Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-443/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-03080-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 128.1; 128.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal G. D. V. ir J. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Z. P., A. P., L. P., R. V., D. V., A. E. P., Z. A. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmens D. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo klausimas, ar kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė) yra gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai ir, ar esant ginčui dėl jų priklausymo bendrosios dalinės nuosavybės teise, jis visada nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka.

Pareiškėjos G. D. V. ir J. B. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad kiemo statiniai: tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė, esantys žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai, kurie po 1/9 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso G. D. V., J. B., Z. P., A. P., L. P., A. E. P., R. V. ir D. V., Z. A. S.

Suinteresuotas asmuo D. V. prašė nustatyti, kad kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė), priklausantys bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: Z. P. – 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. B. – 9/100 dalys, R. V. ir D. V. – 24/100 dalys, L. P. – 19/100 dalių, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys.

Suinteresuoti asmenys Z. P., A. P., L. P. ir Z. A. S. teigia, kad kiemo statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir turi būti registruojami kaip sklypo savininkų dalinė nuosavybė, o pareiškėjas D. V. - kad gyvenamųjų namų priklausiniai (skirti jiems tarnauti) ir dėl to priklauso 9 savininkams atitinkamomis dalimis. R. V., A. E. P. prašė tenkinti abu pareiškimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme ypatingosios teisenos tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalis).

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos G. D. V., J. B. ir suinteresuotas asmuo D. V. ne tik siekia pakeisti kiemo statinių kadastro duomenis, bet ir nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančią ginčo statinių dalį. Nesant pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų sutarimo dėl kiemo statinių teisinio statuso, VĮ Registrų centro Kauno filialas 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. KS1-41/2011 atsisakė pakeisti šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad asmenų nesutarimai dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo yra sprendžiami ginčo teisenos tvarka, pareiškiant ieškinį teisme CK 4.75 straipsnio pagrindu. Bendraturčio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma bendraturčių sutarimu, o jiems nesutariant, ją nustato teismas ginčo teisenos tvarka (CK 4.89 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjų ir suinteresuoto asmens D. V. reikalavimai negali būti nagrinėjami ypatingosios teisenos – CPK 444–448 straipsniuose nustatyta tvarka. Dėl to teismas, nusprendęs pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui D. V. grąžinti jų sumokėtą žyminį mokestį, nurodė, kad visos kitos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, nutraukus civilinę bylą, nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį nutraukti bylą paliko nepakeistą, o nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeitė: iš pareiškėjų G. D. V., J. B. ir D. V. priteisė iš kiekvieno po 300 Lt bylinėjimosi išlaidų L. P. ir iš kiekvieno po 166,66 Lt bylinėjimosi išlaidų – A. P.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad pareiškimuose išvardytų kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės ir pavėsinės) buvimo namų priklausiniais konkrečiomis dalimis faktai turėjo būti nustatyti vien todėl, kad nuosavybės teisės į kiemo statinius nėra įregistruotos jokių asmenų vardu. Jis sprendė, kad kiemo įrengimų teisinės registracijos namų priklausinių statusu pagrindas yra Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis, o teisinės registracijos procedūrą reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.2.6 punktas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 9.1 punktą tam, kad būtų įregistruoti pareiškėjų pageidaujami nekilnojamojo turto kadastro duomenys, turi būti gautas jų prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į kadastrą, juos pakeisti ar išbraukti, atlikti kitus duomenų tvarkymo darbus. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo pagrindas yra užsakovo ir vykdytojo sutartis, jeigu kitaip nenumatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose (Nuostatų 13 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad valdoje, kurioje pastatyti kiemo įrenginiai, yra keli nekilnojamųjų daiktų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, savininkai bei keli žemės sklypo bendraturčiai, skirtingai traktuojantys pagrindinį daiktą, kurio priklausiniu pagal CK 4.19 straipsnio apibrėžtį galėtų būti kiemo įrenginiai. Kauno apygardos teismo vertinimu, iš VĮ Registrų centro 2011 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. KS1-41/2011 matyti, kad pareiškėjų pareiškimas dėl kiemo įrengimų registracijos nekilnojamojo turto objektų priklausinių statusu buvo netenkintas ne todėl, kad, kaip teigia pareiškėjai, be teismo sprendimo registro tvarkytojas negali nustatyti ar užfiksuoti tokio juridinio fakto, o dėl to, kad prašymą turi pateikti visi valdoje esančių nekilnojamųjų daiktų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, savininkai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje esančių pareiškimų tikslinimas ir atsiliepimų į juos turinys atskleidžia tokio kreipimosi nebuvimo priežastį – namų savininkų ir žemės sklypo bendraturčių ginčą dėl kiemo įrenginių priskirtinumo ir nuosavybės teisių į juos dalių dydžio.

Kauno apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia, kad pageidaujamą dokumentą dėl kiemo įrenginių buvimo pagrindinio daikto priklausiniu pareiškėjai gali gauti kitokia tvarka, tačiau įstatymu reglamentuotos teisės neįgyvendino, nes kilo ginčas dėl bendrosios nuosavybės teisių; dėl to nutarė, kad, nesant vienos iš CPK 445 straipsnyje reglamentuotų sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byla dėl pareiškėjų nurodomų faktų nustatymo CPK XXVI skyriuje reglamentuota ypatingosios teisenos tvarka teisme nenagrinėtina.

III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo D. V. prašo teismų nutartis panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė CPK 443 straipsnio 7 dalies normą. Teismai nutartyse nurodė, kad asmenų nesutarimai dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo yra sprendžiami ginčo teisenos tvarka, pareiškiant ieškinį CK 4.75 straipsnio pagrindu, todėl pageidaujamą dokumentą dėl kiemo įrenginių buvimo pagrindinio daikto priklausiniu pareiškėjai gali gauti kitokia tvarka, tačiau įstatymo reglamentuotos teisės neįgyvendino, kilus ginčui dėl bendrosios nuosavybės teisių. Tokiu būdu teismai nurodė pareiškėjoms ir suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl to paties klausimo ieškinio ginčo teisena, t. y. pervadinti šalių procesinius dokumentus iš „pareiškimo“ į „ieškinį“. Kitos aplinkybės bei reikalavimai nesikeistų, nes naujoje byloje būtų sprendžiamas ne atsakovų nenoro (atsisakymo) pateikti prašymą viešajam registrui dėl ginčo kiemo statinių statuso įregistravimo, o atsakovų argumentų dėl kiemo statinių buvimo žemės sklypo priklausiniais pagrįstumas.

Teismai neatsižvelgė į tai, kad ne teismo tvarka (t. y. „kitokia tvarka“) neįmanoma gauti dokumento, pašalinančio teisines kliūtis – suinteresuotų asmenų nenorą pateikti prašymą viešajam registrui nustatyti bei įregistruoti ginčo statinių priklausomybę ir priklausinio statusą. Pagal teismų suformuotą CPK 445 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką tam, kad pareiškėjas galėtų prašyti teismo nustatyti statinio valdymo nuosavybės teise faktą, jis turi turėti galimybę tik teismo tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 nutarimas Nr. 56; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d., priimta nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-158/2009; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. ir suinteresuoto asmens J. M. pareiškimus, bylos Nr. 3K-3-421/2008). Pareiškėjos ir suinteresuotas asmuo D. V. šioje byloje gali gauti dokumentą, tačiau tik teismo tvarka. Teismai nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes, pripažinus, kad pareiškėjai dokumentą, nustatantį juridinę reikšmę turintį faktą, gali gauti tik teismo tvarka, nepagrįstai bylą nutraukė. Bylos nutraukimas galimas tik tada, kai pirmiau nurodytą dokumentą galima gauti ne teismo tvarka, o tokių aplinkybių nėra ir teismai nenustatė. CPK 443 straipsnio 7 dalies norma ne tik teismui leidžia, bet ir įpareigoja išspręsti kilusį ginčą dėl teisės nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-295/2011; kt.).

2. Teismai netinkamai taikė CPK 443 straipsnio 8 dalies normą. Byloje buvo išsamiai analizuojami visi ginčo statinių buvimo žemės sklypo ar gyvenamųjų pastatų priklausiniais argumentai, šalys teikė įvairius įrodymus bei paaiškinimus, jais grindė savo pozicijas. Teismai priėmė visus pareiškimus ir jų patikslinimus, atsiliepimus į juos, analizavo ir tyrė pateikiamus įrodymus, taip pat susipažino su kiemo statinių buvimo bei naudojimo aplinkybėmis. Pareiškėjos ir suinteresuotas asmuo D. V. rėmėsi CK 4.40 straipsnio 1 dalimi bei jos išimtimis, nustatytomis CK 4.13 ir 4.19 straipsniuose, o su pareiškimais nesutinkantys keturi suinteresuoti asmenys nurodė, kad reikia remtis tik CK 4.40 straipsnio 1 dalimi. Kai apibrėžiamos ginčo ribas, nustatomos priežastys, dėl kurių kyla ginčas, tai reiškia, kad jis turi būti nagrinėjamas šioje byloje, nes to tiesiogiai reikalauja CPK 443 straipsnio 7 dalis.

3. Teismai pažeidė CPK 7 straipsnio 1 dalies normą. Byloje teismams netinkamai taikant CPK 443 straipsnio 7 ir 8 dalies normas, buvo sukurti įstatymo leidėjo nepageidaujami procesiniai padariniai, kurių vengti tiesiogiai įpareigoja CPK 7 straipsnio 1 dalis. Teismų išvada, kad proceso šalys turi spręsti kilusį ginčą dėl teisės ieškininės teisenos tvarka, turėjo įtakos nepagrįstam ir neteisėtam bylos nutraukimui, taip pažeidė proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus bei nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-219/2011; 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Omnitel“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-304/2006; 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. T. skundą, bylos Nr. 3K-3-287/2007).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys L. P., A. P., Z. P. prašo suinteresuoto asmens D. V. kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus kasaciniu skundu skundžiamus teismų nutartis.

Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Dėl CPK straipsnio 443 straipsnio 7 dalies

Kad byla būtų nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, kilus ginčui dėl teisės, teismas gali išnagrinėti bylą ypatingosios teisenos tvarka tik esant tam tikromis sąlygomis: a) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu įgijęs nuosavybės teisę; b) pareiškėjas turėjo tuos dokumentus, tačiau jie dingę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56) Šioje byloje sąlygų, numatytų CPK 445 straipsnyje ir senato suformuotoje teismų praktikoje, nėra, nes kiemo statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, tik kitaip, nei to pageidautų pareiškėjai: pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį toje žemėje esantys statiniai yra žemės savininkų nuosavybė, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Nei įstatymo, nei sutarties nenustatyta, jog kiemo statiniai būtų kitų nuosavybė. Vadinasi, dokumentas, kam nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai, yra. Kadangi ši byla, priešingai nei kasaciniame skunde nurodytose bylose, pradėta jau turint dokumentą, tai teismas privalo bylą, jei ji pradėta, nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56).

2. Dėl CPK 443 straipsnio 8 dalies

Teismai, kaip nurodė ir kasatorius, visapusiškai išsiaiškino bylos aplinkybes, todėl paneigtinas kasacinio skundo teiginys, kad teismai pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalies normos reikalavimus.

3. Dėl CPK 7 straipsnio 1 dalies

Pirmosios instancijos teismas nesilaikė proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo ne todėl, kad nutraukė bylą ir nurodė ginčą nagrinėti ieškinio teisenos tvarka, o dėl to, kad pradėjo nagrinėti ypatingąja teisena ir užtęsė jos nagrinėjimą. Šios bylos pradėjimas ypatingosios teisenos tvarka ir daugkartinis pareiškėjų prašymo keitimas patvirtina, kad jie piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl teismas privalėjo vadovautis CPK 7 straipsnio 2 dalimi užsitęsusį bylos nagrinėjimą nutraukti anksčiau.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pareiškėjos G. D. V. ir J. B. sutinka su kasacinio skundo argumentais bei prašo panaikinti teismų nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kasacinio nagrinėjimo pagrindinis dalykas yra klausimas – ar teismai teisingai taikė CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (CPK 442 straipsnio 1 punktas) bylų nagrinėjimą ypatybes (CPK 443 straipsnis, konkrečiai jo 7 dalis) bei bylos nutraukimą (CPK 293 straipsnis), tuo atveju, kai kyla ginčas dėl teisės. Šioje byloje ginčo dėl teisės kilimas yra lemiantis dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie nėra susiję su šio procesinio klausimo išsprendimu.

Ginčo dėl teisės buvimo teisinė reikšmė

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-273/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. P., V. B., G. P. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismai nagrinėjas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjos G. D. V., J. B. ir suinteresuotas asmuo D. V. savo prašymais siekia pakeisti kiemo statinių registro duomenis ir nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančią statinių dalį. Byloje nustatyta, kad šie asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys – Z. P., A. P., R. V., A. E. P., Z. A. S. (L. P. teisių perėmėjas) nesutinka pakeisti teisinės ginčijamų kiemo įrenginių registracijos, t. y. pateikti bendrą prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui. Gavęs pareiškėjų G. D. V. ir J. B. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismas turėjo išspręsti, ar yra ginčas dėl teisės. Iš pareiškimo turinio matyti, kad reikalavimas yra dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Taigi, esant tokiam įstatyme nustatytam reglamentavimui, pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą reiškė reikalavimą išspręsti ginčą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, nes ne visi žemės sklypo ir namų savininkai (neturinčių nuosavybės teisių į žemės sklypą) sutiko pateikti bendrą prašymą registro tvarkytojui.

Tai, kad tarp pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų yra ginčas dėl teisės, konstatavo ir žemesniosios instancijos teismai. Būtent remdamiesi ginčo dėl teisės buvimu teismai nutraukė bylos nagrinėjimą.

Dėl bylos nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka, kai yra ginčas dėl teisės

CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Toks reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Ypatingojoje teisenoje taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos (CPK 443 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-295/2011). Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjų G. D. V. ir J. B. pareiškimo turinio buvo matyti, jog yra ginčas dėl teisės. Šiuo atveju teismas neturėjo jos nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškimą, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi teismas, gavęs pareiškėjų G. D. V. ir J. B. pareiškimą, turėjo nurodyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Nepašalinus procesinio dokumento trūkumų, teismas vadovaujasi ir kitomis trūkumų šalinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis (CPK 115 straipsnio 3 ir 4 dalys). Kasacinis teismas išaiškina, kad teismas neturi priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jį nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka tuo atveju, kai iš pareiškimo turinio aišku, jog yra ginčas dėl teisės.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos G. D. V., J. B. pareiškimą padavė 2011 m. vasario 28 d. Pareiškimą teismas priėmė. Pirmosios instancijos teismas atliko parengiamąjį teismo posėdį, priėmė atsiliepimus, priešieškinį. Iki 2011 m. gruodžio 13 d. įvykusio paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio, buvo atlikta dar įvairių procesinių veiksmų, 4 žodiniai teismo posėdžiai. Šis teismas užtikrino tiek pareiškėjų, tiek suinteresuotų asmenų teises į tinkamą procesą įgyvendinimą: byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, visiems dalyvaujantiems asmenims sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus (tiek raštu, tiek teismo posėdžio metu), teikti įrodymus, dalyvauti procese ir kt. Esant išdėstytiems teismo atliktiems procesiniams veiksmams, nors iš pareiškimo buvo matyti, kad yra ginčas dėl teisės nagrinėtinos ieškinio teisenos tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turėjo būti tęsiamas. Ši išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-219/2011; 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-295/2011). Teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad nėra pagrindo keisti šią formuojamą teismų praktiką, nes ja taip pat užtikrinamas bendrųjų civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą, taikymas.

Esant taip toli pažengusiam procesui, teismas, nutraukdamas bylą, nepagrįstai neišsprendė pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų, todėl teismų nutartys naikintinos. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, tai pripažintina, kad neatskleista bylos esmės. Byla perduotina iš naujo nagrinėti šiam teismui (CPK 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija, naikindama nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo ir perduodama bylą nagrinėti iš naujo, negali pasisakyti kasaciniame skunde keliamais materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimais, nes tai turės spręsti pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 123,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. spalio 23 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti žemesniosios instancijos teismai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė