Dėl ilgalaikio turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, statinių priteisimo ir jų teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-583/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 21.4.1.1; 30.3; 121.19.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Vievio paukštynas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kavarsko sakalas“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Vievio paukštynas“, valstybės įmonei Registrų centrui dėl ilgalaikio turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, statinių priteisimo ir jų teisinės registracijos panaikinimo; trečiasis asmuo V. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2003 m. birželio 12 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą; paskyrė administratorių, kuris bankroto byloje nustatė, kad UAB „Kavarsko sakalas“ visuotinis akcininkų susirinkimas 1997 m. rugpjūčio 29 d. nutarė UAB „Kavarsko sakalas“ prijungti prie AB „Vievio paukštynas“, o juridinio asmens UAB „Kavarsko sakalas“ veiklą nutraukti. Likvidatoriumi buvo išrinktas V. K., tačiau bendrovių reorganizacija neįvyko, nes 1998 m. gruodžio 9 d. įvykęs UAB „Kavarsko sakalas“ visuotinis akcininkų susirinkimas konstatavo, jog UAB „Kavarsko sakalas“ prijungimo prie AB „Vievio paukštynas“ nebuvo galima užbaigti, nes Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsisakė įregistruoti naują AB „Vievio paukštynas“ akcijų emisiją. Dėl šios priežasties įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė likviduoti UAB,,Kavarsko sakalas“. 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu įmonės likvidatorius V. K. perdavė, o AB „Vievio paukštynas“ priėmė 921 937 Lt vertės ilgalaikį turtą (duomenys neskelbtini). Tai buvo dvišalis sandoris. Ieškovo teigimu, 1994 m. liepos 5 d. Akcinių bendrovių įstatyme buvo nustatytas draudimas perduoti likviduojamos bendrovės turtą akcininkams, kol nebaigti atsiskaitymai su kreditoriais, valstybės biudžetu, todėl ginčo turtas galėjo būti padalytas akcininkams tik likviduojamai bendrovei nebeturint skolų kreditoriams. Tuo tarpu atsakovas žinojo apie likviduojamos įmonės skolas valstybei. Dėl to ginčijamas turto perdavimo–priėmimo aktas prieštaravo sudarymo metu galiojusiam 1964 m. CK 47 straipsniui, taip pat šio juridinio asmens tikslams (1964 m. CK 49 straipsniui), be to, jis buvo sudarytas nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos reikalavimų, nustatytų 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje ir 225 straipsnyje, pažeidė kreditoriaus interesus. Atsakovas 2002 m. gegužės 8 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo vardu nuosavybės teises ginčijamo akto pagrindu į perduotą turtą, tačiau tai buvo padaryta jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui. Ieškovo teigimu, VĮ Registrų centras negalėjo įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovo vardu ginčijamo turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu, nes buvo pateikti įstatymo reikalavimų neatitikę dokumentai ir sprendimai. Dėl to ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais 1999 m. sausio 3 d. UAB „Kavarsko sakalas“ ir atsakovo AB „Vievio paukštynas“ ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo ieškovui priklausę statiniai, išvardyti šiame akte, buvo perduoti AB „Vievio paukštynas“; šio perdavimo akto ir likviduojamos UAB „Kavarsko sakalas“ 1998 m. gruodžio 9 d. akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu 2002 m. gegužės 30 d. atliktą ginčo statinių teisinę registraciją atsakovo AB „Vievio paukštynas“ vardu; priteisti ieškovui iš atsakovo be pagrindo perduotą buvusį UAB,,Kavarsko sakalas“ nekilnojamąjį turtą (bendra turto vertė 921 937 Lt) (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą tuos statinius grąžinti natūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad UAB „Kavarsko sakalas“ Anykščių rajono savivaldybėje buvo įregistruota kaip įmonė nuo 1993 m. balandžio 22 d., o kaip turinti likviduojamosios bendrovės statusą – nuo 1997 m. rugpjūčio 29 d., ji iš registro nėra išregistruota iki šiol; šį faktą ir aplinkybes byloje pripažino atsakovas ir trečiasis asmuo. Panevėžio apygardos teismas pagal bankroto įstatymo nuostatas teisėtai ir pagrįstai 2004 m. spalio 13 d. nutartimi bankrutavusią UAB „Kavarsko sakalas“ pripažino likviduojama dėl bankroto. Teismas konstatavo, kad ginčo nekilnojamasis turtas iki nuosavybės teisių į jį perregistravimo atsakovo vardu nuosavybės teisėmis buvo teisėtai įregistruotas UAB „Kavarsko sakalas“ vardu. Teismas, ištyręs ir įvertinęs bankroto byloje esančius mokesčių inspekcijos dokumentus, įsiteisėjusius teismų sprendimus, mokesčių inspekcijos ir mokestinių ginčų komisijų sprendimus, nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną likviduojama UAB „Kavarsko sakalas“ buvo skolinga Utenos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai 78 343,60 Lt ir ji buvo vienintelis kreditorius. Šią aplinkybę žinojo ir atsakovas. Dėl to teismas pripažino ginčijamą ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taip pat pripažino negaliojančia šiame akte nurodyto turto nuosavybės teisių 2002 m. gegužės 30 d. registraciją atsakovo vardu. Teismas motyvavo, kad daiktinių teisių registracija nenuginčijus pirmesnės nuosavybės teisės registracijos UAB „Kavarsko sakalas“ vardu įstatymų nustatyta tvarka yra neteisėta ir pripažintina negaliojančia; pagal įstatymą VĮ Registrų centro Utenos filialas neturėjo jokio pagrindo į tą patį turtą įregistruoti nuosavybės teises atsakovo vardu, o atsakovas, remiantis 1964 m. CK 47, 48, 49 straipsniais, 58 straipsnio 3 dalimi, neturėjo pagrindo pagal 1998 m. gruodžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ir 1999 m. sausio 3 d. turto perdavimo–priėmimo aktą priimti iš ieškovo akte išvardyto turto. Be to, ginčijamas turto perdavimo–priėmimo aktas nebuvo sudarytas ir įformintas sandorio sudarymo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir forma, todėl nesukėlė tų teisinių pasekmių, kurios buvo būtinos, jog toks turtas taptų naujo asmens nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčo pastatų teisinę registraciją atliko jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, o tai prieštaravo Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalims, pagal kurias sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, o kai pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai sandoris negalioja. Teismas nustatė, kad ginčijamas turto perdavimo–priėmimo aktas nebuvo notariškai patvirtintas ir per tris mėnesius įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl jis pagal 1964 m. CK 225 straipsnio 2 dalį pripažintinas negaliojančiu. Teismas pripažino, kad nebuvo įstatyminio pagrindo įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus atsakovo vardu pagal teisinės galios neturinčius dokumentus, nes Registrų centras pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio reikalavimus – ginčo turtas buvo įregistruotas įregistravimo pagrindu nurodant negaliojančius dokumentus, kurie nebuvo sukūrę nuosavybės teisių į ginčijamą turtą šio turto gavėjui. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad atsakovas, įgydamas, įsiregistruodamas nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą, buvo nesąžiningas, nes nuosavybės teisę į šį turtą įsiregistravo jau galiojant naujajam Civiliniam kodeksui; turtą įsigijo iš kontroliuojamo juridinio asmens neatlygintinai, todėl jo nesąžiningumas preziumuojamas. Teismas nelaikė būtinu pripažinti negaliojančiais UAB „Kavarsko sakalas“ 1997 m. rugpjūčio 28 d. ir 1998 m. gruodžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus (nutarimus), nes šie sprendimai nebuvo įvykdyti įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2007 m. birželio 11 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl jau įsiteisėjusios ir instancine tvarka patikrintos nutarties iškelti bankroto bylą AB „Kavarsko sakalas“; taip pat nepripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjama byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 9 punkto pagrindu. Kolegija atmetė skundų argumentus apie tai, kad bankroto byla buvo iškelta neegzistuojančiai įmonei; remdamasi tiek Panevėžio apygardos teismo 2003 m. gruodžio 22 d. ir 2006 m. sausio 24 d. nutartimis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 1 d. ir 2006 m. kovo 23 d. nutartimis civilinėse bylose, kuriose šie procesiniai sprendimai bankroto bylos atnaujinimo klausimu buvo priimti dalyvaujant visiems nagrinėjamos bylos dalyviams ir abiem apeliantams, tiek Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, konstatavo, jog, iškeliant bankroto bylą, bendrovės,,Kavarsko sakalas“ likvidavimo procedūra nustatyta tvarka nebuvo užbaigta, bankroto byla buvo iškelta būtent likviduojamai UAB,,Kavarsko sakalas“, Įmonių bankroto įstatyme nenustatytas draudimas iškelti bankroto bylą likviduojamai bendrovei, todėl pripažino, kad ieškovas turėjo pagrindą pareikšti šioje byloje nagrinėjamą ieškinį Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu. Kolegija nustatė, kad ieškinys buvo pareikštas dėl 1999 m. sausio 3 d. neatlygintino sandorio ir turto teisinės registracijos, kuri buvo atlikta 2002 m. gegužės 30 d., panaikinimo; nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei,,Kavarsko sakalas“ įsiteisėjo 2003 m. rugsėjo 4 d., o ieškinys paduotas 2004 m. spalio 8 d., todėl padarė išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Kolegija taip pat pabrėžė, kad nebuvo pagrindo tenkinti apeliantų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą dar ir dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas panaikinti bendrovės,,Kavarsko sakalas“ 1998 m. gruodžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą dėl bendrovės likvidavimo. Nesant byloje reikalavimo dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo panaikinimo, kolegija pripažino teisiškai nereikšmingais apeliantų argumentus dėl įmonės administratoriaus teisės ginčyti tokį nutarimą ir dėl bylos nutraukimo 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be to, kolegija pažymėjo, kad ginčijamo turto perdavimo akto teisiniu pagrindu buvo bendrovės,,Kavarsko sakalas“ 1997 m. rugpjūčio 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas dėl bendrovės reorganizavimo ir 1998 m. gruodžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, kuriuo buvo nutarta bendrovę ne reorganizuoti, o likviduoti, tačiau byloje nustačius, kad pastaruoju akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu pradėta ieškovo likvidavimo procedūra nebuvo užbaigta įstatymų nustatyta tvarka, o iškėlus bendrovei bankroto bylą, ši procedūra buvo nutraukta, kolegija padarė išvadą, kad teisinis turto perdavimo pagrindas nebuvo įvykdytas, todėl vien dėl šios aplinkybės laikyti ginčijamą sandorį teisėtu negalima. Kolegija, vadovaudamasi CK 1964 m. CK 44, 47, 58, 255 straipsniais, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1, 3 dalimis, 9 straipsnio 2 dalimi, CK 1.80 straipsniu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas notarine forma ir nebuvo įregistruotas per įstatyme nustatytą terminą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Vievio paukštynas“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinių asmenų likvidavimo, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ginčo santykiams turėjo taikyti 1964 m. CK normas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadas apie turto perdavimo akcininkams tvarką, nepagrįstai taikė 1964 m. 43 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnį, 58 straipsnio 1-3 dalis, 255 straipsnio 1, 2 dalis, 279, 281 straipsnius. Kasatoriaus manymu, šios teisės normos ginčo santykiams netaikytinos, nes pagal 1964 m. CK 39 straipsnį turtas, likęs patenkinus visų likviduoto juridinio asmens kreditorių reikalavimus, sunaudojamas jo įstatų (nuostatų) ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Be to, po įmonės likvidavimo likusio turto paskirstymas akcininkams nėra dvišalis ar daugiašalis sandoris 1964 m. CK 39 ir 40 straipsnių prasme, todėl po įmonės likvidavimo likusio turto perdavimo atsakovui aktas nelaikytinas sandoriu, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir įmonės įstatus tai buvo akcininkų turtinių teisių ir bendrovės likvidatoriaus pareigų įvykdymo dokumentas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, pripažino, kad ginčo sandoris nebuvo patvirtintas notarine tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą neįregistruotas, savo nutartį grindė dar ir CK 1.80 straipsniu, nors 1999 m. sausio 3 d. šis įstatymas dar negaliojo.

Pirmosios instancijos teismas neišsprendė nei atsakovo, nei trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų – nutraukti bylą ir šios išvados nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl šių reikalavimų pagrįstumo. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadas, rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. nutartimi iškelti bankroto bylą UAB „Kavarsko sakalas“, tačiau ši nutartis, kasatoriaus teigimu, nei atsakovui, nei likvidatoriui neturi prejudicinės galios, nes jie nedalyvavo toje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nebuvo reikalavimo panaikinti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą. Priešingai, 2004 m. lapkričio 25 d. ieškinio papildyme buvo išdėstytas toks reikalavimas, prašant pripažinti negaliojančiu valstybės įmonės Registrų centro atliktą nekilnojamojo turto registre įrašą apie tai, kad 1998 m. gruodžio 9 d. akcininkų susirinkimo pagrindu ir 1999 m. sausio 3 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu atsakovo vardu buvo įregistruota nuosavybės teisė į buvusį UAB „Kavarsko sakalas“ turtą. Be to, pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bankrutuojanti UAB „Pamario langai“ v. UAB „Palangos statyba“, A. K.; Nr. 3K-3-636/2004) atsakovas ir trečiasis asmuo prašė teismo nutraukti bylą, nes buvo praleistas trisdešimties dienų ir trejų metų ieškinio senaties terminas ginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo ir trečiojo asmens prašymus nagrinėjamoje byloje taikyti senaties terminą.

Trečiasis asmuo pateikė prisidėjimą prie atsakovo AB „Vievio paukštynas“ pateikto kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasacinio skundo argumentais.

Atsiliepimu į atsakovo AB „Vievio paukštynas“ kasacinį skundą ieškovas prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai ir pagrįstai taikė CK normas dėl bendrovės likvidavimo; be to, likvidavimo procedūra taip pat yra reglamentuota ir Įmonių bankroto įstatymo 1, 7 straipsniuose ir Akcinių bendrovių įstatymo 75 straipsnyje, iš kurių matyti, kad bendrovei pradėjus likvidavimo procedūras pagal CK ir Akcinių bendrovių įstatyme nustatytą tvarką ir likvidavimo procese paaiškėjus, kad likviduojama bendrovė yra nemoki, bendrovei teisme gali būti iškelta bankroto byla, o toliau bendrovės likvidavimo procedūros vykdomos pagal Įmonių bankroto įstatymą. Ieškovo teigimu, ginčijamas ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas laikytinas sandoriu, nes atitinka visas sandoriui būdingas savybes. Šiuo dvišaliu sandoriu viena šalis perdavė kitai šaliai nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise ir toks perleidimas, kaip veiksmas, laikytinas sandoriu. Teismams nustačius, kad UAB „Kavarsko sakalas“ atsiskaitė su akcininku AB „Vievio paukštynas“ prieš tai neatsiskaitęs su kreditoriumi – Valstybine mokesčių inspekcija, ginčijamas turto priėmimo–perdavimo aktas pripažintinas negaliojančiu kaip pažeidžiantis imperatyviąsias teisės normas ir kreditoriaus teises. Ieškovo manymu, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl atsakovo ir trečiojo asmens reikalavimų nutraukti bylą pagrįstumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

UAB „Kavarsko sakalas“ visuotinis akcininkų susirinkimas 1997 m. rugpjūčio 29 d. nutarė šią bendrovę prijungti prie AB „Vievio paukštynas“, o bendrovės veiklą nutraukti, tačiau reorganizacija neįvyko, nes 1998 m. gruodžio 9 d. įvykęs UAB „Kavarsko sakalas“ visuotinis akcininkų susirinkimas konstatavo, jog bendrovės prijungimo prie AB „Vievio paukštynas“ nebuvo galima užbaigti, nes Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsisakė įregistruoti naują AB „Vievio paukštynas“ akcijų emisiją. Dėl šios priežasties įmonės visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė likviduoti UAB,,Kavarsko sakalas“. 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu įmonės likvidatorius perdavė AB „Vievio paukštynas“ likviduojamai įmonei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kurio teisinė nuosavybės registracija atsakovo vardu buvo atlikta 2002 m. gegužės 30 d. Panevėžio apygardos teismas 2003 m. birželio 12 d. nutartimi iškėlė ieškovui UAB „Kavarsko sakalas“ bankroto bylą. Teismai pripažino, kad bankroto bylos iškėlimo dieną likviduojama UAB „Kavarsko sakalas“ buvo skolinga Utenos apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai 78 343,60 Lt, todėl pripažino ginčijamą ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, taip pat negaliojančia šiame akte nurodyto turto nuosavybės teisių registraciją atsakovo vardu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė ilgalaikio turto priėmimą–perdavimą, šiuo pagrindu nuosavybės teisės atsiradimą ir sandorių pripažinimą negaliojančiais reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo įmonės likvidatorius perdavė AB „Vievio paukštynas“ likviduojamai įmonei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nelaikytinas sandoriu. Pagal 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Įvertinusi tai, kad 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu buvo siekiama, jog AB „Vievio paukštynas“ įgytų nuosavybės teisę į likviduojamai įmonei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai šį aktą pagrįstai laikė sandoriu, tačiau bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentavusias šio sandorio formą ir teisinę registraciją. Jokioje šio sandorio sudarymo metu galiojusioje teisės normoje nebuvo nustatyta, kad juridinių asmenų nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktas turėjo būti patvirtintas notariškai ir per tris mėnesius įregistruotas nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje. Nors nei 1964 m. CK, nei kituose įstatymuose nebuvo nustatytas juridinių asmenų nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo akto įregistravimo nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje terminas, tačiau nuosavybės teisės atsiradimo šiuo pagrindu momentas buvo siejamas ne su daikto perdavimu, o su teisine registracija, nes Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2001 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios 2000 m. CK normos (4.49 straipsnio 1 ir 2 dalys, 4.50 straipsnio 1 dalis) nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą sandorio pagrindu momentą susiejo su šio daikto perdavimu; taip pat nuo 2001 m. liepos 1 d. neteko galios ir minėta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą atsirasdavo ja įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iki 2001 m. liepos 1 d. daikto perdavimu, kurį patvirtindavo sudarytas, bet Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke neįregistruotas nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktas, nebuvo įgyjama nuosavybės teisė, o pagal po 2001 m. liepos 1 d. atsiradusį teisinį reglamentavimą, susiejusį nuosavybės teisės įgijimo momentą su daikto perdavimu, daikto perdavimo–priėmimo akto registracija nebegalėjo būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, daro išvadą, kad 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu ginčo statinių nuosavybės teisinė registracija atsakovo AB „Vievio paukštynas“ vardu 2002 m. gegužės 30 d. buvo atlikta neteisėtai. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai šią registraciją pagrįstai pripažino neteisėta.

Minėta, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentavusias 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo akto formą ir teisinę registraciją, todėl padarė neteisingą išvadą, jog šis aktas turėjo būti patvirtintas notariškai ir per tris mėnesius įregistruotas nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnio 8 dalį akcininkams galėjo būti perduotas tik likviduotos bendrovės turtas, kuris likdavo sumokėjus mokesčius į biudžetą, įskaitant nesumokėtas į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, taip pat mokesčio administratoriaus pareigūnų ir kitų valstybės institucijų priskaičiuotas sumas, tarp jų baudas ir delspinigius, iki likviduojamos įmonės išregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, atsiskaičius su kreditoriais ir darbuotojais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatęs, kad ginčo sandoris (1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas) buvo sudarytas neatsiskaičius su valstybės biudžetu, padarė teisingą išvadą, jog buvo pažeistas Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnio 8 dalies reikalavimas. Tai nustačius, taikytina 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis ir 59 straipsnio 1 dalis ir 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktas pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bankrutuojanti UAB „Pamario langai“ v. UAB „Palangos statyba“, A. K.; Nr. 3K-3-636/2004) ir todėl nepagrįstai atmetė atsakovo ir trečiojo asmens prašymus nagrinėjamoje byloje taikyti senaties terminą ginčyti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, neteisingai įvertinęs 2004 m. lapkričio 25 d. ieškinio papildymą dėl 1998 m. gruodžio 9 d. akcininkų susirinkimo pagrindu ir 1999 m. sausio 3 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu 2002 m. gegužės 30 d. atliktos ginčo statinių nuosavybės teisinės registracijos atsakovo AB „Vievio paukštynas“ vardu pripažinimo negaliojančia, padarė nepagrįstą išvadą, jog buvo reikalaujama panaikinti ir visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą, todėl nepagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos. Konstatavus, kad šioje byloje nebuvo reikalavimo panaikinti akcininkų susirinkimo nutarimą, darytina išvada, jog ieškiniui dėl 1999 m. sausio 3 d. priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata, nustatančia, kad įmonės administratoriaus sužinojimo apie ginčijamus sandorius momentu laikoma nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo diena, skaičiuotinas nuo 2003 m. rugsėjo 4 d. (bankroto iškėlimo bendrovei „Kavarsko sakalas“ įsiteisėjimo diena). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškinys paduotas 2004 m. spalio 8 d., teisingai sprendė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti 1999 m. sausio 3 d. priėmimo–perdavimo aktą.

Teisiškai nepagrįstas taip pat yra kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo ginčijamoje nutartyje remtis 1999 m. sausio 3 d. dar negaliojusiu 2000 m. CK 1.80 straipsniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šį kasatoriaus argumentą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl 1999 m. sausio 3 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo akto negaliojimo pasekmių, pagrįstai rėmėsi 2000 m. CK 1.80 straipsniu, nes pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį 2000 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikytinos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti.

Teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadas rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. nutartimi iškelti bankroto bylą UAB „Kavarsko sakalas“, tačiau ši nutartis, kasatoriaus teigimu, nei atsakovui, nei likvidatoriui neturi prejudicinės galios, nes jie nedalyvavo toje byloje, pažymi, jog bylą nagrinėję teismai, vertindami įmonės administratoriaus teisę reikšti ieškinį šioje byloje ir darydami atitinkamas išvadas, rėmėsi ne tik Panevėžio apygardos teismo 2003 m. birželio 12 d. nutartimi iškelti bankroto bylą UAB „Kavarsko sakalas“ ir kitomis su ja susijusiomis nutartimis, tačiau taip pat vertino ir visumą byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog, iškeliant bankroto bylą, bendrovės,,Kavarsko sakalas“ likvidavimo procedūra nustatyta tvarka nebuvo užbaigta. Atsakovas ir trečiasis asmuo turėjo galimybę šioje byloje įrodinėti priešingas aplinkybes ir šia galimybe naudojosi, todėl jų teisės nebuvo pažeistos.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė nei atsakovo, nei trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų nutraukti bylą ir šios išvados nemotyvavo, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl šių reikalavimų pagrįstumo, o tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas nutraukti civilinę bylą negali būti laikomas savarankišku reikalavimu civilinėje byloje, nes tai nėra materialinio pobūdžio reikalavimas. Šis prašymas yra procesinės prigimties ir vertintinas tik kaip vienas iš argumentų, kodėl, atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, negalėtų būti tenkinamas ieškinys. Netgi nesant prašymo, bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti, ar nėra pagrindo nutraukti bylą.

Atmetus kaip teisiškai nepagrįstus minėtus kasatoriaus argumentus, kiti jo argumentai šios bylos išsprendimui neturi reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Algirdas Taminskas