaikinti bei priimti apkaltinamąjį. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 straipsnių reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šių reikalavimų neatitiko, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nepagrįstai pripažino jį pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jeigu kyla abejonių, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiuo principu, turėjo remtis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Šis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad abejonės kaltinamojo naudai aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, jų nepavyksta pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-276/2010). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs byloje esančius prieštaravimus, privalo juos šalinti. Teisėjų kolegijai nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, buvo apklausta nukentėjusioji J. Ž. Jos parodymai prieštaravo pirminiams parodymams, parodymų keitimo ir jų prieštaringumo priežasčių ji negalėjo paaiškinti, tačiau teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, jais rėmėsi. Kasatorius pažymi, kad J. Ž. parodymai prieštaravo ne tik jos pačios pirminiams parodymams, bet ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija patikėjo kaltinamąją teisinančiais J. Ž. parodymais, taip suteikdama jiems svarbesnę reikšmę negu kitiems byloje esantiems įrodymams. Liudytojų L. Ž., J. D. parodymai patvirtina nukentėjusiosios D. R. nurodytas aplinkybes, jų parodymais grindžiamas ir prokuroro apeliacinis skundas, bet dėl šių liudytojų parodymų teisėjų kolegija apskritai nepasisakė. Byloje itin svarbūs yra nukentėjusiosios D. R. parodymai. Teisėjų kolegija nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė pakankamai motyvų, kuriais vadovaudamasi atmetė jos nuoseklius, A. R. kaltę įrodančius parodymus. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei netinkamai interpretavo BPK 20 straipsnio įrodymų leistinumo taisykles. Asmenų parodymai, duoti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra įrodymai. Apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu D. R. buvo apklausta ne vieną kartą ir visų apklausų metu (taip pat teisme) ji aiškiai, kategoriškai ir nuosekliai tvirtino kaltinime išdėstytas aplinkybes. Vilkijos vaikų namų darbuotoja V. R. ją apibūdino kaip sąžiningą ir nuoširdžią. Apklausiant D. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jokių procesinių pažeidimų nepadaryta, jos parodymai atitiko BPK 20 straipsnio reikalavimus. D. R. parodymus iš dalies patvirtino ir pati A. R., nurodydama, kad D. R. ir J. Ž. suduodavo mazgote ar žole: („jei kartais akys aptemdavo, išvesdavo iš kantrybės, tai suduodavau, kur pakliūdavo“). Ji neneigė ir su dilgėle sudavusi, pripažino, kad liepdavusi vaikams už prasižengimus nekalbėti, vesdavosi į bažnyčią ir ten su jais būdavo visą naktį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs, kodėl atmeta nukentėjusiosios D. R. parodymus, nepasisakęs dėl liudytojų V. R., J. D., L. Ž. parodymų, nevisiškai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, taip esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes prokuroro skundas buvo grindžiamas minėtų asmenų parodymais. Be to, vertindamas byloje esančius įrodymus ir pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas. Teisėjų kolegija pripažino, kad byloje nustatyta, jog A. R. kaip vieną iš „auklėjimo metodų“ prieš nukentėjusiąsias naudojo fizinį smurtą, uždrausdavo joms kalbėti, taikė „sėdėjimą kėdute“, kad tai yra pagrįsta nukentėjusiosios D. R., ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios J. Ž. bei liudytojo L. Ž. parodymais. Toje pačioje nutartyje padaryta ir priešinga išvada teigiant, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kaltinimas suformuluotas remiantis tik nukentėjusios D. R. parodymais ir nepagrįstas kitais įrodymais apie sistemingą fizinio smurto naudojimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. R., priešingai nei pirmosios instancijos teisme, tik apeliacinės instancijos teisme visiškai neigė prieš globotinius naudojusi smurtą. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Taip pat liko neįvertintos Čekiškės seniūnijos seniūno liudytojo M. Z. nurodytos aplinkybės, kad jis, būdamas seniūnas, nesutiko, jog A. R. steigtų šeimyną, nes ji savo vaikais rūpinosi netinkamai. Abiejų instancijų teismai savo išvadas grindė A. R., jos buvusios globotinės J. Ž. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais bei liudytojų A. G., I. G., L. S., G. G. parodymais, nors pastarieji A. R. namuose svečiuodavosi trumpą laiką ir nusikaltimo įvykio aplinkybių iš esmės nei patvirtinti, nei paneigti negalėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad negalima konstatuoti, jog kaltinamoji veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija nurodė, kad nenustatyta, jog A. R. suvokė, kad piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydama vaikus, taip pat nenustatyta, kad ji suvokė savo veikos pavojingą pobūdį. Tai reiškia, kad kolegija vis tik pripažino, jog objektyvieji pavojingos veikos veiksmai buvo padaryti, tačiau A. R. nesuvokė tų veiksmų pavojingumo. Tokios teismo išvados nepagrįstos ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, jo aiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą. Apie kaltę gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Faktinių bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą konstatuoti, kad visi A. R. smurtiniai veiksmai prieš globotines, t. y. sistemingas smūgių sudavimas, mušimas dilgėlėmis, vertimas stovėti pusiau sėdomis, per naktį būti bažnyčioje, draudimas kalbėti, rengimas išaugtais, nunešiotais ir oro sąlygų neatitinkančiais rūbais, buvo padaryti tiesiogine tyčia. A. R., kaip ir kiekvienas veiksnus asmuo, suvokė, kad sistemingos fizinės bausmės vaikams sukelia skausmą, kančias, pažeminimą, gniugždo nesusiformavusią asmenybę tiek psichiškai, tiek ir fiziškai. Jau vien A. R. pirmosios instancijos teisme pripažintas faktas, kad ji vaikus mušdavo dilgėlėmis, rodo, jog ji naudojo rafinuotus, itin skausmingus būdus sukelti vaikams skausmą, pažeminimą, norėjo taip veikti, veikė ir siekė tokių tikslų, t. y. ji suvokė, jog piktnaudžiauja savo pareigomis. Globos instituto paskirtis – įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus (CK 3.238 straipsnis) suponuoja globėjo pareigą elgtis su globotiniu taip, kad atitiktų globotinio interesus. CK 3.271 straipsnyje nustatyta vaiko globėjo pareiga užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą, rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi, auklėti vaiką, rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei polinkius, rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje. To paties Kodekso 3.272 straipsnyje nustatytos vaiko globėjo teisės ginti vaiko teises ir teisėtus interesus. A. R. buvo paskirta globėja savivaldybės mero sprendimu, jai išaiškintos globėjo pareigos ir ji privalėjo jas vykdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esanti Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos medžiaga, Raseinių rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus medžiaga apie A. R. veiklą nepagrindžia kaltinime nurodytų aplinkybių. Teismo išvadas, kad A. R. nesuvokė, jog piktnaudžiauja savo pareigomis, paneigia kita baudžiamosios bylos medžiaga. 1999 m. spalio 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismas A. R. už pareigos auklėti, mokyti ir prižiūrėti vaikus nevykdymą nubaudė įspėjimu. Byloje pridėti dokumentai – baudžiamosios bylos Nr. 82-2-017-99 kopija – liudija, kad praeityje A. R. dėl smūgių sudavimo nepilnametei globotinei jau buvo iškelta baudžiamoji byla. Taigi A. R. buvo žinoma, kad netgi vienkartinis smūgių sudavimas vaikui yra laikomas nusikalstamu, pavojingu veikimu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti ją ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimo.

Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas A. R., kaltinamą pagal BK 163 straipsnį, išteisino nenustatęs, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, kad byloje nenustatyta, jog A. R., veikdama tiesiogine tyčia, sąmoningai piktnaudžiavo globėjos teisėmis ir pareigomis sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama globojamus vaikus – D. R. ir J. Ž. Byloje nustatyta, kad A. R. D. R. ir J. Ž. augino nuo kūdikystės, abi jos turėjo elgesio problemų (bėgdavo iš namų, girtaudavo ir t. t.), kurios išryškėjo mergaičių paauglystėje, todėl A. R., kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nepaneigta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip vieną iš „auklėjimo metodų“ nevengdavo naudoti fizinį smurtą, uždrausdavo joms kalbėti, taikė „sėdėjimą kėdute“, tačiau abiejų instancijų teismai, atsižvelgdami į kitas byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, jog tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad A. R. veikė tiesiogine tyčia, kad ji padarė veiką, atitinkančią BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Byloje nustatyta, kad J. Ž. ir D. R. kartu su kitais globotiniais ir A. R. dirbdavo ūkio darbus, vasarą važiuodavo keletai dienų prie jūros, sekmadieniais lankė bažnyčią, per religines šventes bažnyčioje likdavo per naktį. Nustatyta, kad A. R. bendravo su vaikais, nukentėjusiosios ją vadino mama, su klasės auklėtoja, dalyvaudavo tėvų susirinkimuose, reaguodavo į pastabas, mergaitės buvo aprūpintos mokymosi reikmėmis. Byloje taip pat nustatyta, kad A. R., turėdama problemų dėl vaikų elgesio, vežiojo juos pas psichologus, o, po paskutinio A. R. pabėgimo iš namų ir girtavimo,atsisakė jos globos. J. Ž., būdama nepilnametė, pastojo ir, pagimdžiusi vaiką, liko gyventi pas A. R. Pagal liudytojos J. D. (Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkės) parodymus, ji pati, atsižvelgdama į tai, kad J. Ž. verkdama prašė leisti grįžti pas globėją, nes niekur kitur gyventi nenori, prašė A. R., kad ši liktų gyventi pas ją. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kaltinimas A. R. suformuluotas remiantis tik D. R. parodymais, kad kitų įrodymų, pagrindžiančių kaltinimą apie sistemingą, beveik kiekvieną dieną, fizinio smurto naudojimą, vertimą ne mažiau kaip 7 kartus per naktį stovėti pusiau sėdomis, per naktį būti bažnyčioje, uždraudimą kalbėti savaitę laiko, vertimą 3 val. klūpėti iškėlus rankas, rengimą išaugtais ir oro sąlygas neatitinkančiais rūbais, neaprūpinimą higieniniais įklotais, byloje nėra. Vaiko globą (rūpybą) savo teritorijoje organizuoja ir prižiūri rajono (miesto) savivaldybės vaiko teisių apsaugos institucija (CK 3.266, 3.267 straipsniai). Jeigu globėjas ar rūpintojas netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globotinio ar rūpintinio teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, jie gali būti teismo nutartimi nušalinti nuo globėjo ar rūpintojo pareigų. Jei globėjai (rūpintojai) pažeidinėja vaikų teises, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija ir prokuroras; ši institucija ir prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl globėjo ar rūpintojo nušalinimo (CK 3.163, 3.246 straipsniai). Motyvuodamas savo sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad per kaltinime nurodytą ilgą – nuo 2003 iki 2008 metų – laikotarpį, globos ir rūpybos institucija jokių faktų, dėl kurių galėjo būti sprendžiamas globos panaikinimas, nebuvo konstatavusi.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausęs J. Ž., išanalizavęs liudytojų parodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniame skunde prokuroras, prašydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė nenurodęs, kodėl nukentėjusiosios D. R. parodymai atmetami, nepasisakęs dėl liudytojų V. R., J. D., L. Ž. parodymų, o šių asmenų parodymais ir buvo grindžiamas apeliacinis skundas, todėl laikytina, kad prokuroro apeliacinis skundas nepilnai išnagrinėtas, taip esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas – BPK 320 straipsnio 3 dalis. Kasatorius teigia, kad liko beįvertinti ir liudytojo M. Z. parodymai, kad išteisinamasis nuosprendis grindžiamas A. R., jos buvusios globotinės J. Ž. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, liudytojų A. G., I. G., L. S., G. G. parodymais, nors šie asmenys tik trumpai svečiuodavosi A. R. namuose ir nusikaltimo įvykio aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti iš esmės negalėjo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Priimtame sprendime teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad jis, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, liko neišnagrinėtas ir tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą apklausęs J. Ž., išanalizavęs apklaustų liudytojų parodymus, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, jog byloje patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų apie A. R. nusikalstamą elgesį, atitinkantį BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, byloje nepakanka. Šis teismas nurodė, kad J. Ž. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme neigė, kad prieš ją buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, teigė, jog D. R. bėgdavo iš namų, norėjo „laisvės“, o jos negaudama, apkalbėjo A. R., kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė A. R. kaltinančius parodymus dėl pareigūnų psichologinio spaudimo; liudytojas E. S. parodė, kad A. R. savo globojamus vaikus gražiai auklėjo ir mokė; liudytoja A. K. taip pat negalėjo patvirtinti kaltinime nurodytų teiginių; liudytoja M. K. visą laiką matė, kaip A. R. pasiaukojamai augino vaikus; mergaičių auklėtoja L. R. taip pat negalėjo patvirtinti kaltinimo, paaiškino, kad abi mergaitės mokėsi jos auklėjamojoje klasėje ir jų globėja A. R. nuolat dalyvaudavo klasės tėvų susirinkimuose ir reaguodavo į pastabas dėl mergaičių elgesio; liudytojas P. B. – A. R. kaimynas taip pat nėra matęs, kad vaikai būtų skriaudžiami, visi valgydavo kartu, vaikai A. R. vadindavo mama; liudytojas L. S. nėra matęs A. R. sodyboje jokių konfliktų; liudytojos A. G., I. G., G. G. parodė, kad pas A. R. atvažiuodavo dažnai, jokių konfliktų jos namuose nėra pastebėjusios; liudytojas L. Ž. parodė, kad jis augo A. R. namuose, vaikai buvo viskuo aprūpinti, aprengti, pavalgę, lankė mokyklą, globėja juos visur leido, nieko jiems netrūko.

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl atmetami D. R. parodymai, prieštarauja teismų sprendimų turiniui. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai ne visus, o tik tuos, kuriais ji tvirtino, kad A. R. nuo 2003 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. liepos 21 d. sistemingai vartojo fizinę ar psichinę prievartą, beveik kiekvieną dieną botagėliu, rankomis ar kojomis suduodavo jai ir J. Ž. smūgius, ne mažiau kaip 7 kartus jas vertė per naktį stovėti pusiau sėdomis, vertė per naktį būti bažnyčioje, draudė kalbėti po savaitę laiko, versdavo 3 val. klūpėti iškėlus rankas, rengė išaugtais ir oro sąlygas neatitinkančiais rūbais. Liudytojų J. D. ir V. R. parodymai yra išvestiniai įrodymai, nes jos nurodė aplinkybes, kurias šioms nurodė ir papasakojo D. R. Nagrinėjant bylą buvo apklausti ne tik kasatoriaus minimi, bet ir kiti liudytojai – L. R., buvusi mergaičių nuo 5 iki 10 klasės auklėtoja; E. S., gyvenantis tame pačiame, kaip ir A. R. su vaikais, name, tik kitame jo gale; buvę globotiniai D. S., V. R., L. Ž.; kaimynas P. B. ir kt. Visi įrodymai ištirti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, priimtoje nutartyje motyvai, paaiškinantys, kodėl prokuroro prašymas panaikinti išteisinamąjį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį negali būti tenkinamas, išdėstyti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasatoriaus argumentais, pripažinti, jog prokuroro apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į esminius apelianto argumentus, nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Benediktas Stakauskas

Antanas Klimavičius

Aldona Rakauskienė