R. K. pagal BK 300 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-58-697/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-5-00022-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1;

1.1.8.2; 1.2.29.1.2; 2.5.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. (R. K.) kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą arešto bausmę įskaitytas R. K. laikinojo sulaikymo laikas – nuo 2025 m. gegužės 5 d. 20.30 val. iki 2025 m. gegužės 7 d. 12.11 val. – dvi paros.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutartimi nuteistojo R. K. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. K. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 5 d. 20 val. 30 min. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens (-ų) įgijo, laikė prie savęs netikrą dokumentą – Ukrainos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), tariamai išduotą jo – R. K. vardu, tęsdamas nusikalstamą veiką šį žinomai netikrą dokumentą, vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu panaudojo kaip tikrą, 2025 m. gegužės 5 d. apie 20 val. 30 min. kelyje A10, Škilinpamūšio k., Pasvalio rajone, 66-ajame kilometre, pateikdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir jį dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, išteisinti arba pakeisti bausmę: atidėti jos vykdymą pagal BK 75 straipsnį arba pakeisti ją į švelnesnę – baudą arba viešuosius darbus. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 2 dalies nuostatas ir padarė teisės taikymo klaidų, kurios turėjo esminę įtaką sprendimui.

2.2. Teismas konstatavo, kad R. K. veikė tiesiogine tyčia, nors byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis žinojo apie dokumento suklastojimą. Jis vairuotojo pažymėjimo dublikatą užsakė per pažįstamą asmenį, nes dėl karo Ukrainoje neturėjo galimybės nuvykti į gimtinę. Jam buvo pasakyta, kad dokumentas bus pagamintas pagal oficialius duomenis iš registro, todėl jis neturėjo pagrindo abejoti dokumento teisėtumu.

2.3. Teismas neatsižvelgė į humanitarines aplinkybes. Jis yra Ukrainos pilietis, gyvenantis Suomijoje, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą ir socialinius ryšius, neturintis nusikalstamos praeities, nedaręs jokių smurtinių nusikalstamų veikų. Jo padėtis buvo ypatinga dėl karo Ukrainoje, todėl jis prašo teismo įvertinti humanitarinį aspektą.

2.4. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 75 straipsnį. Tokį atsisakymą motyvavo tuo, kad nuteistasis neturi socialinių ryšių Lietuvoje, tačiau neįvertino, kad gyvenimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje negali būti laikomas kliūtimi. Nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra integruotas į Suomijos visuomenę ir gali būti kontroliuojamas atitinkamų institucijų, todėl BK 75 straipsnio sąlygos buvo įvykdytos.

2.5. Pažeistas buvo baudžiamojo įstatymo humanizmo principas, nes paskirta 45 parų arešto bausmė yra neproporcingai griežta, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, aplinkybes ir nuteistojo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas neįvertino BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų dėl bausmės individualizavimo ir proporcingumo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Bekišas (S. Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad kasatorius žinojo apie dokumento suklastojimą, yra susijusi su byloje esančių įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Teismas byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, su teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo.

3.2. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais jis padarė išvadą, jog nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ir konstatavo jo veiksmuose tiesioginės tyčios buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir sutiko su padaryta išvada, kad nuteistasis savo veiksmais realizavo jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir baudžiamojoje byloje nustatyti visi būtinieji BK 300 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad iš nuteistojo duotų parodymų darytina išvada, jog jis žinojo, kokia tvarka oficialiai Ukrainos Respublikoje išduodami dokumentai ar jų dublikatai, tačiau, pasinaudodamas savo pažintimis, sąmoningai nesivadovavo nustatyta dokumentų išdavimo tvarka.

3.3. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, bet vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ne tik objektyviuosius, bet ir šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius požymius, t. y. kad nuteistasis suvokė disponuojantis netikru dokumentu ir jį panaudojantis bei norėjo taip elgtis.

3.4. Taigi, teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, bei minėtos nuostatos nepažeidė, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vieną nuo kito, o kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

3.5. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas nepažeidė BK 54 straipsnio nuostatų ir, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės, atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, reikšmingus bausmei individualizuoti, ir savo nutartyje pagrįstai nurodė, kad nuteistajam paskirta arešto bausmė yra teisinga, proporcinga, atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes bei nėra per griežta.

3.6. BK 75 straipsnio nuostatos įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pakankamai aiškiai argumentavo, kodėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas nėra atidedamas. Teismas nenustatė vienos iš BK 75 straipsnyje nustatytų imperatyvios bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, tai yra pakankamo pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir nurodė, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu.

3.7. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta viena iš svarbiausių bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas reikalauja visapusiškos baudžiamaisiais įstatymais ginamų gėrių apsaugos, teisingo atsako į teisinių gėrių pažeidimus ir reiškia tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Šiuo atveju teismo paskirta arešto bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, o švelnesnės bausmės paskyrimas bei jos vykdymo atidėjimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje nustatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 300 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad kasatorius žinojo apie dokumento suklastojimą, todėl teismai nepagrįstai konstatavo nuteistojo tiesioginę tyčią disponuojant žinomai netikru dokumentu (vairuotojo pažymėjimu).

6. BK 300 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, jis neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-976/2025).

7. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad BK 300 straipsnio 2 dalį žemesnės instancijos teismai pritaikė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais atmetant nuteistojo gynybinę versiją.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip nustatyta iš kaltinamojo parodymų, siekdamas gauti vairuotojo pažymėjimo dublikatą, jis nevyko į Ukrainą, nesikreipė į Ukrainos ambasadą ir nebandė telefonu ar elektroninėmis ryšio priemonėmis susisiekti su Ukrainos institucija, išduodančia vairuotojo pažymėjimus, o paprašė pažįstamo pagalbos ir šis sutiko pagelbėti gaunant vairuotojo pažymėjimo dublikatą. Siekdamas gauti vairuotojo pažymėjimo dublikatą, jis sumokėjo didesnę pinigų sumą, nei būtų reikėję mokėti tiesiogiai kreipiantis į vairuotojo pažymėjimus išduodančią instituciją, o pinigus pervedė ne pažymėjimus išduodančiai institucijai, o kitam juridiniam asmeniui. Todėl visiškai neįtikinama kaltinamojo versija, kad jis nesuvokė, jog tai padirbtas dokumentas, ir kad nebuvo tiesioginės tyčios pateikiant padirbtą vairuotojo pažymėjimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams (nuosprendžio 11 punktas).

9. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo kaltės, nutartyje papildomai nurodė, kad pats R. K. teigė, jog dėl vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo jis kreipėsi į savo draugą, o pastarasis jam davė REO darbuotojo kontaktą. Su juo susisiekus, asmuo sakė, kad visi nuteistojo duomenys bus paimti iš duomenų bazės, jam atvykti nereikia, o vairuotojo pažymėjimo dublikatas buvo atsiųstas paštu Suomijoje. Tačiau, paneigdamas savo teiginius, jog duomenys bus paimti iš duomenų registro, R. K. toliau paaiškino, kad minimam asmeniui, kuris atsiuntė jam vairuotojo pažymėjimo dublikatą, jis nusiuntė savo paso ir vairuotojo pažymėjimo kopijas. Tai reiškia, kad jis visiškai suprato, jog vairuotojo pažymėjimo gamintojas negalės gauti duomenų iš duomenų registro. R. K. žinojo, kokia tvarka oficialiai Ukrainos Respublikoje išduodami dokumentai ar jų dublikatai, tačiau, pasinaudodamas savo pažintimis, nesivadovavo nustatyta dokumentų išdavimo tvarka (nutarties 9 punktas).

10. Taigi skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistojo R. K. kaltė, išdėstyti motyvai dėl nuteistojo kaltumo, taip pat išsamiai argumentuota, kodėl nuteistojo iškeltos versijos atmetamos. Kaip nustatyta teismų, R. K. suprato, kad dėl vairuotojo pažymėjimo dublikato išdavimo jis kreipėsi į asmenį, kuris neturi kompetentingų įgaliojimų išduoti tokį dokumentą. Jis nevyko į Ukrainą, nesikreipė į Ukrainos ambasadą. Be to, nuteistasis sumokėjo didesnę sumą, nei priklauso, o pinigus pervedė ne pažymėjimus išduodančiai institucijai, o kitam juridiniam asmeniui. Taigi, nuteistasis suvokė, kad disponuoja žinomai netikru vairuotojo pažymėjimu, ir norėjo taip veikti, t. y., jį laikydamas ir pateikdamas per dokumentų patikrinimą valstybės sienos apsaugos pareigūnui kaip teisę vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje įrodantį dokumentą, nuteistasis suprato ir žinojo, kad jis laiko ir pateikia netikrą vairuotojo pažymėjimą, ir norėjo taip veikti. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad teismai R. K. tyčinę kaltę nustatė teisingai.

Dėl BK nuostatų, įtvirtinančių bausmės skyrimą, ir BPK 342 straipsnio 6 dalies

11. Kasatorius nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka nuteistojo asmenybės, skiriant ją nebuvo įvertintos humanitarinės aplinkybės (karo padėtis Ukrainoje), BK 41 ir 54 straipsnių nuostatos dėl bausmės individualizavimo ir proporcingumo. Taip pat teismai nepagrįstai atsisakė taikyti paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą, nes nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra integruotas į Suomijos visuomenę ir gali būti kontroliuojamas atitinkamų institucijų.

12. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

13. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

14. Už BK 300 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymų leidėjas sankcijoje nustatė bausmes – baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų.

15. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą, veika tyčinė, baigta. Kaltinamasis Lietuvos Respublikoje neteistas, administracine tvarka nebaustas. R. K. nedirba, todėl darytina išvada, kad jo turtinė padėtis nėra tokia gera, kad būtų galima skirti baudą ir užtikrinti jos įvykdymą. Kaltinamojo su Lietuvos Respublika jokie socialiniai ryšiai nesieja, todėl jo priežiūra vykdant laisvės apribojimo bausmę taip pat būtų apsunkinta. Jis neteistas, todėl skirti griežčiausią sankcijoje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą nėra pagrindo. Teismas nusprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus bausmę – areštą, didesnę nei minimalią, artimą bausmės vidurkiui. Nurodė, kad, atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje nebuvimą, dėl ko nebūtų galimybės kontroliuoti jo elgesį ir įgyvendinti probacijos tikslus, nors jis areštu nuteisiamas pirmą kartą, atidėti bausmės vykdymą vadovaujantis BK 75 straipsniu nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo taikyti BK 641 straipsnį ir bausmę mažinti vienu trečdaliu.

16. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl bausmės skyrimo ir, atsakydamas į apelianto argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo, pažymėjo, kad nuteistasis yra užsienio valstybės pilietis, gyvenantis taip pat užsienio šalyje, nevedęs, nedirbantis. Iš to išplaukia, kad Lietuvos Respublikoje jo nesieja jokie nei socialiniai, nei darbiniai ryšiai, tokiu atveju yra kliūtis tinkamai įgyvendinti bausmės atidėjimo institutą. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti prielaidų asmens nebaudžiamumui, nepagarbos įstatymui.

17. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo pritarti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvams netaikyti R. K. bausmės vykdymo atidėjimo. Situacija, kai asmuo dėl karo veiksmų ar kitų humanitarinių katastrofų yra praradęs nuolatinę gyvenamąją vietą, neturi nuolatinio darbo, negali būti priežastis taikyti sunkesnes baudžiamąsias sankcijas, pasiremiant tuo, kad paskirtos švelnesnės bausmės vykdymas gali būti apsunkintas. Toks argumentas prieštarauja BK nuostatoms dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir apskritai BK paskirčiai, humanitarinės teisės principams ir normoms, saugančioms civilinius gyventojus bei kitus asmenis, nukentėjusius nuo karo konflikto ar jo paveiktus.

18. BPK 342 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nurodytais atvejais ir tvarka teismas nuosprendį dėl tam tikrų rūšių bausmių ar kitų priemonių gali perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

19. Įvertinusi nurodytas baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismų motyvas, jog užsienyje gyvenančiam ar užsienio pilietybę turinčiam asmeniui nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, yra neteisingas. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis yra užsienio pilietis ar gyvena kitoje užsienio valstybėje, bausmės skyrimo kontekste nėra negatyvi, nesudaro pagrindo bloginti asmens teisinės padėties. Bausmė turi būti parenkama pagal BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, tarp kurių nėra minima pilietybės, gyvenamosios vietos sąlyga, šios aplinkybės nėra ir BK 75 straipsnio nuostatose. Taigi šiuo atveju teismai, spęsdami nuteistajam paskirtos bausmės klausimą, nesilaikė bendrųjų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimo pagrindų, nuostatų ir netinkamai taikė BK 55 ir 75 straipsnių nuostatas, ignoravo BPK 342 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį dėl tam tikrų rūšių bausmių ar kitų priemonių gali perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą, tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ir jos vykdymo atidėjimo padarytas klaidas ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdama paskirtos bausmės teisingumo klausimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi vadovautis šioje nutartyje nurodytais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis