Civilinė byla Nr. 3K-3-436/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-05189-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 50.11.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. D. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – I. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalies), bei proceso teisės normų dėl tinkamos proceso šalies nustatymo (CPK 45 straipsnis) ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis) aiškinimo ir taikymo.
Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), 2009 m. spalio 18 d. bute Nr. 3 kilo gaisras; šis butas priklauso atsakovui. Šis butą buvo išnuomojęs trečiajam asmeniui I. M. Kauno apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2009 m. spalio 18 d. akte gaisro kilimo priežastimi nurodytas gedimas elektros įvade; gaisro metu vandeniu buvo sulietos namo gyvenamosios patalpos, taip pat ieškovės butas. Žalos dydžiui nustatyti ieškovės prašymu buvo paskirta ekspertizė ir nustatyta, kad po gaisro name atjungtos visos komunikacijos, namas netinkamas gyventi, butas yra sudėtinė fiziškai pažeisto gyvenamojo namo dalis, ir kompleksiškai neišsprendus visų namo apgadintų konstrukcijų atstatymo, ieškovės buto eksploatuoti negalima. Pagal 2010 m. spalio 29 d. ekspertizės aktą po gaisro apgadinto ieškovės buto su bendro naudojimo patalpa atkuriamoji vertė, įvertinus nusidėvėjimą, yra 63 000 Lt. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo 63 000 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas procese sprendė atsakovo tinkamumo klausimą, tačiau ieškovė nesutiko pakeisti atsakovo, todėl byla buvo išnagrinėta iš esmės atsakovu esant Kauno miesto savivaldybę. Teismas nurodė, kad nors Kauno miesto savivaldybė yra buto (duomenys neskelbtini) savininkė, tačiau registre taip pat yra duomenų, jog butas išnuomotas byloje trečiajam asmeniui. Teismas, įvertinęs nustatytą aplinkybę, kad gaisro priežastimi buvo gedimas elektros įvade, kuris, kaip patvirtino ieškovė, buvo bute Nr. 3, pažymėjo, kad šio buto nuomininkė pagal 1999 m. spalio 22 d. sudarytos Gyvenamosios patalpos sutarties 2.19 punktą įsipareigojo laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, 2.3.4 punktą – pertvarkyti ir remontuoti buto vidaus elektros instaliaciją ir jos įtaisus. Teismas sprendė, kad gaisras kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos, todėl padarė išvadą, jog buto nuomininkė nevykdė sutartinės prievolės tinkamai prižiūrėti nuomojamas patalpas ir jomis rūpintis, laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, remontuoti buto vidaus elektros instaliaciją, todėl už žalą, atsiradusią gesinant jos bute gaisrą, privalo atsakyti ji, o ne buto savininkė Kauno miesto savivaldybė. Dėl to teismas atmetė ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. sausio 19 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 57 834 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino atsakovo, kaip turto savininko veiksmų (neveikimo), remontuojant ir prižiūrint nekilnojamąjį turtą, t. y. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje buvo nustatytos pareigos ne tik nuomininkei daryti einamąjį gyvenamosios patalpos ir jos įrenginių remontą, taip pat pertvarkyti bei remontuoti buto vidaus elektros instaliaciją ir jos įtaisus, tačiau ir nuomotojo – atsakovo pagal nuomos sutarties 4 punktą bei CK 6. 492 straipsnį pareiga daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino duomenų, kad atsakovas jokių įrodymų, kada atliko trečiajam asmeniui neterminuotai išnuomoto buto bei jo inžinerinių įrenginių kapitalinį remontą ar kad ėmėsi kokių nors veiksmų per visą nuomos sutarties laiką, jog įsitikintų, kad nuomininkė tinkamai pagal paskirtį naudojosi jai išnuomotu butu ar tinkamai jį prižiūrėjo. Taip elgdamasis atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesiėmė reikiamų priemonių tiek, kiek jų buvo galima protingai tikėtis iš buto savininko, kurio pareiga spręsti, kokias priemones naudoti, organizuoti užtikrinant savo nekilnojamojo turto priežiūrą. Nurodytos teisinės pareigos nevykdymas reiškė atsakovo neteisėtą neveikimą (vieną būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.246 straipsnį). Dėl to kolegija sprendė, kad atsakovas iš dalies atsakingas už atsiradusius padarinius, nes pažeidė jam tekusią pareigą laikytis atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, jog nebūtų padaryta kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, atsakovo ir trečiojo asmens civilinė atsakomybė solidari, nes žala padaryta bendrais buto savininko ir nuomininkės veiksmais (neveikimu) (CK 6.6, 6.279 straipsniai). Spręsdama dėl atlygintinos žalos dydžio, kolegija rėmėsi ekspertizės aktu ir nurodė, kad akte nustatyta ieškovės buto atkuriamoji vertė 56 834 Lt yra pagrįsti nuostoliai; 1000 Lt metinių išlaidų ieškovės kitų gyvenamųjų patalpų nuomai yra protingos ir pateisinamos; nepriteisė ieškovei jos paimtos 5000 Lt paskolos butui atstatyti, nes ieškovės pateikta vartojimo kredito sutartis nepatvirtino, jog šis kreditas buvo panaudotas būtent šiam tikslui. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiūlė ieškovei į bylą bendraatsakoviu patraukti I. M., tačiau ji byloje yra trečiasis asmuo, todėl jos procesinės teisės nepažeistos (CPK 47 straipsnis). Ieškovei pasirinkus atsakovu Kauno miesto savivaldybę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė, nes buvo visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.266 straipsnio 1 dalies), netinkamo aiškinimo ir taikymo. Pagal teismų praktiką ir CK 6.270 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), kuris atsako be kaltės, tačiau gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui I. M. ir nuomos sutartis buvo registruota viešajame registre, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą, jog kasatorius buvo tinkamas atsakovas byloje ir jis, kaip pastatų savininkas (valdytojas), nesant CK 6.266 straipsnyje, 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, atsako bendraisiais pagrindais. Kasatoriaus teigimu, jis, kaip apdairus ir rūpestingas buto savininkas, išnuomodamas butą trečiajam asmeniui, jį, kaip ilgalaikio turto valdytoją, įpareigojo laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklų ir nuomininkė šiuos įsipareigojimus priėmė, pasirašydama nuomos sutartį. Remiantis CK 6.266 straipsniu bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Statinių priežiūra“, UAB „Alma littera“, bylos Nr. 3K-3-105/2012; 2009 m. birželio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. AB,,Vilniaus grūdai“ (UAB „Vingininkai“) ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009), atsakingu asmeniu pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį yra tiek savininkas, tiek valdytojas. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta ir atsakingu subjektu pripažintas faktinis objekto valdytojas, jeigu jis turėjo teisę (pareigą) daryti fizinį (ūkinį) poveikį objektui. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad buto nuomininkė pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 2.1 punktą įsipareigojo laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, pagal 2.3.4 punktą – pertvarkyti ir remontuoti buvo vidaus elektros instaliaciją ir jos įtaisus, darytina išvada, jog I. M. pripažintina išnuomotų gyvenamųjų patalpų valdytoja pagal CK 6.266 straipsnį ir būtent ji nuomos sutarties pagrindu įsipareigojo prižiūrėti, tvarkyti ir remontuoti gyvenamųjų patalpų vidaus elektros instaliacijos ir jos įtaisų bei laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, o gaisras kilo dėl jos neįvykdytos pareigos tinkamai prižiūrėti ginčo patalpas. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 4 punktą ir CK 6.492 straipsnį nuomotojui kilo pareiga daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą bei atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad atliko išnuomoto buto bei jo inžinerinių įrenginių kapitalinį remontą ar ėmėsi kokių nors veiksmų per visą nuomos sutarties laiką, kad įsitikintų, jog nuomininkė butą laikė tvarkingą, tačiau nenustatė, jog gyvenamosioms patalpoms buvo būtinas kapitalinis remontas, nesprendė, ar elektros instaliacija ar įvadinio elektros apskaitos skydelio remontas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtinas kapitalinio remonto darbams, tačiau kaip vienintelį galimą neteisėtą veiksmą (neveikimą) nurodė I. M. išnuomoto buto bei jo įrenginių kapitalinio remonto nedarymą, nors, kasatoriaus teigimu, elektros instaliacijos ar įvadinių elektros apskaitos skydelių keitimas, priežiūros darbai yra priskiriami prie inžinerinių sistemų keitimo, priežiūros darbų, t. y. einamojo buto remonto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ 12, 14.14 punktai). Pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 2.3 punktą I. M. įsipareigojo ne rečiau kaip kartą per penkerius metus savo lėšomis daryti einamąjį turimos gyvenamosios patalpos ir jos įrenginių remontą, vadinasi, ir elektros instaliacijos ar įvadinių elektros apskaitos skydelių keitimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad bute esančių elektros įtaisų remontas buvo inžinerinių įrenginių kapitalinis remontas, kurį privalėjo atlikti kasatorius, neteisingai aiškino teisės normas, nepagrįstai kasatorių pripažino atsakingu asmeniu už žalos ieškovei padarymą, taip pat neištyręs bylos aplinkybių nepagrįstai sprendė, jog būtent kapitalinio remonto neatlikimas bute sukėlė gaisrą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintas materialiosios teisės normas, nes kasatoriaus pareigą atlyginti ieškovei jos patirtą žalą pripažino, nesant nė vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų; konstatuodamas kasatoriaus ir atsakovo solidariąją atsakomybę, visą žalą nepagrįstai priteisė tik iš Kauno miesto savivaldybės, neįtraukdamas trečiojo asmens, kaip solidariojo atsakovo, kaltės.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų bylos duomenų (šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų), pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnių reikalavimus bei nukrypo nuo kasacinio teismo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,If draudimas“ v. AB,,Vilniaus grūdai“ (UAB „Vingininkai“) ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009, nurodė, kad byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodyti žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismui konstatuoti kasatoriaus civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes, nenustatęs, kad iki gaisro kilimo ginčo gyvenamosioms patalpoms buvo būtinas kapitalinis remontas, nepagrįstai konstatavo, jog elektros instaliacijos ir jos įtaisų remonto darbai priskirtini kapitalinio remonto darbams. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kasatoriaus neteisėtus veiksmus (neveikimą), nevertino byloje nustatytos aplinkybės, kad gaisro kilimo metu Kauno miesto savivaldybė gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) buvo išnuomojusi trečiajam asmeniui ir pagal nuomos sutarties sąlygas nuomininkė įsipareigojo jas tinkamai prižiūrėti. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atlygintinos žalos dydžio apskaičiavimo tvarką, nepagrįstai priteisė 57 834 Lt žalai atlyginti, neteisingai įvertino ekspertizės aktą, pažeidė civilinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Ieškovė žalos dydį grindė teismo eksperto išvadomis, o apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ekspertizės išvadoje yra nurodyta, jog butui (duomenys neskelbtini) gesinant gaisrą padaryta 23 000 Lt žala.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių atsakovo tinkamumo klausimą (CPK 45 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiūlė ieškovei į bylą bendraatsakove patraukti I. M. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovo tinkamumo klausimas buvo sprendžiamas, tačiau ieškovė nesutiko pakeisti atsakovo, todėl byla išnagrinėta atsakovu paliekant Kauno miesto savivaldybę (CPK 45 straipsnis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UADB,,Seesam Lietuva“ v. UAB,,Yglė“, bylos Nr. 3K-3-448/2011, darytina išvada, kad jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, tai teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais, tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises prašymo tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu CPK 45 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas į suformuotą kasacinio teismo praktiką neatsižvelgė, neteisingai taikė CPK 45 straipsnį.
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad teismas byloje nustatė, jog kasatorius niekada netikrino, ar nuomininkė tinkamai prižiūrėjo išnuomotą butą, gaisro tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tyčinius bute buvusių asmenų veiksmus, be to, bute, kuriame kilo gaisras, nuomininkė negyveno, todėl darytina išvada, kad gaisro kilimo metu trečiasis asmuo, viešajame registre nurodytas kaip buto nuomininkas, nebuvo faktinis jo valdytojas. Nuginčijus asmens, nurodyto viešajame registre valdymo prezumpciją, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai asmeniu, atsakingu už bute kilusį gaisrą, pripažino turto savininką (kasatorių). Juolab kad butas, kuriame kilo gaisras, yra name, pripažintame avariniu. Kasatoriaus argumentai dėl buto remonto atlikimo yra nepagrįsti, nes tiek gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 4 punkte, tiek CK 6.492 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuomotojo pareiga savo lėšomis daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą. Pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktą statinių savininkai turi specialiuosiuose teisės aktuose nustatytą pareigą – rūpintis statinio priešgaisrine sauga, o todėl teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp žalos atsiradimo ir kasatoriaus neveikimo, nes žala ieškovei buvo padaryta dėl išnuomotame bute buvusio konstrukcinio trūkumo (netvarkingos elektros instaliacijos). Ieškovei pareiškus ieškinį tik kasatoriui ir atsisakius į bylą atsakovu patraukti trečiąjį asmenį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą priteisė iš atsakovo, nes tai nepanaikina ieškovės teisės ateityje reikšti reikalavimą trečiajam asmeniui, o atsakovas turi teisę reikšti trečiajam asmeniui regresinį ieškinį. Kasatorius nepagrįstai ginčija priteistą žalos atlyginimo dydį, nes ieškovės butą remontuoti yra netikslinga, jo nebebus galima naudoti pagal tikslinę paskirtį, buto liekanos yra bevertės, todėl realūs nuostoliai yra buto atkuriamoji vertė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinės atsakomybės rūšies ir pagrindų
Kasatoriaus teigimu, už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), kuris atsako be kaltės, tačiau gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis), nes butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui ir nuomos sutartis buvo registruota viešajame registre, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnį ir padarė neteisėtą bei nepagrįstą išvadą, jog kasatorius buvo tinkamas atsakovas byloje ir, kaip pastatų savininkas, nesant CK 6.266 straipsnyje, 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, atsako bendraisiais pagrindais.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju trečiajam asmeniui, kaip pastatų teisėtam valdytojui, negali būti taikoma statinių savininko (valdytojo) atsakomybė griežtoji civilinė atsakomybė.
Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas) (CK 6.266 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.266 straipsnio 1 dalis). Kitais atvejais už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai). Tokios išvados atitinka ir teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, kooperatinė bendrovė „Alytaus prekyba“, bylos Nr. 3K-3-554/2007; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. M. K. –D. ir kt., byla Nr. 3K-3-123/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W., A. U. W., R. B. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“v. UAB Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010).
Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad žalos atsiradimą nelėmė CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės ir ieškovui padaryta žala ne šioje teisės normoje nustatytu būdu, nes žala atsirado dėl pastate kilusio gaisro, o ne dėl pastato trūkumų nulemtų priežasčių. Kasacinis teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas dėl gaisro kilusio pastate padarytos žalos atlyginimo spręstinas ne remiantis CK 6.266 straipsnio pagrindu (griežtosios civilinės atsakomybės), o bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Šioje byloje teismas nustatinėjo visas civilinės atsakomybės sąlygas ir toks teisės normų aiškinimas ir taikymas iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“v. UAB Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-215/2012).
Dėl solidariosios atsakomybės
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės klausimus priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų padarinių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003). Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
Solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, jis egzistuoja ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2006; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007). Taigi, nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.
Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008).
Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-215/2012). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, gyventojai, įmonės, įstaigos ir organizacijos turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta jo kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. AB „Vilniaus grūdai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2009).
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad gyvenamajame name savivaldybei priklausančių patalpų ir inžinerinės įrangos būklė bloga, patalpas remontuoti ekonomiškai yra nenaudinga, gyvenamojo namo nusidėvėjimas siekia 75 procentus, gyvenamasis namas nuo 1982 metų yra pripažintas avariniu, o po gaisro Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2010 m. kovo 20 d. sprendimu atsakovui priklausančios patalpos pripažintos netinkamos gyventi ir išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Buvo nustatyta, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis, 1999 m. spalio 22 d. sudaręs su trečiuoju asmeniu gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, atliko kokius nors veiksmus, susijusius su avarinės būklės buto kapitaliniu remontu, taip pat nenustatyta, kad atsakovas ėmėsi priemonių nustatyti gyvenamųjų patalpų būklę, netikrino, ar gyvenamosios patalpos tinkamos gyventi nesukeliant grėsmės nuomininko ar jos šeimos narių sveikatai, kitų asmenų ar visuomenės saugumui, netikrino bei kitais būdais nekontroliavo, ar buto nuomininkė tinkamai ir pagal paskirtį naudojosi jai išnuomota gyvenamąja patalpa.
Byloje nenustatyta jokių duomenų apie kokius nors tyčinius ar neatsargius nuomininko ar jo šeimos narių veiksmus, lėmusius gaisro kilmę. Dėl to teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas, kaip gyvenamųjų patalpų savininkas, buvo nepakankamai rūpestingas ir atidus, nes nesiėmė reikiamų priemonių užtikrinti nekilnojamojo turto priežiūrą ir nesirūpino jo tinkama būkle, nes nuomotojas turi nuolat domėtis išnuomotu daiktu ir jo būkle, t. y. tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi daiktu (CK 6.498 straipsnio 5 dalis, 6.587 straipsnio 1 dalis), daryti kapitalinį remontą (CK 6.492 straipsnis) ir kt., t. y. būti aktyvus. Minėta, kad gyvenamasis namas teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas avariniu ir dėl pablogėjusios jo būklės dėl statinio naudojimo, šio statinio atkūrimui buvo reikalingas kapitalinis remontas, taip pat pastato inžinerinių konstrukcijų kapitalinis remontas (Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 10 punktas). Be to, nuomotojas pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 4.2 punktą įsipareigojo laiku remontuoti gyvenamąjį namą ir užtikrinti, kad nuolat veiktų inžinerinės sistemos bei įranga. Dėl to negalima sutikti su vienu iš kasacinio skundo argumentų, kad teismas nenustatė, jog gyvenamosioms patalpoms buvo būtinas kapitalinis remontas, tačiau gyvenamasis namas jau prieš 27 metus iki gaisro kilimo buvo pripažintas avarinės būklės, jo nusidėvėjimas iki gaisro siekė 75 procentus, tai mažai tikėtina, kad tokio pastato būklė dėl jo ilgalaikio naudojimo pagerėjo, o ne pablogėjo. Taigi nurodytos teisinės pareigos nevykdymas laikytinas atsakovo neteisėtas neveikimas, lėmęs žalos atsiradimą.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad gaisro kilimą lėmė ir buto nuomininkės – trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų I. M. – neveikimas, nes ji, kaip buto nuomininkė, pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 2.1 punktą įsipareigojo laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, pagal 2.3.4 punktą – pertvarkyti ir remontuoti buvo vidaus elektros instaliaciją ir jos įtaisus, t. y. būtent ji turėjo prižiūrėti, tvarkyti ir remontuoti gyvenamųjų patalpų vidaus elektros instaliacijos ir jos įtaisų bei laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių, o gaisro priežastimi buvo gedimas buto Nr. 3, kurio nuomininke buvo trečiasis asmuo, elektros apskaitos skydelyje. Trečiojo asmens neteisėti veiksmai, dėl kurių atsirado civilinė atsakomybė, yra nuomos sutartyje numatytos pareigos laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių bei tinkamai prižiūrėti elektros įrangą bei atlikti vidaus instaliacijos remonto darbus nevykdymas.
Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad žala dėl kilusio gaisro buvo padaryta dėl pastato savininko ir nuomininko neteisėtų veiksmų, t. y. dėl įstatyme ir sutartyje įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimo, kaip jų abiejų bendro neveikimo padarinys, todėl atsakovas ir trečiasis asmuo pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir 6.279 straipsnio 1 dalį prieš nukentėjusį asmenį atsako solidariai, kaip bendrai žalą padarę asmenys.
Dėl atsakovo įtraukimo procesinio bendrininkavimo atveju
Vienas esminių civilinių proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad, šalys vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi šalys procese turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į procesines teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu, tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, o teismas, nustatęs, kad bylos procese dalyvauja netinkama šalis, turi teisę pasiūlyti tai padaryti ieškovui (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys). Tokiu atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas ir taip pasireiškia dispozityvumo principo procesinis aspektas. Toks proceso teisės normos aiškinimas atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką, kad bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-161/2009).
Panašios procesinės priemonės nustatytos ir procesinio bendrininkavimo atveju, t. y. kai nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, tokiu atveju teismas ieškovo prašymu gali patraukti juos dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis), taigi ir šiuo atveju šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas. Teismo šalių procesinių veiksmų kontrolė pasireiškia tik tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir nustatęs, jog byloje atsakovu gali būti patrauktas kitas asmuo, turi išaiškinti ieškovui teises prašant tokį asmenį patraukti dalyvauti byloje atsakovu (CPK 43 straipsnis) ar jį pakeisti tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnis). Žinoma, ši teisė nėra absoliuti, proceso teisės normoje gali būti suteikta galimybė teismui savo iniciatyva išspręsti bylos šalių klausimą, pvz., CPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė darbo bylose įtraukti byloje dalyvauti antrąjį atsakovą. Šioje byloje kasatorius pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas sprendė atsakovo tinkamumo klausimą, tačiau ieškovė nesutiko pakeisti atsakovo (CPK 45 straipsnio 3 dalis), bet ir nesiūlė ieškovei patraukti buto nuomininkę bendraatsakove (CPK 43 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje aptartas CPK normų pažeidimas negali būti laikomas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Buto nuomininkė, kaip patalpų valdytoja, buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų ir ji bylos nagrinėjimo metu turėjo įstatyme nustatytas procesines teises ir pareigas (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nustačius atsakovo, patalpų savininko ir patalpų nuomininko, solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis), gaisro metu padaryta žala buvo priteista iš vieno iš skolininkų – atsakovo – Kauno miesto savivaldybės, nes kitas solidarusis skolininkas nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą atsakovu, o tik trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų. Šiuo atveju pasireiškė materialusis dispozityvumo principo aspektas, nes pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, esant skolininkų solidariai pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, o solidariai įvykdęs prievolę skolininkas turi regreso teisę į kitą bendraskolį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnio 2 dalis). Procesinis dispozityvumo principo aspektas pasireiškė tuo, kad ieškovė, disponuodama ginčo objektu, pasinaudodama procesinėmis priemonėmis, įgyvendino savo teisę reikalauti atlyginti jos turtui dėl gaisro padarytą žalą ir pareiškė materialųjį teisinį reikalavimą vienam iš solidariųjų skolininkų, taip disponuodama jai priklausiančia procesine teise, todėl negalima teigti, kad, žalos atlyginimą priteisus tik iš vieno solidaraus skolininko, buvo iš esmės pažeistos CPK 43 straipsnio 3 dalies nuostatos, lėmusios neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo nustatant žalos dydį
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų turto vertinimo metodų, jo pagrindas – skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo (sugadinimo) metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo (sugadinimo) metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-215/2012).
Kasatorius, nesutikdamas su priteistos žalos dydžiu, nurodo, kad gesinant gaisrą buvo padaryta 23 000 Lt žala ir tai yra reali žala, kuri turėtų būti atlyginama, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dėl gaisro padarytos atlygintinos žalos dydį, pagrįstai taikė atkuriamosios vertės metodą ir nustatė, kad ieškovės buto su bendro naudojimo patalpa atkuriamoji vertė yra 56 834 Lt, nes tiek kainuotų atkurti buvusį iki gaisro fizinės būklės ir eksploatacinių bei naudingumo savybių objektą pagal vertinimo metu taikomas technologijas bei kainas. Nustatyta, kad po kilusio gaisro name atjungtos visos komunikacijos, jis neeksploatuojamas, gyventojai išsikeldino, o padėtį sunkina nepašalinti gaisro padariniai ir ta aplinkybė, jog Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2010 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovei priklausančios gyvenamosios patalpos pripažintos netinkamomis gyventi. Pažymėtina, kad ekspertas nurodė, jog naujai atstatyto buto su bendro naudojimo patalpa rinkos vertė lyginamosios vertės metodu yra 90 000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl žalos atlyginimo grindė patikimais įrodymais, surinktais ir ištirtais nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 177–185 straipsniuose, todėl teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas, naikinti jo pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus ir pripažinusi, kad nebuvo pažeistos proceso teisės normos dėl įrodymų vertinimo, nenukrypta nuo teismų praktikos, nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodo, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl kasacinio skundo argumentai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 37,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos sumokėti advokatui 1300 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, šiai ieškovei iš atsakovo priteistina 1300 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 37,68 Lt (trisdešimt septynis litus 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei E. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1300 (vieną tūkstantį tris šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Vincas Verseckas
