Baudžiamoji byla Nr. 2K- 265/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.4.
2007 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant J. Morkytei,
dalyvaujant prokurorui G. Danieliui,
nuteistajam E. K. ir jo gynėjui advokatui V. Bučiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo :
E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms.
Nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas ir G. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiasis komisaras, siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei viršijo įgaliojimus, dėl to valstybė patyrė didelės žalos: t.y. jis tyčia, naudodamasis savo pareigų viršenybe jam pavaldžių Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariato (toliau VPK) pareigūnų bei Vilniaus m. Areštinės ir konvojavimo tarnybos komisaro G. B. atžvilgiu, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas nesamdyti darbininkų, nenaudoti asmeninio transporto ir nepirkti kuro, nurodė G. B. sudaryti sąlygas areštinėje laikytus administracinį areštą atlikinėjusius asmenis neteisėtai panaudoti įvairiems darbams jo privačiose valdose Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini.
G. B. ir E. K. piktnaudžiaujant tarnyba, laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2002 m. spalio 6 d., Vilniuje, Kosciuškos g. 1 esančioje Areštinėje administraciniu areštu areštuoti asmenys tarnybiniu Vilniaus Areštinės bei Vilniaus m. VPK transportu, nemokant už kurą, vairuojant vyresniajam postiniam T. R. arba S. K., bei asmeniniu E. K. sūnaus A. K. transportu buvo vežiojami dirbti į Vilniaus rajone duomenys neskelbtini esančias E. K. privačias valdas ir ten neatlygintinai dirbo įvairius žemės, miško, aplinkos tvarkymo ir statybos darbus. Tokiems darbams buvo nuvežami ir vakarais vėl į areštinę parvežami šie areštuotieji asmenys: V. K., V. F., A. D., L. U., K. M., G. B., V. P., S. V., A. D., V. P., P. A., R. B., G. L., V. R., R. R., J. R., S. K., O. S., M. B., I. L., V. K., R. A., G. G. bei kiti nenustatyti areštuotieji, o taip pat Areštinės Ūkio poskyrio darbuotojas A. M. ir Areštinės ūkvedys J. O.
Tokiais veiksmais E. K. ir G. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1, 4, 5, 6 punktus, numatančius valstybės tarnautojo prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, taip pat jie pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1, 3, 4 punktus, numatančius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, jie pažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnyje nustatyta policijos pareigūno priesaiką, E. K., be to, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-27 patvirtintas Vilniaus m. VPK vyriausiojo komisaro pareigybės aprašymų nuostatas, kad vyriausiasis komisaras organizuoja, kontroliuoja ir atsako už Vilniaus m. policijos padaliniams iškeltų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą, be to, organizuoja ir atsako už racionalų piniginių lėšų panaudojimą. Šiais pažeidimais G. B. ir E. K. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Nuteistasis E. K. kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti, baudžiamąją bylą jam nutraukti. Skunde nurodo, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymio – neteisėtos veikos ir subjektyviosios pusės požymio – tyčios padaryti inkriminuotus veiksmus. Kasatorius mano, kad jo veiksmai galėjo būti įvertinti nebent kaip drausminis nusižengimas, nes jis žinojo, kad areštuotuosius asmenis Vilniaus m. Areštinės vadovai panaudodavo įvairiems darbams, nors nebuvo nustatyta jų panaudojimo fiziniams darbams tvarka, ir to neuždraudė. Iš Vidaus reikalų ministerijos, o taip pat Policijos departamento buvo nuolat gaunami nurodymai panaudoti asmenis, nubaustuosius administracine tvarka ir laikomus areštinėse, atliekant įvairių policijos įstaigų ir joms priklausančių patalpų remontą, palaikant švarą, tvarkant aplinką, ruošiant malkas žiemai ir pan. Tai buvo siejama su vis mažėjančiu ir visiškai nepakankamu finansavimu, todėl areštinių vadovai buvo priversti naudotis areštuotųjų darbu ir nors tokiu būdu kompensuoti areštinių finansinį nepriteklių. Toks areštuotųjų naudojimas darbui buvo ir yra visose šalies areštinėse, be to, jų vadovai už rodomą iniciatyvą savo jėgomis remontuojant patalpas, apsirūpinant kuru ir panašiai buvo skatinami ir vertinami teigiamai. Kadangi kasatorius neuždraudė Vilniaus m. Areštinės vadovams naudoti areštuotuosius asmenis įvairiems fiziniams darbams atlikti, jis turėjo būti nubaustas drausmine tvarka. Tačiau nei nuosprendžiu, nei nutartimi nebuvo nustatyta, kad kasatorius žinojo ar bent galėjo žinoti, jog areštuotieji asmenys panaudojami darbams duomenys neskelbtini esančiose jo sūnaus valdose, bei, kad leido toliau taip elgtis. Apie tai kasatorius tvirtina nežinojęs. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kieno iniciatyva areštuotieji asmenys buvo pradėti naudoti darbams kasatoriaus sūnaus valdose. Todėl baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai.
Taip pat kasatorius įsitikinęs, jog buvo padarytas ir esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes pažeista kasatoriaus teisė į gynybą. Liudytojas R. R. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jo parodymais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nors apie apklausą kasatoriui pranešta nebuvo, taigi jam nežinoma, ir tokiu būdu pažeista jo teisė užduoti liudytojui klausimus, susipažinti su jo apklausos protokolu bei savalaikiai pateikti dėl jo pastabas. Nors apie tai kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl liudytojo T. R. duotų parodymų, aiškindamas, jog T. R. buvo apklaustas mėnesį prieš įtarimo kasatoriui pateikimą, todėl dalyvauti apklausoje nei kasatorius, nei jo gynėjas negalėjo. Dėl skunde išdėstytų argumentų dėl R. R. apklausos teismas nepasisakė nieko, pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė.
Skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo teiginių ir argumentų dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis E. K. nežinojo, kad areštuotieji yra naudojami įvairiems darbams duomenys neskelbtini, nes ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta, kieno iniciatyva buvo panaudoti areštuotieji darbams nuteistojo sūnaus valdomoje teritorijoje. Šis teiginys liečia konkrečių faktų nustatymą. Tokios aplinkybės yra bylų nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pagrindas. Kasaciniame procese bylos aplinkybės nenustatomos ir netiriamos, kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu ir dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė įrodymus ir nurodė argumentus, kuriais remdamiesi pripažino, jog areštuotieji buvo naudojami darbams duomenys neskelbtini nuteistajam ir jo šeimos nariams priklausančioje valdoje. Įrodyta, jog tai buvo daroma E. K. nurodymu. Dėl anksčiau minėtų argumentų kolegija įrodymų dėl šių aplinkybių neanalizuoja ir nevertina.
Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog, ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją R. R., buvo pažeistas BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas, nes liudytojo apklausa buvo atliekama 2005 m. liepos 5 d., o E. K. įtarimas baudžiamojoje byloje pareikštas 2005 m. liepos 27 d., todėl nebuvo procesinio pagrindo informuoti jį apie R. R. apklausą. Teismas pagrįstai rėmėsi šias apklausos duomenimis nuosprendyje. Šį argumentą dėl R. R. ir T. R. apklausų teisėtumo nurodė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, minėta apklausa nėra vienintelis įrodymas, patvirtinantis R. R. darbą duomenys neskelbtini. Tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir atliekant parodymų patikrinimo vietoje. Be to, tokias pačias aplinkybes apie darbą nešiojant malkas ir kraunant jas į kūgius E. K. priklausančioje sodyboje paliudijo V. R., dirbęs tuo pačiu metu kaip ir R. R.
Dėl neteisėtos veikos, tyčios bei tikslo padarant inkriminuojamus veiksmus
BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Būtent kaltės forma iš esmės skiria piktnaudžiavimą nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo). BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra tikslas. Siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos ne tik sau, bet ir savo šeimos nariams, giminėms ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar panašiais ryšiais. Vienu iš dviejų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojančių požymių yra siekimas kitokios asmeninės naudos. Tai teismų praktikoje suprantama kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.).
Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys -- subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių nustatomi tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas juos padarant, todėl apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir iš kaltininko elgesio. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismų išvada, jog E. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, paremta bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais. Nuteistojo teiginys, jog visose areštinėse nubaustieji buvo panaudojami įvairiems fiziniams darbams, tvarkant aplinką, atliekant įvairių policijos įstaigų ir joms priklausančių patalpų remontą, nors ir nebuvo nustatyta tokių asmenų panaudojimo fiziniams darbams tvarka, nekeičia E. K. padarytos veikos vertinimo. Tai, kad tokia tvarka buvo toleruojama, kaip teisingai pažymėta kasaciniame skunde, galėtų sudaryti pagrindą traukti atsakingus darbuotojus drausminėn atsakomybėn. Tačiau pagal baudžiamojoje byloje nustatytus faktus areštuotųjų darbas buvo naudojamas asmeniniams E. K. ar jo šeimos narių tikslams, kartu naudojant tarnybinį transportą, policijos darbuotojus atitraukiant nuo tiesioginio darbo ir įpareigojant juos vežioti areštuotuosius į E. K. ir jo šeimai priklausančius objektus, todėl tokios aplinkybės sudaro kitą vertinamąjį pagrindą.
Dėl drausminės ir baudžiamosios atsakomybės santykio valstybės tarnybos srityje bei dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį
Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, veiklos skaidrumo, viešųjų ir privačių interesų derinimo principais. Šių principų laikymasis valstybės tarnyboje realiai garantuoja žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų apsaugą, teisėtumą visuomenės bei valstybės gyvenime, ekonominę gerovę. Todėl labai svarbi funkcija yra pačios valstybės tarnybos apsauga teisinėmis, tarp jų ir baudžiamosiomis priemonėmis nuo kėsinimosi į valstybės tarnybos normalią veiklą. Valstybės tarnybos darbuotojai yra atsakingi už tam tikrų valstybės įstaigų, institucijų funkcijų vykdymą, arba turi teises bei pareigas teikti žmonėms atitinkamas viešąsias paslaugas, tačiau nevykdydami arba netinkamai, nesąžiningai vykdydami savo pareigas ar pasinaudodami tarnybine padėtimi dėl savo interesų, dezorganizuoja, griauna valstybės tarnybos darbą įvairiose srityse, tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidžiamos žmonių teisės bei laisvės. Kėsinimasis į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko užimamų pareigų svarbos. Europos žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (pvz., 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Lauko prieš Slovakiją, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją ir kt.) nurodė kriterijus, pagal kuriuos teisės pažeidimas kvalifikuojamas kaip baudžiamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme: 1) teisės pažeidimą apibrėžiantis tekstas valstybės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei; 2) teisės pažeidimo pobūdis; 3) bausmės, kuri grėsė asmeniui, pobūdis ir griežtumo laipsnis. Šie kriterijai nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose, kuriose kilo santykio tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės (kaip viena kitai artimų teisinės atsakomybės rūšių) klausimas. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo (BK 228 straipsnio 1 dalis); 2) padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos (BK 228 straipsnio 2 dalis). Taigi drausminis nusižengimas nuo nusikaltimo šiuo atveju atribojamas pagal nusikalstamus padarinius. Šiuo atveju piktnaudžiavimas tarnyba padarytas aukštas pareigas teisėsaugos srityje užimančio pareigūno, pažeidžiant LR Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1,4,5,6 punktus, numatančius valstybės tarnautojo prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, taip pat pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1,3,4 punktai, numatantys valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, pažeista Policijos įstatymo 26 straipsnyje numatyta policijos pareigūno priesaika, pažeistos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. spalio 11d. įsakymu Nr. V-27 patvirtintos Vilniaus m. VPK vyriausiojo policijos komisaro pareigybės aprašymų nuostatos, kad vyriausiasis komisaras organizuoja, kontroliuoja ir atsako už Vilniaus m. policijos padaliniams iškeltų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą. Atsižvelgiant į valstybės tarnautojo užimamų pareigų svarbą, pažeidimų pobūdį, skaičių teismai pagrįstai konstatavo, jog E. K. pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdamas savivalės, įstatymų nepaisymo nebaudžiamumo sistemą dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams, be to minėtais neteisėtais veiksmais buvo siekiama asmeninės naudos. Todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
