Civilinė byla Nr. 3K-3-573/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.4
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pareiškimo esmė
J. R. nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 17 d. mirė L. Ž.–Ž. ir testamentu jam paliko visą savo turtą. Pareiškėjas 1997 metais kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių į testatorės motinos M. Ž.–Ž. (Ž.) iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą ir pastatus su priklausiniais atkūrimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakė pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į nurodytą turtą, nes manė, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir nurodė, jog turi būti teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad testatorė buvo M. Ž. teisių perėmėja. Pareiškėjas mano, kad turi teisę atkurti nuosavybės teises į nurodytą turtą, nes testatorė L. Ž. buvo vienintelė savo motinos turto įpėdinė jos mirties dieną, priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti, taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į testatorės motinos valdytą žemės sklypą pateikti. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.
Ieškovas, remdamasis CK 5.51 straipsnio 1 dalimi, 1964 m. CK 587 straipsniu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad L. Ž.–Žemaitytė buvo savo motinos M. Ž.–Ž. teisių perėmėja; 2) kad L. Ž.–Ž. testamentu paliko pareiškėjui visą savo turtą, taip pat teisę atkurti nuosavybės teises.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 6 d. sprendimu patenkino pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus: kad L. Ž.–Ž. buvo savo motinos M. Ž.–Ž. teisių perėmėja; kad L. Ž.–Ž. 1993 m. rugsėjo 10 d. testamentu paliko pareiškėjui visą savo turtą, taip pat teisę atkurti nuosavybės teises. Teismas nurodė, kad šie juridiniai faktai reikalingi pareiškėjui nuosavybės teisėms atkurti. Įvertinęs byloje nustatytus faktus, teismas padarė išvadą, kad jie ir pateikti įrodymai yra teisinis pagrindas pareiškėjo prašomiems juridiniams faktams nustatyti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui tomis pačiomis sąlygomis atkurtos nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini). Teismas manė, kad suinteresuotas asmuo neįrodė aplinkybės, jog yra pagrindas pareiškimui atmesti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 5 d. sprendimu patenkino Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą ir atmetė prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1991 m. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991 m. Atkūrimo įstatymas). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėjui teismo sprendimas sukels teisines pasekmes, nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu šioje byloje taikomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio l dalies 5 punktas. Remdamasis kasacinio teismo praktika apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad prašomi nustatyti faktai pareiškėjui neturės juridinės reikšmės, nes pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį jis negali būti pretendentas nuosavybės teisėms atkurti. Teismo manymu, taip yra dėl to, kad pareiškėjas nėra iki nacionalizacijos buvusios savininkės duktė, o ši (testatorė) nepateikė prašymo nuosavybės teisėms atkurti (CPK 263 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta byloje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-474/2001). Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepriskiriamas prie asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į tetos turtą. Remdamasis tuo, kad L. Ž.–Ž. 1993 m. testamentas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos (toliau – Tvarka) 12 punktą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, jog testatorė nurodytu testamentu pareiškėjui paliko visą savo turtą, taip pat teisę atkurti nuosavybės teises), pažeidė Atkūrimo įstatymo nuostatas, nes nuosavybės teisių atkūrimo santykiams netaikomos bendrosios paveldėjimo teisės normos. Teismas taip pat manė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises yra asmeninė turtinė teisė, kurios pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį negalima paveldėti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, testamentu negali būti palikta teisė atkurti nuosavybės teises į žemę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas neturėjo vadovautis CK 5.1 straipsnio 3 dalimi, pažeidė CK 5.1 straipsnio 1 dalį, 1.112 straipsnio 2 dalį, todėl padarė neteisingą išvadą, kad testamentu negali būti palikta nepaveldima teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Taip pat teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad teisė atkurti nuosavybės teises yra turtinė teisė, po palikėjo mirties ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Tauragės apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-345/2005; 1999 m. birželio 21 d, nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. T. J., byla Nr. 3K-3-320/1999; 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Č. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-583/2000).
Vilniaus apygardos teismas pažeidė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes nepagrįstai pripažino, kad, asmeniui, kuris yra iki nacionalizacijos nuosavybės teise turtą valdžiusio savininko vaikas, per įstatyme nustatytą terminą nepateikus prašymo atkurti nuosavybės teises, jo testamentinis įpėdinis neturi teisės atkurti nuosavybės teises. Kasatorius mano, kad jam, kaip galėjusio būti pretendentu atkurti nuosavybės teises asmens įpėdiniui, taikomas nuosavybės teisių perėmėjo statusas, nes jis per įstatymų nustatytus terminus pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-178/2007).
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neteisingai citavo Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. birželio 13 d. raštą, kuriame nurodyta, kad kasatorius privalo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad jo testatorė paveldėjo visą savo motinos turtą.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad testatorės 1993 m. rugsėjo 10 d. testamentas, sudarytas pareiškėjo naudai, negali būti laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nes yra sudarytas po 1991 m. rugpjūčio 1 d., t. y. datos, kuri nustatyta Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos 12 punkte. Kasatorius mano, kad teismas pažeidė jo teises ir iškreipė įstatymų leidėjo valią, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyti testamentai neprivalo būti sudaryti iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. O. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-7-5/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.
Atsiliepime į kasacinį skundą Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių. Suinteresuoto asmens nuomone, nagrinėjamoje byloje negalima taikyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nes buvusios žemės savininkės teisių perėmėja mirė 1993 metais, kai pagal tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį atkurti nuosavybės teises buvo galima tik pačiai žemės savininkei ar jos dukteriai, bet šia teise duktė nepasinaudojo. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje 1993 m. testamentas nepatvirtina nuosavybės teisės, taip pat pritariama šią išvadą pagrindžiantiems teismo motyvams. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytų pretendentų nuosavybės teisėms atkurti sąrašas yra siauresnis už įpėdinių ratą pagal paveldėjimo teisės normas. Vilniaus apskrities viršininko administracija mano, kad L. Ž.–Ž. nėra nuosavybės teisių perėmėja pagal Atkūrimo įstatymą, nes nepateikė prašymo nuosavybės teisėms atkurti 1991 m. Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka. Atsiliepime pabrėžiama, kad testatorė turėjo asmeninę turtinę teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, bet ja nepasinaudojo, todėl šios negalima paveldėti.
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1936 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo aktu M. Ž. įsigijo 2,2706 ha žemės sklypą su dviem gyvenamaisiais namais, ūkiniais pastatais ir kitais priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), 1979 m. rugsėjo 9 d. mirė. Jos turtą paveldėjo duktė, kuri 1993 m. rugsėjo 17 d. mirė, palikdama 1993 m. rugsėjo 10 d. testamentu visą savo turtą sūnėnui (pareiškėjui). Kitoje civilinėje byloje Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 5 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad 2,2706 ha žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinio pastatas, Vilniuje, Pospieškos vietovėje, prie gatvės iš Pospieškos į Rulikiškes, kuriuos M. Ž. (Ž.)–Ž. įsigijo pagal 1936 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo aktą, yra tas pats turtas, kuris yra (duomenys neskelbtini). Teismas šį juridinį faktą nustatė kasatoriui nuosavybės teisėms atkurti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu atnaujino kasatoriaus praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti tam, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į M. Ž. (Ž.)–Ž. valdytą pirmiau nurodytą turtą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises asmenims, kuriems nuosavybės teisę perleido šio turto savininkai, bet toks perleidimas įvyko nesilaikant perleidimo metu įstatyme nustatytos formos ir tvarkos, taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Jeigu turto savininko teisių perėmėjas turtą paliko testamentu, tai asmuo, įgijęs teises pagal tokį testamentą, taip pat tampa nuosavybės teisių atkūrimo subjektu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Vieningą šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktiką kasacinis teismas yra suformavęs. Jeigu savininko teisių perėmėjas nebuvo pretendentas nuosavybės teisėms atkurti, o savininkas neišreiškė valios perleisti nuosavybės teises į grąžintiną žemę, tai savininko teisių perėmėjo mirties dieną teisė atkurti nuosavybės teises neatsiranda ir šio asmens turto paveldėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-504/2005). Nagrinėjamoje byloje priėmęs kasacine tvarka apskųstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo šios kasacinio teismo suformuotos praktikos.
Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo teta L. Ž.–Ž., pradėdama faktiškai valdyti mirusios motinos M. Ž.–Ž. turtą, buvo jos turtinių teisių perėmėja, o jis pagal L. Ž.–Ž. testamentą yra jos ir kartu M. Ž.–Ž. teisių perėmėjas. 1979 m. rugsėjo 9 d. M. Ž.–Ž. mirė. Tuo metu vienintelė jos įpėdinė buvo duktė L. Ž.–Ž., priėmusi motinos palikimą pradėdama turtą faktiškai valdyti. Taigi dėl paveldėjimo, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, L. Ž.–Ž., kaip įstatyminei įpėdinei, atsirado teisės ir pareigos (1964 m. CK 567 straipsnio 2 dalis, 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). M. Ž.–Ž. mirties dieną nuosavybės teise nevaldė 2,2706 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nes šis nebuvo atsiradusio palikimo masės dalis (1964 m. CK 567 straipsnio 2 dalis, 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). L. Ž.–Ž. nebuvo M. Ž.–Ž. teisių į ginčijamą žemės sklypą perėmėja. M. Ž.–Ž. jokiu sandoriu, kurio forma ir sudarymo tvarka galėjo neatitikti įstatymų reikalavimų, neperleido dukteriai teisių į žemės sklypą. L. Ž.–Ž. nuosavybės teisės į mirusios motinos paliktą turtą atsiradimo pagrindas atitinka palikimo metu galiojusius teisės aktus. Pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą L. Ž.–Ž. įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Vis dėlto ji iki mirties, t. y. 1993 m. rugsėjo 17 d., nepateikė prašymo dėl turto sugrąžinimo 1991 m. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl nepasinaudojo nurodyta teise ir netapo pretendente nuosavybės teisėms į motinos iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti. Apeliacinės instancijos teismas patikrino, ar kasatorius, paveldėjęs L. Ž.–Ž. turtą pagal 1993 m. rugsėjo 10 d. testamentą, taip pat nepaveldėjo ir teisės atkurti nuosavybės teises į M. Ž.–Ž. turtą. L. Ž.–Ž. iki mirties pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymą nebuvo pretendentė nuosavybės teisėms į motinos turėtą žemę atkurti, todėl jos mirties dieną pagal testamentą teisės atkurti nuosavybės teises į M. Ž.–Ž. žemę neatsirado ir kasatoriui, t. y. L. Ž.–Ž. turto paveldėtojui.
Kasatorius, tvirtindamas, kad nebuvusio pretendentu nuosavybės teisėms atkurti asmens įpėdiniui turi būti taikomas nuosavybės teisių perėmėjo statusas, plečiamai aiškina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį ir neatsižvelgia į tai, kad įstatymo normos, kuriose nustatyti asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, negali būti aiškinamos plečiamai, nes tik įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir padarė neteisingą išvadą, ši teisė yra nepaveldima ir negali būti palikta testamentu. Dėl teisės atkurti nuosavybės teises sampratos kasacinis teismas yra suformavęs vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši teisė yra turtinė, po palikėjo mirties ji tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 21 d, nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. T. J., byla Nr. 3K-3-320/1999). Tačiau teisė atkurti nuosavybės teises yra nustatyta specialiajame įstatyme (Atkūrimo įstatyme), kuriame įtvirtinta ir speciali jos paveldėjimo tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 12 punktu, pagal kurį L. Ž.–Ž. 1993 m. testamentas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu, nes sudarytas po 1991 m. rugpjūčio 1 d., t. y. 1991 m. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi apeliacinės instancijos teismo netinkamas teisės atkurti nuosavybės teises aiškinimas, t. y. pripažinimas, kad ji yra asmeninė turtinė teisė, todėl pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį nepaveldima, neturi įtakos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumui.
Kasatorius nepagrįstai remiasi kai kuriomis kasacinio teismo nutartimis. Šioje byloje kasatorius vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Č. O. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-7-5/2006, bet neatkreipia dėmesio į tai, kad joje spręstas klausimas dėl testamentinio įpėdinio teisės atkurti nuosavybės teises, kai testatorius buvo pateikęs prašymą atkurti jam nuosavybės teises. Pirmiau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje L. Ž.–Ž. to nebuvo padariusi. Taigi bylų faktinės aplinkybės yra netapačios ir neidentiškos. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-178/2007, suformuluotu išaiškinimu. Kasatoriaus nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi. Štai kasatoriaus nurodytoje byloje nuosavybės teisių perėmėjo statuso klausimas buvo sprendžiamas, kai grąžintino turto savininko įpėdinė (sutuoktinė) mirė 1988 metais, t. y. dar iki 1991 m. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, o nagrinėjamoje byloje grąžintino turto savininkės įpėdinė (duktė) mirė 1993 metais, t. y. jau galiojant 1991 m. Atkūrimo įstatymui. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis kasatoriaus nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis.
Byla turėtų būti nutraukiama, nes kasatoriaus prašomas nustatyti juridinis faktas nesukelia jam teisinių pasekmių (CPK 293 straipsnio 9 puntas, 444 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu kasatoriui atnaujino terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, šis kasatoriaus prašymas turėjo būti nagrinėjamas ypatingąja teisena ir, ištyrus bei įvertinus visus įrodymus, taip pat Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, jis pagrįstai atmestas tuo pagrindu, kad asmuo negali būti pretendentas nuosavybės teisėms atkurti.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Aloyzas Marčiulionis
Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
