Baudžiamoji byla Nr. 2K-380/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.10.1; 1.1.7.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. (J. T.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis: J. T., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, panaikintas BK 75 straipsnio pagrindu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas ir nustatyta, kad paskirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė atliktina pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
J. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 16 d., apie 21.00 val., įsibrovęs į patalpą – E. G. priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį pateko pragręžęs durų spyną, pagrobė ten buvusį E. G. priklausantį turtą, kurio vertė 24 120,94 Lt (2 t žalvario–bronzos laužo, ruošinių, dalių, 500 kg vario laužo, santechninių žalvarinių dalių, elektrinį grąžtą, 119 kg nerūdijančio plieno, 6 kg aliuminio, magnetą).
J. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 19 d., apie 11.00 val., įsibrovęs į patalpą – E. G. priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį pateko pragręžęs durų spyną ir duris, pagrobė ten buvusią E. G. priklausančią 980 Lt vertės krepšinio lentą „Orlando“ su lanku.
J. T. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 19 d., apie 11.00 val., vagystės metu įsibraudamas į E. G. sandėliuką, pragręžęs durų spyną sugadino durų spyną ir duris – nedidelės 170 Lt vertės E. G. turtą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už šias nusikalstamas veikas J. T. paskirtos subendrintos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dvidešimt valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, atliktinų per tris mėnesius, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikintas BK 75 straipsnio taikymas – J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir nuspręsta, kad ši bausmė atliktina pataisos namuose.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 75 straipsnį) ir padarė esminių BPK 20, 44 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 331 straipsnio pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir įstatymui. Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neišdėstė bausmės skyrimo motyvų ir išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, o tai yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius pažymi, kad nors jis apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nes jį tenkino bausmės vykdymo atidėjimas), tačiau 2009 m. vasario 16 ir 19 d. padarytos vagystės, už kurias nuteistas kaip už du atskirus nusikaltimus, turėjo būti kvalifikuojamas kaip vienas tęstinis nusikaltimas (BK 178 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis nurodo, kad nepaneigti jo parodymai apie tai, jog pirmą kartą įsibrovęs į sandėliuką pamatė maišus su metalu, kurių dalį išnešė, o likusių atėjo paimti po labai trumpo laiko. Analogiškas būdas, kuriuo pateko į sandėliuką abu kartus, vieno ir to paties tikslo siekimas, tas pats šaltinis, iš kurio pasisavino turtą, rodo vieningą jo tyčią. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytą baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuojant kasatoriaus veiką kaip du atskirus nusikaltimus, o tokiu atveju atsiranda pagrindas kitaip vertinti kasatoriaus asmenybę ir aplinkybes, į kurias atsižvelgtina parenkant bausmę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas kasatoriui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, motyvavo šį sprendimą remdamasis įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realiai atliktiną laisvės atėmimo bausmę. Šio teismo išvados nepakankamai motyvuotos, tik deklaratyviai nurodyta, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti atsižvelgta į nusikaltimo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybę, tačiau kaip tik į tai teismas neatsižvelgė ir todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje bausmės skyrimo motyvus, taip pat pažeidė BPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, turi nurodyti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Tai yra esminiai BPK pažeidimai, kurie sukliudė teismui priimti pagrįstą sprendimą, nes kasatoriaus padarytų veikų ir asmenybės teisinis įvertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis, nuoširdžiai gailėdamasis dėl savo veiksmų, nesiekė švelnesnės veikų kvalifikacijos, todėl ir nepadavė apeliacinio skundo, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino ir konstatavo, jog nuteistasis trijų dienų laikotarpiu padarė tris nusikalstamas veikas ir tai rodo sąmoningą teisės normų pažeidimą ir moralės nuostatų ignoravimą. Kasatoriaus manymu, nurodydamas nusikaltimų recidyvą teismas nepaisė BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje nurodoma ne apie realiai vykdytiną laisvės atėmimo bausmę („paprastai“ skiria laisvės atėmimo bausmę). Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nesilaikė BK 54 straipsnyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų – kasatoriaus elgesį, asmenybę įvertinto vienpusiškai, nenuodugniai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, kaip to reikalauja įstatymas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos, taikant paskirtų bausmių vykdymo atidėjimą“ išaiškinimai. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo, t. y. į tai, kad jis yra vaikų namų auklėtinis, stengiasi būti sąžiningas, dirbti, tik ne visada viskas priklauso nuo jo pastangų, todėl turi būti suteikta galimybė nuteistajam nenutraukti taip sunkiai užmezgamų socialinių ryšių. Nuspręsdamas J. T. griežčiau nubausti, apeliacinės instancijos teismas nepaisė, kad po bausmės atlikimo jis nebeturės kur gyventi, dirbti, nutrūks ryšiai su aplinkiniais, kurie jį palaiko ir remia. Kasatorius nurodo, kad jis neturi nuolatinio darbo, tačiau yra užsiregistravęs darbo biržoje, nuolat dirba atsitiktinius darbus statybose, moka už buto komunalines paslaugas, ketina nuo rudens tęsti mokslus, nes yra baigęs tik 9 klases. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę, todėl ji neteisinga. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o tai nėra tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę turi būti įvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, taip pat kaltininko bei nukentėjusiojo interesai, nė vienam iš jų nesuteikiant prioriteto. Pernelyg griežta veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humanizmo principą.
Kasatorius prašo suteikti jam galimybę įrodyti, kad nusikalto paskutinį kartą savo gyvenime ir tai nulėmė nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.
Atsiliepimu į nuteistojo J. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė D. Miliūtė prašo jį atmesti.
Prokurorė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimas panaikinti BK 75 straipsnio taikymą kasatoriui yra teisėtas ir pagrįstas.
Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nulėmė nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis, taip pat atsiprašymas nukentėjusiojo, dalies padarytos žalos atlyginimas bei nuteistojo sveikatos būklė, kuri konstatuota 2009 m. balandžio 16 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje. Prokurorės nuomone, šių teismo motyvų aiškiai nepakanka nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Svarstydamas minimą klausimą, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ne tik su padaryta nusikalstama veika, bet ir su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti padarytos veikos pavojingumą, jos padarymo stadiją, motyvus, tikslus, teigiamas ir neigiamas teisiamojo asmenybės savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po jos padarymo. Tik įvertinus minėtų duomenų visumą galima nuspręsti, ar nuteistajam pakanka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius pataisomąjį poveikį. Pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas minėtų aplinkybių visumos, padarė nepagrįstas išvadas, todėl atidėdamas J. T. bausmės vykdymą netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Vienas bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų. J. T. anksčiau net penkis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei ir kartą už sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius administracinės teisės pažeidimus. Šie nuteistąjį apibūdinantys duomenys rodo, kad jis nepaiso visuomenei priimtinų elgesio normų, nesilaiko įstatymų, turi polinkį nusikalsti, jo elgesys po paskutinio teistumo 2005 m. rodo vis stiprėjančias antivisuomenines nuostatas, taigi nusikaltimai, už kuriuos nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taip pat nėra atsitiktiniai. Nors BK 75 straipsnio nuostatos nedraudžia atidėti bausmės vykdymo anksčiau teistam asmeniui esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, tačiau tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir panaikino BK 75 straipsnio nuostatų taikymą nuteistajam.
Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama tik dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam; nuteistasis J. T. ar jo gynėjas nuosprendžio neskundė, nebuvo keliami nei įrodymų vertinimo, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimai. Todėl nuteistojo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai apie jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes jie nebuvo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Atsiliepimu į nuteistojo J. T. kasacinį skundą nukentėjusysis E. G. prašo šio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 4 d. nuosprendį.
Pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismo sprendimas netaikyti nuteistajam J. T. BK 75 straipsnio nuostatų yra pagrįstas, užtikrinantis teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, vadovaudamasis bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai laisvės atėmimo bausmę nuteistajam paskyrė atlikti pataisos namuose. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. T. nedalyvauja visuomeninėje veikloje, niekur nedirba, tai rodo, kad gyvena ne iš sąžiningai uždirbtų lėšų, o, tikėtina, iš nusikalstamų veikų. Be to, kasatoriui 2010 m. vasario 4 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo susidoroti su nukentėjusiuoju.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo J. T. kasacinį skundą nėra pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Byloje nustatyta ir teismų sprendimuose nurodyta, kad J. T. padarė dvi svetimo turto vagystes įsibraudamas į patalpą (BK 178 straipsnio 2 dalis), be to, įsibrovimo metu sugadino nedidelės vertės svetimą turtą (BK 187 straipsnio 3 dalis). Už šias nusikalstamas veikas baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės: pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – areštas arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Nuteistajam (kasatoriui) paskirtos bausmės už vagystes – laisvės atėmimas aštuoniems ir dešimčiai mėnesių, už turto sugadinimą – areštas penkiolikai parų, subendrinta galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams. Taigi paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra žymiai mažesnė negu šios bausmės rūšies vidurkis, numatytas baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Kaip matyti iš teismų sprendimuose padarytų išvadų, bausmės švelninimą sankcijos ribose lėmė J. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi), taip pat tai, kad nuteistasis atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, kuriomis motyvuojamas bausmės J. T. paskyrimas, nepakanka tam, kad jam dar būtų taikomas ir BK 75 straipsnis, atidedant paskirtos bausmės vykdymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas) dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio – taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir atitinkamas sprendimas argumentuojami byloje nustatytomis aplinkybėmis apie J. T. padarytas veikas, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir kitomis aplinkybėmis, išplaukiančiomis iš BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas taip pat vadovavosi BK 41 straipsniu, kuriame nurodyta, kad bausmės, skiriamos asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Būtent šių aplinkybių, apibrėžiančių bausmės tikslus ir paskirtį, visumos vertinimas, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto, yra padarytas sprendžiant kasatoriaus nubaudimo klausimą. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad J. T. daug kartų teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, nesitaiso, toliau sąmoningai pažeidinėja įstatymus, yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, o tai reiškia, kad pagrindo taikyti J. T. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą – nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus argumentai dėl jo padarytų pakartotinių vagysčių vertinimo kaip tęstinio nusikaltimo atmestini, nes veikų teisinio vertinimo klausimas šioje byloje išspręstas ir apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas. Antra vertus, spręsdamas BK 75 straipsnio taikymo klausimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino faktines aplinkybes (t. y. tai, kad J. T. kelių dienų laikotarpiu du kartus įsibrovė į patalpą ir kiekvieną kartą pagrobė svetimo turto 24 120,94 Lt ir 980 Lt vertės), kurios nustatytos neginčijamai ir, kaip matyti iš šio teismo nuosprendžio motyvų, sprendimas nėra grindžiamas aplinkybėmis, kurios neatitiktų bylos duomenų.
Kasatoriaus teiginiai apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą niekuo nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir aiškus, jame išdėstyti argumentai, pagrindžiantys išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to šis nuosprendis pakeistas. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nurodytas ir įvertintas visas reikšmingas aplinkybes, šis teismas teisingai aiškino BK 75 straipsnio nuostatas ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepažeidė BK 41 straipsnio, 56 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas; šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo J. T. kasacinį skundą.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Dalia Bajerčiūtė
