T. D. pagal BK 140 str., 233 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-217-719/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26479-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.3.6.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,

nukentėjusiojo K. Ž. atstovei advokatei Ingridai Maldeikienei,

nuteistojo T. D. gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio.

Alytaus apylinkės teismo 2022 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu T. D. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o pagal BK 233 straipsnio 3 dalį – nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu T. D. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dešimčiai mėnesių, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams. Iš T. D. nukentėjusiojo K. Ž. naudai priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. D. buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkų ir labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis ir vaiko pirkimą arba pardavimą, dėl kurių kaltinamas kartu su G. V. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, turėdami tikslą paveikti nukentėjusįjį K. Ž., nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. vasario 19 d. susitikimų, vykusių Druskininkuose, metu T. D. įkalbinėjo K. Ž. pakeisti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus į neteisingus parodymus, nurodydamas teisme sakyti, kad į užsienį vyko ne nusikalstamų veikų daryti, o dirbti, kad E. V. dokumentus, kuriais naudojosi, rado pats, taip pat kitas su tuo susijusias aplinkybes, priešingu atveju jis (T. D.) grasino nepalikti K. Ž. ramybėje, nurodydamas, kad jis niekur negalės Druskininkuose ramiai praeiti, taip duodamas suprasti, kad savo grasinimus realiai įvykdys. K. Ž. dėl išsakytų grasinimų ir baimės sutikus keisti parodymus, asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2018 m. sausio 9 d. veždamas K. Ž. iš Druskininkų į Kauno apygardos teismą nurodinėjo, kokius parodymus jis turi duoti teisme, t. y. melagingai nurodyti, kad į užsienį važiavo dirbti, kad sugedus automobiliui jis (K. Ž.) su L. B. nuo T. D. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, atsiskyrė, kad nei K. Ž., nei L. B. T. D. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, nevertė vogti, su T. D. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, kartu nebuvo ir nevykdė vagysčių. Po to, pirmiau nurodytą teismo posėdžio dieną neįvykus K. Ž. apklausai, T. D. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, toliau tęsė nusikalstamą veiką, t. y. T. D. toliau susitikimų Druskininkuose metu K. Ž. nurodė keisti parodymus ir 2018 m. vasario 19 d. padedant kitiems asmenims atgabenęs K. Ž. į butą, esantį Kaune, Partizanų g. (duomenys neskelbtini), kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pirmiau nurodytame bute toliau nurodė, kokius jiems palankius parodymus K. Ž. turi duoti 2018 m. vasario 20 d. Kauno apygardos teisme vyksiančiame teismo posėdyje, t. y. melagingai nurodyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė neteisingus parodymus dėl neva policijos pareigūnų daryto psichologinio spaudimo, kad neteisingai nurodytų teismui, jog į užsienį važiavo dirbti, kad nei K. Ž., nei L. B. jis (T. D.) ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, nevertė vogti, su jais, t. y. T. D. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, kartu nebuvo ir nevykdė vagysčių, kad kito asmens – E. V. dokumentus pats rado automobilyje, o ne padavė T. D. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą. Po to 2018 m. vasario 20 d. atvežė K. Ž. į Kauno apygardos teismą, esantį Kaune, Mickevičiaus g. 18, ten teismo posėdžio metu apklausiamas kaip nukentėjusysis K. Ž. dėl daromo poveikio pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

2. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. D. išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad, būdamas iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, kuriems baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, kerštaudami už K. Ž. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie prieš K. Ž. T. D. ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, įvykdytą nusikaltimą, 2018 m. birželio 4 d. apie 21 val. A. M. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Druskininkuose, Gardino g. 45, perdavus K. Ž. informaciją apie tai, kad jis turės grąžinti T. D. ir asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, pinigus, kuriuos jie sumokėjo savo gynėjams baudžiamojoje byloje, kurioje K. Ž. davė parodymus, o K. Ž. atsisakius tai daryti, tą pačią dieną telefonu nenustatytam asmeniui pakvietus apie 23 val. K. Ž. atvykti prie garažų, esančių Druskininkuose, V. Kudirkos g. 3, ten nuo 23 iki 23.30 val. K. Ž. atvykus, T. D. ir asmenys, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, grasindami jam dėl anksčiau duotų parodymų, panaudojo prieš K. Ž. fizinį smurtą, t. y. kietais bukais daiktais T. D. ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bendrais veiksmais sudavė smūgį į veido kairę pusę, po to, K. Ž. dengiantis galvą, pataikė smūgius į abi rankas bei sprandą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinį šoną, o asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, sudavė į kairę šlaunį ir kairės kojos pirštą, taip bendrais veiksmais padarė K. Ž. kraujosruvų ir paviršinių muštinių žaizdų, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs T. D. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes bylos duomenis vertino ne kaip visumą, o atsietai vienus nuo kitų, pirmenybę teikdamas T. D. parodymams, kuriuos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo T. D. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti kaip visumą, o nepavykus pašalinti abejonių – jas aiškinti kaltinamojo naudai, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį. Pripažindamas T. D. kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, teismas suteikė pirmenybę nukentėjusiojo K. Ž. parodymams, nevertindamas jų patikimumo, nes nepalygino jų su kitais įrodymais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis. Vertindamas K. Ž. parodymus, teismas nelygino jų su nukentėjusiojo parodymais, duotais susijusioje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad K. Ž. jau 2017 m. rugsėjo 21 d. teisiamojo posėdžio susijusioje baudžiamojoje byloje metu nurodė, kad nori keisti parodymus, nors duomenų apie nukentėjusiajam darytą poveikį prieš 2017 m. rugsėjo 21 d. teisiamąjį posėdį susijusioje baudžiamojoje byloje nebuvo gauta. Selektyviai vertindamas įrodymus, teismas padarė išvadą, kad liudytojas E. S., parvežęs K. Ž. iš Kybartų pataisos namų, tikslingai atvežė jį į susitikimą su T. D. Pažymėtina, kad liudytojas E. S. teigė, jog T. D. nepažinojo, tačiau teismas, pasiremdamas tik K. Ž. parodymais, nurodė, kad K. Ž. kategoriškai tvirtina, jog E. S. iki tol gerai pažinojo T. D., su juo bendravo. Be to, teismas atsižvelgė ir į liudytojo M. S. parodymų prielaidą, kad E. S. „gal pažįsta“ T. D., ir, neaiškindamas jos kaltinamojo naudai, paneigė liudytojo E. S. parodymus apie tai, kad jis T. D. anksčiau nepažinojo. Spręsdamas apie bylos aplinkybes, teismas rėmėsi ir Marijampolės pataisos namų raštu, jog K. Ž., būdamas uždaro tipo kameroje, negalėjo susisiekti mobiliojo ryšio įrenginiu su E. S., tačiau šis raštas nepašalina abejonės, kad K. Ž. su E. S. susisiekė dar prieš patekdamas į uždaro tipo kamerą. Vertindamas T. D. parodymus, teismas suteikė prioritetinę reikšmę netiesioginiams įrodymams ir padarė loginę klaidą, neanalizuodamas T. D. teisme duotų skirtingų nei ikiteisminio tyrimo metu parodymų, bei rėmėsi T. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, motyvuodamas tuo, kad T. D., duodamas parodymus teisme, siekė juos suderinti su kitų asmenų parodymais. Selektyviai vertindamas prieštaringus ir abstrakčius asmenų parodymus, teismas laikė, kad jie patvirtina T. D. kaltę, o liudytojų E. S. ir D. M. parodymus, kad jie netarpininkavo susitikimams tarp T. D. ir K. Ž., atmetė, nepaisydamas to, kad juos patvirtina negauti E. S., D. M., T. D. ir G. V. telefoninių ryšių duomenys. Kasatorius pabrėžia, kad T. D. kaltę iš esmės patvirtina tik nukentėjusiojo K. Ž. parodymai, o pagal teismų praktiką tokiu atveju būtina kruopščiai patikrinti jų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal ikiteisminio tyrimo duomenis, K. Ž. ne kartą turėjo priklausomybę nuo narkotikų, todėl akivaizdu, kad toks žmogus gali būti lengvai paveiktas išorės veiksnių, gali hiperbolizuoti aplinką ir ją vertinti neobjektyviai. Dėl to byloje liko nepašalintų abejonių, ar T. D. darė nukentėjusiajam bet kokį poveikį, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus susijusioje baudžiamojoje byloje. Pripažindamas T. D. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas savo išvadų nepagrindė jokiais BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas byloje apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, padarė klaidų dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo bei nuosprendį pagrindė prielaidomis.

4.2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, todėl buvo iš esmės pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis. Pagal teismų praktiką, teismo nešališkumas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Objektyviojo aspekto prasme nešališkas teismas turi pateikti pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-243/2009, 2K-466/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-491/2014 ir kt.). Dėl to pagal teismų praktiką, nagrinėdamas nusišalinimo klausimą, teismas turi pašalinti bet kokias abejones, net ir tariamas, kad teismo procesas nekeltų abejonių dėl savo nešališkumo. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pripažino A. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl bendrai su T. D. prieš K. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios T. D. yra pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu. Iš Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. ir 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžių palyginimo matyti, kad 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalis nebuvo surašyta, kaip to reikalauja BPK 302 straipsnis, o nukopijuota iš 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, nes 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio 113–119 punktai yra nukopijuoti iš pirmesnio nuosprendžio 21–36 punktų be jokių pakeitimų arba su nedideliais techninio pobūdžio pakeitimais. Dėl to, kasatoriaus nuomone, skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį T. D. priėmęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir tendencingas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. D. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar byloje nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 367 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinis teismas iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir tuo remdamasis naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021). Paduotame kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu nuteistojo T. D. parodymų, kaip duotų siekiant suderinti parodymus su kitų asmenų parodymais, vertinimu, nukentėjusiojo K. Ž. parodymų vertinimu kaip patikimų, nors nukentėjusysis davė abstrakčius parodymus, turėjo priklausomybę nuo narkotikų, todėl galėjo būti paveiktas išorės veiksnių, hiperbolizuoti aplinką ir ją vertinti neobjektyviai. Pirmiau nurodyta, kad byloje surinktų įrodymų patikimumo vertinimas galutinai atliekamas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl šie nuteistojo T. D. gynėjo kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti kaip peržengiantys bylą kasacine tvarka nagrinėjančio teismo įgaliojimų ribas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų

7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes, nustatydamas bylos aplinkybes pagal kaltinimą T. D. padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, rėmėsi ne byloje surinktų įrodymų visuma, o nukentėjusiojo K. Ž. parodymais, suteikdamas jiems prioritetą prieš kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje įrodymus dėl šio kaltinimo įvertinus netinkamai, kai kurios teismo išvados dėl bylos aplinkybių vertintinos kaip prielaidos, o dalis – kaip grindžiamos abejonėmis, todėl teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį. Savo ruožtu, darydamas išvadas apie bylos aplinkybes pagal kaltinimą T. D. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, teismas savo išvadų nepagrindė jokiais BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

7.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2020, 2K-78-1073/2023).

7.2. Priimdamas sprendimą dėl bylos esmės, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-178-387/2022, 2K-61-648/2022, 2K-7-38-1073/2023, 2K-167-719/2023).

7.3. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).

7.4. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų nenustatė. Kasacinio skundo teiginiai dėl šių pažeidimų yra nepagrįsti ir prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

7.5. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą ir tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, ne tik išsamiai pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų teisėtumo, bet ir visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, kruopščiai vertino visus byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, patikrino jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, įrodymų tarpusavio ryšį, o įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pateikė aiškias, logiškas, išsamiai motyvuotas išvadas, kodėl jų pakanka T. D. kaltei pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį pagrįsti.

7.6. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti K. Ž. parodymai, be kita ko, pripažįstama, kad šiuose parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, tačiau pateikiami išsamūs motyvai, kodėl šie parodymai turi būti pripažįstami įrodymais, pagrindžiančiais T. D. kaltę. T. D. teisme pateikta įvykio versija, kad susitikimai su K. Ž. įvyko pastarojo iniciatyva, kad jų metu nebuvo bandyta paveikti K. Ž., kad šis pakeistų parodymus, buvo teismo motyvuotai paneigta, darant pagrįstas išvadas, kad nėra jokio logiškai pagrįsto paaiškinimo, kodėl K. Ž., būdamas nukentėjusysis susijusioje baudžiamojoje byloje, kurioje davė T. D. kaltinančius parodymus padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, ir numanydamas galimus neteisėtus šio veiksmus prieš jį, pats savo iniciatyva būtų ieškojęs susitikimų su T. D. Bylą nagrinėjęs teismas nurodė, kad K. Ž. nuoseklius parodymus apie jo susitikimą su T. D., kurio metu jis buvo veikiamas siekiant pakeisti parodymus, K. Ž. paleidimo pataisos namų dieną patvirtino liudytojai E. S., M. S., o T. D. šį susitikimą pripažino tik nagrinėjant bylą teisme, išklausęs liudytojų parodymus. K. Ž. parodymai dėl kitų susitikimų su T. D., kurių metu buvo bandoma jį paveikti, kad jis pakeistų parodymus, buvo nuoseklūs, o T. D., liudytojo E. S., D. M. parodymai nėra patikimi, nes šie asmenys davė tikrovės neatitinkančius, kitiems byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius parodymus apie kitas bylos aplinkybes (T. D. neigė įvykusį susitikimą su K. Ž. šio paleidimo iš pataisos namų dieną ir prieš teismo posėdį susijusioje baudžiamojoje byloje; E. S. neigė pirmesnės pažinties su T. D. faktą, nors pasitiko K. Ž. prie pataisos namų ir vykdamas į Druskininkus paprašė vairuotojo sustoti prie (duomenys neskelbtini) stovinčio T. D.; D. M. tvirtino, kad dar 2018 m. birželio 4 d. matė, jog K. Ž. buvo sumuštas (su mėlyne), nors tai neigė liudytojas V. O.). Nuosprendyje nurodyta, kad K. Ž. parodymus apie tai, jog jis teismo posėdžio susijusioje baudžiamojoje byloje išvakarėse buvo nuvežtas į Kauną, į tą patį butą, kuriame nakvojo ir T. D., patvirtino liudytojų E. V., N. V., G. D. parodymai, 2019 m. vasario 13 d. tarnybinio pranešimo apie T. D., E. V., D. M., G. V. mobiliojo ryšio telefonų, naudotų 2018 m. vasario 19–20 d., ryšių duomenų analizė, apžiūros protokolas, kuriuo apžiūrėti UAB „Baltic Petroleum“ degalinės, esančios Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, Merkinės g. 37, vaizdo kamerų įrašų duomenys, asmens parodymo atpažinti, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu T. D. aplinkybę, kad K. Ž. teisiamojo posėdžio susijusioje baudžiamojoje byloje išvakarėse buvo atgabentas į butą, kuriame jis nakvojo, ikiteisminio tyrimo metu neigė ir pripažino ją tik nagrinėjant bylą teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo susijusioje baudžiamojoje byloje matyti, kad būtent po nakties, praleistos viename bute su T. D., K. Ž. pakeitė susijusioje baudžiamojoje byloje duotus T. D. kaltinančius parodymus į T. D. teisinančius parodymus. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas analizavo susijusioje baudžiamojoje byloje 2017 m. rugsėjo 21 d. teisiamajame posėdyje duotus K. Ž. parodymus: „Nėra skirtumo, ar šiandien nagrinėsite bylą, noriu šiandien duoti parodymus, daugiau nevažiuosiu, atsisakysiu etapo“, ir nustatė, kad K. Ž. neišreiškė ketinimo keisti parodymus dar prieš tai, kai jam buvo darytas poveikis. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie išskirtinės įrodomosios reikšmės K. Ž. parodymams suteikimą, jų prieštaravimą bylos aplinkybėms, neįvertintą byloje surinktų įrodymų visumą ir išvadų apie bylos aplinkybes grindimą prielaidomis, darant išvadas dėl T. D. kaltės padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

7.7. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-270-628/2020). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). Byloje priimtu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nepadarant įrodymų vertinimo klaidų, nustatyta, kas, kada, kur ir kaip siekė paveikti K. Ž., kad šis pakeistų parodymus susijusioje baudžiamojoje byloje. Apie K. Ž. galimybes susisiekti su E. S. dėl vykimo iš pataisos namų spręsta iš Marijampolės pataisos namų 2020 m. liepos 30 d. rašto Nr. 9/07-9219, todėl papildomai aiškintis esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti neturinčios aplinkybės, ar K. Ž. negalėjo susiekti su E. S. prieš patekdamas į karcerį, nėra teisinio pagrindo.

7.8. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, pripažindamas T. D. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas ne savavališkai darė išvadas apie bylos aplinkybes, o rėmėsi byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais, konkrečiai: nukentėjusiojo K. Ž., liudytojų S. V., E. L., specialisto L. U., V. O. parodymais, 2019 m. vasario 11 d. tarnybiniu pranešimu apie atliktą T. D., G. V., D. M. ir M. K. mobiliojo ryšio telefonų išklotinių laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 3 d. iki birželio 6 d. analize, 2020 m. rugsėjo 24 d. UAB „Bitė Lietuva“ rašto Nr. 5040-340 duomenimis, 2018 m. liepos 23 d. Druskininkų miesto vaizdo kamerų įrašais, daiktų apžiūros protokolu, 2018 m. birželio 23 d. specialisto išvada Nr. G 574/2018(06) ir kitais nuosprendyje nurodytais įrodymais. Paduotame kasaciniame skunde nenurodoma, kodėl šie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymams keliamų reikalavimų, o susipažinusi su bylos duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šie duomenys negalėtų būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, perrašydamas su smulkiais redakcinio pobūdžio pataisymais kitam kaltinamajam priimto nuosprendžio 21–36 punktus naujai priimtame nuosprendyje, sukėlė pagrįstų abejonių dėl savo nešališkumo.

8.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas asmens teisės į teisingą teismą principas. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti bešališkas ir nepriklausomas. Tai svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų visapusiškai, nuodugniai bei objektyviai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

8.2. Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų išklausoma, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr.47287/99, 80 punktas). Viena motyvuoto sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti.

8.3. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių, atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, 31 punktas). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovą, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, 31 punktas).

8.4. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013, 2K-7-22-699/2017).

8.5. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). Nagrinėjamoje byloje ginčijant teismų nešališkumą pateiktų kasacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018, 2K-181-648/2019 ir kt.).‏‏‎ ‏Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-181-648/2019). ‏‏‎Kita vertus, tai, kad bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, paprastai savaime tai nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022; EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

8.6. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad šioje byloje priimtas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendis yra priimti susijusiose baudžiamosiose bylose, kai pradėjus šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme dėl vieno iš kaltinamųjų ligos 2022 m. vasario 2 d. nutartimi bylos dalis dėl šio kaltinamojo buvo išskirta į savarankišką bylą. Iš to išplaukia, kad priimti nuosprendžiai grindžiami tais pačiais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, todėl logiška, kad nuosprendžiuose nurodytas įrodymų turinys iš dalies sutampa.

8.7. Iš nuosprendžių teksto palyginimo matyti, kad kasaciniame skunde nurodyta apimtimi nuosprendžių dalys įrodymų turinio atskleidimo prasme ir kai kuriais kitais aspektais yra itin panašios. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad tarp jų yra ir tam tikrų reikšmingų skirtumų. Visų pirma, dėl skirtingų kaltinamųjų priimtuose 2022 m. lapkričio 16 d. ir 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiuose akcentuojami įrodymai, kurie patvirtina būtent tų asmenų, dėl kurių byla nagrinėjama teisme, kaltumą (2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendyje įrodymai analizuojami siekiant išspręsti būtent T. D. kaltumo klausimą, o 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendyje – nuteistojo A. M.). Antra, nuosprendžiuose nurodomi įrodymai, kurie susiję tik su vienu iš kaltinamųjų (2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendyje kaip įrodymu remiamasi 2019 m. vasario 11 d. tarnybinio pranešimo duomenimis apie T. D. ryšius telefonu 2018 m. birželio 4–5 d., o tokie duomenys neminimi 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendyje sprendžiant dėl A. M. kaltumo). Trečia, 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendyje kitaip pasisakoma dėl nukentėjusiojo K. Ž. parodymų patikimumo vertinimo nei 2022 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje. Iš to darytina išvada, kad, priimdama sprendimą dėl T. D. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija analizavo byloje surinktus įrodymus ir savarankiškai priėmė sprendimą dėl T. D. kaltumo padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, dėl galimybės nagrinėti bylą nedalyvaujant nukentėjusiajam ir kitų klausimų buvo išklausoma tiek kaltinimo, tiek gynybos nuomonė, o prokurorei pateikus prašymą atlikti įrodymų tyrimą, kuriam pritarė ir T. D. gynėjas, šis prašymas tenkintas. Įrodymų tyrimo metu buvo apklaustas teismo medicinos specialistas L. U. – jam klausimų uždavė ir nuteistojo gynėjas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gynybos šalis visai teisėjų kolegijai ar kuriam nors vienam iš teisėjų nušalinimo nepareiškė, taigi gynybos šaliai dėl bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties, proceso vedimo tvarkos ar kitų aplinkybių abejonių dėl teismo nešališkumo nekilo. Esant tokioms aplinkybėms, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo surašyto 2022 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalys kasaciniame skunde nurodyta apimtimi yra panašios į 2022 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija ar kuris nors iš teisėjų buvo šališkas pagal subjektyvųjį ar objektyvųjį kriterijus.

Dėl išlaidų už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atlyginimo

8.8. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. APD-2023-14186, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 300,85 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo už nukentėjusiojo K. Ž. įgaliotosios atstovės advokatės I. Maldeikienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam K. Ž. nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

8.9. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

8.10. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti nuteistajam priimtą apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks prašymas yra tiesiogiai susijęs su nukentėjusiojo interesais, todėl nukentėjusysis turėjo teisę kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo įgaliotoji atstovė advokatė I. Maldeikienė, ji, atstovaudama nukentėjusiojo interesams, pateikė savo nuomonę dėl nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo T. D. gynėjo kasacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o prašoma priteisti patirtų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų suma neprieštarauja proporcingumo principui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas išieškotinas iš nuteistojo T. D.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. D. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo T. D. 300,85 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Teisėjai Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Artūras Ridikas