R. M. pagal BK 140 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-719/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41161-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintajai R. M. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“),

išteisintosios gynėjui advokatui Donatui Tamašauskui (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 21 d. nuosprendžiu R. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 722 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatyta šią priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. birželio 21 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. M. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad mušdama mažamečiui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, būtent: 2020 m. spalio mėnesį, iki spalio 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), suduodama diržu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių mažamečiam sūnui E. P., padarė jam sužalojimus, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, – poodines kraujosruvas nugaros kairėje, dešinėje šlaunyje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir R. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino, nes, byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad R. M. padarė nusikalstamus veiksmus, nurodytus BK 140 straipsnio 3 dalyje, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamosios naudai. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, padarė išvadą, kad jie neginčijamai nepatvirtina R. M. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką – sudavus diržu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių mažamečiam sūnui ir padarius jam sužalojimus, kurie sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neatmetė tikimybės, kad poodinės kraujosruvos nugaros kairėje ir dešinėje šlaunyje nukentėjusiajam mažamečiui galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, o ne dėl neteisėtų R. M. veiksmų.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. Mušauskytė-Griciuvienė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nes neįvertino byloje esančių reikšmingų duomenų bei, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio reikalavimų, nes jame nepateikti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai, o nukentėjusiojo mažamečio parodymai vertinti atskirai nuo kitų bylos įrodymų (ekspertizės aktų, eksperčių paaiškinimo ir kt.), jiems taikyti suaugusiųjų parodymams keliami reikalavimai, padaryta nelogiška išvada, jog ekspertizės išvadomis tikėti negalima. Dėl to liko neįvertintos ekspertų išvados, ekspertų paaiškinimai, jie nebuvo lyginami su kitais bylos duomenimis, taip vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų ir liko neišdėstyti teisiniai argumentai dėl visų įrodymų vertinimo.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo mažamečio E. P. parodymus pripažino nepatikimais, juos vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų, jo parodymų nelygino su 2021 m. sausio 29 d. – vasario 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-18/2021 ir 2022 m. kovo 1 d. – kovo 31 d. aktuose Nr. 103MS-37/2022, eksperčių S. Stanaitienės, T. Gabnytės-Nagi teismui duotuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis apie nukentėjusiųjų gebėjimą duoti parodymus, įvykių suvokimą bei paaiškinimus, nevertino, kokios nustatytos aplinkybės lėmė vaiko parodymų prieštaringumą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl minėtų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų, tik perrašė ekspertizės aktuose pateiktas išvadas ir konstatavo, kad įvertinus nukentėjusiojo mažamečio parodymų prieštaringumą bei tai, kad jo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, grįsti R. M. kaltę šiomis ekspertizių išvadomis negalima.

3.3. Taigi, vertindamas ekspertizių aktus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizių paskirtį baudžiamajame procese. Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės skiriamos nukentėjusiesiems tam, kad būtų įvertinta jų psichikos būsena, asmenybė ir, atsižvelgiant į tai, būtų galima vertinti jų parodymų patikimumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė atvirkščiai: atmetė ekspertizės išvadas ir konstatavo, kad jomis negalima grįsti kaltės, nes vaiko parodymai prieštaringi. Tai sukliudė teismui įvertinti ekspertizių turinį, o išteisinamajame nuosprendyje liko neišdėstyti teisiniai argumentai dėl šių įrodymų vertinimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ignoravo teismo psichologijos eksperčių S. Stanaitienės, T. Gabnytės-Nagi paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes, kurios lėmė mažamečio nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, o specialistės L. Lenktytės nurodytų aplinkybių išvis neaptarė.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, padarė juos įvertinęs atsietai nuo visų bylos duomenų, atlikęs tik lingvistinį mažamečio parodymų vertinimą, jų nelyginęs su kitais bylos duomenimis. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų formuojamos praktikos vertinant vaiko parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2013, 2K-252/2013).

3.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė netiesioginius įrodymus (liudytojų N. B., R. A., I. B. parodymus, liudytojo E. P. paaiškinimus, užfiksuotus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. spalio 13 d. vaiko situacijos vertinimo anketoje, šios institucijos 2020 m. spalio 13 d. informaciją apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, ekspertizių išvadas ir kt.), nors fizinio smurto artimoje aplinkoje atveju, kai smurto nemato pašaliniai asmenys, dažniausiai nėra tiesioginių liudytojų, galinčių patvirtinti nukentėjusio vaiko parodymus.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-7-628/2020, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-250-976/2020 ir kt.), nes bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Dalimi prokurorės kasacinio skundo argumentų yra ginčijamas žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais, taip pat teismų nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio kasatorės teiginiai, kuriais neigiamos bylos faktinės aplinkybės, pateikiamas savas įrodymų vertinimas ir siūloma daryti kitokias išvadas, nei tai darė teismai, paliktini nenagrinėti. Skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai ir išimtinai išteisintosios R. M. naudai įvertino byloje surinktus įrodymus, be objektyvaus pagrindo nesirėmė mažamečio E. P. parodymais, juos vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų, jo parodymų nelygino su eksperčių teismui duotuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis, nevertino, kokios nustatytos aplinkybės lėmė vaiko parodymų prieštaringumą, atmetė ekspertizės išvadas, specialistės L. Lenktytės nurodytų aplinkybių išvis neaptarė. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, padarė juos įvertinęs atsietai nuo visų bylos duomenų, atlikęs tik lingvistinį mažamečio parodymų vertinimą, jų nelyginęs su kitais bylos duomenimis, nepagrįstai atmetė netiesioginius įrodymus. Tokie kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi turėti objektyvų pagrindą – remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis surašomas laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytų reikalavimų – nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad, tirdamas, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ar nesilaikydamas išteisinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, šis teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytas BPK normas, o kasatorės teiginiai apie teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

12. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal R. M. apeliacinį skundą ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, ne tik išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų teisėtumo, bet ir visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, kruopščiai vertino visus byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, patikrino jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, įrodymų tarpusavio ryšį, o įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pateikė aiškias, logiškas, išsamiai motyvuotas išvadas, kodėl įrodymų nepakanka R. M. kaltei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pagrįsti. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad R. M. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, mažamečio nukentėjusiojo E. P. parodymai nepakankamai patikimi ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, byloje esantys prieštaravimai ir abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinami išteisintosios R. M. naudai.

13. Pirmosios instancijos teismas, nors apkaltinamajame nuosprendyje ir detaliai išdėstė byloje teisėtais būdais surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tačiau, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, juos vertino selektyviai ir fragmentiškai, neatliko išsamios įrodymų analizės ir jų visumos vertinimo, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, nepatikrino mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Šis teismas tik glaustai aptarė įrodymus, kurie, teismo manymu, pagrindžia R. M. kaltę, tačiau visiškai nepasisakė dėl išteisintąją teisinančių įrodymų, visiškai neaptarė ir nesiėmė priemonių esantiems prieštaravimams bei abejonėms šalinti. Toks pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nusikalstamos veikos buvimą ir tokią veiką padariusio kaltininko kaltumą.

14. Objektyviai nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad mažamečiui E. P. nustatytos kraujosruvos nugaros kairėje pusėje ir dešinėje šlaunyje. Jokių tiesioginių įvykio liudininkų byloje nebuvo nustatyta, išskyrus patį mažametį nukentėjusįjį, kurio parodymai ar paaiškinimai skirtingomis aplinkybėmis labai skyrėsi ir buvo prieštaringi. Prokurorė kasaciniame skunde pagrįstai cituoja teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015). Kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, apklausiant mažametį nukentėjusįjį ar gaunant kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas taip pat tokio pažeidimo nenustatė, todėl šiuo aspektu bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Spręsdami, ar mažamečio (nepilnamečio) parodymai yra patikimi, teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, kad būtų nustatyta, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015).

15. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs kito mažamečio – liudytojo E. P., išteisintosios R. M., liudytojų N. B., R. A., I. B., L. D., T. M. parodymus, specialisto išvadas dėl E. P. nustatytų sužalojimų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus bei kitus bylos duomenis, padarė pagrįstą bei plačiai motyvuotą išvadą (skundžiamo nuosprendžio 15–23 punktai), kad minėti duomenys nepatvirtina mažamečio nukentėjusiojo E. P. parodymų patikimumo, o kartu ir R. M. kaltės, padarius jai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vertindamas parodymų patikimumą, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į mažametį nukentėjusįjį charakterizuojančius duomenis (hiperaktyvus, neįvertina pavojaus, pats susižaloja ir pan.), į tai, kad skirtingiems ar net tiems patiems asmenims (pvz., kaip liudytojoms apklaustoms vaiko teisių apsaugos specialistėms, ekspertėms) vis skirtingai nurodydavo sužalojimo aplinkybes (užsigavo šokinėdamas ant lovos, nes nuo jos nukrito, koją užsigavo žaidimų aikštelėje prie parduotuvės, mušė brolis, motina, tėvas). Nėra jokio pagrindo teigti, o kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Prokurorės kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas iš viso neaptarė specialistės L. Lenktytės nurodytų aplinkybių, nekeičia išvadų dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, kadangi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad ši specialistė taip pat pažymėjo, jog „berniukas vis keitė parodymus, tai yra, tai sakė, kad jį mušė, po to, kad nemušė“ ir specialistei nepasakė, kodėl vis kaitalioja nuomonę. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, sutrukdžiusiais priimti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetencijos ribas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, tinkamai atliko pareigą kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis visiškai atitinka įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus, esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą išteisinamąjį nuosprendį, teismas nepadarė, todėl naikinti šio teismo R. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas