E. G. pagal BK 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-341/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00510-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam E. G.,

gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu E. G. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

E. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 25 d., apie 14.27 val., Vilniuje, Ateities g., vairuodamas UAB „SEB Lizingas“ priklausantį automobilį „Volvo FH“ (duomenys neskelbtini), važiuodamas P. Žadeikos g. link, Ateities–Fabijoniškių g. reguliuojamoje sankryžoje, degant leidžiamam šviesoforo signalui sukdamas į dešinę, t. y. iš Ateities į Fabijoniškių gatvę, nepraleido pėsčiųjų perėja iš dešinės į kairę jo važiavimo kryptimi judėjusio dviratininko A. G., jį automobiliu partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta A. G. sveikata. Taip E. G., vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 162 punkto, numatančio, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas, sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą, reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Motiejūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, kitiems įrodymams visai neteikdamas reikšmės, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, tik iš naujo vertinti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pirmenybę skyrė išteisintojo E. G. parodymams, kad sankryžoje sukdamas į dešinę dviratininko A. G. jis nematė, taip pat liudytojo K. J. parodymams, kad vairuotojas E. G. nepraleisdamas dviratininko, partrenkdamas ir sužalodamas jį, galėjo šio ir nematyti. Teismas nevertino kitų įrodymų byloje, iš jų ir dviratininko matomumo eksperimento rezultatų. E. G. neigimas mačius jo važiavimo krypties eismo juostą kertantį dviratininką paaiškintinas jo procesine padėtimi, siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. K. J. parodymai apie tai, kad vairuotojas E. G. dviratininko A. G. galėjo nematyti, yra tik šio liudytojo prielaida, kuria jis bandė pateisinti ar pagrįsti vairuotojo veiksmus. Pasak prokuroro, matomumo eksperimento išvados patvirtina, kad E. G. turėjo galimybę prie pėsčiųjų perėjos stovėjusį dviratininką pamatyti. Nors A. G. veiksmai, kai jis per Fabijoniškių gatvės važiuojamąją dalį judėjo apžergęs dviratį ir nemindamas pedalų, o pasispirdamas viena koja, galėtų būti vertinami kaip neatitinkantys KET 66 punkto reikalavimų, tačiau taip pat turėtų būti vertinama, ar šie formalūs dviratininko veiksmuose esantys KET 66 punkto pažeidimai techniniu požiūriu turėjo įtakos išteisintojo E. G. veiksmams, kuriais jis pažeidė KET 162 punkto reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme specialistas ir ekspertas atliko autotechninius tyrimus, kurių rezultatai patvirtino, jog toks dviratininko judėjimo būdas nelėmė eismo įvykio kilimo. Momentas, nulemiantis automobilio vairuotojo kaltės buvimą, yra tai, ar vairuotojas, turėdamas pareigą saugiai važiuoti per sankryžą, pastebėti ir praleisti eismo dalyvį, kertantį jo važiavimo krypties eismo juostą, turėjo galimybę pastebėti šį eismo dalyvį, o pastebėjęs laiku sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjU1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-655/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-655/2007">2K-655/2007</a>, 2K-158/2009, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-200/2010). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, priėmė BPK 326 straipsnio 4 dalyje numatytą sprendimą. BPK 326 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais. BPK 329 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje laikėsi minėtų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 326 straipsnio 4 dalyje numatyto sprendimo priėmimo BPK įtvirtintos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklės nesieja su būtinybe atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, iš naujo gali įvertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus ir padaryti priešingas išvadas.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliacinį E. G. skundą ir padaręs skirtingas nuo pirmosios instancijos teismo darytų išvadų, BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, padarė teisiškai pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo liudytojo K. J. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, jo parodymai byloje buvo vertinami kartu su išteisintojo E. G., nukentėjusiojo A. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino, kad 2013 m. birželio 7 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje dėl eismo įvykio priežastingumo yra nurodyta sąlyga dėl E. G. objektyvios galimybės matyti dviratininką grėsmės eismo saugumui kilimo metu: automobilio su priekaba vairuotojas E. G., iškilus grėsmei eismo saugumui (dviratininkui A. G. iš šaligatvio įvažiuojant į gatvės važiuojamąją dalį), laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį automobilio judėjimui sudarantį dviratininką pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu (t. y. dviratininkui A. G. iš šaligatvio įvažiuojant į gatvės važiuojamąją dalį); nė vieno matomumo eksperimento rezultatai nedavė kategoriškos išvados, kad E. G. grėsmės eismo saugumui kilimo metu turėjo objektyvią galimybę pamatyti dviratininką A. G., sustabdyti automobilį ir išvengti kilusių padarinių. Proceso metu daryti eksperimentai, priešingai, nei teigia kasatorius, buvo įvertinti kartu su ekspertizės akto išvadomis, kitais įrodymais byloje. Iš paties nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis matė stovintį sunkvežimį, užsidegus žaliam šviesoforo signalui pradėjo eiti, nors, bylos duomenimis, sunkvežimio vairuotojas, jam taip pat degant leidžiamam šviesoforo signalui, jau buvo pradėjęs posūkio manevrą. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus (nustatytas 1,92 prom. etilo alkoholio kiekis kraujyje), ne vesdamasis dviratį, o važiuodamas juo per važiuojamąją kelio dalį, sudarydamas kliūtį sankryžoje dešinėn sukančio automobilio judėjimui, pažeidė KET reikalavimus, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai 2013 m. birželio 7 d. ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas įvertino kaip tikėtinas, pažymėjo, kad apie E. G. matomumo galimybes pirmosios instancijos teismas darė tik prielaidas, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas kartu su kitais įrodymais įvertino ir specialisto M. Račkovskio parodymus. Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, įvertinus iš įvairių šaltinių gautus įrodymus kaip visumą, padarytos teisiškai pagrįstos išvados.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas. Klausimai, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Nesant pagrindo manyti, jog apeliacinio proceso metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, tokių klausimų sprendimas yra už bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda