Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo

Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-489/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31064-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 1.1.5.1.1; 1.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir K. K. gynėjo advokato Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo

K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant: 1) per visą bausmės laikotarpį nepasišalinti daugiau nei septynioms paroms iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

V. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnį devynių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant: 1) per visą bausmės laikotarpį nepasišalinti daugiau nei septynioms paroms iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 28 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. K. ir V. P. paskirtos devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmės, įpareigojant juos: 1) per visą bausmės laikotarpį nepasišalinti daugiau nei septynioms paroms iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

K. K., nuteistam pagal BK 284 straipsnį, skirta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

V. P., nuteistam pagal BK 284 straipsnį, skirta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. K. ir V. P. nuteisti pagal BK 284 straipsnį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y.: jie 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 1 val. 58 min. adresu: Vilnius, Gedimino pr. 16, būdami viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai veikdami kartu, kai K. K., priėjęs prie nukentėjusiojo M. S., sudavė savo kaire ranka vieną smūgį M. S. į dešinę veido pusę, V. P. pribėgęs tempė už viršutinių drabužių ir griovė nukentėjusįjį M. S. ant žemės, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės, K. K. spyrė vieną kartą kaire koja gulinčiam M. S. į pilvo sritį, po to prie nukentėjusiojo M. S. pribėgo V. P. ir nukentėjusiajam gulint ant žemės spyrė savo dešine koja vieną kartą gulinčiam nukentėjusiajam M. S. į pilvo sritį, nukentėjusiajam M. S. atsistojus, K. K. grūmėsi su nukentėjusiuoju M. S., o tuo metu tęsdamas nusikalstamą veiką V. P. sudavė nukentėjusiajai M. J. vieną smūgį savo kairiuoju kumščiu į dešinę veido pusę; tokiais veiksmais nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistųjų V. P. ir K. K. gynėjas advokatas Ruslanas Boiko prašo panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; arba bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, arba konstatuojant, kad nuteistieji veikė būtinosios ginties sąlygomis; arba atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat prašoma priteisti V. P. ir K. K. gynybos (atstovavimo) išlaidas, patirtas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas tiek dėl savo procesinio elgesio teisminio nagrinėjimo metu, tiek dėl nuosprendžio aprašomosios dalies esminių trūkumų, parodančių akivaizdų teisėjo tendencingumą, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė neteisingas išvadas. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu.

2.1.1. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gynyba 2021 m. spalio 11 d. buvo pateikusi teismui prašymą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui, kadangi buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir buvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Tačiau teismas 2021 m. lapkričio 23 d. protokoline nutartimi (nors pagal BPK 253 straipsnį teismas turėjo paskelbti rašytinę nutartį, nes dėl jos priėmimo buvo išėjęs į pasitarimų kambarį) netenkino šio gynybos prašymo. Po to, prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, teismas nutarė apklausti nukentėjusiuosius M. J. ir M. S., ir, atsižvelgdamas į tai, kad teisiamasis posėdis buvo organizuojamas mišriu būdu (dalis proceso dalyvių, tarp kurių ir nukentėjusieji, buvo prisijungę prie posėdžio per „Zoom“ platformą), teismas paaiškino nukentėjusiesiems, kad prieš teismo protokolinės nutarties paskelbimą dėl gynybos pareikšto prašymo jis buvo išsiuntęs jiems priesaikos tekstą. Teisėjas taip pat akcentavo, kad yra gavęs priesaikos tekstus su nukentėjusiųjų parašais, o nukentėjusieji šias aplinkybes patvirtino ir pagarsino priesaikos tekstą. Taigi, prieš skelbdamas procesinį sprendimą dėl gynybos pareikšto prašymo, dėl kurio jis buvo išėjęs į pasitarimų kambarį, teisėjas iki jo paskelbimo išsiuntė nukentėjusiesiems procesinius dokumentus, patvirtinančius, kad gynybos prašymas bus atmestas iki jo paskelbimo, gavo nukentėjusiųjų pasirašytus dokumentus ir juos laikė iki procesinio sprendimo paskelbimo, taip šiurkščiai pažeisdamas nešališkumo principą ir parodydamas savo akivaizdų tendencingumą nuteistųjų ir viso proceso atžvilgiu. Pažymėtina, kad šias aplinkybes patvirtino teisėjas 2021 m. lapkričio 23 d. posėdžio metu, kreipdamasis į nukentėjusiuosius, ir šios aplinkybės atsispindi „Zoom“ vaizdo įrašuose, kurie yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis.

2.1.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl gynybos argumentų, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas prieš teisiamąjį posėdį, pateikdamas nukentėjusiesiems priesaikos tekstus, laikėsi Teisėjų tarybos patvirtintų Rekomendacijų dėl nuotolinių teismo posėdžių (toliau – ir Rekomendacijos) 3.11 papunktyje nurodytų sąlygų ir planuodamas galimą posėdį gynėjo prašymo atmetimo atveju atliko parengiamuosius veiksmus. Pažymėtina, kad tokios procedūros galiojantys teisės aktai nenustato ir iš esmės apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nepaskelbęs procesinio sprendimo, pirmosios instancijos teismas jau buvo numatęs, jog atmes gynybos prašymą, ir iki jo paskelbimo nusiuntė nukentėjusiesiems priesaikos tekstus. O kitoje sprendimo vietoje, tęsdamas savo motyvaciją, apeliacinės instancijos teismas jau nurodo, kad prieš išsiųsdamas šiuos procesinius dokumentus dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl gynėjo pareikšto prašymo ir kad teisėjas tiesiog rengėsi galimai vyksiančiam posėdžiui. Taigi, apeliacinės instancijos teismo pateikiamos išvados yra dviprasmiškos. Sutiktina, kad, prieš apklausiant nukentėjusiuosius, reikia juos įspėti dėl atsakomybės ir pateikti jiems pasirašyti priesaikų ir pasižadėjimų tekstus. Tačiau šie veiksmai atliekami, kai juos numatoma iš anksto atlikti ar nėra kliūčių atlikti tokius veiksmus. Be to, Rekomendacijos kalba apie objektyvų poreikį – teisėjo suplanuotą tokio procesinio veiksmo atlikimą. Kadangi kiti parengiamieji posėdžio veiksmai pirmosios instancijos teismo jau buvo atlikti dar iki priesaikos tekstų išsiuntimo nukentėjusiesiems momento, t. y. prieš tai vykusių posėdžių metu: proceso dalyviai iš anksto buvo informuoti apie posėdžio datą ir laiką, visiems buvo išsiųsta prisijungimo nuoroda, taip pat proceso dalyvių asmenybės buvo nustatytos ankstesnių posėdžių metu, tai šiuo atveju priesaikos teksto išsiuntimas nukentėjusiesiems prieš pat procesinio sprendimo paskelbimą dėl gynybos pareikšto prašymo eliminuoja Rekomendacijose nurodytą poreikį ir pagrindimą ir parodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

2.1.3. Be kita ko, 2021 m. lapkričio 23 d. teisiamojo posėdžio metu, apklausiant nukentėjusiuosius M. J. ir M. S., kurie prie teisiamojo posėdžio buvo prisijungę per „Zoom“ platformą, kartu su jais tose pačiose patalpose buvo ir šioje byloje dar neapklausti liudytojai M. L. (M. L.) ir V. I., taip pažeidžiant BPK 264 straipsnio ir 279 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šios aplinkybės išaiškėjo 2021 m. lapkričio 23 d. ir 2021 m. gruodžio 16 d. teisiamųjų posėdžių metu ir atsispindi „Zoom“ vaizdo įrašuose, kuriuose patys proceso dalyviai neneigia šių aplinkybių (M. J. patvirtino, kad gyvena kartu su liudytoju M. L., o V. I. – kartu su M. S.). Pažymėtina, kad prieš apklausdamas asmenis, naudojantis vaizdo ir garso nuotolinėmis perdavimo priemonėmis, teismas turi įsitikinti, kad tokiu būdu apklausiamų asmenų patalpose nėra pašalinių asmenų. Tačiau šių reikalavimų nebuvo paisoma, aiškiai parodant teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas galimą teismo šališkumą šiuo aspektu ir atmesdamas skundo argumentus, rėmėsi BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimais, kurie reglamentuoja visiškai kitą institutą (asmens parodymą atpažinti) ir jo taikymo etapą (ikiteisminį tyrimą). Apeliaciniame skunde buvo kalbama apie BPK 264 straipsnio ir 279 straipsnio 1 dalies pažeidimus, kurie reglamentuoja būtent liudytojų apklausą teisminio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti ne vien tik dėl šio veiksmo įtakos teismo šališkumui, bet ir šių įrodymų leistinumo aspektu, kadangi, remiantis BPK 20 straipsniu, tokie parodymai (gauti neteisėtai, pažeidus nustatytą tvarką) negalėjo būti įrodymai ir jais nebuvo galima remtis, grindžiant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimus. Be to, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, liudytojų M. L. ir V. I. parodymai buvo priderinti prie M. J., M. S. parodymų ir jie buvo kitokie nei duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pastarieji asmenys girdėjo parodymus, duodamus teisme, ir pagal juos modeliavo savo parodymus.

2.1.4. Taip pat pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir dėl to, kad nesilaikė įstatyme įtvirtintų reikalavimų, keliamų nuosprendžio aprašomajai daliai, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nuteistųjų V. P. ir K. K. kaltė šioje byloje grindžiama vien tik nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais ir vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenimis. Teisminio nagrinėjimo metu duotų šių asmenų parodymų pirmosios instancijos teismas nesurašė, jų neanalizavo ir nevertino, o apsiribojo tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie yra prieštaringi, neatitinka šių asmenų teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir dėl kurių analizės buvo plačiai pasisakyta gynybos baigiamosios kalbos metu, jų turinys atskleistas ir jo analizė pateikta apeliaciniame skunde. Tas pats pasisakytina ir dėl gynybos ginčijamų vaizdo įrašų. Pirmosios instancijos teismas tiesiog pažodžiui perrašė šio procesinio veiksmo turinį, kuris buvo fiksuotas ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų, nors šių vaizdo įrašų peržiūrų metu tokių faktinių aplinkybių nebuvo konstatuota. Be to, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, net nesirėmė vaizdo įrašais, o rėmėsi tik šių vaizdo įrašų apžiūros protokolu. Taigi, nuosprendyje nenurodžius ir neaptarus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu, neįvertinus ir nepasisakius, ar šių asmenų nurodomos aplinkybės sutampa, ar tarp jų yra prieštaravimų, kodėl jų parodymai, duoti teisme, atmetami ir jais negrindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės (ar jos nebuvimo), ypač akcentuojant, kad gynybos baigiamojoje kalboje buvo keliamas šių liudytojų parodymų vertinimo klausimas ir teigiama, kad būtent jų parodymai paneigia nuteistųjų kaltę, šis procesinis pažeidimas parodo akivaizdų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl gynybos nurodytų kitų įrodymų – nuteistųjų parodymų, jų išsamumo ir atitikmens vaizdinei medžiagai; policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, „Body cam“ vaizdo įrašų, jų analizės, nepasisakė dėl byloje gynybos analizuotų medicininių dokumentų, nukentėjusiosios teismo medicinos specialisto išvados analizės, kuriuose nekonstatuota jokių sveikatos sužalojimų nukentėjusiesiems, nepateikė motyvų dėl dvigubo nubaudimo principo pažeidimo, apie kurį gana plačiai buvo kalbama baigiamųjų kalbų metu.

2.2. Kaltinamajame akte nebuvo laikomasi reikalavimų dėl nusikalstamos veikos aprašymo ir duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, taip padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, šis pažeidimas sutrukdė V. P. ir K. K. tinkamai gintis. Kaltinime nurodyta, kad nuteistieji veikė bendrai, t. y. kaip bendravykdžiai, tačiau padariniai kiekvieno atžvilgiu kaltinime yra diferencijuoti (nurodyta, kad K. K. fizinį skausmą sukėlė nukentėjusiajam M. S., o V. P. – M. S. ir nukentėjusiajai M. J.), taip kaltinimas tapo visiškai neiškus ir painus, apsunkinantis nuteistųjų teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje nebuvo nustatyta jokia bendrininkavimo forma, tiesiog veikimas kartu, o iš veikos aprašymo matyti, kad būtent V. P. sudavė nukentėjusiajai M. J. vieną smūgį savo kairiuoju kumščiu. Nesutiktina su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, kadangi BK nėra nustatyta tokia asmenų bendrininkavimo forma kaip „veikimas kartu“. Pažymėtina, kad, pasisakydamas apie bendrą nuteistųjų siekį (ar susitarimą), apeliacinės instancijos teismas faktiškai konstatavo veiksmų bendrumą, nuteistųjų bendrininkavimą, net netiesiogiai užsimindamas apie vykdytojo eksceso institutą.

2.3. Kaltinamasis aktas taip pat neatitinka jam keliamų reikalavimų ir dėl akivaizdžių jo turinio trūkumų (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vaizdo įrašų, jų apžiūros protokolų kaltinamajame akte ties duomenimis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nėra nurodyta. Iš dalies galima pritarti apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad naujai gauti duomenys, kurie nebuvo žinomi, jei jie buvo pateikti ar išreikalauti vertinti teisminio nagrinėjimo metu, gali būti panaudoti nuosprendžiui pagrįsti, tačiau esminė jų panaudojimo teisėtumo sąlyga – jų atsiradimo ar sužinojimo apie šių duomenų egzistavimą momentas, o ne, kaip nagrinėjamu atveju, byloje taikomas tam tikrų faktinių duomenų nutylėjimas. Akivaizdu, kad šio reikalavimo visiškai nebuvo paisoma ir jis laikytinas esminiu pažeidimu, varžančiu nuteistųjų V. P. ir K. K. teises tinkamai gintis nuo jiems pareikšto kaltinimo, nes kaltinantys šaltiniai, tarp jų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėti vaizdo įrašai, nagrinėjamu atveju tampa siurprizine sąlyga.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, įrodymus vertino selektyviai, dalies reikšmingų byloje surinktų įrodymų nevertino, nepateikė teisinės išvados dėl ištirtų įrodymų, taip pažeisdamas teismų praktikoje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, nepašalino esančių prieštaravimų. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl tam tikrų apeliacinio skundo argumentų paremtas tik apeliacinio teismo prielaidomis ir spėjimais, kurie objektyviai nepatvirtinti bylos medžiaga. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde buvo keliamas ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų, kurie atliko ikiteisminį tyrimą, pažinčių su nukentėjusiaisiais ir galimos jų įtakos tyrimui klausimas. Šios aplinkybės ypač svarbios vertinant nuteistųjų nurodytas aplinkybes apie ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų suinteresuotumą bylos medžiaga, šališkumą nuteistųjų atžvilgiu, nulemtą galimų nukentėjusiųjų, liudytojų ir policijos pareigūnų tarpusavio pažinčių, apie kurias ne kartą minėjo nuteistieji teisminio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, atsikirsdamas į nurodytą skundo argumentą, išvadas grindė savo spėjimais ir prielaidomis. Taip pat ir dėl tam tikrų vaizdo įrašuose užfiksuotų fragmentų teismas išvadas grindė byloje nepagrįstais duomenimis ir savo spėjimais. Vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidų dėl jų turinio, pavyzdžiui, nuteistųjų kaltė šioje byloje buvo grindžiama iš esmės vaizdo įrašų, pateiktų iš prekybos centro „Go9“, apžiūros protokolu, tačiau šio apžiūros protokolo turinys, aprašytas ikiteisminio tyrimo metu, neatspindi realios situacijos, jame pareigūnės buvo selektyviai atrinkti duomenys, kiti sąmoningai nutylėti, be to, buvo iškreiptas jų turinys. Apeliacinės instancijos teismas dėl gynybos pateiktų papildomų duomenų (sustabdyto vaizdo nuotraukų) nepasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje gausu prieštaravimų ir neatitikimų, dviprasmiškų išvadų. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo konkrečias aplinkybes ir dėl jų nepasisakė (nukentėjusiųjų ir liudytojų neblaivumo įvykio metu, nukentėjusiojo M. S. ankstesnio elgesio). Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynyba pateikė teismui prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti Lietuvos teismo ekspertizės centrui byloje esančių vaizdo įrašų, pateiktų iš prekybos centro „Go9“, objektų tyrimą (ekspertizę), apklausti pagal vaizdo įrašus nukentėjusiuosius bei liudytojus, nuteistuosius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dalies prašymų netenkino.

2.5. Buvo padarytas ir non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką) principo pažeidimas. Šios baudžiamosios bylos esmė – 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 1.58 val. Vilniuje, Gedimino pr. 16, įvykęs konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų. Pirminė nusikalstamos veikos kvalifikacija buvo BK 140 straipsnio 1 dalis, vėliau – BK 284 straipsnis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36092-20 pagal požymius nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, dėl to, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 2.00 val. Vilniuje, Gedimino pr. 16, nepažįstamų asmenų kompanija vartojo V. P. ir K. K. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, grasino susidoroti, puolė muštis, dėl to buvo sukeltas fizinis skausmas, sužeistos veido sritys, sukeltas neigiamas dvasinis išgyvenimas. Pranešimuose apie įtarimus ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-36092-20, kurie buvo įteikti M. S. ir M. L., bei nutarimuose skirti jiems kardomąsias priemones nurodyta, kad jie padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje, t. y. kad jie 2020 m. rugpjūčio 4 d. apie 2.00 val. viešoje vietoje – gatvėje, Gedimino pr. 16, veikdami kartu, matant pašaliniams asmenims, savo įžūliu elgesiu, pasireiškiančiu tuo, jog konflikto metu vartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiųjų V. P. ir K. K. atžvilgiu, po to, įvykus grumtynėms, nukentėjusiesiems K. K. ir V. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, įtariamieji demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro nutarimu minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavus, kad nebuvo padarytos byloje nurodytos veikos (nustatytos aplinkybės neleido daryti išvados, kad įvykęs incidentas peržengė asmeninio konflikto ribas). Taigi, kaip matyti iš abiejų bylų, ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti dėl tų pačių faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių duomenų, kurie kaip įrodomoji bazė buvo naudojama tiek vienoje, tiek kitoje byloje, nepasisakė ir nepateikė dėl to savo vertinimo. Teisinis bylų vertinimas taip pat identiškas – tyrimas buvo atliekamas dėl tų pačių nusikalstamų veikų, kuriose pagrindinis akcentas buvo suteikiamas viešosios tvarkos pažeidimui (BK 284 straipsnis). Taigi sutampa ne vien tik idem factum (pati faktinė veika), bet ir idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) principų turinys. Todėl, sutapus šiems teisiniams ir faktiniams kriterijams, asmens elgesys antrą kartą negali būti vertinamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus ir nagrinėjamoje byloje konstatuotinas akivaizdus non bis in idem principo pažeidimas. Pažymėtina, jog tam, kad būtų konstatuotas non bis in idem principo pažeidimas, tam tikrais atvejais teismai nereikalauja, kad asmuo būtų patrauktas teisinėn atsakomybėn, kurios viena iš galutinių išraiškų yra tam tikra baudžiamoji sankcija. Esant akivaizdiems bylos trūkumams bei padarytiems kitiems BPK pažeidimams, darytina išvada, kad šioje byloje buvo šiurkščiai pažeistas non bis in idem principas, o apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą, todėl V. P. ir K. K. baudžiamasis procesas dėl viešosios tvarkos pažeidimo turėtų būti nutrauktas.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė ir teisės taikymo klaidą (BK 284 straipsnis). Pažymėtina, kad vien tik galimai neteisėtų veiksmų atlikimo fakto nepakanka baudžiamajai atsakomybei, privalu įrodyti, kad dėl galimai neteisėtų veiksmų kilo sumaištis ir chaosas, aplinkiniai asmenys buvo priversti sureaguoti ar į konfliktą buvo įtrauktas didelis žmonių skaičius, ar jie buvo šokiruoti, ar jautėsi nepatogiai, nesaugiai, bijojo ir pan. Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nekonstatuotos. Priešingai, nustatyta, kad konfliktas truko labai trumpai, konflikto dalyviai neturėjo vienas kitam jokių pretenzijų, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nekonstatavo jokios nusikalstamos veikos požymių ir nieko nesulaikė, konflikto vietoje nebuvo kitų asmenų, niekas nebuvo įtrauktas į konfliktą, nebuvo sukeltas chaosas, nebuvo padaryti sveikatos sutrikdymai, byloje reiškiamos turtinio pobūdžio pretenzijos kildinamos tik iš neturtinės žalos instituto. Be to, nenustatyta, kuriems aplinkiniams buvo demonstruota nepagarba. Taigi viešosios tvarkos pažeidimas objektyviai neegzistavo ir viešoji tvarka nebuvo pažeista, nekilo baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, o konfliktas ir jo ištakos buvo nulemti ne nuteistųjų spontaniškų, niekuo nepagrįstų veiksmų, o nukentėjusiojo M. S. menkavertės dingsties.

2.7. Pažymėtina, kad nuteistieji veikė esant būtinosios ginties sąlygomis. Konfliktas buvo išprovokuotas nukentėjusiojo M. S., kai šis kartu su M. L. apšaukė nuteistuosius, įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais. Būtent M. S., jau šaukdamas, buvo agresyviai nusiteikęs, brovėsi link nuteistųjų, o jį prilaikė liudytojas M. L. (tai matyti vaizdo medžiagoje). Taigi, esant agresyviam ir įžeidžiančiam nukentėjusiojo M. S. elgesiui, o šiam talkino kitas liudytojas M. L., esant akivaizdžiam, pavojingam ir realiam grasinimui, kėsinimuisi, K. K. tiesiog nustūmė nuo savęs jam ketinantį smūgiuoti M. S., po to K. K. buvo užpultas ir turėjo gintis, į pagalbą ateinant V. P.. V. P. puolė ir daugkartiniais veiksmais ir smūgiais, nukreiptais į jo galvos, veido sritį, siekė padaryti jam žalą M. J., pastarąją šis nustūmė nuo savęs ir ji parkrito ant žemės. Taigi gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pažymėtina, kad nuteistieji gindamiesi stūmė juos puolančius vaikinus delnais, nė vieno nemušė kumščiais ir, svarbiausia, nukentėjusiesiems šioje byloje nebuvo padaryta jokių sveikatos sutrikdymų. Šios aplinkybės ypač svarbios, nes jos parodo, kad atsakas į agresiją buvo adekvatus, nebuvo naudota perteklinė fizinė jėga. Todėl yra visos sąlygos ir pagrindai pripažinti nuteistųjų veiksmus, jiems veikus būtinosios ginties sąlygomis.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas BK 37 straipsnio, taip pat padarė teisės taikymo klaidą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiesiems net nebuvo sutrikdyta sveikata, konfliktas truko labai trumpai, kitų asmenų ramybė ir rimtis nebuvo sutrikdytos. Be to, konfliktas tarp asmenų kilo dėl nukentėjusiojo M. S. neteisėtų veiksmų (įžeidimų, provokuojančio elgesio). Taigi kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, be to, šios veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis paties nukentėjusiojo M. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Todėl galima daryti išvadą, kad V. P. ir K. K. veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl V. P. ir K. K. turėtų būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, nutraukiant vykstantį baudžiamąjį procesą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų V. P. ir K. K. gynėjo advokato Ruslano Boiko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestinas. Konstatuotina, jog nukentėjusiesiems fiziškai pasirašius jiems iš anksto išsiųstus priesaikos tekstus buvo tik užsitikrinta, kad nukentėjusieji būtų tinkamai įspėti dėl galimos teisinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir taip buvo atliekami paruošiamieji veiksmai ateityje galimai vyksiančiam teismo posėdžiui. Tokie procesiniai organizaciniai teismo veiksmai nerodo jo šališkumo, nes priesaikos teksto išsiuntimas proceso dalyviui nebūtinai reiškia, kad teismo posėdis tikrai vyks, nes byloje nėra duomenų, kad teisėjas kartu nukentėjusiesiems nusiuntė ir informaciją apie būsimą savo vienokį ar kitokį sprendimą dėl pateikto prašymo. Pirmosios instancijos teismas, prieš teisiamąjį posėdį pateikdamas nukentėjusiesiems priesaikos tekstus, planavo galimą posėdį, atliko paruošiamuosius veiksmus ir tai nereiškia, kad teismas, prieš išsiųsdamas šiuos procesinius dokumentus, jau buvo priėmęs sprendimą dėl gynėjo pareikšto prašymo. Taip pat pažymėtina ir dėl nukentėjusiųjų bei liudytojų apklausos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pakankamai aiškiai ir plačiai paaiškinta, kodėl toks pažeidimas nelaikytinas esminiu. Pateikti argumentai yra aiškūs, išsamūs ir todėl nekartotini. Kasatoriaus pateikti argumentai apie tai, kad tokiu būdu buvo modeliuojami ar derinami vienas prie kito liudytojų parodymai, yra labiau prielaidos nei pagrįstas kasacinio skundo argumentas.

3.2. Dalis kasaciniame skunde dėstomų argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir siekiant kitaip vertinti įrodymus, kurių pagrindu K. K. ir V. P. nuteisti pagal BK 284 straipsnį, nei tai darė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltumo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų kaltę, motyvuotai pasisakė dėl gynybos išsakytų argumentų. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, nėra pagrindo. Be kita ko, apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

3.3. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad klausimas dėl kaltinamojo akto, surašyto pažeidžiant BPK 219 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, buvo keliamas ir nagrinėjamas bylos teisminiame procese ir abiejų instancijų teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad kaltinamajame akte yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar K. K. ir V. P. padaryta veika atitinka BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Iš pateikto kaltinimo turinio yra aišku, kad jame yra nurodytas jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos laikas, vieta, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės. Kasaciniame skunde atkartoti nurodyti kaltinimo netikslumai, prieštaravimai galėjo būti įvertinti ir pradėjus įrodymų tyrimą bei dėl kaltinimo esmės pasisakant net ir priimant galutinį procesinį sprendimą, tuo labiau kad esminių priežasčių, dėl kurių šita byla negalėjo būti nagrinėjama teisme, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir priimdamas nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad esant tam tikriems pažeidimams galima pradėti įrodymų tyrimą, nes patį kaltinimą teismas gali koreguoti, o jeigu kaltinimas nepasitvirtins – priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju buvo padaryta viena nusikalstama veika, kurią padarė du asmenys, veikdami bendrai, ir kaltinamajame akte, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytos šios veikos aplinkybės aprašytos du kartus pabrėžiant, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, tačiau kartu nurodant, kad savo veiksmais kiekvienas iš jų padarė nukentėjusiesiems tam tikrą žalą. Yra aišku, kas atliko kokius konkrečius veiksmus ir kokius sukėlė padarinius, todėl teigti, kad taip formuluojant kaltinimus buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą, nėra pagrindo. Taigi visos BPK 219 straipsnyje nustatytos būtinos aplinkybės kaltinamajame akte nurodytos, pats kaltinimas yra suformuotas pakankamai aiškiai ir konkrečiai, todėl teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir taip pažeista nuteistųjų teisė į gynybą.

3.4. Taip pat atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo viešosios tvarkos pažeidimo inkriminavimo. Byloje nustatyta, kad nuteistieji atliko nusikalstamus veiksmus šalia prekybos centro, esančio Vilniaus centre, būdami viešoje vietoje, teismų sprendimuose nurodyta, kokius smurtinius veiksmus atliko kiekvienas iš kaltinamųjų konkretiems nukentėjusiesiems, kokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį. Visuomenės rimtis buvo sutrikdyta prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje panaudojant fizinį smurtą, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog įpusėjus įvykiui, kai pargriuvo nukentėjusioji M. J., į tokį nuteistųjų elgesį sureagavo Gedimino prospekte sėdėję du nepažįstami ir su konfliktu nesusiję asmenys, pastarieji pradėjo reikšti pretenzijas dėl sumuštos merginos ir nuteistųjų bendrų veiksmų. Vien tai, kad nebuvo nustatyti ir apklausti šie asmenys, teisėjų kolegijai nesudarė pagrindo abejoti, jog tokiais nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta viešoji rimtis. Tokiais nuteistųjų veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Taigi nuteistųjų veiksmai peržengė administracinio nusižengimo ribas ir pagal savo pavojingumo pobūdį ir laipsnį užtraukė jiems baudžiamąją atsakomybę. Kasatoriaus argumentai apie tai, kad konfliktas kilo ne dėl nuteistųjų veiksmų, o dėl neprognozuojamo ir agresyvaus M. S. elgesio, ir šis konfliktas peraugo į abipusį susistumdymą, yra nepagrįsti bylos medžiaga ir vertintini kaip prielaidos vystant pasirinktą gynybos poziciją.

3.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai pakartotinai pateikiamas argumentas apie tai, kad nuteistieji tik gynėsi nuo M. S., M. L. ir M. J. aktyvių puolamųjų veiksmų. Tačiau teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad užpuolimo inciatoriai buvo būtent K. K. ir V. P.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes įvykio metu, kilus žodiniam konfliktui, nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio nuteistiesiems būtų reikėję aktyviai gintis nuo nukentėjusiųjų panaudojant smurtinius veiksmus. Priešingai, iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų nustatyta, kad K. K. ir V. P. tyčia, geranoriškai nespręsdami konflikto, artėdami prie M. S. ir M. L., išprovokavo žodinį konfliktą, o po to pirmieji atliko puolamuosius ir agresyvius veiksmus, šiais veiksmais sužalojo nukentėjusiuosius ir sukėlė jiems fizinį skausmą, o duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusieji iki prasidedant muštynėms būtų atlikę kokius nors veiksmus, keliančius nuteistiesiems realią ir akivaizdžią grėsmę, ar būtų sudavę smūgius nuteistiesiems, byloje nenustatyta. Byloje nustatyta, jog po to, kai nuteistieji pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, kilo abipusės muštynės, jų metu taip pat ir nuteistieji vartojo fizinį smurtą, tai reiškia, kad tokioje situacijoje būtinoji gintis nėra galima.

3.6. Kasacinio skundo argumentas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pagrįstai neįžvelgė tokių galimybių. Nuteistieji viešoje vietoje tyčia panaudojo fizinį smurtą, sukeldami nukentėjusiesiems fizinį skausmą, taip savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį. Kasaciniame skunde vėl bandoma įtikinti teismą, kad nuteistųjų elgesį išprovokavo paties nukentėjusiojo rizikingas elgesys. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad M. S. elgesys, kai jis pradėjo šaukti ant nuteistųjų, buvo ne provokuojantis pastaruosius daryti nusikalstamą veiką. Jis siekė ne kad prieš jį smurtautų – šūkaudamas ir galimai įžeidinėdamas jis nesiekė suteikti jiems preteksto, dingsties pirmam smūgiuoti, o siekė, kad nuteistieji nesikabinėtų prie merginų.

3.7. Nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi nuteistųjų atžvilgiu dėl jų šioje byloje nagrinėjamų veiksmų nebuvo atliktas joks kitas tyrimas, dubliuojantis šioje byloje atliktą, nebuvo priimtas kitas procesinis sprendimas ir už tokius savo veiksmus jie nebuvo anksčiau patraukti kokios nors rūšies teisinėn atsakomybėn, o tik pagal šioje byloje priimtą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasaciniame skunde minimi ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti dėl kai kurių sutampančių faktinių aplinkybių – sutampa laikas, vieta, konflikte dalyvaujantys asmenys, padariniai, taip pat sutampa ir teisinis šių faktinių aplinkybių vertinimas, tačiau pareiškimus pateikė skirtingos konflikto šalys. Šiuo atveju svarbu puolamųjų veiksmų pradžia, kas šiuos veiksmus atliko ir kaip juos atlikę asmenys vertina savo elgesį. Prokuroro 2020 m. spalio 15 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36092-20 vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nutarime konstatuota, kad K. K., V. P. pradėjo konfliktą, o M. S. ir M. L. gynėsi, todėl ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami dėl skirtingų, o ne tų pačių įtariamųjų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistųjų V. P. ir K. K. gynėjo advokato Ruslano Boiko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

6. Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad jame pakartojant apeliacinės instancijos teisme išnagrinėto apeliacinio skundo argumentus yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti, kokias faktines aplinkybes nustatyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>, 2K-214-303/2019 ir kt.). Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus. Teismo šališkumą kasatorius grindžia tuo, kad, dar prieš paskelbiant procesinį sprendimą dėl gynybos pareikšto prašymo, nukentėjusiesiems buvo išsiųsti atitinkami procesiniai dokumentai, o tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad teismas jau iš anksto buvo nusprendęs atmesti minėtą gynybos prašymą. Taip pat, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytojus, nepaisė BPK 264 straipsnio ir 279 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi neįsitikino, kad vaizdo ir garso nuotolinėmis perdavimo priemonėmis apklausiamų asmenų patalpose nėra pašalinių asmenų, nevertino šių parodymų įrodymų leistinumo aspektu, be to, nesilaikė nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, o nuteistųjų V. P. ir K. K. kaltę grindė vien tik nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais ir vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenimis. Šie argumentai dėl teismo šališkumo nepagrįsti.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020).

9. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą narginėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

10. Šiuo atveju matyti, kad kasatorius nurodo analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo kaip ir apeliaciniame skunde, kurį išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atsakydamas į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (nuosprendžio 7–15 punktai). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, prieš teisiamąjį posėdį pateikdamas nukentėjusiesiems priesaikos tekstus, laikėsi Teisėjų tarybos 2021 m. rugpjūčio 27 d. protokoliniu nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl nuotolinių teismo posėdžių ir planavo galimą posėdį gynėjo prašymo atmetimo atveju, atliko parengiamuosius veiksmus, todėl tai savaime nereiškia, kad teismas, prieš išsiųsdamas procesinius dokumentus nukentėjusiesiems, jau buvo priėmęs sprendimą dėl gynėjo pareikšto prašymo ar kad teisėjas negalėjo rengtis galimai vyksiančiam posėdžiui. Nuteistųjų gynėjo keliamos subjektyvios prielaidos apie tai, kokį sprendimą dėl jo pareikšto prašymo teisėjas planavo ar neplanavo priimti, nepagrindžia teismą buvus šališką.

11. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, jog, išties, pirmosios instancijos teismas, nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu apklausdamas nukentėjusiuosius M. J. ir M. S. bei liudytojus M. L. ir V. I., nesilaikė visų formalių BPK ir jau minėtose Teisėjų tarybos 2021 m. rugpjūčio 27 d. protokoliniu nutarimu patvirtintose rekomendacijose įtvirtintų liudytojų apklausų tvarkos taisyklių (neužtikrino, kad apklausiant liudytojus toje pačioje patalpoje nebūtų kitų asmenų), tačiau šie pažeidimai nelaikytini esminiais ir savaime lemiančiais pirmosios instancijos teismo šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pašaliniai asmenys būtų trukdę atlikti nukentėjusiųjų apklausą ar kad liudytojų M. L. ir V. I. parodymai būtų akivaizdžiai priderinti prie M. J., M. S. parodymų, ar kad jie būtų dėl esminių aplinkybių visiškai kitokie nei duoti ikiteisminio tyrimo metu, ar kad buvo neišsamiai ir neobjektyviai ištirtos visos bylos aplinkybės. Be kita ko, apklausa vyko ne teismo posėdžių salėje, o nuotoliniu būdu ir, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ne visada įmanoma užtikrinti, kad toje pačioje patalpoje, kurioje vyksta apklausa, nebūtų pašalinių asmenų. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius teisingai pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nurodė ne tą BPK straipsnį (vietoj BPK 279 straipsnio – BPK 192 straipsnio 1 dalį), tačiau tai vertintina kaip rašymo apsirikimo klaida, kadangi nuosprendyje (9.1–9.8 punktuose) yra išdėstytas būtent BPK 279 straipsnyje („Liudytojo apklausos tvarka“) įtvirtintos normos turinys.

12. Kiti kasatoriaus argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, grindžiant jį nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų nesilaikymu, netinkamu įrodymų (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, vaizdo įrašų apžiūros protokolo, nuteistųjų parodymų, „Body cam“ vaizdo įrašų, medicininių dokumentų, teismo medicinos specialisto išvados) vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo spręsti pirmosios instancijos teismą buvus šališką. Minėta, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Tik nesutikimas su teismo sprendimais nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-542/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-542/2013">2K-542/2013</a>, 2K-174-788/2017). Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks manymas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017).

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

13. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo apsunkinta ir suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą. Šis argumentas grindžiamas kaltinamojo akto trūkumais, susijusiais su tuo, kad kaltinime nurodžius, jog nuteistieji sukėlė skirtingus padarinius, nors veikė bendrai, toks kaltinimas tapo neaiškus ir painus, be to, jame nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėti vaizdo įrašai ir jų apžiūros protokolai, dėl to jie nuteistiesiems buvo siurpriziniai. Šie argumentai taip pat atmestini.

14. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Kaltinamasis ar nuteistasis, be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, 2K-236-648/2020).

15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pranešimų apie įtarimą įteikimo, taip pat ir bylą su kaltinamuoju aktu perduodant į teismą nuteistiesiems buvo aišku, kuo jie yra kaltinami. Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžių aprašomosiose dalyse nustatytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 284 straipsnyje, aplinkybės aprašytos du kartus pabrėžiant, kokius veiksmus atliko konkretus nuteistasis, ir kartu aiškiai nurodant, kad savo veiksmais kiekvienas iš jų padarė nukentėjusiesiems tam tikrą žalą. Tai, kad nuteistieji fizinį skausmą sukėlė skirtingiems nukentėjusiesiems (K. K. – nukentėjusiajam M. S., o V. P. – nukentėjusiesiems M. S. ir M. J.), niekaip nepaneigia to, kad jie veikė bendrai, turėdami bendrą tyčią ir susitarimą daryti viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kad byloje buvo aišku, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų ir kokius padarinius sukėlė, todėl V. P. ir K. K. teisė į gynybą šiuo atveju nebuvo pažeista.

16. Į analogišką kasatoriaus argumentą apie tai, kad kaltinamajame akte kaip duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, nebuvo nurodyti vaizdo įrašai bei jų apžiūros protokolai, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė, nurodydamas, jog kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio 4 punkto ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. I-136 „Dėl Rekomendacijų dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui patvirtinimo“ 13 punkto reikalavimus. Kartu pagrįstai pažymėta, kad bylą nagrinėjant teisme ir paaiškėjus, jog byloje yra ir kitų duomenų, kurie pagrindžia pateiktą kaltinimą, BPK nedraudžia teismui nuosprendyje remtis ir šiais duomenimis, juos pripažinti įrodymais tuo atveju, jeigu jie nustatyta tvarka buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju kasaciniame skunde minimi vaizdo įrašai bei jų apžiūros protokolai buvo detaliai išnagrinėti ir įvertinti teisiamajame posėdyje, todėl kasatoriaus argumentas, kad šie įrodymai buvo netikėti nuteistiesiems, neturi teisinio pagrindo.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

17. Nuteistųjų gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad, nuteisus V. P. ir K. K. dėl iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios buvo konstatuotos ir kitoje baudžiamojoje byloje (kurioje įtariamieji buvo M. S. ir M. L. ir kurioje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), buvo pažeistas non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką) principas.

18. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje, yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pagal kurį baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-788/2019">2K-245-788/2019</a>, 2K-89-689/2020, 2K-127-689/2020 ir kt.).??? Taigi siekiant tinkamai nustatyti, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti įvertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Laikoma, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą yra baudžiamas iš esmės už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023).

20. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-31064-20 buvo pradėtas pagal pareiškėjų M. J. ir M. S. protokolus-pareiškimus, 2020 m. rugpjūčio 12 d. V. P. ir K. K. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o 2020 m. rugpjūčio 26 d. pranešimai įteikti apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-36092-20, kuriame V. P. ir K. K. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, o M. S. ir M. L. atitinkamai 2020 m. rugsėjo 17, 18 d. įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje. Tačiau šis ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prokuroro 2020 m. spalio 15 d. nutarimu buvo nutrauktas, konstatuojant, kad būtent K. K. ir V. P. pirmieji panaudojo fizinį smurtą prieš M. S. ir M. L., o M. S. ir M. L. gynėsi. Taigi iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, kad buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, ir nors kai kurios faktinės aplinkybės sutapo – laikas, vieta, konflikte dalyvaujantys asmenys, padariniai, taip pat ir teisinis šių faktinių aplinkybių vertinimas, tačiau pareiškimai buvo pateikti skirtingų konflikto šalių, o įtarimai pareikšti skirtingiems asmenims (V. P. ir K. K. įtariamaisiais pripažinti tik viename iš ikiteisminių tyrimų). Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų atžvilgiu dėl jų šioje byloje nagrinėjamų veiksmų nebuvo atliktas joks kitas tyrimas ar priimtas kitas procesinis sprendimas, o už padarytus veiksmus jie nebuvo anksčiau patraukti kokios nors rūšies teisinėn atsakomybėn, o tik pagal šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį. Abu ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami siekiant baudžiamojon atsakomybėn patraukti skirtingus, o ne tuos pačius asmenis. Dėl to kasacinio skundo argumentas, jog buvo pažeistas draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (lot. non bis in idem) principas, atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

21. Vienas iš pagrindinių kasaciniame skunde kasatoriaus keliamų klausimų – netinkamas įrodymų vertinimas, pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir įrodymų teisėtumo reikalavimus. Kasatorius teigia, kad nuteistųjų kaltė buvo grindžiama iš esmės vaizdo įrašų apžiūros protokolu, kurio turinys jį aprašiusios ikiteisminio tyrimo pareigūnės buvo iškreiptas, pateikiant selektyviai atrinktus duomenis, be to, apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė prielaidomis ir spėjimais, neįvertinęs įrodymų visumos. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir neatitinka kasacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiagos.

22. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

23. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso reikalavimus ir esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl V. P. ir K. K. priimtą teismo sprendimą, neturi, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra pakankamai nuoseklus ir išsamiai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, dar kartą išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiųjų M. J. ir M. S., liudytojų V. I., M. L. parodymus, pačių nuteistųjų K. K. ir V. P. parodymus, rašytinius bylos duomenis), juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės (vertino tiek K. K. ir V. P. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus). Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir aiškinosi, kada buvo smurtinių fizinių veiksmų pradžios momentas, kruopščiai ištyrė byloje esančius įrodymus (tarp jų įvykio vietos vaizdo įrašus, jų apžiūros protokolus – apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 29.1–29.7 punktai) ir konstatavo, kad užpuolimo iniciatoriai buvo būtent nuteistieji (jie agresyviai ėjo link nukentėjusiųjų, pirmieji atliko agresyvius, smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius). Teismas taip pat tyrė nuteistųjų argumentą dėl asmeninio pobūdžio paskatų buvimo, vertino M. S. elgesio ir išsakytų žodžių reikšmę konflikto kilimui (nuosprendžio 30.2–30.3 punktai), taip pat ir aplinkybes dėl M. J. elgesio konflikto metu bei jai suduoto smūgio (nuosprendžio 32.2–32.4 punktai), analizavo duomenis, susijusius su kilusiais padariniais (nuosprendžio 40–41, 44 punktai). Taip pat apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse, išdėstė apelianto ginčijamų įrodymų vertinimo motyvus ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl faktinių aplinkybių.

24. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nagrinėjamu atveju nekilo BK 284 straipsnyje nustatytų padarinių, t. y. nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

25. Nagrinėjamoje byloje, išsamiai įvertinę įrodymų visumą, žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad V. P. ir K. K. viešoje vietoje – pačiame miesto centre esančioje pagrindinėje sostinės gatvėje, pašalinių asmenų akivaizdoje, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties užpuolė M. S., o V. P. – ir M. J. ir prieš juos naudojo fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad viešoje vietoje prieš kitus asmenis buvo panaudotas fizinis smurtas, jie buvo mušami, taip pat ir tai, kad asmenų, turinčių tikslinį interesą demonstruoti jėgą prieš kitus konkrečius asmenis, t. y. demonstruoti ir vykdyti įžūlius, teisės ir moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus, veikimą matė pašaliniai asmenys, tarp jų ir asmuo, kuris vėliau iškvietė policijos pareigūnus. Šiems asmenims toks elgesys buvo nepriimtinas, jis juos nakties metu trikdė, šie asmenys patyrė neigiamų emocijų, be to, dėl įvykio buvo iškviesta policija. O tai, kad nuteistųjų veiksmai truko neilgai, priešingai nei teigia kasatorius, nepaneigia viešosios tvarkos pažeidimo fakto ir nesumenkina sukeltų pasekmių. Be kita ko, nuteistieji, atlikdami jiems inkriminuotus veiksmus, veikė tyčia, jų veiksmų paskatos, pobūdis, trukmė bei intensyvumas, pasirinkta įvykio vieta agresijai demonstruoti patvirtino, kad nuteistieji neabejotinai suprato, jog dėl tokių jų veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir norėjo taip veikti. Taigi žemesniųjų instancijų teismų nustatytos bylos aplinkybės bei įrodymais pripažinti duomenys visiškai pagrindė BK 284 straipsnio sudėties požymių buvimą nuteistųjų veiksmuose.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

26. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuteistieji veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, kadangi nukentėjusysis M. S. įvykio vietoje veikė, pavojingai.

27. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes, nenustatė egzistavus būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nuosprendžio 49.1–49.5 punktuose išsamiai pagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistieji būtų turėję teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusieji iki prasidedant muštynėms būtų atlikę kokius nors veiksmus, keliančius nuteistiesiems realią ir akivaizdžią grėsmę, ar būtų sudavę smūgius K. K. ir V. P.. Taigi įvykio metu, kilus žodiniam konfliktui, nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio K. K. ir V. P. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiųjų panaudojant smurtinius veiksmus.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

28. Kasaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas taikyti nuteistiesiems BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

29. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153-942/2016">2K-153-942/2016</a>, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021, 2K-90-788/2022, 2K-143-788/2022).

30. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių V. P. ir K. K. padaryto nusikaltimo pavojingumą, nenustatyta. Sutiktina, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. P. ir K. K. pavartojo iš pykčio, kilusio dėl to, kad M. S. išreiškė nepasitenkinimą tuo, jog nuteistieji kalbina jų merginas, be to, M. J. imantis ginti savo draugus. Miesto centre, pagrindinėje gatvėje, mušdami atsitiktinius nepažįstamus asmenis – tiek rankomis, tiek spardydami parkritusį žmogų kojomis, K. K. ir V. P. tokiu elgesiu pademonstravo akivaizdžią nepagarbą nukentėjusiesiems M. S., M. J., pažeidė šių asmenų neliečiamumą, taip pat demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Šiuo atveju visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į šioje byloje nuteistų V. P. ir K. K. atliktus smurtinius veiksmus, jų pobūdį, veiksmų panaudojimo motyvus, kaltininkų tyčios kryptingumą, nėra pagrindo pripažinti jų padarytas veikas mažareikšmėmis.

31. Atmetus nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, šiam proceso dalyviui gynybos (atstovavimo) išlaidų atlyginimas nepriteistinas, nes tokiam veiksmui BPK teisinio pagrindo nėra nustatyta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau pasakyta, priimtuose žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžiuose nenustačiusi netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių BPK pažeidimų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. P. ir K. K. gynėjo advokato Ruslano Boiko (Ruslan Boiko) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas