Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2-314-940/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00798-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.5; 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

Lietuvos Respublikos vardu

2023 m. gruodžio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė,

sekretoriaujant Linai Stankūnaitei, Loretai Girdziušienei,

nuotoliniu būdu dalyvaujant ieškovei R. M. ir jos atstovei Aldonai Onai Meilutytei,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Ieškovė teismo posėdžio metu patikslinusi savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 135 000 Eur turtinės ir 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Procesiniuose dokumentuose, ieškovė, jos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala ieškovei buvo padaryta neteisėtais tyčiniais Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Vaido Pajedos ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos Kristinos Lysionok veiksmais, atsisakant priimti ieškinį dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą (civilinės bylos Nr. e2-10404-820/2023 ir Nr. e2S-1317-863/2023). Pažymi, kad atsisakydami priimti ieškinį nurodyti teisėjai eliminavo ieškovei galimybę įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą teisminės gynybos.

3. Teisėjas V. Pajeda 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 punktu. Teisėja K. Lysionok, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2023 m. gegužės 5 d. pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjai nustatė, kad ieškinys nepriimamas nagrinėti dėl to, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme ir kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

4. Nurodyti teisėjai tyčia pažeidė proceso įstatymą, nes ieškiniai pareikšti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio pagrindu yra nagrinėjami teisme ir nėra jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo priimto dėl to paties ginčo, jog atsakovė – Lietuvos valstybė, privalo grąžinti be pagrindo įgytą turtą ieškovei. Tai patvirtina aplinkybės, kad teisėjai atsisakydami priimti ieškovės ieškinį nenurodė konkrečios bylos, kurioje jau yra priimtas toks teismo sprendimas. Be to, atsisakydami priimti ieškinį, nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė institucijos į kurią ieškovė turėtų kreiptis, nors tokia pareiga yra numatyta CPK 137 straipsnio 3 dalyje.

5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, kadangi ieškinys buvo priimtas nagrinėti teisme ir teismas nenustatė trūkumų, kuriuos ieškovė turėtų pašalinti. Ieškovė jau keturiolika metų yra priversta ginti savo teises teismuose, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą, neigiamus išgyvenimus, susirgo depresija, todėl iš valstybės prašo priteisti ne tik 135 000 Eur turtinės, bet ir 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Byloje yra įrodytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala, tiesioginis priežastinis ryšys, todėl ieškinį prašo tenkinti pilnai.

6. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Nurodo, kad žalos atlyginimo byloje ieškovė privalo įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovė privalėjo pateikti leistinus įrodymus, kad teisėjai elgėsi neteisėtai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovės teisių pažeidimui. Ieškovė neįrodė teisėjų neteisėtų ir kaltų veiksmų, todėl žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

7. Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus ir prašė jais vadovautis, o ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė neįrodė teisėjų neteisėtų ir kaltų veiksmų sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra įrodytos sąlygos tenkinti ieškinį, grindžiamą CK 6.272 straipsnio normomis, todėl žalos atlyginimui ir ieškinio tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

k o n s t a t u o j a:

Faktinės aplinkybės

8. Byloje kilo ginčas dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų už žalą, atsiradusią dėl teisėjų (ne)teisėtų veiksmų.

9. Nustatyta, kad ieškovė R. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jos nuosavybėn 0,225 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir grąžinti sumokėtą 358,84 Eur nuomos mokestį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-10404-820/2023 ieškovės ieškinį atsisakė priimti. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovės reikalavimai dėl minėto žemės sklypo priteisimo yra susiję su įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013), kuriuose buvo konstatuota, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, o ieškovės močiutė neįgijo minėto sklypo nuosavybės teisėmis, todėl žemės sklypo nuosavybės teisėmis neįgijo ir ieškovė. Teismas pažymėjo, kad tiek išnagrinėtoje byloje, tiek naujai pateiktame ieškinyje ieškovė remiasi tuo pačiu pagrindu, t. y. aplinkybėmis, jog ieškovės močiutė buvo sumokėjusi už žemės sklypą, todėl jį įgijo nuosavybėn, o ieškovė paveldėjo močiutės turtą. Teismas taip pat konstatavo, kad klausimas dėl žemės nuomos mokesčio jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu Kauno apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022.

11. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą 2023 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1317-863/2023, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad dėl neteisėtų teisėjų veiksmų nurodytose civilinėse bylose sprendžiant jos ieškinio (ne)priėmimo klausimą, jai buvo padaryta 135 000 Eur turtinė ir 125 000 Eur neturtinė žala, kurią ji nagrinėjamoje byloje ir prašo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

13. Patirtą 125 000 Eur neturtinės žalos dydį ieškovė įrodinėjo paaiškinimais apie patirtus neigiamus išgyvenimus, o turtinei žalai pagrįsti ieškinyje pateikė apskaičiavimą, kad remiantis viešai prieinamais duomenimis vieno žemės aro kaina šalia Kauno miesto yra apie 6000 Eur, todėl ieškovės teigimu už neteisėtai jos močiutei negrąžintą 0,225 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), neteisėtais tyčiniais teisėjų veiksmais jai buvo padaryta 135 000 Eur turtinė žala (0,225 ha x 6000 Eur).

Dėl ginčo esmės

14. CK 6.272 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir tai, kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

16. Ieškovės R. M. teigimu, teisėjų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. Pajeda ir Vilniaus apygardos teismo teisėja K. Lysionok, tyčia netinkamai pritaikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 4 punktą, atsisakė priimti ieškinį, taip pažeisdami jos konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Ieškovės teigimu teisėjų tyčiniai neteisėti veiksmai 10 ir 11 sprendimo punktuose nurodytose civilinėse bylose pasireiškė tuo, kad teisėjai, ieškinio priėmimo stadijoje, negalėjo iš esmės nagrinėti bylos ir spręsti dėl jos reikalavimų (ne)pagrįstumo, vertinti ieškovės pateiktus įrodymus, daryti išvadas. Be kita ko ieškovės nuomone teisėjai akivaizdžiai priėmė neteisėtus procesinius sprendimus (1) konstatuodami, kad jos reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme, nors ieškinius dėl be pagrindo gauto turto teismai nagrinėja, (2) nenurodydami į kokią instituciją ji turėtų kreiptis, jei jos reikalavimas yra nenagrinėtinas, (3) pasisakydami, kad jos reikalavimas jau buvo išnagrinėtas, teismai nenurodė konkrečios bylos, kurioje jau yra priimtas teismų kaip tapatus įvardintas procesinis sprendimas. Teismas šiuos ieškovės argumentus laiko nepagrįstais.

17. Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas.

18. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys sietinas su kiekvieno suinteresuoto asmens teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-1075/2021, 20 punktas).

19. Teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020, 30 punktas). Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku. Kreipimasis į teismą negali būti savitikslis, tokiu kreipimusi yra siekiama apginti galimai pažeistas teises.

20. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartyje, tiek Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartyje, teismai, pasisakydamas dėl ieškinio priėmimo, išsamiai išdėstė, motyvavo ir pagrindė, kad pareikštu ieškiniu ieškovė R. M. siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-333/2013), kuriuose buvo konstatuota, kad 0,225 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą, nors kitoks jos nurodomos bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-1317-863/2023 taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė R. M. iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Kauno apylinkės teismo, civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022. Tokią išvadą teismai padarė įvertinę tai, kad ieškovė siekia paneigti CPK 18 straipsnyje apibrėžtą sprendimo privalomumo principą.

21. Ieškovė šiuo konkrečiu atveju turėjo įrodyti, kad teismai, priimdami 2023 m. gegužės 5 d. nutartį ir 2023 m. birželio 8 d. nutartį, elgėsi neteisėtai, t. y. ieškovė turėjo nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovės nurodytas civilines bylas nagrinėję (ieškinio priėmimo klausimą sprendę) teismai būtų padarę akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ieškovė be bendro pobūdžio deklaratyvių pareiškimų, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus (atsisakydami priimti jos ieškinį), atliko akivaizdžiai neteisėtus kaltus tyčinius veiksmus, nepateikė konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos išvados pagrįstumą.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo reikalavimas, taip pat CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies normos, kurios yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška, draudžia teismui nepripažinti prejudicinių faktų, t. y. nepripažinti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, įrodytomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ar iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

23. Taigi, ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Konkrečios bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir jų įvertinimo teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrintas tik nagrinėjant tą bylą apeliacine, kasacine tvarka. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu.

24. Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus ir siekia, kad teismas kitaip vertintų jos motyvus bei padarytų kitokias, jai palankias išvadas, nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Tokį tikslą patvirtina ir ieškovo reikalaujamas turtinės žalos dydis, kuris ieškovės teigimu yra lygus būtent ginčo žemės sklypo rinkos vertei. Ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti, kad išnagrinėtose bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, lėmusios jos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą, tačiau įrodinėjimo pareigos tinkamai nevykdė.

25. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad civilinę bylą nagrinėję (ieškinio priėmimo klausimą sprendę) Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė esminių klaidų, turėjusių reikšmės ieškovės teisių pažeidimui. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatai yra nepalankūs ieškovei ir ne tokie kokių ji tikėjosi, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų buvimo. Ieškovei pareiškus tokio pobūdžio ieškinį, kuriuo ji iš esmės siekė įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, teismai turėjo pagrindą pripažinti, jog ieškovės ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytais pagrindais. Esant nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti ieškovės nurodytų teisėjų atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo.

26. Teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomi argumentai dėl ieškinio pagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik pačios ieškovės (ir jos atstovės) subjektyviu tik pačiai ieškovei palankiu civilinių teisinių santykių, teisės aktų bei teismų procesinių sprendimų interpretavimu.

27. Nagrinėjamoje byloje nenustačius ieškovės nurodytų teisėjų neteisėtų veiksmų, konstatuojama, kad nėra vienos iš valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo valstybei taikyti civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį. Byloje nekonstatavus teismų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir nesant minėtų asmenų (teisėjų) kaltės įrodymų, nėra pagrindo spręsti ir pasisakyti dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio).

28. Teismas įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog teismai, priimdami procesinius sprendimus, kurių pagrindu ieškovė kildina žalą, būtų padarę šiurkščius teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimus. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis).

29. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).

31. Duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos nebuvo patirtos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 260, 269 – 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės R. M. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėja Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė