K. B., V. P., V. G., R. G., J. A., S. L. ir E. V. pagal BK 227 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-74-594/2024

Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00015-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4; 1.2.19.3.1; 2.3.6.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Karčinskienei,

nuteistajam K. B.,

nuteistajam V. P., jų gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio ir nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžiu V. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda; K. B. ir V. P. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria V. P. ir K. B. išteisinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, panaikinta. Dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. P. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda; K. B. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista ir nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Jūratės Karčinskienės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria V. P. ir K. B. buvo išteisinti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. P. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda; K. B. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų bei jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. B., V. G. ir V. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, davė kyšį valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims: 2018 m. gruodžio 4 d. apie 11.30 val. UAB „Transekspedicija Invest“ patalpose, esančiose Galinės g. 1, Galinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims: AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO) Tinklų vystymo tarnybos Tinklų projektų valdymo departamento Vilniaus tinklų projektų valdymo skyriaus vadovei R. G., ESO Vilniaus regiono investicinių projektų valdymo komandos projektų vadovui J. A. (J. A.), ESO Investicinių projektų valdymo komandos laikinai einančiai pareigas vadovei S. L. ir ESO Paslaugų tarnybos Sprendimų klientams departamento Verslo klientų skyriaus sprendimų verslo klientams vadybininkei E. V. – davė bendrai 1 695,59 Eur vertės kyšį: V. P. padavė R. G. maišelį, kuriame buvo 500 Eur grynųjų pinigų ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais; K. B. padavė J. A. maišelį, kuriame buvo 500 Eur grynųjų pinigų ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais; V. G. padavė E. V. maišelį, kuriame buvo 500 Eur grynųjų pinigų ir 59,30 Eur vertės dėžutė su maisto produktais, o S. L. padavė maišelį, kuriame buvo 12,70 Eur vertės vyno butelis ir 4,99 Eur vertės saldainių dėžutė, už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – kad rengiant ESO investicinį projektą būtų priimtas sprendimas požeminį elektros kabelį tiesti aplink bendrovei priklausantį žemės sklypą Galinės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir atitinkamai, vykdant šį projektą, požeminis elektros kabelis būtų tiesiamas aplink bendrovės sklypą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog V. P., K. B. ir V. G., dalyvavę 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime su ESO darbuotojais, buvo suinteresuoti teisėtu minėtų valstybės tarnautojams prilygintų asmenų veikimu, vykdant jiems priskirtus įgaliojimus, susijusius su įmonei UAB „Transekspedicija Invest“ svarbaus ir naudingo sprendimo vykdyti ESO investicinį projektą Nr. E1E1800185, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą Galinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., priėmimu. Visi trys UAB „Transekspedicija Invest“ atstovai teigė, jog jų įmonėje priimta dovanoti verslo partneriams dovanėlių. Tik V. G. žinojo tikslų dovanų maišelių (į kuriuos jis pats įdėjo vokus su pinigais) turinį; V. P. ir K. B. žinojo, kad maišeliuose gali būti alkoholinių gėrimų, maisto produktų ir pan., ir šiuos maišelius su juose esančiu papirkimo dalyku įteikė ESO atstovams. Taip visi trys teisiamieji neabejotinai suprato, kad duoda kyšį, kurį sudaro maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, kurių bendra vertė 169,59 Eur (pažymėta tai, kad vien to pakanka jų veikai pagal BK 227 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti). Dovanų maišelio turinio apimties teisiamieji nebuvo aptarę ir nesidomėjo maišelio turiniu, t. y. dėl dovanų turinio jie veikė esant neapibrėžtai tyčiai, jiems nerūpėjo dovanų maišelio turinys; apie pinigus nieko nežinojo, todėl atsakomybė kyla pagal faktines pasekmes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2012). Be to, V. P., įteikdamas dovanų maišelius, užsiminė, kad dovanų nereikia vežti į darbą. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad teisiamieji žinojo, jog dovanoja dovanėles, kurių turinys viršija reprezentacinių dovanų turinį ir apimtį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pasitvirtino pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės, kad K. B., V. G. ir V. P., veikdami bendrininkų grupe, davė kyšį valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, šią bylos dalį nutraukti ir V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo A. P. arba A. G. atsakomybėn; arba pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir paskirti V. G. 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ESO darbuotojai R. G., E. V., J. A. ir S. L. yra valstybės tarnautojams prilyginti asmenys (BK 230 straipsnio 3 dalis). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra neteisinga: nė vieno iš paminėtų ESO darbuotojų vykdytos funkcijos negali būti siejamos su viešojo intereso užtikrinimu ar viešųjų paslaugų teikimu; nė vienas iš aptariamų ESO darbuotojų pagal savo vykdytas funkcijas negalėjo priimti jokių sprendimų, kaip nors lemiančių elektros energijos tiekimą. Be to, nė vienas iš aptariamų ESO darbuotojų neturėjo įgaliojimų veikti ESO, kaip juridinio asmens, vardu.

3.2. V. G. nuteistas už tai, kad ESO darbuotojams davė kyšį už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti ESO investicinį projektą Nr. E1E1800185, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą Galinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., priėmimą. Vadinasi, šioje byloje turėjo būti nustatyta, kad ESO darbuotojai turėjo įgaliojimus priimti sprendimą dėl ESO investicinio projekto vykdymo būdo, t. y. galėjo nuspręsti, ar požeminis elektros kabelis bus tiesiamas aplink žemės sklypą, ar per žemės sklypą. Tačiau nė vienas iš susitikime dalyvavusių ESO darbuotojų neturėjo jokių įgaliojimų nuspręsti dėl elektros kabelio tiesimo trajektorijos. Vienintelis ESO darbuotojas, turėjęs sąlytį su aptariamu ESO investiciniu projektu, buvo J. A., tačiau ir jis neturėjo įgaliojimų keisti elektros linijos trajektoriją. Apeliacinės instancijos teismas atskirai neanalizavo kiekvieno iš keturių nurodytų ESO darbuotojų įgaliojimų priimti kaltinime nurodytą sprendimą.

3.3. Visi nurodyti ESO darbuotojai net keletą kartų buvo apklausiami teismo posėdžiuose, tačiau nesugebėjo paaiškinti nei savo įgaliojimų, nei realiai atliktų veiksmų vykdant aptariamą ESO projektą. Esant tokioms aplinkybėms, turi būti konstatuojama, kad aptariami ESO darbuotojai neturėjo įgaliojimų priimti kaltinime nurodomą sprendimą – vykdyti ESO investicinį projektą Nr. E1E1800185 tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą Galinės k., Avižienių sen., Vilniaus r.

3.4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, be to, būtina nustatyti kyšio davėjo pageidaujamą kyšio priėmėjo veikimą ar neveikimą, t. y. būtina išsiaiškinti, ko siekė kyšio davėjas, pasiūlydamas ar pažadėdamas duoti kyšį, koks yra (buvo) jo interesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013).

3.5. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose V. G. nuosekliai teigė, kad pinigus į ESO darbuotojų dovanas įdėjo tikėdamasis didesnio jų palankumo ateityje; jam, kaip UAB „Transekspedicija“ darbuotojui, atsakingam už su energetika susijusius bendrovės klausimus, buvo svarbu turėti gerus santykius su ESO darbuotojais, taip efektyviau vykdyti savo funkcijas ir įgyti bendrovės vadovų palankumą bei užsitikrinti galimybę dar keletą metų padirbėti bendrovėje. Tokius V. G. parodymus patvirtino ir nuteistieji V. P. bei K. B.. ESO darbuotojai, dalyvavę susitikime su V. G., V. P. ir K. B., taip pat teigė, kad V. G. nemėgino kaip nors paveikti jų sprendimų ir neprašė jų jokio apibrėžto veikimo varianto; V. G. ir kiti susitikime dalyvavę UAB „Transekspedicija“ vadovai tiesiog teiravosi apie ESO vykdomo investicinio projekto eigą, vykdymo terminus bei teiravosi dėl savo pačių suprojektuotos per jų sklypą einančios elektros linijos prijungimo. Pagal UAB „Transekspedicija“ sklype planuojamų statybų terminus, šių statybų kaip nors sieti su ESO investicinio projekto vykdymo terminais nebuvo jokių galimybių.

3.6. Mėginti paveikti susitikime dalyvavusius ESO darbuotojus, kad šie kaip nors paveiktų investicinio projekto vykdymą, buvo nelogiška ir neperspektyvu, V. G. tai suprato ir to nedarė. Susitikimo su ESO darbuotojais metu net nebuvo užsiminta apie kokį nors neteisėtą atlygį jiems, juolab jį siejant su kokiu nors konkrečiu ESO darbuotojų veikimu ar neveikimu. Pinigai į dovanų krepšelius ESO darbuotojams buvo įdėti slapta, jiems apie tai nieko nežinant. Esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad pinigai į dovanų krepšelius buvo įdėti siekiant konkretaus ESO darbuotojų veikimo (elektros kabelio tiesimo aplink sklypą), yra nepagrįsta, tokios išvados nepatvirtina bylos įrodymai ir ji yra grindžiama tik spėjimu.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. G. ir kitų UAB „Transekspedicija“ vadovų galbūt turėtą interesą, kad vykdant ESO investicinį projektą elektros kabelis būtų tiesiamas aplink bendrovės žemės sklypą, tapatina su jų siekiu papirkti ESO darbuotojus būtent siekiant šio tikslo. Kyšį duodantis asmuo gali turėti ne vieną interesą dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimo ar neveikimo varianto. Tačiau bylos nagrinėjimo metu turi būti aiškiai nustatyta, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą duodamas kyšis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pinigai ESO darbuotojams buvo duoti siekiant kokių nors jų sprendimų, siejamų su elektros linijos vedimo trajektorija.

3.8. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad V. G. papirko ESO darbuotojus (į dovanų maišelius įdėjo grynuosius pinigus), veikdamas kartu su V. P. ir K. B.. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad V. P. ir K. B. buvo įsitikinę, jog ESO darbuotojams teikia reprezentacines dovanas, kurias jų vadovaujama bendrovė standartiškai teikia verslo partneriams. K. B. pats rūpinosi šių dovanų įsigijimu, taigi puikiai žinojo, koks yra jų turinys. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, V. P. ir K. B. veikė visiškai apibrėžtai ir turėjo konkretų suvokimą, kokias dovanas teikia ESO darbuotojams. Nesant jokių išankstinių susitarimų su V. G., kad į reprezentacinių dovanų maišelius bus įdedama ir grynųjų pinigų, V. P. ir K. B. iš V. G. tokių veiksmų tikėtis negalėjo, šios aplinkybės turi būti kvalifikuojamos ne kaip veikimas neapibrėžta tyčia, o kaip V. G. (vykdytojo) ekscesas. Esant nustatyta, kad V. P. ir K. B. nežinojo, jog V. G. į dovanų maišelius įdėjo grynuosius pinigus, turi būti daroma išvada, kad jie jokiu būdu neprisidėjo prie ESO darbuotojų papirkimo ir neveikė bendrininkų grupe su V. G..

3.9. Kad V. G. ESO darbuotojus papirko veikdamas vienas, pagrindžia teismų nustatytos aplinkybės, jog būtent jis buvo atsakingas už UAB „Transekspedicija“ ir UAB „Transekspedicija Invest“ energetinius projektus, susitikimą su ESO atstovais taip pat organizavo jis vienas. Be to, V. G. į susitikimą pakvietė tik paminėtas bendroves aptarnaujančią ESO vadybininkę E. V., o ši savo iniciatyva pakvietė kitus ESO darbuotojus. Prieš susitikimą net jį organizavęs V. G. nežinojo, kokie konkretūs ESO darbuotojai atvyks, kokie jų įgaliojimai ir kiek jų bus. Juolab šių aplinkybių nežinojo V. P. ir K. B., kurie buvo pakviesti tik dalyvauti nurodytame susitikime. Taigi, nuteistieji neturėjo galimybės iš anksto planuoti juos papirkti.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kyšio dalyku šioje byloje turi būti pripažintos ir ESO darbuotojams įteiktos reprezentacinės dovanos – maišeliai su maisto produktais, vynu ir kalendoriais su UAB „Transekspedicija“ simbolika. Dovanos ESO darbuotojams buvo įteiktos po to, kai jie UAB „Transekspedicija“ vadovui V. P. įteikė reprezentacinę ESO dovaną; jos buvo teikiamos šventiniu laikotarpiu, iki Kalėdų likus 20 dienų; UAB „Transekspedicija“ tokių dovanų buvo įsigijusi iš viso 60 vnt.; jų pobūdis yra išimtinai reprezentacinis – gurmaniški maisto produktai, vynas, kalendorius su UAB „Transekspedicija“ simbolika.

3.11. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad aptariamos dovanos gali būti laikomos neteisėtu ar nepagrįstu atlygiu BK 230 straipsnio 4 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas, šias dovanas vertindamas kaip kyšio dalyką, nepagrįstai kriminalizavo verslo aplinkoje įprastus privačių ūkio subjektų reprezentacinius, verslo etiketu grįstus santykius. Valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui perduodamos materialinės vertybės gali būti laikomos kyšiu tik tuo atveju, jei jas perduodantis asmuo tokiu būdu siekia paveikti tokias vertybes priimantį asmenį, atlikti kokius nors veiksmus ar nuo jų susilaikyti, o tokias vertybes priimantis asmuo supranta, kad jos duodamos būtent už jo pageidaujamą veikimą ar susilaikymą nuo veikimo.

3.12. Visi susitikime su V. G. ir kitais nuteistaisiais dalyvavę ESO darbuotojai apklausų teisme metu parodė, jog nuteistieji jų nieko neprašė ir nebandė paveikti jų sprendimų, juolab tai kaip nors siedami su dovanomis. Dovanos ESO darbuotojams buvo įteiktos jau po pasitarimo, šiems išeinant iš UAB „Transekspedicija“ patalpų. Tai, kad UAB „Transekspedicija“ vadovai teiks dovanas, ESO darbuotojams buvo netikėta, dėl to šias dovanas kaip nors sieti su anksčiau vykusiu pokalbiu nėra jokio pagrindo. Visi ESO darbuotojai parodė, kad dovanas priėmė kaip reprezentacines ir tik vėliau pastebėjo, kad krepšeliuose yra ir grynųjų pinigų. Taigi, ir ESO darbuotojai šių dovanų nesiejo su kokiu nors jų veikimo variantu, galbūt palankiu UAB „Transekspedicija“.

3.13. Konstatavus, kad aptariamos dovanos negali būti laikomos kyšio dalyku, bei nesant duomenų, kad V. P. ir K. B. žinojo, jog dovanų maišeliuose yra ir grynųjų pinigų, nėra jokio pagrindo teigti, kad V. G. kartu su V. P. ir K. B. ESO darbuotojams įteikdami aptartas dovanas bendrininkavo juos paperkant.

3.14. Vertinant apeliacinės instancijos teismo veiksmus organizuojant procesą, susidaro regimybė, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą V. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, veikiant bendrininkų grupe su V. P. ir K. B.. Taip teismas pažeidė V. G. konstitucinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Apeliacinės instancijos teismo šališkumas pasireiškė šiais proceso sprendimais ir veiksmais:

3.15. 2022 m. kovo 14 d. nutartimi teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir nutarė kviesti į apklausą ESO darbuotoją G. A. bei įpareigojo ESO valdybos pirmininką pateikti teismui duomenis apie ESO vykdytus projektus. Apklausti nurodytą asmenį ir išreikalauti nurodytus duomenis teismas nusprendė savo iniciatyva, apie ją net neinformavęs proceso dalyvių ir neišklausęs jų nuomonės šiuo klausimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas 2022 m. kovo 14 d. nutartyje išsamiai aprašė teismui kylančias įrodinėjimo problemas ir šią nutartį pateikė ESO, taip sudarydamas regimybę, kad šia nutartimi ESO buvo prašoma padėti jas išspręsti;

3.16. nepaisant to, jog ESO darbuotojas G. A. buvo surastas ir apklausiamas išimtinai apeliacinės instancijos teismo iniciatyva, jo parodymai teismo nuosprendyje net nepacituoti. G. A. davė parodymus apie ESO darbuotojų įgaliojimus, kurie visiškai nederėjo su kaltinimo tezėmis. Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonių, kad apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva rinkdamas įrodymus, siekė ne objektyvaus ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, o tik surinkti kuo daugiau kaltinančių įrodymų;

3.17. apeliacinės instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. protokoline nutartimi nusprendė prie bylos medžiagos pridėti valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės prašymą ESO pateikti informaciją ir nusprendė laukti, kol ESO pateiks atsakymą į šį paklausimą, nepaisydamas to, kad šiuo paklausimu buvo tik dar kartą prašoma pateikti iš esmės tą pačią informaciją, kurią ESO jau teikė atsakydamas į apeliacinės instancijos teismo analogišką paklausimą. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas sudaro regimybę, kad teismas po to, kai gavo kaltinamiesiems palankų ESO atsakymą ir išklausė kaltinamiesiems palankius ESO darbuotojo G. A. parodymus, bet kokia kaina siekė „pataisyti situaciją“ ir rasti atsvarą kaltinimui nepalankiems bylos duomenims;

3.18. apeliacinės instancijos teismas 2022 m. gruodžio 12 d. priėmė nutartį dar kartą atnaujinti įrodymų tyrimą ir kviesti į apklausą nuteistuosius bei 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime dalyvavusius ESO darbuotojus, nors šie asmenys tiek nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, tiek pirmą bei antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jau buvo apklausti po tris kartus ir visais atvejais davė parodymus apie 2022 m. gruodžio 12 d. nutartyje nurodytas neva dar neištirtas aplinkybes. Neatmestina, kad apeliacinės instancijos teismas sąmoningai papildomai apklausė tik tuos ESO darbuotojus, iš kurių tikėjosi kaltinimui palankių parodymų, o tų ESO darbuotojų, kurių parodymai, tikėtina, kaltinimui būtų nepalankūs, nekvietė.

3.19. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra visos V. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau nurodė, kad prašymą pateikęs laiduotojas A. P. nėra vertas teismo pasitikėjimo ir neturi galimybės daryti V. G. teigiamą įtaką. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo dalies dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių taikymo (laiduotojo A. P. tinkamumo) ir nusprendė, kad V. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad nepripažino, jog papirkdamas ESO darbuotojus veikė bendrininkų grupe (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), be to, apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodydamas, kad kyšį ESO darbuotojams davė už pageidaujamą jų veikimą vykdant įgaliojimus – gerų santykių palaikymą ir palankumą ateityje.

3.20. V. G. pripažino visas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir davė išsamius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas priešingai, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurių V. G. nepripažino. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog V. G. kaltę pripažino tik iš dalies, kildinama iš jo teisinės pozicijos šioje byloje – nepripažino, kad veikė bendrininkų grupe, ir apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį. Tačiau, vadovaujantis teismų praktika, ar asmuo pripažįsta kaltę, turi būti sprendžiama ne pagal tai, kokią jis turi nuomonę dėl jo atliktų veiksmų teisinio vertinimo ir tokio vertinimo atitikties teismo teikiamam teisiniam vertinimui, o tik pagal tai, ar jis pripažįsta teismo nustatytas faktines aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015, 2K-289-693/2019).

3.21. Aptartas baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimas lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių taikymo (laiduotojo A. P. tinkamumo ir (ar) galimybės laiduotoju paskirti A. G.) ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

3.22. Be to, V. G. paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta. Pripažinus V. G. kaltu dėl 1695,59 Eur vertės kyšio davimo ir byloje esant išimtinai teigiamai jį charakterizuojantiems duomenims, paskirta 15 000 Eur dydžio bauda yra aiškiai neproporcinga, neatitinka nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas, pavojingumo. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, kyšis buvo duotas valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims, einantiems vidurinės grandies vadovų ir eilinių darbuotojų pareigas valstybės kapitalo akcinėje bendrovėje. Tokių asmenų papirkimas turėtų būti vertinamas kaip mažiau pavojingas nei valstybinėje tarnyboje dirbančių valstybės tarnautojų papirkimas. Be to, teismai nepakankamai įvertino, kad nusikalstama veika niekam nebuvo padaryta žalos.

3.23. V. G. paskirta bausmė netinkamai individualizuota, teismai jam paskyrė tokio paties dydžio bausmę, kaip ir jo nusikalstamos veikos bendrininkais pripažintiems V. P. ir K. B.. Taigi teismai neatsižvelgė į V. G. asmenines savybes, garbų amžių, gaunamas pajamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu stipriai pablogėjo V. G. sveikata – jam buvo diagnozuota Laimo liga, vėliau jis patyrė infarktą, buvo operuotas ir ilgą laiką gydytas gydymo įstaigos stacionare. Šios aplinkybės lemia, kad didelės finansinio pobūdžio bausmės paskyrimas de facto (faktiškai) atima galimybę iš V. G. siekti efektyvios medicininės priežiūros, kuri yra būtina esant tokiai sveikatos būklei. Bausmės tikslai būtų pasiekti V. G. skiriant BK straipsnio, pagal kurį jis nuteistas, sankcijoje nustatytą minimalią bausmę – 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą.

4. Kasaciniu skundu nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjas advokatas R. Merkevičiaus prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. B. ir V. P. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino skaidraus, nešališko ir sąžiningo baudžiamosios bylos nagrinėjimo proceso, susitapatino su kaltinimo funkcija ir ją įgyvendino viso apeliacijos proceso metu, dėl to iš V. P. ir K. B. buvo atimta teisė į nešališką teismą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK įtvirtintus procesiniam įrodinėjimui, procesinei formai ir teismo nuosprendžio turinio kokybei keliamus reikalavimus, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – nenusikalstamus V. P. ir K. B. veiksmus nepagrįstai teisiškai kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 1 dalyje. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

4.2. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nutarties buvo aišku, jog, norint tinkamai įvykdyti šioje nutartyje nurodytus įpareigojimus, nepakanka vien tik dar kartą pakartoti ESO darbuotojų apklausas, tačiau apeliacinės instancijos teismas 2021 m. gegužės 25 d. vykusiame teismo posėdyje besąlygiškai pritarė valstybinį kaltinimą palaikiusiai prokurorei, kad pakaks, jog įrodymų tyrimas apsiribotų tik dar kartą apklausiant ESO darbuotojus, kurie dalyvavo 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime su UAB „Transekspedicija“ atstovais. Šiuos darbuotojus teismas apklausinėjo tol, kol pagaliau „gavo“ parodymus, suteikiančius galimybę pripažinti juos valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis ir tuo pagrindu nuteisti V. P. bei K. B..

4.3. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo tuos byloje esančius įrodymus, kurie nepritinka jo apsisprendimui nuteisti V. P. ir K. B.. Ryškiausias to pavyzdys teismo šališkumo kontekste yra ESO Tinklų vystymo tarnybos Strateginių projektų valdymo tarnybos vadovo G. A. parodymai; šis liudytojas į 2022 m. birželio 1 d. vykusį teismo posėdį buvo pakviestas ir apklaustas paties apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (vykdant 2022 m. kovo 14 d. nutartį). Šiam liudytojui nepatenkinus apeliacinės instancijos teismo lūkesčių, nuosprendyje teismas ne tik absoliučiai niekaip neaptarė ir nevertino liudytojo G. A. parodymų, bet net nepažymėjo, kad toks asmuo apskritai buvo apklaustas.

4.4. Pirmą kartą nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismas baigė 2022 m. sausio 27 d. ir pranešė, kad baigiamąjį aktą skelbs 2022 m. kovo 14 d., t. y. nesilaikydamas net maksimalių BPK 302 straipsnio 4 dalyje nurodytų terminų (po 46 dienų), nors baudžiamoji byla iš esmės nėra nei sudėtinga, nei didelės apimties ir apeliacinės instancijos teismas jos tokia nelaikė. Nurodytą dieną teismas sprendimo nepaskelbė, vietoj to nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti ESO darbuotoją G. A., o ESO įpareigoti pateikti tam tikrus nutartyje nurodytus dokumentus. 2022 m. rugsėjo 8 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame turėjo būti sakomos baigiamosios kalbos ir baigiamas bylos nagrinėjimas, prokurorė informavo teismą, jog prieš dvi dienas (2022 m. rugsėjo 6 d.) pati kreipėsi į ESO, prašydama pateikti tam tikrą informaciją, atsakant į prokurorės užduotus klausimus. Tai buvo akivaizdus ir nepateisinamas baudžiamosios bylos proceso vilkinimas ar net piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis: turėdama beveik tris mėnesius (nuo paskutiniojo, 2022 m. birželio 1 d. įvykusio, teismo posėdžio), rinkti įrodymus prokurorė pradėjo vos prieš dvi dienas iki suplanuoto teismo posėdžio; be to, tai buvo akivaizdžiai perteklinis veiksmas – visi aktualūs dokumentai iš ESO jau buvo gauti ir ištirti baudžiamosios bylos procese, tačiau apeliacinės instancijos teismas toleravo tokį prokurorės elgesį ir vėl atidėjo teismo posėdį.

4.5. Antrą kartą nagrinėti baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas baigė 2022 m. spalio 6 d. ir pranešė, jog baigiamąjį aktą skelbs 2022 m. lapkričio 22 d., taigi – vėl pažeisdamas BPK nurodytą maksimalų terminą (po 47 dienų). Nurodytą dieną teismo sprendimas nebuvo paskelbtas, buvo pranešta, kad procesinio sprendimo paskelbimas atidedamas 2022 m. gruodžio 12 d. (taigi, po 67 dienų skaičiuojant nuo tos, kurią teismas pranešė išeinantis į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo akto). 2022 m. gruodžio 12 d. apeliacinės instancijos teismas paskelbė nutartį, kuria vėl nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą. Šioje nutartyje teismas davė aiškią užuominą prokurorei, pažymėdamas būtinybę keisti kaltinimą, jei norima, kad teismas V. P. ir K. B. pripažintų kaltais. 2023 m. sausio 12 d. vykusiame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas, kodėl atnaujino įrodymų tyrimą, atskirai vėl davė tiesioginę užuominą prokurorei apie būtinybę pakeisti kaltinimą V. P., K. B. ir V. G.. Be to, nors 2022 m. gruodžio 12 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą nusprendė atnaujinti tam, kad galėtų dar kartą apklausti teisiamuosius ir liudytojus – ESO darbuotojus, dalyvavusius susitikime 2018 m. gruodžio 4 d., tačiau į 2023 m. vasario 2 d. vykusį teismo posėdį pakvietė tik du iš keturių ESO darbuotojų – R. G. ir J. A., taip pat neapklausė V. P., K. B. ir V. G..

4.6. 2023 m. vasario 2 d. vykusiame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) pareiškė, jog įžvelgia galimybę keisti kaltinimą šioje byloje ir išteisintuosius nuteisti už pasikėsinimą. 2023 m. vasario 2 d., t. y. po beveik 3,5 metų nuo kaltinimo pareiškimo, prokurorė taip pat išreiškė norą pakeisti kaltinimą ir pateikė rašytinį prašymą, kuriuo buvo iš esmės pakeistos V. P., K. B. ir V. G. įkaltinamos faktinės aplinkybės. Taigi baudžiamosios bylos proceso pabaigoje V. P., K. B. ir V. G. atsidūrė tokioje procesinėje situacijoje, kai: visą bylos procesą jie gynėsi nuo prokurorės jiems pareikšto kaltinimo; šis kaltinimas buvo perėjęs net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisinį filtrą ir apeliacinės instancijos teismui liko tik atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus konkrečius klausimus; užuot ištyręs ir teisiškai įvertinęs minėtoje nutartyje nurodytas konkrečias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nuo pat apeliacijos proceso pradžios laidė prokurorei atviras tiesiogines užuominas, kad pagal taip suformuluotą kaltinimą jis V. P., K. B. ir V. G. nuteisti negali, todėl kaltinimą būtina pakeisti taip, kad galėtų juos nuteisti; o galiausiai pats ex officio informavo V. P., K. B. ir V. G., jog juos gali nuteisti už kažkokį (neaiškaus ir neatskleisto turinio) „pasikėsinimą“; po to ir prokurorė pakeitė V. P., K. B. ir V. G. įkaltinamas faktines aplinkybes – iš esmės kitaip apibrėžė tariamą tikslą ar motyvą, už ką esą buvo duotas tariamas kyšis.

4.7. Paskutinį kartą į pasitarimų kambarį priimti teismo baigiamojo akto apeliacinės instancijos teismas išėjo 2023 m. kovo 2 d. ir pranešė, jog baigiamąjį aktą skelbs 2023 m. balandžio 12 d., tačiau nurodytą dieną savo baigiamojo akto nepaskelbė. Visą 2023 m. balandžio 12 d. nebuvo įmanoma susisiekti nei su kolegijai pirmininkavusiu teisėju, nei su teismo posėdžio sekretore. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo atsiųstas tik 2023 m. balandžio 13 d.

4.8. Apibendrinant visumą šių faktinių ir teisinių argumentų, peršasi išvada, jog apeliacinės instancijos teismas bylos procese buvo šališkas objektyviąja prasme: V. P., K. B. ir V. G. nesuteikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią pagrįstą abejonę teismo nešališkumu, baudžiamosios bylos procesą organizavo, savo veiksmais ir pareiškimais nuolat demonstravo išskirtinį palankumą prokurorei ir kaltinimo funkcijai, konkrečiais veiksmais ir sprendimais manifestavo išankstinį nusistatymą prieš kaltinamuosius. Toks apeliacinės instancijos teismo elgesys pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, BPK 44 straipsnio 3 dalį ir daugybę kitų nacionalinių ir tarptautinių (Europos Sąjungos) teisės aktų, dėl to šios bylos apeliacijos procese iš V. P. ir K. B. (taip pat ir V. G.) buvo atimta teisė į nešališką teismą ir sąžiningą teismo procesą.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalyse bei 386 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus principus non reformatio in peius (apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą).

4.10. 2019 m. rugpjūčio 8 d. kaltinamuoju aktu ikiteisminiame tyrime V. P. ir K. B. prokurorė apkaltino davus kyšį ESO darbuotojams už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – sprendimo vykdyti ESO investicinį projektą, tiesiant požeminį elektros kabelį aplink žemės sklypą, priėmimą. Pirmosios instancijos teismui išteisinus V. P. ir K. B., prokurorė 2020 m. sausio 19 d. apeliaciniu skundu kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydama V. P. ir K. B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal tokį kaltinimą, koks yra suformuluotas kaltinamajame akte, kaltinimo keisti neprašė. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžiu panaikinus išteisinamąjį nuosprendį, V. P. ir K. B. buvo pripažinti kaltais tiksliai (pažodžiui) pagal tokį kaltinimą, kokį kaltinamuoju aktu ir apeliaciniame skunde suformulavo prokurorė. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendį apskundė tik nuteistieji V. P. ir K. B.; prokurorė šio nuosprendžio neskundė ir kasacijos proceso neinicijavo.

4.11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendį ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, byla apeliacine tvarka antrą kartą buvo nagrinėjama tik dėl to, kad V. P. ir K. B. įgyvendino savo teisę skųsti neteisėtus teismo sprendimus, padavė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė ir net nediskutavo būtinybės (ar galimybės) padarytus įstatymo pažeidimus ištaisyti keičiant kaltinimą, baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismui grąžino, įpareigodamas nustatyti ir argumentuoti būtent tuos tariamos nusikalstamos veikos požymius, kurie V. P. ir K. B. buvo įkaltinti kaltinamuoju aktu ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nuosprendžiu apeliacinėje byloje. Tačiau, užuot, antrą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sąžiningai ir kvalifikuotai ištaisiusi minėtoje nutartyje nurodytus įrodinėjimo, argumentavimo ir teisinio kvalifikavimo trūkumus, prokurorė, nesugebėdama įrodyti savo reikšto kaltinimo, tiesiog pakeitė V. P. ir K. B. reikštą kaltinimą, o apeliacinės instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimus, pritarė prokurorės pateiktam naujam kaltinimui ir pagal jį nuteisė V. P. ir K. B.. Apeliacinės instancijos teismui pateiktu 2023 m. vasario 2 d. prašymu pakeisti kaltinimą teisme prokurorė V. P. ir K. B. įkaltino naujas faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, – minėtu prašymu yra įkaltintas naujas tariamos nusikalstamos veikos padarymo tikslas, leidžiantis asmens elgesį kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 1 dalyje.

4.12. Toks kaltinimo pakeitimas suvaržė V. P. ir K. B. teisę į gynybą, lėmė būtinybę iš esmės keisti gynybą dėl naujai įkaltinamų kitokių faktinių aplinkybių. Tokioje procesinėje padėtyje yra aišku, kad V. P. ir K. B. teisė skųsti kasacine tvarka įsiteisėjusius pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir (ar) nutartis yra paversta nudum ius, iliuzine teise, jų pastangos ginant savo pažeistas teises kasacinės instancijos teisme prarado bet kokią veiksmingumo idėją. Dėl šio – BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalis bei 386 straipsnio 3 dalį pažeidžiančio – teismo elgesio apeliacijos procese iš V. P. ir K. B. buvo atimta procesinė garantija, turinti užtikrinti, kad apeliacijos procese, kurį lėmė tik V. P. ir K. B. pateiktas kasacinis skundas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl jo, nebus pabloginta jų teisinė padėtis.

4.13. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. P. ir K. B. nuteisti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, pripažįstant, kad jie davė ESO darbuotojams bendrai 1500 Eur grynųjų pinigų, iš esmės pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Vertindamas ir teisiškai kvalifikuodamas savo paties įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 15 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 1 dalį). Skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje yra aptariami BK 227 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai – tikslas „už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus“ ir kaltės forma tiesioginė tyčia, taip pat įkaltinti 1500 Eur grynųjų pinigų, kaip tariamas kyšio dalykas bei bendrininkavimas, – yra nemotyvuota, prieštaringa, dviprasmiška ir nepagrįsta, įkaltinančias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė nesiėmęs įmanomų priemonių visoms baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinęs visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų (dalį jų apskritai nutylėdamas), neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, darydamas klaidų dėl vertinamų įrodymų turinio ir t. t.

4.14. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai neatskleidė, neaptarė ir neįvertino reikšmingos dalies byloje esančių įrodymų; teismo vertinimas, susijęs su V. P. ir K. B. įkaltinamais grynaisiais pinigais, kaip tariamo kyšio dalyku, yra akivaizdžiai neteisėtas ir absoliučiai nemotyvuotas. Nei kalėdinių dovanų maišeliuose, vieną kurių V. P. padavė R. G., o K. B. – J. A., buvę maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, nei bendrai 1000 Eur grynaisiais pinigais (apie kuriuos V. P. ir K. B. nieko nežinojo) nėra ir negali būti laikomi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, – papirkimo (kyšio) – dalyku. Paduodami kalėdinių dovanų maišelius ESO darbuotojams, V. P. ir K. B. nesiekė ir nenorėjo jokio jų teisėto veikimo vykdant įgaliojimus ir neveikė tiesiogine tyčia.

4.15. Maišeliuose buvusios kalėdinės dovanos – alkoholio butelis ir maisto produktai – ESO darbuotojams buvo duotos ne siekiant, kad jie kaip nors veiktų, vykdydami įgaliojimus, o tiesiog pasveikinant juos artėjančių didžiųjų metų švenčių proga, tad alkoholinio gėrimo butelis ir maisto produktai šiuo aspektu nėra kyšio dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išskirtas reikalavimas įvertinti, ar ir kokią įtaką perduodamas kyšio dalykas gali padaryti (turėti) šį kyšio dalyką gaunančiam asmeniui, kad jis veiktų, vykdydamas įgaliojimus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020).

4.16. V. P. ir K. B. tvirtina, kad 2018 m. gruodžio 4 d., kai jie padavė V. G. jiems įduotus kalėdinių dovanų maišelius (atitinkamai) R. G. ir J. A., o V. G. – S. L. ir E. V.; V. P. ir K. B. nežinojo, kad kalėdinių dovanų maišeliuose buvo įdėta ir po 500 Eur, – tai patvirtina ir V. G., kuris ir įdėjo pinigus į kalėdinių dovanų maišelius. Skundžiamame nuosprendyje šiuo aspektu nurodoma (55 pastraipa), kad V. P. ir K. B. tik paėmė iš V. G. jau paruoštus dovanų maišelius ir įteikė juos ESO atstovams, nesiaiškindami maišelių turinio; dovanų maišelio turinio apimties teisiamieji nebuvo aptarę ir juo nesidomėjo, t. y. dėl dovanų turinio jie veikė esant neapibrėžtai tyčiai, jiems nerūpėjo dovanų maišelio turinys; apie pinigus nieko nežinojo, todėl atsakomybė kyla pagal faktines pasekmes. Toks apeliacinės instancijos teismo nesamų įrodymų įvertinimas ir argumentavimas nuosprendyje ne tik yra akivaizdus esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies, taip pat ir kai kurių kitų Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimas, bet ir sukuria tiesioginę grėsmę sąžiningo baudžiamojo proceso ir net teisinės valstybės principams.

4.17. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, esą perduodami ESO darbuotojams grynuosius pinigus, kuriuos į dovanų maišelius – V. P. ir K. B. nežinant – įdėjo V. G., V. P. ir K. B. veikė neapibrėžta tyčia, yra absoliučiai nepagrįstas. Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia jokiu būdu neapima V. P. ir K. B. nežinojimo, kad į dovanų maišelius V. G. įdėjo ir ESO darbuotojams perduodamuose dovanų maišeliuose buvo įdėta po 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neapibrėžtą (nekonkretizuotą) tyčią susiejo ne su nusikalstamu padariniu, o su kyšio – nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, – dalyku ir visiškai atsiejo nuo tyčiai būdingų požymių. Skundžiamame nuosprendyje pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2012, kuri nėra ir negali būti teismo precedentas nagrinėjamai bylai. Kaip akcentuota vienoje naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (Nr. 2K-262-489/2022), baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Aptariamu aspektu neteisinga būtų kategoriškai teigti, jog V. P. ir K. B. įkaltintų 1500 Eur grynųjų pinigų, kaip nusikaltimo dalyko, pašalinimas iš kaltinimo būtų teisiškai nereikšmingas.

4.18. Nuosprendžio 51-oje ir kai kuriose kitose pastraipose (ne kartą) yra tvirtinamas teisiškai reikšmingas faktas, kuriuo teismas pagrindžia ir tariamą V. P. ir K. B. įkaltinamą žinojimą ir su tuo susijusią tyčią, kad po 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimo visi trys UAB „Transekspedicija“ atstovai – V. P., K. B. ir V. G. – vienu metu išėjo iš susitikimo patalpos (direktoriaus V. P. kabineto) ir visi trys grįžo su dovanų maišeliais, tačiau nuosprendyje (nei minėtose pastraipose, nei apskritai) nenurodytas nė vienas konkretus įrodymas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pagrįstų šį savo konstatuojamą faktą ir daromą išvadą.

4.19. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai nesuponuoja įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais nėra ir negali būti suprantamas kaip įrodinėjimas prielaidomis ar spėjimais. Baudžiamojoje byloje esami tarpiniai faktai, kuriuos nuosprendyje nurodo apeliacinės instancijos teismas – inter alia (be kita ko), V. P. ir K. B. išėjimas iš kabineto, kuriame vyko susitikimas su ESO darbuotojais, kartu su V. G., žinojimas, kad UAB „Transekspedicija“ darbuotojai laikotarpiu prieš Kalėdas tradiciškai apsikeičia kalėdinėmis dovanomis su savo verslo partneriais, ir, visiems išėjus į vestibiulį, padavimas atvykusiems ESO darbuotojams dovanų maišelio, kurį prieš tai V. P. ir K. B. padavė V. G., faktų įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais kontekste neleidžia daryti išvados, kad V. P. ir K. B. žinojo, jog jiems pateiktuose dovanų maišeliuose yra įdėta ir po 500 Eur grynųjų pinigų. Tariamą V. P. ir K. B. žinojimą, kad kalėdinių dovanų maišeliuose, kuriuos jiems padavė V. G., yra įdėta ir po 500 Eur grynaisiais pinigais, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje įrodinėja (grindžia) vien tik prielaidomis bei spėlionėmis.

4.20. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 55-oje pastraipoje yra tvirtinamas teisiškai reikšmingas faktas, kuriuo teismas pagrindžia ir tariamą V. P. įkaltinamą žinojimą ir su tuo susijusią tyčią, kad „V. P., įteikdamas dovanų maišelius, užsiminė, kad dovanų nereikia vežti į darbą“. Šio teiginio nepatvirtina joks byloje esantis įrodymas. Jei tai nėra sąmoninga apeliacinės instancijos teismo manipuliacija baudžiamosios bylos faktais ir įrodymais, siekiant dirbtinai nuteisti V. P. ir K. B., tai šis teiginys vaizdžiai iliustruoja teismo darbo „kokybę“, „įsigilinimą“ į baudžiamosios bylos medžiagą, „žinojimą“, kokie byloje yra įrodymai, atsakomybę už savo sprendimus ir pan. Jei šį teiginį apeliacinės instancijos teismas grindžia netikrintais ir jokiais įrodymais nepatvirtintais E. V. parodymais, tai iš nuosprendžio 40 pastraipos aišku, jog ši liudytoja kalbėjo ne apie V. P., o apie V. G., kuris iš tiesų žinojo, kas yra įdėta į dovanų maišelius.

4.21. Nors apeliacinės instancijos teismas V. P. ir K. B. pripažino kaltais, esą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, jie padarė bendrininkaudami (ir tarpusavyje, ir kartu su V. G.), tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra nė žodžio, kuriuo būtų atskleisti ir motyvuoti V. P. ir K. B. įkaltinto tariamo bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: jų susitarimas, veikos ir tyčios bendrumas ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad V. P. ir K. B. tik paėmė iš V. G. jau paruoštus dovanų maišelius ir įteikė juos ESO atstovams, nesiaiškindami maišelių turinio, jo nebuvo aptarę ir nesistengė sužinoti, ką V. G. įdėjo į dovanų maišelius, privalėjo šias savo konstatuotas faktines aplinkybes įvertinti ir dėl vykdytojo eksceso bei tarpinio vykdytojo, nuosprendyje motyvuoti ir pagrįsti, kodėl šias aplinkybes kvalifikuoja kaip V. P. ir K. B. veikimą neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia, bet ne V. G., kaip vykdytojo, ekscesą ar V. G. veikimą per tarpininkus – nieko nežinančius V. P. ir K. B..

4.22. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatskleista ir nemotyvuota, koks yra tariamo kyšio davimo ESO darbuotojams tikslas – už kokį konkretų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus BK 227 straipsnio 1 dalies prasme esą buvo duotas kyšis, taip iš esmės pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatskleista, nepagrįsta ir nemotyvuojama, už kokių konkrečių atskirai kiekvieno iš minėtų keturių ESO darbuotojų neva turimų konkrečių įgaliojimų, kurie būtų susiję su ESO investiciniu projektu, (ne)vykdymą kiekvienam iš jų buvo duotas tariamas kyšis. Skundžiamo nuosprendžio argumentacija yra nenuosekli, prieštaringa ir dviprasmiška. Pagal baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nė vienas iš keturių ESO darbuotojų neturėjo įgaliojimų, kurie leistų pasiekti tikslą, už kurį esą buvo duotas tariamas kyšis, todėl teismas, darydamas priešingas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 227 straipsnio 1 dalį.

4.23. Skundžiamu nuosprendžiu (53 pastraipa) V. P. ir K. B. yra nuteisti dėl to, kad davė kyšį keturiems ESO darbuotojams už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – kad rengiant ESO investicinį projektą būtų priimtas sprendimas požeminį elektros kabelį tiesti aplink UAB „Transekspedicija“ priklausantį žemės sklypą ir atitinkamai vykdant šį projektą požeminis elektros kabelis būtų tiesiamas aplink UAB „Transekspedicija“ priklausantį žemės sklypą. Nuosprendžio tekstas, kuriuo apibrėžiamas tariamo kyšio davimo tikslas, beveik pažodžiui nurašytas nuo prokurorės prašymo pakeisti kaltinimą teisme ir yra nesuvokiamas. Nuosprendyje nenurodyta ir iš jo neįmanoma suvokti, kas konkrečiai ir kokius turėjo atlikti veiksmus. Toks nuosprendžio teksto abstraktumas, klampumas ir neapibrėžtumas atima iš V. P. ir K. B. galimybę suvokti, dėl ko konkrečiai jie yra pripažinti kaltais ir nuteisti.

4.24. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (42–45 pastraipos) aprašomos ESO darbuotojų, kuriems esą buvo duotas kyšis, pareigos ir turimi įgaliojimai, tačiau argumentuojama vien tik šių asmenų pareiginėmis instrukcijomis, nuosprendyje visiškai neatskleidžiant, netiriant, neaptariant ir nevertinant ESO net du kartus pateiktų dokumentų, kuriuose yra atskleistos kiekvieno iš šių ESO darbuotojų turimos ir neturimos funkcijos, vaidmuo ir konkretūs veiksmai įgyvendinant ESO investicinį projektą.

4.25. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. P. ir K. B. davė tariamą kyšį ESO darbuotojams už jų veikimą vykdant įgaliojimus, nors aiškiai žinojo, jiems patys ESO darbuotojai pasakė, kad nė vienas iš jų negali nei taip veikti, nei turi tokius įgaliojimus, kad būtų pasiektas esą UAB „Transekspedicija“ norimas tikslas. Taigi tariamą kyšį ESO darbuotojams V. P. ir K. B. davė už šių veikimą vykdant įgaliojimus, subjektyviai žinodami ir suprasdami, kad jie neturi jokių įgaliojimų. Nuosprendyje visiškai neaptarti ir neįvertinti iš esmės visų ESO darbuotojų liudijimai, jog 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimo metu jie paaiškino UAB „Transekspedicija“ atstovams, kad nėra tie ESO žmonės, kurie priima sprendimus, kad netvirtina jokių sprendinių ar projektų ir pan.

4.26. Nuosprendyje neaptarta ir neįvertinta, kad vyno butelis ir maisto produktai, kuriuos V. G. įdėjo į dovanų maišelius, o V. P. ir K. B., sveikindami su ateinančiomis šventėmis, šiuos maišelius padavė R. G. ir J. A., nebuvo atskirai ruošiami ar skirti į susitikimą atvykstantiems ESO darbuotojams. Tai buvo vienos iš keliasdešimties UAB „Transekspedicija“ iš UAB „Ispaniškas maistas“ įgytų analogiškų (lygiaverčių ir tapačių) kalėdinių rinkinių, kuriais 2018 metais buvo sveikinami visi UAB „Transekspedicija“ verslo partneriai, klientai ir pan.

4.27. Nuosprendyje neatskleisti, neaptarti, netirti ir nevertinti ESO dokumentai, kuriuos 2022 m. balandžio 22 d. ESO pateikė apeliacinės instancijos teismui, o 2022 m. rugsėjo mėnesį – prokurorei. Neatskleistas, neaptartas, netirtas ir nevertintas kartu su 2022 m. rugsėjo mėnesio raštu ESO pateiktas išrašas iš TIVIS apie J. A. susirašinėjimą su projektuotoju (šio dokumento priedas Nr. 3). Iš šio išrašo akivaizdu, jog nuo pat 2017 m. balandžio 20 d., kai projektuotojas gavo užduotį, iki 2018 m. gruodžio 4 d. tarp jo ir J. A. nevyko jokių kalbų ar diskusijų apie projektavimo užduoties pakeitimą, atsižvelgimą į UAB „Transekspedicija“ projektą ir pan.

4.28. Baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo tirta ir nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kaip galėjo būti pasiektas V. P. ir K. B. įkaltinamas tikslas, už kurį esą buvo duotas tariamas kyšis: kas konkrečiai (koks konkretus ESO darbuotojas), kokiomis sąlygoms ir pan. apskritai gali priimti sprendimą požeminį elektros kabelį tiesti aplink UAB „Transekspedicija“ priklausantį žemės sklypą, taip pat kas konkrečiai, kokiomis sąlygomis gali nuspręsti ar užtikrinti, kad, vykdant ESO investicinį projektą, požeminis elektros kabelis būtų tiesiamas aplink UAB „Transekspedicija“ priklausantį žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas šio aspekto apskritai netyrė, nuosprendyje neargumentavo ir nemotyvavo.

4.29. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, siekiant dirbtinai sukurti neteisingą įspūdį apie tariamą ekonominę (finansinę) naudą UAB „Transekspedicija“, akcentuojama, jog, įgyvendinant UAB „Transekspedicija“ savarankiškai parengtą projektą Nr. TS 18-20577, UAB „Transekspedicija“ turėjo sumokėti 40 procentų šio projekto vertės, o įgyvendinant ESO investicinį projektą, UAB „Transekspedicija“ nebūtų reikėję prisidėti savo lėšomis. Taip apeliacinės instancijos teismas aiškiai išeina už kaltinimo ribų (BPK 255, 256 straipsniai), nes toks tariamas veikimo tikslas niekada niekam nebuvo įkaltintas. Be to, tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai rodo, jog teismas teisiškai kvalifikavo situaciją, kurios net nenustatė. Teismas netyrė ir nuosprendyje nemotyvavo to fakto, kad UAB „Transekspedicija“ bet kokiu atveju būtų mokėjusi ir mokėjo 40 procentų projekto Nr. TS 18-20577 vertės, nes, viena vertus, jau nuo 2018 m. vidurio buvo aišku, kad ESO investicinis projektas nebus įgyvendintas (liudytojo E. K. parodymai); antra vertus, jei UAB „Transekspedicija“ nebūtų sumokėjusi 40 procentų projekto Nr. TS 18-20577 vertės ir šio projekto įgyvendinusi, apskritai nebūtų buvę galima kalbėti, kad ESO investicinis projektas galėtų būti tęsiamas nuo UAB „Transekspedicija“ projekto pabaigos.

4.30. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (48 pastraipa), siekiant dirbtinai sukurti neteisingą įspūdį, esą UAB „Transekspedicija“ turėjo interesą, kad jos žemės sklype nebūtų tiesiamas požeminis elektros kabelis ar kad šio kabelio neliktų, akcentuojami V. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, esą UAB „Transekspedicija“ buvo svarbu, kad elektros linija būtų ne nuolatinė, o tik laikina, ir būtų įgyvendintas ESO investicinis projektas, nes UAB „Transekspedicija“ vėliau planuoja statyti ir daugiau statinių minėtame žemės sklype, tačiau nuosprendyje neatskleisti, neaptarti, netirti ir nevertinti dokumentai, kurie parodo, kad projektą Nr. TS 18-20577 UAB „Transekspedicija“ parengė taip, kad požeminė elektros linija niekaip netrukdytų jos norimiems statyti statiniams, ir ji de facto jiems netrukdė.

4.31. Taigi, 2018 m. gruodžio 4 d. vykusio susitikimo pabaigoje V. P., paduodamas kalėdinių dovanų maišelį R. G., o K. B. – J. A. (numanydami tik tiek, kad šiuose maišeliuose yra lygiai tokios pat kalėdinės dovanėlės, kokios yra dovanojamos ir visiems kitiems UAB „Transekspedicija“ verslo partneriams), nesiekė šiame kalėdinių dovanų maišelyje esančiais daiktais (maišelio turiniu) paveikti šiuos (taip pat ir bendrai visus keturis) ESO darbuotojus, kad jie atliktų tariamai V. P. ir K. B. pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. V. P. ir K. B. elgesyje nėra ir tiesioginės tyčios.

4.32. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 227 straipsnio 1 dalyje ir 230 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą valstybės tarnautojui prilyginto asmens teisinę kategoriją. Pagal baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, nė vienas iš keturių minėtų ESO darbuotojų nėra ir negali būti laikomas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu BK 227 straipsnio 1 dalies ir 230 straipsnio 3 dalies prasme, todėl teismas, darydamas priešingas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

4.33. Skundžiamu nuosprendžiu (55 pastraipa) V. P. ir K. B. yra pripažinti kaltais ir nuteisti dėl to, jog davė kyšį keturiems ESO darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi minėti ESO darbuotojai pripažįstami valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis dėl to, kad jie (bendrai ar kartu) vykdė funkcijas, susijusias su elektros energijos vartojimo klientais, tačiau nenurodoma, kokios konkrečiai tai funkcijos, kuris iš ESO darbuotojų ką konkrečiai šiuo aspektu vykdė.

4.34. Atsižvelgiant į V. P. ir K. B. pareikštą kaltinimą, pagal kurį jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, konkretūs požymiai, dėl kurių ESO darbuotojai yra pripažintini valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis, turi būti susieti ne su ESO kaip organizacijos misija ar tikslais, t. y. ne su elektros tiekimu per se (savaime) kaip viešąja paslauga, ir ne su šių keturių ESO darbuotojų bendromis funkcijomis ar pareigomis ESO struktūroje, o su kiekvieno iš šių jų funkcijomis, pareigomis, teisėmis ir įgaliojimais, turimais įgyvendinant ESO investicinį projektą.

4.35. Skundžiamame nuosprendyje teismo visiškai nemotyvuojama ir iš jo neįmanoma suprasti, kodėl kiekvieno iš keturių ESO darbuotojų iš esmės visiškai skirtingas darbo (pareigybės) funkcijas, taip pat ir visiškai skirtingas funkcijas, pareigas, teises ir įgalinimus įgyvendinant ESO investicinį projektą apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje apibrėžia ir įvertina tik bendrai ir tik itin abstrakčiomis formuluotėmis, visiškai atsietomis nuo ESO investicinio projekto. Toks itin formalus ir lakoniškas tariamos viešosios paslaugos teikimo ar tariamų viešųjų interesų tenkinimo apibūdinimas ir motyvavimas skundžiamame nuosprendyje visiškai neatitinka to, kokie kokybiniai reikalavimai viešosios paslaugos ir viešojo intereso, kaip BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymio, sampratai ir turiniui yra keliami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje.

4.36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad valstybės tarnautojui BK 230 straipsnio 3 dalies prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susiję su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. 2018 m. gruodžio 4 d. ESO darbuotojų bei V. P., K. B. ir V. G. susitikimas įvyko siekiant išsiaiškinti, kokie yra ESO planai, ar ir kaip bus įgyvendintas ESO investicinis projektas, kokiais terminais bus įgyvendintas UAB „Transekspedicija“ projektas ir pan. Taigi, aptariamame susitikime neiškilo ir nebuvo sprendžiami jokie klausimai, susiję su tinkamu vartotojų aprūpinimu elektros energija, t. y. viešaisiais, santykinai gausiai bendruomenės daliai svarbiais interesais. Buvo sprendžiamas išimtinai privatinis teisinis santykis tarp UAB „Transekspedicija“ ir ESO, kaip verslo subjektų, t. y. kokiomis sąlygomis, kokiu būdu ir kokiais terminais UAB „Transekspedicija“ žemės sklype esanti elektros tinklų antžeminė oro linija gali būti pakeista požemine kabelių linija.

4.37. Be to, ESO, kaip atskiras, visiškai savarankiškas juridinis asmuo, neturi nieko bendro su valstybės lėšomis. Valstybės biudžeto išlaidų (asignavimų) struktūroje nėra suplanuotos ar numatytos jokios lėšos ESO investiciniams projektams ir tai aiškiai patvirtina Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, Biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės ir daugybė kitų teisės aktų, planų ir t. t. ESO patvirtintuose Investicijų planuose taip pat nenurodyta, kad investicijos būtų finansuojamos valstybės lėšomis.

4.38. Taigi, 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime ir apskritai ESO investicinio projekto kontekste nė vienas iš keturių minėtų ESO darbuotojų, kuriems 2018 m. gruodžio 4 d. buvo įteikti dovanų maišeliai, neteikė jokių viešųjų paslaugų, neįgyvendino jokio viešojo intereso, tad ir neatitiko jokio BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyto požymio, kuris leistų juos kvalifikuoti kaip valstybės tarnautojui prilygintus asmenis.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų K. B. ir V. P. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas taip pat nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičiant savu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-1073/2020). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-108-628/2019, 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023).

7. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir esminių BPK nuostatų pažeidimo

8. Kasaciniuose skunduose kasatorių pozicija, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią abejonę, jog dėl kaltinamųjų yra nusiteikęs priešiškai, grindžiama šiomis aplinkybėmis: 1) apeliacinės instancijos teismas apklausė ESO darbuotoją liudytoją G. A. apie susitikime dalyvavusių keturių ESO darbuotojų pareigas ir įgaliojimus priimti atitinkamus sprendimus dėl investicinių ESO projektų, tačiau nuosprendyje šio liudytojo parodymų neaptarė, nes jie buvo nepalankūs kaltinimui; 2) teismas kelis kartus atidėjo nuosprendžio paskelbimą, nurodęs, kad sprendimą skelbs pažeisdamas BPK 302 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą maksimalų terminą, bei atnaujino įrodymų tyrimą ir pakartotinai, nesant tam pagrindo, apklausė tuos pačius liudytojus – ESO darbuotojus R. G. ir J. A., siekdamas gauti kaltinimą pagrindžiančius jų parodymus; 3) teismas priėmė prokurorės vilkinant procesą pateiktus dokumentus, kurie bylai nebuvo būtini, nes analogiški duomenys jau buvo pateikti anksčiau; 4) teismas savo iniciatyva, nesant tam pagrindo, keitė kaltinimą ir priėmė prokurorės prašymą pakeisti kaltinimą.

9. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2011, 2K-114-511/2022 ir kt.). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-30-788/2017, 2K-128-489/2021, 2K-87-303/2022 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎

10. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-150-689/2019).‏‏‎ ‏‎Tačiau taip pat teismų praktikoje pažymima, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės, jog teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269-303/2020, 2K-274-654/2022 ir kt.). Taip pat gynybai nepalankūs procesiniai sprendimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022) ar teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, neesminiai proceso įstatymo pažeidimai ir pan. nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teismas išnagrinėjo bylą šališkai, jei nėra duomenų, faktų, rodančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas abejoti teismo nešališkumu, svarbu tai, ar tokia abejonė yra paremta faktiniais duomenimis, rodančiais šališkumo požymių buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-628/2019, 2K-253-458/2020).‏‏‎ ‏‏‎

11. 2022 m. birželio 1 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas G. A.. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame šio liudytojo duoti parodymai neaptarti. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2023 m. vasario 2 d. prokurorė pateikė teismui prašymus pakeisti kaltinimą V. G., V. P. ir K. B., pakeičiant faktines aplinkybes; tos pačios dienos posėdyje teismas informavo proceso dalyvius, kad kaltinimas gali būti keičiamas ir teismo iniciatyva – pakeičiant veikos kvalifikavimą į pasikėsinimą papirkti valstybės tarnautojus ar jiems prilygintus asmenis. Apeliacinės instancijos teismas pirmą kartą nagrinėti bylą baigė 2022 m. sausio 27 d., tačiau 2022 m. kovo 14 d. nutartimi atnaujino įrodymų tyrimą; 2022 m. spalio 6 d. teismas baigė nagrinėti bylą ir paskelbė, kad išeina priimti sprendimo, tačiau 2022 m. gruodžio 12 d. nutartimi dar kartą atnaujino įrodymų tyrimą. 2023 m. kovo 2 d. teismas užbaigė bylos nagrinėjimą ir 2023 m. balandžio 12 d. paskelbė nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis visiems nuteistiesiems priimtas pagal prokurorės 2023 m. vasario 2 d. prašymuose suformuluotą kaltinimą.

12. Taigi, kasatorių nurodytos aplinkybės apie proceso eigą apeliacinės instancijos teisme bei teismo priimtus procesinius sprendimus yra pagrįstos. Sprendžiant, ar šios aplinkybės rodo išankstinį teismo nusistatymą, vertintina, ar dėl to buvo apribotos nuteistųjų galimybės aktyviai dalyvauti procese, ar kitaip sunkinama galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo, ar priimti procesiniai sprendimai buvo nelogiški, nekylantys iš poreikio nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes.

13. BPK 300 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą šio kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka (1 dalis). Įrodymų tyrimas taip pat atnaujinamas, teismui nustačius šio kodekso 256 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (2 dalis). Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas 2022 m. kovo 14 d. ir 2022 m. gruodžio 12 d. nutartimis. Iš šiose nutartyse išdėstytų argumentų matyti, kad tokie sprendimai buvo priimti teismui nustačius, jog byloje liko nepašalintų prieštaravimų dėl aplinkybių, susijusių su susitikime dalyvavusių ESO darbuotojų pareigomis ir įgaliojimais, taip pat dėl to, ar jie galėjo priimti UAB „Transekspedicija Invest“ palankius sprendimus, o šiems prieštaravimams pašalinti reikalingi papildomi duomenys. Taigi, atnaujindamas įrodymų tyrimą, teismas siekė nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiais.

14. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad visi bylai reikšmingi duomenys jau buvo pateikti ir ištirti, o įrodymų tyrimo atnaujinimas buvo perteklinis ir rodo teismo siekį surinkti duomenų, patvirtinančių kaltinimą. Tokie kasatorių teiginiai nepagrįsti. Primintina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-697/2022). Taip pat bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-719/2023). Nustatęs, kad byloje trūksta duomenų abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, išvadoms dėl bylai reikšmingų aplinkybių padaryti, teismas turėjo teisę ir pareigą imtis atitinkamų procesinių priemonių. Kasatorių teiginių, kad papildomi įrodymai buvo renkami tendencingai, siekiant priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nepatvirtina jokie bylos duomenys.

15. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų aplinkybių, turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Ši įstatymo nuostata įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą, ištyrus bylai reikšmingus duomenis, nuosprendyje pasisakyti dėl jų vertinimo, t. y. ar šie duomenys atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Nusprendęs tam tikrais įrodymais nesiremti, teismas turi nuosprendyje nurodyti tokio savo sprendimo argumentus.

16. Kaip minėta, 2022 m. birželio 1 d. posėdyje buvo apklaustas liudytojas ESO Tinklų vystymo tarnybos Strateginių projektų valdymo tarnybos vadovas G. A., tačiau jo parodymai apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje nėra aptarti, nepasisakyta dėl jų vertinimo. Pagal pirmiau aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, apklausęs liudytoją G. A., teismas turėjo teisę nuspręsti remtis ar ne jo parodymais darant išvadas, tačiau bet kuriuo atveju dėl šių parodymų vertinimo nuosprendyje privalėjo pasisakyti, o nusprendęs jais nesiremti – nurodyti ir tokio sprendimo motyvus. Taigi, šia prasme apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tačiau sprendžiant, ar šis pažeidimas laikytinas esminiu, ar ši aplinkybė rodo teismo šališkumą, vertintina, ar dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės, ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ar šių parodymų turinys galėjo turėti esminę įtaką teismo išvadoms dėl nuteistųjų kaltės.

17. Kasatoriai akcentuoja, kad liudytojas G. A. nurodė, jog susitikime su UAB „Transekspedicija Invest“ dalyvavę ESO darbuotojai neturėjo jokių įgaliojimų spręsti dėl investicinių projektų inicijavimo, tęsimo ar stabdymo, taigi, šio liudytojo parodymai, pasak kasatorių, reikšmingi patvirtinant, kad nuteistieji neturėjo ir tikslo papirkti susitikime dalyvavusius ESO darbuotojus.

18. Iš apeliacinės instancijos teismo 2022 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas G. A. buvo apklausiamas ir davė parodymus apie aplinkybes, susijusias su ESO investicinių projektų derinimu, tvirtinimu bei vykdymu. Šio liudytojo parodymų esmė atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus: 2022 m. balandžio 22 d. ESO Teisinės praktikos grupės vadovės pranešimą, ESO raštą „Dėl informacijos pateikimo“, liudytojų R. G., S. L. ir J. A., E. V. parodymus. Taigi, liudytojo G. A. nurodytas aplinkybes teismas žinojo iš kitų šaltinių. Nuosprendyje nepasisakęs dėl liudytojo G. A. parodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, tačiau, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis nuosprendžio trūkumas sutrukdė nuteistiesiems efektyviai gintis ar teismui teisingai nustatyti esmines bylos aplinkybes, taip pat ši aplinkybė nerodo ir teismo siekio priimti būtent apkaltinamąjį nuosprendį.

19. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pabaigęs nagrinėti bylą, teismas net kelis kartus buvo nutaręs galutinį sprendimą priimti pažeisdamas BPK 302 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą maksimalų terminą. BPK visų instancijų teismus įpareigoja teismo baigiamuosius aktus (nuosprendžius bei nutartis) skelbti per 14 dienų, o sudėtingose, didelės apimties bylose – vėliausiai per 45 dienas nuo paskutinio teismo posėdžio dienos (BPK 302 straipsnio 4 dalis, 324 straipsnio 10 dalis, 377 straipsnio 7 dalis). Tačiau kasaciniu pagrindu naikinti apskųstą teismo nuosprendį ar nutartį turi būti pripažįstamas ne bet koks BPK nustatytų teismo baigiamųjų aktų surašymo bei paskelbimo ar kitų terminų pažeidimo atvejis. Konstatavus, kad nuosprendžio ar nutarties surašymo bei paskelbimo terminas buvo praleistas nežymiai, paprastai nebūtų pagrindo tokį pažeidimą pripažinti esminiu BPK pažeidimu (kasacinė ‏‏‎nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-507/2015).

20. Paskutinį kartą apeliacinės instancijos teismas šią bylą baigė nagrinėti 2023 m. kovo 2 d., o nuosprendį paskelbė 2023 m. balandžio 12 d. – po 41 dienos, t. y. nepraleidęs įstatyme nustatyto maksimalaus termino. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas net du kartus buvo nurodęs nuosprendžio (nutarties) paskelbimo terminą, viršijantį BPK 302 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą maksimalų terminą. Nors nagrinėjamu atveju tai nedaro įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui, vis dėlto pažymėtina, kad toks teismo elgesys, iš anksto nurodant, kad teismas nesilaikys įstatyme įtvirtinto termino, šioje byloje negali būti pateisinamas nei bylos ar nuosprendžio apimtimi, nei sprendžiamų klausimų sudėtingumu.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad bylas nagrinėjantys teismai privalo ne tik laikytis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, bet ir užtikrinti aukštą bylos nagrinėjimo bei proceso vedimo kokybę, laikantis pamatinių baudžiamojo proceso principų. Kaip matyti iš aptartų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nepavyko išvengti tam tikrų klaidų procese ir tai lėmė kasatorių abejones dėl teismo nešališkumo. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad apeliacinės instancijos teismas nesuteikė proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus ar išreiškė išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo padaryti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai nėra esminiai, dėl jų nebuvo suvaržytos nuteistųjų teisės. Skirtingi teismų nuosprendžiai (išteisinamasis ir apkaltinamasis), taip pat tai, kad byla du kartus buvo nagrinėta apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, rodo byloje sprendžiamų klausimų sudėtingumą. Tad teismo priimti sprendimai atnaujinti įrodymų tyrimą, gauti papildomus duomenis sietini ne su teismo išankstiniu nusiteikimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o su siekiu išsamiai išnagrinėti bylą, teisingai nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

22. Teismo šališkumo nerodo ir kaltinimo pakeitimas. Taip pat atmestini ir kasatorių teiginiai, kad, nuteisdamas V. P., K. B. ir V. G. pagal prokurorės prašyme suformuluotą pakeistą kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė draudimą bloginti skundą paduodančio asmens padėtį.

23. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtinti du kaltinimo keitimo teisme atvejai: 1) pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą; 2) teismo iniciatyva. Bet kuriuo atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).

24. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti, be kita ko, nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Su šiomis nuostatomis yra susiję nagrinėjamai bylai aktualūs kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi nagrinėjant bylą apeliacine, kasacine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-19-1073/2018, 2K-175-1073/2019 ir kt.). Laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-511/2019, 2K-7-71-458/2020).‏‏‎ ‏‏‎

25. Kai kasacinės instancijos teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ji buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. G. ir prokuratūros paduotus apeliacinius skundus. Prokurorė apeliaciniu skundu prašė sugriežtinti V. G. paskirtą bausmę, o dėl V. P. ir K. B. priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir juos nuteisti. 2023 m. vasario 2 d. prokurorė pateikė prašymus pakeisti kaltinimą V. G., V. P. ir K. B., pakeičiant faktines aplinkybes – patikslinant, už ką buvo duodamas kyšis. Tos pačios dienos teismo posėdyje proceso dalyviai buvo informuoti apie prokurorės prašymą pakeisti kaltinimą, taip pat teismas informavo proceso dalyvius, kad kaltinimas gali būti keičiamas ir teismo iniciatyva – nustačius, kad susitikime dalyvavę ESO darbuotojai nėra prilyginami valstybės tarnautojui, V. G., V. P. ir K. B. veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas papirkti. Išklausius nuteistųjų ir jų gynėjų poziciją, jiems buvo suteikta pertrauka gynybai pasirengti. Taigi, teismas tinkamai laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kaltinimo keitimą teisme.

26. Lyginant kaltinimų tekstus, matyti, kad padaryti pakeitimai nėra dideli ar esminiai – padarytais pakeitimais iš esmės lingvistiškai tikslinama kaltinimo formuluotė dėl nuteistiesiems inkriminuoto jų pageidaujamo valstybės tarnautojams prilyginamų asmenų (šiuo atveju ESO darbuotojų) veikimo, nekeičiant inkriminuoto tikslo esmės. Pakeistu kaltinimu nuteistiesiems nėra inkriminuotos naujos faktinės aplinkybės, sunkinančios jų teisinę padėtį, jų nusikalstama veika nėra perkvalifikuota į sunkesnę, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad toks pakeitimas suvaržė nuteistųjų gynybą, t. y. dėl pakeisto kaltinimo kilo poreikis iš esmės keisti gynybos taktiką, buvo nurodytos aplinkybės, nuo kurių iki tol procese nuteistieji nesigynė ar pan. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme pasunkino V. P., K. B. ir V. G. padėtį.

27. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro apibendrintą išvadą, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuteistųjų garantijos į nešališką teismą bei BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo bloginti skundą paduodančio asmens padėtį.

Dėl BK 227 straipsnio 1 dalies taikymo

28. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to V. G., V. P. ir K. B. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisdamas juos už BK 227 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, o šio teismo priimtas nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų.

29. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas – t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).

30. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir, ją įvertinęs kaip pakankamą, daryti sprendime išdėstytas išvadas. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo vertinimas apima du momentus, t. y. ar jų pakanka kiekvienam nusikalstamos veikos požymiui įrodyti, taip pat ar jų pakanka iš to išplaukiančiai išvadai – visų konkrečios veikos požymių buvimui kaltinamojo veikoje įrodyti. Nesurinkus byloje įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamojo proceso principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-1073/2023). Įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas.

31. BK 227 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

32. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintų papirkimo požymių turinys analizuotas ir atskleistas ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad BK 227 straipsnyje nustatytos veikos neatsiejamos nuo veikų, nustatytų BK 225 straipsnyje („Kyšininkavimas“) ir 226 straipsnyje („Tarpininko kyšininkavimas“). Tik sisteminis šiuose BK straipsniuose įtvirtintų nuostatų visumos aiškinimas atskleidžia minėtų kyšininkavimo formų esmę, pavojingumo pobūdį – nusikalstamai neteisėtas turtinis poveikis valstybės tarnautojams ar jiems prilygintiems asmenims, jiems vykdant savo įgaliojimus. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas už tokios veikos padarymą ir jos pagrindų įtvirtinimas BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“ kartu reiškia, kad įstatymų leidėjas siekia, inter alia, užtikrinti sąžiningumo, teisėtumo, nešališkumo, visų lygybės prieš įstatymą, valstybės institucijas ir pareigūnus bei kitų konstitucinių principų reikalavimų laikymąsi valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų veikloje, vykdant įgaliojimus, ir apsaugoti juos nuo neteisėto, nepagrįsto turtinio poveikio, pažeidžiančio jų veiklos minėtų principų reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

33. BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad viešoji paslauga yra pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda.

34. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik formalią einamų pareigų atitiktį BK 230 straipsnyje nurodytiems požymiams, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-P-89/2014).

35. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, viešieji interesai – tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektoriaus darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

36. BK 230 straipsnio 4 dalyje išaiškinta, kad kyšis – tai bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad pripažįstant duotą, siūlytą ar žadėtą atlygį kyšiu svarbiausia yra tai, jog šis atlygis, nebūdamas oficialiai reglamentuojamų darbinių santykių dalis, siejamas būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymu. Šio turtinio atlygio materialus pavidalas ir teisinė forma gali būti įvairūs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-13-697/2015, 2K-81-895/2020).‏‏‎ ‏‏

37. Taip pat, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Taigi, būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-439-788/2016). Papirkimo nusikalstamos veikos esmė ir pavojingumas kyla ne iš to, kas yra naudos gavėjas, bet iš to, kad kyšiu siekiama tiek valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pageidaujamo veikimo ar neveikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018), tiek ir išimtinės padėties arba šio asmens palankumo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Pažymėtina, kad, pagal BK 227 straipsnį, kaip papirkimas kvalifikuotini ir tie atvejai, kai asmuo, siekdamas sau pageidautinos valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos, siūlo, žada duoti ar duoda jam turtines vertybes, aiškiai jo neinformuodamas, už kokį konkretų veikimą ar neveikimą (teisėtą ar neteisėtą, praeityje ar ateityje) vykdant įgaliojimus siūlomos, žadamos ar duodamos turtinės vertybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

38. Be to, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-439-788/2016, 2K-140-788/2017, 2K-81-895/2020 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎Byloje turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-78-976/2017). ‏‏‎ ‏‏‎

39. Nagrinėjamoje byloje K. B., V. G. ir V. P. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, davė bendros 1695,59 Eur vertės kyšį (keturis dovanų maišelius, kuriuose buvo bendros 195,59 Eur vertės maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai bei trijuose iš jų vokai su grynaisiais pinigais – 500 Eur kiekviename) valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims už pageidaujamą jų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus (kad rengiant ESO investicinį projektą būtų priimtas sprendimas požeminį elektros kabelį tiesti aplink bendrovei priklausantį žemės sklypą Galinės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, ir atitinkamai vykdant šį projektą požeminis elektros kabelis būtų tiesiamas aplink bendrovės sklypą).

40. Pateiktuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra tinkamai nustatyti nuteistiesiems V. G., V. P. ir K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnyje, požymiai: 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime dalyvavę ESO darbuotojai, kuriems buvo įteikti dovanų krepšeliai, neatitinka valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymių; nėra tinkamai nustatytas tikslas, kurio buvo siekiama įteikiant šias dovanas; nurodyti ESO darbuotojai neturėjo jokių įgaliojimų priimti sprendimus dėl ESO investicinių projektų; dovanų krepšeliuose buvę maisto produktai nelaikytini kyšio dalyku; nenustatyta V. P. ir K. B. tiesioginė tyčia duoti kyšį, nes jie nežinojo, kad į dovanų krepšelius įdėta ir pinigų.

41. Sprendžiant, ar 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime dalyvavę ESO darbuotojai R. G., J. A., S. L. ir E. V. laikytini valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis, vertintina, ar jų darbinė veikla yra susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Nustatant, ar asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu ir ar jis gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tikslinga atsižvelgti ir į visą įmonės, kurios darbuotojo papirkimo klausimas nagrinėjamas konkrečioje byloje, veiklą apskritai.

42. R. G., J. A., S. L. ir E. V. buvo ESO darbuotojai ir 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime dalyvavo kaip šios įmonės atstovai. Kaip minėta, kasatoriai teigia, kad nė vieno iš aptariamame susitikime dalyvavusių ESO darbuotojų tuo metu eitos pareigos nebuvo tiesiogiai susijusios su visuomenės aprūpinimu elektros bei dujų energija, t. y. jie jokių viešųjų paslaugų neteikė, o nuteistieji neturėjo jokio tikslo papirkti šiuos konkrečius ESO darbuotojus. Su tokiais teiginiais nesutiktina. ESO įstatuose nurodoma, kad bendrovės veiklos tikslas yra patikimai ir efektyviai vykdyti elektros ir gamtinių dujų skirstomųjų tinklų operatoriaus funkcijas; veiklos objektas – patikimas ir saugus elektros energijos persiuntimas vartotojams skirstomaisiais elektros tinklais, patikimas ir saugus gamtinių dujų transportavimas ir pristatymas dujų sistemos naudotojams skirstomuoju dujotiekiu, gamtinių dujų skirstymo sistemos bei skirstomųjų elektros tinklų eksploatavimas, priežiūra, valdymas ir plėtojimas, garantinis elektros energijos bei garantinis gamtinių dujų tiekimas vartotojams, taip pat kitų elektros energijos vartotojų bei dujų sistemos naudotojų poreikių tenkinimas. Vartotojų aprūpinimas elektros ir dujų energija yra viešoji paslauga, kurią teikia ESO, kaip elektros ir gamtinių dujų skirstomųjų tinklų operatorius. Elektros ir gamtinių dujų tiekimas yra daugialypis procesas, apimantis įvairius etapus – vartotojų poreikių nustatymą, investicinių objektų sąrašų pagal atitinkamą metodiką sudarymą, investicinių projektų vykdymą, šių procesų kontrolę ir kt. Tinkamas šio proceso įgyvendinimas neatsiejamas nuo įvairių sričių specialistų jiems priskirtų funkcijų kokybiško atlikimo. Taigi, visuomenė turi interesą, kad kiekvienas iš šio proceso etapų, kaip vientiso elektros ir dujų energijos proceso dalis, būtų vykdomas patikimai, kokybiškai, nešališkai ir efektyviai.

43. Bylai aktualiu laikotarpiu J. A. dirbo Investicinių projektų valdymo Vilniaus komandos projektų vadovu; S. L. buvo Investicinių projektų valdymo Vilniaus komandos projektų vadovė ir laikinai vykdė Investicinių projektų valdymo Vilniaus komandos vadovo pareigas; R. G. buvo bendrovės Vilniaus regiono tinklų projektų valdymo skyriaus vadovė. Kaip ne kartą aptarta šios bylos nagrinėjimo procese, nurodytos pareigos yra susijusios su investicinių projektų derinimu, tvirtinimu bei vykdymu: projektų vadovas yra atsakingas už jam priskirtų projektų derinimą bei įgyvendinimo kontrolę (elektros tinklų rekonstravimo projektų derinimą, projektavimo užduočių projektuotojams organizavimą ir koordinavimą, projektų derinimą ir tvirtinimą, užduočių metiniam projektavimui rengimą, projektavimo įmonių parengtų projektų peržiūrą, priimtų techninių sprendimų atitikties nustatytiems reikalavimams kontrolę, vadovavimą elektros tinklų rekonstravimo projektų įgyvendinimui visuose jo etapuose); investicinių projektų valdymo projektų vadovas atsakingas už jo komandos derinamų ir įgyvendinamų projektų kokybišką įgyvendinimą laiku, projektų įgyvendinimo biudžeto vykdymo kontrolę; projektų valdymo skyriaus vadovas tvirtina didelės vertės projektus, sprendžia projekto vykdymo metu kilusius probleminius klausimus. E. V. aptariamu laikotarpiu dirbo Sprendimų klientams departamento Verslo klientų skyriaus sprendimų verslo klientams vadybininke. Jos pareigos apėmė atstovavimą ESO santykiuose su jai priskirtu klientu, šio kliento poreikių nustatymą, sprendimų paiešką ir suderinimą, ir kt.

44. Taigi, J. A., R. G., E. V. ir S. L. pagal jų einamas pareigas vykdomos funkcijos yra svarbūs sudėtiniai ESO vykdomo elektros ir dujų energijos tiekimo vartotojams etapai. Todėl kiekvieno iš šių asmenų tinkamas savo funkcijų neperžengiant jiems pagal pareigas priskirtos kompetencijos atlikimas prisideda prie bendrų ESO, kaip elektros ir gamtinių dujų skirstomųjų tinklų operatoriaus, funkcijų vykdymo, o visuomenė turi interesą, kad šios funkcijos būtų vykdomos tinkamai, teisėtai ir nešališkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas, pripažindamas, jog J. A., R. G., E. V. ir S. L. nagrinėjamu atveju laikytini valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

45. Kaip minėta, vienas iš BK 227 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių yra kyšį duodančio (siūlančio, pažadančio, susitariančio jį duoti) asmens pageidaujamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtas (arba neteisėtas) veikimas (arba neveikimas) vykdant įgaliojimus.

46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 4 d. UAB „Transekspedicija Invest“ patalpose įvyko susitikimas tarp šios įmonės atstovų V. G., V. P. ir K. B. bei ESO atstovų R. G., J. A., S. L. ir E. V.. Susitikimo metu buvo aptariami ESO investicinis projektas Nr. E1E1800185 ir UAB „Transekspedicija Invest“ parengtas projektas Nr. TS 18-20577, susiję su elektros linijos tiesimu UAB „Transekspedicija Invest“ priklausančiame sklype. Pagal ESO parengtą investicinį projektą Nr. E1E1800185 buvo numatyta nutiesti požeminę elektros liniją aplink aptariamą žemės sklypą. Nors kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Transekspedicija Invest“ atstovai (nuteistieji) susitikimo metu išreiškė pageidavimą, kad būtų vykdomas būtent ESO investicinis projektas Nr. E1E1800185, kuriame numatyta elektros liniją tiesti aplink bendrovės žemės sklypą, tačiau tokie kasacinių skundų teiginiai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl paminėtų aplinkybių, susitikimo tikslo, išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šio teismo padaryta išvada (nuosprendžio 50 punktas).

47. BK 230 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog šiame skyriuje nurodytas įgaliojimų vykdymas apima bet kokį naudojimąsi valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens padėtimi, nesvarbu, ar tai patenka į valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui teisės aktais apibrėžtą įgaliojimų sritį. Aiškinant šią nuostatą, pažymėtina, kad aplinkybė, jog valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi tiesioginių įgaliojimų pagal jam priskirtą kompetenciją priimti kyšį duodančio asmens pageidaujamą sprendimą (atlikti pageidaujamus veiksmus), savaime neužkerta kelio nustatyti BK 227 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius tokio asmens veiksmuose. Pagal BK 230 straipsnio 5 dalies prasmę, kaip papirkimas vertinami ne tik tie atvejai, kai kyšį duodantis asmuo siekia paveikti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šis pasinaudotų jam suteiktais įgaliojimais, bet ir tie atvejai, kai siekiama, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pasinaudotų savo padėtimi tokiu būdu, kuris tiesiogiai nepatenka į apibrėžtą jo įgaliojimų sritį.

48. Kaip nustatyta byloje, 2018 m. gruodžio 4 d. susitikime dalyvavusių ESO darbuotojų R. G., J. A., S. L. ir E. V. funkcijos nebuvo tiesiogiai susijusios su objektų įtraukimu į investicinių (tinklų rekonstrukcijos) objektų sąrašus – kasatoriai akcentuoja šią aplinkybę. Byloje nustatytos pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad pagrindinis susitikimo tarp UAB „Transekspedicija Invest“ ir ESO atstovų diskusijų objektas buvo elektros linijų UAB „Transekspedicija Invest“ sklype tiesimo darbai. Tik atvykę į susitikimą, ESO darbuotojai buvo paprašyti prisistatyti ir nurodyti savo pareigas bei kompetencijos ribas – tai liudytojai ir padarė. Nors kasatoriai akcentuoja, kad tokiu būdu nuteistieji išsiaiškino, jog atvykę ESO darbuotojai neturi įgaliojimų priimti sprendimų dėl konkrečių ESO investicinių projektų vykdymo (ar nevykdymo), vis dėlto, kaip matyti iš teismų nustatytų aplinkybių, susitikimą UAB „Transekspedicija Invest“ atstovai tęsė (apie 1–1,5 val.), jo metu domėjosi ESO investicinio projekto Nr. E1E1800185 eiga, bandė įtikinti ESO darbuotojus, kad šis projektas turėtų būti įgyvendintas taip, kad elektros linija eitų aplink šios įmonės sklypą, o ne nuo jų pačių suprojektuotos atkarpos, o baigiantis susitikimui taip pat klausinėjo ESO darbuotojų apie jų darbo specifiką, priimamus sprendimus, kaip paprastai procesai vyksta ESO. Tai rodo, kad UAB „Transekspedicija“ atstovai buvo pakankamai įsitikinę, jog susitikime dalyvavę ESO darbuotojai turi galimybę, veikdami pagal savo įgaliojimus ar kitu būdu pasinaudodami savo padėtimi ESO, paveikti sprendimų priėmimą UAB „Transekspedicija Invest“ palankia linkme.

49. Nuteistasis V. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad pinigus į ESO darbuotojų dovanų krepšelius V. G. įdėjo siekdamas ne kaltinime nurodyto tikslo, o ESO darbuotojų palankumo ateityje, efektyvesnio savo funkcijų vykdymo ir savo vadovų palankumo. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad UAB „Transekspedicija Invest“ atstovų susitikimo su ESO atstovais tikslas buvo susitarti dėl elektros linijos tiesimo UAB „Transekspedicija Invest“ palankiu būdu, t. y. aplink sklypą, esantį Galinės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Todėl V. G. veikos kvalifikavimui pagal BK 227 straipsnio 1 dalį neturi jokios reikšmės tai, ar, įdėdamas pinigus į ESO darbuotojams skirtus dovanų krepšelius, jis kartu siekė ir papildomų asmeninių tikslų (savo vadovų palankumo dėl sėkmingai įgyvendinto projekto, ESO darbuotojų palankumo ateityje ir kt.).

50. Kaip minėta, pirmiau aptartoje teismų praktikoje pripažįstant duotą, siūlytą ar žadėtą atlygį kyšiu svarbiausia nustatyti, kad šiuo atlygiu siekiama paveikti valstybės tarnautojo ar jam prilygintą asmenį, kad šis elgtųsi papirkėjo pageidaujamu būdu. ‏‏Taigi, šiuo atveju spręstina, ar ESO darbuotojams įteiktų dovanų krepšelių turinys sietinas su aptartu 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimu ir jo metu nuteistųjų išreikštu pageidavimu dėl elektros linijos tiesimo UAB „Transekspedicija Invest“ palankiu būdu.

51. Byloje nustatyta, kad ESO darbuotojams įteiktuose dovanų maišeliuose buvo maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, o trijuose iš jų – ir po 500 Eur. Nekyla abejonių, kad į dovanų krepšelius įdėti grynieji pinigai sietini su siekiu papirkti, paveikti ESO darbuotojus, kad šie padėtų pasiekti UAB „Transekspedicija Invest“ norimą tikslą. Tai, kad pinigų įdėjimas į dovanų krepšelius sietinas su UAB „Transekspedicija Invest“ ir ESO darbuotojų pokalbio turiniu, jų aptartais klausimais, iš esmės patvirtino ir nuteistasis V. G., kuris nurodė, kad mintis į krepšelius įdėti pinigus kilo spontaniškai po pasitarimo; jis tai padarė džiaugdamasis įvykusio susitikimo rezultatais, atsidėkodamas už konstruktyvų bendravimą; vėliau taip pat teigė, kad tokiu būdu siekė įgyti ESO darbuotojų palankumą. Taigi, grynieji pinigai – 500 Eur, įdėti į kiekvieną iš dovanų krepšelių, įteiktų J. A., R. G., E. V., neabejotinai pripažintini kyšiu, duotu siekiant šiuos valstybės tarnautojams prilygintus asmenis neteisėtai paveikti.

52. Tačiau nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, net ir be grynųjų pinigų, dovanų krepšeliuose buvę bendros 195,59 Eur vertės maisto produktai bei alkoholiniai gėrimai taip pat laikytini kyšio dalyku nagrinėjamos bylos kontekste. Pažymėtina, kad reprezentacinių, verslo dovanų teikimas švenčių ar kitomis progomis yra įprasta praktika, verslo etiketas, kurio laikosi įvairūs verslo subjektai. Tokios praktikos kriminalizavimas neatitinka BK 227 straipsnio paskirties ir ją iškreipia. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar konkretus atlygis laikytinas verslo, reprezentacine dovana, ar kyšio dalyku, vertintini pirmiau aptarti teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, t. y. ar konkrečiu atlygiu siekiama neteisėtai paveikti valstybės tarnautojus arba jiems prilygintus asmenis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trys iš keturių dovanų krepšelių su maisto produktais ir alkoholiniais gėrimais buvo suruošti iš vakaro prieš susitikimą, planuojant, kad į jį atvyks trys ESO darbuotojai. Atvykus keturiems asmenims, buvo suruoštas dar vienas krepšelis. Iš teismų nustatytų aplinkybių taip pat matyti, kad reprezentacinių dovanų dovanojimas verslo partneriams švenčių (Kalėdų) proga UAB „Transekspedicija Invest“ buvo įprasta praktika; dovanų rinkiniai, susidedantys iš maisto produktų ir alkoholinių gėrimų, iš tiekėjų buvo užsakinėjami dideliais kiekiais, teikiami įvairiems subjektams. Pažymėtina, kad dar iki aptariamų dovanų maišelių įteikimo liudytoja E. V. dovaną su ESO atributika (išorinę bateriją ir kolonėlę) įteikė V. P., kuris dar nežinodamas apie susitikimo rezultatus užsiminė, kad ir jie turi dovanėlių. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ESO darbuotojams įteiktuose dovanų krepšeliuose buvę maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, t. y. įprastas tokių dovanų turinys, nebuvo siejami su 2018 m. gruodžio 4 d. vykusio susitikimo rezultatais ir UAB „Transekspedicija Invest“ atstovų tikslais. Todėl ESO darbuotojams įteiktuose dovanų krepšeliuose buvę maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai neatitinka kyšio, kaip BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, dalyko. Dovanų krepšelyje, kuris buvo įteiktas S. L., pinigų nebuvo įdėta, todėl aplinkybė dėl S. L. papirkimo šalintina iš pripažintų nusikalstama veika aplinkybių aprašymo.

53. Kaip minėta, BK 227 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, padaromos tik tiesiogine tyčia. Taigi, byloje turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-78-976/2017). ‏‏‎ ‏‏‎

54. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pinigus į ESO darbuotojams įteiktus dovanų krepšelius įdėjo V. G.. Atsižvelgiant į tai ir į pirmiau aptartas 2018 m. gruodžio 4 d. susitikimo aplinkybes, šio susitikimo tikslą, paties nuteistojo V. G. parodymus, kad jis pinigus į atitinkamus dovanų maišelius įdėjo siekdamas tam tikrų tikslų (ESO darbuotojų ir savo vadovų palankumo), pritartina teismų išvadai, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad perduoda valstybės tarnautojui prilygintiems asmenims neteisėtą atlygį – grynuosius pinigus už pageidaujamą tam tikrą jų veikimą UAB „Transekspedicija Invest“ interesais.

55. Tačiau sprendžiant dėl V. P. ir K. B. kaltės svarbus aspektas yra tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog V. P. ir K. B. suvokė, kad dovanų krepšeliuose yra ir pinigų. Tai iš esmės pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau, pagrįsdamas V. P. ir K. B. tyčią, konstatavo, kad šie nuteistieji, perduodami dovanų krepšelius su pinigais ESO darbuotojams, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. dovanų maišelio turinio apimties nebuvo aptarę, maišelių turiniu nesidomėjo, jiems nerūpėjo dovanų maišelių turinys, todėl atsakomybė kyla pagal faktines pasekmes. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutiktina, jos nepatvirtina nei baudžiamieji įstatymai, nei teismų praktika.

56. BK 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Antroje šio straipsnio dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (1 punktas); jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, ir jų norėjo (2 punktas). Asmens psichinis santykis su objektyviaisiais požymiais formaliųjų ir materialiųjų nusikalstamų veikų sudėčių atvejais skiriasi. Formaliųjų sudėčių atveju asmens santykis (tiesioginės tyčios valinis elementas) apima fizinį gebėjimą ir norą padaryti veiką, o materialiųjų sudėčių atveju asmens santykis apima fizinį gebėjimą ir norą ne tik padaryti veiką, bet ir sukelti padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2014). Tiesioginės neapibrėžtos tyčios sąvokos įstatymas nepateikia. Teismų praktikoje aiškinama, kad neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-495/2021).

57. Papirkimas (BK 227 straipsnis) objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2014, 2K-260/2014, 2K-176/2014, 2K-506-788/2015). Papirkimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš pirmiau nurodytų alternatyvių veikų padarymo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-648/2015, 2K-332-693/2018, 2K-88-303/2020 ir kt.). Papirkimo baigtumo nelemia paperkamo asmens reakcija, jo sutikimas (nesutikimas) priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygis, ar paperkamas valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo) jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar ne ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2014, 2K-541/2014, 2K-64-648/2015, 2K-375-895/2015 ir kt.).

58. Taigi, nagrinėjamoje byloje apskritai nėra pagrindo kalbėti apie neapibrėžtą tyčią, nes padarinių atsiradimas (pasiektas ar nepasiektas papirkimo tikslas) neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju papirkimas, kaip nusikalstama veika, laikytinas įvykusiu nuo to momento, kai kyšio dalykas – pinigai dovanų krepšeliuose – buvo perduotas ESO darbuotojams. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad apie dovanų krepšeliuose esančius pinigus V. P. ir K. B. nežinojo. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad, perduodami ESO darbuotojams jiems V. G. paduotus maišelius, šie nuteistieji veikė tiesiogine tyčia – siekė papirkti ESO darbuotojus, kad jie veiktų UAB „Transekspedicija Invest“ interesais, suvokė tokį savo elgesį ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad V. P. užsiminus ESO darbuotojams, jog gautų dovanų nereikia vežti į darbą, tai patvirtina, kad visi nuteistieji dovanų maišelio turinį (net be pinigų) vertino kaip kyšį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytoja R. G. nurodė, jog tai, kad šių dovanų maišelių jie nesineštų į savo darbo vietas, išeinant pasakė E. V., o ši liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad frazę, jog dovanų negalima nešti į darbą, pasakė V. G. (kuris ir įdėjo pinigus į dovanų krepšelius, taigi – apie juos žinojo).

59. Kaip jau aptarta šioje nutartyje, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog 2018 m. gruodžio 4 d. vykusio susitikimo metu UAB „Transekspedicija Invest“ atstovai (V. G., V. P. ir K. B.) siekė įtikinti ESO darbuotojus (J. A., R. G., S. L. ir E. V.), kad turėtų būti tęsiamas ESO investicinio projekto Nr. E1E1800185 vykdymas, tiesiant elektros liniją aplink sklypą, esantį Galinės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone; toks buvo visų susitikime dalyvavusių UAB „Transekspedicija Invest“ atstovų tikslas. Tačiau byloje neįrodyta, kad V. P. ir K. B. šio tikslo siekė neteisėtu būdu, t. y. žinojo apie tai, kad į ESO darbuotojams teikiamus tris dovanų maišelius V. G. įdėjo ir grynųjų pinigų, tam pritarė ir tokiu būdu kartu su V. G. siekė neteisėtai paveikti ESO darbuotojus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. ir K. B. veiksmuose, perduodant dovanų krepšelius su pinigais, apie kuriuos jie nežinojo, ESO darbuotojams, nėra tiesioginės tyčios papirkti valstybės tarnautojui prilygintus asmenis. Taigi, jų veikoje nesant vieno iš būtinųjų BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymių, apkaltinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis V. P. ir K. B. naikintinas ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jie išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

60. Atitinkamai keistina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. G. nuteisimo padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką bendrininkų grupe su V. P. ir K. B., šią aplinkybę šalinant iš nustatytos veikos aprašymo V. G..

Dėl nuteistojo V. G. ir jo gynėjo argumentų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir skirtos bausmės

61. Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnį, nusprendęs, kad nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų – nes V. G. neprisipažino. Kasatorių teigimu, V. G. pripažino visas esmines jam pareikšto kaltinimo aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su laidavimo taikymu, nes nesprendė klausimo dėl pasiūlytų laiduotojų tinkamumo.

62. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-628/2023).

63. Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos laidavimui taikyti kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013).

64. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, jog asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Pažymėtina, kad tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga neaptinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2010).

65. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog V. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl nėra sąlygų, leidžiančių atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visumos. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada sutiktina. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. G., duodamas parodymus, nurodė pagrindines faktines bylos aplinkybes, t. y. kad suorganizavo susitikimą su ESO darbuotojais, įdėjo pinigų į jiems skirtus dovanų maišelius. Tačiau iš V. G. pozicijos šios bylos nagrinėjimo procese matyti, kad savo kaltę jis pripažino su tam tikromis išlygomis. Vilniaus apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašė pakeisti aprašomąją pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį iš esmės kitaip formuluojant kyšio davimo tikslą, nei nustatė bylą išnagrinėjęs teismas. Tokia pati pozicija išdėstyta ir V. G. bei jo gynėjo pateiktame kasaciniame skunde, nors ir neprašoma dėl to keisti priimtų nuosprendžių. Pažymėtina, kad tikslas (pageidaujamas valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikimas) – vienas esminių BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Kaip minėta, laidavimo atveju asmens prisipažinimui keliamas itin griežtas reikalavimas, kurio nagrinėjamos bylos kontekste V. G. prisipažinimas neatitinka.

66. Atmestini kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo paduoto skundo, nes nepasisakė dėl laiduotojų tinkamumo. Teismų praktikoje pažymima, kad jei teismas nustato, jog nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (1–4 punktai), šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021). Taigi, šiuo atveju, nustatęs, kad nėra visiško prisipažinimo, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl kitų BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimo. Primintina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018, 2K-28-628/2023 ir kt.).

67. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti sprendimą neatleisti V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, atsižvelgiant į nutartyje išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas peržiūrėti šiam nuteistajam teismo paskirtą bausmę.

68. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą, nustatęs, kad jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sunkinanti aplinkybė), atsižvelgdamas į byloje esančius jo asmenybę išskirtinai teigiamai apibūdinančius duomenis (neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis ir darbe charakterizuojamas teigiamai), tai, kad jis yra senyvo amžiaus.

69. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismui ištaisius bylą nagrinėjusių teismų padarytas teisės taikymo klaidas (pripažinus, kad V. P. ir K. B. nepagrįstai pripažinti kaltais, pašalinus aplinkybę dėl S. L. papirkimo) pripažintina, jog sumažėjo V. G. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtis, be to, šalintina ir apeliacinės instancijos teismo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupe.

70. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nusikalstama veika padaryta 2018 m. gruodžio 4 d., taigi, bylos tyrimo ir nagrinėjimo procesas tęsiasi jau daugiau kaip penkerius metus; byla buvo pakartotinai grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; procesas šios instancijos teisme užtruko net dvejus metus. Byloje nėra duomenų, kad tokią proceso trukmę lėmė nuteistųjų (išteisintųjų) ar gynybos elgesys. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-102/2011, 2K-147-677/2015, 2K-269-719/2019).

71. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas, o bausmės tikslai pasiekti nagrinėjamoje byloje V. G. teismo paskirtą baudą mažinant perpus – paskiriant jam 150 MGL dydžio baudą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendį:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalis dėl V. P. ir K. B. išteisinimo ir V. P. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda; K. B. pagal BK 227 straipsnio 1 dalį nuteistas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. B. ir V. P. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalis, kuriomis nustatyta, kad V. G. davė kyšį ESO Investicinių projektų valdymo komandos laikinai einančiai pareigas vadovei S. L., ir šią aplinkybę iš nustatytos nusikalstamos veikos aprašymo pašalinti.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio aplinkybę, kad V. G. BK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. P. ir K. B., ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. paskirtos bausmės: paskirti V. G. 150 MGL, t. y. 7500 Eur, dydžio baudą.

Kitas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai

Sigita Jokimaitė

Alenas Piesliakas

Albinas Antanaitis