Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinę darbuotojų saugos ir sveikatos priežiūros tarnybos funkcijas atliekančio asmens atsakomybę už darbdavio nuostolius, patirtus jam atlyginus žalą dėl darbuotojo žūties darbo vietoje, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-11-421/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00342-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.8.7; 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nėgė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SDG“, dalyvaujant tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinę darbuotojų saugos ir sveikatos priežiūros tarnybos funkcijas atliekančio asmens atsakomybę už darbdavio nuostolius, patirtus jam atlyginus žalą dėl darbuotojo žūties darbo vietoje, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 74 772 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. gegužės 25 d. su atsakove sudarė sutartį (toliau – ir Sutartis), šios pagrindu atsakovė vykdė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas. Ji įsipareigojo nustatyti, kokios tvarkos (instrukcijos) ieškovės įmonėje yra reikalingos, jas parengti, organizuoti darbuotojų supažindinimą (instruktavimą), tinkamai įvertinti profesines rizikas ir jas sumažinti. 2018 m. lapkričio 21 d. ieškovės teritorijoje įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, jo metu buvo mirtinai sužalotas darbuotojas G. J.. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi, iš dalies patenkino žuvusiojo žmonos ir dukterų ieškinį, priteisė ieškovėms iš viso 74 772 Eur, iš jų – 64 800 Eur neturtinei žalai atlyginti (po 21 600 Eur), 8775 Eur procesinių palūkanų, 1197 Eur žyminio mokesčio. Teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad ieškovė neparengė krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbų organizavimo tvarkos, nenustatė darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų transportuojant nestandartinius krovinius. Netinkamai atlikusi savo sutartines pareigas atsakovė yra atsakinga už ieškovės patirtas išlaidas dėl nelaimingo atsitikimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 74 772 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5824 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartyje nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: netinkamas pavojingų darbų organizavimas (UAB „Nėgė“ nebuvo nustatyta krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbų organizavimo tvarka, nenustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, kaip saugiai vykdyti šiuos darbus) ir saugos ir sveikatos norminio teisės akto reikalavimų pažeidimas (pažeistas Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos atliekant krovos rankomis ir sandėliavimo darbus Nr. 11 39.2 papunktis, nustatantis, kad darbuotojui draudžiama landžioti po pakeltu kroviniu arba stovėti arti jo), ir konstatuota darbdavės kaltė dėl šio atsitikimo.

6. Nelaimingo atsitikimo priežastys iš esmės buvo dvi: autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 (neįsisąmoninęs turinio, nėra parašo, kad supažindintas) ir nepakako instrukcijų, kaip tvarkyti nestandartinius krovinius (kelti, vežti ir pan.). Šios abi aplinkybės, kaip nurodė teismas, reiškia, kad darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas vykdęs subjektas veikė nepakankamai.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 12 straipsnio nuostatomis, įvertino 2009 m. sutarties sąlygas, konstatavo, kad pagal jas atsakovė buvo visiškai atsakinga už darbuotojų saugą ir sveikatą ieškovės įmonėje (vykdė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas), turėjo parengti darbų saugos ir sveikatos instrukcijas, kitus norminius dokumentus, instruktuoti darbuotojus, mokyti, dalyvauti mokymuose, konsultuoti ieškovės vadovą darbų saugos ir sveikatos klausimais, vertinti profesinę riziką ir pan.

8. 2012 m. spalio 5 d. atnaujinta 2009 m. sutarties I priedo redakcija (toliau 2012 m. I priedas) skiriasi nuo ankstesnės. Pagal 2009 m. sutarties I priedą, vykdytojo funkcijos apėmė, be kita ko, darbuotojų instruktavimą (2.1.2 papunktis), profesinės rizikos identifikavimą, tyrimą, vertinimą (2.1.4 papunktis). 2012 m. I priede vykdytojo pareiga yra kontroliuoti, ar laiku atliekami darbuotojų instruktavimai saugos ir sveikatos klausimais (2.1.4 papunktis), o profesinės rizikos vertinimą vykdytojas organizuoja ir kontroliuoja tik įmonės vadovo pavedimu (2.1.10 papunktis). Tačiau išliko atsakovės pareiga organizuoti darbuotojų, dirbančių su potencialiai pavojingais įrenginiais, mokymus (2.1.5 papunktis), organizuoti įmonės saugos ir sveikatos norminių aktų rengimą (2.1.11 papunktis). Nors 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovės direktoriaus įsakyme „Dėl įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos įsteigimo“ (toliau – 2013 m. Tarnybos steigimo įsakymas) nurodoma, kad UAB „SDG“ vykdys dalį įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų, teismo vertinimu, tai savaime nieko neįrodo, nes atsakovei pavestos funkcijos nurodomos 2009 m. sutartyje ir jos prieduose.

9. Teismas nustatė, kad UAB „Nėgė“ direktorius 2017 m. gegužės 24 d. patvirtino Darbuotojų instruktavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tvarkos aprašą (toliau – ir 2017 m. Instruktavimo aprašas), kuriame nurodyta, kad darbuotojai turi būti periodiškai instruktuojami, nustatyta instruktavimo tvarka, kad instruktuojantis asmuo po instruktavimo turi žodžiu apklausti darbuotoją, įsitikinti, ar jis gerai suprato instrukciją, jeigu reikia, kartoti instruktavimą iš naujo. Instruktavimo faktas patvirtinamas instruktuojamajam pasirašant specialiame instruktavimo žurnale. 2017 m. Instruktavimo aprašo priede atsakingu asmeniu už visų darbuotojų instruktavimą buvo paskirta įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistė E. P. (atsakovės darbuotoja).

10. Teismas konstatavo, kad už profesinės rizikos identifikavimą, įvertinimą ir reikalingų instrukcijų parengimą, taip pat už darbuotojų apmokymą ir instruktavimą buvo atsakinga atsakovė, kuri netinkamai (nepakankamai) vykdė savo pareigas. Teismas nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas nurodė, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimus 2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2010, tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose. Nors atsakovė akcentavo, kad ieškovės direktorius pats buvo atestuotas kaip darbų saugos specialistas, todėl turėjo nurodyti, kokių instrukcijų papildomai reikia, teismas šiuos argumentus atmetė, vadovaudamasis 2009 m. sutartimi, jos 2012 m. I priedu, pagal kurį atsakovė turėjo pareigą konsultuoti darbdavį darbuotojų saugos ir sveikatos būklės gerinimo klausimu, bei 2017 m. Instruktavimo aprašu.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. liepos 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą, priteisė ieškovei iš atsakovės 1694 Eur bylinėjimo išlaidų atlyginimo.

12. Kolegija vadovavosi DSSĮ 12 straipnio 1 dalies nuostatomis, įvertino 2009 m. sutarties I priedo (2.1.1, 2.1.2, 2.1.4, 2.1.5, 2.1.9, 2.1.11 papunkčių) sąlygas, 2012 m. I priedo (2.1.4, 2.1.5, 2.1.10, 2.1.11 papunkčių) sąlygas, ieškovės direktoriaus 2012 m. sausio 3 d. įsakymu patvirtintų Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatų (toliau – 2012 m. Tarnybos nuostatai; 2, 5.1, 5.2 papunkčių) sąlygas, 2013 m. Tarnybos steigimo įsakymo turinį, konstatavo, kad atsakovė ir toliau turėjo pareigą vykdyti 2009 m. sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (jie nebuvo susiaurinti), apimančius ne tik darbuotojų instruktavimą pagal jau parengtas darbų saugos instrukcijas, bet ir kitų įmonės veikloje reikalingų saugos instrukcijų rengimą, rizikų vertinimą, mokymų vykdymą. Aplinkybė, kad pagal 2012 m. Tarnybos nuostatus tam tikras funkcijas tarnyba atlieka darbdavės pavedimu, kolegijos vertinimu, nedaro įtakos atsakovės sutartinių įsipareigojimų apimčiai.

13. Kolegija nustatė, kad 2017 m. Instruktavimo apraše nustatytas bendrasis instruktavimas ir instruktavimas darbo vietoje. Atsakinga už visų įmonės darbuotojų bendrąjį instruktavimą buvo paskirta įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistė – atsakovės darbuotoja E. P. Pagal įrašus darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimo darbo vietoje registravimo žurnale, V. Č. instruktuotas 2017 m., nėra įrašų apie tai, kad jis būtų buvęs supažindintas su saugos ir sveikatos instrukcija vairuojant autokrautuvą (toliau – Instrukcija Nr. 8). Pagal 2012 m. I priedo 2.1.4 papunktį, atsakovė įsipareigojo kontroliuoti, ar laiku atliekami darbuotojų instruktavimai saugos ir sveikatos klausimais. Aplinkybė, kad V. Č. darbo vietoje pirmą kartą buvo instruktuotas 2017 m. liepos 20 d., o pakartotinai turėjo būti instruktuotas ne vėliau kaip 2019 m. liepos 20 d., nepatvirtina tinkamo 2012 m. I priedo 2.1.4 papunktyje nustatytų pareigų vykdymo. Kolegijos vertinimu, pareiga kontroliuoti, ar darbuotojai instruktuojami tinkamai, apima pareigą patikrinti ne tik instruktavimo periodiškumą, bet ir turinį. Kontrolę vykdantis asmuo turi įsitikinti, ar darbuotojas instruktuotas pagal visas jo atliekamoms darbo funkcijoms aktualias saugos instrukcijas. Net ir esant prielaidai, kad V. Č. su Instrukcija Nr. 8 darbo vietoje turėjo supažindinti ieškovės direktorius, atsakovė turėjo sutartinę pareigą tai kontroliuoti. Nustačiusi, kad autokrautuvo vairuotojas nebuvo instruktuotas, atsakovė turėjo apie tai informuoti ieškovę ir pareikalauti pašalinti šį pažeidimą. Tačiau tokių duomenų nepateikta. Kolegija vertino, kad darbuotojo teiginių apie tai, kad jis žino Instrukcijos Nr. 8 reikalavimus, nepakanka, nes, pagal 2017 m. Instruktavimo aprašą, būtina įsitikinti, kad darbuotojas po instruktavimo įsisavino žinias, įforminti instruktavimo faktą registravimo žurnale.

14. Kolegija pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad 2013 m. profesinės rizikos vertinimo procese ieškovė jos neinformavo apie įmonės veikloje prasidėjusią nestandartinių (negabaritinių) krovinių krovą ir sandėliavimą, pažymėjo, kad profesinės rizikos vertinimo darbų plane, kurį atsakovė teikė ieškovei susipažinti, krovinio gabaritai apskritai neįvardyti kaip rizikos tyrimo ir vertinimo objektas. 2013 m. lapkričio 28 d. profesinės rizikos įvertinimo ataskaitoje neanalizuoti su ieškovės įmonės darbo procesų organizavimu ir jų vykdymu susiję rizikos veiksniai. Nors ieškovė raštu neinformavo atsakovės apie tai, kad ji gabena nestandartinius krovinius, tačiau atsakovė nepaneigė, kad jos darbuotojai darbo metu lankydavosi ieškovės įmonės teritorijoje ir matė, kad tokie kroviniai yra kraunami. Bylos duomenys, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovei turėjo būti žinoma apie nestandartinių krovinių iškrovimą ir pakrovimą ieškovės įmonės teritorijoje. Atsakovė, būdama įsipareigojusi vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ieškovės įmonėje, turėjo pareigą įsitikinti, kokie kroviniai yra iškraunami ir pakraunami ieškovės įmonės teritorijoje, ir įvertinti su įmonės veikla susijusias darbuotojų saugos rizikas. Aplinkybė, kad ieškovės direktorius buvo kvalifikuotas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje ir turėjo galimybę spręsti su tuo susijusius klausimus, savaime neatleidžia atsakovės nuo darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymo ir nepaneigia jos pareigos tinkamai vykdyti sutartines pareigas. Atsakovė turėjo įvertinti galimas rizikas pagal įmonės veiklos pobūdį ir parengti šias rizikas šalinančias darbų saugos instrukcijas.

15. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendime konstatuota, kad ieškovė yra atsakinga ir turi atlyginti žuvusio darbuotojo šeimos nariams jų patirtą neturtinę žalą; ji turėjo parengti nestandartinių krovinių iškrovimo tvarką ir joje nustatyti bei įgyvendinti priemones, užtikrinančias saugų tokių darbų atlikimą; darbuotojai turėjo būti tinkamai apmokyti ir instruktuoti, kaip saugiai atlikti pavojingus darbus, žinoti, kokių konkrečių saugumo priemonių reikia imtis šakiniu krautuvu iškraunant nestandartinius krovinius, kokiais būdais užtikrinti krovinio stabilumą. Nė vienoje instrukcijoje, pagal kurias iki nelaimingo atsitikimo buvo instruktuojami V. Č. ir G. J., nenurodyta, kaip darbuotojai turi saugiai atlikti nestandartinių krovinių krovos darbus, kaip turi būti užtikrintas krovinio stabilumas, kad krovinys negalėtų nukristi nuo krautuvo šakių, kokiu atstumu turi pasitraukti pagalbiniai darbuotojai, kad būtų užtikrintas jų saugumas. Būtent šios funkcijos įgyvendinimą ieškovė ir buvo pavedusi atsakovei.

16. Taigi atsakovė buvo atsakinga už profesinės rizikos identifikavimą, įvertinimą ir reikalingų instrukcijų parengimą, taip pat už darbuotojų apmokymą ir instruktavimą, tačiau šių pareigų tinkamai nevykdė. Pagal DSSĮ 46 straipsnio 1 dalį, darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

17. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais 2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2010 dėl nagrinėjamai bylai aktualių DSSĮ 12 ir 46 straipsnių nuostatų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 4 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.206, 6.246, 6.256 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 331 straipsnių nuostatas:

18.1.1. Pasikeitus 2009 m. sutarties redakcijai nuo 2012 m., atsakovės sutartinių įsipareigojimų apimtis susiaurėjo, iki pakeitimų galioję priedai neteko galios (2012 m. sutarties redakcijos 6.1 papunktis). Pareiga darbuotojus instruktuoti darbo vietoje, užtikrinti profesinės rizikos vertinimą ir kitas svarbias funkcijas priskirta darbdaviui (ieškovei), ne atsakovei. Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovė turėjo rengti dokumentus pagal 2009 m. sutartį ir jos priedus.

18.1.2. Atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingas jos pareigos pagal sutartį atlikti konkrečius veiksmus ir (ar) parengti konkrečius dokumentus atsiradimo momentas, kurio teismai nenustatė, o ieškovė neįrodinėjo, kada atsirado pareiga reglamentuoti krovos tvarką, kada ieškovė įmonė pradėjo vežti nestandartinius krovinius. Ieškovė nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, kad nestandartiniai kroviniai buvo gabenami visą laiką (ir 2009 m. sutarties galiojimo laikotarpiu), ir šie teiginiai neteikia pagrindo objektyviai išvadai, jog atsakovė turėjo pareigą tuo laikotarpiu parengti konkrečius dokumentus, pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Teismai faktą, kad atsakovė pažeidė 2009 m. sutartį ir jos priedus, konstatavo peržengdami ieškinio ribas, nes ieškovė neįrodinėjo tokių aplinkybių.

18.1.3. Teismai netinkamai vertino pačios ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (atsakovės neinformavimo raštu apie nestandartinių krovinių gabenimo pradžią) aplinkybę, nepagrįstai perkėlė atsakovei atsakomybę už funkcijų, kurios priklausė nuo pačios ieškovės, vykdymą. Neįvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų ieškovė negali remtis atsakovės neveikimu, reikalauti atlyginti dėl nelaimingo atsitikimo atsiradusią žalą. Pagal ieškovės veiklos specifiką nėra galimybės nustatyti bendros krovinių gabenimo ir iškrovimo tvarkos, kuri būtų pritaikoma visiems atvejams.

18.1.4. Teismai nenustatė, kokių konkrečių funkcijų nevykdymas lėmė nelaimingą atsitikimą ir pareigą atlyginti žalą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė atliko tik dalį darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijų (2012 m. I priedo 1.2 papunktis; 2013 m. Tarnybos įsteigimo įsakymo 2 punktas). Kita dalis funkcijų, pasirašius 2012 m. I priedą, priskirta pačios ieškovės atsakomybei.

18.1.5. DSSĮ nenustato galimybės besąlygiškai ir visiškai perleisti darbdavio pareigas saugos ir sveikatos srityje išoriniam paslaugų teikėjui ar kitiems asmenims. Pagal DSSĮ 11 straipsnį, darbdavys visais atvejais turi pareigą užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas. Šių pareigų įgyvendinimą organizuoja darbdaviui atstovaujantis asmuo (įmonės vadovas; DSSĮ 2 straipsnio 4 dalis), duodamas konkrečius pavedimus darbdavio įgaliotiems asmenims (tarp jų – saugos ir sveikatos paslaugų teikėjams). Pagal DSSĮ 12 straipsnio 6 dalį, juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai darbdaviui neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės, nustatytos DSSĮ 11 straipsnyje.

18.1.6. Bylos duomenys patvirtina, kad nelaimingą atsitikimą sukėlė veiksniai, kurie neįėjo į atsakovės sutartinių įsipareigojimų apimtį. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių, pernelyg išplėtė atsakovės sutartinių įsipareigojimų apimtį darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų aspektu.

18.2. Teismai nenustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Nors, pagal teisinį reglamentavimą, už instruktavimą darbo vietoje yra atsakingas ieškovės vadovas (atsakovės paskirti asmenys atsakingi tik už bendrąjį darbuotojų instruktavimą), sprendžiant klausimą dėl atsakovės neteisėto neveikimo, darbuotojų instruktavimo darbo vietoje neatlikimas be teisinio pagrindo priskirtas atsakovei. Atsakovė turėjo tik kontroliuoti, ar instruktavimai saugos ir sveikatos klausimais atliekami laiku. Tokia pareiga nepagrįstai, plačiai aiškinant šalis siejusią sutartį, atsakovės prisiimtus įsipareigojimus, teismų sutapatinta su ieškovės pareiga užtikrinti instruktavimo tinkamumą. Teismų išvados prieštarauja DSSĮ 12, 27 straipsnių nuostatoms, taip pat netinkamai pritaikytos šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 27 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teismai nenustatė ne tik atsakovės konkretaus įsipareigojimo neįvykdymo (netinkamo įvykdymo), bet ir priežastinio ryšio – netyrė, kiek instruktavimo darbo vietoje nebuvimas (netinkamai atliktas instruktavimas) lėmė neigiamų pasekmių kilimą, o kiek tai lėmė periodiškumo kontrolės nebuvimas (jeigu toks pažeidimas būtų nustatytas). Pažymėtina, kad tik darbdavys arba padalinio vadovas, atliekantis instruktavimą, gali žinoti, kokį konkrečiai darbą ir funkcijas paveda atlikti darbuotojui. Atsakovei tokia informacija nežinoma, o įstatymas draudžia reikalauti iš asmens neįmanomo elgesio.

18.3. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės (ieškovės darbuotojų pažeidimai, direktoriaus funkcijų netinkamas atlikimas, bendradarbiavimo pareigos nesilaikymas) teikia pagrindą išvadai dėl ieškovės kaltės, todėl teismai nepagrįstai vertino vien atsakovės veiksmus vykdant sutartinius įsipareigojimus, visą atsakomybę perkėlė jai. Jeigu sutartimi nėra aiškiai susitarta dėl konkrečių tarnybos funkcijų vykdymo, jas privalo vykdyti darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, nes darbuotojų saugių ir sveikų darbo sąlygų užtikrinimas, taip pat darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi vidinė kontrolė yra šių asmenų pareiga.

18.4. Teismai, spręsdami atsakovės atsakomybės klausimą, iš esmės taikė deliktinės atsakomybės principus bei sąlygas, nors šalis siejo sutartiniai santykiai, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl sutartinės atsakomybės taikymo ir jos atribojimo nuo deliktinės atsakomybės. Teismo sprendimu arba apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyti darbdavio ar darbdavio įgalioto asmens neteisėti veiksmai (šiuo atveju ieškovės vadovas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį) negali būti laikomi atsakovės, veikiančios sutarties pagrindu, neteisėtais veiksmais, o priežastinis ryšys, nustatytas tarp darbdavio neteisėtų veiksmų ir žalos (deliktinės atsakomybės atveju), savaime nereiškia konstatuoto priežastinio ryšio tarp sutarties pažeidimo ir kilusių neigiamų padarinių. Tiek sutarties pažeidimą, tiek priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovė. Ankstesniuose teisminiuose procesuose nustačius darbdavio deliktinės atsakomybės faktą, teismai negali automatiškai konstatuoti ir paslaugų sutarties pažeidimo, o turi pareigą neviršydami ieškinio ribų pagal pateiktus įrodymus nagrinėti visus reikšmingus sutarties vykdymo klausimus. Pažeidęs tokią pareigą teismas neužtikrina tinkamo proceso ir sprendimo teisingumo.

19. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Teismai tinkamai aiškino 2009 m. sutartį, pagrįstai, įvertinę bylos duomenis, konstatavo, kad šalys susitarė, jog atsakovė vykdys ne dalį darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų, o jas visas.

19.2. Atsakovės pareiga parengti visas reikalingas instrukcijas, tarp jų – ir susijusias su nestandartiniais kroviniais, atsirado šalims pasirašius 2009 m. sutartį.

19.3. Jokių pasikeitimų nuo ieškovės įmonės įkūrimo nebuvo, todėl ji neturėjo pareigos informuoti atsakovę apie veiklos pokyčius. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovei ieškovės veiklos pobūdis buvo žinomas (kad ieškovė susiduria ir su nestandartiniais kroviniais).

19.4. DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtintas darbdavio atsakomybės darbuotojui principas yra imperatyvus, o šiuo atveju sprendžiama dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės.

19.5. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti ir dėl ieškovės neteisėtų veiksmų. Ieškovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama užtikrinti įmonės darbuotojų saugias ir sveikatai nekenksmingas sąlygas, t. y. samdė savo srities profesionalą – atsakovę, kuri, kaip pagrįstai nustatė teismai, netinkamai vykdė pareigą atlikti bendrąjį visų ieškovės darbuotojų instruktavimą.

19.6. Sistemiškai lyginant 2009 m. ir 2012 m. sutarties I priedų sąlygas matyti, kad atsakovės įsipareigojimai išliko tokie patys – ji turėjo pareigą patikrinti (kontroliuoti) ne tik instruktavimo periodiškumą, bet ir turinį, kaip teisingai konstatavo teismai. Nustatytos prejudicinės aplinkybės, kad autokrautuvo vairuotojas nebuvo instruktuotas, be to, nepakako nestandartinių krovinių tvarkymo instrukcijų.

19.7. Nepagrįsti atsakovės teiginiai dėl deliktinės atsakomybės jai taikymo, sutapatinimo su darbdave. Atsakovė vykdė visas ieškovės įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos priežiūros tarnybos funkcijas, jai kilo būtent sutartinė civilinė atsakomybė.

19.8. Teismai nustatė visas būtinąsias sąlygas atsakovei taikyti civilinę atsakomybę. Nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl atsakovės sutartinių pareigų nepakankamo vykdymo.

19.9. Teismai nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

20. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-823/2023 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Konkrečios sutarties (susitarimo) turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde keliami teisės klausimai dėl atsakovės, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos (toliau – ir DSS) tarnybos funkcijas atliekančio asmens, sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, jos sutartinės atsakomybės atribojimo nuo deliktinės darbdavio atsakomybės, darbdavio atsakomybės už pareigos užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas netinkamą vykdymą santykio su DSS tarnybos funkcijas atliekančio asmens sutartine atsakomybe darbdaviui, mišrios teisinės atsakomybės principo taikymo. Šie klausimai sudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl atsakomybės už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys sudaro sutartį su juridiniu asmeniu

23. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. To paties įstatymo 12 straipsnio, reglamentuojančio darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių organizavimą įmonėse, 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą; jeigu įmonėje nėra tokių asmenų arba jų nepakanka, kad būtų tinkamai organizuojamos darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinės priemonės, darbdavys gali sudaryti sutartį su fiziniu ar juridiniu asmeniu ar kita organizacija, ar jų filialais dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo.

24. Darbdavio paskirtų asmenų, juridinio asmens darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų ar fizinių asmenų, atliekančių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, pareiga yra rengti pasiūlymus dėl prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių ligų, koordinuoti tokių priemonių įgyvendinimą ir kontroliuoti, kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (DSSĮ 12 straipsnio 3 dalis). Juridinio ar fizinio asmens, atliekančio darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, ir darbdavio tarpusavio įsipareigojimai nustatomi sutartyje dėl tokių funkcijų atlikimo (DSSĮ 12 straipsnio 4 dalis).

25. Įpareigojimų suteikimas darbdavio paskirtiems asmenims, darbdavio įgaliotiems asmenims, juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai darbdaviui neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės darbuotojų saugos ir sveikatos srityje (DSSĮ 12 straipsnio 6 dalis).

26. Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto darbdavio atsakomybės bendrojo principo tikslus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą. Pasitelkus prievolei vykdyti trečiąjį asmenį, skolininkas kreditoriui atsako ir už pasitelkto asmens veiksmus (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). DSS tarnybos funkcijas atliekančio asmens atsakomybė kyla iš sutartinių santykių, jis negalėtų atsakyti daugiau, negu nustatyta sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2010).

27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės, t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2010).

Dėl bylą nagrinėjusių teismų nustatytų šiai bylai aktualių faktinių aplinkybių

28. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad 2009 m. gegužės 25 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis, šios pagrindu atsakovė vykdė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, pagal šios sutarties 2009 m. redakcijos I priedą (kuriame buvo išdėstytas atsakovės teikiamų paslaugų turinys), atsakovė buvo visiškai atsakinga už darbuotojų saugą ir sveikatą ieškovės įmonėje.

29. Taip pat nustatyta, kad 2012 m. spalio 5 d. šalys pasirašė naują sutarties I priedo redakciją, kuri skyrėsi nuo 2009 m. patvirtinto priedo. 2012 m. sutarties I priede nustatyta atsakovės pareiga kontroliuoti, ar laiku atliekamas darbuotojų instruktavimas saugos ir sveikatos klausimais (2.1.4 papunktis), įmonės vadovo pavedimu organizuoti ir koordinuoti profesinės rizikos vertinimą (2.1.10 papunktis), organizuoti darbuotojų, dirbančių su potencialiai pavojingais įrenginiais, mokymus sveikatos ir saugos klausimais (2.1.5 papunktis), organizuoti įmonės saugos ir sveikatos norminių aktų rengimą (2.1.11 papunktis). Taip pat nustatyta, kad ieškovės direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu patvirtinto Darbuotojų instruktavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tvarkos aprašo priedu atsakingu už visų darbuotojų instruktavimą asmeniu paskirta įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistė atsakovės darbuotoja E. P.

30. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovės įmonės teritorijoje 2018 m. lapkričio 21 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, jo metu žuvo ieškovės darbuotojas G. J.

31. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 176 straispnio 1 dalį už tai, kad, būdamas darbdavys – UAB,,Nėgė“ direktorius ir būdamas atsakingas už saugių ir sveikatai nepavojingų sąlygų sudarymą visais su darbu susijusiais aspektais, kaip tai įtvirtina DSSĮ 11 straispnio 1 dalis, nenustatė UAB,,Nėgė“ pavojingų darbų – krovinių iškrovimo ir pakrovimo mechaniniais krautuvais – organizavimo tvarkos, neaprūpino UAB,,Nėgė“ darbuotojų, autokrautuvais atliekančių nestandartinių krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbus, papildomomis priemonėmis (virvėmis arba specialiais kabliais) keliamo krovinio stabilumui užtikrinti, bendrovės sandėlio darbininko – krovėjo-vairuotojo V. Č. nesupažindino ir jo neinstruktavo pagal UAB,,Nėgė“ direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. DS-13-1 patvirtintą Saugos ir sveikatos instrukciją vairuojant autokrautuvą Nr. 8, nekontroliavo, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi saugos ir sveikatos reikalavimų.

32. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvusio darbuotojo žmonai ir dukterims iš darbdavės UAB „Nėgė“ (ieškovės šioje byloje) priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir palūkanos, iš viso 74 772 Eur. Šiuo sprendimu, be kita ko, nustatyta, kad UAB „Nėgė“ nebuvo nustatyta krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbų organizavimo tvarka, nenustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, kaip saugiai vykdyti šiuos darbus, tuo buvo pažeisti DSSĮ 14 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio reikalavimai. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu padarytos išvados dėl atsakovės UAB „Nėgė“ (ieškovės nagrinėjamoje byloje) neteisėtų veiksmų, kuriais pripažintas netinkamas pavojingų darbų organizavimas, nenustatant konkrečios krovinių iškrovimo tvarkos bei nesuteikiant savo pačios instrukcijose nurodytų apsaugos priemonių, ir pagrindine nelaimingo atsitikimo darbe kilimo priežastimi pripažinti šie neteisėti darbdavės veiksmai kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Sprendime taip pat nurodyta, kad dėl šių neteisėtų veiksmų iškraunamas krovinys nebuvo stabilus ir užvirto ant jį bandžiusio sulaikyti darbuotojo, o G. J. dėl tokio savo elgesio nebūtų žuvęs, jeigu darbdavė būtų atlikusi jai priskirtas pareigas. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti neteisėti darbdavės (šios bylos ieškovės) veiksmai ir šių veiksmų priežastinis ryšys su nukentėjusiosioms (per nelaimingą atsitikimą darbe žuvusio darbuotojo šeimos narėms) dėl nelaimingo atsitikimo darbe atsiradusia žala.

Dėl atsakovės, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančio asmens, sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

33. Ieškinys dėl žalos atlyginimo šioje byloje atsakovei pareikštas dėl sutartinės atsakomybės taikymo, ieškovei teigiant, kad atsakovė netinkamai vykdė su ieškove 2009 m. gegužės 25 d. sudarytą sutartį, kurios pagrindu atsakovė vykdė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, t. y. atsakovė neįvykdė visų pareigų, kurias buvo prisiėmusi šia sutartimi, ir konkrečiai šios sutarties I priede įtvirtintų savo sutartinių įsipareigojimų, dėl to ieškovės įmonėje nebuvo nustatyta krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbų organizavimo tvarka, nenustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, kaip saugiai vykdyti šiuos darbus. Ieškovės teigimu, atsakovė yra atsakinga už kilusią žalą, t. y. ieškovės patirtas išlaidas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kaip savo pareigas netinkamai pagal sutartį atlikęs subjektas. Ieškovės įsitikinimu, egzistuoja visos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos.

34. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-314-378/2017 34, 36 punktus).

35. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-314-378/2017 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis susijusioje byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu, papildomo tyrimo aktu bei kitais bylos duomenimis, padarė išvadą, kad nelaimingo atsitikimo priežastys iš esmės buvo dvi: autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 (neįsisąmoninęs turinio, nėra parašo, kad supažindintas) ir nepakako instrukcijų, kaip tvarkyti nestandartinius krovinius (kelti, vežti ir pan.), bei šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas vykdęs subjektas (atsakovė) veikė nepakankamai, ir šį neveikimą pripažino neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės nustatymo prasme. Su šiomis išvadomis iš esmės sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.

37. Atsakovė neginčija bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių, tačiau nesutinka su teismų išvadomis dėl jos, kaip DSS funkcijas atlikusio subjekto, neteisėtų veiksmų. Teigia, kad, pasikeitus 2009 m. sutarties redakcijai nuo 2012 m., jos sutartinių įsipareigojimų apimtis susiaurėjo, pareiga darbuotojus instruktuoti darbo vietoje, užtikrinti profesinės rizikos vertinimą ir kitas svarbias funkcijas priskirta darbdavei (ieškovei). Atsakovė taip pat nesutinka su teismų išvada, kad ji turėjo rengti dokumentus pagal 2009 m. sutartį ir jos priedus.

38. Minėta, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Konkrečios sutarties (susitarimo) turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės istancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių.

39. Taip pat minėta, kad pagal 2012 m. spalio 5 d. šalių pasirašytą Sutarties I priedo redakciją buvo nustatyta atsakovės pareiga kontroliuoti, ar laiku atliekamas darbuotojų instruktavimas saugos ir sveikatos klausimais, organizuoti įmonės saugos ir sveikatos norminių aktų rengimą. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. spalio 5 d. šalims pasirašius naują Sutarties I priedo redakciją bei ieškovės administracijos vadovo įsakymu įsteigus DSS tarnybą ir jame nurodžius, kad dalį šios tarnybos funkcijų pagal Sutartį vykdys UAB „SDG“, ši ir toliau turėjo pareigą vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, apimančius ne tik darbuotojų instruktavimą pagal jau parengtas darbų saugos instrukcijas, bet ir įmonės veikloje reikalingų saugos instrukcijų rengimą, rizikų vertinimą, mokymų vykdymą.

40. Nors atsakovė ir ginčija šias teismo nustatytas aplinkybes dėl Sutartimi jos prisiimtų įsipareigojimų apimties ir turinio, tačiau kasaciniame skunde formaliai teigdama, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių ir pernelyg išplėtė atsakovės sutartinių įsipareigojimų apimtį, argumentų dėl konkrečių sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo bei nukrypimo nuo tokių taisyklių taikymo ir aiškinimo praktikos nenurodo. Todėl atsakovės teiginiai, kad ji neturėjo pareigos atlikti profesinės rizikos vertinimo, rengti įmonės veikloje reikalingų instrukcijų, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko.

41. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad profesinės rizikos vertinimo darbų plane, kurį atsakovė teikė ieškovei susipažinti, nėra nurodyta informacijos apie nestandartinių krovinių gabenimą, šiame plane krovinio gabaritai nebuvo įvardyti kaip rizikos tyrimo ir vertinimo objektas, profesinės rizikos įvertinimo duomenyse – ataskaitoje, pasirašytoje 2013 m. lapkričio 28 d., buvo įvertinti cheminių, fizikinių, ergonominių, fizinių ir psichologinių veiksnių rizika darbuotojams, tačiau joje nebuvo analizuojama su įmonės darbo procesų organizavimu ir jų vykdymu susiję rizikos veiksniai.

42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad informacija, jog UAB „Nėgė“ gabena krovinius, tarp jų – ir nestandartinius, buvo skelbiama viešai internete, taip pat kad atsakovės darbuotojai darbo metu lankydavosi įmonės teritorijoje ir matė, jog įmonė krauna ir nestandartinius krovinius. Taigi, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovei turėjo būti žinoma aktuali informacija apie nestandartinių krovinių iškrovimą ir pakrovimą ieškovės įmonės teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ir aplinkybę, kad atsakovė, būdama įsipareigojusi vykdyti DSS tarnybos funkcijas įmonėje, turėjo pareigą įsitikinti, kokie kroviniai yra iškraunami ir pakraunami ieškovės įmonės teritorijoje, ir įvertinti su įmonės veikla susijusias darbuotojų saugos rizikas pagal įmonės veiklos pobūdį bei parengti šias rizikas šalinančias darbų saugos instrukcijas.

43. Byloje nustatę, kad ieškovės įmonėje nebuvo tinkamai organizuoti pavojingi darbai, nenustatant konkrečios krovinių iškrovimo tvarkos, nepakako instrukcijų apie nestandartinių krovinių tvarkymą, šių aplinkybių pagrindu bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus atliko netinkamai (nepakankamai), ir pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus (neteisėtą neveikimą) kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 246 straipsnio 1 dalis).

44. Byloje nustatyta, kad atsakovės sutartinius įsipareigojimus apėmė pareigos rengti ieškovės įmonės veikloje reikalingas saugos instrukcijas, vertinti rizikas, aktuali informacija apie nestandartinių krovinių iškrovimą ir pakrovimą ieškovės įmonės teritorijoje atsakovei turėjo būti žinoma, atsakovė šias pareigas vykdė, tačiau netinkamai. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad teismai nenustatė, kada atsirado jos pareiga reglamentuoti krovos tvarką ir kada ieškovės įmonė pradėjo vežti nestandartinius krovinius, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismai netinkamai nustatė atsakovės įsipareigojimų pagal Sutartį apimtį ir nepagrįstai jos veiksmus vykdant šiuos įsipareigojimus pripažino neteisėtais.

45. Minėta, kad bylą nagrinėję teismai viena iš nelaimingo atsitikimo priežasčių pripažino nustatytą aplinkybę, kad autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 (neįsisąmoninęs turinio, nėra parašo, kad supažindintas). Taip pat nustatyta, kad Sutarties I priedo 2012 m. spalio 5 d. redakcijos 2.1.4 papunkčiu atsakovė, kaip DSS tarnybos funkcijas ieškovės įmonėje atliekantis subjektas, įsipareigojo kontroliuoti, ar laiku atliekamas darbuotojų instruktavimas saugos ir sveikatos klausimais. Šį įsipareigojimą apeliacinės instancijos teismas vertino kaip pareigą patikrinti ne tik instruktavimo periodiškumą, bet ir turinį.

46. Nesutikdama su tokiu vertinimu, atsakovė teigia, kad ji turėjo tik kontroliuoti, ar instruktavimai saugos ir sveikatos klausimais atliekami laiku. Atsakovės teigimu, tokia pareiga nepagrįstai sutapatinta su ieškovės pareiga užtikrinti instruktavimo tinkamumą.

47. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės įsipareigojimų vertinimas, kokį ji teikia, yra pernelyg siauras ir formalus. Nustatyta aplinkybė, kad autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 (t. y. neįsisąmoninęs turinio, nėra jo parašo, kad supažindintas), suponuoja išvadą, jog atsakovė šio savo įsipareigojimo tinkamai neįvykdė: tai patvirtina jau vien aplinkybė, kad autokrautuvo vairuotojas nėra pasirašęs dėl supažindinimo su šia instrukcija, o atsakovė dėl tokio pažeidimo ieškovės (užsakovės pagal sutartį) neįspėjo ir šio pažeidimo pašalinti nepareikalavo, t. y. nevykdė pareigos kontroliuoti darbuotojų instruktavimą, įskaitant jo periodiškumą.

48. Kasaciniame skunde teigiama, kad DSSĮ nenustato galimybės besąlygiškai ir visiškai perleisti darbdavio pareigas saugos ir sveikatos srityje išoriniam paslaugų teikėjui ar kitiems asmenims. Pagal DSSĮ 11 straipsnį, darbdavys visais atvejais turi pareigą užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas. Pagal DSSĮ 12 straipsnio 6 dalį, juridinių ar fizinių asmenų sutartiniai įsipareigojimai darbdaviui neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės, nustatytos DSSĮ 11 straipsnyje. Teismai, spręsdami atsakovės atsakomybės klausimą, iš esmės taikė deliktinės atsakomybės principus bei sąlygas.

49. Šioje nutaryje minėta, kad DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtintas bendrasis darbdavio atsakomybės principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą. Pasitelkus prievolei vykdyti trečiąjį asmenį, skolininkas kreditoriui atsako ir už pasitelkto asmens veiksmus (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu DSS tarnybos funkcijas atliekančio asmens atsakomybė kyla iš sutartinių santykių.

50. Taip pat minėta, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu per nelaimingą atsitikimą darbe žuvusio darbuotojo žmonai ir dukterims iš darbdavės UAB „Nėgė“ (ieškovės šioje byloje) priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir palūkanos, iš viso 74 772 Eur. Taigi ieškovei pritaikyta civilinė atsakomybė už nukentėjusiam darbuotojui darbų saugos norminių aktų pažeidimais padarytą žalą. Tačiau ši aplinkybė nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad atsakovei buvo besąlygiškai ir visiškai perleistos darbdavės pareigos saugos ir sveikatos srityje. Priešingai, teismas nustatė, kad atsakovei pagal Sutartį buvo perleista dalis DSS tarnybos funkcijų, ir taikė civilinę atsakomybę dėl sutartinių įsipareigojimų, vykdant šias funkcijas pagal Sutartį, netinkamo vykdymo. Taigi nepagrįstas ir atsakovės teiginys dėl deliktinės atsakomybės principų bei sąlygų taikymo skundžiama nutartimi.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė, jog atsakovė, kaip DSS tarnybos funkcijas ieškovės įmonėje atliekantis subjektas, būdama atsakinga už profesinės rizikos identifikavimą, įvertinimą ir reikalingų instrukcijų parengimą, už darbuotojų apmokymą ir instruktavimą, šią pareigą atliko nepakankamai, ir pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus (neteisėtą neveikimą) kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK 6.246 straipsnio 1 dalyje.

52. Minėta, kad skolininko kaltė – preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).

53. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad atsakovė yra paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje pagal Sutartį teikusi įmonė (verslininkas). Byloje nenustatyta, kad Sutartyje būtų įtvirtinta išlyga dėl atsakovės kaip vydytojos kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Taip pat nenustatyta, kad atsakovė prievolę netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės kaltė yra preziumuojama.

54. Spręsdami dėl ieškovei atsiradusios žalos fakto ir dydžio, bylą nagrinėję teismai nurodė, kad žalos faktas ir dydis konstatuotas Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi: atsiradusi žala (darbdavio pareiga atlyginti žuvusio darbuotojo įpėdiniams nustatyta teismo sprendimu kitoje byloje). Žalos fakto ir dydžio atsakovė neginčija.

55. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

56. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai ginčijamuose sprendimuose tik formaliai abstrakčiai nurodė apie priežastinio ryšio nustatymą. Atsakovės teigimu, kitų teismo sprendimų pagrindu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ar teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje) nustatytas priežastinis ryšys esant deliktinei atsakomybei negali būti laikomas pakankamu konstatuoti priežastinio ryšio egzistavimą esant jos sutartinei atsakomybei.

57. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimtu sprendimu konstatavęs nepakankamą (taigi netinkamą) atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymą kaip neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), t. y. vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, taip pat nurodė, kad priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos nustatomas šiuo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovės neveikimo ir atsiradusios žalos nustatytas skundžiamu sprendimu. Taigi, priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovės veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos nustatytas šioje byloje priimtais teismų sprendimais. Todėl nėra pagrindo teigti, kad priežastinis ryšys tarp šioje byloje nustatytų neteisėtų atsakovės veiksmų, vykdant Sutartį, ir ieškovei atsiradusios žalos buvo konstatuotas kitoje byloje nustatyto priežastinio ryšio ieškovės deliktinės atsakomybės kontekste. Tačiau iš esmės pagrįstas yra atsakovės teiginys, kad teismai priežastinį ryšį, kaip vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, konstatavo formaliai, t. y. tinkamai neargumentavo šios sąlygos nustatymo.

58. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, nuosekliai pažymi, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se (savaime) negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Vertinant apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų pagrįstumą pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas gali pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, tai darydamas ne mechaniškai, bet atkreipdamas dėmesį į esminius jam nagrinėti pateiktus klausimus. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Minėta, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatytos šios nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 ir ieškovės įmonėje nepakako nestandartinių krovinių tvarkymo instrukcijų. Taip pat nustatyta, kad atsakovė, pagal Sutartį vykdžiusi dalį DSS tarnybos funkcijų, t. y. būdama atsakinga už profesinės rizikos identifikavimą, įvertinimą ir reikalingų instrukcijų parengimą, darbuotojų apmokymą ir instruktavimą, šiuos sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai. Šiuos atsakovės veiksmus, vykdant Sutartį, pripažinus neteisėtais (neteisėtu neveikimu), laikytina, kad nuostoliai (turėtos išlaidos), ieškovės patirti atlyginus nukentėjusiesiems dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtą žalą, yra susiję su minėtais neteisėtais atsakovės veiksmais (neteisėtu neveikimu), kurie ir lemia atsakovės civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį pagrįstai pripažinti atsakovės veiksmų rezultatu.

60. Taigi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovės neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), vykdant Sutartį, ir ieškovei atsiradę nuostoliai yra susiję priežastiniu ryšiu ir lemia jos civilinę atsakomybę. Vien aplinkybė, kad dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos teismai tinkamai neargumentavo, toks sprendimo motyvų nepakankamumas negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui ar esminiam proceso teisės normų pažeidimui. Be to, nėra pagrindo išvadai, kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtus procesinius sprendimus.

Dėl mišrios kaltės taikymo nagrinėjamoje byloje

61. CK 6.206 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka.

62. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.

63. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai reiškia, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

64. Aiškindamas CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad šis teisinis reguliavimas įtvirtina mišrios kaltės principą, kuris taikomas ir verslininko atsakomybei. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad toks šios normos taikymas expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintas ir CK 6.259 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad šiame straipsnyje nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos ir tais atvejais, kai skolininkas pagal įstatymus ar sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės. Todėl ir tais atvejais, kai sprendžiamas verslininko atsakomybės klausimas ir skolininkas remiasi kreditoriaus kalte, pagal CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę teismas privalo vertinti ir nustatyti, ar byloje yra pagrindas spręsti dėl mišrios skolininko ir kreditoriaus kaltės ir esant mišriai kaltei taikyti šios taisyklės nulemtas teisines pasekmes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020 61 punktą).

65. Minėta, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 176 straispnio 1 dalį už tai, kad, būdamas darbdavys – UAB,,Nėgė“ direktorius ir būdamas atsakingas už saugių ir sveikatai nepavojingų sąlygų sudarymą visais su darbu susijusiais aspektais, nenustatė UAB,,Nėgė“ pavojingų darbų – krovinių iškrovimo ir pakrovimo mechaniniais krautuvais organizavimo tvarkos, neaprūpino UAB,,Nėgė“ darbuotojų, autokrautuvais atliekančių nestandartinių krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbus, papildomomis priemonėmis (virvėmis arba specialiais kabliais) keliamo krovinio stabilumui užtikrinti, bendrovės sandėlio darbininko – krovėjo-vairuotojo V. Č. nesupažindino ir jo neinstruktavo pagal UAB,,Nėgė“ direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymu patvirtintą instrukciją Nr. 8, nekontroliavo, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi saugos ir sveikatos reikalavimų. Taip pat minėta, kad bylą nagrinėję teismai nustatė šias nelaimingo atsitikimo priežastis: autokrautuvo vairuotojas V. Č. nebuvo pakankamai instruktuotas pagal instrukciją Nr. 8 (neįsisąmoninęs turinio, nėra parašo, kad supažindintas) ir nepakako instrukcijų, kaip tvarkyti nestandartinius krovinius (kelti, vežti ir pan.).

66. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovės direktoriaus 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu patvirtintame Darbuotojų instruktavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais tvarkos apraše nurodyta, jog darbuotojai turi būti periodiškai instruktuojami, nustatyta instruktavimo tvarka, kad instruktuojantis asmuo po instruktavimo turi žodžiu apklausti darbuotoją, įsitikinti, ar jis gerai suprato instrukciją, jeigu reikia, kartoti instruktavimą iš naujo; instruktavimo faktas patvirtinamas instruktuojamajam pasirašant specialiame instruktavimo žurnale; aprašo priedas yra atsakingų asmenų sąrašas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad minėtame apraše nustatytas bendrasis instruktavimas ir instruktavimas darbo vietoje, ir pažymėjo, kad, net ir esant prielaidai, jog V. Č. su saugos ir sveikatos instrukcija vairuojant autokrautuvą Nr. 8 darbo vietoje turėjo supažindinti direktorius A. M., atsakovė turėjo vykdyti sutartimi jai nustatytą pareigą kontroliuoti, ar darbuotojų instruktavimas atliekamas tinkamai. Pažymėtina, kad minėto aprašo priede – Atsakingų asmenų, paskirtų už UAB „Nėgė“ instruktavimo sąraše – atsakingu už visų darbuotojų instruktavimą darbo vietoje nurodytas direktorius A. M.

67. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai vertino pačios ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo aplinkybę, nepagrįstai perkėlė atsakovei atsakomybę už funkcijų, kurios priklausė nuo pačios ieškovės, vykdymą. Atsakovės teigimu, nustatytos faktinės bylos aplinkybės (ieškovės darbuotojų pažeidimai, direktoriaus funkcijų netinkamas atlikimas, bendradarbiavimo pareigos nesilaikymas) teikia pagrindą išvadai dėl ieškovės kaltės, todėl teismai nepagrįstai vertino vien atsakovės veiksmus vykdant sutartinius įsipareigojimus, visą atsakomybę perkėlė jai. Neįvykdžiusi savo sutartinių įsipareigojimų ieškovė negali remtis atsakovės neveikimu, reikalauti atlyginti dėl nelaimingo atsitikimo atsiradusią žalą.

68. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais sutinka iš dalies, konstatuoja, kad šios nutarties 66 ir 67 punktuose nurodytos byloje nustatytos aplinkybės dėl dalies nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių – ieškovės administracijos vadovo įsakymu patvirtinta įmonės darbuotojų instruktavimo tvarka nustatytų jo paties pareigų netinkamo vykdymo, darbuotojų, autokrautuvais atliekančių nestandartinių krovinių iškrovimo ir pakrovimo darbus, neaprūpinimo papildomomis priemonėmis keliamo krovinio stabilumui užtikrinti – sudaro pagrindą išvadai, kad įvykusį nelaimingą atsitikimą iš dalies nulėmė ir pačios ieškovės neteisėti veiksmai, netinkamai vydant jai pačiai priskirtas pareigas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, pagal Sutartį neperduotas atsakovei. Tai savo ruožtu sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl ieškovei atsiradusios žalos (nuostolių), kurią ji patyrė, atlygindama dėl nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusiems atsiradusią žalą, yra ne tik atsakovės, kaip skolininkės, bet ir pačios ieškovės, kaip kreditorės, kaltės, ir taikyti mišrios kaltės principą. Tai suponuoja pagrindą spręsti dėl atsakovės atsakomybės mažinimo (CK 6.206 straipsnis, 6.259 straipsnio 1, 3 dalys).

69. Spręsdama dėl mišrios kaltės principo taikymo, taigi ir atsakovės civilinės atsakomybės mažinimo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad atsakovė, sudarydama su ieškove Sutartį ir šios pagrindu teikdama paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, prisiėmė riziką, taip pat ir atsakomybę dėl galinčių įvykti nelaimingų atsitikimų ieškovės įmonėje, taigi ir galinčios atsirasti žalos. Būdama verslininkė ir teikdama paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, atsakovė šias paslaugas privalėjo teikti itin atidžiai ir rūpestingai. To nepadariusi, ji privalo prisiimti didesnę atsakomybės dalį negu ieškovė, kuri pagal Sutartį jai pavedė atlikti dalį DSS tarnybos funkcijų. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovės kaltės dalis dėl ieškovei asiradusios žalos (nuostolių) yra 70 procentų. Tai sudaro pagrindą sumažinti jos civilinę atsakomybę bei priteistą iš jos ieškovei žalos (nuostolių) atlyginimo sumą 30 procentų.

Dėl bylos procesinės baigties

70. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai nustatė reikšmingas bylai išspręsti faktines aplinkybes, tinkamai taikė pagrindą taikyti sutartinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir tinkamai nustatė atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas. Tačiau, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės apimties, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl pačios ieškovės veiksmų, turėjusių įtakos jos nuostolių kilimui, nepagrįstai neatsižvelgė į pačios ieškovės kaltę ir netaikė mišrios kaltės principo, taip pažeisdamas šios nutarties 61, 62 punktuose nurodytas materialiosios teisės normas. Tai sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažinant priteistą žalos atlyginimo sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

72. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

73. Priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose taikomos CPK 98 straipsnio nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (nurodyto straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

74. Šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatas (teismų procesiniai sprendimai pakeisti sumažinant priteistą žalos atlyginimo sumą 30 proc.) teikia pagrindą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas – ieškovei iš atsakovės priteisiant 70 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovei – 30 proc. jos turėtų tokių išlaidų.

75. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 1347 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir patyrė 4477 Eur išlaidų advokato pagalbai už ieškinio parengimą ir kitas teisines paslaugas apmokėti. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 3200 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir kitas teisines paslaugas apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos) nuostatas. Taikant šios nutarties 74 punkte nurodytą proporciją ieškovei iš atsakovės priteistina 4076,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (5824 Eur x 70 proc.), atsakovei iš ieškovės priteistina 960 Eur (3200 Eur x 30 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus įskaitymą ieškovei iš atsakovės priteistina 3116,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

76. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 1346 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir patyrė 1800 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą apmokėti. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas. Taikant šios nutarties 74 punkte nurodytą proporciją atsakovei iš ieškovės priteistina 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (3146 Eur x 30 proc.), ieškovei iš atsakovės priteistina 1185,80 Eur (1694 Eur x 70 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus įskaitymą ieškovei iš atsakovės priteistina 242 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

77. Atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 1346 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir patyrė 4000 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą apmokėti. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas. Taikant šios nutarties 74 punkte nurodytą proporciją atsakovei iš ieškovės priteistina 1603,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (5346 Eur x 30 proc.), ieškovei iš atsakovės priteistina 1270,50 Eur (1815 Eur x 70 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atlikus įskaitymą atsakovei iš ieškovės priteistina 333,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 4 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti.

Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nėgė“ (j. a. k. 149872578) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (j. a. k. 135899565) 52 340,40 Eur (penkiasdešimt du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt Eur 40 ct) žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3116,80 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą šešiolika Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nėgė“ (j. a. k. 149872578) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (j. a. k. 135899565) 242 (du šimtus keturiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SDG“ (j. a. k. 135899565) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nėgė“ (j. a. k. 149872578) 333,30 Eur (tris šimtus trisdešimt tris Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas