A. G. pagal BK 132 str. 3 d., 176 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-100-387/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57024-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.4.3;

2.1.15.3.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, A. G. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį viso laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus per vieną mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys – iš civilinės atsakovės bankrutuojančios UAB „V“ subsidiariai su kaltinamuoju A. G. priteista:

nepilnamečiam nukentėjusiajam J. T. 27 477,50 Eur turtinės žalos bei 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nepilnamečiam nukentėjusiajam J. T. 20 817,50 Eur turtinės žalos bei 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, iki jis sulauks pilnametystės, paskiriant jo atstovę pagal įstatymą motiną G. T.; nukentėjusiajai G. T. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai J. T. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajam S. T. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. G. priteista G. T., J. T. ir S. T. po 1000 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. gynėjo advokato ir civilinės atsakovės – dėl bankroto likviduojamos UAB,,V“ – bankroto administratorės MB,,D“ įgalioto asmens V. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Iš nuteistojo A. G. nukentėjusiesiems J. T., S. T. ir G. T. priteista po 200 Eur kiekvienam advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. G. nuteistas už tai, kad, eidamas UAB „V“ direktoriaus pareigas, dėl neatsargumo, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, atėmė gyvybę kitam žmogui, t. y. 2017 m. sausio 30 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. 2017/4 ir 2017 m. sausio 30 d. darbo sutartimi Nr. 03 būdamas paskirtas UAB „V“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: Vilnius, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, kaip įmonės vadovas pagal jos įstatų 12, 13 punktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už šios bendrovės kasdienės veiklos organizavimą ir privalėdamas savo veikloje vadovautis įstatymais bei kitais teisės aktais, statybvietėje (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, statant tris daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriems suteikti adresai – (duomenys neskelbtini) g. 19, 21 ir 23, būdamas statinių statybos užsakovės UAB „V“ atstovas, nepaskyręs (nepasamdęs) statinių statybos (generalinio) rangovo, nepaskyręs (nepasamdęs) atestuoto statinių statybos vadovo, pats faktiškai vykdydamas statinio statybos vadovo funkcijas, dėl neatsargumo nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros oro linija būtų iškelta už statybvietės ribų, o jeigu elektros oro linijos negalima iškelti – kad elektros srovė būtų išjungta; nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo nebūtų statomi statiniai, taip pažeisdamas:

1.1. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto reikalavimus: elektros oro linijos pagal galimybes turi būti iškeltos už statybvietės ribų; jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, tai elektros srovė turi būti išjungta;

1.2. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto reikalavimus – elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius;

1.3. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo reikalavimus – saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kilovoltų (toliau – kV), yra 0,6 m;

dėl to minėtoje statybvietėje elektros tinklų apsaugos zonoje (prasidedančioje 10 metrų atstumu iki kraštinio laido su 10 kV elektros įtampa) statant gyvenamuosius namus bei dirbant taip pat ir elektros tinklų pavojingoje zonoje (metaliniams pastoliams stovint arčiau nei 2 metrai, tai yra apie 1,9 metro atstumu, iki kraštinio laido su 10 kV elektros įtampa) 2017 m. lapkričio 2 d. apie 9.40 val. prie namo adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini) g. 21, ardydamas įrengtus metalinius pastolius ir metaliniu vamzdžiu priartėjęs prie aukštos įtampos oro linijos elektros laidų, einančių palei šį pastatą, nuo techninės elektros poveikio žuvo darbus nelegaliai vykdęs UAB „A“ darbuotojas J. T., jo mirties faktas į įvykio vietą atvykusių medikų konstatuotas 2017 m. lapkričio 2 d. 10.55 val.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas V. Kaupas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 17 d nutartį ir A. G. išteisinti. Kasatorius skunde nurodo daug netinkamo įstatymų taikymo aspektų, jie sugrupuojami.

Dėl priežastinio ryšio taikant atsakomybę pagal BK 132 straipsnio 3 dalį

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai akivaizdžiai netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas bei BK 132 straipsnio 3 dalies normą, kitus teisės aktus, reikšmingus nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Šioje byloje tiek nuosprendžio, tiek nutarties turinys neleidžia daryti išvados, kad A. G. veiksmuose nustatyti visi būtinieji požymiai, t. y. pavojinga veika, priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir padarinių, neatsargi kaltė. A. G. nuteistas už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 132 straipsnio 3 dalyje, kurios dispozicija suformuluota kaip blanketinė. Tačiau nei kaltinamajame akte, nei teismų sprendimuose aprašytų blanketinių teisės normų turinys neatskleidžia, kurie konkretūs teisės aktuose nustatyti draudimai ir įpareigojimai leistų A. G. veiksmuose konstatuoti šio nusikaltimo sudėties požymių buvimą. Nurodytose blanketinėse teisės normose A. G. nėra suformuluota jokių konkrečių elgesio taisyklių (įpareigojimų, draudimų), kurių nepaisymas galėtų reikšti teisės pažeidimo faktą ir neteisėtus veiksmus.

2.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarties, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, išvados dėl A. G. kaltų veiksmų ir priežastinio ryšio su kilusiomis sunkiomis pasekmėmis (J. T. mirtimi) akivaizdžiai prieštaringos, teismas kaltina A. G. 1) nesiėmus priemonių, kad dar iki statybos pradžios elektros oro linija būtų iškelta arba elektros srovė būtų išjungta, 2) nesiėmus priemonių, kad dar iki statybos pradžios arba elektros oro linija būtų iškelta, arba elektros srovė būtų išjungta, arba būtų gauti AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO) reikiami leidimai dirbti elektros oro linijos apsaugos zonoje, 3) kad apskritai nebuvo galimi statybos darbai (duomenys neskelbtini) gatvėje elektros oro linijos apsaugos zonoje, 4) kad A. G. neužtikrino J. T. ir kitų asmenų, dirbusiųjų (duomenys neskelbtini) g., saugaus darbo statybvietėje. Toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra ne tik ydingas savo turiniu, bet ir visiškai neaiškus teisinio vertinimo požiūriu.

2.3. Kasatorius nesutinka su teismų sprendimų teiginiais, kad „A. G., būdamas užsakovo (statytojo) UAB „V“ atstovas, 1) nepaskyrė (nepasamdė) statinių statybos (generalinio) rangovo, 2) nepaskyrė (nepasamdė) atestuoto statinių statybos vadovo, 3) pats praktiškai vykdė statinio statybos vadovo funkcijas“, teigdamas, jog teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias statybos organizavimą ir valdymą. UAB „F“, kaip rangovė, 2017 m. liepos 10 d. sudarė su užsakove UAB „V“ Rangos darbų sutartį, pagal kurią rangovė UAB „F“ įsipareigojo atlikti trijų daugiabučių gyvenamųjų namų fasado šiltinimo darbus, o pagal šios sutarties 11.1.1 punktą įgijo teisę samdyti subrangovus. Taip UAB „F“ tapo generaline rangove, todėl užsakovė UAB „V“ nebeturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo „paskirti (pasamdyti) statinių statybos (generalinį) rangovą“, kaip nurodoma kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose.

2.4. Teismai be pagrindo ignoravo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D 1-848 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ (redakcija, galiojusi nelaimingo atsitikimo metu) nuostatas, taikytinas nagrinėjamu atveju. Pagal šio reglamento 23 punktą, rangovo įmonės vadovas privalo įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu (nustatytu įmonės įstatuose) paskirti darbuotojus, kurie tikrintų, kaip statant konkretų statinį statybos vadovai užtikrina saugų darbą, tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, ar nepažeidžiamos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog, statytojui (užsakovui) sudarius statybos darbų atlikimo rangos sutartį su rangovu, statybos darbus pradeda ir juos vykdo būtent rangovas. Taigi nepažeisti teismų sprendimuose nurodytų teisės aktų reikalavimų, t. y. užtikrinti, kad elektros tinklų apsaugos zonoje be raštiško tuos tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo nebūtų statomi statiniai, privalėjo rangovės – UAB „F“ bei UAB „T“ ir UAB „A“.

2.5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.692 straipsnį, rangovas, vykdydamas statybos darbus bei su ja susijusius darbus, privalo laikytis darbų saugumo reikalavimų, o už šių reikalavimų pažeidimą atsako rangovas. 2017 m. liepos 10 d. Rangos darbų sutarties 3.2 punktu nustatyta, kad rangovė UAB „F“ visiškai atsako, kad darbų vykdymo metu būtų griežtai laikomasi visų teisės aktuose nustatytų darbų ir sveikatos saugos reikalavimų. Taigi, būtent rangovei UAB „F“ teko pareiga atliekant pastatų (duomenys neskelbtini) gatvėje šiltinimo darbus apsirūpinti reikiamais šiems darbams atlikti įrenginiais ir konstrukcijomis, t. y. pasirūpinti pastolių sumontavimu prie pastato sienų šiltinimo darbams vykdyti bei šių pastolių išmontavimu pabaigus pastato sienų šiltinimo darbus, užtikrinant, kad, rangovinėms organizacijoms UAB „T“ bei UAB „A“ vykdant pastolių sumontavimo ir išmontavimo darbus, būtų tinkamai vykdomi darbų saugos ir sveikatos darbe reikalavimai.

2.6. A. G., vykdydamas pasirašytą 2017 m. liepos 10 d. Rangos darbų sutartį su rangove UAB „F“, neturėjo jokių įgalinimų duoti privalomojo pobūdžio nurodymus rangovei UAB „F“ bei šios bendrovės pasitelktų subrangovių (paslaugų teikėjų) UAB „T“ ir UAB „A“ vadovams, darbų vykdytojams bei darbininkams, dirbantiems (duomenys neskelbtini) gatvėje. A. G., būdamas užsakovės atstovas, turėjo vienintelę teisę rangovės UAB „F“ atžvilgiu – reikalauti, kad rangovė tinkamai įvykdytų Rangos darbų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

2.7. Šioje byloje surinkti duomenys bei A. G. inkriminuojamų pažeistų teisės normų tinkamas aiškinimas leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog tarp A. G. inkriminuotos pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių (J. T. mirties) priežastinio ryšio nėra. Teismai netyrė ir nevertino bylos medžiagos, susijusios su darbo funkcijas vykdžiusio J. T. veiksmais vykdant metalinių pastolių išmontavimo darbus, netyrė reikšmingų aplinkybių, susijusių su UAB „F“, UAB „T“ ir UAB „A“ bei šių įmonių darbuotojų veiksmais montuojant ir ardant pastolius veikiančios elektros linijos apsaugos zonoje.

2.8. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „A“ direktorius A. V. prieš darbo pradžią neinstruktavo darbuotojo J. T., kokiu saugiu būdu, saugiais metodais atlikti jam pavestą darbą, kaip saugiai dirbti nuleidžiant žemyn metalines pastolių sijas, nekontroliavo, ar J. T. saugiai atlieka jam pavestą darbą; A. V. nenumatė, kad J. T. lietingomis oro sąlygomis galėtų neišlaikyti metalinio strypo ir šis strypas galėtų nusvirti ant elektros oro linijos laidų. Byloje nėra UAB „A“ direktoriaus A. V. bei darbuotojo J. T. 2017 m. lapkričio 2 d. vykdyto pastolių ardymo (demontavimo) projekto; byloje nėra jokių duomenų apie UAB „A“ direktoriaus A. V. turimą specialųjį išsilavinimą vadovauti pastolių montavimo ir ardymo darbams.

2.9. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtinti Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai įtvirtina minimalius (būtinuosius) darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, taikomus darbo įrenginiams ir jų naudojimui. Pagal šių nuostatų 5 punktą darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, privalo imtis reikiamų priemonių, kad būtų laikomasi šiuose nuostatuose nurodytų darbuotojų saugos ir jų sveikatos apsaugos reikalavimų darbo įrenginiams ir jos užtikrintų, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojasi darbuotojai įmonėje, būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti, nekenktų darbuotojų saugai ir sveikatai (šių nuostatų 2 priedo 4.3 punktas nustato reikalavimus, taikomus pastolių naudojimui).

2.10. Spręsdamas dėl kaltinimo A. G. pagrįstumo ir dėl priežastinio ryšio tarp A. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų ir sunkių pasekmių (J. T. mirties), teismas turėjo pareigą taikyti ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei kitus darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Bylos medžiaga patvirtina, kad J. T. mirė darbo vietoje, kai pats atliko darbo funkcijas – rankomis perkėlė į kitą vietą (žemyn) išmontuojamų metalinių pastolių metalinę 3,5 metro ilgio siją ir rankose laikomą metalinę siją prilietė prie 10 kV elektros oro linijos laidų (ar siją priartino mažesniu nei 0,6 metro atstumu nuo 10 kV elektros oro linijos laidų). Taigi J. T. mirė dėl UAB „A“ direktoriaus A. V. suorganizuoto ir kartu su J. T. vykdyto darbo technologinio proceso išmontuojant metalinius pastolius, o ne dėl 10 kV elektros oro linijos laidų avarijos ar kitokio savaime suveikusio elektros oro linijos pavojingo veiksnio (pvz., elektros laido nukritimo, staiga pakitusių oro sąlygų (žaibuojant), kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir pan.). Taigi, nors J. T. darbo aplinkoje buvo pavojingas profesinės rizikos veiksnys – per 2 metrus nuo darbo vietos ant išmontuojamų metalinių pastolių nutolusi 10 kV elektros oro linija, tačiau šis pavojingas rizikos veiksnys pats savaime neturėjo tiesioginio poveikio J. T. sveikatai ir (ar) gyvybei pastarajam tik būnant darbo vietoje, tačiau neatliekant jokių darbo funkcijų, t. y. rankomis neperkeliant žemyn išmontuojamų metalinių pastolių metalinę 3,5 metro ilgio siją. Nors elektros oro linija, buvusi 2 metrų atstumu nuo faktinės J. T. darbo vietos, ir buvo rizikos veiksnys, galėjęs pasireikšti ir sukelti žalą J. T. sveikatai, tačiau šis rizikos veiksnys netapo savaiminiu veiksniu, turėjusiu tiesioginę įtaką J. T. gyvybės atėmimui.

2.11. J. T. mirė atlikdamas darbo funkciją pagal darbdavio UAB „A“ direktoriaus A. V. netinkamai organizuotą ir vykdytą nesaugų metalinių pastolių išmontavimo darbo technologinį procesą. A. V., pasikvietęs J. T. atlikti pastolių išmontavimo darbų prie pastato sienos, kur UAB „F“, pasinaudojusi metaliniais pastoliais, pabaigė vykdyti pastato fasado šiltinimo darbus, kaip darbdavys ignoravo savo pareigą sudaryti saugias darbo sąlygas J. T., vykdant pastolių išmontavimo darbus, nepaisė aplinkybės, kad lyjant lietui už 2 metrų esantys ir gerai matomi 10 kV elektros oro linijos laidai gali tapti pavojingu (mirtinu) veiksniu. Taigi J. T. mirė esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui su jo vykdytomis darbo funkcijomis pagal netinkamai organizuotą technologinį darbo procesą, kurį parinko ir nustatė žuvusio darbininko tiesioginis darbdavys UAB „A“ direktorius A. V.. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnį, įtvirtinantį darbuotojų saugos ir sveikatos garantijas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas darbuotojams privalo užtikrinti būtent darbdaviai (3 straipsnio 2 dalis).

2.12. Teismų nurodyti A. G. veiksmai pažeidžiant įstatymų reikalavimus gali būti priskiriami prie nelaimingo atsitikimo aplinkybių, tačiau jos nėra nelaimingo atsitikimo priežastys. Teismų nurodomos aplinkybės, kad A. G. nesilaikė teisės aktų, buvo tik sąlygos, turėjusios įtakos nelaimingam atsitikimui, bet ne veiksmai, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas. Nagrinėjamoje byloje tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl UAB „F“ darbų vadovo bei darbų vykdytojo D. G., UAB „T“ direktoriaus ir UAB „A“ direktoriaus A. V. bei darbuotojo J. T. elgesio – jų kaltė pasireiškė kaip elementarių saugumo reikalavimų nepaisymas. Priežastinis ryšys tarp A. V. bei J. T. veiksmų ir J. T. mirties yra svarbesnis ir esminis, nutraukiantis priežastinio ryšio grandinę tarp A. G. inkriminuotų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių kaltės pagrindu. Taigi, tarp teismų A. G. priskirtų pažeidimų ir nelaimingo atsitikimo yra atsitiktinis priežastinis ryšys.

2.13. Teismų surinkta, tačiau netinkamai ištirta bylos medžiaga leidžia padaryti išvadą, kad A. G. neturėjo ir negalėjo numatyti rizikos, jog UAB „A“ darbuotojas J. T., atlikdamas UAB „F“ statybvietėje metalinių pastolių išmontavimo darbus, UAB „A“ direktoriaus A. V. perduotą metalinę siją (strypą) ne nuleis tarp rankų žemyn (ant žemės), o nulenks iki 10 kV elektros oro linijos laidų, esančių per 2 metrus nuo išmontuojamų pastolių, nes tokios rizikos įvertinimas priklausė kitų subjektų kompetencijai – rangovės UAB „F“ direktoriaus ir (ar) darbų vykdytojo D. G., taip pat šios rangovės sutartimi pasitelktos subrangovės UAB „T“ vadovo ir (ar) UAB „A“ direktoriaus A. V.. Kadangi nelaimingas atsitikimas įvyko J. T., kuris žuvo, darbe ir buvo tiesiogiai susijęs su jo vykdomomis pareigomis (darbu), vykdant darbdavio UAB „A“ direktoriaus pavestas funkcijas, tai šis įvykis yra susietas su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais. Todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl BK 132 straipsnio taikymo buvo išspręstas netinkamai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 176 straipsnį dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo.

2.14. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso XI skyriaus „Darbuotojų sauga ir sveikata“ 158 straipsnį, kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, kurio 3 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis, 11 straipsnis, 25 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienam darbuotojui saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas privalo sudaryti darbdaviai, kad būtent darbdaviai kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko šių reikalavimų. Be to, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įtvirtina ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, kiekvieno darbuotojo pareiga yra kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, remiantis savo žiniomis ir vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais. Pagal įstatymo 34 straipsnio 5 punktą, kiekvienas darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai. Šiuose ir kituose teisės aktuose darbuotojui, taigi ir J. T., nėra suteikta teisė dirbti nesaugiai ir taip kelti grėsmę sau ir aplinkiniams.

2.15. Teismai netinkamai taikė BK 132 straipsnio 3 dalį, kadangi A. G. nepažeidė ir negalėjo pažeisti kaltinamajame akte jam inkriminuotų teisės aktų: Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto reikalavimų (kad elektros oro linijos pagal galimybes turi būti iškeltos už statybvietės ribų; jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, tai elektros srovė turi būti išjungta); Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto reikalavimų (kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius); Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo reikalavimų (kad saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kV, yra 0,6 m). Šie teisės aktai nuteistajam A. G. nebuvo privalomi. A. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė šį argumentą, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertino tik argumentą dėl Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto (ne)pažeidimo, tačiau dėl kitų dviejų aktų nepasisakė. Taip teismas nepaisė reikalavimo analizuoti visus apeliacinio skundo argumentus ir dėl visų šių argumentų pasisakyti.

2.16. Teismai, pripažinę A. G. pažeidusiu Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto reikalavimus, akivaizdžiai netinkamai aiškino šio teisės akto paskirtį, turinį ir prasmę. Šios nuostatos įpareigoja darbdavius sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, įgyvendinti priemones, užtikrinančias darboviečių, patalpų bei darbo vietų įrengimo statybvietėse reikalavimus. Taigi saugią darbo vietą J. T. turėjo įrengti rangovė UAB „F“ kartu su UAB „T“ ir UAB „A“. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad A. G. niekada nebuvo sudaręs ir neturėjo pareigos sudaryti darbo sutarties su UAB „A“ darbuotoju J. T., taigi A. G. nebuvo ir negalėjo būti J. T. darbdavys. Teismai be pagrindo netaikė Darbo kodekso, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, Civilinio kodekso normų, nors A. G. ir jo gynėjas prašė teismų nagrinėjamoje byloje aiškinti ir taikyti šias teisės normas.

2.17. Be to, kaltinamajame akte kaltindama A. G. tuo, kad jis nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros oro linija būtų iškelta už statybvietės ribų, t. y. kad jis pažeidė Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto reikalavimus, prokurorė akivaizdžiai sąmoningai nutylėjo visos redakcijos šio punkto tekstą ir jame esančią dar vieną veiksmų alternatyvą: „Jei to negalima padaryti, oro liniją reikia atitverti ar pažymėti ženklu, kad į šią teritoriją nepatektų transporto priemonės ir įrenginiai. Jeigu statybvietėje transporto priemonėms reikia važiuoti pro oro liniją, turi būti įrengti įspėjamieji ženklai ir kabantieji aptvarai.“ Vadinasi, Nuostatų 4 priedo 34.3 punkto (viso turinio) reikalavimas, kurio pažeidimu apkaltintas A. G., nenustatė imperatyvaus reikalavimo, kad vykdant statybas elektros apsaugos zonoje būtų privalomai iškelta elektros oro linija arba, to negalint padaryti, išjungta elektros srovė. Nuostatų 2 priedas „Darbų, susijusių su konkrečiais pavojais darbuotojų saugai ir sveikatai statybvietėse, sąrašas“ nurodo galimybę statybvietėje arti aukštos įtampos laidų atlikti žemės darbus, naujo statinio statybos darbus, surenkamųjų elementų montavimą ir išardymą, kitus darbus. Vadinasi, nei teismai, nei kaltintojai nesuprato šios teisės normos turinio, nepagrįstai apkaltindami A. G., kad šis nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros tinklų apsaugos zonoje nebūtų statomi statiniai.

2.18. Teismai akivaizdžiai nepagrįstai ignoravo teisės aktus, reglamentuojančius darbuotojų profesinę riziką darbo vietose, jos vertinimą, ir šių teisės aktų netaikė. Būtent dėl to teisminio bylos nagrinėjimo metu itin daug sumaišties kėlė užsitęsusios liudytojų apklausos, klausiant apie tai, kaip apskritai buvo galima užsakovei atstovavusio A. G. pasamdytoms rangovėms UAB „S“, UAB „P“, UAB „J“, UAB „D“, UAB „F“, UAB „L“, UAB „M“ ir kitoms įmonėms vykdyti statybos darbus statant statinius (duomenys neskelbtini) gatvėje elektros oro linijos apsaugos zonoje. Galiojantys teisės aktai neuždraudžia vykdyti statybos darbų elektros oro linijos apsaugos zonoje, o Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 39 straipsnis įtvirtina, jog nustatant, kaip darbo sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, prieš tai įvertinama profesinė rizika darbo vietose ar kitose įmonės vietose, kur darbuotojas gali būti darbo laiku. Teismai nepagrįstai netaikė Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 5 punkto normos, kuri nustato, kad būtent rangovas yra įpareigojamas užtikrinti darbų saugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje, ir šią normą ignoravo. Civilinio kodekso 6.692 straipsnis įtvirtina, jog būtent rangovas, vykdydamas statybos bei susijusius darbus, privalo laikytis įstatymų ir normatyvinių statybos dokumentų nustatytų darbų saugumo reikalavimų, o už šių reikalavimų pažeidimą atsako rangovas.

2.19. Nuteistasis A. G. negalėjo pažeisti ir Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto reikalavimų. Elektros tinklų apsaugos taisyklių paskirtis yra apsaugoti elektros tinklus, užtikrinti jų tinkamą elektros tinklų apsaugą ir saugų jų eksploatavimą. Tuo tikslu ir nustatoma elektros tinklų apsaugos zona, mažiausi atstumai nuo elektros tinklų iki statinių. Taisyklių 16.1 punktu nustatytas reikalavimas elektros tinklų apsaugos zonose statant bet kokius statinius gauti elektros tinklus eksploatuojančių asmenų raštišką sutikimą. Vadinasi, Taisyklių paskirtis nėra nei apskritai uždrausti elektros apsaugos zonoje bet kokią statinių statybą, nei nustatyti kokius nors reikalavimus statybvietėse darbus vykdančioms įmonėms dėl darbo vietų įrengimo ir pan.

2.20. Teismai ignoravo itin svarbią aplinkybę, kad 2017 m. liepos 10 d. Rangos darbų sutarties tarp užsakovės UAB „V“ ir rangovės UAB „F“ (kurios statybvietėje ir žuvo J. T.) 7 skyriaus „Leidimai bei suderinimai“ 7.1 punktas nustatė, jog rangovas privalo laiku parengti, pasirūpinti, gauti, suderinti, tvarkyti visus darbams vykdyti reikalingus leidimus, pažymas, pažymėjimus, suderinimus, išskyrus tuos, kuriuos pagal sutartyje aiškiai įtvirtintas sąlygas privalo pateikti užsakovas. Rangos sutartis visą jos vykdymo laiką nenustatė jokios sąlygos užsakovei gauti kokį nors leidimą rangovei UAB „F“, išskyrus statybos leidimą, gaunamą, iki rangovai pradeda statybos rangos darbus.

2.21. Nuteistasis A. G. negalėjo pažeisti ir Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių 3 priedo reikalavimų – kad saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kV, yra 0,6 m. Nei nuosprendyje, nei nutartyje nėra detalizuota, kuo pasireiškė šis pažeidimas, kokiais konkrečiais veiksmais A. G. pažeidė šį teisės akto reikalavimą. Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad Taisyklės nustato saugos reikalavimus eksploatuojant elektros įrenginius ir yra privalomos elektros energijos gamintojams, perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams, asmenims, eksploatuojantiems elektros įrenginius, elektros energijos vartotojams. Bylos medžiaga patvirtina, kad, vykstant statybos darbams (duomenys neskelbtini) gatvėje, UAB „V“ nebuvo nei elektros energijos gamintoja, nei perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorė, nei asmuo, eksploatuojantis elektros įrenginius, nei 10 kV elektros oro linijos energijos vartotoja.

2.22. Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „V“ buvo lėšų investuotoja į gyvenamųjų namų statybą (duomenys neskelbtini) gatvėje, o statybos darbams atlikti sudarė rangos darbų sutartis su rangovinėmis įmonėmis – UAB „S“, UAB „P“, UAB „D“, UAB „F“ ir kitomis. Pati užsakovė UAB „V“ (duomenys neskelbtini) gatvėje vykstant gyvenamųjų namų statyboms nevykdė jokių statybos rangos darbų. Taigi UAB „V“ direktorius A. G. niekaip negalėjo pažeisti kaltinamajame akte prokurorės nurodytų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo 34.3 punkto, Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto ir Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių 3 priedo reikalavimų, nes elektros tinklų apsaugos zonoje be raštiško tuos tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo statiniai buvo statomi rangovinių organizacijų, o ne UAB „V“.

2.23. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuris į Statybos įstatymą įtrauktas nuo 2017 m. sausio 1 d. Ši norma, teismo įsitikinimu, yra pakankamas juridinis pagrindas, įpareigojęs A. G., kaip užsakovės atstovą, paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius bei imtis visų įmanomų ir būtinų priemonių koordinuojant ir kontroliuojant norminiuose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti nuosprendį, pritarė pirmosios instancijos teismo neteisingai išvadai. Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 11 punkto norma iš esmės atitinka Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies normą: kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja daugiau negu vienas rangovas, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose įtvirtinta tvarka privalo būti paskirtas vienas ar keli saugos ir sveikatos koordinatoriai, kurių pareigos ir teisės nustatomos Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatuose. Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalis nustato rangovo pareigas, tarp kurių yra pareiga leisti statytojo (užsakovo) įgaliotiems asmenims, kai tai susiję su jų pareigų vykdymu, netrukdomiems patekti į statybvietes, statomus statinius ir šių asmenų reikalavimu pateikti visus statybos dokumentus. Tačiau nei Statybos įstatymas, nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas nenurodo rangovo pareigos vykdyti užsakovo (statytojo) paskirto koordinatoriaus nurodymus.

2.24. Statybos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų sisteminė analizė, teisės aktai (kurių be pagrindo netaikė teismai), reglamentuojantys užsakovo (statytojo) teisinį statusą, teises ir pareigas bei reglamentuojantys rangovo teisinį statusą, teises ir pareigas, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog užsakovas (statytojas) neturi teisinių galimybių teikti privalomų nurodymų rangovams darbų saugos srityje. Užsakovas neturi teisinių įgaliojimų kontroliuoti rangovų ir subrangovų bei jų darbuotojų veiklą ir procesus statybvietėje darbų saugos užtikrinimo klausimu, taigi ir galimybės užkirsti kelią žalai kilti. A. G., būdamas užsakovės (statytojos) UAB „V“ vadovas, neturėjo teisės duoti nurodymų rangovams ir reikalauti juos įvykdyti, negalėjo nušalinti nuo darbo arba neleisti pradėti dirbti, jei nesudaromos rangovų darbuotojams saugios sąlygos. A. G. neturėjo įgalinimų užtikrinti, kad rangovinių organizacijų UAB „F“, UAB „T“ ir UAB „A“ darbuotojai, atlikdami savo pareigas, dėl savo saugumo naudotųsi būtinomis apsaugos priemonėmis. Akivaizdu, kad realų darbų saugos reikalavimų užtikrinimą gali atlikti tik darbuotojų darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Tuo tarpu teismai, pripažindami A. G. kaltu dėl UAB „A“ darbuotojo J. T. žūties jo darbo vietoje, padarė teisiškai absurdišką išvadą, jog A. G. turėjo absoliučią atsakomybę už visų (duomenys neskelbtini) gatvės statybvietėje dirbusių rangovų ir subrangovų darbuotojų darbų saugą.

2.25. Nei Statybos įstatyme, nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kuriame nors kitame teisės akte nėra nustatytos užsakovo (statytojo) pareigos kurti darbo vietas statybvietėje rangovų ir subrangovų darbuotojams bei užtikrinti šių darbo vietų saugumą. Galiojančiuose teisės aktuose nėra įpareigojimo darbdaviams paklusti ir vykdyti užsakovo (statytojo) nurodymus, reikalavimus dėl darbo vietų. Taigi, A. G. atsakomybę dėl UAB „A“ direktoriaus nelegaliai pasitelkto darbuotojo žūties panaikina tai, kad jis teisiškai negalėjo sukontroliuoti visų jam nepavaldžių rangovinių organizacijų – UAB „F“, UAB „T“, UAB „A“ ir žuvusio asmens elgesio. Rangovinių organizacijų darbdaviai neperleido savo, kaip darbdavių, teisių ir pareigų darbuotojų saugos reikalavimų užtikrinimo srityje. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 13 punktas, Civilinio kodekso 6.692 straipsnis įpareigoja būtent darbdavius sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Šią išvadą patvirtina 2021 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 15 straipsnio pakeitimas, papildant 15 straipsnį reikšminga nauja norma: „Darbdaviai privalo atsižvelgti į saugos ir sveikatos koordinatorių nurodymus.“

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams

2.26. Teismai bylą nagrinėjo pagal esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, iš kurio neaišku, kokius konkrečius veiksmus padarė (nepadarė) nuteistasis. A. G. kaltinamas pažeidęs Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto, Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto ir Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo reikalavimus, tačiau viso teisminio nagrinėjimo metu jis buvo verčiamas įrodinėti, kad nepažeidė darbų saugos reikalavimų rangovėms UAB „F“, UAB „P“ ir subrangovėms UAB „T“ bei UAB „A“ bei šios bendrovės darbuotojui J. T. vykdant statybos darbus (duomenys neskelbtini) gatvės objekte, kad J. T. mirtis jam vykdant UAB „A“ nurodytą darbo funkciją rangovės UAB „F“ naudai įvyko dėl UAB „A“ direktoriaus A. V. ir paties J. T. kaltės.

2.27. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar A. G. veika atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte A. G. buvo kaltinamas tik trijų teisės aktų nuostatų pažeidimu, kuriuose nėra kokio nors teiginio apie užsakovo (statytojo, vystytojo ir pan.) pareigą „imtis reikiamų veiksmų saugioms darbo sąlygoms užtikrinti“. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys „jis pažeidė kaltinamajame akte išvardintų teisės aktų nuostatas“ rodo, kad teismas A. G. apkaltino ne tik trijų minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimu, bet ir tuo, kad jis pažeidė kaltinamajame akte išvardytų kitų teisės aktų nuostatas, t. y. padarė darbo inspektoriaus surašyto tyrimo akte nurodytus jo nustatytus aštuonis darbo teisės aktų reikalavimų pažeidimus, energetikos inspektoriaus tyrimo akte nurodytus jo nustatytus pažeidimus, specialisto išvadoje nurodytus įvairius kitų teisės aktų pažeidimus.

Dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų

2.28. Teismai pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir išėjo už prokurorės A. G. pareikšto kaltinimo ribų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino A. G. pažeidus ne tik trijų kaltinamajame akte nurodytų teisės normų reikalavimus, bet ir padarius kitas nusikalstamas veikas: 1) neužtikrinus darbų saugos reikalavimų laikymosi statybvietėje (duomenys neskelbtini) gatvėje; 2) pažeidus Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 14 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog statytojas (užsakovas) privalo tuo atveju, kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja daugiau negu vienas rangovas, paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, kurie turi užtikrinti, kad statinio projekte būtų nurodyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai; statybos metu koordinuoti ir kontroliuoti norminiuose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą; 3) statybvietėje nepastačius įspėjamųjų ženklų apie veikiančią elektros oro liniją.

2.29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal ydingai surašytą kaltinamąjį aktą (kuriame buvo neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.), todėl teismai skirtingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, išėjo už prokurorės surašyto kaltinimo ribų, patys ėmėsi pildyti ikiteisminį tyrimą, taip atlikdami darbą, kuris vienareikšmiškai traktuotinas kaip teismų išankstinio suinteresuotumo (tendencingumo) išraiška.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

2.30. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėja V. Šelmienė, nagrinėdama bylą, buvo šališka: viešai pareiškė užuojautą nukentėjusiesiems; kaltinamąjį A. G. viešai įžeidė pasakydama, kad „kaltinimo nesupranta tik nepakaltinami asmenys“, viso posėdžio metu demonstravo negatyvų požiūrį į A. G., akivaizdžiai palaikydama ir plėtodama tyrėjų sukonstruotą kaltinimo A. G. versiją. Teisėja kartu su prokurore visus liudytojus iš esmės kvietė ne atpasakoti reikšmingų įvykių, o liepė vertinti A. G. veiksmus, pastarajam užsakovės UAB „V“ vardu vykdžius derybas dėl statybos rangos darbų sutarčių sudarymo, sudarius statybos rangos sutartis, lankantis per kassavaitinius gamybinius pasitarimus statybos objekte (duomenys neskelbtini) gatvėje.

2.31. Kasatorius nurodo, kad teismai sprendimuose A. G. kaltę grindė liudytojų M. L., D. J. (D. J.), V. R., T. J., M. J., D. J., M. V. (M. V.) parodymais, tačiau šie liudytojai esą buvo apklausti tendencingai, iškraipant jų parodymų prasmę ar net spaudžiant duoti „reikiamus“ parodymus. Teismas itin sureikšmino liudytojo ESO elektros tinklų eksploatavimo inžinieriaus M. V. teiginį, kad jis žodžiu yra A. G. paaiškinęs, jog vykdyti gyvenamojo namo statybą 10 kV apsauginėje zonoje yra draudžiama, tačiau teismas visiškai netyrė ir nevertino svarbių aplinkybių, kad pats M. V. buvo atsakingas už saugų 10 kV elektros oro linijos L-300 eksploatavimą; kad Elektros tinklų apsaugos taisyklių 36 punkte nustatyta, jog elektros tinklus eksploatuojantys asmenys turi teisę sustabdyti darbus, kuriuos atlieka kiti asmenys, pažeisdami Taisyklių reikalavimus elektros tinklų apsaugos zonose.

Dėl specialisto išvadų vertinimo

2.32. Kasatorius teigia, kad priimdami sprendimus teismai, nesilaikydami BPK 20 straipsnio reikalavimų, A. G. kaltę grindė nepagrįstai sureikšmindami specialisto T. D. išvados, paaiškinimų tyrėjui ir parodymų teisme atskirus teiginius, tik kaltinančius A. G.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai bei išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, tačiau teismai, priimdami sprendimus, nepaisė šių reikalavimų. Teismai, priimdami skundžiamą nuosprendį ir nutartį, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę vienos rūšies įrodymų šaltiniui ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų visumos, pažeidė leistinumo ir vertinimo reikalavimus, nustatytus BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą.

2.33. Specialistas itin daug dėmesio savo išvadoje ir duodamas parodymus teisme skyrė statybos būdo įvardijimui. T. D. tiek išvadoje, tiek teismo posėdyje laisvai interpretavo teisės aktus apie galimus statybos būdus, nors tokios teisės neturėjo, be to, remiantis paties T. D. parodymais teisme, jam nebuvo pateiktos rangos sutartys. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisinės žinios ekspertizėje nelaikomos specialiosiomis žiniomis. Vadinasi, T. D. išvada, pateikta aiškinant teisės normų turinį, nelaikytina įrodymų šaltiniu.

2.34. Teismas netyrė ir nevertino gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl T. D. išvadų ir parodymų prieštaringumo, neteisingumo, nevertino T. D. visų parodymų ir jo išvados teiginių, o nutartyje tik perrašė iš išvados bei teismo posėdžio protokolo atskirus T. D. parodymų ir išvados teiginius, vienareikšmiškai vien pagrindžiančius kaltinimą A. G.. Visas specialisto T. D. teisme duotų parodymų turinys liudija, kad jam ikiteisminio tyrimo pareigūnai perdavė tik nedidelę dalį bylos medžiagos, o specialistas nematė ir nevertino rangos darbų sutarčių tarp užsakovės UAB „V“ ir rangovės UAB „F“ bei kitų rangovių (UAB „J“, UAB „P“, UAB „C“ ir kt.).

2.35. Specialistas išvadoje nurodė, kad užtikrinti saugų darbą tiriamuoju atveju buvo rangovo, statinių (esančių statybvietėje (duomenys neskelbtini) gatvėje) statybos vadovo ir žuvusio darbuotojo J. T. darbdavio (jo įgaliotų asmenų) pareiga. Taigi, nei išvadoje, nei duodamas parodymus teisme specialistas T. D. neteigė, jog būtent UAB „V“ direktorius A. G. turėjo pareigą užtikrinti darbų saugą J. T..

Dėl BPK 20, 305, 320 straipsnių pažeidimo

2.36. Kasatoriaus teigimu, šiame kasaciniame skunde pateikiami argumentai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai padarė itin daug esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Teismai įrodymus vertino selektyviai – prioritetinę reikšmę suteikė liudytojų parodymams, nepaisydami aiškių prieštaravimų juose, visiškai ignoravo kaltinamojo nurodytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, vertindami liudytojų bei kaltinamojo parodymus, jų nelygino tarpusavyje, neatskleidė parodymų prieštaringumo, nelogiškumo, siekio modeliuoti parodymus pagal tyrėjų sukurtas versijas, atmestinai vertino jų suinteresuotumą pagrindžiančius duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą apie parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų. Teismai nenurodė patikimų motyvų, kuriais vadovaudamiesi atmeta arba kitaip įvertina apeliacinio skundo argumentus, nuosprendį parėmė prielaidomis, spėliojimais ir nutylėjimais ir šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

2.37. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto (gynėjo) skundo argumentą, kad A. G. nepagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas pažeidusiu Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto reikalavimus, rėmėsi 2017 m. lapkričio 10 d. faktinių aplinkybių patikrinimo aktu, kurį pasirašė Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) inspektorius V. J. ir Valstybinės energetikos inspekcijos specialistas A. T.. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad atstumas nuo oro linijos iki pastatyto namo krašto mažesnis nei 2 metrai, tai yra tik 1,90 m. Tačiau Taisyklių 16.1 punktas nustato ne reikalavimą dėl 2 metrų privalomo atstumo nuo oro linijos iki pastatyto namo laikymosi, o tai, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. G. gynėjas teismui nurodė tirtiną aplinkybę, jog A. T., dalyvaujant VDI inspektoriui V. J., absurdišku ir neleistinu būdu „pamatavo“ 2017 m. lapkričio 10 d. akte užfiksuotą 1,90 m atstumą nuo oro linijos kraštinio laido iki pastato krašto, nes teismo posėdyje gynėjo apie tai paklaustas liudytojas A. T. parodė, kad jis ištiesė savo abi rankas į šalis, o tarp jo ištiestų rankų yra 1,90 metro, todėl akte ir parašė atstumą 1,90 metro. Ši aplinkybė (2 metrų atstumo nesilaikymas) vėliau buvo nurodyta ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto T. D. išvadoje – šis specialistas teigė, kad nelaimingo atsitikimo priežastis ir pagrindinė sąlyga buvo ta, jog buvo dirbama pavojingoje zonoje (arčiau nei 2 metrai iki laido su 10 kV elektros įtampa), kur buvo techninė galimybė priartėti prie oro linijos neizoliuotų laidų mažesniu nei 0,6 m atstumu. Taigi, specialisto išvada yra pagrįsta akivaizdžiai neleistinu ir neteisėtu būdu užfiksuotu 2017 m. lapkričio 10 d. akto įrašu, kad atstumas nuo oro linijos iki pastatyto namo krašto mažesnis yra tik 1,90 m, todėl paties specialisto T. D. išvada yra nepagrįsta ir neteisinga. Jei A. T. atstumą nuo laido iki pastato krašto būtų išmatavęs objektyviu leistinu būdu, pvz., liniuote ir pan., 2017 m. lapkričio 10 d. akte atstumas galėjo būti nurodytas 2 metrai ir daugiau, nes taip teisme parodė ne vienas liudytojas, dirbęs objekte (duomenys neskelbtini) gatvėje darbų vadovu.

2.38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dauguma nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo surašytų teiginių (citatų) atitinka būtent nuteistojo A. G. tyrėjams ir teismui dėstomus argumentus, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Taigi, nuosprendžio aprašomosios dalies dėstymas sudaro prielaidas A. G. veiksmus vertinti ne tik gana įvairiai, bet ir padaryti išvadą, kad taip nuosprendyje suformuluotos aplinkybės neatitinka teismų praktikoje suformuotos taisyklės, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi būti atskleidžiamos aiškiai, kad neliktų dviprasmybių, nes priešingu atveju yra pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, kadangi tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas.

2.39. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino svarbių aplinkybių, nerinko ir neanalizavo duomenų, susijusių su statytojos (užsakovės) pateikta savivaldybei viešai prieinama medžiaga – techniniu projektu, aiškinamaisiais raštais, brėžiniais, derinimais ir pan. Šioje medžiagoje yra išsamūs duomenys apie esamą 10 kV elektros oro liniją ir jos apsaugos zoną, apie statybos rangos darbų vykdymą esant elektros oro linijai, apie šios elektros oro linijos iškėlimo etapus ir pan. Taigi savivaldybė, išduodama leidimą statyti gyvenamuosius namus Smalinės kaime (vėliau pavadinta (duomenys neskelbtini) g.), įvertino duomenis apie esančią 10 kV elektros oro liniją ir jos apsaugos zoną.

Dėl civilinio ieškinio

2.40. Kasatoriaus manymu, teismai neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems priteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą subsidiariai iš civilinės atsakovės bankrutuojančios UAB „V“ ir A. G.. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys nuteistajam A. G.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi nustatė, kad byloje yra pareikšti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai ir teismo posėdžio metu pateiktas patikslintas civilinis ieškinys; pagal patikslintą civilinį ieškinį bendra civilinio ieškinio suma 198 295 Eur; civilinė atsakovė byloje UAB „V“. Vadinasi, nebuvo jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui pripažinti A. G. civiliniu atsakovu ir iš jo priteisti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems.

2.41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kad nagrinėjamoje byloje A. G. būtų buvęs pareikštas ieškinys. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos visa apimtimi ir priėmė neteisingą nutartį, palikdamas dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Viso bylos nagrinėjimo metu A. G. ir jo gynėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad A. G. nedalyvavo padarant jam inkriminuojamas veikas. Taigi gynėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Tokiu būdu apelianto prašymas spręsti civilinio ieškinio klausimą tokiame skunde būtų nelogiškas, prieštarautų ginamojo pozicijai, be to, prašymas panaikinti nuosprendį ir priimti priešingą sprendimą rodo, kad ginčijamas visas nuosprendis, todėl siekdamas išsamiai išnagrinėti tokį apeliacinį skundą teismas turi pasisakyti dėl viso nuosprendžio iš esmės, įskaitant ir civilinio ieškinio (ne)patenkinimo klausimą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinis skundas yra atmestinas, nes kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o nuorodos į galimus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, kasatorius, prašydamas panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir priimti A. G. išteisinamąjį nuosprendį, ydingai formuluoja kasacinio skundo reikalavimą. Toks prašymas neatitinka BPK 382 straipsnio nuostatų. Jame nurodytos nutartys, o ne nuosprendžiai, kurias gali priimti kasacinės instancijos teismas. Iš kasatoriaus skunde suformuluotų argumentų matyti, kad yra prašoma panaikinti nuosprendį bei nutartį ir bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas). Manytina, kad, esant pagrindui, kasacinės instancijos teismas gali priimti tik šią nutartį. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNTExLzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-511/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-511/2022">2K-75-511/2022</a> ir kt.). Taigi skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka turėtų būti tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų dar kartą netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant.

3.2. Nagrinėjant kasaciniame skunde nurodytus argumentus, pažymėtina, kad didžioji jų dalis, nors ir iliustruojama gausia teismų praktika, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka turėtų būti tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>). Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, turėtų būti išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame dėstomų argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų, kurių pagrindu A. G. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, vertinimui kitaip, nei tai darė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tokie argumentai neturėtų būti kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl nuteistojo kaltumo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kurie susiję su įrodinėjimo procesu šioje byloje, turėtų būti nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, t. y. tikrinama, ar nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

3.3. Kasatorius kasaciniame skunde dar kartą nurodo, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas, kaip jis mano, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o abiejų instancijų teismai netinkamai pasisakė dėl nuteistojo ir gynybos nurodytų esminių kaltinamojo akto trūkumų. Kasatoriui ir jo ginamajam iš kaltinamojo akto liko neaišku, kokių konkrečių veiksmų padarymu ar nepadarymu buvo kaltinamas A. G.. Kasatoriui sunku suvokti kaltinimo minties nuoseklumą, tęstinumą ir baigtumą. Netinkamas veiksmažodžių ir veiksmažodinių formų vartojimas padarė kaltinamojo akto mintį daugiaprasmę, nesuvokiamą, netikslią ir liko neaišku, kurie veiksmai priskiriami būtent A. G.. Nors, kasatoriaus manymu, kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, byla vis tiek buvo nagrinėjama teismuose, taip pažeidžiant A. G. teisę žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad šis klausimas buvo keliamas ir nagrinėjamas bylos teisminiame procese ir abiejų instancijų teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad kaltinamajame akte yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar A. G. veika atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Jame nurodyta, kad A. G. veika pasireiškė tuo, jog jis, būdamas statybų užsakovės UAB,,V“ direktorius, nesiėmė reikiamų veiksmų, kad statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 21, Vilniuje, būtų užtikrintos saugios darbo sąlygos, tai yra jis pažeidė kaltinamajame akte išvardytų teisės aktų nuostatas, dėl to 2017 m. lapkričio 2 d. apie 9.40 val. prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 21, nuo techninės elektros poveikio žuvo UAB,,A“ darbuotojas J. T.. Taigi, visos BPK 219 straipsnyje nustatytos būtinos aplinkybės kaltinamajame akte nurodytos, pats kaltinimas yra suformuotas pakankamai aiškiai ir konkrečiai, todėl teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog jis neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir taip pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Nors teismai pripažino, kad kaltinamojo akto formuluočių, jame nurodytų teisės aktų, kuriuos nuteistasis kaltinamas pažeidęs, nuostatų supratimas reikalauja tam tikrų specifinių žinių, tačiau byloje buvo nustatyta, kad A. G. yra įgijęs statybos inžinerijos aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nagrinėjamu laikotarpiu jis ėjo UAB „V“ direktoriaus pareigas, o šios bendrovės veiklos sritis buvo daugiabučių namų statyba. Be to, viso proceso metu jam teisinę pagalbą teikė pasirinktas gynėjas, todėl šie argumentai teismų pagrįstai buvo įvertinti kaip jo subjektyvi gynybinė pozicija. Kasatoriaus nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis nedaro jų nepagrįstų, o jų sprendimų – neteisėtų, nuorodos į galimus nekaltumo prezumpcijos pažeidimus yra deklaratyvaus pobūdžio. Kasatoriaus manymu, teismų sprendimuose suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kritiškai vertinamos byloje pateiktų specialistų išvados bei specialistų paaiškinimai, liudytojų parodymai, kitos faktinės bylos aplinkybės nurodant, kad byloje vertinti įrodymai yra nagrinėti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas taisykles ir todėl turėjo būti nevertinami arba vertinami nuteistojo naudai. Prokuroro manymu, tokie kasacinio skundo argumentai yra pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo A. G. veiksmuose. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. G. kaltę, motyvuotai pasisakė dėl gynybos išsakytų argumentų, tarp jų ir dėl pirmiau nurodytos gynybos versijos. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, atsakė į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kurių dauguma yra kartojama ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs nuteistojo A. G. parodymus, liudytojų parodymus, specialisto išvadas bei jų paaiškinimus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jų turinį, lygino šiuos parodymus tarpusavyje, analizavo juos kitų įrodymų kontekste ir motyvuotai argumentavo, kodėl būtent taip vertino byloje surinktus įrodymus. Konstatuotina, kad Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

3.4. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teismai nustatė remdamiesi byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, laikydamiesi įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

3.5. Kasatoriaus kasaciniame skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai. BPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Todėl įrodymų įvertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimą galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2022 m. birželio 17 d. nutartimi taip pat pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog visas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai ir klaidų, kvalifikuodamas A. G. padarytus veiksmus, paskirdamas jam bausmę ir išspręsdamas byloje pateiktus civilinius ieškinius, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė byloje esančių įrodymų visuma. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, akivaizdu, kad nustatytos faktinės veikos aplinkybės patvirtino, jog nuteistasis A. G., būdamas statytojos UAB,,V“ atstovas, aiškiai suvokė statybos darbų elektros oro linijos zonoje atlikimo riziką, numatė, kad dėl to gali kilti grėsmė objekte dirbančių asmenų sveikatai ir gyvybei, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti, nes nesiėmė priemonių, kad dar iki statybos pradžios oro linija būtų iškelta arba elektros srovė būtų išjungta. A. G. veikė neatsargia kaltės forma, kuri pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu, ir yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių padarinių, t. y. UAB „A“ darbuotojo J. T. žūties. Iš skundo turinio matyti, kad kasaciniame skunde kasatorius iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes dalyje dėl neva padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingą jų vertinimą. Galima preziumuoti, kad šie kasacinio skundo argumentai yra traktuotini kaip byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas kasatoriui ir jo ginamajam naudinga linkme ir plačiau nesvarstytini, nes nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, juolab kad minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Teigti, kaip tai daro kasatorius, kad dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimai, nėra pagrindo.

3.6. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Todėl teigti, kad teismai priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus dėl to, jog ne taip, kaip to nori nuteistasis ar jo gynėjas, vertino surinktus įrodymus, nėra pagrindo. Didžioji dalis kasacinio skundo būtent tam ir skirta. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis ar jo gynyba, pats savaime nėra Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, dėl kurio šiuo atveju derėtų naikinti priimtus teismų sprendimus.

3.7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas savo sprendime neatsakė į apeliaciniame skunde keltus klausimus, šie klausimai, jo manymu, net nebuvo išnagrinėti ar išnagrinėti netinkamai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Šiuo atveju apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai – buvo atsakyta į esminius skundo argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu, todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.

3.8. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, įvertinus Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus, konstatuotina, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinami ar keičiami teismų sprendimai, nėra nustatyta. Kasatoriui paskirta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, civilinio ieškinio klausimai tinkamai išspręsti pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. Kaupo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Taikant šio nusikaltimo sudėtį, būtina nustatyti tris esminius objektyviuosius požymius: 1) veiką (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiančius veiksmus ar neveikimą); 2) padarinius (kito žmogaus mirtį); 3) priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Minėta nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo nerūpestingumo arba nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnis). Specialios elgesio saugumo taisyklės pažeidimas neatsargaus gyvybės atėmimo sudėtyje yra nurodytas kaip šį nusikaltimą kvalifikuojanti ir didesnį jo pavojingumą rodanti aplinkybė. Specialios elgesio saugumo taisyklės, kurių nesilaikymas prisideda prie žmogaus žūties, gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalaus) pobūdžio teisės aktais. Tokios taisyklės paprastai nustatomos veiklos srityse, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai ar gyvybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017, 2K-206-303/2019 ir kt.).

6. Kasaciniame skunde ginčijamas BK 132 straipsnio 3 dalies taikymas netinkamo priežastinio ryšio nustatymo aspektu, teigiant, kad A. G. veiksmai, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, gali būti priskiriami prie nelaimingo atsitikimo aplinkybių, tačiau jos nėra nelaimingo atsitikimo priežastys. Teismų nurodomos aplinkybės, kad A. G. nesilaikė teisės aktų, buvo tik sąlygos, turėjusios įtakos nelaimingam atsitikimui. Nagrinėjamoje byloje tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl UAB „F“ darbų vadovo bei darbų vykdytojo D. G., UAB „T“ direktoriaus ir UAB „A“ direktoriaus A. V. bei darbuotojo J. T. elgesio. Tarp teismų A. G. priskirtų pažeidimų ir nelaimingo atsitikimo yra atsitiktinis priežastinis ryšys. Šie argumentai nepagrįsti.

7. Pažymėtina, kad teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminga ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTk3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-597/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-597/2007">2K-597/2007</a>, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši atsakomybė dėl neatsargaus gyvybės atėmimo gali kilti ir keliems subjektams tiek pagal bendrąją (BK 132 straipsnio 3 dalis), tiek pagal tik darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims taikytiną normą (BK 176 straipsnis). Šioje byloje sprendžiamas A. G. atsakomybės klausimas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisakys dėl galimų kitų kasatoriaus nurodomų subjektų atsakomybės.

8. Svarbus argumentas konstatuojant priežastinį ryšį šioje byloje yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskyrė tuo, jog būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Nuteistasis A. G., būdamas statytojos UAB,,V“ direktorius, aiškiai suvokė statybos darbų elektros oro linijos apsaugos zonoje atlikimo riziką, tačiau priemonės, kurių jis ėmėsi, kad dar iki statybos pradžios oro linija būtų iškelta arba elektros srovė būtų išjungta, buvo aiškiai nepakankamos, dėl to ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Pagal statybas reglamentuojančių teisės aktų esmę ir prasmę bei šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, ši pareiga (užtikrinti saugią aplinką statybvietėje) teko statytojai (užsakovei) UAB,,V“, atstovaujamai direktoriaus A. G..

9. Tiek statybą tiesiogiai reglamentuojantys (Statybos įstatymas, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai, statybos techniniai reglamentai ir kt.), tiek kiti susiję teisės aktai (Civilinis kodeksas, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas ir kt.) nustato daug pareigų statybų procese dalyvaujantiems subjektams. Tinkamas šių nuostatų laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų, užtikrinančių, kad statybos vyktų saugiai, nekeltų pavojaus tiesiogiai jose dalyvaujantiems asmenims ar aplinkiniams.

10. Sisteminė teisės normų (Statybos įstatymo 2 straipsnio 75, 79, 99 punktų, 14 straipsnio, 18 straipsnio 9 dalies, statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ (toliau – STR) 4.7, 4.8, 15, 30, 32–34, 36 punktų) analizė leidžia daryti išvadą, kad visais atvejais vykdant statybas turi būti paskirtas asmuo, atsakingas už viso statybų proceso konkrečiame objekte kontrolę, prižiūrintis statybų eigą, koordinuojantis vykdomus darbus, užtikrinantis teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir, be kita ko, darbuotojų saugą. Toks asmuo paprastai yra statinio statybos vadovas, išskyrus atvejus, kai darbai vykdomi ūkio būdu ir statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo, kuris pagal įstatymo reikalavimus turi teisę vadovauti statybai (Statybos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis).

11. Tuo atveju, kai statybos vykdomos rangos būdu, paskirti statinio statybos vadovą yra rangovo pareiga (Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „V“, atstovaujama direktoriaus A. G., įvairiems darbams statybų objekte Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, atlikti buvo sudariusi daug rangos sutarčių su įvairiomis rangovėmis (UAB „S“, UAB „P“, UAB „M“, UAB „J“, UAB „D“, UAB „C“, UAB „F“ ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad nė viena rangos sutartis nebuvo sudaryta dėl viso aptariamo objekto statybų – su įmonėmis buvo sudaromos sutartys dėl atskirų konkrečių darbų. Taigi, nė viena šių įmonių neturėjo nei pareigos, nei teisinio pagrindo ar įgaliojimų skirti statinio statybos vadovą visam statybų objektui (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje.

12. Nesant vieno rangovo visam objektui (generalinio rangovo), pareiga skirti statinio statybos vadovą liko užsakovei – UAB „V“, atstovaujamai A. G.. Šios pareigos A. G. neįvykdė – statinio statybos vadovo nepaskyrė (nepasamdė) ir, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, pats de facto (faktiškai) atliko statinio statybos vadovo pareigas. Tai patvirtina liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga apie aktyvų A. G. vaidmenį sprendžiant su statybomis susijusius einamuosius klausimus, priimant sprendimus ir kt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. G. neužtikrinus, jog statybų objektas (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, būtų tinkamai prižiūrimas (t. y. nesant statinio statybų vadovo arba vieno rangovo (generalinio rangovo), atsakingo už visą objektą), jam atiteko ir visa su tokiu neveikimu susijusi rizika, taigi ir įstatymais statinio statybos vadovui priskiriamos pareigos (tarp jų ir pareiga užtikrinti saugų darbą, STR 36.12 punktas) bei tokių pareigų nevykdymo pasekmės.

13. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad A. G. negalėjo pažeisti kaltinamajame akte bei teismų sprendimuose nurodytų teisės aktų reikalavimų, nes šie jam netaikytini. Priešingai nei nurodo kasatorius, iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) turinio matyti, kad šios taisyklės taikomos ir statinio statytojui (užsakovui). Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 1 punkte nurodyta, kad šios taisyklės nustato, be kita ko, ir žemės savininkų bei naudotojų, kitų trečiųjų asmenų teises ir pareigas, vykdant veiklą elektros tinklų apsaugos zonose. Taisyklės taikomos projektuojant, statant ir eksploatuojant elektros tinklus nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir vykdant bet kokią veiklą elektros tinklų apsaugos zonų ribose bei arti jų (2 punktas).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pastolių demontavimo darbai buvo vykdomi elektros tinklų apsaugos zonos ribose, jie buvo vykdomi A. G. nurodymu ir esant jo atsakomybei, taigi, šių taisyklių nuostatos jam taikomos pagrįstai. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 1 punkte nurodyta, kad šios taisyklės nustato saugos reikalavimus eksploatuojant elektros įrenginius ir yra privalomos elektros energijos gamintojams, perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams, asmenims, eksploatuojantiems elektros įrenginius, elektros energijos vartotojams. Nagrinėjamu atveju 10 kV elektros įtampos laidas buvo įrengtas statybvietės, už kurią (ir visus joje esančius objektus) tiesiogiai atsakingas buvo nuteistasis A. G., teritorijoje. Taigi, visi nurodyti teisės aktai galėjo būti ir pagrįstai buvo taikomi A. G..

15. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad nuteistasis A. G. negalėjo pažeisti ir Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto reikalavimų, nes šių taisyklių paskirtis yra apsaugoti elektros tinklus, užtikrinti jų tinkamą ir saugų eksploatavimą; taip pat kad Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punktas nustato ne tik reikalavimą elektros oro liniją iškelti už statybvietės ribų arba elektros srovę išjungti, bet ir alternatyvą, t. y., jei to negalima padaryti, oro liniją reikia atitverti ar pažymėti ženklu, kad į šią teritoriją nepatektų transporto priemonės ir įrenginiai. Jeigu statybvietėje transporto priemonėms reikia važiuoti pro oro liniją, turi būti įrengti įspėjamieji ženklai ir kabantieji aptvarai. Elektros tinklų apsaugos taisyklių tikslas yra ne tik apsaugoti elektros tinklus, bet ir užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams (Taisyklių 2 punktas). Aplinkybes dėl atitvarų ir įspėjamųjų ženklų įrengimo statybvietėje išsamiai aiškinosi pirmosios instancijos teismas – buvo nustatyta, kad atitvarai ir įspėjamieji ženklai nebuvo įrengti.

16. Sutiktina su kasatoriaus argumentais, kad aptariamų teisinių nuostatų (Elektros tinklų apsaugos taisyklių ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais)) paskirtis nėra apskritai uždrausti bet kokių darbų vykdymą elektros tinklų apsaugos zonose. Šio reguliavimo paskirtis yra užtikrinti apsaugą – tiek pačių elektros tinklų, tiek asmenų, dirbančių, esančių atitinkamose (pavojingose) zonose, – užkertant kelią nelaimingiems atsitikimams, sumažinant rizikas. Šiuo atveju, kaip minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes būtent A. G. teko atsakomybė už tai, kad statybvietėje darbai būtų vykdomi saugiai, jam teko atsakomybė tinkamai įvertinti rizikas ir nuspręsti, kokie darbai ir kokiu atstumu nuo statybvietėje esančio laido su 10 kV elektros įtampa yra galimi.

17. Bylos duomenys patvirtina, kad A. G. suprato darbų vykdymo šalia elektros laido rizikas, ėmėsi veiksmų, kad šis laidas būtų iškeltas, kėlė šią problemą pasitarimuose su rangovais, dėl laido iškėlimo aktyviai bendravo su ESO. Tačiau, nepaisydamas to, nesiėmė priemonių, kad jokie darbai nesaugiu atstumu nuo laido nebūtų vykdomi, priešingai – aktyviai skatino rangovę (UAB „F“) darbus minėtoje zonoje tęsti: 2017 m. spalio 31 d. pasitarimo metu jis R. S. įteikė rašytinę pretenziją dėl darbų vėlavimo, nurodė, kad jo vėlavimas vėlina bendrą objekto užbaigimo terminą, ir paragino imtis papildomų priemonių; pabrėžė, kad jiems gali grėsti baudos; techninės priežiūros vadovė L. Š. pasakė, kad rangovės pastoliai trukdo sumontuoti lauko duris į elektros skydinę ir trukdo patekti į pastatus, todėl reikia kuo skubiau pastolius išmontuoti; nors ESO rangovės atstovas G. M. nurodė, kad elektros linijos išjungimą planuoja atlikti lapkričio 15 d., buvo nuspręsta pastolius, kurie yra prie vidurinio namo (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini) g. 21, prie šio namo ir įvyko nelaimingas atsitikimas), taip pat kurie trukdo patekti į pastatus ir sumontuoti elektros skydinės duris, nuardyti lapkričio 2 ir 3 d.; R. S., A. G. girdint, kažkam paskambino ir davė nurodymą pradėti pastolių išmontavimo darbus; L. Š. protokole užregistravo rangovės UAB „F“ pastolių ardymo terminus. Taigi, žinodamas visus rizikos veiksnius, A. G. ne tik nesustabdė pastolių ardymo darbų 10 kV elektros įtampos laido apsaugos zonoje anksčiau, nei ši linija buvo išjungta, bet ir pats tiesiogiai skatino minėtus darbus atlikti kuo greičiau, įteikdamas rangovei pretenziją ir primindamas apie gresiančias baudas.

18. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. G. buvo atsakingas už statybvietėje (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, vykstančių procesų priežiūrą, įskaitant darbų saugos užtikrinimą, tačiau, pažeisdamas jam teisės aktais nustatytas pareigas, neužtikrino, kad darbai 10 kV elektros įtampos laido apsaugos zonoje būtų vykdomi saugiai arba, nesant galimybės to užtikrinti, apskritai nebūtų vykdomi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad priežastinis ryšys tarp pasekmių (J. T. mirties) ir A. G. veiksmų (neveikimo) nustatytas tinkamai, kaip ir kiti BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

19. Kasatoriaus teigimu, teismai bylą nagrinėjo pagal esminių BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, iš kurio neaišku, kokius konkrečius veiksmus padarė (nepadarė) nuteistasis.

20. Baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikalstamų veikų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo bei nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais.

21. Baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjantis bylą (pirmosios ar apeliacinės instancijos) teismas tuo atveju, kai nustato, kad kaltinamasis aktas neatitinka esminių jam keliamų BPK reikalavimų, sprendžia klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui pažeidimams (trūkumams) pašalinti.

22. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYxLTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-161-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-161-511/2016">2K-161-511/2016</a>, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-146/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-146/2012">2K-146/2012</a>, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019, 2K-77-489/2022). Pagal teismų praktiką teismas turi apsvarstyti bylos perdavimo prokurorui klausimą, kai kaltinamajame akte kaltinamajam inkriminuojamos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra procesinės galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-398/2013">2K-7-398/2013</a>, 2K-214-139/2015).

23. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų, dėl kurių nėra galimybės suprasti, kokių konkrečių veiksmų atlikimu ar neatlikimu kaltinamas A. G., ir dėl to efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Iš kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių matyti, kad A. G. buvo kaltinamas tuo, jog jis, būdamas statytojos (užsakovės) atstovas, turėjo pareigą pasirūpinti, kad statybų objekte (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, būtų statinio statybos vadovas, t. y. arba pats jį paskirti (pasamdyti), arba visam nurodytam statybų objektui pasamdyti rangovą (generalinį rangovą), kuriam tokiu atveju ir būtų perėjusi pareiga skirti statinio statybos vadovą. To nepadaręs, A. G. pats privalėjo užtikrinti darbų saugą aptariamame objekte. Šios pareigos apėmė ir pareigą pasirūpinti, kad atliekant pastolių ardymo darbus 10 kV elektros įtampos laido apsaugos zonoje elektros oro linijos pagal galimybes būtų iškeltos už statybvietės ribų; to negalint padaryti – kad elektros srovė būtų išjungta (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punktas); užtikrinti, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo nebūtų statomi, remontuojami, rekonstruojami ar griaunami statiniai (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punktas); užtikrinti, kad būtų laikomasi saugaus atstumo nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kV, t. y. 0,6 m (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedas).

24. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog jame yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar A. G. veika atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y.: veika (kaltinamajame akte nurodytus teisės aktų reikalavimus pažeidžiantis A. G. neveikimas); 2) padariniai (kito žmogaus mirtis); 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų ar kad kaltinimas neaiškus. Grįsdamas teiginius dėl neaiškaus kaltinimo, kasatorius nurodo, kad kaltinimo formuluotės išdėstytos komplikuotai. Tačiau pažymėtina, kad tokį kaltinimo turinį iš esmės lemia statybų sritį reguliuojančių teisės aktų turinys, t. y. atitinkamais teisės aktais subjektams nustatytos taisyklės ir reikalavimai. Šiuo atveju, kaip teisingai atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, A. G. yra įgijęs statybos inžinerijos aukštąjį universitetinį išsilavinimą; bylai aktualiu laikotarpiu jis ėjo UAB „V“ direktoriaus pareigas, o šios bendrovės veiklos sritis buvo daugiabučių namų statyba, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. G. nebūtų supratęs, išmanęs jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų turinio.

25. Taip pat, priešingai nei nurodo kasatorius, nuteistasis A. G. nebuvo verčiamas įrodinėti, kad nepažeidė kitiems subjektams priskirtinų pareigų, – aptartos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šios konkrečios kaltinamajame akte nurodytos pareigos pagal nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją priskirtinos būtent A. G.. Taip pat jau aptarta, kad byloje nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp šių pareigų pažeidimo ir J. T. mirties. Todėl kitų asmenų galimai padaryti pažeidimai A. G. kaltei įtakos neturi.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, jame išdėstyti ir atskleisti pagrindiniai A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai ir aplinkybės.

27. Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir išėjo už prokuroro A. G. pareikšto kaltinimo ribų, t. y. pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino A. G. ne tik pažeidus trijų kaltinamajame akte nurodytų teisės normų reikalavimus, bet ir padarius kitas nusikalstamas veikas: 1) neužtikrinus darbų saugos reikalavimų laikymosi statybvietėje (duomenys neskelbtini) gatvėje; 2) pažeidus Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 14 punkto reikalavimą; 3) statybvietėje nepastačius įspėjamųjų ženklų apie veikiančią elektros oro liniją. Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad A. G. „pažeidė kaltinamajame akte išvardintų teisės aktų nuostatas“, rodo, jog teismas A. G. apkaltino ne tik trijų minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimu, bet ir tuo, kad jis pažeidė kaltinamajame akte išvardytų kitų teisės aktų nuostatas, t. y. padarė darbo inspektoriaus surašyto tyrimo akte nurodytus jo nustatytus aštuonis darbo teisės aktų reikalavimų pažeidimus, energetikos inspektoriaus tyrimo akte nurodytus jo nustatytus pažeidimus, specialisto išvadoje nurodytus įvairius kitų teisės aktų pažeidimus.

28. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad A. G. buvo nuteistas ne tik už trijų konkrečių teisės normų, išvardytų jam pareikštame kaltinime, (t. y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo), bet ir už įvairių kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus. Tokie teiginiai prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek šioje byloje teismų priimtų sprendimų turiniui.

29. Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktos nuorodos į Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 14 punkto reikalavimus pasisakyta ir apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje, konstatuojant, kad šios normos nurodymas nuosprendyje buvo perteklinis, tačiau tai nelėmė išvados dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir kaltinimo ribų neišplėtė. Su tokiomis teismo išvadomis sutiktina. Taip pat nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo teiginį, jog A. G. „pažeidė kaltinamajame akte išvardintų teisės aktų nuostatas“, vertinti kaip nuorodą į kitus kaltinamajame akte paminėtus teisės aktus (nurodytus darbo inspektoriaus surašytame tyrimo akte, energetikos inspektoriaus tyrimo akte, specialisto išvadoje). Apeliacinės instancijos teismas nutarties 7 pastraipoje aiškiai išdėstė, už kokių teisės aktų nuostatų pažeidimus A. G. yra nuteistas.

30. Pažymėtina, kad statybos yra daugialypis procesas, kurio įvairius (techninius, teisinius, saugos ir kt.) aspektus reguliuoja specifiniai teisės aktai. Sprendžiant klausimus, susijusius su atsakomybės už šių teisės aktų nuostatų pažeidimus taikymu, atskirų subjektų atsakomybės ribų apibrėžimu, platesnė teisės aktų turinio analizė ir aiškinimas teismų sprendimuose yra neišvengiami. Tačiau tam tikrų statybas reglamentuojančių nuostatų turinio aptarimas teismų priimtuose sprendimuose savaime nereiškia, kad A. G. buvo inkriminuoti visų aptartų ar paminėtų teisės normų pažeidimai. Iš teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad kaltinimą A. G. apibrėžia trys pirmiau nurodytos teisės normos (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punktas; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punktas; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedas). Būtent dėl šių teisės normų pažeidimo A. G. ir buvo kaltinamas bei nuteistas, o kitų (susijusių) teisės normų turinio analizė teismo nuosprendyje ar tam tikrų faktinių aplinkybių tyrimas (pvz., dėl atitvarų ir įspėjamųjų ženklų įrengimo statybvietėje) sietini su teismo siekiu išsiaiškinti tikrąsias veikos aplinkybes ir nustatyti, kas atsakingas už konkrečių pirmiau nurodytų taisyklių laikymąsi.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė nuostatas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo teisme ribas, nepagrįstai išplėtė kaltinimo ribas, inkriminuodami A. G. skirtingus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ir taip pažeidė jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas.

32. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teisėja V. Šelmienė, nagrinėdama bylą, buvo šališka: viešai pareiškė užuojautą nukentėjusiesiems; kaltinamąjį A. G. viešai įžeidė pasakydama, kad „kaltinimo nesupranta tik nepakaltinami asmenys“, viso posėdžio metu demonstravo negatyvų požiūrį į A. G., akivaizdžiai palaikydama ir plėtodama tyrėjų sukonstruotą kaltinimo A. G. versiją.

33. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>).

34. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismas privalo būti visiems proceso dalyviams nešališkas, be kita ko, teismo posėdžio metu neturi rodyti susierzinimo, privalo vengti visko, kas gali sudaryti įspūdį, kad teismas iš anksto turėjo nusistatymą dėl bylos baigties. Teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teismas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimo, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-16-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-16-489/2017">2K-16-489/2017</a>, 2K-324-788/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNDg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-489/2018">2K-96-489/2018</a>, 2K-101-303/2020).

35. Kita vertus, ne bet koks tokio pobūdžio teisėjo etikos reikalavimų galimai neatitinkantis teisėjo elgesys proceso metu, nors ir sukėlęs neigiamų proceso dalyviams emocijų, objektyviai reiškia ir teismo nešališkumo trūkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNDg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-489/2018">2K-96-489/2018</a>; taip pat žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Ilnseher prieš Vokietiją, peticijų Nr. 10211/12 ir 27505/14, 287–290 punktus; 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo byloje Chim ir Przywieczerski prieš Lenkiją, peticijų Nr. 36661/07 ir 38433/07, 159–178 punktus; 2008 m. liepos 22 d. sprendimo byloje Panasenko prieš Portugaliją, peticijos Nr. 10418, 65–69 punktus). Vertinimas šiuo aspektu atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju laikantis pirmiau išdėstytų bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į konkretų teisėjo elgesį bei visumą kitų bylos aplinkybių.

36. Nagrinėjamoje byloje tam tikri bylą nagrinėjusios teisėjos V. Šelmienės pasisakymai (akcentuoti kasaciniame skunde) galėtų kelti klausimų dėl teisėjos elgesio atitikties teisėjų etikos reikalavimams, tačiau bylos duomenys, kuriuose atsispindi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eiga (posėdžio protokolai, posėdžio garso įrašai), nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teisėja bylą nagrinėjo šališkai, turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties. Klausimų proceso dalyviams uždavimas (atsižvelgiant ir į jų pobūdį bei turinį) šiuo konkrečiu atveju vertintinas kaip siekis išsamiai išnagrinėti bylą, o ne teisėjos šališkumo požymis.

37. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus teiginiai, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališka teisėja.

Dėl BPK 20, 305, 320 straipsnių pažeidimo, specialisto išvados ir paaiškinimų vertinimo

38. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje teismai padarė itin daug esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų: A. G. kaltę grindė nepagrįstai sureikšmindami prieštaringus liudytojų parodymus bei specialisto T. D. išvados, paaiškinimų tyrėjui ir parodymų teisme atskirus teiginius, tik kaltinančius A. G.; atstumas nuo pastato iki laido buvo pamatuotas neleistinu būdu; teismai nevertino svarbių aplinkybių, rodančių, kad savivaldybė, išduodama leidimą statyti gyvenamuosius namus Smalinės kaime (vėliau pavadinta (duomenys neskelbtini) g.), įvertino duomenis apie esančią 10 kV elektros oro liniją ir jos apsaugos zoną. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, dauguma nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo surašytų teiginių (citatų) atitinka būtent nuteistojo A. G. tyrėjams ir teismui dėstomus argumentus, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

39. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Nuosekliai formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>, 2K-126-387/2022).

40. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-10-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-10-976/2016">2K-10-976/2016</a>, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018).

41. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai padarė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi reikšmingi duomenys buvo išsamiai ištirti, nuosprendyje pasisakyta dėl šių duomenų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės. Darydami išvadas byloje spręstinais klausimais, teismai rėmėsi visų bylos duomenų visuma (liudytojų parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga ir kt.), nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikdami išskirtinės reikšmės ar pranašumo prieš kitus. Toks įrodymų vertinimas ir teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK reikalavimus.

42. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymas ekspertizės aktams ir specialistų išvadoms nesuteikia prioriteto prieš kitus įrodymus, ekspertizių aktai ir specialistų išvados vertintini kartu su kitais įrodymais ir jiems taikomos tos pačios įrodymų vertinimo taisyklės, atsižvelgiant į šios rūšies įrodymų šaltinio specifiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU3LTY5Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-257-697/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-257-697/2022">2K-257-697/2022</a>).

43. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų nuosprendžio bei nutarties turinio matyti, kad šios nuostatos buvo tinkamai laikomasi. Teismai daug dėmesio skyrė visų bylos duomenų analizei ir vertinimui, aptardami jų tarpusavio ryšį, tvirtinamas arba paneigiamas aplinkybes, įskaitant ir aptariamos specialisto išvados vertinimą. Šiuo atveju būtent kasatorius specialisto išvadą vertina akcentuodamas atskirus teiginius, tačiau nevertina visumos, t. y. pačios išvados ir paskesnių specialisto paaiškinimų. Atmestini ir kasatoriaus argumentai, kad specialistas T. D., išvadoje analizuodamas teisės aktų turinį, peržengė savo kompetencijos ribas. Specialisto atliekamas tyrimas dėl darbų saugos reikalavimų pažeidimo neišvengiamai susijęs su teisės aktais, nustatančiais atitinkamus reikalavimus. Taigi, šių teisės aktų turinio analizės pateikimas išvadoje nėra specialisto kompetencijos ribų peržengimas. Galutinį sprendimą dėl asmens atsakomybės ribų, jo kaltės priima bylą nagrinėjantis teismas, atitinkamą išvadą įvertinęs kitų bylos duomenų kontekste.

44. Nagrinėjamos bylos duomenų visumos pagrindu buvo nustatyta, kad pastolių ardymo darbai buvo atliekami elektros tinklų apsaugos ir pavojingoje zonoje, nesant galimybės šiuos darbus atlikti saugiai ir negavus raštiško šiuos tinklus eksploatuojančių subjektų leidimo. Taigi, šiuo atveju kasatoriaus teiginiai, kad savivaldybė, išduodama leidimą statyti gyvenamuosius namus Smalinės kaime (vėliau pavadinta (duomenys neskelbtini) g.), įvertino duomenis apie esančią 10 kV elektros oro liniją ir jos apsaugos zoną, neatitinka tikrovės. Atitinkamas leidimas vykdyti darbus elektros tinklų apsaugos zonoje turėjo būti gautas iš elektros tinklus eksploatuojančių asmenų (šiuo atveju ESO), o ne savivaldybės. Teismų sprendimuose aptartas teisės aktais keliamų reikalavimų tokiems darbams turinys, taip pat liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys apie tai, kaip realiai statybvietėje (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, buvo vykdomi darbai. Šių duomenų pagrindu nustatyti atitinkami teisės normų pažeidimai, lėmę pavojingų padarinių (asmens mirties) kilimą, ir už šiuos pažeidimus atsakingas asmuo (A. G.).

45. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dauguma argumentų, kuriais grindžiami teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo teismų nuosprendyje bei nutartyje, susiję būtent su kasatoriaus pateiktu nuteistajam palankiu bylos duomenų ir teisės aktų turinio interpretavimu. Kaip minėta, vien proceso dalyvių nesutikimas su teismų pateiktu bylos duomenų vertinimu ir sprendimuose padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo konstatuoti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą bei teismų sprendimų turiniui keliamus reikalavimus, pažeidimų.

46. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo gynėjo pateiktą apeliacinį skundą, atsakė į esminius skundo argumentus, susijusius tiek su nagrinėjamai situacijai taikytinomis teisinėmis nuostatomis, jų turinio interpretavimu, priežastinio ryšio nustatymu, tiek ir su tam tikrų bylos duomenų (liudytojų parodymų, specialisto išvados) patikimumu ir vertinimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-697/2020">2K-274-697/2020</a>).

47. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems priteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą subsidiariai iš civilinės atsakovės bankrutuojančios UAB „V“ ir A. G., nors nagrinėjamoje byloje nuteistajam A. G. nebuvo pareikštas civilinis ieškinys, taigi, teismai neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Su tokiais kasatoriaus argumentais sutiktina.

48. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus.

49. Teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-3987/2013, 2K-7-22-699/2017). Teisė būti išklausytam apima ne tik kaltės ar nusikalstamos veikos požymių nustatymo klausimus, bet ir kitus reikšmingus aspektus, susijusius su nagrinėjama byla, įskaitant ir asmens pareigą atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

50. Nagrinėjamoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu nukentėjusieji prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „V“, būtent ši įmonė buvo pripažinta civiline atsakove byloje. Net ir papildžius civilinį ieškinį bei nukentėjusiųjų atstovui advokatui Karoliui Barysui prašant tenkinti civilinį ieškinį baigiamųjų kalbų metu, A. G. kaip civilinis atsakovas nebuvo nurodomas.

51. Taigi, nuteistajam A. G. jokie reikalavimai šiuo ieškiniu pareikšti nebuvo, o atsižvelgiant į tai, kad toks reikalavimas viso proceso metu nuteistajam reiškiamas nebuvo, jis neturėjo pareigos numatyti, atspėti, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas ir iš jo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems ne tik iš civilinės atsakovės UAB „V“, bet ir iš nuteistojo A. G. subsidiariai ne tik peržengė pareikšto reikalavimo ribas, bet ir pažeidė nuteistojo teisę būti išklausytam šiuo nagrinėjamoje byloje reikšmingu aspektu bei buvo akivaizdžiai siurprizinis.

52. Nuteistojo gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde atskiro prašymo dėl civilinio ieškinio nėra, tačiau pateiktu skundu apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma A. G. išteisinti. Tuo atveju, kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-34/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-34/2010">2K-34/2010</a>, 2K-190-648/2018, 2K-251-495/2020).??????Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą.

53. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista nuteistojo teisė būti išklausytam dėl civilinio ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė ir dėl civilinio ieškinio apskritai nepasisakė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas.

54. Apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Todėl šiuo atveju laikytina, kad byla nebuvo tinkamai patikrinta pagal paduoto apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma A. G. išteisinti (taigi, ginčijamas viso pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas visais su tuo susijusiais aspektais), ribas. Atsižvelgiant į tai, naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo subsidiaraus priteisimo iš A. G., ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo kasacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo subsidiaraus priteisimo iš A. G. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas