R. K. pagal BK 281 str. 2 d., 64 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-352/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.10.1. (S)

2010 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos ir neatliktos pagal Panevėžio m. apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, iš dalies pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti B. Č. padarytą turtinę žalą – 1050 Lt.

Iš R. K. priteista: B. Č. – 1050 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 308,40 Lt.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo atmesti nuteistojo R. K. ir nukentėjusiojo B. Č. apeliaciniai skundai, pakeistas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje R. K., pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti B. Č. padarytą turtinę žalą – 1050 Lt. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta galutinė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė R. K. paskirta atlikti atvirojoje kolonijoje. Iš R. K. nuspręsta išieškoti 160 Lt į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5630) už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą B. Č..

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

R. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 22 d., apie 7.47 val., Jurgėnų k. teritorijoje, Pasvalio rajone, kelio Panevėžys-Pasvalys-Ryga 28,870 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Lancer“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 9 d.) (toliau – KET) 59, 68, 180.3 punktų reikalavimus, o būtent: prieš pradėdamas lenkti neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, automobilio nesuvaldė ir atsitrenkė į priešpriešiais atvažiuojantį automobilį „Audi 80 Coupe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamą B. Č., jam padarydamas kairiojo čiurnos sąnario sumušimą ir vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas kasaciniais skundais prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą R. K. nutraukti. Kasaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais. Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatomis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas dėl teisės į gynybą ir sąžiningą procesą. Nepagrįstai atmestas nuteistojo gynėjo prašymas paskirti kompleksinę ekspertizę, kurios metu būtų galima nustatyti tikslesnį eismo įvykio mechanizmą ir pašalinti abejones dėl to, ar būtent eismo įvykio metu buvo padarytas nukentėjusiajam B. Č. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertizės akto Nr. EKG 35/09(02) rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti tikrovės neatitinkantys duomenys, o nukentėjusiajam diagnozuoti abipusiai šonkaulių ir kairiojo raktikaulio lūžiai buvo padaryti iki eismo įvykio. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netyrė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Neskirdamas kompleksinės ekspertizės, teismas taip pat pažeidė BPK 286 straipsnio 7 dalį, 7 ir 10 straipsnius, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių bei formaliai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nekviesdamas R. K. į jo skundo nagrinėjimą, atėmė iš nuteistojo galimybę teikti paaiškinimus ir įrodymus. Teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes nepagrįstai atsisakė iš esmės atlikti įrodymų tyrimą, taip atimdamas galimybę nuteistajam realizuoti savo teisę į gynybą. Teismas neištyrė duomenų iš visų gydymo įstaigų, kuriose lankėsi ar gydėsi nukentėjusysis, nesiekė pašalinti abejonių dėl nukentėjusiojo kairės kojos vidinės kulkšnies lūžio aplinkybių ir nuosprendį pagrindė prielaidomis. Teismai nuosprendžius iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, prieštaringais ir nenuosekliais B. Č. parodymais, neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, neanalizavo ir nevertino R. K. palankių liudytojų parodymų, nepatikrino iškeltų abejonių dėl bylos duomenų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams. Teismų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išvadą dėl priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo teismai padarė ištyrę tik dalį bylos aplinkybių, neįvertinę bylos duomenų patikimumo, nepašalinę prieštaravimų, vadovaudamiesi prielaidomis, abejones vertindami ne kaltinamojo naudai. Netirdamas pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių surinkti naujus ir patikrinti surinktus įrodymus bei pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 286 straipsnio nuostatas, rungimosi ir asmenų lygybės principus bei kaltinamojo teises. Kasatorių manymu, teismai buvo šališki, nes akivaizdžiai demonstravo savo palankumą nukentėjusiajam (bylos apeliacinio nagrinėjimo metu teismo iniciatyva buvo padaryta pertrauka nukentėjusiojo pateiktiems dokumentams, patvirtinantiems turtinės žalos dydį, susisteminti, taip pat nukentėjusiajam buvo pasiūlyta papildomai pateikti duomenis apie jo automobilį), šališkai vertino bylos duomenis ir palaikė kaltinimo poziciją. Skunduose taip pat nurodoma, kad pažeidžiant BK 41, 54, 75 straipsnius R. K. paskirta neindividualizuota ir akivaizdžiai per griežta bausmė, prieštaraujanti teisingumo bei protingumo principams. Teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, netyrė ir nevertino nuteistojo sveikatos būklės, neatsižvelgė į tai, kad po eismo įvykio jis buvo sužalotas (nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas), neteko 50 proc. darbingumo ir jam yra būtinas operacinis gydymas, nuolatinė medikų priežiūra. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą gauti specialisto išvadą apie jo sveikatos būklę tam, kad būtų nustatyta, ar jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Teismai vienpusiškai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, suteikdami per didelę reikšmę R. K. asmenybės neigiamoms savybėms, neatsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas yra neatsargus, nesukėlė sunkių padarinių, kaltininkas iš dalies pripažino savo kaltę, nuteistasis yra jauno amžiaus, po eismo įvykio daugiau nenusikalto, pasikeitė ir siekia pasitaisyti, turi nuolatinį darbą, šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Neatsižvelgta ir į tai, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę R. K., jis praras socialinius ryšius, darbinius įgūdžius, ryšį su savo mažamečiu vaiku. Be to, teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo R. K. klausimą, turėjo įvertinti tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu bausmės dėl praeityje padarytos kitos nusikalstamos veikos vykdymo atidėjimo terminas, taip pat ir teistumas, jam jau buvo išnykę. Kasatorių manymu, teismai turėjo pakankamą pagrindą pritaikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas. Skunduose taip pat nurodoma, kad buvo neteisingai taikytos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nuteistojo ir jo gynėjo manymu, išlaidos nukentėjusiojo B. Č. teisinei pagalbai neturėjo būti priteistos iš R. K., nes nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo atmestas, o ir apeliaciniame procese dalyvavo tiek B. Č., tiek jo atstovas, todėl išlaidos už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nepriteistinos, nes nukentėjusysis pats tinkamai sau atstovavo procese. Byloje taip pat neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais, o turtinę žalą privalėjo atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – draudikų biuras). Teismai neteisingai įvertino visas neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, priteistas žalos dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei teismų praktikos tokiose bylose, taip pat šalies ekonominės situacijos, žmonių pragyvenimo lygio, nuteistojo realių galimybių atlyginti priteistą žalą. Teismai atsižvelgė tik į R. K. nepalankias bylos aplinkybes, o aplinkybių, turinčių įtakos žalos sumažinimui, nevertino. Todėl sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Išnagrinėtas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes civilinis ieškovas teismo posėdžiuose nedalyvavo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkami nustatė bylos aplinkybes, susijusias su nesunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu, jas vertino su kitomis bylos aplinkybėmis ir tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. K. nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepaskyrė papildomos komisijos ekspertizės, nes byloje buvo pakankamai duomenų apie nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą, nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar padaryti kiti pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, išsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, pasisakė dėl jo motyvų ir prielaidomis nesivadovavo. Prokuroras pažymi, kad R. K. prašė nagrinėti bylą apeliacine tvarka jam nedalyvaujant, o tai, kad teismas motyvuotai neatliko prašomos įrodymų tyrimo apimties, nereiškia, kad nuteistajam buvo atimta galimybė realizuoti teisę į gynybą. Teismai patikrino visas bylos aplinkybes, ištyrė ir tinkamai įvertino surinktus įrodymus, tinkamai taikė įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apygardos teismas pagrįstai panaikino nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo R. K.. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės, kuri yra gerokai mažesnė nei laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalies sankcijoje, vidurkis, atlikimo. Apygardos teismas nepažeidė BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų ir pagrįstai priteisė iš R. K. 160 Lt už valstybės garantuojamą antrinę pagalbą B. Č.. Teismas taip pat teisingai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir priteisdamas atlyginti neturtinę žalą B. Č. atsižvelgė į visas aplinkybes.

Nukentėjusysis B. Č. atsiliepimu į nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasacinius skundus prašo skundus atmesti. Nukentėjusysis teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu R. K. paskirta teisinga laisvės atėmimo bausmė. R. Č. taip pat teigia, kad kasaciniuose skunduose yra daug neteisingų teiginių, aplinkybių ir faktų iškraipymo, bei nurodo aplinkybes, patvirtinančias, kad nustatytas jo sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent eismo įvykio metu, dėl kurio kaltu pripažintas nuteistasis R. K.. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad po nagrinėjamo eismo įvykio R. K. darė įvairius administracinės teisės pažeidimus, buvo net aštuonis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, niekur nedirba ir nėra vaiko priežiūros atostogose (po santuokos nutraukimo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta pas motiną). Be to, byloje nepateikta duomenų apie R. K. reikalingą operacinį gydymą. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad advokato išlaidos iš R. K. priteistos teisingai, nepažeidžiant BPK 106 straipsnio nuostatų.

Kasaciniai skundai atmestini.

Kadangi kasaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais ir motyvais, tai kasacinės instancijos teismo išvados pateikiamos bendrai dėl abiejų skundų.

Dėl kasacinių skundų nenagrinėtinų argumentų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau išvados dėl įrodymų pakankamumo, kurios reikalingos pripažinti nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kolegija visų pirma pažymi, kad negali svarstyti iš abiejų kasatorių skundų turinio ir prašymo nutraukti baudžiamąją bylą akivaizdžiai išplaukiančio įrodymų pakankamumo klausimo. Šis klausimas keliamas siūlant kasaciniam teismui iš naujo vertinti teisės medicinos ir kitus bylos duomenis, susijusius su nukentėjusiojo B. Č. sveikatos sutrikdymu. Teisės taikymo aspektu nagrinėdamas baudžiamąją bylą kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenustatinėja, ištirtų įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina.

Dėl kasatorių nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Dėl skunduose nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pasakytina, kad pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius kasatorių teiginius dėl nukentėjusiojo kairės kojos vidinės kulkšnies lūžio padarymo aplinkybių. Šio teismo išvada, kad lūžis buvo būtent nuteistojo R. K. sukelto 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio padarinys, padaryta pateikiant išsamius motyvus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų apeliacinių skundų ir išsamiai atsakyta į esminius nuteistojo R. K. apeliacinio skundo motyvus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nustatydami įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes teismai savo išvadas grindė prielaidomis. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą nagrinėti bylą apeliacine tvarka jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo laiką jam pranešta šaukimu, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas, nekviesdamas R. K. į jo skundo nagrinėjimą, atėmė iš nuteistojo galimybę teikti paaiškinimus ir įrodymus. Teisinė gynyba nuteistajam apeliacinio proceso metu užtikrinta jam pačiam pasirinkus gynėją, kurio teisė savarankiškai rinkti ir teismui pateikti gynybai reikalingus duomenis teismo nebuvo niekaip apribota. BPK neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo visais atvejais atlikti įrodymų tyrimą, jei kuris nors proceso dalyvis teikia tokį prašymą. Toks prašymas gali būti tiek tenkinamas, tiek atmetamas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą, skirti kompleksinę autotechninę ekspertizę, surinkti duomenis apie jo ginamojo sveikatos būklę atmestas nurodant tokio prašymo netenkinimo motyvus. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitų skunduose minimų BPK nuostatų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimą, bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, esminio pažeidimo, dėl kurio nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųstas nuosprendis turėtų būti naikinamas.

Gynėjo skunde daromos išvados, kad R. K. nebuvo užtikrinta teisė į sąžiningą procesą, pažeistas BPK 7 straipsnyje esantis rungimosi principas, iš esmės paremtos teiginiais, jog teismai padarė klaidingas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės, todėl laikytinos deklaratyviomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą vienas iš šios teisės įgyvendinimo aspektų yra teisingas bylos išnagrinėjimas pagal įstatymą įsteigto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo nuostatos yra numatytos ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šie įstatymų reikalavimai apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą nebuvo pažeisti. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių gynėjo retorinius klausimus ir samprotavimus, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, nes buvo liudytojai ar nukentėjusieji kitoje byloje, kurioje tiriamos aplinkybės, susijusios su nuteistajam R. K. artimo žmogaus padarytais veiksmais. Tai, kad nukentėjusiojo atstovės prašymu apeliacinio proceso metu buvo padaryta dešimties minučių pertrauka, reikalinga paruošti teismui norimus pateikti dokumentus, nelaikytina aplinkybe patvirtinančia teismo šališkumą.

Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriai įžvelgia BPK 106 straipsnio 2 dalies pažeidimą apeliacinės instancijos teismui priteisus iš nuteistojo 160 Lt, t.y. išlaidas, sumokėtas už nukentėjusiojo atstovės advokatės teisinę pagalbą, suteiktą apeliacinio bylos proceso metu. Pažeidimas motyvuojamas tuo, kad nukentėjusysis pats tinkamai sau atstovavo procese, o jo apeliacinis skundas atmestas.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ne tik į nuteistojo turtinę padėtį, bet ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009, 2K-377/2009, 2K-452/2009, 2K-267/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad nors nukentėjusiojo skundas atmestas, tačiau apeliacinis procesas įvyko ir pagal nuteistojo skundą, dėl kurio motyvų teisinio išsilavinimo neturinčiam nukentėjusiajam reikėjo pasisakyti bei pasinaudojant advokato pagalba realizuoti savo teisę reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Todėl, nors nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo atmestas, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteistos pagrįstai.

Dėl BK 41, 54, 75 straipsnių taikymo

Kasatorių argumentai dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo yra grindžiami tuo, kad laisvės atėmimo bausmė per griežta, neteisinga, paskirta neatsižvelgus į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nuteistojo sveikatos būklę, bausmės paskirtį. Panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad tokio sprendimo priėmimo metu bausmės dėl pirmiau padarytos kitos nusikalstamos veikos vykdymo atidėjimo terminas pasibaigęs, jo teistumas išnykęs.

Į tokius kasacinių skundų argumentus atsakytina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. K. buvo pritaikytas BK 75 straipsnis, atitinka įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo iš esmės vien tuo, kad padarytas nusikaltimas neatsargus, nuteistasis dirba ir augina mažametį sūnų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kad R. K. anksčiau buvo teistas ir bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, į nuteistojo elgesį prieš nusikaltimų padarymą ir po to, jo asmenybę, nuolat daromus administracinės teisės pažeidimus, neįžvelgęs išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistąjį kaip teigiamą asmenybę ar jo padarytą neatsargų nusikaltimą, padarė teisingą išvadą, kad pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimas R. K. netaikytinas.

Pagal susiformavusią kasacinio teismo praktiką asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos duomenis (kasacinės nutartys Nr. 2K-713/2003, 2K-262/2006, 2K-364/2007, 2K-58/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos 3.1 punktas, išvadų 8 punktas). Kasaciniuose skunduose nėra nurodyta teismų neišnagrinėtų išimtinių aplinkybių, kurios leistų įžvelgti pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinio nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jam laisvės atėmimo bausmę būtų atlikti būtų per sunku. Dėl skunde minimų aplinkybių apie nuteistajam nustatytą 50 procentų darbingumo lygį ir tai, kad nuteistajam reikalingas operacinis gydymas pasakytina, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama, todėl apeliacinio teismo nuosprendžiu nėra užkirstas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo sprendimui, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).

Nors de facto R. K. 2010 m. sausio 20 d. suėjo 2007 m. balandžio 26 d. apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas, tačiau dėl šio termino suėjimo R. K. teistumas neišnyko, nes nebuvo priimta tokį teistumo išnykimą patvirtinanti teismo nutartis atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Pagal teismų praktiką būtent su tokia nutartimi yra siejamas teistumo išnykimo patvirtinimas asmeniui, kuriam atidėtas bausmės vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 25 punktas). Tačiau ši teistumo išnykimo nustatymo taisyklė taikoma asmenims, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nepadariusiems naujų nusikaltimų. Nagrinėjamoje byloje remiantis BK 97 straipsnio 8 dalimi, R. K. padarius naują nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, teistumo išnykimo eiga nutrūko. Taigi kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad apygardos teismas priimdamas nuosprendį nesvarstė duomenų apie R. K. teistumo išnykimą.

Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tačiau atsižvelgdama į teismų atliktą bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių vertinimą skiriant R. K. bausmę, kolegija konstatuoja, kad BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti. Nuteistojo elgesys po pirmojo nuteisimo akivaizdžiai rodo tolesnį jo pavojingumą, o pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas nepadarė jam tokio poveikio, kad R. K. nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Nuteistajam pagal du nuosprendžius paskyrus atvirojoje kolonijoje atliktiną vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, priešingai negu teigiama skunduose, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis įgyvendinta ir teisingumo principas nepažeistas.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka yra tikrinamas tik apskųstų teismo nuosprendžių ar nutarčių teisėtumas. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar teismai, priteisdami žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys Nr. 2K-267/2009, 2K-89/2010, 2K-271/2010 ir kt.).

Nukentėjusysis B. Č. civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš nuteistojo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, išlaikydamas skirtingų interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir sumažino atlygintinos žalos dydį iki 2000 Lt. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą CK esančios teisės normos buvo pažeistos, tačiau šie pažeidimai argumentuojami aplinkybėmis, kurios teismui buvo žinomos ir vertinamos. Spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo B. Č. patirtos neturtinės žalos dydžio teismas atsižvelgė į gynėjo kasaciniame skunde nurodytas esmines aplinkybes. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam nustatytas 2000 Lt dydžio neturtinės žalos dydis neatitinka ekonominio gyvenimo rodiklių, o atlyginant tokio dydžio žalą nuteistojo poreikiai negalėtų būti net minimaliai tenkinami.

Pirmosios instancijos teismas, taip pat atsižvelgęs, kad dalis nukentėjusiojo prašomos priteisti turtinės žalos atlyginta draudikų biuro ir nepagrįsta įrodymais, sumažino atlygintinos žalos dydį nuo 2285 Lt iki 1050 Lt. Nuteistasis apeliacine tvarka tokio sprendimo neskundė, kasaciniuose skunduose nėra teisinių argumentų, kodėl šią turtinę žalą privalo atlyginti ne nuteistasis, o draudikų biuras.

Kolegija taip pat pažymi, kad teismas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį sprendė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytų taisyklių. Civilinis ieškovas teismui pateikė prašymą nagrinėti civilinį ieškinį jam nedalyvaujant, todėl teismas turėjo teisę nagrinėti civilinį ieškinį neatvykus civilinio ieškovo atstovui (BPK 252 straipsnio 2 dalis).

Darytina išvada, kad pagal kasacinių skundų motyvus nenustatoma BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių panaikinimo pagrindų, nes teismai tinkamai taikė ir aiškino BK bei BPK nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Egidijus Bieliūnas

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas