M. P. pagal BK 300 str., 223 str., 369 str., 368 str., 376 str., 20 str.

Kasacinio skundo Nr. DOK-3959/2024

Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00002-2022-1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. P. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinio skundo dėl Panevėžio aplinkybės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 22 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio aplinkybės teismo 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 22 d. nutartį ir M. P. bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai M. P. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 223 straipsnio 1 dalį, kadangi nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir taip buvo esmingai pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK nuostatos. Teismai, vadovaujantis BK 20 straipsnio 5 dalimi, turėjo ne tik nustatyti, už kurį laikotarpį neišsaugoti juridinio asmens apskaitos dokumentai, tačiau ir kieno žinioje jie buvo. Nuo to priklauso, kuriam iš juridiniam asmeniui atstovavusiam subjektui kilo pareiga išsaugoti bendrovės dokumentus ir kuris laikomas šią pareigą pažeidusiu. Teismai netyrė kokius dokumentus M. P. perdavė naujajam vadovui, o pastarasis bankroto administratoriui. Nepašalinus abejonių, ar bankroto administratoriui buvo perduoti ir visi buhalterinės apskaitos dokumentai, ir ar visus šiuos dokumentus bankroto administratorius perdavė ikiteisminiam tyrimui, šių abejonių teismai negalėjo aiškinti M. P. nenaudai. Taip buvo pažeistas in dubio pro reo principas, o M. P. kaltė dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo paremta prielaida. Teismai nevertino M. P. teisinančių neginčijamų įrodymų bei faktinių aplinkybių. Byloje nebuvo įrodyti ir kilę nusikalstamos veikos pavojingi padariniai. Teismai M. P. netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis - nusikalstamos veikos dalykas (nenustatytas dokumento netikrumas). Šioje byloje esminė problema lėmusi klaidingas teismų išvadas dėl paskolos sutarties pripažinimo netikru dokumentu kilo dėl to, kad teismai paskolos sutartį vertino siauruoju požiūriu vien tik kaip dokumentą baudžiamosios teisės aspektu, nepaisydami to, jog sutartis yra ne tik rašytinis dokumentas, tačiau kartu reiškia ir susitarimą sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, todėl turėjo būti vertinami ne tik sutarties forma, tačiau ir tikrieji šalių ketinimai, kurių siekė sudarydamos paskolos sutartį. Tačiau tokio teisinio vertinimo teismai neatliko. Nors M. P. ir T. P. R. laikėsi nuoseklių parodymų, kad paskolos sutartimi buvo įforminti ne nauji paskoliniai santykiai, o suderintos ankstesnės skolos naujajam ir galutiniam kreditoriui, tačiau teismai ignoravo jų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat ir gynybos teisinius argumentus dėl tikrojo susitarimo turinio. M. P. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesant M. P. kaltės (tyčios) negali būti konstatuotas ir jo veikimas bendrai su T. P. R.. Teismai, pripažindami M. P. padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nevertino veikos pavojingumo bei neatskleidė veikos kvalifikavimui reikšmingo veikos subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio - kaltės turinio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nei nusikalstamos veikos motyvai, nei tikslai taip pat nebuvo tirti, o subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis - kaltė nebuvo atskleistas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kaltės įrodytumo, sprendė, kad paskolos sutartis buvo reikalinga tam, kad būtų pagrindas atlikti neteisminį bankrotą bei galutinio tikslo - išsaugoti nelegalius statinius pasiekimui. Tokie argumentai praplėtė kaltinimo ribas ir taip esmingai pažeidė teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Panevėžio apygardos teismas peržengė apeliacinio proceso ribas ir pablogino kaltinamųjų padėtį. Nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje M. P. nebuvo inkriminuotas BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos motyvas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimą subjektyviosios pusės požymio aspektu, t. y. M. P. inkriminavo naują požymį - nusikalstamos veikos padarymo motyvą, kurį vertino spręsdamas kito subjektyviojo požymio - kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 305 straipsnio 1, 2 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai pripažintini esminiais, nes suvaržė M. P. teisę į teisingą bylos procesą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo M. P. gynėjas kritikuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nesutinka su jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis, kuriomis remiantis padarytos išvados, kad M. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Tačiau tokie teiginiai, kuriais tik nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikiant subjektyvų bylos įrodymų vertinimą, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje atsakė į esminius nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentus (dėl įrodymų vertinimo, dėl M. P. padarytų veikų kvalifikavimo). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-118-746/2016, 2K-226-1073/2019).???

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo M. P. gynėjas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1, 2 dalių, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių ir kitų nuostatų pažeidimus nurodo formaliai, siekdamas, kad kasacinės instancijos teismas dar kartą tikrintų nuteistojo gynybos argumentus, vertindamas bylos įrodymus kaip trečioji instancija. Kaip jau minėta, tokie skundo teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Kasacinio skundo teiginiai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo bei kaltinimo keitimo yra nurodomi deklaratyviai, grindžiant juos savu byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo interpretavimu bei apsiribojant kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos citavimu, nepateikiant aiškių, konkrečių su šia baudžiamąja byla susijusių teisinių argumentų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo M. P. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis