R. M. pagal BK 189¹ str., 253 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-654/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49712-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.12;

2.1.1.1; 2.1.2.4; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

išteisintųjų R. M. ir I. M. gynėjui advokatui Dainiui Dargevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Andriaus Kiuršino kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.

Alytaus apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžiu:

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį – 400 MGL (15 200 Eur) dydžio bauda; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5700 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies ir R. M. paskirta subendrinta 500 MGL (19 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. M. paskirta galutinė subendrinta 530 MGL (20 140 Eur) dydžio bauda.

I. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nurodytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 150 MGL (5700 Eur) dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jaunučio Vailionio apeliacinį skundą atmetus, o nuteistųjų R. M. ir I. M. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą tenkinus, panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. M. ir I. M. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 37 straipsniu, R. M. padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, pripažinta mažareikšme, jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. M. ir I. M. išteisinti pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2019 m. birželio 1 d. įgijo ir turėjo nuosavybės teise didesnės nei 900 MGL (45 000 Eur) vertės turto žinodami, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis:

- 2018 m. sausio 12 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš neteisėtai gautų pajamų už 56 000 Eur įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jį įregistravo I. M. vardu;

- laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d. iš neteisėtai gautų pajamų adresu: (duomenys neskelbtini), už 164 821,23 Eur pastatė gyvenamąjį namą ir garažą, sudėjo trinkeles ir pastatė tvorą;

- 2017 m. liepos 11 d. pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį iš neteisėtai gautų pajamų už 800 Eur įsigijo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį 2017 m. liepos 14 d. įregistravo K. B. vardu valstybinėje įmonėje „Regitra“;

- 2018 m. sausio 17 d. pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį iš neteisėtai gautų pajamų už 4900 Eur įsigijo motociklą „Honda CBR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), M. M. vardu, tačiau valstybinėje įmonėje „Regitra“ jo neregistravo;

- 2018 m. birželio 15 d. pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį iš neteisėtai gautų pajamų už 5200 Eur įsigijo automobilį „BMW 5 ER Reihe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį 2018 m. liepos 20 d. įregistravo D. B. vardu valstybinėje įmonėje „Regitra“,

t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2019 m. birželio 1 d. R. M. ir I. M. įgijo ir turėjo nuosavybės teise didesnės negu 900 MGL (45 000 Eur) vertės turtą, o būtent 231 721,23 Eur vertės turtą, žinodami, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kadangi išlaidos viršijo pajamas 257 746 Eur.

2. R. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto momento, neturėdamas leidimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ) 12 straipsnio 10 dalį, 32 straipsnio 1 dalį, savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė medžiokliniams 30 kalibro ginklams skirtą, pramoniniu būdu pagamintą duslintuvą „A-TEC Skandinavia M14X1“ (Norvegija), pagal GŠKĮ 3 straipsnio 11 punktą priskiriamą A kategorijos šaunamojo ginklo priedėliams, 1 pramoninės gamybos 7,62 mm (7,62 x 39) kalibro šovinį, skirtą šaudyti įvairių modelių medžiokliniams graižtviniams šautuvams, karabinams ir kitiems ginklams, iki 2019 m. gegužės 8 d. 7.20 val., kai šiuos neteisėtai laikomus ginklo duslintuvą ir šaudmenį Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai kratos metu rado ir paėmė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog yra surinkta pakankamai R. M. ir I. M. kaltės įrodymų. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių. Ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi ne visi įrodymai buvo įvertinti ir nebuvo atsižvelgta į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Dalies įrodymų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė ir netgi neišdėstė jų turinio. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dalis kaltinime nurodyto turto nuosavybės teise R. M. ir I. M. nepriklauso. Spręsdamas dėl R. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pas R. M. rastas pramoniniu būdu pagamintas duslintuvas A-TEC, pagal GŠKĮ 3 straipsnio 11 punktą, priskiriamas A kategorijos šaunamojo ginklo priedėliams. Kadangi duslintuvas yra ginklo priedėlis, ne pagrindinė ginklo dalis, todėl jis nėra BK 253 straipsnio dalykas. Už A kategorijai priskirtinų ginklų priedėlių laikymą nustatyta administracinė atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 233 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo daryti išvadą, kad R. M., neteisėtai disponuodamas vienu šaudmeniu, kėlė visuomenės saugumui tokį pavojų, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Dėl šovinio laikymo jokių realių pavojingų padarinių nekilo. Nėra nustatyti R. M. ketinimai neteisėtai laikytą šaudmenį panaudoti, todėl ši R. M. veika pripažintina mažareikšme, jis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleistas ir byla nutraukiama.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Kiuršinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais, t. y., pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalį, 4 dalies 2 punktą, 5 ir 6 dalis, iš R. M. ir I. M. konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą 4900 Eur dėl įsigyto motociklo „Honda CBR“, 5200 Eur dėl įsigyto automobilio „BMW 5 ER Reihe“, taip pat konfiskuoti namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę, kurios negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis, atitinkančią sumą – 36 000 Eur. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 24, 189¹, 37 ir 253 straipsnių nuostatas ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus netinkamai taikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 257 straipsnio 2 dalį.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. M. bei I. M. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, be kitų aplinkybių, rėmėsi tuo, kad namas nepriklauso išteisintiesiems. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad sprendimas išteisinti R. M. ir I. M. dėl neteisėto praturtėjimo pats savaime nereiškia, jog šis turtas įgytas iš teisėtų pajamų (skundžiamo nuosprendžio 75 punktas). Taip apeliacinės instancijos teismas pernelyg susiaurino neteisėto praturtėjimo dalyką. Savo sprendimą dėl to, kad turtas nepriklauso išteisintiesiems, teismas grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.40 straipsnio 1 dalies, 4.47 straipsnio 4 punkto, 253 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis. Tačiau tokia teismo pozicija neatitinka nuosavybės teisių tiek juridinio, tiek faktinio turinio.

4.3. Naujo daikto pagaminimas ar sukūrimas yra priskiriamas prie pirminių nuosavybės teisės įgijimo būdų. Daikto pagaminimas – pirminis ir svarbiausias nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nekilnojamasis daiktas sukuriamas tada, kai, sujungus daiktą sudarančias medžiagas, sudaromas daiktas, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Naujai sukurti nekilnojamieji daiktai turi būti registruojami Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto registravimo Nekilnojamojo turto registre būtinumas yra sietinas su pardavimu ar įkeitimu, nes neįregistravus nekilnojamojo daikto notaras nesudarys sandorio. Teisine registracija yra tik išviešinami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybės teisė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tai, kad nekilnojamasis daiktas nėra registruotas viešajame registre, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto. Ta aplinkybė, kad gyvenamasis namas nėra visiškai baigtas statyti ir neatlikta jo teisinė registracija, netrukdo asmeniui šį daiktą valdyti ir juo naudotis, tačiau ribojama asmens teisė juo disponuoti. Net jeigu nekilnojamasis daiktas nėra registruotas viešajame registre, tai nepanaikina jo vertės, t. y. tai nereiškia, kad jam sukurti nebuvo reikalingos lėšos, kurios yra glaudžiai susijusios su šį daiktą kūrusių asmenų išlaidomis.

4.4. Prokuroras daro išvadą, kad namas, nors ir nėra įregistruotas viešajame registre, yra sukurtas ir turi nemažą vertę, t. y. visiškai atitinka nekilnojamojo daikto, kaip jis yra apibrėžtas CK 4.1 straipsnyje ir 4.2 straipsnio 2 dalyje, požymius. Byloje nenustatyta nei kieno lėšomis buvo pastatytas namas, nei kokia lėšų kilmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, kad šis daiktas yra pastatytas, kad jo pastatymas kainavo tam tikrą pinigų sumą ir šis daiktas turi vertę. Todėl teismo motyvas, kad vien tai, jog namas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir jį pastatę bei faktiškai valdantys asmenys neturi nuosavybės teisių į jį, neatitinka Civilinio kodekso normų reikalavimų. Teismas, nepripažindamas išteisintųjų šio nusikaltimo subjektais vien tuo pagrindu, kad turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kartu neįteisintas šis daiktas, kaip nuosavybės teisių objektas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 189¹ straipsnio 1 dalį).

4.5. Kita vertus, remiantis tokiu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu, susidarytų teisinis precedentas – asmuo, norintis išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo, iš viso neregistruotų savo neteisėtai gautomis pajamomis pastatytų statinių, taip užkirsdamas kelią bet kokiam jo baudžiamajam persekiojimui pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Būtent tokia situacija ir susidarė šioje byloje. Namas su priklausiniais yra sąmoningai neįregistruojamas VĮ Registrų centre, nors yra visiškai pastatytas, jame gyvena išteisintieji, valstybės institucijos taiko administracines nuobaudas už namo neregistravimą, o šių J. M. nemoka. Iš Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2019 m. vasario 20 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad gyvenamasis namas iki 2018 m. pradžios buvo visiškai pastatytas ir įrengtas, tačiau neįregistruotas per trejus metus, kaip to reikalauja Statybos įstatymas. Dėl šios priežasties 2018 m. birželio mėn. buvo pritaikyta administracinė atsakomybė J. M., kurio vardu buvo išduotas statybos leidimas, tačiau ir toliau nesiimta jokių procedūrų pastatytam namui įregistruoti. Visa tai paaiškinama vengimu deklaruoti statybos užbaigimą, kadangi neturėta lėšų jo statybai pagrįsti ir vengiama apmokestinimo. Tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Be to, jeigu tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija būtų teisiškai pagrįsta, tai reikštų, kad pastatytas namas, kol jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės teise negali priklausyti nei išteisintiesiems, nei, apeliacinės instancijos teismo nuomone, galimam pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui J. M., nes, tik įregistravus šį objektą Nekilnojamojo turto registre, yra įgyjamos (atsiranda) nuosavybės teisės. Tai akivaizdžiai prieštarautų CK 4.47 straipsnio 4 punkto reikalavimams, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą.

4.6. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes teismo išvados yra padarytos nevertinant įrodymų viseto, prioritetą teikiant išteisintųjų ir jų artimų giminaičių ar draugų parodymams, kurie buvo duoti teismo posėdžio metu, susipažinus su bylos medžiaga ir juos suderinus, visiškai ignoruojant ar neatsižvelgiant į išteisintuosius kaltinančius įrodymus.

4.7. Byloje esančios specialisto išvados Nr. TO2-1 dėl R. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo atsakyme į 7 klausimą nėra teigiama, kad namas priklauso R. M.. Atsakyme į 8 klausimą nurodyta, kad vertinant, ar R. M. statėsi namą, galima teigti, jog namo statyboms ir kitoms išlaidoms jis turėjo neteisėtų pajamų. Taigi, specialistas, pateikęs išvadas tokia formuluote, davė sąlyginę išvadą, kad jeigu namą statė R. M., jis išlaidoms turėjo tik neteisėtų pajamų, ir toks formulavimas negali būti vertinamas kaip kompetencijos peržengimas. Išvadoje Nr. TO-1 dėl J. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo konstatuota, kad J. M. taip pat nepakako lėšų namo statyboms. Pagal specialisto išvadą, R. M. nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iš viso neturėjo jokių teisėtų pajamų ir nenustatytos jokios jo galimai turėtos santaupos iki namo statybų. Byloje nustatyta, kad namo statybas organizavo R. M.. Tai patvirtino jis pats, apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat jo tėvas J. M., brolis S. M., sutuoktinė I. M.. Ikiteisminio tyrimo metu jie parodymų nedavė. Teisiamajame posėdyje R. M. ir J. M. nurodė, kad namas buvo statomas iš J. M. lėšų, pinigų J. M. duodavo ir R. M. pragyventi. J. M. namo statybose mažai dalyvavo, nes dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Kitų duomenų, iš kokių lėšų buvo statomas namas, nei išteisintieji, nei liudytojai nenurodė. Taigi, byloje pagal apeliacinės instancijos teismo išvadas susiklostė tokia situacija, kad J. M. negalėjo finansuoti namo statybų, nes tam neturėjo pakankamai lėšų. Pagal specialisto išvadą, jeigu būtų laikoma, kad namas buvo statomas J. M. lėšomis, jam trūko teisėtoms pajamoms pagrįsti virš 100 000 Eur.

4.8. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad namo statybos buvo organizuojamos R. M., jis atsiskaitinėjo už medžiagas ir darbus. Nesant duomenų, kad namo statybos buvo vykdomos iš kitų šaltinių, išskyrus J. M. lėšas, ir jeigu būtų laikoma, kad visas uždirbtas lėšas jis investavo į namo statybą ir vis tiek trūko virš 100 000 Eur, darytina išvada, kad namo statybas finansavo R. M., kadangi jis atsiskaitinėjo už medžiagas ir darbus. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. M. iš neteisėtų šaltinių gautų pinigų nepavertė kitu materialiu turtu, nes neįrodyta, iš kokių šaltinių buvo finansuota statyba, aiškiai nepagrįsta. Aplinkybės, kad žemės sklypas, kuriame pastatytas namas, priklauso ir leidimas statybai išduotas J. M., tačiau namas neįregistruotas, niekaip nepatvirtina, kad ir žemės sklype esantys statiniai, jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai priklauso J. M.. Šioje situacijoje svarbu ir tai, kad namas sąmoningai neįregistruojamas VĮ Registrų centre, nors yra pastatytas, valstybės institucijos taiko administracines nuobaudas, o tai paaiškinama vengimu deklaruoti statybos užbaigimą, kadangi neturėta lėšų jo statybai pagrįsti ir vengiama apmokestinimo.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių, tik nurodė, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai su stenogramomis nei patvirtina, nei paneigia kaltinime išdėstytų aplinkybių ir nepatvirtina, jog nuteistieji statė namą panaudodami savo lėšas. Tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai su stenogramomis ir patvirtina, jog išteisintieji statė namą panaudodami savo lėšas. 2018 m. lapkričio 22 d. R. M. ir jo tėvo J. M. pokalbio metu J. M. teiraujasi R. M. – „kokį įgaliojimą rašyti, su teise parduoti ar ne?“. Faktinę namo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, priklausomybę gerai iliustruoja ir kiti užfiksuoti telefoniniai pokalbiai: I. M. 2018 m. gruodžio 18 d. pokalbyje su motina D. B. sako, kad „nenori duoti rakto nuo namo M. [R. M. motinai], kadangi pasidarys antrą, o namas priklauso sūnui [R. M.], o ne jo motinai“. 2019 m. balandžio 25 d. R. M. su I. M. kalba apie terasos, kuri kainuos 5 „štukas“, įrengimą. 2019 m. sausio 23 d. pokalbyje su D. B. I. M. sakė, kad aptarė dovanojimo vaikams klausimą. Svarsto, kad jeigu kas pasidarys ir reikės parduoti, gerai, kad butas yra „ant vaikų“, negalės parduoti. 2019 m. balandžio 29 d. I. M. pokalbyje su D. B. nurodo, kad buvo atvykę asmenys žiūrėti sklypo, esančio šalia I. M. gyvenamosios vietos, anksčiau ir jie norėjo pirkti tą sklypą, tačiau nenuleido kainos, R. M., kad pakeltų sklypą, pirko apie 70 automobilių grunto, nepagalvoję pirko sklypą, reikėjo dar papildomai pirkti žemių. Kad J. M. neduodavo pinigų sūnui pragyventi, patvirtina ir telefoniniai pokalbiai: I. M. 2018 m. lapkričio 19 d. pokalbyje su motina D. B. nurodo, kad santykiai su R. M. motina ir tėvu pagerėjo, kai padovanojo R. M. tėvui mašiną. Apie aplinkybes, kad „nupirko, padovanojo tėvui mašiną“, I. M. ne vieną kartą pasisakė ir kituose pokalbiuose su motina D. B.. Pirmosios instancijos teisme J. M. negalėjo konkrečiai nurodyti, kada ir kokias sumas jis davė R. M. namo statybai, kiek iš viso davė pinigų namo statybai ir pragyventi. Nėra užfiksuoti J. M. ir R. M. pokalbiai, iš kurių būtų galima spręsti, kad J. M. duoda pinigų R. M. pragyventi, kaip abu nurodė apklausiami teisiamajame posėdyje. Nėra užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurie susietų R. M. ar I. M. su kokia nors teisėta darbine veikla.

4.10. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų ir bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų. Teismas neįvertino telefoninių pokalbių metu gautų duomenų, jų nelygino su byloje objektyviai nustatytomis aplinkybėmis dėl namo vertės, neįvertino J. M. ir R. M. galimybės teisėtomis lėšomis pastatyti namą, išteisintųjų ir liudytojų parodymų patikimumo ir galimybės juos patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis. Dėl to teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

4.11. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad R. M. yra du kartus teistas už nusikaltimus, kuriais siekiama gauti turtinės naudos. Jis buvo teistas 2011 m. sausio 28 d. Lenkijos Respublikoje už prekybą vogtomis prekėmis dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atidedant bausmės vykdymą penkerių metų bandomajam ir priežiūros laikotarpiui. Nepraėjus pusmečiui nuo probacijos pradžios, jis buvo nuteistas antrą kartą: 2014 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikoje pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį jam buvo paskirta subendrinta 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda. Nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 15 d., baudą nustatyta sumokėti iki 2015 m. birželio 15 d. Nuosprendžiu paskirta bauda iki šiol neišieškota. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl R. M., niekur nedirbdamas ir neturėdamas jokių teisėtų pajamų, sugeba ne tik pragyventi, išlaikyti šeimą bei du nepilnamečius vaikus, bet ir pasistatyti didelės vertės namą. Jos taip pat paaiškina, dėl kokios priežasties R. M. savo vardu neregistruoja turto, kuriam privaloma registracija, sudarė ikivedybinę sutartį su I. M., kad jos vardu būtų galima įgyti registruojamą turtą ir baudos išieškojimas nebūtų nukreiptas į santuokoje įgytą turtą. Tai iš dalies įrodo ir apeliacinės instancijos teismo nevertintas 2018 m. gruodžio 7 d. telefoninis pokalbis, kuriame I. M. tėvas K. B. prašo „paklausti pas jį [R. M.] dėl cigarečių, nes niekur neranda, pirks parduotuvėj“. Iš pokalbio galima suprasti, kad R. M. ir toliau susijęs su neteisėtu disponavimu cigaretėmis. R. M. sąsajos su neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis paaiškina galimą lėšų, iš kurių pastatytas namas su priklausiniais, įgytas butas, pirkti automobiliai ir motociklas, gavimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino R. M. teistumą už disponavimą akcizinėmis prekėmis, jo tolesnes sąsajas su neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4.12. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra galimybės suprasti, kokiu pagrindu yra priimtas išteisinamasis nuosprendis – ar kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (turtas nepriklauso išteisintiesiems nuosavybės teise), ar kad nėra įrodyta, kad namą išteisintieji įgijo iš neteisėtų pajamų. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. M. ir I. M. dėl kaltinimų pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžio 75 punkte nurodyta, kad tai reiškia, jog sprendimas išteisinti R. M. ir I. M. dėl neteisėto praturtėjimo tuo pagrindu, kad jie nėra gyvenamojo namo savininkai (nėra tinkami subjektai atsakyti pagal BK 189¹ straipsnį), pats savaime nereiškia, kad šis turtas įgytas iš teisėtų pajamų. Tačiau nuosprendžio 76 punkte nurodyta, kad pirma išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog kaltinimo dalis R. M. ir I. M. neteisėtai praturtėjus – įgijus ir turėjus nuosavybės teise, tai yra iš neteisėtai gautų pajamų už 164 821,23 Eur pastačius, gyvenamąjį namą ir garažą – neįrodyta. Nėra aišku, ar išteisintieji išteisinami dėl to, kad jie nėra nusikaltimo subjektai, ar dėl to, kad nėra įrodyta, jog turtą jie įgijo iš neteisėtų pajamų. Tai yra du visiškai skirtingi išteisinimo pagrindai (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 arba 2 punktas).

4.13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje netiesiogiai nurodyta, kad galimai nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo iš savo neteisėtų pajamų. Kadangi teisėjų kolegija nuosprendyje daro išvadą, kad namas išteisintiesiems nuosavybės teise nepriklauso, o priklauso žemės sklypo savininkui J. M., akivaizdu, jog teisėjų kolegija įvardija J. M. kaip asmenį, kuris pasistatė šį namą iš pajamų, kurių teisėtumo jis negali pagrįsti, t. y. neteisėtai praturtėjo. Pagal BPK 257 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių šio kodekso pažeidimų, nuosprendžio, nutarties ar atskirosios nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Tačiau teismas to nepadarė, taip esmingai pažeidė BPK 257 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

4.14. Netinkamu įstatymo taikymu laikytinas ir apeliacinės instancijos teismo nurodytas teiginys, kad 2021 m. gegužės 11 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas R. M. ir I. M. nutrauktas, kadangi tyrimo metu nepavyko nustatyti, iš kokios nusikalstamos veikos gautos lėšos nekilnojamajam turtui įgyti, ir konstatuota, kad nepadaryta veika, nustatyta BK 216 straipsnio 1 dalyje. Sprendimas nutraukti tyrimo dalį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, buvo priimtas 2021 m. gegužės 11 d., nesurinkus duomenų, iš kokios nusikalstamos veikos buvo gautos lėšos, kuriomis buvo finansuojamos namo statybos ir įgyjamas kitas turtas laikotarpiu iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šis sprendimas niekaip neturi įtakos kaltinimui dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, kadangi šios veikos dispozicija nereikalauja įrodyti finansinių šaltinių turtui įgyti, priešingai nei BK 216 straipsnio dispozicija.

4.15. Nepagrįstos apeliacinio teismo išvados dėl išteisintųjų sudarytos ikivedybinės sutarties vertinimo ir jos reikšmės sprendžiant pateiktus kaltinimus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Tačiau, pagal kaltinimą, didžioji dalis turto nėra registruota kurio nors kaltinamojo vardu, išskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), šis butas registruotas I. M. vardu. Išteisintieji kaltinti, kad turtas priklauso jiems abiem dėl šių aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė: 1) R. M. ir I. M. gyvena kartu viename name, nuo santuokos pradžios veda bendrą ūkį, augina 2 mažamečius vaikus; 2) R. M. duoda lėšų I. M. išlaidoms; 3) I. M. savo lėšomis prisidėjo prie namo įrengimo 2016 m. pirkdama 4200 Eur vertės šildymo katilą iš UAB „Vilpra“, vėliau pirkdama baldus; 4) I. M. iš savo lėšų perka keliones, moka mokesčius už namą, už vaikus, jos pajamos iki 2018 m. susijusios su išmokomis už vaikus; 5) baudžiamojoje byloje nustatyta, kad namo statybos metu R. M. teisėtų pajamų, susijusių su darbine veikla, neturėjo, ir pats nurodė, kad statė namą. Dėl šios priežasties yra akivaizdu, kad I. M., kurios pajamos 2013–2017 m. laikotarpiu buvo susijusios su išmokomis už vaikus, vesdama bendrą ūkį su R. M. ir gyvendama su juo, turėjo žinoti, jog namo statybos, automobilių ir motociklo pirkimas buvo finansuojami pajamomis, kurios negali būti laikomos teisėtomis, ir jais naudojosi kartu su R. M.. Remtis vien tik ikivedybine sutartimi, kad kaltinime nurodyto turto turėjimas turi būti vertinamas atskirai kiekvienam išteisintajam, nėra teisinio pagrindo. Tokia veikla turi būti vertinama kaip abiejų išteisintųjų bendras veikimas.

4.16. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad butas (duomenys neskelbtini), įgytas I. M. iš dalies iš neteisėtai gautų lėšų, rėmėsi ikivedybine sutartimi bei teisine registracija. Byloje nustatyta, kad I. M. buto įgijimui iš teisėtai gautų lėšų pagrįsti trūko 21 000 Eur (15 000 Eur tėvų dovana + 6000 Eur I. M. santaupų, kurių ji negalėjo pagrįsti). Byloje taip pat nustatyta, jog jos pajamos 2013–2017 m. susijusios su išmokomis už vaikus, ir tik nuo 2017 m. gruodžio 1 d. I. M. turėjo verslo liudijimą poilsiautojų ir kitai trumpalaikio apgyvendinimo veiklai. Pagal specialisto išvadą, įvertinus I. M. 2017 m. pajamas, santaupas ir išlaidas, jos išlaidos viršijo pajamas 3423 Eur. Kontroliuojant R. M. ir I. M. pokalbius buvo gauti duomenys, kad 2018 m. gruodžio 10 d. I. M. ir R. M. pokalbio metu I. M. klausia, „kiek skolinosi iš T. [liudytojo T. S.]“, R. M. atsako – „15“. Kito pokalbio tą pačią dieną metu I. M. klausia R. M. – „kiek butas kainavo“, R. M. atsako – „52 ar 55, kažkas panašaus“. Iš pokalbių turinio galima teigti, kad I. M. tiksliai nepamena, nei dėl kokių sumų buvo sudarytos paskolų sutartys, nei buto pirkimo sutartys. 2019 m. sausio 2 d. I. M. kalba telefonu su E. M. ir nurodo, kad reikia atvažiuoti pagyventi į butą (galima spręsti, kad (duomenys neskelbtini), kadangi nėra duomenų apie kitus butus), kurį „mes nusipirkom“. Šios aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad trūkstamos lėšos butui įsigyti buvo skirtos R. M., tačiau butas įregistruotas I. M. vardu, siekiant išvengti baudos išieškojimo iš R. M. turto. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ir automobilio BMW, kuriuo naudojosi R. M., įsigijimo sandoris D. B. vardu yra apsimestinis.

4.17. Šių aplinkybių loginė seka patvirtina, kad R. M. vengia registruoti turtą savo vardu, jį registruoja žmonos ar jos tėvų vardais, siekdamas nuslėpti pajamas, kurių negalima laikyti teisėtomis. Todėl vien tik aplinkybė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nepriklauso R. M., nors jis suteikė neteisėtai gautas lėšas savo sutuoktinei I. M., kad ši įgytų butą savo vardu, niekaip nepašalina fakto, kad šis turtas buvo įgytas bendrininkaujant kartu su I. M.. Tai nepašalina R. M. baudžiamosios atsakomybės už šio buto įgijimą I. M. vardu. Kita vertus, I. M. bet kokiu metu gali teisėtai perleisti šį butą R. M..

4.18. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. M. ir R. M. veiksmai neturi būti vertinami kaip veikimas bendrai, t. y. kad jie nėra bendravykdžiai (BK 24 straipsnis), o jų veikos turi būti vertinamos kaip atskiros nusikalstamos veikos, yra nepagrįsta. Teismų praktikoje nurodyta, kad nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę neproporcingai didelį pagal savo pajamas turtą ir juo disponuoja, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTktNzE5LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-119-719/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-119-719/2024">2K-7-119-719/2024</a>). Esant nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, teismo išvada, kad išteisintųjų veika turėtų būti vertinama atskirai: I. M. – tik buto, o R. M. – viso kito turto įgijimas, nepagrįsta, prieštaraujanti teismų praktikai ir vertintina kaip netinkamas tiek BK 24 straipsnio, tiek BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymas.

4.19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinamųjų pateiktos dvišalės sutartys dėl turto teisinio režimo: 2017 m. liepos 25 d. vedybų sutartis, susitarimas dėl vedybų sutarties nutraukimo nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d., 2017 m. rugpjūčio 7 d. ikivedybinė sutartis, kur nustatytas šalių turto teisinis režimas, nepaneigia kaltinamųjų įgijimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, neturint teisėtų pajamų šaltinio.

4.20. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. M. dėl motociklo „Honda CBR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo už 4900 Eur motinos M. M. vardu, vertindamas motociklo priklausomybę, neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta M. M. nurodė, kad S. M., neseniai išvykęs į Angliją, jai pinigų nedovanoja, nes pačiam reikalingi. Teisiamajame posėdyje M. M. parodymus duoti atsisakė. Teisiamajame posėdyje R. M. nurodė, kad motociklą įgijo ne jis, o brolis S. M., tačiau laikė name, kur gyvena R. M.. Apklaustas teisiamajame posėdyje S. M. patvirtino, kad motociklą įsigijo jis iš turėtų santaupų ir laikė pas tėvą. Tokius parodymus apeliacinės instancijos teismas laikė patikimais, nors iš bylą nagrinėjant teisme pateiktų duomenų apie S. M. matyti, kad iš darbinės veiklos gautos lėšos minimalios, daromos išskaitos pagal vykdomuosius raštus, jis yra ne kartą teistas. Nuo 2017 m. birželio 28 d. iki galimo motociklo įgijimo duomenų apie darbinę S. M. veiklą nėra, nors reikalingos lėšos pragyventi, kelionėms į Jungtinę Karalystę ir atgal. Pats S. M. duomenų, iš kur gavo santaupų, nenurodė ir patvirtino, kad per antstolius buvo vykdomas apie 50 000 Eur skolos išieškojimas. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad motociklo savininkas yra S. M., nepagrįsta, padaryta nesilaikant įrodinėjimo standarto, grindžiama tikimybių pusiausvyra arba didele tikimybe, derinama su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad motociklas „Honda CBR“ priklauso ne R. M., padarė esminį BK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, neįvertino visų proceso metu surinktų įrodymų viseto, o tik rėmėsi nepatikimais ir aiškiai suinteresuotų asmenų R. M. ir S. M. parodymais.

4.21. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai fiktyvia pripažino 2018 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp išteisintosios I. M. ir K. bei T. S. dėl 15 000 Eur. Pagal bylos duomenis, paskola buvo suteikta butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis I. M. bei liudytojų K. ir T. S. parodymais, notarine sutartimi ir konstatavo, jog specialistas, teikdamas išvadą dėl paskolos, viršijo savo kompetenciją. Teismas nurodė, kad specialistas neįvertino to, jog S. 2017 m. vasario 14 d. už 26 000 Eur pardavė butą, turėtų santaupų, paskolą iš banko ėmė vėliau, nei suteikė paskolą I. M.. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

4.22. Specialistas įvertino bylos faktinius duomenis, juos aprašė ir šių duomenų pagrindu padarė išvadas. Specialistas išvadą, kad K. ir T. S. neturėjo galimybių 2018 m. sausio mėn. paskolinti 15 000 Eur I. M., grindė pačių K. ir T. S. parodymais, kad 2017 m. vasario 14 d. jie už 26 000 Eur pardavė butą, nes neturėjo lėšų namui įrengti, šį įrenginėjo tiek 2017 m., tiek ir 2018 m. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio teismo išvadą dėl K. ir T. S. turėtų santaupų, iš kurių 2018 m. jie galėjo paskolinti pinigus, nes įrengiant namą per vienerius metus (laikotarpis nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2018 m. sausio 10 d.) visi pinigai turėjo būti panaudoti namui įrengti. Specialistas išvadoje analizavo T. ir K. S. pajamas, Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktas deklaracijas apie pajamas, įvertino, kad S. nuo 2017 m. turi vaiką, pirko automobilį, patyrė vartojimo išlaidų. Į visa tai apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir šių aplinkybių nuosprendyje nevertino. Be to, T. S. iki 2015 m. gautos pajamos buvo labai mažos, vos užteko pragyventi. K. S. pajamos, deklaruojamos nuo 2009 m., taip pat labai mažos. 2015 m. T. ir K. S. už 10 000 Eur įsigijo sklypą, pagal VĮ Registrų centro duomenis, 2016–2019 m. pastatė namą, kurio statybinė vertė yra 165 000 Eur. Šie faktiniai duomenys paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad T. ir K. S. turėjo santaupų, kad galėtų suteikti 15 000 Eur paskolą I. M.. Teismas neanalizavo jų parodymų patikimumo, nelygino jų su kitais bylos duomenimis.

4.23. Vertindamas K. B. ir D. B. galimybes 2018 m. paskolinti I. M. 15 000 Eur, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos sutartis yra fiktyvi. Taip pat sprendė ir dėl D. B. vardu registruoto automobilio. Šios apeliacinės instancijos teismo patvirtintos aplinkybės rodo, kad I. M. vardu įregistruotam butui pirkti buvo ieškoma pajamų šaltinių, kuriais būtų galima pateisinti išlaidas, todėl K. ir T. S. paskolos suteikimas vertintinas kaip vienas iš fiktyvių šaltinių išlaidoms pagrįsti.

4.24. Spręsdamas dėl faktinio paskolos suteikimo aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad paskola suteikta dvejiems metams, tačiau iki 2022 m., t. y. per ketverius metus, ši paskola nebuvo grąžinama. Tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, I. M. pateikė duomenis, kad banko pavedimais 2022 m. lapkričio mėn. – 2023 m. sausio mėn. grąžino K. ir T. S. 3000 Eur, bei skolos grąžinimo grafiką. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas paskolos suteikimą, neatsižvelgė į specialisto nustatytas aplinkybes, kad po galimo paskolos gavimo I. M. asmeninėms reikmėms išleido: 2018 m. už keliones 5376,68 Eur, už telefoną 964,25 Eur, o per 2019 m. 1–5 mėn. išlaidos viršijo pajamas 2264 Eur. Metinėje 2019 metų pajamų deklaracijoje I. M. nurodė gavusi 26 400 Eur pajamų už buto nuomą. Tačiau, kaip nustatyta byloje, paskolos nedengė, nors K. ir T. S. 2018 m. iš banko paėmė paskolą savo namui įrengti. Jie visą šį laikotarpį turėjo mokėti bankui paskolos grąžinimą su palūkanomis, tačiau pinigų iš I. M. nesusigrąžino. Tai vertintina kaip noras teismui sudaryti regimybę, neva paskola buvo reali. Apie paskolos fiktyvumą galima spręsti ir iš telefoninių pokalbių, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino. 2018 m. gruodžio 10 d. I. M. ir R. M. pokalbio metu I. M. klausia, „kiek skolinosi iš T. [liudytojo T. S.]“, R. M. atsako, kad „15“. Per kitą pokalbį tą pačią dieną I. M. klausia R. M., „kiek butas kainavo“, R. M. atsako, kad „52 ar 55, kažkas panašaus“. 2019 m. gegužės 9 d. vykusio D. B. ir I. M. pokalbio metu kalbama apie butą (duomenys neskelbtini), I. M. sako, kad „su K. [K. S.] viskas sutvarkyta, paėmė paskolą, pardavė butą“. Iš pokalbių turinio galima teigti, jog I. M. tiksliai nepamena, dėl kokių sumų buvo sudarytos paskolų ir buto pirkimo sutartys. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad 2018 m. sausio 10 d. paskola tarp I. M. ir S. buvo fiktyvi, sudaryta siekiant pateisinti buto pirkimo išlaidas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios paskolos fiktyvumo yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas šios paskolos sutarties fiktyvia, įrodymus vertino neišsamiai, visiškai nevertino išteisintuosius kaltinančių įrodymų, specialisto išvadą atmesdamas vien tuo pagrindu, kad specialistas padarė teisines išvadas, tačiau nevertindamas specialisto išvados turinio.

4.25. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą nutraukti bylos dalį R. M. dėl nusikaltimo, nustatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, netinkamai pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas.

4.26. Prokuroras sutinka, kad jeigu R. M. būtų kaltinamas tik dėl vieno šaudmens neteisėto įgijimo ir laikymo, tokia veika galėtų būti pripažinta mažareikšme. Tačiau šioje situacijoje teismas netinkamai įvertino pas R. M. rastą pramoniniu būdu pagamintą duslintuvą, nurodydamas, kad dėl jo neteisėto laikymo galima administracinė atsakomybė pagal ANK 233 straipsnio 1 dalį. Toks teismo vertinimas nepagrįstas, kadangi ANK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už ginklų priedėlių, kuriuos pagal GŠKĮ su tos rūšies ginklais naudoti draudžiama, įsigijimą, laikymą ir naudojimą. Šioje byloje nėra duomenų, kad R. M. turi leidimą laikyti kokį nors ginklą ir pas jį rastas duslintuvas draudžiamas naudoti su tokiu ginklu, todėl administracinė atsakomybė negali būti taikoma.

4.27. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad, remiantis GŠKĮ 3 straipsnio 11 punktu, duslintuvas yra ginklo priedėlis, todėl nėra BK 253 straipsnio dalykas.

4.28. Teismų praktikoje konstatuota, kad, vadovaujantis GŠKĮ, šaunamaisiais ginklais laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys – būtinos tam, kad šaunamasis ginklas veiktų. Vamzdis, rėmas, uoksas, įskaitant viršutinį ir apatinį uoksus, būgnelis, spyna (užraktas), spynos (užrakto) rėmas, šovinio lizdas (kai jis yra atskira dalis) ir į šaunamojo ginklo vamzdį įdedamas įdėklas (mažesnio kalibro vamzdis) priskiriami prie pagrindinių šaunamojo ginklo dalių??? (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM0LTg5NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-234-895/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-234-895/2019">2K-234-895/2019</a>, 2K-71-628/2023, 2K-108-387/2023). Esant tokiai plečiamajai šaunamojo ginklo sąvokai, kada ginklu BK 253 straipsnio prasme pripažįstamos netgi pirmiau išvardytos ginklo detalės, būtų nelogiška, kad ginklo duslintuvas BK 253 straipsnio prasme negalėtų būti pripažintas ginklu. GŠKĮ A kategorijos ginklo duslintuvų laisva civilinė apyvarta uždrausta, įstatyme nurodoma.

4.29. Teismas, dėl ginklo duslintuvo neteisingai pritaikęs BK 253 straipsnį ir konstatavęs, kad negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė nesant galimybės taikyti kitą įstatymo normą, pasielgė neteisėtai. Ginklo duslintuvo ir 1 šaudmens laikymas neturėtų būti laikomas mažareikšmiu, o R. M. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Sprendžiant dėl veikos mažareikšmiškumo aktualu ir tai, kad R. M. kaltę pripažįsta tik iš dalies, klaidino teismą dėl duslintuvo laikymo, veiką padarė neatlikęs bausmės, neišnykus teistumui.

4.30. Esant BK 72 straipsnyje nustatytam teisiniam reguliavimui, teismas, pripažinęs I. M. ir R. M. kaltais dėl neteisėto praturtėjimo, privalėjo konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą – turtą arba jo vertę, – kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nors automobilis „BMW 5 ER Reihe“ ir motociklas „Honda CBR“ yra registruoti D. B. ir K. B. vardu, realiai juos įsigijo ir jais naudojosi I. M. ir R. M., todėl turtas I. M. tėvų vardu buvo įregistruotas apsimestiniais sandoriais. Motociklas pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgytas R. M. motinos M. M. vardu, tačiau sandoris neįregistruotas VĮ „Regitra“, todėl šis sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, motociklą įgijo ne M. M. ir atsižvelgus į aplinkybes, pagal BK 72 straipsnio 5 ir 6 dalis, kad automobilio, įsigyto K. B. vardu, bei motociklo, įsigyto M. M. vardu, vertė nuosprendžio priėmimo metu natūraliai krito, palyginti su įsigijimu prieš šešerius ir daugiau metų, konfiskuotina transporto priemonių vertė įsigijimo metu – 4900 Eur dėl įsigyto motociklo „Honda CBR“ bei 5200 Eur dėl įsigyto automobilio „BMW 5 ER Reihe“.

4.31. Taip pat konfiskuotinas namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vertė, kurios negalima pagrįsti teisėtomis pajamomis, t. y. 56 000 Eur – 20 000 Eur (dovana iš senelės O. J.) = 36 000 Eur.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Andriaus Kiuršino kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymo

6. BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 900 MGL (iki 2023 m. birželio 1 d. – 500 MGL) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Ši nusikaltimo sudėtis kartu su išplėstiniu turto konfiskavimu Baudžiamajame kodekse atsirado 2010 m. gruodžio 2 d. priėmus įstatymą Nr. XI-1199. Įstatymo aiškinamajame rašte yra nurodytos jį priimti paskatinusios priežastys. Aiškinamajame rašte pripažįstama, jog vienas veiksmingiausių kovos su korupciniais, turtiniais, ekonominiais, finansiniais ir kitais nusikaltimais, kuriuos visus jungia bendras tikslas (gauti kuo daugiau neteisėtų pajamų ir taip praturtėti), būdų – tai padaryti juos ekonomiškai nenaudingus, neapsimokančius. Neteisėtai gauto turto ir pajamų paėmimas iš kaltininkų, ir ypač – iš nusikalstamų organizacijų, ne tik šalina motyvaciją daryti šiuos savanaudiškus nusikaltimus, bet ir atima galimybę finansuoti tolesnę neteisėtą veiklą ir vykdyti naujas nusikalstamas veikas. Projektų rengimą paskatino praktinių problemų atskleisti galiojančio turto konfiskavimo reglamentavimo trūkumai, ribojantys teisėsaugos institucijų galimybes iš kaltininko paimti visą konfiskuotiną turtą ir ypač apsunkinantys turto konfiskavimą tais atvejais, kai turtas yra perleistas tretiesiems asmenims, taip siekiant apsaugoti jį nuo konfiskavimo. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Lietuvos teismų praktikoje turto konfiskavimas taikomas itin retai – turto konfiskavimas skiriamas mažiau nei 1,5 proc. nuteistųjų. Tai, ypač įvertinus aplinkybę, kad dauguma Lietuvoje padaromų nusikalstamų veikų yra susijusios su turtinės naudos gavimu, parodo, kad turto konfiskavimo institutas praktiškai neveikia. Tai, kad Lietuva, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, neišnaudoja didelės turto konfiskavimo instituto teikiamų galimybių dalies, ne kartą yra pažymėję ir tarptautinių organizacijų atstovai, Lietuvos teisinę sistemą vertinę kovos su korupcija ir pinigų plovimu požiūriu. Projektų rengimą taip pat paskatino Europos Sąjungos lygmeniu pripažinta išvada, kad reglamentavimas, nustatantis vien tik galimybę konfiskuoti turtą, kurio ryšys su konkrečia kaltininko padaryta nusikalstama veika yra neginčijamai įrodytas, nėra pakankamas, todėl valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turėtų numatyti ir išplėstinio turto konfiskavimo galimybę, konfiskuotinu laikyti visą kaltininko turtą, kuris yra neproporcingas jo teisėtoms pajamoms.

7. Šių BK pakeitimų tikslas buvo Lietuvos baudžiamojoje teisėje įtvirtinti kompleksą priemonių, kurios leistų plačiau taikyti turto konfiskavimą, iš kaltininko paimti visą neteisėtai gautą turtą ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokį turtą įgijusius ar padėjusius nuslėpti jo kilmę asmenis. Taip siekiama sudaryti sąlygas korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus padaryti ekonomiškai nenaudingus ir todėl mažiau patrauklius nusikalsti linkusiems asmenims, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, taip mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Vienas iš projekto tikslų buvo įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę už disponavimą didelės vertės turtu, kurio įgijimas nepagrindžiamas teisėtomis asmens pajamomis.

8. Aptariant naujas teisinio reglamentavimo nuostatas, naujai reglamentuotų klausimų teigiamas savybes ir kokių teigiamų rezultatų laukiama, aiškinamajame rašte nurodyta, kad, BK nustačius naują nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn galėtų būti traukiami asmenys, kurių turimas turtas yra neproporcingas jų teisėtoms pajamoms ir, įvertinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, kad turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Teisėsaugos institucijoms įrodžius, kad turtas nebuvo įgytas teisėtais būdais, vienintelis galimas tokio turto buvimo pas kaltininką paaiškinimas – tai neteisėtas praturtėjimas, todėl priėmus siūlomą reglamentavimą nekiltų grėsmė sąžiningų savininkų teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau būtų sudarytos sąlygos atsakomybėn patraukti visus su savanaudiškais nusikaltimais susijusius, tiek juos padariusius, tiek ir šių nusikaltimų rezultatą dangstyti padedančius, asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad kaltininkas dažniausiai suvokia nusikalstamais būdais įgyto turto konfiskavimo grėsmę ir šių padarinių siekia išvengti įgytą turtą perleisdamas tretiesiems asmenims, projektu buvo siūloma numatyti galimybę išplėstinio konfiskavimo objektu pripažintiną turtą paimti ne tik iš kaltininko, bet ir iš trečiųjų asmenų. Tokia galimybė nustatyta tais atvejais, kai tretieji asmenys turėjo ir galėjo suvokti tikruosius turto perleidimo tikslus ir jo kilmę, taip pat kai dėl sudaromo sandorio ypatybių, ryšio su kaltininku ar kitų aplinkybių negalėjo nežinoti apie neteisėtą turto kilmę.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas BK 189¹ straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2017 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT4-N3/2017 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jame analizuodamas ir aiškinamąjį raštą, nurodė, kad iš BK pakeitimo įstatymo travaux préparatoires (parengiamieji darbai) matyti, kad jo įtvirtinimo tikslas – Lietuvos baudžiamojoje teisėje nustatyti kompleksą priemonių, kurios leistų plačiau taikyti turto konfiskavimą, iš kaltininko paimti visą neteisėtai įgytą turtą ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokį turtą įgijusius ar padėjusius nuslėpti jo kilmę asmenis. Taip siekiama sudaryti sąlygas korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus padaryti ekonomiškai nenaudingus, taigi ir mažiau patrauklius nusikalsti linkusiems asmenims, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, atgrasyti asmenis nuo sutikimo tapti fiktyviais turto savininkais, taip sunkinti neteisėtai įgyto turto slėpimą ir mažinti šių nusikaltimų paplitimą, valstybei ir visuomenei daromą žalą. Pažymima, kad be inicijuojamų BK pakeitimų yra sudėtinga kontroliuoti situaciją, kai asmenys sistemiškai slepia neteisėtai įgytas pajamas ir kitą turtą, o švelnesnėmis priemonėmis pakeisti visuomenėje vyraujančios nuostatos, kad gyventi iš neteisėtų pajamų yra normalu, nepavyksta. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas, inter alia (be kita ko), kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus, taip pat užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai, pasirinko nustatyti teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir BK 189¹ straipsnio 1 dalyje uždraudė šią veiką.

10. Analizuodamas įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, Konstitucinis Teismas nurodė, kad BK 189¹ straipsnio 1 dalies nuostatos „asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ yra susijusi su neteisėto praturtėjimo sudėties objektyviosios pusės požymiu – veika. Formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ aiškintina CK nuostatų, kuriomis reguliuojami nuosavybės santykiai, kontekste. Pagal CK 4.37 straipsnio („Nuosavybės teisės sąvoka“) 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi, BK 189¹ straipsnio 1 dalies formuluotę „tas, kas turėjo nuosavybės teise“ aiškinant kartu su nurodytąja CK nuostata, pažymėtina, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas joje nurodyto turto savininkas, t. y. toks asmuo, kuris turėjo (turi) teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti šį turtą ir juo disponuoti.

11. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad BK 189¹ straipsnio 1 dalies nuostatos „tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ turi būti aiškinama kartu su kita šio straipsnio formuluote „negalėjo būti įgytas“. Taigi, nors neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik įgijus tą turtą, todėl tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą nuosavybės teise, yra pagrindas konstatuoti, kad jis jį turi nuosavybės teise. Pagal CK 4.47 straipsnį („Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai“), nuosavybės teisė gali būti įgyjama, be kita ko, pagal sandorius (1 punktas), paveldėjimu (2 punktas), kitais šiame straipsnyje (3–11 punktai) ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė, įgyvendindama Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Valstybė nustato, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis asmuo gali užsiimti įvairiomis veiklomis ir gauti pajamų. Lietuvos Respublikoje vykdydami veiklą ir gaudami pajamų asmenys turi laikytis valstybės nustatytų taisyklių. Iš valstybės nustatytomis sąlygomis vykdytos veiklos gautos pajamos yra teisėtos pajamos. Tačiau ne visi asmenys gauna pajamas laikydamiesi valstybės nustatytos tvarkos – dalis asmenų užsiima veikla ir gauna pajamų jos nesilaikydami. Tokios pajamos gali būti gaunamos tiek iš nusikalstamų veikų darymo, tiek iš veiklos, kuri nėra baudžiama pagal baudžiamąjį įstatymą. Kaip minėta, BK 189¹ straipsnyje atsakomybę nustatančio įstatymo priėmimo tikslas buvo kriminalizuoti asmenų, turinčių turto, kurio negalėjo įgyti teisėtomis pajamomis, veiksmus, tačiau turtas nėra gautas iš nusikaltimų darymo. Taigi, šis straipsnis yra nukreiptas į asmenis, kurie turi turto, įgyto už pajamas, gautas nesilaikant valstybės nustatytos tvarkos ir sąlygų, tačiau ne iš nusikaltimų darymo. Tokie asmenys žino, kad jų turimas turtas yra įgytas už neteisėtas pajamas ir yra valstybės taikinys. Valstybė yra sukūrusi sistemą, kaip teisėtai tokį turtą paimti, todėl jį turintys asmenys įvairiais būdais slepia nerodydami turto savo turto struktūroje: registruodami jį kitų asmenų vardu arba kitais būdais įtraukdami kitus asmenis į veiksmus su turtu, jo neišviešindami – neregistruodami privalomo registruoti turto ar kitokiais būdais sudarydami kliūtis nustatyti turtą ar tikrąjį tokio turto savininką. Taikydami BK 189¹ straipsnio nuostatas, teismai turi aiškinti jo požymius ir atsižvelgdami į įstatymų leidėjo tikslus, turėdami omenyje kaltininko siekį įvairiais būdais išlaikyti turimą turtą, į tai, kad kaltininkas nesiekia laikytis įstatymų, kad įstatymo nuostatos kaltininko neriboja, nes ir pats turtas gautas nesilaikant įstatymų, į tai, kad į tokią veiklą dažnai įtraukiami kiti patikimi asmenys, dažniausiai šeimos nariai ir artimi giminaičiai, kurie tampa formaliais turto savininkais, tačiau realūs turto savininkai yra kiti asmenys. Toks veikimas per kitus asmenis nebūtinai turi būti įformintas įstatymuose nustatyta tvarka, gali būti ir teisiškai neįformintų tokių ryšių.

13. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinimo dalis R. M. ir I. M. neteisėtai praturtėjus – įgijus ir turėjus nuosavybės teise, tai yra iš neteisėtai gautų pajamų už 164 821,23 Eur pastačius, gyvenamąjį namą ir garažą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad visi su namo statybomis susiję dokumentai buvo rasti pas J. M., o ne pas nuteistąjį R. M.; pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie bylos duomenys patvirtina, kad namas buvo statomas iš nuteistųjų lėšų; remdamasis CK 4.47 straipsnio 4 punktu ir CK 4.253 straipsnio 1 dalimi bei Statybos įstatymo 3 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad žemės sklypo savininkas yra J. M., o leidimas statybai išduotas J. M.; namas su priklausiniais nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą įregistruoti viešajame registre pagal byloje nustatytas aplinkybes turi teisę statytojas – J. M., R. M. ar I. M. tokių teisių neturi. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštarauja BK 189¹ straipsnio 1 dalies požymių turiniui.

14. Kaip minėta, tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą, yra pagrindas konstatuoti, kad jis jį turi nuosavybės teise. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje ir teismas turi nustatyti, kad turimą nuosavybę kaltininkas įgijo vienu iš jų. Aiškinant šią nuostatą reikia atkreipti dėmesį, kad dėl neteisėtos turto kilmės ir asmenų siekio jį išsaugoti turto įgijimo procesas ne visada gali atitikti CK normas. Vienam iš nuosavybės teisės įgijimo būdų esant naujo daikto pagaminimui, teismai turi nustatyti, kas yra daikto savininkas, įvertinę, kas daiktą pagamino arba organizavo jo pagaminimą, kas mokėjo už jo pagaminimą, kas daiktu naudojasi, rūpinasi jo priežiūra, taip pat kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas dalį aplinkybių, teismas neįvertino kitų turto savininkui nustatyti svarbių aplinkybių, rodančių, kas valdo turtą, juo naudojasi ar jį disponuoja: išteisintųjų ryšio su žemės savininku, kas rūpinosi namo statyba ir ją finansavo, kas name gyvena ir rūpinasi jo priežiūra, teismas neįvertino J. M. turto, gyvenamosios vietos ir jo darbo, ankstesnių R. M. teistumų, išteisintųjų gyvenimo būdo, darbo istorijos ir kitų aplinkybių, svarbių taikant BK 189¹ straipsnio 1 dalį.

15. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, statybos leidimo gavimas žemės savininko vardu ar dokumentų radimas pas žemės savininką nebūtinai rodo, kad namą pastatė statybos leidimą gavęs ar dokumentus turintis asmuo, jį galėjo pastatyti (pagaminti naują daiktą) ir kitas asmuo. Ne žemės savininkas be teisinio susitarimo su žemės savininku ir negali gauti statybos leidimo, tačiau gali pastatyti namą kito asmens, ypač jeigu jis yra šeimos narys ar artimas giminaitis, žemėje. Tai atitinka kitų asmenų įtraukimo į turto išsaugojimo situaciją atvejus, tačiau nerodo, kad valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad viešame registre privalomo registruoti turto neįregistravimas neturi būti kliūtis nustatyti turto savininką. Tokia išvada padaryta neatsižvelgus į CK 4 knygos XV skyriaus nuostatas, reglamentuojančias viešojo registro paskirtį. Ne turto įregistravimas viešame registre sukuria nuosavybės teises. Teisingi apeliacinio skundo argumentai, kad, asmeniui nenorint registruoti nekilnojamojo turto viešame registre ar negalint to padaryti dėl neatitikčių įstatymo nuostatoms, tokia situacija nerodys, kad nors turtas ir yra, tačiau jo savininko nėra arba jo negalima nustatyti. Jeigu yra turtas, tai yra ir jo savininkas. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį reikia nustatyti, kas yra turto savininkas, o ne kas viešame registre yra įregistruotas kaip turto savininkas. Darydamas išvadą, kad viešame registre nekilnojamąjį turtą įregistruoti turi teisę statytojas – J. M., o R. M. ar I. M. tokių teisių neturi, teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kad namas pastatytas jau 2018 m., tačiau viešame registre jis nėra registruojamas, nors statytojas už tai yra gavęs baudą.

17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, kurio paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAtNTk0LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-50-594/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-50-594/2023">2K-50-594/2023</a>). Konstitucijoje (31 straipsnis) ir BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Pagal konstitucinius teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principus, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

18. Apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai, kurie leido teismui padaryti išvadą, kad neįrodyta, jog išteisintieji turėjo nuosavybės teise turtą, žinodami, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, paremti neišsamiu ir neteisingu BK 189¹ straipsnio 1 dalies sudėties požymių aiškinimu, išvados nėra pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų visumos analize ir įvertinimu, o paremtos keliomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Toks sprendimo motyvavimas, kai įvertinama tik dalis teisingam sprendimui priimti svarbių aplinkybių, tačiau nevertinamos (nutylimos) visos kitos reikšmingos aplinkybės, atspindi netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo kruopščiai patikrinti ir įvertinti visi duomenys, reikšminti teisingam BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymui. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių baudžiamojo proceso normų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdama bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi vadovautis šioje nutartyje nurodytais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Darius Kantaravičius

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alenas Piesliakas