Dėl restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2009

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. Ž., R. R., V. M. R., V. R., A. S., V. Č., V. G. ir B. M., taip pat atsakovų B. N. ir V. M. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos žemės ūkio universitetui, B. N., B. M., A. M. M., N. Ž., R. R., V. M. R., G. V., L. K., O. V. B., V. R., A. S., V. G., V. Č., D. S., R. R. Š. ir V. M. dėl restitucijos taikymo; tretieji asmenys – A. V. Č., VĮ Registrų centro Kauno filialas, A. V. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 4 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartimi buvo patenkinti ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos reikalavimai dėl Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 13 sesijos 1992 m. kovo 13 d. sprendimo, Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos I šaukimo 18 sesijos 1993 m. kovo 18 d. sprendimo, tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos direktoriaus 1992 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 56-kb, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. 23, 1995 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 33, 1995 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 116, Kauno rajono valdybos 1995 m. kovo 27 d. potvarkio Nr. 195, 1995 m. balandžio 6 d. potvarkio Nr. 216 dalių panaikinimo ir šių administracinių teisės aktų panaikintų dalių pagrindu su atsakovais, fiziniais asmenimis, sudarytų valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o reikalavimas dėl restitucijos taikymo grąžintas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2005 m. vasario 7 d. nutartimi iš dalies tenkindama atsakovų B. M., N. Ž., V. Č., O. V. B., R. R., V. M. R., V. R., A. S., D. S., R. R. Š., V. G., V. M. apeliacinius skundus ir panaikindama Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas, panaikinęs sandorius, taikė restituciją ir šią bylos dalį grąžindama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs restituciją, įpareigojo Kauno rajono savivaldybę grąžinti atsakovams jų sumokėtas vienkartines išmokas, kurių šiuo metu jau negalima panaudoti kaip atsiskaitymo priemonės, o tai, kolegijos nuomone, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Nurodžiusi, kad tuo atveju, kai restitucijos negalima taikyti natūra, ji turi būti atliekama pinigais, o piniginis ekvivalentas apskaičiuotinas pagal kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija grąžino restitucijos klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kad pagal CK 1.80, 6.145 straipsnius būtų apskaičiuotos grąžintinų žemės sklypų pirkėjams pinigų sumos, kurias privalo apskaičiuoti ir pateikti teismui šalis, pateikusi ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (CPK 177 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2005 m. spalio 3 d. nutartimi palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartį, byloje liko neišnagrinėtas tik restitucijos taikymo dėl atsakovų, fizinių asmenų, klausimas.

Ieškovo – Kauno apskrities viršininko administracijos – ir jo poziciją palaikančių atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos žemės ūkio universiteto teigimu, atsakovams, fiziniams asmenims, priteistinas piniginis ekvivalentas pagal žemės sklypų kainą, nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyse, atitinkamai perskaičiavus ją į litus (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Ieškovo tvirtinimu, restitucijos taikymą lėmė ne vien valstybės institucijų kaltė, atsakovai taip pat nebuvo apdairūs, įsigydami žemės sklypus; restitucijos esmė yra grąžinimas šalims to, ką jos yra gavusios pagal sandorius; piniginis ekvivalentas yra perskaičiuotas pagal teisės norminių aktų, reglamentavusių pinigų pasikeitimo klausimus, reikalavimus.

Atsakovų, fizinių asmenų, teigimu, restitucija dėl jų taikytina priteisiant jiems piniginį ekvivalentą, lygų sklypų rinkos kainai, galiojančiai restitucijos taikymo metu, t. y. vadovaujantis ekspertizės akte nustatytomis kainomis. Kadangi pirmiau nurodytų administracinių teisės aktų dalys buvo panaikintos ir valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys pripažintos negaliojančiomis dėl to, kad Vyriausybės nutarimai, kuriems galiojant šie sandoriai buvo sudaryti, vėliau buvo pripažinti antikonstituciniais, tai, atsakovų nuomone, kaltė dėl restitucijos taikymo šioje byloje tenka valstybei, atstovaujamai Vyriausybės. Nurodydami, kad investiciniai čekiai, kuriais buvo sumokėta už žemės sklypus, neteko galios, panaudoti juos kaip atsiskaitymo priemonę šiuo metu nebeįmanoma, atsakovai teigia, jog yra pagrindas pripažinti, kad vienai iš sandorio šalių (atsakovams) grąžintinas turtas yra sunaikintas arba išnykęs. Dėl to, atsakovų nuomone, egzistuoja visos faktinės aplinkybės ir teisinės prielaidos CK 6.147 straipsnio 2 dalies, 6.148 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti. Atsakovų teigimu, skolininkas, šiuo atveju – valstybė, privalo atlyginti jiems didžiausią turto vertę, kuri nustatyta ekspertizės akte.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo tenkino visiškai: priteisė iš ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos 2380,56 Lt atsakovui B. M., 2380,56 Lt atsakovei B. N. ir 29,70 Lt atsakovei A. M. M., taip pat priteisė iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės po 29,70 Lt atsakovams R. R. Š., A. M. M., L. K., V. M. R., D. S., N. Ž., V. R., R. R., A. S., V. Č., G. V., V. G., O. V. B., V. M.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų N. Ž., R. R., V. M. R., V. R., A. S., V. Č., V. G., B. M. ir A. M. M. apeliacinį skundą, 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą iš dalies pakeitė: restitucijos taikymo pagrindu iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės atsakovams N. Ž., R. R., V. M. R., V. R., A. S., V. Č., V. G. priteistas sumas padidino iki 2976 Lt, restitucijos taikymo pagrindu iš ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovams B. M. ir A. M. M. priteistas sumas padidino iki 2976 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismai nustatė, kad tretieji asmenys A. V. Č. ir J. Č., remdamiesi 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) nuostatomis, padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į Jono Čepulio iki 1940 metų turėtą žemę. Tuometei Lietuvos žemės ūkio akademijai paskirta jos teritorijoje esanti žemė, kaip žemė, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms, piliečiams, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą, negalėjo būti grąžinta natūra, nes pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime konstatavo, kad Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 649, 1994 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 294 ir 1995 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 350 ta apimtimi, kuria LŽŪA naudojamos 862,4 ha žemės ploto daliai, LŽŪA suteiktos žemės naudojimo zonavimo schemoje numatytai Akademijos miesteliui naujai projektuojamiems gyvenamiesiems namams, suteiktas valstybės išperkamos žemės statusas, tiek, kiek tas plotas apima žemės sklypus, skirtus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, prieštarauja Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 13 punktui (1993 m. liepos 15 d. ir 1999 m. gegužės 13 d. redakcijos), Konstitucijos 23 straipsniui, o 1995 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 350 – Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktui. Tokia teisinė situacija lėmė Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinio dėl sprendimų, įsakymų, potvarkių ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimą. Byloje taip pat nustatyta, kad B. M. pagal 1995 m. birželio 13 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 51 Lt 59 ct investiciniais čekiais. A. M. M. pagal 1995 m. liepos 5 d. žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. N. Ž. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. V. R. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. V. M. R. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. A. S. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. V. Č. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. R. R. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais. V. G. pagal 1995 m. balandžio 11 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį už žemės sklypą, kurio nominali vertė buvo 2976 Lt, sumokėjo 29 Lt 70 ct investiciniais čekiais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį teismas, konstatavęs sandorio negaliojimo faktą, turi taikyti restituciją – grąžinti šalims tai, ką jos yra gavusios pagal sandorį; taikant restituciją turtas grąžinamas natūra; jeigu jo natūra grąžinti neįmanoma, turi būti grąžinta turto vertė. Pažymėjęs, kad restitucija natūra dėl atsakovų, fizinių asmenų, šioje byloje negalima, nes yra praėję nemažai laiko, per kurį pasikeitė civilinėje apyvartoje cirkuliuojanti valiuta bei pakito jos nominalumas, teismas taikė restituciją CK 6.146 straipsnyje nustatytu būdu, t. y. atsakovams, fiziniams asmenims, kurie pripažintų negaliojančiais sandorių pagrindu buvo įsigiję žemės sklypus, priteisė ekvivalentą pinigais. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypai privačion atsakovų nuosavybėn buvo įsigyti ne už rinkos, o už nominalią kainą, kuri buvo akivaizdžiai žemesnė; tuo metu sumokėtų vienkartinių išmokų perkamoji galia ir reiškė atsakovų galimybę įsigyti žemės sklypus už nominalią, o ne už rinkos kainą; tuo tarpu atsakovai, fiziniai asmenys, pageidauja, kad jiems būtų priteista žemės sklypų rinkos, o ne nominali kaina, kurią jie sumokėjo valstybei. Teismo vertinimu, tai reikštų nepagrįstą atsakovų praturtėjimą. Atmesdamas atsakovų argumentus, kad restitucija šioje byloje taikoma dėl vienos iš sandorio šalių (valstybės) kaltės, todėl piniginis ekvivalentas skaičiuotinas pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalies taisykles, t. y. atlyginant atsakovams didžiausią turto vertę, teismas pažymėjo, kad atsakovams dėl restitucijos taikymo grąžintinas turtas yra ne žemės sklypai, o už šiuos sklypus sumokėti pinigai, ir turi būti atlyginama šių lėšų, o ne žemės sklypų vertė. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybės institucijos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovai tinkamai nesidomėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvimu, o pasitikėjo nepatikrinta informacija, jog kliūčių žemės sklypams įsigyti nėra, taip ir patys prisiimdami dalį rizikos. Nepakankamas pirkėjų atidumas taip pat lėmė neteisėtų sandorių dėl žemės sklypų sudarymą (2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. Ž., J. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-55/2008).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad restitucija taikytina vadovaujantis jos taikymą reglamentuojančiomis teisės normomis, nustačius ir įvertinus visas taikytinai restitucijai teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija laikė šalių sąžiningumą ar nesąžiningumą, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant restitucijos būdą (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ta aplinkybė, jog valstybės institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybės institucijos. Pripažinusi, kad apeliantai nebuvo sąžiningi, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo taikyti CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatų, o piniginis ekvivalentas skaičiuotinas pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį (2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007). Teisėjų kolegija nesutiko su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti jiems dabartinę neparduotų žemės sklypų vertę, nurodydama, jog, vykdant restituciją pagal CK 6.147 straipsnį, piniginis ekvivalentas skaičiuojamas taikant kainas, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką dėl restitucijos privalo grąžinti. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantams priteistina suma turi būti skaičiuojama pagal žemės pirkimo metu, t. y. 1995 metais, galiojusias žemės kainas, kartu pažymėdama, kad atsiskaitymai investiciniais čekiais šiuo metu negalimi, todėl restitucija turi būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis); pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, t. y. iš esmės turi būti teisingai atlyginama – grąžinama tokia pinigų suma, kokią asmuo yra išleidęs. Atkreipdama dėmesį į tai, kad apeliantai, prašydami taikyti restituciją priteisiant dabartinę žemės sklypų vertę, iš esmės prašo atlyginti patirtą žalą, teisėjų kolegija nurodė, jog restitucija nėra žalos atlyginimas; teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavė kitai šaliai. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantams restitucijos būdu gali būti priteista tik žemės sklypų įsigijimo metu sumokėtų investicinių čekių vertė. Pažymėjusi, kad nėra nustatyto investicinių čekių ir pinigų ekvivalento, teisėjų kolegija darė išvadą, jog investicinių čekių vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią. Laikydama, kad tuometę investicinių čekių vertę atspindi už juos pirktos žemės nominali vertė, teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantams priteistina kiekvieno jų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypų nominali vertė. Atmesdama atsakovų argumentą, kad restitucija turėtų būti taikoma priteisiant pinigus iš valstybės, o ne iš Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno rajono savivaldybės, teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamu atveju restitucijos klausimas kilęs iš sutartinių santykių, kurių viena šalis buvo Kauno apskrities viršininko administracija arba Kauno rajono savivaldybė, todėl būtent šios institucijos, pasirašiusios sutartį ir gavusios atsakovų pinigus, privalo juos grąžinti. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija, pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines teisės normas, tačiau neteisingai nustatė investicinių čekių piniginį ekvivalentą, iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą.

III. Kasacinių skundų dalykas ir pagrindai, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniais skundais atsakovai N. Ž., R. R., V. M. R., V. R., A. S., V. Č., V. G. ir B. M., taip pat atsakovai B. N. ir V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalis dėl restitucijos taikymo ir, taikant restituciją, priteisti kasatoriams iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, piniginį ekvivalentą, lygų žemės sklypų rinkos kainai, nustatytai byloje atliktos 2007 m. kovo 15 d. teismo ekspertizės išvadose (ekspertizės akto Nr. 07/33): N. Ž. priteisti 155 500 Lt, R. R. – 145 500 Lt, V. M. R. – 155 500 Lt, V. R. – 155 500 Lt, A. S. – 155 500 Lt, V. Č. – 145 000 Lt, V. G. – 189 600 Lt, B. M. – 130 950 Lt, B. N. – 145 500 Lt, V. M. – 155 500 Lt. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad administracinių teisės aktų dalys, kurių pagrindu žemės sklypai buvo parduoti atsakovams, buvo priimti remiantis Vyriausybės nutarimais, kuriuos Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Dėl to teismai, spręsdami restitucijos klausimą, nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 1 dalies, o ne 6.147 straipsnio 2 dalies, 6.148 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovai, fiziniai asmenys, niekaip neprisidėjo prie to, kad Vyriausybė priimtų Konstitucijai prieštaraujančius nutarimus. Tokiomis aplinkybėmis, kasatorių teigimu, kaltė, dėl kurios taikoma restitucija, tenka tik vienai pirkimo-pardavimo sutarčių šaliai – valstybei.

2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. M. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. Ž., J. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-55/2008, suformuota praktika, kad įgijėjas negali remtis savo sąžiningumu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštarą įstatymo normoms, taip pat apie tai, kad į tą patį sklypą yra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Tai lėmė netinkamą CK 4.96 straipsnio taikymą. Kasatorių teigimu, nurodyta teismų praktika netaikytina sprendžiant restitucijos klausimą nagrinėjamoje byloje, nes bylų, kuriose priimtos pirmiau išvardytos kasacinio teismo nutartys, ir šios bylos aplinkybės skiriasi; nebuvo jokio pagrindo laikyti juos nesąžiningais įgijėjais.

3. Bylą nagrinėję teismai, parinkdami vertės nustatymo momentą ir nustatydami piniginį ekvivalentą, netinkamai taikė CK 6.146 straipsnį. Teismų taikyti piniginio ekvivalento apskaičiavimo būdai neužtikrino esminio restitucijos tikslo – grąžinti šalis į buvusią padėtį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas piniginio ekvivalento apskaičiavimas pagal žemės įsigijimo metu (1995 metais) galiojusią žemės nominalią vertę yra neobjektyvus ir neteisingas. Tiesioginė ir pagrindinė valstybės vienkartinių išmokų paskirtis buvo valstybinio turto privatizavimas, būtent tam atsakovai jas panaudojo. Dėl to, kasatorių teigimu, investicinių čekių vertė turi būti nustatoma pagal tai, koks turtas už juos buvo įsigytas. Tai reiškia, kad atsakovams grąžintina tokia pinigų suma, už kurią jie dabar galėtų įsigyti analogišką turtą. Kadangi šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta galimybės įsigyti žemės sklypų ar kito valstybinio turto už nominalią valstybinę kainą ar kitokią lengvatinę kainą, tai žemė gali būti įsigyta tik rinkos kaina. Dėl to, vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, piniginiam ekvivalentui apskaičiuoti turi būti taikoma žemės sklypų rinkos kaina, kurią nustatė teismo paskirti ekspertai.

4. Kasatorių nuomone, atitinkamos sumos jiems priteistinos ne iš Kauno apskrities viršininko administracijos ir ne iš Kauno rajono savivaldybės, o iš valstybės, kuri buvo tikroji žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių šalis.

Atsiliepimais į atsakovų N. Ž., R. R., V. M. R., V. R., A. S., V. Č., V. G. ir B. M. kasacinį skundą ieškovas Kauno apskrities viršininko administracijai, atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovai Lietuvos žemės ūkio universitetas ir Kauno rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

Ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepime nurodoma, kad, taikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo neteisėtai buvo paimta, bet kartu negali gauti ir daugiau, negu turėjo. Teismai nustatė, kad žemės sklypus atsakovai įsigijo ne už rinkos, o už nominalią kainą, kuri buvo akivaizdžiai žemesnė. Žodis nominalus reiškia ne tikrą, o nustatytą, pažymėtą kainą. Tuo tarpu atsakovai reikalauja, kad jiems būtų priteista sklypų rinkos, o ne nominali kaina, kurią jie sumokėjo valstybei. Tokio reikalavimo patenkinimas lemtų nepagrįstą atsakovų praturtėjimą. Parduodama žemė buvo valstybinė, dalis atsakovų sudarė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis su Kauno apskrities viršininko administracija, kita dalis – su Kauno rajono valdyba, abi šios įstaigos atstovavo valstybei ir veikė jos vardu. Dėl to teismai priteisė piniginį ekvivalentą iš tinkamų subjektų.

Atsakovo Lietuvos žemės ūkio universiteto atsiliepime nurodoma, kad kasatorių teisė į restituciją skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nepaneigta, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja apginti valstybės institucijos (ieškovo) teisėtus interesus. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji perdavusi kitai šaliai. Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, todėl teisėta ir logiška yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovams priteistina žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta žemės sklypų nominali vertė.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime pažymima, kad restitucijos taikymu nekompensuojami turtiniai praradimai. Restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai klaidingai tapatina restituciją ir žalos atlyginimą, o, manydami, kad, panaikinus žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius, jiems buvo padaryta turtinės žalos, jie turi teisę spręsti klausimą dėl šios žalos atlyginimo teisme. Restitucijos taikymo klausimas šioje byloje kilo iš sutartinių teisinių santykių. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose, iškeltose dėl sutartinių santykių, valstybei teisme, arbitraže atstovauja sutartį pasirašiusi institucija. Dėl to būtent valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pasirašiusios institucijos, veikusios valstybės vardu ir gavusios atsakovų sumokėtus pinigus (Kauno apskrities viršininko administracija bei Kauno rajono savivaldybė), turėtų jas grąžinti. Iš esmės tais pačiais argumentais grindžiamas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimas į atsakovų B. N. ir V. M. kasacinį skundą.

Atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos atsiliepime nurodoma, kad žemesniųjų instancijų teismų nustatytos ir įvertintos faktinės bylos aplinkybės dėl kasatorių nesąžiningumo bei valstybės kaltės nebuvimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis) suponuoja, jog nėra pagrindo vykdyti restituciją pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalies, 6.148 straipsnio 2 dalies nuostatas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.

Dėl restitucijos taikymo ir jos būdo

Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 4 d. sprendimu pripažino su atsakovais sudarytus valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes jie prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 7 d. nutartimi šią sprendimo dalį paliko nepakeistą, o klausimą dėl restitucijos taikymo perdavė nagrinėti iš naujo. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytos tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmės: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija) (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Restitucijos taikymo ir jos būdo klausimai reglamentuojami CK 6.145, 6.146 straipsniuose. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti. Restituciją natūra, kai ši neįmanoma (daiktas žuvo, perleistas kitiems asmenims, arba jos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams), galima pakeisti pinigine kompensacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. su UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008, akcentavo, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė netaikyti restitucijos, turi būti išimtinė ir teismo tinkamai argumentuota. Bylą nagrinėję teismai tokios išimtinės faktinės padėties nekonstatavo ir taikė restituciją natūra: žemės sklypai pagal negaliojančiais pripažintus pirkimo-pardavimo sandorius atiteko valstybei, o atsakovams buvo priteisti už žemės sklypus sumokėti pinigai.

Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisdamas atsakovams nominalią pardavimo metu buvusią žemės sklypų kainą, atsižvelgė į tai, kad nėra investicinių čekių ir pinigų ekvivalento, atsakovai žemės sklypus buvo privatizavę lengvatinėmis sąlygomis, o ne rinkos kaina, todėl pagrįstai investicinių čekių vertę nustatė pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią, kuri lygi sklypo nominaliai kainai. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės rajono prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis S. R. Š. ir O. S. interesus, su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir kt., bylos Nr. 3K-7-608/2003). Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių argumentu, kad, taikant restituciją, pinigai turi būti priteisti iš valstybės, o ne iš Kauno apskrities viršininko administracijos ar Kauno rajono savivaldybės. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos klausimas kilęs iš sutartinių santykių, kurių viena šalis buvo pirmiau nurodyti asmenys, šie, sudarę sandorius su atsakovais ir gavę iš jų pinigus, privalo juos grąžinti.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, priteisė atsakovui V. M. iš Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt, o apeliacinės instancijos teismas priteistinos sumos iki sklypo nominalios kainos nepadidino, teisėjų kolegija papildo apeliacinės instancijos teismo nutartį tuo, jog šiam atsakovui priteistina suma padidintina iki 2976 Lt.

Dėl CK 6.147 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CK 6.147 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas piniginio ekvivalento apskaičiavimas. Juo vadovaujamasi tada, kai restitucija taikoma ne natūra, o išieškant piniginę kompensaciją. Nurodytoje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Minėta, nagrinėjamoje byloje restitucija taikyta natūra, nes žemės sklypai išlikę, neperleisti kitiems asmenims ir grąžinti valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas investicinių čekių perkamąją galią, vadovavosi tuomete žemės sklypų nominalia kaina, priteisiant atsakovams už žemės sklypus sumokėtų investicinių čekių vertę, nereikėjo vadovautis CK 6.147 straipsnio 1 dalimi. Tačiau šis netikslumas neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus mažiausia. Ir priešingai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, kompensacija bus didžiausia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taikius restituciją natūra, nėra CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti nustatytų sąlygų, todėl atsakovų reikalavimas dėl dabartinės žemės sklypų rinkos kainos priteisimo atmestas pagrįstai. Priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą ir nepateisinamą atsakovų praturtėjimą pardavėjų sąskaita. Taikant natūra dvišalę restituciją, šalių sąžiningumas teisiškai nereikšmingas, todėl jis paprastai neturi būti nustatinėjamas. Nagrinėjamoje byloje, nesant sąlygų CK 6.147 straipsnio 2 daliai taikyti, skolininkų nesąžiningumas nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas, todėl jis bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstai buvo nustatinėjamas ir juo remiamasi priteisiant atsakovams investicinių čekių vertę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti netikslumai neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalis, kuriomis restitucijos taikymo pagrindu priteista atsakovui V. M. iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės 29,70 Lt, pakeisti ir atsakovui V. M. iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės priteistą sumą padidinti iki 2976 Lt.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Pranas Žeimys