Dėl Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų punktų panaikinimo ir šios sąjungos susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-51/2011

Procesinio sprendimo kategorija 27.3.2.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kalvarijos vartotojų kooperatyvo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kalvarijų vartotojų kooperatyvo ieškinį atsakovui Lietuvos kooperatyvų sąjungai dėl Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų punktų panaikinimo ir šios sąjungos susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių narystės kooperatinių bendrovių sąjungoje pagrindus, kooperatinių bendrovių sąjungos kompetenciją sprendžiant klausimą dėl faktiškai negalinčio dalyvauti veikloje (dėl vykdomos bankroto procedūros) nario pašalinimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas ginčijo Lietuvos kooperatyvų sąjungos (toliau – kooperatyvų sąjungos) 2006 m. spalio 18 d. įregistruotų įstatų 3.8.8.2 ir 3.12 punktus, prašydamas teismo pripažinti juos negaliojančiais, kooperatyvų sąjungos narių susirinkimo 2006 m. lapkričio 16 d. priimtą sprendimą pašalinti ieškovą iš kooperatyvų sąjungos, prašydamas šį sprendimą panaikinti. Ieškovo narystė kooperatyvų sąjungoje buvo sustabdyta vadovaujantis įstatų 3.8.8.2 punktu, jis neteko galimybės dalyvauti šios sąjungos veikloje ir valdymo procese, pasisakyti ir balsuoti dėl priimamų sprendimų, siūlyti sprendimus, negalėjo įgyvendinti kitų sąjungos nario teisių. Ieškovo teigimu, šis punktas ir įstatų 3.12 punktas neatitiko CK 2.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyviosios teisės normos, leidusios apriboti juridinio asmens teisnumą tik įstatymų nustatyta tvarka, nes įmonės bankrotas įstatyme nenurodytas kaip pagrindas apriboti juridinio asmens teisnumą, tuo tarpu ieškovo narystė sąjungoje buvo sustabdyta ir jis buvo pašalintas iš sąjungos narių dėl įmonės bankroto. Ieškovo teigimu, įstatų 3.12 punktas pripažintinas negaliojančiu, nes prieštaravo Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 9 straipsniui, kuriame įtvirtintas baigtinis pagrindų, kada kooperatinės bendrovės narys gali būti pašalintas iš kooperatinės bendrovės narių, sąrašas, o atsakovas nepagrįstai įstatų 3.12 punkte išplėtė įstatymu nustatytą narystės pasibaigimo pagrindų sąrašą. Ieškovo teigimu, atsakovas pašalino jį iš kooperatyvų sąjungos narių, nes ieškovas nevykdė šios sąjungos nario pareigų, tačiau atsakovas neįvardijo, kokių pareigų ieškovas neatliko, kokioje veikloje jis nedalyvavo, kokių kooperatyvų sąjungos sprendimų nevykdė. Dėl to nebuvo Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje ir įstatų 3.12 punkte nustatytų sąlygų, davusių pagrindą pašalinti ieškovą iš kooperatyvų sąjungos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia kooperatyvų sąjungos įstatų 3.12 punkto dalį, kuria įtvirtintas Lietuvos kooperatyvų sąjungos nario pašalinimo (pasibaigimo) pagrindas – bankroto bylos iškėlimas; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad kooperatyvo nario teisės kooperatinėje bendrovėje nėra teisnumo dalis, o įstatų 3.8.8.2 punkte buvo reglamentuotas ne juridinio asmens teisių, kylančių iš juridinio asmens teisnumo, o kooperatyvų sąjungos nario teisių, kylančių iš dalyvavimo bendrovės veikloje, sustabdymas, todėl teismas sprendė, jog nario teisių sustabdymas nepažeidė ir neapribojo ieškovo teisnumo, apibrėžto CK 2.74, 2.75 straipsniuose. Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad bankrutavusio kooperatyvo narystės sąjungoje sustabdymas buvo pradėtos bankroto procedūros padarinys ir negalėjo būti vertinamas kaip ieškovui taikyta sankcija ar teisnumo apribojimas (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 2A-49-492/2008). Tuo tarpu įstatų 3.12 punktą, kuriame įtvirtintas kooperatyvų sąjungos nario pašalinimo (pasibaigimo) pagrindas – jeigu nariui iškelta bankroto byla, teismas pripažino prieštaravusiu įstatymui, nes jame buvo nustatytas savarankiškas kooperatyvo nario pasibaigimo (pašalinimo) pagrindas, tačiau šis pagrindas nebuvo įtvirtintas nei Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme nustatytame narystės pasibaigimo pagrindų, nei baigtiniame pašalinimo pagrindų sąraše. Dėl to atsakovas neturėjo teisės įstatuose įtvirtinti naujų kooperatyvo nario pašalinimo pagrindų, išplėsti baigtinio narystės pasibaigimo pagrindų sąrašo, nustatyto Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 9 straipsnyje, nes nurodyto įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyti tikslūs pašalinimo iš kooperatinės bendrovės (sąjungos) narių pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-294/2008). Teismas, pasisakydamas dėl kooperatyvų sąjungos narių susirinkimo 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimo pašalinti ieškovą iš kooperatyvų sąjungos narių, vertino šiame sprendime nurodytus pašalinimo pagrindus ir pirmąjį (dėl bankroto bylos iškėlimo) pripažino nepagrįstu. Dėl antrojo pašalinimo pagrindo – ūkinės veiklos nevykdymo – teismas nurodė, kad ieškovas nevykdė apyvartos su kooperatyvų sąjungos įmonėmis, nors ją privalėjo vykdyti tiek su kitais kooperatyvų sąjungos nariais, tiek su jos įmonėmis, todėl sprendė, jog ieškovas pažeidė Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą vykdyti apyvartą. Teismas, vertindamas trečiąjį pašalinimo iš sąjungos pagrindą, nurodė, kad ieškovas pažeidė įstatų 3.9.3 punkte nustatytą pareigą teikti kooperatyvų sąjungai informaciją apie savo veiklą, įstatų 3.9.2 punktą nustatytą pareigą aktyviai dalyvauti kooperatyvų sąjungos veikloje (ieškovas šio fakto neginčijo ir nepateikė įrodymų, kad neturėjo galimybės aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje). Dėl ketvirtojo pašalinimo pagrindo – kooperatyvų sąjungos narių susirinkimų sprendimų nevykdymo – teismas sprendė, kad ieškovas neneigė fakto, jog jis nevykdė sprendimų. Teismas konstatavo, kad ginčo sprendime buvo nurodyti keli savarankiški pašalinimo iš sąjungos narių pagrindai, todėl, nustačius bent vieną iš jų, buvo pagrindas pripažinti, jog ieškovas iš sąjungos buvo pašalintas pagrįstai, t. y atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu ieškovą pašalino iš kooperatyvų sąjungos narių, šiam nevykdžius ūkinės veiklos (apyvartos), įstatuose nustatytų sąjungos nario pareigų, kooperatyvų sąjungos narių susirinkimų sprendimų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 29 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakė, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, išsamiai argumentavo išvadas dėl ginčijamo 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimo pagrįstumo, išsamiai aptarė ir įvertino ginčijamame sprendime nurodytus ieškovo pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos narių pagrindus. Ieškovas neginčijo faktinių aplinkybių dėl informacijos apie savo ūkinę veiklą neteikimo, nors ši pareiga buvo nustatyta kooperatyvų sąjungos įstatuose ir priimtuose nutarimuose, dėl veiklos ir apyvartos nevykdymo. Kolegijos teigimu, ieškovas, būdamas nurodytos sąjungos narys, turėjo galimybę susipažinti su atsakovo įstatais ir juose nustatytais reikalavimais. Juolab kad iš byloje esančios ieškovo atstovų susirašinėjimo su atsakovu medžiagos matyti, kad ieškovas nebebuvo suinteresuotas likti kooperatyvų sąjungos nariu ir jau kurį laiką savo iniciatyva buvo nusišalinęs nuo dalyvavimo šios sąjungos veikloje. Kilus ginčui dėl sąjungos nario teisių nepagrįsto apribojimo, ieškovas privalėjo įrodyti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sudaromas kliūtis tinkamai įgyvendinti norą dalyvauti sąjungos veikloje. Kolegijos teigimu, ieškovo pareiga laikytis įstatuose įtvirtintų pareigų nustatyta ir Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, jog kooperatinės bendrovės narys privalo laikytis įstatų, vykdyti kooperatinės bendrovės organų sprendimus, vykdyti apyvartą su kooperatine bendrove, tausoti kooperatinės bendrovės turtą, rūpintis jo didinimu, t. y. pareiga vykdyti apyvartą su kooperatine bendrove suprantama ir kaip apyvartos vykdymas su kitais kooperatyvų sąjungos nariais. Kolegija, pasisakydama dėl įstatų 3.8.8.2 punkto, nurodė, kad šiame punkte buvo nustatyta tik viena iš narystės (arba dalyvavimo) kooperatyvų sąjungos veikloje, užtikrinant visų jos narių poreikių tenkinimą, sąlygų, todėl šis punktas neapribojo ieškovo teisnumo, nes juridiniai asmenys, susibūrę į atitinkamą sąjungą ar organizaciją, turi teisę nusistatyti dalyvavimo toje organizacijoje specialias sąlygas, jeigu šios sąlygos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Nurodytas įstatų punktas apibrėžė dalyvavimo kooperatyvų sąjungos veikloje pagrindus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai dėl įstatų 3.8.8.2 punkto pripažinimo negaliojančiu ir kooperatyvų sąjungos narių 2006 m. lapkričio 16 d. susirinkimo nutarimo panaikinimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti dėl šios dalies bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl teismų praktikos nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, kuri dėl nagrinėjamo klausimo nėra gausiai išplėtota, nes nario pašalinimo iš kooperatinės bendrovės teisėtumo klausimas spręstas tik dviejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. Jurbarko vartotojų kooperatyvas „Vienybė“, Jurbarko rajono Veliuonos vartotojų kooperatyvas, bylos Nr. 3K-3-1135/2003, ir 2008 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-294/2008). Kasatoriaus teigimu, šioje byloje nebuvo spręsta dėl to, kodėl kasatorius negalėjo vykdyti pareigų, kilusių iš narystės kooperatinių bendrovių sąjungoje, nes šių pareigų jis negalėjo vykdyti ne dėl savo kaltės, o dėl pačios kooperatinės bendrovės veiksmų. Kasatorius iš esmės buvo pašalintas iš kooperatyvų sąjungos narių už formalių pareigų nevykdymą, teismai visiškai netyrė ir nesiaiškino, ar kasatoriaus pareigų nevykdymas turėjo kokios nors neigiamos įtakos kooperatyvų sąjungos interesams, ar sukėlė neigiamų teisinių padarinių ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-294/2008, buvo sukurtas teisiškai ydingas precedentas, kai narys pašalinamas iš kooperatinės bendrovės tik už formalius pažeidimus.

2. Dėl CK 2.74 straipsnio 1 dalies, 2.75 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, įstatų 3.8.8.2 punktas, kuriame nustatyta, kad kooperatyvų sąjungos nario bankroto atveju jo turtinės ir neturtinės teisės yra suspenduojamos, prieštarauja CK 2.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai imperatyviajai teisės normai, jog juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nurodytas įstatų punktas neapribojo kasatoriaus teisnumo, o nustatė tik vieną iš narystės (arba dalyvavimo) kooperatyvų sąjungos veikloje sąlygų. Kasatoriaus teigimu, CK 2.74 straipsnio nuostata įtvirtina juridinio asmens teisnumo sąvoką, įtvirtindama ne tik bendro pobūdžio galėjimą turėti subjektines teises bei pareigas, bet ir tas teises bei pareigas, kurios kyla iš narystės kituose juridiniuose asmenyse. Dėl to atsakovas, remdamasis įstatų 3.8.8.2 punktu, nepagrįstai ir neteisėtai apribojo kasatoriaus teisnumą, nes įstatymuose nenustatyta galimybės riboti juridinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla ar kuris pripažintas bankrutavusiu, teisnumą; šis punktas, kaip neatitinkantis CK 2.75 straipsnio 1 dalies, pripažintinas negaliojančiu.

3. Dėl Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nors teismai, remdamiesi nurodytu įstatymu, konstatavo, kad kasatorius pagrįstai buvo pašalintas iš kooperatyvų sąjungos, tačiau netyrė ir nesiaiškino, kad kasatorius negalėjo vykdyti pareigų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, šiam sustabdžius kasatoriaus teises šioje sąjungoje. Juolab kad sustabdžius kasatoriaus narystę bendrovėje, buvo sustabdytos ne tik jo pareigos, bet ir teisės, tačiau teismai neteisingai sprendė, jog kasatoriaus pareigų vykdymas nebuvo sustabdytas. Kasatoriaus teigimu, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos kooperatinės bendrovės nario teisės kartu su įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje išvardytomis pareigomis sudaro vientisą kooperatinės bendrovės nario teisių ir pareigų visumą, t. y. nario teisių sustabdymas ne tik apriboja nario teisių įgyvendinimą, bet ir panaikina būtinybę vykdyti pareigas.

4. Dėl ūkinės veiklos nevykdymo ir Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 2 straipsnio 2, 5 dalių aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai formaliai rėmėsi tik atitinkamų pareigų nevykdymo faktu, neatskleidė kooperatinės bendrovės nario teisių ir pareigų kooperatinėje bendrovėje esmės, nevertino paties atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių kasatoriaus teisės kooperatyvų sąjungoje buvo sustabdytos. Teismai, spręsdami kasatoriaus pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos pagrįstumo klausimą, konstatavo, kad ūkinės veiklos nevykdymas reiškė apyvartos su kooperatine bendrove nevykdymą, t. y. kasatorius, nevykdęs apyvartos su kooperatyvų sąjungos įmonėmis, pažeidė šią įstatyme nustatytą pareigą. Kasatoriaus teigimu, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 2 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta kooperatinių bendrovių narių pareiga vykdyti apyvartą su pačia kooperatine bendrove; tai reiškia apyvartos vykdymą su kitais kooperatinės bendrovės nariais, tačiau nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose neįtvirtinta kooperatinės bendrovės nario pareiga vykdyti apyvartą su kooperatinės bendrovės įsteigtais juridiniais asmenimis, kurie nėra pačios kooperatinės bendrovės nariai. Kasatoriaus teigimu, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos ta apimtimi, kuri skirta apyvartos su kooperatine bendrove vykdymui, netaikoma kooperatinių bendrovių sąjungoms, taip pat atsakovui.

5. Dėl kooperatyvų sąjungos įstatuose nustatytos pareigos teikti informaciją apie savo veiklą nevykdymo. Nors įstatų 3.9.3 punkte įtvirtinta nario pareiga teikti informaciją apie veiklą, tačiau kasatorius dėl bankroto bylos iškėlimo veiklos vykdyti negalėjo; tai žinojo atsakovas, tai patvirtino byloje pateikti įrodymai. Kadangi bendrovė aktyvios veiklos nevykdė, tai neprivalėjo teikti atsakovui informacijos apie tai, nes pareigos teikti informaciją apie neveikimą nenustatyta kooperatyvų sąjungos įstatuose. Bylą nagrinėję teismai, vertinę šios pareigos nevykdymą, rėmėsi tik formaliu ataskaitų neteikimo faktu, nesiaiškino, ar šios pareigos nevykdymas turėjo esminę reikšmę atsakovui. Be to, kasatorius savo kaip kooperatyvų sąjungos nario pareigų negalėjo vykdyti ir dėl narystės joje sustabdymo. Kasatorius neteko galimybės dalyvauti kooperatyvų sąjungos veikloje ir valdymo procese, nebuvo kviečiamas į jos narių susirinkimus; šiuos faktus patvirtino į bylą pateiktas kooperatyvų sąjungos narių 2006 m. balandžio 12 d. susirinkimo protokolas, to neneigė ir atsakovas.

6. Dėl kooperatyvų sąjungos narių susirinkimų sprendimų nevykdymo. Nors kaip kasatoriaus pašalinimo pagrindą atsakovas nurodė kooperatyvų sąjungos narių susirinkimų sprendimų nevykdymą, tačiau bylą nagrinėję teismai plačiau šio klausimo nenagrinėjo, liko neaišku, kokių konkrečių kooperatyvų sąjungos narių susirinkimo sprendimų kasatorius nevykdė. Byloje atsakovo pateiktuose dokumentuose nėra aiškių ir konkrečių sprendimų, kuriuos privalo vykdyti kooperatyvų sąjungos nariai, jo pateiktuose nutarimuose keliami tik deklaratyvaus pobūdžio tikslai, veiklos kryptys, bendro pobūdžio uždaviniai, taip pat įvardijamos kai kurios pareigos, kurios taip pat nustatytos kooperatyvų sąjungos įstatuose. Dėl to kasatoriaus pašalinimo iš nurodytos sąjungos narių pagrindas buvo visiškai formalus faktas.

7. Dėl pajaus vertės padidėjimo neišmokėjimo kasatoriui. Kasatoriaus teigimu, jis buvo pašalintas iš kooperatyvų sąjungos visiškai su juo neatsiskaičius. Pagal Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 10 straipsnio 5 dalį asmeniui, kurio narystė kooperatinėje bendrovėje pasibaigia dėl pašalinimo, kooperatinė bendrovė privalo ne tik grąžinti už pajų sumokėtą įnašą, išmokėti apyvartai proporcingą išmoką ir dividendą, jeigu dėl jų išmokėjimo buvo priimtas kooperatinės bendrovės narių susirinkimo sprendimas, bet ir atlyginti nariui priskirtą turto dalį piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis, t. y. pašalinus kooperatinės bendrovės narį iš kooperatinės bendrovės ir neatlyginus jo kooperatinėje bendrovėje turėtos turto dalies (pajaus vertės padidėjimo), buvo pažeista kooperatinės bendrovės nario teisė į bendrovės kapitalo (jo dalies) turėjimą, o kiti kooperatyvų sąjungos nariai nepagrįstai praturtėjo kasatoriaus turto sąskaita. Be to, ši sąjunga, prieš priimdama sprendimą dėl kasatoriaus pašalinimo, nepriskyrė jam atitinkamos turto dalies ir visiškai su juo neatsiskaitė, neišmokėdama priskirto turto dalies piniginio ekvivalento rinkos kainomis.

8. Dėl kooperatyvų sąjungos įstatų 3.12 punkto. Nors teismai pripažino, kad bankroto bylos iškėlimas negalėjo būti kooperatinės bendrovės nario pašalinimo pagrindas, tačiau tokiu atveju teismai turėjo vertinti ne tik kasatoriaus pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos narių, bet ir jo teisių sustabdymo pagrįstumą.

9. Dėl kasatoriaus teisės į atstovavimą apeliacinės instancijos teisme pažeidimo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta 2008 m. gruodžio 23 d. atstovavimo sutartis, kurioje vienu iš kasatoriaus atstovų buvo nurodytas advokato padėjėjas M. E., tačiau bylos nagrinėjimo metu jis tapo advokatu. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neleido jam atstovauti kasatoriui, todėl buvo pažeista CPK 55 straipsnio 2 dalis, nes juridinių asmenų atstovais gali būti tiek advokatai, tiek advokatų padėjėjai. Bendrovė, pavesdama M. E. jai atstovauti, įvykdė CPK 51 straipsnio 1, 2 dalių, 55 straipsnio 2 dalies, 57 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atstovas atitiko įstatyme nustatytus kriterijus, todėl advokato atstovavimas turėjo būti pripažintas tinkamu. Tai, kad atstovo statusas pasikeitė (advokato padėjėjas įgijo advokato kvalifikaciją), atstovavimo teisėtumo prasme neturėjo jokios teisinės reikšmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sprendimas neleisti kasatoriaus atstovui advokatui atstovauti kasatoriui bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai suvaržė kasatoriaus teisę vesti savo bylą teisme per atstovą ir apribojo jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika, nes bylos aplinkybės ir teismų nutarčių ratio decidendi yra panašūs, tapati ir ginčo šalis (atsakovas kooperatyvų sąjunga). Kasatoriaus pareiga buvo aktyviai dalyvauti kooperatyvų sąjungos veikloje, o šios pareigos nevykdymas buvo pagrindas jį pašalinti iš sąjungos; priežastys, kodėl narys nevykdė savo pareigų, neturėjo reikšmės, nes narystės sąjungoje pasibaigimas sietinas tik su objektyviu kriterijumi – pareigų, nustatytų įstatuose, nevykdymu. Juolab kad kasatorius nagrinėjamoje byloje neginčijo ir pripažino aplinkybes, buvusias pagrindu pašalinti jį iš kooperatyvų sąjungos, t. y. ūkinės veiklos, įstatuose nustatytų nario pareigų, sąjungos narių susirinkimų sprendimų nevykdymą. Teismai, vertindami bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, teisių sąjungoje sustabdymo pagrįstumą, teisingai konstatavo, kad įstatų 3.8.8.2 punktu buvo sustabdytos kasatoriaus, kaip sąjungos nario, o ne kaip juridinio asmens teisės, nes iš narystės kooperatinėje bendrovėje kylančios teisės yra savarankiškos ir jų veikimo apimtis susijusi tik su kooperatinės bendrovės veikla. Be to, įstatų 3.8.8.2 punktas yra pagrįstas, nes kooperatyvų sąjungos narys, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukia savo ūkinę–finansinę veiklą, todėl nebegali užtikrinti įstatymuose nustatytų kooperatyvų sąjungos tikslų, t. y. neprisideda prie sąjungos tikslų įgyvendinimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami kasatoriaus pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos pagrindus, teisingai sprendė, kad, nepaisant to, jog kasatoriaus narystė buvo sustabdyta, jis galėjo vykdyti apyvartą su kooperatyvų sąjungos įmonėmis, teikti ataskaitas apie įmonės ūkinę veiklą, laikytis sąjungos įstatų, t. y. sąjungos nario teisių sustabdymas nereiškė ir jo pareigų sąjungai sustabdymą; kasatorius, būdamas kooperatyvų sąjungos narys, privalėjo žinoti pareigas, todėl jų nevykdymas buvo teisėtas pagrindas pašalinti kasatorių iš kooperatyvų sąjungos narių. Skunde nurodyti nauji argumentai dėl turto dalies kasatoriui neišmokėjimo negali būti nagrinėjamo ginčo dalykas, nes šie reikalavimai keliami tik kasaciniame skunde. Juolab kad kooperatinės bendrovės narys neturi bendrovės kapitalo dalies, o įgydamas pajų, įgyja tik turtines bendrovės teises. Kasatoriaus teiginys, kad buvo pažeista atstovavimo teisė, nepagrįstas, nes šis proceso teisės normų pažeidimas buvo formalus, nelėmė neteisėtos nutarties priėmimo, be to, atstovas turėjo pareigą pateikti tinkamai surašytą atstovavimo sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 2.74 straipsnio 1 dalies, 2.75 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Kasatoriaus teigimu, kooperatyvų sąjungos įstatų 3.8.8.2 punktas, kuriame nustatyta, kad kooperatyvų sąjungos nario bankroto atveju jo turtinės ir neturtinės teisės yra suspenduojamos, prieštarauja CK 2.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai imperatyviajai teisės normai, jog juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka.

Juridinis asmuo suprantamas kaip savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri savo vardu gali įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnis). Taigi vienas iš esminių privataus juridinio asmens požymių yra juridinio asmens teisnumas, t. y. galėjimas turėti konkrečias civilinių įstatymų nustatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas (CK 2.74 straipsnio 1 dalis). Juridiniai asmenys civilines teises įgyja, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.

Kadangi juridiniai asmenys steigiami tam tikriems tikslams, skirtingų juridinių asmenų teisnumas gali būti įvairios apimties. Kooperatinė bendrovė yra savarankiškas juridinis asmuo (Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), turintis savarankišką teisnumą ir veiksnumą. Iš juridinio asmens teisnumo kylanti teisė jungtis į sąjungas yra savarankiškas teisnumo elementas. Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 2.75 straipsnio 1 dalis). Juridinių asmenų teisnumas gali būti ribojamas tik tam tikros veiklos arba jų teisinės formos atžvilgiu, pavyzdžiui, draudžiama verstis tam tikra veikla negavus licencijos, tam tikrų teisinių formų juridiniams asmenims draudžiama užsiimti kita veikla ir pan. Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu (CK 2.75 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje kasatoriui dėl bankroto bylos iškėlimo buvo apribota tik galimybė veikti konkrečioje sąjungoje – Lietuvos kooperatyvų sąjungoje, o ne apskritai įvairiose kitose sąjungose, taip pat kooperatyvų sąjungose, kurių įstatuose nenustatyta ribojimų dėl bankrutuojančios įmonės statuso įgijimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinių asmenų teisnumą, ir pagrįstai sprendė, jog kasatoriaus teisnumas nebuvo apribotas. Nagrinėjamos bylos atveju, aiškinant atsakovo įstatų nuostatą, pagal kurią sąjungos nario bankroto atveju jo turtinės ir neturtinės teisės yra sustabdomos, pripažintina, jog ši nuostata reiškia ne teisnumo ribojimą, tačiau turėtų būti vertinama, ar tokia nuostata nereiškia kasatoriaus teisių pažeidimo apskritai. Toks vertinimas galimas aiškinant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, leidžiančias bankrutuojančiai bendrovei verstis ūkine komercine veikla, kartu su Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo normomis, reglamentuojančiomis kooperatinių bendrovių veiklos tikslus bei šių bendrovių veiklos specifiką tuo aspektu, kiek tam yra reikšmingas bankrutuojančios įmonės statuso įgijimas, ir tokiu būdu vertinant minėto įstatų punkto teisėtumą bei kasatoriaus pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos pagrįstumą.

Dėl pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos pagrindų

Remiantis Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi (1993 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. I-164 redakcija), kooperatinė bendrovė – tai fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų grupės savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką ir naudą pagal narių prekių ir paslaugų apyvartą su šia bendrove ir aktyviai dalyvauja kooperatinės bendrovės valdymo procese. Kasatorius yra pašalintas iš kooperatinių bendrovių sąjungos už tai, kad: 1) jam iškelta bankroto byla; 2) sustabdytos bankrutavusio kasatoriaus turtinės ir neturtinės teisės; 3) kooperatyvas nevykdė ūkinės veiklos; 4) nevykdė kooperatyvų sąjungos įstatuose nustatytų nario pareigų.

Įstatyme nepateikta kooperatyvų sąjungos sąvokos, tačiau Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kooperatinės bendrovės gali jungtis į sąjungas jų įstatuose nustatytiems tikslams įgyvendinti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kooperatinių bendrovių sąjungos steigiamos, valdomos, veikia, reorganizuojamos ir likviduojamos tokia pat tvarka kaip ir kooperatinės bendrovės. Taigi kooperatinių bendrovių sąjunga taip pat skirta jose dalyvaujančių kooperatinių bendrovių tikslams, kurie gali būti ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai, įgyvendinti.

Vienas iš pagrindinių nagrinėjamoje byloje kylančių klausimų – ar bankrutuojančios įmonės statusas suteikia pagrindą riboti įmonės dalyvavimą kooperatyvų sąjungos veikloje ir (arba) kitas jos teises, nesant tam aiškaus įstatyminio pagrindo. Kooperatinė bendrovė yra originali verslo organizavimo forma, grindžiama tiek kapitalu (pajaus įnašu), tiek ir naryste (aktyviu dalyvavimu valdymo procese, dalyvavimu apyvartoje ir pan.). Taigi dalyvavimas kooperatinėje bendrovėje iš esmės skiriasi nuo dalyvavimo akcinėje bendrovėje, tačiau skiriasi ir nuo, pavyzdžiui, asociacijos, kurioje dalyvavimas grindžiamas vien naryste. Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 22 straipsnyje neapibrėžta, kokia yra kooperatinių bendrovių sąjungos veiklos specifika, palyginti su pačia kooperatine bendrove. Tai leidžia daryti išvadą, kad sąjungos veikla yra grindžiama tais pačiais principais kaip ir kooperatinės bendrovės.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajams naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Taigi, įmonei iškėlus bankroto bylą, jos ūkinė komercinė veikla nesustoja. Įmonė ir toliau gali užsiimti ankstesne veikla ar net pradėti naują veiklą, nes nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių jai reikėtų tai drausti. Teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo faktas nereiškia, kad teismo tvarka vykdoma bankroto procedūra pasibaigs įmonės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu dėl bankroto. Lietuvos kooperatyvų sąjungos įstatų 3.8.8.2 punkte įtvirtinta, kad sąjungos nario bankroto atveju jo turtinės ir neturtinės teisės yra sustabdomos. Aiškinant šį punktą galima manyti, kad turtinių teisių sustabdymas yra susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos ribojimu. Tokią išvadą leidžia daryti narių teisių turinio analizė. Turtinės teisės yra išvardytos Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnyje (pvz., disponuoti pajumi šio įstatymo ir kitų įstatymų bei įstatų nustatyta tvarka; gauti apyvartai proporcingą išmoką; gauti dividendą; naudotis kooperatinės bendrovės turtu ir teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka; gauti likviduojamos kooperatinės bendrovės turto dalį (jos ekvivalentą pinigais) įstatuose nustatyta tvarka), jos yra susijusios su įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Analogiško pobūdžio turtinės nario teisės yra įtvirtintos ir kooperatyvų sąjungos įstatų 3.8 punkte. Taigi galima pagrįstai teigti, kad, pavyzdžiui, negalint naudotis kooperatinės bendrovės turtu, jos nario ūkinė komercinė veikla gali būti suvaržyta (gali pasunkėti). Kokią įtaką kasatoriaus, kaip kooperatyvų sąjungos nario, turtinių teisių sustabdymas turėjo jo ūkinei veiklai, byloje nenustatyta. Taip pat byloje neatskleista aplinkybių, susijusių su kasatoriaus ūkinės veiklos nevykdymu, kaip vienu pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos pagrindų, t. y. nenustatyta, dėl kokios priežasties kasatorius nevykdė šios veiklos: ar todėl, kad jo, kaip sąjungos nario, teisės buvo sustabdytos, ar dėl kitų priežasčių. Tai yra fakto klausimas.

Neturtinės teisės reglamentuotos Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose (dalyvauti narių susirinkime, rinkti valdymo ir kontrolės narius, balsuojant turėti vieną balsą, nepaisant pajaus dydžio, ir pan.). Kooperatyvų sąjungos narių neturtinės teisės detalizuotos įstatų 3.8.5–3.8.6 punktuose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme nenustatyta, kad, kooperatinės bendrovės nariui (sąjungos nariui) iškėlus bankroto bylą, jo turtinės ir neturtinės teisės turi būti suspenduojamos (sustabdomos). Byloje neatskleista, ar kooperatinių bendrovių veiklos specifika leidžia teigti, kad jai svarbu užtikrinti, jog jos veikloje nedalyvautų bankrutuojantys nariai ir kad tokių narių teisės turi būti sustabdytos. Sprendžiant šį klausimą, aktualu pažymėti, kad vienas iš kooperatinės bendrovės (taip pat kooperatyvų sąjungos) veiklos tikslų – narių ekonominių poreikių tenkinimas. Tokiu atveju kooperatinei bendrovei (ar jų sąjungai) turėtų būti svarbu tik tai, ar vykdomos naryste grindžiamos pareigos. Vien subjekto teisinio statuso pasikeitimas į bankrutuojantį neturėtų turėti reikšmės. Jei sąjungai labai svarbus jų narių teisinis statusas (kad šie nariai nebūtų bankrutuojantys), ji turėtų tai pagrįsti konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais, kuriuos teismas turėtų įvertinti. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nebuvo tirta ir nustatyta.

Vertinant, ar bendrovė (kasatorius) galėjo būti pašalinta iš kooperatyvų sąjungos už pareigų nevykdymą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sąjungos veikla iš esmės grindžiama dalyvavimu, todėl pareigų nevykdymo faktas pažeidžia tiek kooperatyvų sąjungos, tiek kitų šios sąjungos narių interesus. Jeigu būtų konstatuota, kad narys negali vykdyti savo pareigų vien todėl, kad yra bankrutuojantis, tai neturėtų atleisti jo nuo atsakomybės ir neturėtų būti kliūtis jį pašalinti iš sąjungos narių, nes vien bankrutuojančios įmonės statusas neturėtų suteikti privilegijų, t. y. apsaugos nuo pašalinimo. Ir priešingai, jeigu būtų nustatyta, kad narys negalėjo vykdyti savo pareigų dėl pačios sąjungos neteisėtų veiksmų sustabdžius jo teises (pvz., jei būtų nustatyta, kad teisių vykdymas labai glaudžiai susijęs su pareigų įgyvendinimu), už tokių pareigų nevykdymą pašalinimas neturėtų būti taikomas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad vienas iš esminių pažeidimų, už kurį kasatorius buvo pašalintas iš kooperatyvų sąjungos, buvo apyvartos nevykdymas. Byloje nenustatyta, ar tokios pareigos vykdymas susijęs su teisės naudotis kooperatinės bendrovės (sąjungos) turtu ir teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka įgyvendinimu, t. y. ar kasatorius, neturėdamas tokios teisės, galėjo objektyviai vykdyti tokias pareigas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neatskleistas įstatuose nustatyto kooperatinių bendrovių sąjungos nario, kuriam iškelta bankroto byla, turtinių ir neturtinių teisių sustabdymo turinys ir nenustatyta teisiškai reikšmingų aplinkybių, kokią įtaką kasatoriaus teisių sustabdymas turėjo sąjungos nario pareigų nevykdymui.

Šių bylai svarbių faktinių aplinkybių negalima nustatyti kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl kasacinio teismo suformuotos praktikos taikymo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai formuotis – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintųjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis konstitucine jurisprudencija, yra išdėstęs suformuotos kasacinio teismo pagrindinius kriterijus, nurodydamas, kad tikrinant, ar egzistuoja teismų praktikos nevienodumas, reikia nustatyti, ar: 1) skirtingose nutartyse pasisakyta dėl tų pačių teisinių nuostatų; 2) tos pačios nuostatos taikomos esant tapačiam ginčo teisinio santykio teisiniam reglamentavimui; 3) visos galiojančios ir teisiškai reikšmingos teisinės nuostatos analizuotos ir taikytos priimant teismo sprendimą ar nutartį; 4) tokios nuostatos išsamiai analizuotos teismo motyvuose; 5) tokios nuostatos tinkamai pagrindžiamos teisės normų, teisės doktrinos ir teismų praktikos argumentais; 6) teisinės nuostatos taikytos tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis; 7) teismų sprendimų ar nutarčių teiginiai yra esminės, nusprendžiančios bylos baigtį pagal tas faktines aplinkybes išvados, ar yra tik motyvai, argumentai arba kitos tik papildomai vartojamos motyvavimo aplinkybės. Tai – nebaigtinis kriterijų sąrašas, nes gali būti ir kitokių aplinkybių, iš kurių gali būti sprendžiama, ar atitinkamu klausimu yra suformuota teismų praktika, ar turi būti remiamasi vienos ar kitos nutarties teiginiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. v. Kretingos 1-ojo notarų biuro notarė S. D. N., bylos Nr. 3K-3-552/2009).

Nagrinėjamoje byloje kaip suformuota kasacinio teismo praktika teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Bankrutavusi kooperatinė bendrovė Jiezno vartotojų kooperatyvas v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-294/2008. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje byloje, kurios esminės aplinkybės iš tiesų panašios į nagrinėjamos bylos, skiriasi bylos nagrinėjimo dalykas, nes minėtoje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo pripažinti negaliojančiais atsakovo įstatų 3.8.8.2 ir 3.12 punktų, kuriuose įtvirtinta kooperatyvų sąjungos nario bankroto atveju turtinių ir neturtinių teisių sustabdymas bei kooperatyvų sąjungos nario pašalinimo (pasibaigimo) pagrindas – jeigu nariui iškelta bankroto byla, o tik buvo prašoma panaikinti sprendimą dėl kooperatyvų sąjungos nario pašalinimo iš kooperatyvų sąjungos narių. Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas neturi teisės keisti ieškinio pagrindo ar priteisti šaliai to, ko ji neprašė. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Kasacinio teismo nutarties teiginius taip pat lemia bylos nagrinėjimo dalykas, teismų sprendimų bei kasacinio skundo argumentai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje byloje, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo dalyką, nebuvo pasisakyta dėl įstatuose nustatyto bankrutuojančio sąjungos nario teisių sustabdymo turinio ir teisių sustabdymo santykio su kooperatyvų sąjungos nario pareigų vykdymu, todėl nėra pagrindo teigti, jog kasacinio teismo praktika šiais klausimais suformuota. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes.

Pažymėtina tai, kad nors tiek nurodytoje, tiek nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta su tuo pačiu atsakovu – Lietuvos kooperatyvų sąjunga dėl pašalinimo iš sąjungos narių teisėtumo, tačiau šių bylų faktinės aplinkybės nėra visiškai tapačios. Byloje, kurioje teismai rėmėsi kasacinio teismo priimta nutartimi, buvo nustatyta, kad pašalintasis iš sąjungos narys dešimt metų nesiėmė jokių priemonių bankroto procedūrai nutraukti ir ūkinei komercinei veiklai atnaujinti. Nagrinėjamoje byloje kasatorius buvo pašalintas iš kooperatyvų sąjungos narių praėjus porai metų nuo bankroto bylos iškėlimo, nors vėliau bankroto byla buvo nutraukta. Šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos vertinant kooperatyvų sąjungos įstatų punkto, įgalinančio sustabdyti sąjungos nario, kuriam iškelta bankroto byla, teises, jeigu būtų nustatyta, kad vien tik nario teisinis statusas (bankrutuojantis ar ne) nėra lemiamas narystės sąjungoje kriterijus.

Nustatyti teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl skundo argumentų dėl pajaus vertės padidėjimo neišmokėjimo bei atstovavimo teisių pažeidimo kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai nebuvo kelti nagrinėjant bylą kitų instancijų teismuose, o motyvai dėl atstovavimo neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinis teismas turėjo 29,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tiek kasatorius, tiek atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje proceso stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų nei valstybei, nei vienai iš ginčo šalių (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas