Dėl įmokų grąžinimo nutraukus sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-58/2011

Procesinio sprendimo kategorija 43.2

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Eurostat V“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Eurostat V“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl įmokų grąžinimo nutraukus sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliama ginčo santykių kvalifikavimo problema ir pareigą grąžinti turtą, kurio įgijimo pagrindas išnyksta paskiau, reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas.

2008 m. gegužės 26 d. ieškovas bankrutavusi UAB,,Eurostat V“ (buvęs pavadinimas – UAB „Pavan“) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 115 838 Lt priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 115 838 Lt – iš atsakovo Lietuvos valstybės už be teisinio pagrindo įgytą turtinę naudą, iš abiejų atsakovų – penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 2006 m. rugpjūčio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šešių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 1996 m. kovo 16 d. ieškovas su Vilniaus miesto savivaldybe sudarė sutartį, pagal kurią savivaldybė leido ieškovui ne aukciono tvarka išsinuomoti 1548 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal šios sutarties sąlygas ieškovas 1996 m. tikslinėmis lėšų įmokomis žemės nuomos sutarties sudarymo tikslu į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą ir Žemės reformos fondo sąskaitą įmokėjo 231 676 Lt. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė sudaryti žemės nuomos sutartį su ieškovu, kuris dėl to 2004 m. gegužės 14 d. kreipėsi į teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006, pripažinta, kad ieškovo reikalavimai dėl įpareigojimo sudaryti žemės nuomos sutartį teismų atmesti pagrįstai. Ieškovo sumokėtos tikslinės žemės nuomos įmokos buvo susijusios su žemės nuomos sutarties sudarymu, todėl, nesudarius nuomos sutarties, ieškovo nuomone, atsakovai privalo grąžinti jo įmokas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas ne aukciono tvarka išsinuomoti 1548 kv. m žemės sklypą(duomenys neskelbtini), pagal šalių pasirašytos 1996 m. kovo 16 d. sutarties 2.1 punkto sąlygas pervedė į Vilniaus miesto savivaldybės Biudžeto ir finansų skyriaus atsiskaitomąją sąskaitą 11 584 Lt žemės mokestį ir pagal sutarties 2.2 punkto sąlygas – 104 254 Lt tikslinį mokestį Vilniaus miesto infrastruktūrai tobulinti, o pagal sutarties 2.3 punkto sąlygas – 115 838 Lt kaip kompensaciją už valstybės išperkamą žemę į Žemės reformos fondą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006 pagal UAB „Eurostat V“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įpareigojimu, Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė sudaryti žemės nuomos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 116 758,37 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir iš Lietuvos valstybės – 116 758,37 Lt ir šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal 1996 m. kovo 16 d. sutarties 3.3 punkto nuostatas Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai atsisakius sudaryti žemės nuomos sutartį dėl kokių nors priežasčių, ši sutartis laikoma nutraukta, ir tokiu atveju įmonei (ieškovui) grąžinami pervesti pinigai. Taigi atsakovams tenka pareiga grąžinti ieškovui jo įmokėtus pinigus. Vyriausybės 2000 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1251 Žemės reformos fondas buvo likviduotas, o jame buvusių lėšų likutis pagal 2001 m. sausio 1 d. būklę pervestas į valstybės iždo sąskaitą, taigi ieškovo įmokėti 115 838 Lt yra pervesti į valstybės biudžetą; šie pinigai priteistini iš atsakovo Lietuvos valstybės. Teismas nurodė, kad iki kasacinio teismo galutinės ir neskundžiamos nutarties, kuria buvo nustatyta, kad žemės nuomos sutartis šalių nebus sudaryta, lėšų buvimas atsakovų žinioje buvo teisėtas, nes ieškovas pasirinko tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. siekį teismine tvarka įpareigoti atsakovą sudaryti su juo žemės nuomos sutartį, ir tik nepasiekus šio teisinio rezultato ieškovui atsirado teisė susigrąžinti įmokėtas lėšas, o atsakovams – pareiga jas grąžinti įmonei pareikalavus. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. kovo 28 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su reikalavimu grąžinti pagal sutartį įmokėtas lėšas. Nesant kitų įrodymų byloje, teismas šią datą laikė momentu, nuo kurio atsiranda teisinis pagrindas skaičiuoti penkių procentų dydžio metines palūkanas už įgytą pinigų sumą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau; teismas priteisė ieškovui 920 Lt palūkanų.

Teismas ieškinio senaties terminą reikalavimui grąžinti pagal sutartį įmokėtas lėšas pareikšti skaičiavo nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d., nes ieškovas savo pažeistas teises gynė kreipdamasis į teismą su reikalavimu įpareigoti atsakovą sudaryti žemės nuomos sutartį. Tik 2006 m. rugpjūčio 23 d. kasacinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo ieškovo reikalavimų nepagrįstumą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino (CK 1.126 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, atsisakant sudaryti su ieškovu valstybinės žemės nuomos sutartį, dėl kurios sudarymo šalys buvo sutarusios 1996 m. kovo 16 d. sudarydamos sutartį. Apie šį atsisakymą ieškovui tapo žinoma gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštą. Taigi nuo šio rašto gavimo dienos ieškovui atsirado teisė ginčyti šį atsisakymą arba reikalauti grąžinti būsimos sutarties sudarymo tikslu įmokėtas įmokas. Teisė pasinaudoti nurodytais gynimo būdais ieškovui atsirado vienu metu – sužinojus apie atsisakymą sudaryti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį. Tai, kad ieškovas pirmiau kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įpareigojimu, nelemia išvados, kad teisė reikalauti grąžinti įmokas, susijusias su nuomos sutarties sudarymu, ieškovui atsirado tik išnagrinėjus nurodytą ginčą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kitoje byloje ginčą dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą išnagrinėję teismai konstatavo aplinkybę, jog žemės nuomos sutartis nebus sudaroma, ieškovas sužinojo gavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Eurostat V“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-436/2006). Dėl vieno ir to paties pažeidimo ieškinio senaties termino eigos pradžia negali būti skaičiuojama skirtingai. Tai, kad ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį dėl įmokų priteisimo, kreipėsi su ieškiniu dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą, galėjo būti vertinama kaip svarbi ieškinio senaties termino praleidimo priežastis (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis), tačiau pagal suformuotą teismų praktiką svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės. Tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad ieškovas savo ieškinį dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą padavė be svarbių priežasčių praleidęs ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai tokio ieškinio padavimas negali būti vertinamas kaip svarbi priežastis atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nagrinėjamoje byloje. Kitų svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, todėl aplinkybė, kad ieškinį nagrinėjamoje byloje padavė bendrovės administratorius, yra teisiškai nereikšminga (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB,,Knituja“ v. UAB,,Darija“, byla Nr. 3K-3-434/2007). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d. rašte nurodyta, kad ieškovo įmokos turės būti grąžinamos tų institucijų, kurios jas gavo, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra nagrinėjamos bylos dalyvė ir atitinkamai – skolininkė pagal pareikštą ieškinį, todėl nėra pagrindo taikyti CK 1.130 straipsnio nuostatas nagrinėjamoje byloje.

III. Kasacinio skundo ir apsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Dėl teismo pareigos ieškinio senaties termino praleidimo atveju išnagrinėti bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas kitoje byloje 2004 m. gegužės 14 d. pareiškė ieškinį dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą, todėl ieškinio senaties terminas nutrūko. Jeigu teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, tai tokiu atveju terminas turėjo būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių - ieškovas visą laiką sąžiningai ir neaplaidžiai teismine tvarka siekė apginti savo teises. Ieškovo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir principus (CPK 185 straipsnis, CK 1.5 straipsnis), netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, sustabdymą ir šio termino atnaujinimą (1964 m. CK 86 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 90 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, kad teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Nors ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo konstatavimas yra pagrindas ieškiniui atmesti, tačiau CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teismą svarstyti ir dėl ieškinio senaties termino praleistų priežasčių, vertinti jų svarbą, spręsti dėl galimybės atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu taip būtų paneigiama kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda, taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. D. N., bylos Nr. 3K-3-205/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N.-M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2007). Taigi ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šios aplinkybės, nes nenagrinėjo reikalavimo dėl pinigų grąžinimo teisėtumo. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Taigi teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, ieškovo reikalavimo teisėtumą. Be to, neišnagrinėjus bylos iš esmės negali būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

2. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo (CK 1.127 straipsnis). Ieškovas savo pažeistas teises gynė kreipdamasis į teismą dėl įpareigojimo atsakovą sudaryti žemės nuomos sutartį. Ir tik 2006 m. rugpjūčio 23 d. kasacinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi kasacinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006 atmetė ieškovo reikštus reikalavimus, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui grąžinti pagal sutartį įmokėtas lėšas pareikšti skaičiuotinas nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovų reikalavimai taikyti šį terminą atmestini (CK 1.126 straipsnis). Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl CK 1.130 straipsnio 3 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Žaliakalnio turgavietė“ v. A. G. individuali įmonė,,Ančiukas“, bylos Nr. 3K-3-622/2004).

3. Dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. birželio 11 d. raštu nurodė, kad ieškovo sumokėtos tikslinės lėšos turės būti grąžinamos tų institucijų, kurios jas gavo, ir šiam tikslui ieškovas turi nurodyti sąskaitą, į kurią bus pervestos įmokos. Šis raštas buvo adresuotas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuri yra atsakovė šioje byloje ir kuri tokio pareiškimo neneigė ir neginčijo. Taigi tokie veiksmai patvirtina, kad prievolė grąžinti pinigus pripažįstama, vadinasi, nutraukiamas ir ieškinio senaties terminas. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2008 m. gegužės 20 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra nagrinėjamos bylos dalyvė ir atitinkamai skolininkė pagal pareikštą ieškinį, todėl negalima taikyti CK 1.130 straipsnio 2 dalies. 2003 m. birželio 11 d., kada buvo pareikšta dėl prievolės vykdymo, Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo kompetentinga ir įgaliota daryti tokius pareiškimus (Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.1, 3.2 punktai, Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 27 punktas), ir tai yra pripažinęs tos pačios sudėties apeliacinės instancijos teismas 2005 m. gruodžio 28 d. nutartyje Nr. 2A-413/2005. Ieškovas buvo suklaidintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštu dėl žemės sklypo nuomos, taip pat ir dėl savo teisių gynimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos valstybei atstovaujanti Vyriausybė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė datą, nuo kurios skaičiuojamas ieškinio senaties terminas - ieškovui gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštą dėl atsisakymo sudaryti žemės nuomos sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006, pripažino ieškovą praleidus ieškinio senaties terminą, todėl yra analogiškas pagrindas konstatuoti ieškinio senatį ir šioje civilinėje byloje dėl lėšų grąžinimo. 2004 m. gegužės 14 d. ieškovui kitoje byloje pareiškus ieškinį dėl įpareigojimo išnuomoti žemės sklypą ieškinio senaties terminas negalėjo nutrūkti, nes jis jau buvo pasibaigęs 2000 m. gruodžio 2 d. Pažymėtina, kad pagal 1996 m. kovo 16 d. sutarties 3.4 punktą nutraukus sutartį įmonei gali būti pasiūlytas kitas žemės sklypas arba įmonės reikalavimu grąžinami išmokėti pinigai, tačiau ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją išnuomoti žemės sklypą, t. y. ieškovas pasirinko netinkamą elgesio modelį, tai iš esmės nustatė ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006. Kasaciniame skunde nurodomas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d. raštas negali būti laikomas skolos pripažinimu – Vilniaus apskrities viršininko administracija nedisponavo Žemės reformos fondu, į kurį buvo pervestos lėšos, nes šis fondas Vyriausybės 2000 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1251 buvo likviduotas. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimą. Procesiniame dokumente nurodomi šie argumentai:

1. Dėl ieškovo reikalavimo grąžinti įmokas teisėtumo. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl, byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punktas). Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008, kurioje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtinti principai gali būti pritaikyti bet kurioje byloje, aiškinant ir taikant bet kurią teisės normą, tačiau teismas, taikydamas šiuos principus, nėra absoliučiai laisvas, nes teismai turi veikti teisingai, protingai ir sąžiningai.

2. Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios svarbu nustatyti, kada ieškovas sužinojo apie Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos atsisakymą sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį (CK 1.124 straipsnis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. VšĮ Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2006 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-595/2006; kt.). Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006 konstatavo, kad ieškovas apie tai, jog nuomos sutartis nebus sudaroma, sužinojo gavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 1019/52/97/2-1505. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime įtvirtino jurisprudencijos tęstinumo principą. Taigi nuo 1997 m. gruodžio 2 d. nutrūko ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m. kovo 16 d. sutartis (sutarties 3.3 punktas). Būtent nuo 1997 m. gruodžio 2 d. ieškovas galėjo reikalauti grąžinti jam įmokas, todėl nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Ieškinys šioje byloje pareikštas tik 2008 m. gegužės 22 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 115 838 Lt reikšti (1964 m. CK 83 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Kitoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją išnuomoti žemės sklypą ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo įpareigojimu, t. y. ieškovas pasirinko netinkamą elgesio modelį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas 1997 m. gruodžio 2 d. sužinojęs apie Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos atsisakymą sudaryti žemės nuomos sutartį iki 2004 m. gegužės 14 d. šio atsisakymo neginčijo, nesikreipė ir dėl kito žemės sklypo suteikimo arba jo įmokėtų lėšų grąžinimo. Taigi teismų sprendimais nustačius, kad ieškovas, reikšdamas pirmąjį reikalavimą kitoje byloje, jau buvo praleidęs ieškinio senaties terminą, šioje byloje praleistas ieškinio senaties terminas negalėjo būti nutrauktas, nes jau buvo pasibaigęs (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties termino eigą tik tada, jeigu jis pareiškiamas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. tik dėl tų asmenų, kurie nurodyti atsakovais ieškinyje. Tarp ieškovo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nebuvo nagrinėjama byla kitu pagrindu dėl to paties dalyko (reikalavimo). Be to, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006 nurodė, kad ieškovas apie tai, jog nuomos sutartis nebus sudaroma, sužinojo gavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 1019/52/97/2-1505, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo šios datos.

Remiantis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 51V, 1996 m. kovo 16 d. sutartimi žemės sklypo nuomos sutartis turėjo būti sudaroma su Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba, kuri yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūros padalinys. Kasacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2006, konstatuota, kad žemės sklypo nuomos sutartį atsisakė sudaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija, o ne Vilniaus miesto savivaldybė. Abi šios institucijos buvo savarankiškos, jų nesaistė pavaldumo santykiai, todėl faktas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neginčijo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d. rašto, nepatvirtina, kad savivaldybė pripažino prievolę (CK 1.130 straipsnis). Aplinkybę, kad skolininkas atliko veiksmus, rodančius skolos pripažinimą, turėjo įrodyti ieškovas, kuris šia aplinkybe grindžia ieškinio senaties termino nutraukimo faktą (1964 m. CPK 58 straipsnio 1 dalis, CPK 12, 178 straipsniai). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracija raštą parengė 2003 m. birželio 11 d., t. y. jau suėjus ieškinio senaties terminui, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti CK 1.130 straipsnio.

4. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pagal CPK 7 straipsnį ieškovui tenka pareiga tiksliai suformuluoti savo reikalavimą (kartu pateikti prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą) ir pateikti teismui reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, o įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas neprašė šio termino atnaujinti. Teismas nerenka savo iniciatyva įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino eigos pradžia ir pabaiga, ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, tačiau turi atkreipti į tai šalių dėmesį ir pasiūlyti pateikti visus su tuo susijusius įrodymus (CPK 158 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Šiuo atveju ieškovui atstovavo advokatas, todėl ieškovas privalėjo pateikti visus reikalingus įrodymus pirmosios instancijos teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo santykių kvalifikavimo

Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Z. v. 16-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, bylos Nr. 3K-3-63/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-7-470/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą grindė teisės normomis, reglamentuojančiomis asmens pareigą grąžinti turtą, įgytą be pagrindo - ieškinio pareiškime ieškovas suformulavo savo reikalavimą remdamasis CK 6.237, 6.240 straipsnių nuostatomis, t. y. nurodė tokį ieškinio juridinį pagrindą ir reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes.

CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus tam tikras išimtis. Ta pati pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (CK 6.237 straipsnis 2 dalis). Remiantis CK 6.237 straipsniu gali būti išreikalautas bet koks be pagrindo įgytas turtas, įskaitant lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004).

Būtent šio, nepagrįstai gauto turto grąžinimo pareigą reglamentuojančio teisės instituto nuostatomis sprendimą grindė pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą nustatytų byloje aplinkybių kontekste kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta teisėtu, pagrįstu tinkamu materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstai gauto turto grąžinimo pareigą, aiškinimu ir taikymu (CPK 346 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo akcentavo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų, kurių paskirtis – saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, taikymo poreikį šioje byloje ir jo taikymo pagrindu atmetė ieškovo reikalavimą, nes ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais, santykių stabilumas neturi būti pasiekiamas per kitų teisių pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, o kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis), kad 1996 m. kovo 16 d. sutartimi dėl žemės sklypo nuomos sulygtas prievoles ieškovas yra įvykdęs (2.1, 2.2, 2.3 punktai), pagal sutartį yra pervedęs 231 676 Lt ir šios lėšos iki šiol yra atsakovų valdomos. Tačiau žemės sklypas, buvęs sutarties objektu, ieškovui nebuvo išnuomotas, o dėl nuomos sutarties nesudarymo ieškovo kaltės nekonstatuota. Taigi nurodyta 1996 m. kovo 16 d. sutartis buvo tas teisinis pagrindas, pagal kurį atsakovai įgijo ir iki šiol valdo ieškovo pervestą pinigų sumą. Teisinis turto - piniginės sumos įgijimo ir atitinkamai valdymo pagrindas išnyko kasacinės instancijos teismui 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi galutinai konstatavus, kad ieškovo reikalavimai dėl žemės nuomos sutarties sudarymo netenkintini dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Taigi tokiu atveju galutinai išsprendus šalių ginčą dėl žemės nuomos sutarties sudarymo ir taip paneigus ieškovo teisę į žemės sklypo nuomą paaiškėjo, kad ieškovo pinigų pervedimo pagrindas panaikintas (pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalies dispozicijos formuluotę - išnyko), t. y. 1996 m. kovo 16 d. sutarties, pagal kurią atliktas pinigų pervedimas, pagrindu negali būti tenkinama reikalavimo teisė į žemės sklypo nuomą. Nustačius, kad 1996 m. kovo 16 d. sutarties pagrindu negali būti įgyvendinama ieškovo teisė į žemės sklypo nuomą, nebeliko tarp šalių sutartinių santykių, kuriais būtų galima grįsti šalių teises ir pareigas, todėl atsakovams nebeliko pagrindo valdyti ieškovo pervestų lėšų. Vadinasi, ieškovui 2008 m. gegužės 26 d. pareiškus reikalavimą dėl pervestos įmokos grąžinimo ir savo reikalavimą kildinant ne iš sutarties pažeidimo, bet siekiant teisminės gynybos pagal nepagrįstai gauto turto grąžinimo pareigą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.237 straipsnis, 6.240 straipsnio 1 dalis), nebuvo pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino praleidimo faktą ir šiuo pagrindu atsisakyti ginti pažeistą ieškovo teisę. Ieškovui dabartinį, šioje byloje pareikštą reikalavimą ginti pažeistą jo teisę kildinant ne iš sutarties pažeidimo, bet taikant tiesiogiai Civiliniame kodekse nustatytas teisminės gynybos priemones, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo savo teisines išvadas derinti su kasacinio teismo 2006 m. birželio 23 d. nutartyje padarytomis išvadomis ieškinio senaties taikymo klausimu, sprendžiant iš sutarties kilusį ginčą.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą išdėstyti atsakovų argumentai nėra reikšmingi sprendimo byloje teisiniam rezultatui, nes nurodomi išimtinai su ieškinio senaties instituto aiškinimu ir taikymu susiję klausimai – dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, nutraukimo ir atnaujinimo, jais papildomos apeliacinės instancijos teismo išvados. Tačiau, minėta, šios teisės institutu reglamentuojančių teisės normų taikymui pagrindo nėra, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo jomis pagal nustatytas ginčo aplinkybes.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad ieškovo pareikšto reikalavimo teisinį ir faktinį pagrindą tinkamai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias turto grąžinimo pareigą išnykus jo gavimo pagrindui, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, keičiant sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisė ieškovui iš abiejų atsakovų šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą, nepagrįstai rėmėsi CK6.210 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šioje byloje atsakovai nepriklauso CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą, turėjo taikyti ne CK 6.210 straipsnio 2, o 1 dalį ir priteisti ieškovui iš atsakovų procesines penkių procentų dydžio metines palūkanas. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 359 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą, pakeičiant sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo – ieškovui UAB „Eurostat V“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistas šešių procentų dydžio metines palūkanas sumažinti iki penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 116 758,37 Lt sumą nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovui UAB „Eurostat V“ iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistas šešių procentų dydžio metines palūkanas sumažinti iki penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 116 758,37 Lt sumą nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė