Civilinė byla Nr. 3K-3-426/2016
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-15319-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.1.4; 2.6.3.4; 2.6.4.4.2; 2.6.5.2.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui S. P., išvadą byloje teikianti institucija – savivaldybės institucijai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos taisykles tėvų pareigų ir išlaikymo bylose, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo: 1) nustatyti, kad atsakovas yra vaiko A. B. tėvas; 2) priteisti iš atsakovo po 400 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio vaiko išlaikymui; 3) priteisti iš atsakovo 14 400 Eur vaiko išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius; 4) nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas nuo 2007 m. spalio mėn. užmezgė artimus tarpusavio santykius ir periodiškai vedė bendrą ūkį. 2011 m. liepos 20 d. ieškovei gimė duktė A. B. Tiek prieš A. B. gimimą, tiek vėliau atsakovas neigė esąs mergaitės tėvas, nesirūpino nei ieškove, nei savo dukterimi, oficialiai nepripažino tėvystės ir išlaikymo vaikui neteikė. Iki šiol vaiko priežiūra, auklėjimu ir išlaikymu rūpinasi ieškovė. Ieškovė siekia nustatyti, kad atsakovas yra A. B. tėvas. Nors atsakovas iki šiol į savo socialinę paskyrą „Facebook“ įkelia savo ir dukters nuotraukas, taip neoficialiai savo draugams bei pažįstamiems pripažindamas, kad jis yra vaiko tėvas, tačiau iš tikrųjų visos dukters išlaikymo ir kitos pareigos tenka tik ieškovei. Atsakovas ne tik oficialiai nepripažįsta, kad A. B. yra jo duktė, bet ir neteisėtai perleido vaiko išlaikymo prievolę vykdyti ieškovei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė, kad atsakovas S. P. yra A. B., gimusios 2011 m. liepos 20 d., biologinis tėvas; įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti A. B., gimusios 2011 m. liepos 20 d., gimimo liudijimo įrašą apie tėvą, įrašyti: „tėvas – S. P., a. k. duomenys neskelbtini“; kitą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
Teismas nustatė, kad ieškovė, atsakovas ir šalių vaikas, kuris gimęs Airijoje, nuolat gyvena Airijoje, įrodymų, kad ieškovė su dukterimi grįžta gyventi į Lietuvą, byloje nėra, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 785, 789 straipsniais, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo ieškinio dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo paliko nenagrinėtą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė tėvystei nustatyti bei pateiktas ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad atsakovas yra vaiko tėvas; byla nagrinėjama nuo 2014 m. gruodžio 22 d., t. y. daugiau kaip metus laiko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, reikalaujančiu sprendžiant šeimos klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, tenkino vieną iš ieškovės materialiųjų reikalavimų ir nustatė, kad atsakovas S. P. yra vaiko A. B. tėvas (CK 3.146–3.148 straipsniai, CPK 387–392 straipsniai).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 3 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad kiekvienam iš ieškinio reikalavimų jurisdikcija turi būti nustatyta atskirai. Šioje byloje ieškovė pateikė reikalavimą dėl vaiko išlaikymo ir jo gyvenamosios vietos nustatymo. Pagal Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas. Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka apima buvimo tam tikroje vietoje realumą, tikroviškumą, todėl vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines byloje susiklosčiusias aplinkybes, kad ieškovė, atsakovas ir šalių vaikas, kuris gimęs Airijoje, nuolat gyvena Airijoje. Aplinkybės, kad nepilnametė duktė nelanko nei mokyklos, nei vaikų darželio Airijoje, ją prižiūri lietuvė auklė, todėl vaikas neturi jokių socialinių ryšių su šia šalimi, nepaneigia fakto, jog mažametė duktė gyvena Airijoje, gauna šioje šalyje teikiamą valstybės paramą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai tinkamai neįvertino nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijaus. Nustatant fizinio asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, neužtenka atsakyti į klausimą, kur (kurioje valstybėje) asmuo šiuo metu gyvena, juolab kad asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai pripažino, kad vien fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje nepakanka vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti, labai svarbus veiksnys yra ketinimas įsikurti, tačiau šių reikšmingų aplinkybių teismai tinkamai nenustatė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik objektyviuosius ieškovės bei jos dukters nuolatinės gyvenamosios vietos požymius – faktinę esamą gyvenamąją vietą bei darbovietę – ir visiškai neatsižvelgė į minėtus subjektyviuosius veiksnius: ieškovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, nėra deklaravusi savo išvykimo į Airiją ir tiek ji, tiek duktė turi Lietuvos pilietybę, nuolatos grįžta į Lietuvą. Ieškovės išvykimas į Airiją buvo nulemtas tik ekonominių priežasčių – ieškovė siekė sukurti finansinę gerovę sau ir savo dukteriai, tačiau niekuomet neturėjo tikslų pasilikti gyventi užsienyje. Jei ieškovė nebūtų išvykusi į užsienio valstybę arba būtų grįžusi į Lietuvą anksčiau, dėl nesąžiningo ir neteisėto atsakovo elgesio nebūtų galėjusi viena pati išlaikyti savo dukterį. Nors ieškovė kartu su nepilnamečiu vaiku šiuo metu būna Airijoje, o ne Lietuvoje, tai yra nulemta būtinybės garantuoti vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą ir nereiškia, kad ieškovės interesų centras yra užsienio valstybėje. Taip pat vaikas dar nelanko mokyklos, o vienintelis asmuo, su kuriuo vaiką sieja socialiniai ryšiai Airijoje, yra jos motina. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas faktinio gyvenimo užsienio valstybėje, turėjo pripažinti, kad ieškovės ir nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta vis dėlto yra Lietuvoje, kadangi būtent su Lietuva ieškovę ir jos dukterį sieja glaudesni asmeniniai bei socialiniai ryšiai ir ateities planai. Teismas turėjo konstatuoti, kad byla teisminga Klaipėdos miesto apylinkės teismui, ir spręsdamas ginčą taikyti Lietuvos Respublikos teisę.
Sprendžiant klausimą, ar byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teisme, turėjo būti vadovaujamasi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatomis (toliau – reglamentas „Briuselis I“). Šio reglamento 5 straipsnio 2 punktas nustato, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Teismas turėjo vadovautis pirmiausia geriausiais nepilnamečio vaiko interesais, o ne vertinti vien tai, kur nepilnametis vaikas gyveno bylos nagrinėjimo metu. Remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas) 3 straipsnio c punktu, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Teismas, išsprendęs reikalavimą dėl asmens statuso (tėvystės nustatymo), turėjo spręsti ir dėl reikalavimų, susijusių su išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimu.
Klaipėdos miesto apylinkės teismui išsprendus tik vieną ieškinio reikalavimą, o kitą ieškinio dalį palikus nenagrinėtą dėl to, kad, teismo vertinimu, ieškinys nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, buvo pažeisti ieškovės ir mažamečio vaiko teisėti lūkesčiai, teisė į teisingą teismą (teisė į teisminę gynybą), prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principas. Pirmosios instancijos teismas turėjo tiek pareigą, tiek galimybę nustatyti, ar jis kompetentingas nagrinėti ginčą pagal ieškovės pareikštą ieškinį. Ieškovė neklaidino teismo dėl savo ir savo mažametės dukters faktinės gyvenamosios vietos – kartu su ieškiniu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ieškovė nuomojasi butą bei dirba Airijoje. Jau ieškinio priėmimo metu teismas galėjo įvertinti, ar ieškinys nagrinėtinas Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir ar apskritai nagrinėtinas Lietuvos teismuose. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė bei pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės, o šalims, įskaitant ir atsakovą, buvo tinkamai atstovaujama, teismas privalėjo priimti ir galutinį sprendimą dėl visų ieškinio reikalavimų, o ne tik išspręsti vieną iš ieškinio reikalavimų, o kitus palikti nenagrinėtinais.
Apeliacinės instancijos teismas iš kasatorės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo naudai už jam advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teisme, atsakovo atstovas, advokato padėjėjas, neturėjo teisės atstovauti atsakovui apeliacinės instancijos teisme, todėl ir jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negalėjo būti priteistas iš kasatorės.
Atsakovo atsiliepimas į kasacinį skundą pateiktas praleidus terminą, todėl jį atsisakyta priimti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šeimos bylų su užsienio elementu teismingumo
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Teismingumas šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.
Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje. (toliau – Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos teismingumo taisyklės.
Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta.
Pritrūkęs duomenų savo teismingumui pagrįsti visiems ar daliai ieškiniu pareikštų reikalavimų, teismas priima nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), kiek galima aiškiau suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl teismingumo nagrinėti atitinkamą byloje keliamą reikalavimą.
Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Tais atvejais, kai visi ar dalis pareikštų reikalavimų neteismingi Lietuvos teismui pagal atitinkamuose ES reglamentuose nustatytus teismingumo kriterijus, teismas privalo ne tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir nustatyti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis, Išlaikymo reglamento 10 straipsnis). Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet, jei atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, ir tai, ar kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją tą reikalavimą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nenustato, kad kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis gali savo jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį taikydamas lex fori (savo teisę) arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis (būtinosios jurisdikcijos) taisyklę.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Byloje nėra ginčo dėl tarptautinio elemento buvimo – t. y. ginčo sąsajos su kita ES valstybe (Airijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal skirtinguose teisės aktuose nustatytas taisykles:
atsižvelgiant į tai, kad reikalavimų dėl tėvystės nustatymo teismingumo nereglamentuoja nei ES teisė (reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 3 dalies a punktas), nei 1996 m. Hagos konvencija (4 straipsnis), o tarp Lietuvos Respublikos ir Airijos Respublikos nėra atitinkamus klausimus reglamentuojančios dvišalės sutarties, dėl šio reikalavimo teismingumo nagrinėjamoje byloje spręstina remiantis CPK įtvirtintomis nacionalinės teisės aktuose nurodytomis tarptautinio civilinio proceso normomis;
dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis;
dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčo šalių ir vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, aiškinimo ir taikymo
Tiek CPK 785 straipsnio, tiek taikytinų reglamento „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamento prasme pagrindiniu kriterijumi sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo yra ginčo šalių ir (arba) vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta:
reikalavimui dėl tėvystės nustatymo taikytino CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;
reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo taikytino „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje;
reikalavimui dėl vaiko išlaikymo taikytino Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
Atkreiptinas dėmesys, kad, taikant CPK 785 straipsnio 1 dalį, joje įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka aiškintina pagal CK 2.12 straipsnį. Tuo tarpu taikant reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą juose įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos ir įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos tiek ieškovės, tiek vaiko atžvilgiu aiškintinos autonomiškai, nesiejant jų su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė, atsakovas ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kasatorė ir atsakovas nėra susituokę. Taip pat byloje nėra ginčo, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Airijoje. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl byloje pareikštų reikalavimų teismingumo, kasatorės nuolatinė gyvenamoji vieta ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, nes:
nustačius, kad kasatorės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl tėvystės nustatymo būtų teismingas Lietuvos teismui (CPK 785 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taip pat būtų teismingas Lietuvos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktas);
nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų teismingas Lietuvos teismui (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Tokiu atveju reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taip pat būtų teismingas Lietuvos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas). Tuo tarpu nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų teismingas Airijos teismui („Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis), nebent byloje būtų nustatytos papildomos jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ar 12 straipsnį;
nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo būtų teismingas Lietuvos teismui, tuo tarpu nustačius, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, minėtas reikalavimas būtų teismingas Airijos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas).
Sprendžiant reikalavimo dėl tėvystės nustatymo teismingumo klausimą, svarbus yra nacionalinės teisės reguliavimas. Remiantis CK 2.12 straipsnio 2 dalimi fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360-378/2015">3K-3-360-378/2015</a>).
Asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360-378/2015">3K-3-360-378/2015</a>). Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos Respublikoje nėra pakankamas gyvenamajai vietai konstatuoti. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.
Sprendžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo teismingumo klausimą, svarbus yra ES teisės reguliavimas. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje nurodytus principus:
būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas). Vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė;
sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU,, 51 punktas);
kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja nesant esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo ESTT praktikoje. Nesant ESTT praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente naudojamą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ naudojama nuolatinės gyvenamosios vietos samprata; juolab kad nors lietuviškuose reglamentų tekstuose šios sąvokos skiriasi, tokio skirtumo nėra anglų („habitually resident“), prancūzų („réside habituellement“), vokiečių („gewöhnlichen Aufenthalt“) ir kitomis kalbomis paskelbtuose minėtų reglamentų tekstuose.
Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai nustatė, kad jos ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, o ne Lietuvoje, nes neįvertino aplinkybių, jog kasatorė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, nėra deklaravusi savo išvykimo į Airiją ir tiek ji, tiek vaikas turi Lietuvos pilietybę, nuolatos grįžta į Lietuvą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodytos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą CK 2.12 straipsnio ir reglamento „Briuselis II bis“ kontekste bei įprastinę gyvenamąją vietą Išlaikymo reglamento kontekste, todėl, vertinant aptariamo kasatorės argumento pagrįstumą, būtina nustatyti:
ar bylą nagrinėję teismai kasatorės nurodytų aplinkybių iš tikrųjų neįvertino spręsdami dėl kasatorės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos;
jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas – ar šios aplinkybės, kai jos būtų įvertintos, nagrinėjamoje byloje galėtų sudaryti pagrindą klausimą dėl kasatorės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos spręsti kitaip.
Vertindama skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pirmuoju aspektu, teisėjų kolegija nustatė:
apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovės nuolatinės gyvenamosios vietos grindžiama šiomis teismo nustatytomis ir įvertintomis aplinkybėmis: ieškovė nuomojasi būstą Airijoje, už jį moka 400 svarų per mėnesį, moka visus komunalinius mokesčius, susijusius su šio būsto išlaikymu; ieškovė turi nuolatinį darbą Airijoje nuo 2010 metų; nors ieškovė pateikė 2015 m. rugsėjo 1 d. sudarytą gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį su J. A., gyvenančia Telšiuose, duomenys neskelbtini, dėl buto duomenys neskelbtini panaudos, tačiau bute negyveno ir jokių komunalinių mokesčių nemokėjo; ieškovė nuolat tenkina savo kasdienius, įprastus poreikius Airijoje, bet ne Lietuvoje; ieškovė iš socialinės apsaugos skyriaus, veikiančio Airijoje, gauna kiekvieną savaitę 187,80 Eur socialinę išmoką, skiriamą šeimoje esant tik vienam iš tėvų, bei 98 Eur išmoką kiekvieną savaitę, skiriamą mažas pajamas gaunančioms šeimoms; ieškovė iš socialinės apsaugos skyriaus, veikiančio Airijoje, gauna kiekvieną mėnesį 140 Eur vaiko pašalpą;
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, papildomai vertino šias aplinkybes: vaikas gyvena kartu su ieškove Airijoje; vaikas nelanko nei mokyklos, nei vaikų darželio Airijoje, vaiką prižiūri lietuvė auklė; vaikas 2012 metais kartą lankėsi gydymosi įstaigoje Lietuvoje;
apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodant teismo nustatytas aplinkybes (CPK 331 straipsnio 4 dalies 1 punktas), aplinkybė dėl kasatorės ir vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo nenurodyta. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos deklaravimo tam tikroje vietoje faktas nenulemia vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos;
apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje aplinkybė, kad ginčo šalys ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nenurodyta. Kita vertus, dėl šios aplinkybės byloje nebuvo ginčo, ją nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje pateiktus duomenis;
aplinkybės dėl ieškovės Lietuvoje turimo nekilnojamojo turto (žemės sklypo) ir grįžimo į Lietuvą nenurodytos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje, nors nutarties aprašomojoje dalyje šios aplinkybės minimos.
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo pareiga įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti nurodytos ir įvertintos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl kasatorės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nenurodė ir neįvertino trijų iš keturių kasatorės nurodomų aplinkybių (kasatorės ir vaiko pilietybės, Lietuvoje turimo nekilnojamojo turto ir nuolatinio grįžimo į Lietuvą).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dėl visų trijų pirmiau nurodytų aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra ginčo. Tai sudaro pagrindą vertinti kasatorės argumentą antruoju aspektu – t. y. ar šios aplinkybės, jas įvertinus, galėtų sudaryti pagrindą klausimą dėl kasatorės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos spręsti kitaip.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, įvertino daugumą šios nutarties 22–24 punktuose nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių visuma nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Airijoje. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo tinkamai neįvertintos aplinkybės – nagrinėjamu atveju, nors ir būdamos teisiškai reikšmingos, negalėtų sudaryti pakankamo pagrindo ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą spręsti kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš kasatorės nurodytų aplinkybių – kad ji „nuolatos grįžta į Lietuvą“, kasatorei neįrodžius tokio grįžimo dažnumo ir apsistojimo Lietuvoje laikotarpio, vertintina kaip patvirtinanti teismų išvadą dėl kasatorės nuolatinės gyvenamosios vietos Airijoje.
Pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra toks proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja proceso teisės normų pažeidimą, kuris pagal savo pobūdį šiame procese neturėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasatorė skunde taip pat teigia, kad svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jos nuolatinės gyvenamosios vietos yra jos ketinimas įsikurti Lietuvoje, tačiau šios reikšmingos aplinkybės teismai nenustatė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens ketinimas įsikurti konkrečioje valstybėje yra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl to asmens nuolatinės gyvenamosios vietos. Kita vertus, šią aplinkybę turi įrodyti asmuo, kuris ja remiasi (CPK 12 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė nenurodė konkrečių civilinio proceso normų pažeidimų, galėjusių nulemti tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė aptariamos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismingumą reikalavimams dėl tėvystės nustatymo, aiškinimo ir taikymo
Kasatorė, remdamasi Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, pagal kurį jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs reikalavimą dėl asmens statuso (tėvystės nustatymo), turėjo spręsti ir dėl reikalavimų, susijusių su išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimu.
Atsižvelgdama į tai, kad ieškinyje reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo buvo keliamas kartu su reikalavimu dėl asmenų statuso (tėvystės nustatymo), siekdama įvertinti nagrinėjamo kasatorės argumento pagrįstumą, teisėjų kolegija turi, be kita ko, įvertinti, ar pagal teismo valstybės (Lietuvos) teisę pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusią bylą (reikalavimą dėl tėvystės nustatymo).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad atsakovas S. P. yra A. B., gimusios 2011 m. liepos 20 d., tėvas, nebuvo skundžiama apeliaciniu skundu ir yra įsiteisėjusi. Todėl klausimas, ar nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagal teismo valstybės (Lietuvos) teisę turėjo jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusią bylą (reikalavimą dėl tėvystės nustatymo), nagrinėtinas tik ta apimtimi, kuria būtina teisiškai įvertinti šios nutarties 9.2 punkte nurodyto kasatorės argumento pagrįstumą, ir tai nėra kasacinio skundo ribų peržengimas.
Minėta, kad dėl reikalavimo nustatyti tėvystę teismingumo nagrinėjamoje byloje spręstina vadovaujantis nacionalinėje teisėje nustatytomis taisyklėmis, konkrečiai – CPK 785 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nors ieškovė, atsakovas ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Kasacinio skundo argumentai dėl šios teismų sprendimų dalies pripažinti teisiškai nepagrįstais.
Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad, nenustačius nė vienos iš šalių nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje, remiantis CPK 785 straipsnio 1 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl tėvystės nustatymo nebuvo teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti jį priimti nagrinėti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o aplinkybėms dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos paaiškėjus jau po bylos iškėlimo, – palikti reikalavimą nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pažeisdamas Lietuvos teisėje įtvirtintą teismingumo taisyklę.
Kita vertus, aptariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama apeliaciniu skundu, todėl yra įsiteisėjusi. Ji nesudaro kasacinio ginčo dalyko nagrinėjamoje byloje (CPK 341 straipsnis).
Tėvystės reikšmė vaikui yra išskirtinė, ji susijusi su vaiko teisiniu statusu, jo identiškumu, teise į šeimos ryšius ir pan. Todėl net ir nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė aptariamą reikalavimą pažeisdamas teismo valstybės (Lietuvos Respublikos) teisės normose įtvirtintas teismingumo taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu aspektu nėra pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnis), kad būtų ištaisytas nurodytas proceso normų pažeidimas panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tėvystės nustatymo palikta nepakeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamo ieškinio reikalavimo palikimas nenagrinėto vien šiuo pagrindu, įvertinus nagrinėjamos bylos trukmę, atliktą ekspertizę, būtų nesuderinamas su geriausių vaiko interesų principu.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismingumą reikalavimams dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, aiškinimo ir taikymo
Kaip nurodyta šios nutarties 17.2 punkte, nagrinėjamoje byloje reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis.
Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Greta to reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis).
Šioje nutartyje teismų išvadą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Airijoje pripažinus pagrįsta, konstatuotina, kad teismai, remdamiesi reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja teismingumo taisykle, reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstai paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).
Aptariamas reikalavimas nėra teismingas Lietuvos teismams ir „Briuselis II bis“ 9 bei 10 straipsniuose nustatytais pagrindais.
Atsižvelgiant į ginčo šalių ir vaiko turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę pagrindžiant reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla esminis klausimas dėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktų tarpusavio santykio aiškinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad lietuviškame reglamento tekste tarp minėtų punktų vartojamas jungtukas „arba“ reikštų, kad jurisdikcijos prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį taikyti pakaktų vienos iš šio teisės akto 12 straipsnio 3 dalies a arba b punktuose išdėstytų sąlygų.
Kita vertus, ESTT yra nurodęs, kad, pirma, vienodo Bendrijos teisės išaiškinimo būtinybė neleidžia nagrinėti konkrečios nuostatos atskirai, o reikalauja, kad esant abejonių ji būtų aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į redakcijas kitomis kalbomis, ir, antra, kad Bendrijos nuostatos skirtingų kalbų redakcijos turi būti aiškinamos vienodai, o šių redakcijų nesutapimo atveju nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą (žr. šiuo klausimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1990 m. kovo 27 d. sprendimo Cricket St Thomas, C-372/88, Rink. p. I‑1345 19 punktą ir 2006 m. kovo 9 d. sprendimo Zuid-Hollandse Milieufederatie et Stichting Natuur en Milieu, C-174/05, Rink. p. I‑2443, 20 punktą).
Išanalizavusi reglamento „Briuselis II bis“ tekstą lietuvių kalba ir atlikus lyginamąją analizę kitomis kalbomis, įvertinusi reglamento tikslus ir jį aiškinančią ESTT praktiką, teisės doktriną, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“, nes:
Lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies tekste tarp minėtų punktų vartojamas jungtukas „arba“ implikuoja a ir b punktuose išdėstytų sąlygų alternatyvumą viena kitos atžvilgiu, o visose kitose kalbinėse reglamento versijose vartojamas jungtukas „ir“ suponuoja minėtų a ir b sąlygų kumuliatyvumą: bulgarų „?“, ispanų „y“, čekų „a“, danų „og“, vokiečių „und“, estų „ning“, graikų „???“, anglų “and“, prancūzų „et“, kroatų „i“, italų „e“, latvių „un“, maltiečių „u“, olandų „en“, lenkų „oraz“, portugalų „e“, rumunų „?i“, slovakų „a“, slovėnų „in“, suomių „ja“, švedų „och“.
Iš ESTT jurisprudencijos matoma, kad Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra kumuliatyvūs: „<...> Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius klausimus „kitose byloje, nei nurodyta [to paties straipsnio] 1 dalyje“, jeigu, pirma, vaikas turi glaudų ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, ir, antra, teismui priėmus bylą savo žinion, teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. prieš M., C-656/13, 39 punktas).
Iš ESTT praktikos, skelbiamos lietuvių kalba, analizės matyti, kad, nors aprašant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, vartojamas jungtukas „arba“, tačiau laužtiniuose skliaustuose nurodomas ir jungtukas „ir“. Tuo tarpu toje pačioje ESTT praktikoje, skelbiamoje kitomis kalbomis, vartojamas išimtinai jungtukas „ir“.
ESTT praktikoje išdėstytos ES teisės aiškinimo taisyklės suponuoja, kad ES teisės akte įtvirtintos normos, kilus neaiškumų, turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į atitinkamo teisės akto tekstą ir kitomis kalbomis, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą. Nagrinėjamu atveju reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis, aiškinant ją taip, kad minėti kriterijai yra alternatyvūs, sukurtų teisinę situaciją, kai jurisdikcijos prorogacijos sąlygos, tais atvejais, kai jurisdikcija nagrinėti santuokos nutraukimo klausimą nustatoma pagal šio reglamento 3 straipsnį, būtų griežtesnės už tas, kurios būtų taikomos prorogacijai „kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje“, įskaitant tuos atvejus, kai jurisdikcija klausimu, prie kurio siekiama prijungti tėvų pareigų klausimą, nustatoma ne pagal reglamentą „Briuselis II bis“, o pagal kitą teisės aktą. Be kita ko, tokiu atveju galėtų nebūti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus – vieną iš pagrindinių šeimos bylose galiojančių teisės principų. Toks aiškinimas būtų akivaizdžiai ydingas, nes reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalis yra bendroji jurisdikcijos prorogacijos taisyklė, o 3 dalis – specialioji taisyklė. Šios aplinkybės lemia išvadą, kad reglamento lietuvių kalba 12 straipsnio 3 dalies lingvistinė formuluotė, kokia ji įtvirtinta šiame teisės akte, aiškinant ją pažodžiui, neatitinka reglamento tikslų ir struktūros – ją geriau atspindi dokumento redakcijos kitomis kalbomis.
Teisės doktrinoje nurodoma, kad jurisdikcijos prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalingi trys kriterijai: 1) esminis ryšys su atitinkama valstybe nare; 2) šalių susitarimas; 3) geriausių vaiko interesų principas (Ulrich Magnus, Peter Mankowski. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012. p. 154-155). Taigi doktrinoje taip pat palaikomas aiškinimas, kad analizuojamos prorogacijos sąlygos – kumuliatyvios.
ESTT savo praktikoje yra įtvirtinęs acte clair doktriną, pagal kurią nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, jeigu byloje keliamas ES teisės taikymo klausimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. ESTT pabrėžė, kad ES teisės nuostatos aiškumas, dėl kurio nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, turi būti vertinamas atsižvelgiant į ES teisei būdingas savybes bei į jos aiškinimo sunkumus, t. y. skirtingas kalbas, kuriomis surašomi ES teisės aktai, į ES teisėje vartojamą terminiją, atkreipiant dėmesį į tai, kad teisės sąvokų turinys ES ir skirtingų valstybių narių teisėse nebūtinai yra tas pats. Galiausiai kiekviena ES teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Cilfit, bylos Nr. 283/81, 17–20 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl ES teisės akto lingvistinių formuluočių tikrosios reikšmės, kai vertinamas tik jungtukas ir jo reikšmė, tikimybė valstybių narių nacionaliniams teismams padaryti klaidą yra ypač maža, nes atliekamas vertinimas – techninio pobūdžio. Kreipimasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo tokio pobūdžio klausimais lemtų ESTT nagrinėjamų bylų skaičiaus didėjimą, proceso trukmės ilgėjimą, o tai būtų ypač nepageidautina nagrinėjamos kategorijos (šeimos) bylose, atsižvelgiant į tai, kad proceso operatyvumas tokiose bylose yra vienas iš vaiko interesų apsaugą determinuojančių veiksnių.
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šiuo atveju tenkinamos visos acte clair doktrinos taikymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į pareigą užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą, gali taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, laikydamas, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp šio straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, šiuo klausimu nesikreipdamas dėl prejudicinio sprendimo į ESTT.
Kadangi tikroji teisės normos prasmė nekelia abejonių, o teismas yra saistomas ES teisę taikyti vienodai, privačių asmenų lūkesčiai šiuo atveju nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje remtis kitokiu teisės aiškinimu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tenkinama tik reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – vaiko esminis ryšys su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikos pilietybė). Tačiau byloje nėra duomenų, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus – t. y. netenkinama 12 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta privaloma sąlyga, būtina jurisdikcijos prorogacijai.
ESTT yra pažymėjęs, kad taikant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad būtų nustatyta, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas).
Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo priimtas 2014 m. gruodžio 22 d. Iš kartu su ieškiniu pateiktų duomenų nebuvo aiški kasatorės ir vaiko gyvenamoji vieta, kasatorė ieškinyje nurodė savo adresą Lietuvoje. Atsakovas, gavęs teismo pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo, pirminiame atsiliepime, kurį teismas gavo jau po bylos iškėlimo – 2015 m. liepos 13 d., be kita ko, nurodė, kad „<...> tinkama bylos nagrinėjimo vieta dėl teismui parašyto pareiškimo yra jurisdikcija tos valstybės, kurioje vaikas įprastai gyvena. Kadangi šiuo atveju nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta yra Kavanas, prašymas turėtų būti pateiktas šios teritorijos Apylinkės teismui.“ Tai reiškia, kad atsakovas nepritarė Lietuvos teismų jurisdikcijai.
Teismo posėdžių, vykusių 2015 m. rugsėjo 10 d., 2015 m. rugsėjo 14 d., 2016 m. sausio 13 d. ir 2016 m. vasario 11 d., metu atsakovas, remdamasis tuo, kad ginčo šalių ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad klausimą dėl teismingumo spręs vėliau (2016 m. vasario 11 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašo 43:20 minutė).
Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju bylos iškėlimo momentu ar vėliau Lietuvos teismo jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje netenkinama privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punktą. Tai konstatavus netirtina kita tame pačiame punkte numatyta privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – ar bylos teismingumas Lietuvos teismams labiausiai atitinka vaiko interesus.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra neteismingas Lietuvos teismams.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaiko išlaikymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo
Kaip nurodyta šios nutarties 17.3 punkte, nagrinėjamoje byloje reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Išlaikymo reglamente įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis.
Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo ir vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, todėl aptariamo reikalavimo teismingumas Lietuvos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktais. Teismingumas taip pat negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes remiantis teismo vietos valstybėje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“) Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų.
Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo išnagrinėjo pažeisdamas Lietuvos teisėje įtvirtintą teismingumo taisyklę (CPK 785 straipsnio 1 dalį), tačiau kadangi nė viena iš šalių neapskundė šios sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismui, ji įsiteisėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teismo sprendimo dalis dėl statuso (tėvystės), priimta pažeidžiant teismo valstybės (Lietuvos) teisėje nustatytas jurisdikcijos taisykles, yra įsiteisėjusi, Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punkto prasme nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagal teismo valstybės (Lietuvos) teisę turėjo jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusią bylą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami, jog reikalavimas dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra teismingas Lietuvos teismams ir tuo pagrindu nutraukdami bylą, nepažeidė taikytinų teisės normų, reglamentuojančių teismingumą nurodytos kategorijos bylose.
Dėl teisės į teisingą teismą ir vaiko teisių pažeidimo
Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad, išsprendus tik vieną ieškinio reikalavimą, o dėl kitų reikalavimų ieškinį palikus nenagrinėtą, nes šie reikalavimai neteismingi Lietuvos Respublikos teismams, buvo pažeista ieškovės ir mažamečio vaiko teisė į teisingą teismą (teisė į teisminę gynybą).
Pirma, civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ES ir nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios tarptautinį bylų teismingumą, yra viešos ir skirtos ne tik teismams, bet ir į teismus besikreipiantiems asmenims. Nors aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti dėl ieškovo ir (ar) vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, paprastai ieškovui yra žinomos, tačiau jis gali klysti dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo – t. y. ar jos yra pakankamos tam, kad būtų galima spręsti dėl ieškovo ir (ar) vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos konkrečioje valstybėje buvimo. Be to, aplinkybės, kurių pagrindu nustatoma šalių ir (ar) vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta, teismui gali paaiškėti ne bylos iškėlimo etape, o vėliau nagrinėjant bylą (atsakovui pareiškus poziciją dėl ieškinio, išvadą duodančiai institucijai pateikus teismui prašomus duomenis ir kt.). Todėl negalimas toks aiškinimas, kad teismas, priėmęs ieškinį dėl visų reikalavimų, vėliau bet kokiu atveju privalo išnagrinėti visus šiuos reikalavimus, nepaisydamas bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių, paneigiančių visų ar dalies reikalavimų neteismingumą tam teismui. Siekis kuo operatyviau išnagrinėti bylą negali paneigti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį bylų teismingumą.
Antra, vertinant, ar konkrečiu atveju teismo veiksmai, nusprendžiant dėl dalies reikalavimų neteismingumo ne ieškinio priėmimo metu, o priimant galutinį teismo sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti asmens teisės į teisingą teismą pažeidimo, teisiškai reikšmingomis laikytinos šios aplinkybės:
kasatorė savo poziciją dėl bylos (visų pareikštų reikalavimų) teismingumo Lietuvos teismams grindė įrodinėdama aplinkybę, kad jos ir vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Šiai pozicijai pagrįsti ji teikė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę tiek kartu su ieškiniu pateiktų, tiek po bylos iškėlimo surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad kasatorės ir vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Airijoje. Teismų atlikta teisinių santykių kvalifikacija šioje nutartyje pripažinta pagrįsta. Nors 1 metai ir 2,5 mėnesio, praėję nuo ieškinio priėmimo 2014 m. gruodžio 22 d. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo 2016 m. kovo 3 d., per kuriuos teismas galutinai apsisprendė dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, yra gana ilgas laiko tarpas, tačiau toks uždelsimas konkrečiu atveju laikytinas pateisinamu dėl šių aplinkybių:
ginčo šalims gyvenant užsienyje procesas ne dėl teismo kaltės nebuvo operatyvus, vykdant įstatymų reikalavimus, susijusius su procesinių dokumentų įteikimu užsienyje gyvenančiam atsakovui: nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepavyko įteikti atsakovui pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo dėl ieškovės netinkamai nurodyto atsakovo adreso, praėjus beveik 5 mėnesiams nuo ieškinio pateikimo ieškovė pati patikslino atsakovo adresą Airijoje;
nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. buvo atliekama teismo ekspertizė tėvystei nustatyti;
byloje įvyko trys parengiamieji posėdžiai (2015 m. rugsėjo 10 d., 2015 m. rugsėjo 14 d., 2016 m. sausio 13 d.) ir vienas posėdis, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės (2016 m. vasario 11 d.);
įrodymus, kuriais grindžiama šalių ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kuriais remdamasis teismas sprendė dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, abi šalys teikė teismui iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.
Nors byloje nenustatyta, kad ieškovė klaidino teismą dėl savo ir vaiko faktinės gyvenamosios vietos, kai kurie įrodymai, kuriais ji grindė savo nuolatinę gyvenamąją vietą esant Lietuvoje, teismų buvo pripažinti nepatvirtinančiais ieškovės įrodinėtų aplinkybių, nes juos paneigė kiti byloje esantys įrodymai. Pavyzdžiui, ieškovė teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 1 d. sudarytą gyvenamųjų patalpų panaudos sutartį su J. A., gyvenančia Telšiuose, duomenys neskelbtini, dėl buto duomenys neskelbtini panaudos, tačiau vėliau byloje kaip liudytoją apklausus J. A. paaiškėjo, jog panaudos sutartis su ieškove buvo sudaryta internetu 2015 m. rugsėjo mėnesį, o jau tų pačių metų lapkričio mėnesį ieškovė, grįžusi iš Airijos dėl DNR ekspertizės, panaudos davėjai buto raktus grąžino. Taip pat liudytoja J. A. net kelis kartus patvirtino teismui, kad D. B. bute negyveno ir jokių komunalinių mokesčių nemokėjo. Remdamasis šia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad buto panaudos sutartis buvo apsimestinė, todėl šių duomenų negalima vertinti kaip įrodymo, jog ieškovė gyvena Lietuvoje.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principas.
Pirma, nagrinėjamoje byloje esminis ieškovės reikalavimas – dėl tėvystės nustatymo – buvo išnagrinėtas ir patenkintas, sprendimas priimtas ir įsiteisėjo. Vaiko kilmė iš konkrečių asmenų yra jo identiškumo formavimosi pagrindas. Vaiko teisė žinoti savo tėvus yra vaiko teisės į pagarbą šeimos gyvenimui (Žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis) dalis. Todėl išskirtiniais atvejais, kuris susidarė nagrinėjamoje byloje, kai dėl objektyvių priežasčių ginčo nagrinėjimas užsitęsia, o aplinkybės dėl reikalavimo nustatyti tėvystę neteismingumo paaiškėja vėliau, nukrypimas nuo nacionalinėje teisėje įtvirtintų teismingumo taisyklių gali būti pateisinamas išimtinai geriausių vaiko interesų principo pagrindu. Tuo tarpu kiti nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai (dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo) yra išvestiniai iš tėvo (motinos) statuso. Nors jie irgi neabejotinai svarbūs, tačiau jų svarba mažesnė už vaiko teisę žinoti savo tėvus, todėl formaliųjų ES teismingumo taisyklių laikymasis šių reikalavimų atžvilgiu įgyja didesnę reikšmę. Be to, nagrinėjamu aspektu svarbu tai, kad vaikas de facto (faktiškai) gyvena su kasatore, o byloje nenustatyta, kad per laikotarpį nuo ieškinio pateikimo iki dabar neformalizavus šio klausimo (nenustačius vaiko gyvenamosios vietos teismo sprendimu) buvo kaip nors apsunkinta kasatorės galimybė įgyvendinti teises ir pareigas vaikui.
Antra, pažymėtina, kad kasatorė turėjo ir tebeturi galimybę reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo pareikšti vadovaudamasi atitinkamuose ES teisės aktuose (reglamente „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamente) įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis – t. y. Airijos teisme arba, atsiradus reglamente „Briuselis II bis“ nustatytoms jurisdikcijos prorogacijos sąlygoms, Lietuvos teisme. Taip pat pažymėtina, kad pasikeitus ieškovės, atsakovo ir (ar) vaiko nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamentą, Lietuvos teismai gali įgyti jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka priteisimo
CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas.
Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDYtMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-106-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-106-248/2016">3K-3-106-248/2016</a>).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atsakovui S. P. priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės D. B. pagal atsakovo pateiktą pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad atsakovas pirmiau nurodytą sumokėjo advokato padėjėjui už dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas.
Remiantis pirmiau nurodytais argumentais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš kasatorės priimta pažeidžiant pirmiau nurodytas teisės normas, todėl naikintina, o atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 5,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 3 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo panaikinti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Daivos B. (a. k. duomenys neskelbtini) 5,86 Eur (penkis Eur 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
