S. S. pagal BK 129 str. 2 d., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-746/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00118-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2; 2.1.2.4; 2.1.2.9; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2; 2.3.2.1.3.3; 2.3.2.1.3.4; 2.3.2.2.11; 3.1.5.13

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

nuteistajam S. S., jo gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,

išteisintajam D. B., jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Onos Rojutės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalies, susijusios su civilinių ieškinių dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo S. S., D. B. išteisinimu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžių dalių dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 254 straipsnio 1 dalimi, baudžiamoji byla Nr. 1A-29-197/2015, kurioje buvo paduotas nuteistojo S. S. apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, ir baudžiamoji byla Nr. 1A-337-483/2015, kurioje buvo paduotas nuteistojo D. B. apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, sujungtos į vieną.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, nuteistojo S. S. apeliacinį skundą iš dalies patenkintus, o nuteistojo D. B. – patenkinus, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendis dėl nuteistojo S. S. pakeistas iki 2980 Eur sumažinant iš S. S. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistą jos turėtų V. Ž. gydymo išlaidų sumą, o Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendis, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, panaikintas ir D. B. dėl kaltinimo pagal šį BK straipsnį išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už V. Ž. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų trylikai metų, 140 straipsnio 1 dalį už nežymų A. V. sveikatos sutrikdymą – šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trylikai metų. Iš nuteistojo S. S. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. Ž. priteista 2550 Lt (738,53 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai, civiliniams ieškovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui – 2442,80 Lt (707 Eur) turėtoms išlaidoms išmokant J. Ž. valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensiją, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 26 500,48 Lt (7675 Eur) turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už V. Ž. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų dešimčiai metų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas G. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo S. S. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo S. S. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, išteisintojo D. B. ir jo gynėjo, prašiusių prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. S. S. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.

1.1. S. S. viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda, rankomis ir kojomis intensyviai sudavė V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairiais kūno vietas, taip padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei. S. S., tęsdamas nusikalstamą veiką kartu su kitu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, matant kitiems asmenims, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ta pačia lazda, o kartu su juo bendrininkų grupe veikęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pilnu alaus buteliu tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sudavė V. Ž. į galvą, taip sužalodami nukentėjusiojo galvos minkštuosius audinius. Dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius išsiliejo kraujas. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose.

2. S. S. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

2.1. S. S. viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda ne mažiau kaip du kartus tyčia sudavė A. V. į abi kojas, o kartu su juo veikę ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys rankomis bei kojomis sudavė A. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairiais kūno vietas ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

3. D. B. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.

3.1. D. B. viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, su savimi turėta lazda tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą sudavė V. Ž. į dešinę smilkininę pusę, o D. B. ne mažiau kaip vieną kartą stikliniu alaus buteliu – nukentėjusiajam į galvą. Taip buvo sužalota nukentėjusiojo galva ir smegenys. Dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius išsiliejo kraujas. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose.

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad išlaidos (16 208,45 Lt (4694 Eur)), susijusios su nukentėjusiojo V. Ž. organų transplantacija, „nėra tiesioginis nuteistojo S. S. neteisėtų veiksmų rezultatas, lemiantis jo civilinę atsakomybę“. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, nukentėjusiojo organų transplantacija nėra tiesioginė neteisėtų jo veiksmų pasekmė – transplantacijos išlaidos yra pernelyg nutolusios nuo nuteistojo neteisėtų veiksmų, todėl negali būti vertinamos kaip turtinė žala, padaryta neteisėtais S. S. veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nei baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepavyko pašalinti abejonių dėl D. B. kaltės nužudant V. Ž., be to, byloje nėra surinkta neginčytinų, neabejotinų duomenų, kad viešoje vietoje, kurioje įvykio metu buvo gana daug pašalinių asmenų (praeivių, gyvenamųjų namų butų gyventojų), V. Ž. buteliu per galvą mušė būtent D. B., ir konstatavo, kad, „išnaudojus visas galimybes, nėra neabejotinai nustatyta, kad D. B. dalyvavo V. Ž. nužudyme“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu iš nuteistojo S. S. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai priteistą pinigų sumą (26 500,48 Lt (7675 Eur)) sumažino iki 10 292,03 Lt (2980 Eur) ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį, D. B. dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už V. Ž. nužudymą dėl chuliganiškų paskatų išteisino.

5. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė O. Rojutė prašo apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį dėl nuteistojo S. S. ir išteisintojo D. B. panaikinti paliekant dėl jų galioti atitinkamai pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. ir 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžius.

6. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir priimdamas naują – išteisinamąjį – nuosprendį dėl jo, pažeidė BPK 20 straipsnyje keliamą esminį įrodinėjimui, kaip loginiam procesui, išsamumo, nešališkumo ir visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, vadovaujantis įstatymu, reikalavimą.

7. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d., 2014 m. gruodžio 11 d., apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiuose nurodoma ir analizuojama faktinė situacija, „kuomet V. Ž. buvo mušamas beisbolo lazda, nuo kurios, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, ant nužudytojo marškinėlių atsispaudė per kelis tarpinius objektus atsitiktinai ant šios lazdos patekęs išteisintojo D. B. kraujo pėdsakas“. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu analizuodamas nusikaltimo požymius ir faktines bylos aplinkybes, peržengė kaltinimo ribas, nes nei S. S., nei D. B. pareikštuose kaltinimuose sąmoningai nebuvo konkrečiai įvardytas įrankis, kuriuo V. Ž. buvo padaryti sužalojimai, tarp jų ir tie, nuo kurių jis mirė. Pasak kasatorės, kaltinimuose vienas iš pagrindinių nusikaltimo įrankių apibendrintai vadinamas lazda.

7.1. Kasatorės tvirtinimu, nepaisant to, kad dauguma liudytojų vieną iš pagrindinių nusikaltimo įrankių apibūdino kaip panašų į beisbolo lazdą, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos medžiaga rodo priešingai. Anot kasatorės, specialisto išvadoje Nr. M638/11(02) aprašant V. Ž. lavono dešinės blauzdos padarytą žaizdą nurodyta, kad tai yra kirstinė-durtinė žaizda, padaryta įrankiu ar daiktu, turinčiu kertančią pleištinių savybių briauną, joje yra metalizacijos geležimi pėdsakų. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į išvadoje specialisto nurodytą įrankio šeivos formą ir žaizdos žymės dydį – 2*1 cm ir teigia, kad tai įrodo, jog beisbolo lazda negalėjo būti vienas iš pagrindinių nusikaltimo įrankių, nes nė viena beisbolo lazda, kad ir kokia ji bebūtų, neturi nei kertančių, nei pleištinių briaunų, nepalieka metalizacijos pėdsakų – jų paviršius būna apdirbtas ir pagal savo išmatavimus turi palikti gerokai platesnes nei 2*1 cm žymes. Taigi, kasatorės nuomone, akivaizdu, kad V. Ž. buvo daužomas ne beisbolo lazda, o metaliniu, galbūt, armatūros, strypu.

7.2. Kasatorės teigimu, kita svarbi aplinkybė, kuriai iš esmės prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada dėl beisbolo lazdos, kaip vieno iš pagrindinių nusikaltimo padarymo įrankių, yra ta, kad specialisto išvadoje nebuvo konstatuota smurto žymių V. Ž. nugaroje, nors būtent ant V. Ž. marškinėlių nugaros buvo rastas kraujo pėdsakas, kurio genotipas sutapo su D. B. genotipu. Taigi, kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar galėjo, ir jei taip, tai kokiu būdu, ant itin ribotą ir dažniausiai porėtą paviršių turinčio metalinio strypo, kaip tarpinio objekto, galėjo atsirasti D. B. kraujo pėdsakų, ar jie šiuo įrankiu nesuduodant V. Ž. smūgio į nugarą, galėjo būti pernešti ant jo marškinėlių nugaros. Kasatorės nuomone, atsižvelgus į nevienodą smūgių intensyvumą ir padarytų sužalojimų dydį bei formą, labiausiai tikėtina, kad ant V. Ž. marškinėlių nugaros rasta kraujo dėmė galėjo atsirasti nuo smūgio nutrintu ar prakirstu krumpliu. Anot kasatorės, liudytojai, matę ir stebėję nusikaltimą, patvirtino, kad nukentėjusieji, ypač V. Ž., buvo labai intensyviai, žiauriai, iš visų jėgų mušami, kad nukentėjusieji iš pradžių priešinosi užpuolikams. Vadinasi, užpuolikai taip pat galėjo būti sužaloti. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietoje užpuolikai judėjo nuo vieno prie kito iš užpultų asmenų, artimai fiziškai kontaktavo, tarp jų buvo nedidelis atstumas, buvo smogta kumščiais į veidą, burną, dantis, todėl smūgiuojančio paviršiaus prakirtimai ar nubrozdinimai yra labai tikėtini. Be to, įvykio metu, be lazdos, buvo naudoti ir stikliniai alaus buteliai, kurie dužo, todėl nuo jų šukių buvo galima taip pat susižaloti. Įvykio metu nukentėjusieji, ypač V. Ž., kaip ir nurodyta specialisto išvadoje, galėjo būti įvairiose padėtyse, taip pat ir atsukę nugaras, o kai kurie sužalojimai būdingi savigynai.

7.3. Taigi, kasatorės tvirtinimu, visos nurodytos ir apeliacinės instancijos teisme neišanalizuotos aplinkybės paneigia D. B. versiją ir įvykių interpretaciją dėl beisbolo lazdos, kaip tarpinio objekto, ir jo kraujo pėdsako atsiradimo aplinkybes ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių.

8. Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad, vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę savo iniciatyva patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes, jeigu tos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytųjų.

8.1. Kasatorė teigia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytomis aplinkybėmis kaltinimas D. B. nužudžius V. Ž. dėl chuliganiškų paskatų buvo grindžiamas mirtino smūgio doktrina. Pasak kasatorės, D. B. buvo kaltintas bendrininkavęs su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (S. S.), kuris su savimi turėta lazda „ne mažiau kaip vieną kartą“, o D. B. pilnu alaus buteliu sudavė V. Ž. į galvą. Šis D. B. suduotas smūgis vertinant ir kartu su jo bendrininko ne mažiau kaip vieną kartą suduotu smūgiu, ir atskirai, V. Ž. lavono tyrimą atlikusio specialisto pripažintas mirtinu. Kasatorės tvirtinimu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme buvo nustatytos aplinkybės, iš dalies paneigiančios tai, kad D. B. galėjo pilnu alaus buteliu suduoti V. Ž. į galvą, tačiau nepaneigiančios, kad mažiausiai vieną smūgį kietu buku daiktu jis sudavė V. Ž. Dėl to, anot kasatorės, „kaltinimas D. B. būtent stikliniu alaus buteliu sudavus V. Ž. į galvą, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo dėka ir metu nustatytomis aplinkybėmis galėjo būti tikslintinas dėl įrankio“, nes tai nekeičia kaltinimo esmės. Kasatorė pažymi, kad šį klausimą pirmosios instancijos teisme kėlė valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, tačiau pirmosios, kaip ir apeliacinės, instancijos teismas to nevertino ir nenagrinėjo, nors tai turėjo reikšmės tiek pirmosios instancijos teismui nuteisiant D. B., tiek apeliacinės instancijos teismui jį išteisinant.

8.2. Pasak kasatorės, „baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai liudija prieš V. Ž. panaudoto fizinio smurto pobūdį, jo intensyvumą, sužalojimų kiekį ir jų lokalizaciją, kas buvo dėsninga V. Ž. mirties pasekmė“. Kasatorės teigimu, specialisto išvados dėl V. Ž. padarytų galvos sužalojimų patvirtina kaltinimą dėl D. B. veiksmų, nes visi įvykį matę liudytojai patvirtino, kad V. Ž. buvo mušamas ne tik lazda, bet ir rankomis, kojomis, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad V. Ž. nuo patirtų smūgių griuvo ir galva atsitrenkė į gana aukštą gatvės bortelį, taigi susitrenkė galvą, patyrė bent vieną iš specialisto išvadoje nurodytų mirtinų sužalojimų ir tai „jam po S. S., D. B. ir jų bendrininko suduotų smūgių tapo tiesiogine jo mirties priežastimi“.

8.3. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino byloje esančių netiesioginių įrodymų dėl D. B. neabejotinos šio ir S. S. tarpusavio pažinties ir, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad tai, jog D. B., kaip D. Č. brolis, pažinojo S. S., yra abejotina, nors „čia pat pridėjo, kad net ir nustačius, kad S. S. buvo pažįstamas su D. B., ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, jog D. B. dalyvavo nukentėjusiųjų užpuolime“. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad J. R., kuris buvo sulaikytas Palangoje su S. S., su D. B. sieja tiesioginis ryšys – J. R. ir D. B. sesuo turi bendrą vaiką, gyveno kartu ir iki šiol vienoje laiptinėje. Taigi, kasatorės nuomone, neabejotina, kad J. R. yra asmeniškai pažįstamas ir su S. S., ir su D. B., ir su kitu S. S. bendru G. K..

9. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

9.1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai ir aiškindamas priežastinį ryšį tarp nuteistojo S. S. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių padarinių, konstatavo, kad V. Ž. organų transplantacijos išlaidos nėra tiesioginis nuteistojo S. S. neteisėtų veiksmų rezultatas, lemiantis jo civilinę atsakomybę, nes yra pernelyg nutolusios nuo neteisėtų veiksmų, todėl negali būti vertinamos kaip turtinė žala, padaryta nuteistojo S. S. neteisėtais veiksmais. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas tarp nuteistojo S. S. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių teisingai nustatė faktinį priežastinį ryšį, t. y. kad be S. S. nusikalstamų veiksmų nebūtų ir nukentėjusiojo organų transplantacijos išlaidų, tačiau nepagrįstai pripažino nebuvus teisinio priežastinio ryšio ir nenagrinėjo galimo netiesioginio priežastinio ryšio buvimo. Pasak kasatorės, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad iki savo mirties V. Ž. būtų išreiškęs norą dėl organų donorystės. Kasatorės teigimu, V. Ž. mirtis, kuri buvo tiesioginė S. S. (o galbūt ir D. B. bei kitų asmenų) tyčinių veiksmų padarinys, turėjo tiesioginės įtakos teisės norminių aktų nustatyta tvarka išreikštai jo artimųjų (tėvų) aukštai moralinei valiai dėl sūnaus donorystės po jo mirties. Kasatorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas tam neskyrė „lemiamos svarbos pripažįstant, kad nužudytojo V. Ž. organų transplantacijos išlaidos yra nulemtos tyčinio nuteistojo S. S. (galbūt ir kitų asmenų) veikimo ir turi būti vertinamos kaip Valstybinei ligonių kasai atlygintina žala“. Be to, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pakankamai informacijos ir nesiaiškino dėl išlaidų, skirtų konkrečių nužudytojo V. Ž. audinių, ląstelių, organų paruošimui, tvarkymui, organų tinkamumo transplantuoti įvertinimui ir pan., nes, nors Valstybinės ligonių kasos pareikštame civiliniame ieškinyje yra išskirta kiekviena išlaidų eilutė ir nurodytas konkretaus organo transplantavimo etapas, iš jo nėra aišku, kiek tai susiję su pačiu V. Ž. ir kiek su jo organų recipientais. Kasatorės manymu, tai galėjo turėti esminės reikšmės civilio ieškinio klausimų sprendimui „ar netgi būdui – BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindais ir tvarka pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl jo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka“.

9.2. Kasatorė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo, neatsižvelgė į tai, kad žala turėtų (galėtų) būti solidariai priteista ne vien iš kaltu dėl nužudymo pripažinto S. S., bet ir kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų – nužudymo bendrininkų, kurie iki šiol nenustatyti ir dėl jų ikiteisminis tyrimas tebeatliekamas, juos nustačius ir patraukus baudžiamojon atsakomybėn.

9.3. Be to, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas, reglamentuojančias atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, nuosprendyje išdėstė CK 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatas, nors atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusios žalos bendruosius pagrindus reglamentuoja CK 6.284 straipsnis.

10. Nuteistasis S. S. kasaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. bei apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžius dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

11. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitiko kaltinimą, ignoruodami jį teisinančius duomenis, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, o kilusias abejones vertino jo nenaudai, taip perkeldami jam įrodinėjimo naštą ir nesilaikydami nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principų. Be to, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių aprašomosios dalys, nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų, surašytos neaiškiai, nes iš pradžių nurodoma, kad jis V. Ž. ir A. V. užpuolė su dviem nenustatytais asmenimis, paskui – kad tik su vienu nenustatytu bendrininku, o apibendrinant jau padaryta išvada, kad jis veikė su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis.

11.1. Kasatorius, išdėstęs savo parodymus ir savąją įvykių versiją, teigia, kad jis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose kaltu neprisipažino ir nuosekliai tvirtino neužpuolęs bei nemušęs nei V. Ž., nei A. V., šių asmenų nepažinojęs ir neturėjęs priežasčių ar motyvų smurtauti prieš juos, o juo labiau – dėl chuliganiškų paskatų. Anot kasatoriaus, viso bylos proceso metu jis įrodinėjo, kad V. Ž. buvo nužudytas ne dėl chuliganiškų paskatų, o keršijant jam už negrąžintas dideles skolas, tačiau teismai šių aplinkybių netyrė, nevertino ir į jas neatsižvelgė, nors jos turi esminę reikšmę – būtent nuo teisingo nužudymo tikslų ir motyvų nustatymo priklauso teisingas veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnį. Be to, pasak kasatoriaus, nors baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, kad nužudant V. Ž. galėjo dalyvauti D. Č., teismai šios versijos netikrino ir su ja susijusių aplinkybių nevertino.

11.2. Kasatorius, išdėstęs nukentėjusiojo A. V. parodymus, nurodo, kad jie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir duoti policijos pareigūnams padarius įtaką. Kasatoriaus teigimu, teismai, pripažindami visus vėlesnius A. V. parodymus teisingais ir patikimais, neatsižvelgė į kitus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, paneigiančius iš esmės visas A. V. vėlesnių parodymų aplinkybes. Anot kasatoriaus, A. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo ne kartą apklausiamas ir kiekvienos apklausos metu jis papildydavo, pakeisdavo ar patikslindavo anksčiau duotus parodymus. Kasatoriaus manymu, A. V. duodamų parodymų pasikeitimai buvo tiesiogiai susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnams žinomais naujais duomenimis, gautais atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pasak kasatoriaus, kai tik pareigūnai sužinodavo naujas aplinkybes, A. V. būdavo papildomai apklausiamas ir šios aplinkybės atsirasdavo jo papildomų apklausų protokoluose. Be to, kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. V. galėjo neatsiminti visų įvykio aplinkybių dėl patirto streso, jį ištikusio pirminio šoko, pažymi, kad V. Ž. mirė ligoninėje 2011 m. birželio 23 d., 23.00 val., o A. V. kaip liudytojas buvo apklaustas 2011 m. birželio 23 d. dienos metu, kai V. Ž. dar buvo gyvas, jam nežinant V. Ž. būklės. Kasatoriaus tvirtinimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad A. V. (kaip, beje, ir liudytoja E. V.) buvo patyręs kokį nors šoką ar stresą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nei medicinoje, nei teisėje tokio termino kaip pirminis šokas, nėra.

11.3. Kasatorius, išdėstęs liudytojos E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigia, kad jos parodymai ir jo atpažinimas pagal nuotrauką parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu kelia abejonių. E. V. įvykio vietą matė iš penkto aukšto balkono, nuo namo iki įvykio vietos yra apie 50 m horizontalus atstumas, todėl, pasak kasatoriaus, ji tikrai negalėjo įžiūrėti smulkių žmogaus veido bruožų, plaukų ilgio, akių spalvos ir, kaip ji pati nurodė, pikto žvilgsnio, gražaus rudo odos atspalvio. Kasatoriaus tvirtinimu, jo atpažinimas ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant E. V., negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes baudžiamojoje byloje nustatyta, kad prieš pat šią apklausą policijos pareigūnai jai parodė jį vedamą su antrankiais, o jos parodymus, kad ji įsidėmėjo asmenį, mušusį lazda V. Ž., paneigia liudytojų J. ir S. Ž. parodymai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja E. V. visų apklausų metu tvirtino, kad jis buvo apsirengęs raudonos spalvos marškinėliais, trumpais, ežiuku kirptais plaukais, nors 2011 metų vasarą jis galvą skutosi plikai. Šią aplinkybę, anot kasatoriaus, patvirtina kelios minutės iki V. Ž. nužudymo parduotuvėje „Maxima“ darytas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad jis buvo nusiskutęs plikai ir dėvėjo juodus marškinėlius.

11.4. Kasatorius, išdėstęs liudytojo D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodo, kad jis kiekvienos apklausos metu davė prieštaringus parodymus apie asmenį, kurį jis neva matė tuoj po įvykio einantį gatve ir galvojo, kad tai asmuo mušęs V. Ž.. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad visų apklausų metu D. G. nuosekliai tvirtino paties užpuolimo nematęs, į balkoną išėjęs jau po užpuolimo, matęs tik gatve einantį vaikiną ir pagalvojęs, kad tai vienas iš užpuolikų. Tai, anot kasatoriaus, patvirtino ir liudytoja E. V. Be to, atsižvelgus į tai, kad D. G. jo neatpažino kaip asmens, kurį jis matė po įvykio, ir jo parodymai, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, susiję tik su P. A. dalyvavimu įvykyje, todėl, kasatoriaus tvirtinimu, D. G. parodymai negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymu. Kartu kasatorius pažymi, kad D. G. kaip liudytojas nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose – jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai abiejų instancijų teismuose buvo tik perskaityti, taip suvaržant jo teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis).

11.5. Kasatorius, išdėstęs liudytojos S. J. parodymus, teigia, kad jo atpažinimas pagal jai pateiktas nuotraukas ir jos parodymai taip pat negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymai, nes pirmosios instancijos teisme ji nurodė, kad atpažindama jį pagal nuotrauką ji sąžiningai klydo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojos S. J. parodymai nuoseklūs, o jo atpažinimas pagal nuotrauką – tinkamas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas tos aplinkybės, kad teisiamajame posėdyje ji paneigė jo atpažinimą pagal nuotrauką, nevertino ir neanalizavo. Kartu kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojos S. J. parodymų vertinimu, tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymais pripažino ne S. J. teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat nenurodė motyvų, kodėl nesivadovauja ir atmeta jos parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasak kasatoriaus, iš S. J. apklausos teisme matyti, kad ji suklydo jį atpažindama pagal nuotrauką ir kad tą suprato tik jį pamačiusi teisme. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai buvo pateikta nespalvota nuotrauka, daryta maždaug prieš aštuonerius metus iki įvykio, todėl visiškai suprantama ir logiška, kad ji, atpažindama jį pagal nuotrauką, sąžiningai klydo.

11.6. Kasatorius, išdėstęs liudytojo S. S. (S.) parodymus, tvirtina, kad S. S. parodymai sutampa su jo duotais parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad „liudytojas S. S. patvirtino aplinkybę, jog tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis matė S. S. automobilyje „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kasatoriaus nuomone, juos įvertino prieštaringai, nes akivaizdu, kad, būdamas automobilyje, jis negalėjo padaryti jam inkriminuotų nusikaltimų. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo S. S. neapklausė ir jo anksčiau bylos procese duotų parodymų nuosprendyje neįvertino.

11.7. Kasatorius skunde taip pat teigia, kad liudytojų V. J., V. M. J., I. A. parodymai jo kaltės neįrodo ir neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo dalyvavimo nužudant V. Ž., nes jie reikšmingi tik objektyvių V. Ž. nužudymo aplinkybių, dėl kurių ginčo byloje nėra, nustatymui.

12. Kasatorius nurodo, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu nužudžius kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), negali apsiriboti tik tuo, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje sutrikdant viešąją rimtį – teismas turi ištirti visas priežastis, paskatinusias kaltininką padaryti nužudymą, tačiau pirmosios, kaip ir apeliacinės, instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė. Kasatoriaus teigimu, teismai jo veiksmų kvalifikavimą kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų motyvavo tik formaliai, apsiribodami tuo, kad V. Ž. buvo nužudytas viešoje vietoje, ir neįvertindami aplinkybių, patvirtinančių, kad V. Ž. buvo nužudytas kerštaujant už negrąžintas skolas. Kasatoriaus nuomone, jei tai būtų buvę įvertinta, jo veiksmai būtų kvalifikuoti ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad nors kaltintojas pirmosios instancijos teisme baigiamojoje kalboje įrodinėjo, kad V. Ž. buvo nužudytas dėl mažareikšmės dingsties – neva dėl parduotuvėje „Maxima“ įvykusio konflikto su jo (kasatoriaus) sugyventine J. M., ši pozicija buvo paneigta apeliacinės instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą iš parduotuvės ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad parduotuvėje konflikto nebuvo. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo veiksmuose buvus chuliganiškas paskatas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad nesuprantama, kodėl konstatuota, kad jis V. Ž. nužudė dėl chuliganiškų paskatų, o sutrikdant A. V. sveikatą tokių paskatų jau nenustatyta, nors jie abu buvo užpulti kartu, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.

13. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus. Anot kasatoriaus, jis apeliaciniame skunde nurodė, kad nužudant V. Ž. galėjo dalyvauti D. Č., beisbolo lazda mušęs nukentėjusįjį, ir išdėstė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos jo skundo argumentus tik deklaratyviai atmetė, iš esmės į juos neatsakydamas ir nepatikrindamas šios jo iškeltos versijos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nurodytus argumentus ir tik deklaratyviai dėl jų pasisakydamas, juos iškraipė, nes jis neprašė svarstyti ar pasisakyti dėl D. Č. kaltės nužudant V. Ž. – esminis jo prašymas buvo grąžinti bylą prokurorui su kaltinamuoju aktu tam, kad būtų ištirtos V. Ž. nužudymo priežastys bei paskatos, kitos bylai reikšmingos aplinkybės, nustatyti kreditorių O. L., L. L. santykiai su D. Č., įvertintas D. Č. vaidmuo persekiojant V. Ž. ir per jo tėvus bei artimuosius grasinant nužudymu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos jo skundo argumentus, neatsižvelgė ir į D. B. baudžiamojoje byloje nustatytas naujas aplinkybes, susijusias su D. B. kraujo radimu ant V. Ž. marškinėlių ir beisbolo lazdos perdavimu D. Č. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į jo skundo argumentus dėl policijos pareigūnų daryto neteisėto poveikio nukentėjusiajam A. V., liudytojams E. V., D. G., P. A., T. K. atpažinimo, liudytojo D. G. girtumo ir jo nurodytų kitų bylos aplinkybių. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nors jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme ir prašė teismo švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas dėl šio jo gynėjo prašymo nuosprendyje nepasisakė.

14. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarką ir peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

14.1. Kasatorius nurodo, kad jo bylai nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų L. Garnelienės (kolegijos pirmininkė), V. Kažio, L. Žukausko, ir 2013 m. balandžio 11 d. įvyko pirmasis apeliacinės instancijos teismo posėdis. Kasatoriaus teigimu, šioje baudžiamosios bylos stadijoje apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais iš esmės visus jo apeliacinio skundo argumentus dėl naujų reikšmingų bylos aplinkybių visapusiško ištyrimo, įrodymo tyrimo atlikimo, taip įsipareigodamas ištirti jo apeliaciniame skunde nurodytas V. Ž. nužudymo versijas. 2013 m. rugsėjo 13 d. įvykusio antro apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pasak kasatoriaus, kaip liudytojai buvo apklausti policijos pareigūnai G. G., A. S., peržiūrėtas vaizdo įrašas iš parduotuvės „Maxima“, o 2014 m. balandžio 23 d. įvykusiame ketvirtajame apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegijos pirmininkė informavo proceso dalyvius, kad Kauno apygardos teisme yra pradėtas D. B., kaltinamo tos pačios veikos padarymu kaip ir jis (kasatorius), baudžiamosios bylos procesas; dėl to buvo išreikalauta D. B. baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto kopija ir buvo gautas leidimas pristatyti D. B. į 2014 m. balandžio 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį. Anot kasatoriaus, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išsireikalavo D. B. baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto kopiją, teismui jau 2014 m. balandžio 23 d. posėdžio metu tapo žinoma, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla dėl tos pačios nusikalstamos veikos, kurioje D. B. kaltinamas tuo, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.; teismui buvo žinoma, kad D. B. kaltinamajame akte nurodytas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, yra jis (kasatorius), t. y. kad jis (kasatorius) ir D. B. kaltinami padarę tą pačią nusikalstamą veiką – nužudę V. Ž.

14.2. Kasatorius, išdėstęs savo ir D. B. kaltinamųjų aktų turinį, teigia, kad iš kaltinamųjų aktų matyti, kad jo veiksmai nužudant V. Ž. ir sužalojant A. V. D. B. kaltinamajame akte aprašyti visai kitaip negu jo kaltinamajame akte. Pasak kasatoriaus, jo kaltinamajame akte nurodyta, kad: jis V. Ž. su A. V. užpuolė ir sužalojo su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, t. y. nusikalstamą veiką įvykdė trise; jis su savimi turėta lazda, taip pat rankomis, kojomis intensyviai sudavė V. Ž. į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, taip padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei, ir toliau, veikdamas bendrininkų grupe su kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, su savimi turėta ta pačia lazda matant kitiems asmenims, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sudavė V. Ž. į galvą; jis su savimi turėta lazda ne mažiau kaip du kartus tyčia sudavė A. V. į abi kojas, o bendrininkai iš viso rankomis ir kojomis – ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias A. V. kūno vietas, taip nežymiai sutrikdydami jo sveikatą; byloje yra pareikšti civiliniai ieškiniai dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu D. B. kaltinamajame akte, anot kasatoriaus, nurodyta, kad: nukentėjusiuosius užpuolė D. B. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, t. y. du asmenys; asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, t. y. jis (kasatorius), su savimi turėta lazda tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą sudavė V. Ž. į dešinį smilkinį; D. B., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, t. y. su juo (kasatoriumi), tyčia, dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje – netoli parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V., tačiau nenurodyti konkretūs D. B. veiksmai užpuolant A. V. ir šio užpuolimas D. B. neinkriminuotas; byloje civilinių ieškinių nepareikšta. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismui jau 2014 m. balandžio 23 d. posėdyje išreikalavus D. B. kaltinamojo akto kopiją, paaiškėjo, kad dėl tų pačių nusikalstamų veikų yra surašyti du esminėmis faktinėmis aplinkybėmis skirtingi kaltinamieji aktai, taip pat „teismui tapo žinoma, kad yra žinomi konkretūs nagrinėjamo nusikaltimo bendrininkai, kurie kaltinamuosiuose aktuose nekonkretizuoti, kaltinamuosiuose aktuose bendrininkavimo aplinkybės nekonkretizuotos“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, jau šioje baudžiamosios bylos stadijoje, turėjo bylą perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

14.3. Be to, kasatorius nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinės instancijos teismo praktiką tol, kol yra neišnagrinėtas vieno iš bendrininkų baudžiamosios atsakomybės klausimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinis procesas dėl kito bendrininko negali vykti, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė ir, pirmosios instancijos teisme dar nesibaigus D. B. baudžiamosios bylos dėl V. Ž. nužudymo procesui, apeliacine tvarka nagrinėjo jo (kasatoriaus) baudžiamąją bylą dėl tos pačios nusikalstamos veikos. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina kasaciniame skunde išdėstyta „jo apeliacinės bylos ir D. B. bylos Kauno apygardos teisme (pirmąja instancija) teismo posėdžių chronologija“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, žinodamas, kad jis ir D. B. yra bendrininkai, kaltinami V. Ž. nužudymu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo (kasatoriaus) dar neįsiteisėjęs, o D. B. baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme dar nepradėta nagrinėti iš esmės, 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje juos, kaip V. Ž. nužudymo bendrininkus, apklausė kaip skirtingus proceso dalyvius: jį (kasatorių) – kaip nuteistąjį (apeliantą), o D. B. – kaip liudytoją, o pasibaigus posėdžiui, turėdamas tikslą sulaukti, kol pirmosios instancijos teisme bus išnagrinėta D. B. baudžiamoji byla, paskelbė nepateisinamai ilgą, prieštaraujančią proceso greitumo principui beveik aštuonių mėnesių pertrauką. Kasatoriaus nuomone, jo ir D. B. baudžiamosios bylos galėjo ir turėjo būti sujungtos ir kartu nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, tačiau taip nebuvo padaryta, todėl, nepagrįstai išskyrus tos pačios nusikalstamos veikos aplinkybių nagrinėjimo procesus, buvo priimti du pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai. kuriuose yra skirtingai aprašytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jo veiksmai nužudant V. Ž.

15. Kasatorius taip pat teigia, kad jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties šališkas teismas, nes teisėja L. Garnelienė 2014 m. spalio 9 d. nagrinėjo skundą dėl D. B. paskirtos kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo ir priėmė nutartį dėl šios kardomosios priemonės jam pratęsimo. Taigi, kasatoriaus nuomone, teisėja L. Garnelienė, vadovaudamasi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 57 straipsnio 2 dalimi, jau nuo 2014 m. spalio 9 d. negalėjo nagrinėti V. Ž. nužudymo bylos pagal jo paduotą apeliacinį skundą ir privalėjo nusišalinti, tačiau šių BPK reikalavimų nepaisė ir jo baudžiamąją bylą nagrinėjo iki 2015 m. balandžio 23 d.

16. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi neteisėtai sujungė jo ir D. B. baudžiamąsias bylas.

16.1. Anot kasatoriaus, iš apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria buvo sujungtos jo ir D. B. baudžiamosios bylos, matyti, kad ši nutartis buvo priimta jo baudžiamojoje byloje ir ją pasirašė teisėjai L. Garnelienė (teisėjų kolegijos pirmininkė), V. Kažys, L. Žukauskas; nutartyje aprašyta jo (kasatoriaus) ir D. B. pirmosios instancijos teismų nuosprendžių esmė, nurodyta, kad yra pradėtas ir vyksta dviejų baudžiamųjų bylų apeliacinis procesas atitinkamai pagal jo (kasatoriaus) ir D. B. apeliacinius skundus, išdėstyta abiejų apeliacinių skundų esmė, taip pat baudžiamųjų bylų sujungimo motyvai. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėti sudaryta teisėjų kolegija negalėjo spręsti procesinių klausimų apeliacine tvarka nagrinėjamoje D. B. baudžiamojoje byloje, nes D. B. apeliaciniam skundui nagrinėti buvo sudaryta kita teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. Kažio (kolegijos pirmininkas), R. Mickevičienės, L. Žukausko, kuri ir tegalėjo priimti sprendimą pagal D. B. apeliacinį skundą dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos sujungimo su jo (kasatoriaus) apeliacine tvarka nagrinėjama baudžiamąja byla. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teisėja L. Garnelienė negalėjo „nei svarstyti, nei pasisakyti dėl D. B. apeliacinio skundo ir jo nagrinėjimo klausimų, inter alia (be kita ko), dėl D. B. baudžiamosios bylos sujungimo, nes, kaip minėta, ji 2014 m. spalio 9 d. priėmė nutartį dėl jam paskirtos kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo.

16.2. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nenumato apeliacinių skundų, paduotų dėl skirtingų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, sujungimo instituto. Pasak kasatoriaus, sujungus jo ir D. B. apeliacinius skundus, paduotus dėl skirtingų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, buvo išplėstos jo apeliacinio skundo ribos ir pažeista jo teisė į gynybą, nes jis apeliacinės instancijos teisme turėjo gintis ne tik nuo jo kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių, bet ir „nuo kaltinimo aplinkybių, nurodytų D. B. kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo“ nuosprendyje. Kasatoriaus teigimu, 2015 m. balandžio 23 d. sujungus jo ir D. B. baudžiamąsias bylas į vieną baudžiamąją bylą, jo apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atsirado ne tik du kaltinamieji aktai, bet ir du pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai dėl to paties nusikaltimo. Taigi, kasatoriaus nuomone, taip buvo pasunkintas jo teisės į gynybą realizavimas, nes apeliacinio proceso metu jis privalėjo gintis ne tik nuo jo paties apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, bet ir turėjo „ginčyti 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu nustatytas naujas V. Ž. nužudymo aplinkybės, kurios nebuvo nustatytos“. Kasatorius pažymi, kad savo apeliaciniame skunde jis negalėjo ginčyti ir neigti 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendyje nurodytų naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes jam paduodant apeliacinį skundą nuosprendis D. B. baudžiamojoje byloje dar nebuvo priimtas, o jo suplanuota gynybos taktika apeliacinės instancijos teisme buvo orientuota į apeliacinio skundo turinį ir ribas, kurias jis vis tik buvo priverstas viršyti. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad D. B. apkaltinamajame nuosprendyje yra pasisakyta ne tik dėl jo (kasatoriaus) veiksmų nužudant V. Ž. teisinio vertinimo, bet ir dėl jo parodymų vertinimo.

16.3. Kasatorius nurodo ir tai, kad po jo ir D. B. baudžiamųjų bylų sujungimo, paaiškėjus, kad V. Ž. nužudė ir A. V. sveikatą sutrikdė jis su D. B. dalyvaujant dar vienam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui, apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad jam surašytas kaltinimas dėl V. Ž. nužudymo bendrininkaujant su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis gali būti pakeistas ir perkvalifikuotas kaip padarytas bendrininkaujant su D. B., nesant prokuroro prašymo, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, turėjo savo iniciatyva nedelsdamas jam (kasatoriui) bei kitiems proceso dalyviams apie tai pranešti, tačiau to nepadarė ir toliau nagrinėjo bylą pagal iš esmės skirtingas kaltinimo aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad kaltinimas turi būti suformuluotas konkrečiai ir aiškiai. Tuo tarpu jam kaltinimas dėl bendrininkavimo su D. B. nebuvo suformuluotas. Anot kasatoriaus, iš sujungtų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių jis tik bendrais bruožais galėjo suvokti, kad galbūt ateityje jam bus suformuluotas konkretus kaltinimas dėl bendrininkavimo su D. B. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jis turėjo gintis nuo neaiškaus ir pagal proceso įstatymą nesuformuluoto bei nepareikšto kaltinimo, taip iš esmės suvaržant jo teisę į gynybą.

17. Kasatorius skunde taip pat teigia nepadaręs nusikaltimo, tačiau, jo nuomone, byloje yra aplinkybės, sudarančios pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę. Anot kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas jo byloje buvo pradėtas 2011 m. birželio 22 d., pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 18 d., apeliacinės instancijos teismo nuosprendis – 2016 m. sausio 14 d., o suimtas jis išbuvo nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo 2016 m. sausio 14 d., t. y. ketverius su puse metų. Kasatoriaus nuomone, tai gana ilgas baudžiamosios bylos ir jos nagrinėjimo laikas, juolab kad byla negali būti vertinama kaip ypač sudėtinga, nes „neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio elemento“. Visa tai, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad jis ilgą laiką buvo priverstas kalėti ir gyventi būdamas netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsenos, o tai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta kaip Konvencijos saugomų žmogaus teisių pažeidimą.

18. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės O. Rojutės ir nuteistojo S. S. kasaciniai skundai atmestini.

I. Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

19. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

19.1. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės O. Rojutės kasacinis skundas šioje baudžiamojoje byloje iš esmės yra paduotas dėl, jos nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio 2 dalies, taip pat baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, o nuteistojo S. S. kasacinis skundas – dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, jo nuomone, padarytų Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 7 dalies, taip pat apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 254 straipsnio 1, 3 dalių, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus.

19.2. Kita vertus, prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad: nepaisant to, kad dauguma liudytojų vieną iš pagrindinių nusikaltimo įrankių apibūdino kaip panašų į beisbolo lazdą, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos medžiaga rodo priešingai; specialisto išvadoje Nr. M638/11(02) aprašant V. Ž. lavono dešinės blauzdos padarytą žaizdą nurodyta, kad tai yra kirstinė-durtinė žaizda, padaryta įrankiu ar daiktu, turinčiu kertančią pleištinių savybių briauną, joje yra metalizacijos geležimi pėdsakų; kita svarbi aplinkybė, kuriai iš esmės prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvada dėl beisbolo lazdos, kaip vieno iš pagrindinių nusikaltimo padarymo įrankių, yra ta, kad specialisto išvadoje nebuvo konstatuota smurto žymių V. Ž. nugaroje, nors būtent ant V. Ž. marškinėlių nugaros buvo rastas kraujo pėdsakas, kurio genotipas sutapo su D. B. genotipu; atsižvelgus į nevienodą smūgių intensyvumą ir padarytų sužalojimų dydį bei formą, labiausiai tikėtina, kad ant V. Ž. marškinėlių nugaros rasta kraujo dėmė galėjo atsirasti nuo smūgio nutrintu ar prakirstu krumpliu; liudytojai, matę ir stebėję nusikaltimą, patvirtino, kad nukentėjusieji, ypač V. Ž., buvo labai intensyviai, žiauriai, iš visų jėgų mušami, kad nukentėjusieji iš pradžių priešinosi užpuolikams; be to, įvykio metu, be lazdos, buvo naudoti ir stikliniai alaus buteliai, kurie dužo, todėl nuo jų šukių buvo galima taip pat susižaloti; specialisto išvados dėl V. Ž. padarytų galvos sužalojimų patvirtina kaltinimą dėl D. B. veiksmų, nes visi įvykį matę liudytojai patvirtino, kad V. Ž. buvo mušamas ne tik lazda, bet ir rankomis, kojomis, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad V. Ž. nuo patirtų smūgių griuvo ir galva atsitrenkė į gana aukštą gatvės bortelį, taigi susitrenkė galvą, patyrė bent vieną iš specialisto išvadoje nurodytų mirtinų sužalojimų ir tai jam po S. S., D. B. ir jų bendrininko suduotų smūgių tapo tiesiogine jo mirties priežastimi; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai nepripažino byloje esančių netiesioginių įrodymų dėl D. B. neabejotinos šio ir S. S. tarpusavio pažinties ir, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad tai, jog D. B., kaip D. Č. brolis, pažinojo S. S., yra abejotina; apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad J. R., kuris buvo sulaikytas Palangoje su S. S., su D. B. sieja tiesioginis ryšys – J. R. ir D. B. sesuo turi bendrą vaiką, gyveno kartu ir iki šiol vienoje laiptinėje, ir kt.

19.3. O nuteistasis S. S. kasaciniame skunde, be kita ko, dėsto nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų turinį, savąją įvykių versiją ir teigia, kad: jis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose kaltu neprisipažino, nuosekliai tvirtino neužpuolęs ir nemušęs nei V. Ž., nei A. V., šių asmenų nepažinojęs ir neturėjęs priežasčių ar motyvų smurtauti prieš juos, o juo labiau – dėl chuliganiškų paskatų; viso bylos proceso metu jis įrodinėjo, kad V. Ž. buvo nužudytas ne dėl chuliganiškų paskatų, o keršijant jam už negrąžintas dideles skolas, tačiau teismai šių aplinkybių netyrė, nevertino ir į jas neatsižvelgė; nors baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, kad nužudant V. Ž. galėjo dalyvauti D. Č., teismai šios versijos netikrino ir su ja susijusių aplinkybių nevertino; nukentėjusiojo A. V. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir duoti policijos pareigūnams padarius įtaką; teismai, pripažindami visus vėlesnius A. V. parodymus teisingais ir patikimais, neatsižvelgė į kitus baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, paneigiančius iš esmės visas A. V. vėlesnių parodymų aplinkybes; liudytojos E. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir jo atpažinimas pagal nuotrauką parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu kelia abejonių; E. V. įvykio vietą matė iš penkto aukšto balkono, nuo namo iki įvykio vietos yra apie 50 m horizontalus atstumas, todėl ji tikrai negalėjo įžiūrėti smulkių žmogaus veido bruožų, plaukų ilgio, akių spalvos ir, kaip ji pati nurodė, pikto žvilgsnio, gražaus rudo odos atspalvio; jo atpažinimas ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant E. V., negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes baudžiamojoje byloje nustatyta, kad prieš pat šią apklausą policijos pareigūnai jai parodė jį vedamą su antrankiais, o jos parodymus, kad ji įsidėmėjo asmenį, mušusį lazda V. Ž., paneigia liudytojų J. ir S. Ž. parodymai; liudytojas D. G. kiekvienos apklausos metu davė prieštaringus parodymus apie asmenį, kurį jis neva matė tuoj po įvykio einantį gatve ir galvojo, kad tai asmuo, mušęs V. Ž.; visų apklausų metu D. G. nuosekliai tvirtino paties užpuolimo nematęs, į balkoną išėjęs jau po užpuolimo, matęs tik gatve einantį vaikiną ir pagalvojęs, kad tai vienas iš užpuolikų; atsižvelgus į tai, kad D. G. jo neatpažino kaip asmens, kurį jis matė po įvykio, ir jo parodymai, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, susiję tik su P. A. dalyvavimu įvykyje, kasatoriaus tvirtinimu, D. G. parodymai negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymu; jo atpažinimas pagal liudytojai S. J. pateiktas nuotraukas ir jos parodymai negali būti vertinami kaip jo kaltės įrodymai, nes pirmosios instancijos teisme ji nurodė, kad atpažindama jį pagal nuotrauką, ji sąžiningai klydo; liudytojo S. S. parodymai sutampa su jo duotais parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos įvertino prieštaringai; liudytojų V. J., V. M. J., I. A. parodymai jo kaltės neįrodo ir neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo dalyvavimo nužudant V. Ž., nes jie reikšmingi tik objektyvių V. Ž. nužudymo aplinkybių, dėl kurių ginčo byloje nėra, nustatymui, ir kt.

19.3. Taigi tokiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia žemesnės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

20. Prokurorė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatytos aplinkybės, iš dalies paneigiančios tai, kad D. B. galėjo pilnu alaus buteliu suduoti V. Ž. į galvą, tačiau nepaneigiančios, kad mažiausiai vieną smūgį kietu buku daiktu jis sudavė V. Ž.. Dėl to, anot kasatorės, vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, „kaltinimas D. B. būtent stikliniu alaus buteliu sudavus V. Ž. į galvą, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo dėka ir metu nustatytomis aplinkybėmis galėjo būti tikslintinas dėl įrankio“, nes tai nekeičia kaltinimo esmės. Kartu kasatorė pažymi, kad šį klausimą pirmosios instancijos teisme kėlė valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, tačiau pirmosios, kaip ir apeliacinės, instancijos teismas to nevertino ir nenagrinėjo, nors tai turėjo reikšmės tiek pirmosios instancijos teismui nuteisiant D. B., tiek apeliacinės instancijos teismui jį išteisinant.

O nuteistasis S. S. kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu nužudžius kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas), negali apsiriboti tik tuo, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje sutrikdant viešąją rimtį – teismas turi ištirti visas priežastis, paskatinusias kaltininką padaryti nužudymą, tačiau pirmosios, kaip ir apeliacinės, instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė. Kasatoriaus teigimu, teismai jo veiksmų kvalifikavimą kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų motyvavo tik formaliai, apsiribodami tuo, kad V. Ž. buvo nužudytas viešoje vietoje ir neįvertindami aplinkybių, patvirtinančių, kad V. Ž. buvo nužudytas kerštaujant už negrąžintas skolas. Kasatoriaus nuomone, jei tai būtų buvę įvertinta, jo veiksmai būtų kvalifikuoti kitaip – ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo veiksmuose buvus chuliganiškas paskatas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad nesuprantama, kodėl konstatuota, kad jis V. Ž. nužudė dėl chuliganiškų paskatų, o sutrikdant A. V. sveikatą tokių paskatų jau nenustatyta, nors jie abu buvo užpulti kartu, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.

20.1. Pažymėtina, kad prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžių dėl S. S. ir D. B. apeliacine tvarka neskundė, o nurodyti nuteistojo S. S. argumentai jo apeliaciniame skunde nebuvo išdėstyti, todėl minėti kasatorių argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to nurodyti kasatorių skundų teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

II. Dėl prokurorės kasacinio skundo

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl D. B. apeliacinės instancijos teisme

21. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir priimdamas naują – išteisinamąjį – nuosprendį dėl jo, pažeidė BPK 20 straipsnyje keliamą esminį įrodinėjimui, kaip loginiam procesui, išsamumo, nešališkumo ir visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, vadovaujantis įstatymu, reikalavimą. Taigi kasatorė, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

22. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

22.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

22.2. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

22.3. Be to, pabrėžtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 146; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04, ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-80-942/2015, 2K-283-746/2015, 2K-496-746/2015, 2K-5-895/2016).

23. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamojo nuosprendžio, priimto dėl D. B., pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti kilusias abejones dėl D. B. kraujo pėdsakų atsiradimo ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė patį D. B., nuteistąjį S. S., liudytojus R. Ž., 2015 m. kovo 27 d. nutartimis atitinkamai paskyrė kriminalistinę kompleksinę trasologinę–biologinę ekspertizę ir įpareigojo Kauno apygardos prokuratūrą atlikti D. B. parodymų patikrinimą vietoje, prie bylos pridėjo Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. balandžio 13 d. ekspertizės aktą Nr. 11-718(15), nuteistojo D. B. parodymų patikrinimo vietoje 2015 m. gegužės 14 d. protokolą su priedais, antstolės S. V. surašytą 2015 m. gegužės 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 9 su priedais ir kitus proceso dalyvių ar byloje gautus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, balsu perskaitė iki S. S. ir D. B. baudžiamųjų bylų sujungimo apeliacinės instancijos teisme duotus liudytojų G. G., A. S., E. J., S. J., I. A., apeliacinės instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d., posėdžio, kurio metu buvo peržiūrėti vaizdo įrašai iš parduotuvės „Maxima“, protokolo dalį, taip pat apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. ir 2014 m. gruodžio 17 d. posėdžio protokolus, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio 2014 m. kovo 19 d.–gruodžio 11 d. protokolus ir 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. B. bei kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, peržiūrėjo prie D. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtas nuotraukas. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, byloje esančius įrodymus, turinčius esminės reikšmės išsiaiškinant faktines D. B. bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungė juos į vientisą loginę grandinę, o išteisindamas D. B., nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiančius įrodymus.

23.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nurodė, kad nukentėjusiųjų, liudininkų, tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymai nepatvirtina, kad D. B. dalyvavo užpuolant nukentėjusiuosius V. Ž. ir A. V., o „apeliacinės instancijos teismo naujai surinkti įrodymai (duomenys, užfiksuoti D. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, ekspertizės akte) nepatvirtino kaltinamajame akte D. B. pareikštų kaltinimų dėl nukentėjusiojo nužudymo bei nepaneigė nuteistojo versijos dėl pastarojo kraujo pėdsako atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių mechanizmo“. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad, „apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomus procesinius veiksmus, nepavyko pašalinti byloje esančių abejonių dėl D. B. kraujo pėdsakų atsiradimo ant V. Ž. marškinėlių“; „vienintelis įrodymas apie galimą D. B. dalyvavimą nukentėjusiųjų užpuolime yra jo kraujo pėdsakas ant nukentėjusiojo marškinėlių. Tačiau byloje nėra kitų nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad ši kraujo dėmė atsirado ant nukentėjusiojo marškinėlių skundžiamame nuosprendyje nurodytu būdu, t. y. D. B. susižalojant nukentėjusiųjų užpuolimo metu, mušant V. Ž. per galvą stikliniu buteliu“. Kartu apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B. kaip D. Č. brolis pažinojo S. S., teisingai pažymėjo, kad net ir nustačius, kad S. S. buvo pažįstamas su D. B., ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip įrodymas, patvirtinantis, kad D. B. dalyvavo užpuolant nukentėjusiuosius.

23.2. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad „šioje baudžiamojoje byloje liko daug abejonių dėl D. B. kaltės, nužudant V. Ž., kurių nepavyko pašalinti nei bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra surinkta neginčytinų ir neabejotinų duomenų, kad viešoje vietoje, kurioje įvykio metu buvo gana daug pašalinių asmenų (praeivių, gyvenamųjų namų butų gyventojų), V. Ž. buteliu per galvą mušė būtent D. B.“. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl D. B. apkaltinamąjį nuosprendį, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, priėmė tinkamai neištyręs D. B. iškeltos versijos, nepašalinęs byloje esančių abejonių dėl D. B. kraujo atsiradimo ant nukentėjusiojo V. Ž. marškinėlių aplinkybių.

24. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

25. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu analizuodamas nusikaltimo požymius ir faktines bylos aplinkybes, nurodydamas, kad V. Ž. buvo mušamas beisbolo lazda, peržengė kaltinimo ribas, nes nei S. S., nei D. B. pareikštuose kaltinimuose sąmoningai nebuvo konkrečiai įvardytas įrankis, kuriuo V. Ž. buvo padaryti sužalojimai, tarp jų ir tie, nuo kurių jis mirė. Pasak kasatorės, kaltinimuose vienas iš pagrindinių nusikaltimo įrankių apibendrintai vadinamas lazda. Taigi kasatorė, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas.

26. Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos turi teisę raštu pateikti prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Be to, teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Teismas, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 255 straipsnis, 256 straipsnio 1, 3 dalys). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam (nuteistajam) kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų bei tvarkos, o teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-410/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-371-696/2015, 2K-112-697/2016, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) ir BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-264-139/2015).

27. Iš baudžiamojoje byloje esančio S. S. kaltinamojo akto matyti, kad jame, be kita ko, atitinkamai nurodyta, kad S. S. su savimi turėta lazda sudavė V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairiais kūno vietas, taip pat į galvą, o A. V. – ne mažiau kaip du kartus į abi kojas. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, 2013 m. sausio 18 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad S. S. „naudotas įrankis – beisbolo lazda“. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, 2016 m. sausio 14 d. nuosprendyje taip pat konstatavo, kad „įrodymų visuma (nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. V., S. J. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų duomenys, liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys, specialistų išvados duomenys apie tai, kad sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti kietu buku daiktu) įrodo, kad V. Ž. ir A. V. užpuolime dalyvavo S. S., kad būtent, S. S., užpuldamas kartu su kitais bendrininkais V. Ž. ir A. V., naudojo beisbolo lazdą“. Taigi apeliacinės, kaip, beje, ir pirmosios, instancijos teismas nagrinėjamoje byloje naujų faktinių aplinkybių nenustatė – tik konkrečiai įvardydamas nusikaltimų padarymo įrankį patikslino faktines bylos aplinkybes. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pats nuteistasis S. S., nei jo gynėjas dėl nurodytos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikslintos aplinkybės apeliacine tvarka nesiskundė; to jis neskundžia ir kasacine tvarka.

28. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad nuteistasis S. S., padarydamas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, naudojo beisbolo lazdą, peržengė kaltinimo ribas ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje (8, 13 lapuose) nurodydamas, kad nukentėjusiajam A. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, akivaizdžiai apsiriko. Tai vertintina kaip rašybos klaidos, kurios turi būti ištaisytos nurodant, kad nukentėjusiajam A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

29. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas tarp nuteistojo S. S. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių teisingai nustatė faktinį priežastinį ryšį, t. y. kad, be S. S. nusikalstamų veiksmų, nebūtų ir nukentėjusiojo organų transplantacijos išlaidų, tačiau nepagrįstai pripažino nebuvus teisinio priežastinio ryšio. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, nuosprendyje išdėstė CK 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatas, nors atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusios žalos bendruosius pagrindus reglamentuoja CK 6.284 straipsnis.

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

31. Pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose priežastinis ryšys konstatuojamas tokiais atvejais, kai kaltininko veika, jos padarymo aplinkybės tiesiogiai, dėsningai, objektyviai nulemia kaltininkui inkriminuojamus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius. Šie padariniai kyla būtent dėl kaltininko veikos, o ne įsikišus tretiesiems asmenims ar kokioms nors kitoms paprastai atsitiktinėms jėgoms. Tokie, būtent nuteistojo S. S. nusikalstamais veiksmais sukelti, padariniai yra V. Ž. sveikatos sutrikdymas, nulėmęs jo mirtį.

32. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal civilinį įstatymą žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai nuostolius sudaro taip pat su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Pažymėtina, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis).

33. Taigi nusikalstamo asmens sveikatos sutrikdymo atveju atlyginamos tik tos gydymo išlaidos, kurios buvo būtinos ir susijusios su nukentėjusiojo sveikatos grąžinimu, ir tik tuo atveju, kai, be kita ko, tarp kaltininko neteisėtų veiksmų ir jų sukeltų padarinių yra nustatomas priežastinis ryšys. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, jei sužalotas asmuo buvo gydomas nemokamai Valstybinės ligonių kasos lėšomis, būtinas išlaidas, susijusias su nukentėjusio asmens gydymu, turi teisę išieškoti Valstybinė ligonių kasa CK 6.263 straipsnyje nurodytais bendraisiais pagrindais.

34. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu patenkino civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš nuteistojo S. S. priteisė 26 500,48 Lt (7675 Eur) už nukentėjusiojo V. Ž. gydymą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ Kauno klinikose.

34.1. Iš Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio matyti, kad juo prašoma priteisti 26 500,48 Lt (7675 Eur) už nukentėjusiojo V. Ž. gydymą 2011 m. birželio 22 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ Kauno klinikų centrinės reanimacijos skyriuje dėl trauminio subarachnoidinio kraujo išsiliejimo (perkutaninį centrinės venos kateterizavimą, nenutrūkstamos dirbtinės plaučių ventiliacijos priežiūrą) ir 2011 m. birželio 23 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje VšĮ Kauno klinikose jam atliktą galvos (kaklo) skaitmeninę subtrakcinę angiografiją su lanko autografija ir arterijos kateterizavimą.

34.2. Iš baudžiamojoje byloje esančio prie Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio pridėto V. Ž. medicininių dokumentų išrašo matyti, kad 2011 m. birželio 22 d. nukentėjusiajam V. Ž. buvo teikiamos reanimacijos paslaugos (2942,16 Lt (852,11 Eur)), o 2011 m. birželio 23 d. – šios paslaugos: angiologinė diagnostinė intervencinė radiologija (cerebrinė angiografija) (1012,92 Lt (293,36 Eur)), potencialus donoro identifikavimas (1011,75 Lt (293,02 Eur)), potencialus donoro paruošimas (2222,05 Lt (643,55 Eur)), ragenos transplantacijos II etapas (1083,95 Lt (313,93 Eur)), inkstų transplantacijos VII-2 etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6336,50 Lt (1835,18 Eur)), širdies transplantacijos II etapas (3978,60 Lt (1152,28 Eur)), ragenos transplantacijos II etapas (1083,95 Lt (313,93 Eur)), inkstų transplantacijos VII-2 etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6336,50 Lt (1835,18 Eur)), mirusio žmogaus audinių ir organų įsigijimas (492,10 Lt (142,52 Eur)). Vadinasi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, dalį Valstybinei ligonių kasai pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu priteistos pinigų sumos sudaro išlaidos, susijusios ne su nukentėjusiojo V. Ž. gydymu, bet su jo organų transplantacija.

35. Pažymėtina, kad V. Ž. organų transplantacijos išlaidos, priešingai nuo kitų Valstybinei ligonių kasai pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu priteistų jos turėtų nukentėjusiojo V. Ž. gydymo išlaidų, nėra nukentėjusiojo gydymo išlaidos, nes jos nėra susijusios su jo sveikatos grąžinimu ir, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nėra tiesioginis jo neteisėtų veiksmų rezultatas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „nukentėjusiojo organų transplantacija nėra tiesioginė nuteistojo S. S. neteisėtų veiksmų pasekmė“, ir šių išlaidų nepripažino S. S. neteisėtais veiksmais padaryta turtine žala. Kartu prokurorės skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl Valstybinės ligonių kasos turėtų nukentėjusiojo V. Ž. gydymo išlaidų priteisimo, pagrįstai vadovavosi CK 6.283 straipsnio 1 dalies normomis, reglamentuojančias žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nes sužalotas ir klinikinės mirties ištiktas nukentėjusysis V. Ž. buvo pristatytas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas, kur iki mirties buvo gydomas bandant išgelbėti jo gyvybę. Būtent dėl sužaloto nukentėjusiojo gydymo bandant išgelbėti jo gyvybę Valstybinė ligonių kasa turėjo jo gydymo išlaidų, kurias ir prašė civiliniu ieškiniu priteisti iš nuteistojo S. S..

36. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nepriteisdamas iš nuteistojo S. S. Valstybinei ligonių kasai jos turėtų išlaidų, susijusių su nukentėjusiojo V. Ž. organų transplantacija, pažeidė baudžiamojo proceso ar (ir) civilinės teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „nurodytas medicinos dokumentų išrašas įrodo, kad išlaidos, susijusios su nukentėjusiojo organų transplantacija, buvo 16 208,45 Lt (4694 Eur)“. Kaip matyti iš minėto medicininių dokumentų išrašo, išlaidos, susijusios su nukentėjusiojo V. Ž. organų transplantacija (potencialus donoro identifikavimas (1011,75 Lt (293,02 Eur)), potencialus donoro paruošimas (2222,05 Lt (643,55 Eur)), ragenos transplantacijos II etapas (1083,95 Lt (313,93 Eur)), inkstų transplantacijos VII-2 etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6336,50 Lt (1835,18 Eur)), širdies transplantacijos II etapas (3978,60 Lt (1152,28 Eur)), ragenos transplantacijos II etapas (1083,95 Lt (313,93 Eur)), inkstų transplantacijos VII-2 etapas, inksto paėmimo iš mirusio donoro operacija (6336,50 Lt (1835,18 Eur)), mirusio žmogaus audinių ir organų įsigijimas (492,10 Lt (142,52 Eur)), sudarė 22 545,40 Lt (6529 Eur), o ne 16 208,45 (4694 Eur). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas padarė aritmetinę (skaičiavimo) klaidą. Dėl to Valstybinės ligonių kasos pateikto civilinio ieškinio dydis (26 500,48 Lt (7675 Eur)) turėjo būti sumažintas ne 16 208,45 Lt (4694 Eur), o 22 545,40 Lt (6529 Eur). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, susijusi su nukentėjusiojo V. Ž. gydymo išlaidų priteisimu Valstybinei ligonių kasai, taisytina sumažinant Valstybinei ligonių kasai priteistą pinigų sumą iki 1145 Eur. Kartu prokurorės kasacinio skundo argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei nurodo prokurorė, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, negalėjo žalos atlyginimo priteisti solidariai iš nuteistojo S. S. ir jo bendrininkų, nes, apeliacinės instancijos teismui nusprendus išteisinti D. B., S. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kaip bendrininkų grupe veikęs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.

III. Dėl nuteistojo S. S. kasacinio skundo

Dėl Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatų laikymosi

37. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir rėmėsi tik ta jų dalimi, kuri atitiko kaltinimą, ignoruodami jį teisinančius duomenis, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, o iškilusias abejones vertino jo nenaudai, taip perkeldami jam įrodinėjimo naštą ir nesilaikydami nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principų. Kartu kasatorius pažymi, kad D. G. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo apklaustas kaip liudytojas – jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai abiejų instancijų teismuose buvo tik perskaityti, taip suvaržant jo teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis).

38. Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

39. Pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu gali būti perklausyti ir peržiūrėti garso ir vaizdo įrašai; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, o apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai gali būti apklausiami kaip liudytojai (BPK 276 straipsnio 1, 3, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2011, 2K-83-699/2015, 2K-255-746, 2K-431-746/2015).

40. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje apklausė nuteistuosius S. S., G. K., nukentėjusiuosius A. V., J. Ž., liudytojus S. J., V. J., V. M. J., M. M., R. L., D. Š., R. S., R. K., E. P., J. R., E. N., M. J., M. T.-D., I. A., S. S., E. S., G. G., M. Č., teismo medicinos ekspertą, pateikusį byloje specialisto išvadą Nr. M 638/11 (02), Ą. S.; balsu perskaitė liudytojų M. M., D. Š., R. K., J. R., M. J., G. K., kaip įtariamojo, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, liudytojų E. V., D. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui, o, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, jų ir nukentėjusiojo S. Ž., liudytojos G. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nes, bandant iškviesti juos į teisiamąjį posėdį, paaiškėjo, jog jie yra išvykę ir gyvena užsienyje; pridėjo prie bylos iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus gautas V. Ž. lavono nuotraukas ir proceso dalyvių pateiktus dokumentus; dalį dokumentų, turinčią reikšmės bylai nagrinėti, išvardijo, o kitą jų dalį, turinčią esminę reikšmę bylai nagrinėti, paskelbė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė ir analizavo ir S. S. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo V. S. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – jį teisinančius – įrodymus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nebuvo išvardyta ir paskelbta dalis byloje esančių dokumentų (Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK Šilainių policijos nuovados tyrėjos J. G. 2011 m. birželio 23 d. tarnybinis pranešimas, Lietuvos kelių policijos tarnybos greičio matavimo rezultatų protokolo Nr. 00021025 nuotrauka, automobilio „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. birželio 23 d. paieškos paskelbimo duomenys, AB SEB bankas 2011 m. birželio 28 d. raštas Nr. 07.04.04.06-9315, Kauno apskrities VPK ONTV 2-ojo skyriaus tyrėjo M. Č. 2011 m. gruodžio 12 d. tarnybinis pranešimas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2011 m. liepos 19 d. raštas dėl G. K. operavimo, Klaipėdos apskrities VPK OVB 2011 m. rugpjūčio 19 d. pažyma ir 2011 m. lapkričio 24 d. slapto sekimo protokolas, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. rugsėjo 5 d. pažyma apie S. S. pavardės pakeitimą), kuriais teismas grindė nuteistojo S. S. kaltę. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „paminėti dokumentai nebuvo svarbūs S. S. [...] kaltę patvirtinantys įrodymai, nes sprendimo esmę šioje byloje nulėmė kiti byloje esantys įrodymai, ištirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka“, pagrįstai šio pažeidimo nepripažino esminiu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 8 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų, iš užsienio kalbos išvertęs pirmosios instancijos teisme išvardytus, bet neišverstus į lietuvių kalbą dokumentus, susijusius su liudytojų D. G. ir E. V. įdarbinimu užsienyje, teisingai nurodė, kad šie dokumentai nėra svarbūs ir reikšmingi įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys S. S. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, ir pagrįstai šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo nepripažino esminiu ir nulemiančiu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme rezultatą.

41. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti iškilusias abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistuosius S. S., D. B., nukentėjusįjį A. V., liudytojus G. G., A. S., E. J., S. J., I. A., R. Ž., balsu perskaitė nukentėjusiojo A. V. protokolą-pareiškimą, jo ir liudytojos S. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, liudytojų E. V., D. G. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, liudytojos I. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojos J. M.-Ž. 2014 m. birželio 11 d. teisiamojo posėdžiu metu duotus parodymus, D. B. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 29 d. posėdyje, liudytojų G. G., A. S. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, apeliacinės instancijos teismo 2014 m. balandžio 23 d. posėdyje duotus nukentėjusiojo A. V., liudytojų E. J., S. J. parodymus, Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 2-(302)-40725 dėl informacijos pateikimo, apeliacinės instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. gruodžio 17 d. posėdžių protokolus, apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje duotus liudytojos I. A. parodymus, asmens parodymo liudytojams E. V. ir A. V. atpažinti pagal nuotrauką protokolus, 2014 m. kovo 19 d.–2014 m. gruodžio 11 d. teisiamojo posėdžio protokolus ir pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį D. B. baudžiamojoje byloje, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. balandžio 13 d. ekspertizės akto Nr. 11-718(15) išvadas, D. B. parodymų patikrinimo vietoje 2015 m. gegužės 14 d. protokolą ir kitus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, peržiūrėjo vaizdo įrašus iš parduotuvės „Maxima“, prie D. B. parodymų patikrinimo vietoje pridėtas nuotraukas, liudytojai I. A. pateikė įvykio vietos nuotraukas Nr. 7 ir 9, prie bylos pridėjo D. B. kaltinamąjį aktą, įvykio vietos nuotrauką Nr. 9, kurioje liudytoja I. A. pažymėjo savo buvimo vietą įvykio metu, iš D. B. baudžiamosios bylos gautus dokumentus, antstolės S. V. surašytą 2015 m. gegužės 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 9, taip pat kitus proceso dalyvių pateiktus ar byloje gautus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, juos, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas į vientisą loginę grandinę, motyvuotai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl S. S. kaltės nužudžius V. Ž. dėl chuliganiškų paskatų ir nežymiai sutrikdžius A. V. sveikatą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai surašyti laikantis BPK 305 straipsnio nuostatų.

42. Kasatoriaus argumentų dėl jo teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojui D. G. suvaržymo kontekste pažymėtina tai, kad teismas nuosprendyje gali remtis liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jei šie parodymai perskaitomi teisiamajame posėdyje, tačiau ir tokiu atveju turi būti užtikrintos kaltinamojo teisė į rungtynišką procesą ir gynybos teisės, būtent teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti (BPK 44 straipsnio 7 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra imperatyviai nustatyta proceso stadija, kurioje asmeniui, įtariamam ar kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad šie liudytojai būtų apklausti. Tiek EŽTT jurisprudencijoje, tiek nacionalinėje teismų praktikoje kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, kuri gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje (1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Unterpertinger prieš Austriją, peticijos Nr. 9120/80; 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Delta prieš Prancūziją, peticijos Nr. 11444/85; 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Balšan prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 1993/02; 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Ke? prieš Turkiją, peticijos Nr. 17174/03; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-28/2010, 2K-182/2010, 2K-476/2013, 2K-115/2014). Vadinasi, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai. Tuo tarpu iš nuteistojo S. S. baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant D. G. ir pats S. S., ir jo gynėja dalyvavo ir turėjo galimybę užduoti klausimus D. G.. S. S. gynėja šia teise pasinaudojo ir uždavė klausimus D. G. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, išnaudojus visas galimybes atvesdinti D. G. į teismo posėdžius ir paaiškėjus, kad jis gyvena užsienyje, vadovaujantis BPK 274 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo perskaityti. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta nuteistojo S. S. teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojui D. G.

43. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. S. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatos.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

44. Kasatorius taip pat teigia, kad jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties šališkas teismas, nes teisėja L. Garnelienė 2014 m. spalio 9 d. nagrinėjo skundą dėl D. B. paskirtos kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo ir priėmė nutartį dėl šios kardomosios priemonės jam pratęsimo. Taigi, kasatoriaus nuomone, teisėja L. Garnelienė, vadovaudamasi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 57 straipsnio 2 dalimi, jau nuo 2014 m. spalio 9 d. negalėjo nagrinėti V. Ž. nužudymo bylos pagal jo paduotą apeliacinį skundą ir privalėjo nusišalinti, tačiau šių BPK reikalavimų nepaisė ir jo baudžiamąją bylą nagrinėjo iki 2015 m. balandžio 23 d.

45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta kaltinamojo (nuteistojo) teisė į nešališką bylos nagrinėjimą. Šiai teisei užtikrinti BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjas ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį tokiu atveju teisėjas privalo nusišalinti. Taigi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad bylą nagrinėtų teisėjas, dėl kaltinamojo (nuteistojo) nepriėmęs žmogaus teises ribojančių sprendimų. Pažymėtina, kad šio nušalinimo (nusišalinimo) pagrindo paskirtis garantuoti, kad bylos nenagrinėtų ir teismo baigiamojo akto nepriimtų teisėjas, kuris, kaltinamojo (nuteistojo) manymu, gali turėti byloje išankstinę nuomonę.

46. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: nuteistojo S. S. baudžiamajai bylai pagal jo apeliacinį skundą nagrinėti buvo sudaryta apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjos L. Garnelienės, V. Kažio, L. Žukausko; apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 23 d. posėdyje nagrinėjant nuteistojo S. S. baudžiamąją bylą pagal jo apeliacinį skundą, teisėjų kolegijos pirmininkė L. Garnelienė informavo proceso dalyvius apie tai, kad apeliacine tvarka tame pačiame teisme yra nagrinėjama nuteistojo D. B. baudžiamoji byla, kurioje jis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu nuteistas už V. Ž. nužudymą; apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistųjų S. S. ir D. B. baudžiamosios bylos buvo sujungtos; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi sujungtai baudžiamajai bylai nagrinėti buvo sudaryta teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. Kažio, R. Mickevičienės, L. Žukausko, kuri ir priėmė 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį S. S. ir D. B. sujungtoje baudžiamojoje byloje; nuteistojo S. S. baudžiamojoje byloje teisėja L. Garnelienė nėra sprendusi klausimų, susijusių su kardomosios priemonės suėmimo jam, kaip įtariamajam, skyrimu ar pratęsimu, o D. B. baudžiamojoje byloje ji 2014 m. spalio 9 d. nutartimi yra išnagrinėjusi D. B. gynėjo skundą dėl D. B., kaip įtariamajam, paskirtos kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo.

47. Taigi teisėja L. Garnelienė nuteistojo S. S. baudžiamąją bylą iki jos sujungimo su D. B. baudžiamąja byla nagrinėjo teisėtai, nes joje nebuvo sprendusi klausimų, susijusių su kardomosios priemonės suėmimo S. S., kaip įtariamajam, skyrimu ar pratęsimu; sujungtos baudžiamosios bylos pagal nuteistųjų S. S. ir D. B. apeliacinius skundus ji nenagrinėjo ir nuosprendžio joje nepriėmė.

48. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistojo S. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo neteisėtos sudėties šališkas teismas.

Dėl BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

49. Kasatorius teigia, kad, apeliacinės instancijos teismui 2014 m. balandžio 23 d. posėdyje išreikalavus D. B. kaltinamojo akto kopiją, paaiškėjo, jog dėl tų pačių nusikalstamų veikų yra surašyti du esminėmis faktinėmis aplinkybėmis skirtingi kaltinamieji aktai, taip pat „teismui tapo žinoma, kad yra žinomi konkretūs nagrinėjamo nusikaltimo bendrininkai, kurie kaltinamuosiuose aktuose nekonkretizuoti, kaltinamuosiuose aktuose bendrininkavimo aplinkybės nekonkretizuotos“, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, jau šioje baudžiamosios bylos stadijoje turėjo bylą perduoti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas.

50. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis)

51. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas).

52. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-480/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-480/2012">2K-480/2012</a>, 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016).

53. Taigi, jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, teismas gali perduoti bylą prokurorui esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą.

54. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 23 d. posėdyje išsireikalavus D. B. 2014 m. vasario 14 d. kaltinamąjį aktą, baudžiamoji byla dėl jo dar nebuvo išnagrinėta ir pirmosios instancijos teismo baigiamasis aktas dėl jo nepriimtas, o baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistajam S. S. 2012 m. sausio 26 d. pareikštą kaltinimą, pagal kurį jo baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad iš nuteistojo S. S. 2012 m. sausio 26 d. kaltinamojo akto matyti, kad jame, be kitų BPK 219 straipsnyje reikalaujamų nurodyti duomenų, nurodyti ir S. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, bendrininkavimo padarant nusikalstamas rūšis bei forma, jo, kaip nusikaltimų vykdytojo, veiksmai ir kitos svarbios faktinės bylos aplinkybės, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, o jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymas atitinka BPK 187 straipsnio tvarka jam surašytų pranešimų apie įtarimą turinį, taip pat nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės BPK 256 straipsnyje nurodyta tvarka gali būti keičiamos atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, šioje baudžiamosios bylos stadijoje neturėjo teisinio pagrindo svarstyti ir spręsti dėl baudžiamosios bylos perdavimo prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

55. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo S. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl BPK 254 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

56. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi neteisėtai sujungė jo ir D. B. baudžiamąsias bylas, nes baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nenumato apeliacinių skundų, paduotų dėl skirtingų pirmosios instancijos teismo nuosprendžių, sujungimo instituto. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 254 straipsnio 1 dalies nuostatas.

57. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas, apibrėžiančias apeliacinio proceso bendrąsias nuostatas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriaus bendrosios nagrinėjime teisme nuostatos, atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje, reglamentuojančio apeliacinį procesą, numatytus ypatumus (BPK 320 straipsnio 6 dalis). Pagal BPK XIX skyriuje esančio 254 straipsnio (Bylų išskyrimas, bylų sujungimas ir nutraukimas ar perdavimas prokurorui) 1 dalį teismas bylos nagrinėjimo teisme metu, be kita ko, gali kelias bylas sujungti į vieną. Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą kelias bylas sujungti į vieną galima ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kada teismas gali sujungti kelias bylas į vieną, palikdamas tai spręsti pačiam teismui; teisme gali būti sujungiamos bylos, kuriose keli asmenys kaltinami bendrininkavimu vienoje ar keliose nusikalstamose veikose arba kuriose vienas asmuo kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu.

58. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: baudžiamojoje byloje pradėto ikiteisminio tyrimo metu S. S. buvo įtariamas tuo, kad jis, bendrininkaudamas su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe, turėdamas išankstinę tyčią, nužudė V. Ž. ir sunkiai sutrikdė A. V. sveikatą; ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių S. S. pareikštus įtarimus, tačiau nenustačius S. S. bendrininkų, Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro A. Meilučio 2011 m. lapkričio 14 d. nutarimu iš šio ikiteisminio tyrimo dėl nurodytų nusikalstamų veikų S. S. buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Ž. nužudymo; procesas dėl A. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo tęsiamas prokuroro reikalavimu; Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž. ir nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą; 2013 m. vasario 5 d. Kauno apygardos teisme gautas nuteistojo S. S. apeliacinis skundas, kurio nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme paskirtas 2013 m. balandžio 11 d.; 2013 m. rugsėjo 23 d. D. B. pareikštas įtarimas tuo, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., jis, veikdamas kartu su S. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž. ir nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą; Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.; 2014 m. gruodžio 30 d. Kauno apygardos teisme gautas nuteistojo D. B. apeliacinis skundas, kurio nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme paskirtas 2015 m. kovo 26 d.; apeliacinės instancijos teismo 2015 m. kovo 26 d. posėdyje nagrinėjant bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą prokuroras prašė nepradėti nagrinėti bylos iš esmės ir spręsti klausimą dėl D. B. ir S. S. baudžiamųjų bylų sujungimo, nes yra tiriama ta pati nusikalstama veika; nuteistasis D. B. ir jo gynėjas baudžiamųjų bylų sujungimo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra; apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų V. Kažio, R. Mickevičienės, L. Žukausko, nutarė klausimą dėl nurodytų baudžiamųjų bylų sujungimo spręsti 2015 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje; apeliacinės instancijos teismo 2015 m. balandžio 23 d. posėdyje nagrinėjant bylą pagal nuteistųjų S. S. ir G. K. apeliacinius skundus, teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų L. Garnelienės, V. Kažio, L. Žukausko, pirmininkė informavo proceso dalyvius apie tai, kad apeliacine tvarka tame pačiame teisme yra nagrinėjama nuteistojo D. B. baudžiamoji byla dėl V. Ž. nužudymo, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šias bylas yra tikslinga sujungti ir nagrinėti kaip vieną baudžiamąją bylą, išsamiai aiškinantis visas bylos aplinkybes; proceso dalyviai klausimą dėl baudžiamųjų bylų sujungimo paliko spręsti teismo nuožiūra; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistųjų S. S. ir D. B. baudžiamąsias bylas sujungė.

59. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje teisingai nurodžiusi, kad iš nuteistųjų S. S. ir D. B. apeliacinių skundų matyti, kad juose tiek S. S., tiek D. B. neigia dalyvavę nužudant V. Ž. ir ginčija tas pačias pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. bei 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiais nustatytas aplinkybes, siekdama išsamiai ir objektyviai išnagrinėti dvi atskiras baudžiamąsias bylas pagal nurodytus apeliacinius skundus, pagrįstai vadovavosi BPK 254 straipsnio 1 dalimi ir nuteistųjų S. S. ir D. B. baudžiamąsias bylas sujungė ir apeliacinį procesą toliau tęsė jau sujungtoje baudžiamojoje byloje. Kartu nagrinėjamų nuteistojo S. S. kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad nei nuteistasis S. S., nei jo gynėjas neprieštaravo dėl baudžiamųjų bylų sujungimo, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos pirmininkui, paklausus nuteistojo S. S., ar jis pageidauja susipažinti su ta bylos dalimi, kuri buvo nagrinėjama D. B. baudžiamojoje byloje, jis nurodė, kad pakaks to, jog jo gynėjas bus susipažinęs su ta bylos dalimi.

60. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, sujungdamas S. S. ir D. B. baudžiamąsias bylas, nepažeidė BPK 254 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies apeliacinės instancijos teisme

61. Kasatorius teigia, kad po jo ir D. B. baudžiamųjų bylų sujungimo, paaiškėjus, kad V. Ž. nužudė ir A. V. sveikatą sutrikdė jis su D. B. dalyvaujant dar vienam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui, apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad jam surašytas kaltinimas dėl V. Ž. nužudymo bendrininkaujant su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis gali būti pakeistas ir perkvalifikuotas kaip padarytas bendrininkaujant su D. B., nesant prokuroro prašymo, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, turėjo savo iniciatyva apie tai nedelsdamas jam (kasatoriui) bei kitiems proceso dalyviams pranešti, tačiau to nepadarė ir toliau nagrinėjo bylą pagal iš esmės skirtingas kaltinimo aplinkybes. Dėl to, pasak kasatoriaus, jis turėjo gintis nuo neaiškaus ir pagal baudžiamojo proceso įstatymą nesuformuluoto prašymo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatas.

62. Minėta, kad konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos turi teisę raštu pateikti prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Be to, teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Teismas, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 255 straipsnis, 256 straipsnio 1, 3 dalys). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam (nuteistajam) kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų bei tvarkos, o teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-410/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-371-696/2015, 2K-112-697/2016, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) ir BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-264-139/2015).

63. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad S. S. 2012 m. sausio 26 d. kaltinamuoju aktu kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., kartu su kitais dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda, taip pat rankomis ir kojomis intensyviai sudavė V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairiais kūno vietas, taip padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei. S. S., toliau veikdamas bendrininkų grupe su kitu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, matant kitiems asmenims, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ta pačia lazda dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą tyčia sudavė V. Ž. į dešinę smilkininę pusę, o jo bendrininkas pilnu alaus buteliu – V. Ž. į galvą. Dėl nukentėjusiajam trimis abiejų bendrininkų smūgiais (trauminiais poveikiais) padarytų galvos minkštųjų audinių sužalojimų išsivystė trauminis galvos smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Taip S. S., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž., sutrikdė viešąją tvarką (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

64. Be to, S. S. kaltinamas ir tuo, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda ne mažiau kaip du kartus tyčia sudavė A. V. į abi kojas, o bendrininkai rankomis bei kojomis sudavė A. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairiais kūno vietas, padarydami šiam poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, kairėje pėdoje, dešiname kelyje, dešinėje blauzdoje, ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą (BK 140 straipsnio 1 dalis).

65. S. S. baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo atiduota nagrinėti pagal jam 2012 m. sausio 26 d. pareikštą kaltinimą ir jis, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda, rankomis ir kojomis intensyviai sudavė V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairiais kūno vietas, taip padarydamas jam daugybinius kūno sužalojimus, nesukėlusius pavojaus gyvybei. S. S., tęsdamas nusikalstamą veiką kartu su kitu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, matant kitiems asmenims, demonstruodamas akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ta pačia lazda, o kartu su juo bendrininkų grupe veikęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pilnu alaus buteliu tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sudavė V. Ž. į galvą, taip sužalodami nukentėjusiojo galvos minkštuosius audinius. Dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius išsiliejo kraujas. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje, kaip minėta, iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. S. S. taip pat nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir su savimi turėta lazda ne mažiau kaip du kartus tyčia sudavė A. V. į abi kojas, o kartu su juo veikę ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys rankomis bei kojomis sudavė A. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairiais kūno vietas ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

66. D. B. 2014 m. vasario 14 d. kaltinamuoju aktu buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, su savimi turėta lazda tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą sudavė V. Ž. į dešinę smilkininę pusę, o D. B. ne mažiau kaip vieną kartą stikliniu alaus buteliu – nukentėjusiajam į galvą. Dėl nukentėjusiajam abiejų bendrininkų trimis smūgiais (trauminiais poveikiais) padarytų galvos minkštųjų audinių sužalojimų išsivystė trauminis galvos smegenų sužalojimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose.

67. D. B. baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo atiduota nagrinėti pagal jam 2014 m. vasario 14 d. pareikštą kaltinimą ir jis, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 22 d., apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, viešoje vietoje, šalia parduotuvės „Maxima“, esančios Kaune, Žiemgalių g. 2, užpuolė ant žaliosios vejos stovėjusius V. Ž. su A. V. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, su savimi turėta lazda tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ne mažiau kaip vieną kartą sudavė V. Ž. į dešinę smilkininę pusę, o D. B. ne mažiau kaip vieną kartą stikliniu alaus buteliu – nukentėjusiajam į galvą. Taip trimis smūgiais buvo sužalota nukentėjusiojo galva ir smegenys. Dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius išsiliejo kraujas. Dėl to V. Ž. įvykio vietoje iš karto ištiko klinikinė mirtis, o 2011 m. birželio 23 d. 23.00 val. jis mirė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Kaip minėta, D. B. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas.

68. Taigi S. S. ir D. B. pareikštuose kaltinimuose nurodytos V. Ž. nužudymo faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria, o kaltinimas S. S. suformuluotas aiškiai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo manyti, kad S. S. kaltinime nurodytos V. Ž. nužudymo faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme sujungus S. S. ir D. B. baudžiamąsias bylas, kaip minėta, nuteistasis S. S. ir jo gynėjas turėjo galimybę susipažinti su sujungta D. B. baudžiamąja byla, be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas teismo posėdyje perskaitė pirmosios instancijos teismo posėdžių D. B. baudžiamojoje byloje protokolus ir dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, prie baudžiamosios bylos pridėjo D. B. kaltinamąjį aktą; nei S. S., nei jo gynėjas po baudžiamųjų bylų sujungimo apeliacinės instancijos teisme S. S. pareikšto kaltinimo aiškumo, konkretumo neginčijo ir su tuo susijusių prašymų nepateikė.

69. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

70. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

71. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-20-746/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

72. Iš apeliacinės instancijos teismo 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio matyti, kad jame išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo esminių argumentų, pateikti išsamūs motyvai, kodėl jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalis keičiama, o kita jo dalis – laikoma teisėta ir pagrįsta. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog nors nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde ir neprašė jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje sakydamas savo baigiamąją kalbą prašė teismo švelninti S. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso pritaikant jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip teisingai nurodo kasatorius, dėl šio jo gynėjo prašymo nuosprendyje nepasisakė. Kita vertus, argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistasis išdėstė savo kasaciniame skunde, todėl kasacinės instancijos teisme BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas nagrinėtinas.

73. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

74. Kasatorius skunde teigia nepadaręs nusikaltimo, tačiau, jo nuomone, byloje yra aplinkybės, sudarančios pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, nes ikiteisminis tyrimas jo byloje buvo pradėtas 2011 m. birželio 22 d., pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 18 d., apeliacinės instancijos teismo nuosprendis – 2016 m. sausio 14 d., o suimtas jis išbuvo nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo 2016 m. sausio 14 d., t. y. ketverius su puse metų. Visa tai, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad jis ilgą laiką buvo priverstas kalėti ir gyventi būdamas netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsenos, o tai EŽTT pripažįsta kaip Konvencijos saugomų žmogaus teisių pažeidimą.

75. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Konvenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto v. Finland, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lithuania, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.).

76. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: ikiteisminis tyrimas nuteistojo S. S. baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2011 m. birželio 22 d., 2011 m. birželio 22 d.–lapkričio 14 d. buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai (atlikta įvykio vietos apžiūra, paskelbta automobilio „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paieška, gauti, prie bylos pridėti ir apžiūrėti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi dokumentai, daiktai, vaizdo įrašai, atlikti objektų tyrimai, V. Ž. lavono tyrimas, apklausti liudytojai, įtariamieji, atlikta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir daryti įrašai, paimti pavyzdžiai lyginamajam tyrimui ir pan.), sprendžiami procesinių prievartos priemonių įtariamiesiems skyrimo ir pratęsimo klausimai, nagrinėjami su tuo susiję skundai (2011 m. rugpjūčio 10 d. S. S. laikinai sulaikytas, 2011 m. rugpjūčio 11 d. S. S. pareikštas įtarimas dėl V. Ž. nužudymo ir A. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kurio terminas 2011 m. lapkričio 8 d. pratęstas dar trims mėnesiams), sprendžiami ikiteisminių tyrimų atskyrimo klausimai, nagrinėjami įvairūs įtariamųjų ar jų gynėjų prašymai (dėl pasimatymų su artimaisiais, susipažinimo su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pan.), susipažįstama su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos; 2011 m. lapkričio 16 d. S. S. pareikštas įtarimas dėl V. Ž. nužudymo ir A. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo; 2011 m. lapkričio 25 d. S. S. apklaustas kaip įtariamasis; 2011 m. lapkričio 21 d.–gruodžio 14 d. renkama ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija (dokumentai) apie įtariamuosius (atliekamus ikiteisminius tyrimus, teistumus, gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir pan.); 2011 m. gruodžio 21 d. nukentėjusiesiems ir įtariamųjų gynėjams pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinta jų teisė susipažinti su bylos medžiaga iki 2011 m. gruodžio 30 d.; 2011 m. gruodžio 22 d. ir 2011 m. gruodžio 27 d. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą paskelbta atitinkamai įtariamiesiems G. K. ir S. S. išaiškinant jų teisę susipažinti su bylos medžiaga iki 2011 m. gruodžio 30 d.; 2012 m. sausio 9 d. pareikštas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys; 2012 m. sausio 10 d. S. S. gynėja Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokurorui A. Meilučiui pateikė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą; 2012 m. sausio 16 d. pareikštas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys; Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo prokuroro A. Meilučio 2012 m. sausio 25 d. nutarimu S. S. gynėjos 2012 m. sausio 10 d. prašymas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo atmestas; 2012 m. sausio 26 d. surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota teismui. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų.

77. Kartu pažymėtina tai, kad baudžiamoji byla buvo paskirta nagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje 2012 m. vasario 23 d., o nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 18 d., t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko beveik vienuolika mėnesių, per kuriuos įvyko dešimt teisiamųjų posėdžių su pertraukomis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, bylos nagrinėjimas 2012 m. vasario 23 d. teisiamajame posėdyje buvo atidėtas S. S. gynėjos prašymu, o teisiamųjų posėdžių pertraukos daromos dėl didelės įrodymų tyrimų apimties, naujų asmenų kaip liudytojų apklausų, dokumentų, turinčių reikšmės bylai nagrinėti, reikalavimo, teisiamųjų S. S. ir G. K. gynėjų ligų, neatvykus teisiamajam G. K. ar liudytojams. Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme buvo gautas 2013 m. vasario 5 d. ir paskirtas nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. posėdyje, o nuosprendis priimtas 2016 m. sausio 14 d., t. y. proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – beveik treji metai, per kuriuos įvyko vienuolika apeliacinės instancijos teismo posėdžių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 11 d. posėdyje buvo atidėtas, patenkinus nuteistųjų S. S. ir G. K. gynėjų prašymus atlikti įrodymų tyrimą ir kaip liudytojus apklausti jų nurodytus asmenis, taip pat nuteistąjį S. S., peržiūrėti vaizdo įrašą iš parduotuvės „Maxima“, patikrinti nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde nurodytas kitas galimas V. Ž. nužudymo versijas, o teismo posėdžių pertraukos buvo daromos dėl apeliacinės instancijos teisme atliekamo įrodymų tyrimo didelės apimties, D. B. pristatymo į teismo posėdį apklausti, nukentėjusiųjų ar liudytojų neatvykimo, bylai išspręsti reikšmės turinčių dokumentų ar duomenų reikalavimo, nuteistojo S. S. baudžiamosios bylos sujungimo su nuteistojo D. B. baudžiamąja byla (po bylų sujungimo buvo sudaryta nauja teisėjų kolegija, proceso dalyviams buvo leidžiama susipažinti su sujungtos bylos medžiaga, pakartotinai buvo tiriama dalis bylos įrodymų ir pan.). Taigi teisminio proceso metu nepateisinamas delsimas taip pat nenustatytas.

78. Taigi teisėjų kolegija, šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, atsižvelgusi į didelę bylos apimtį, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai ir atitinkamai dėl to pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas švelninti nuteistajam S. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorės Onos Rojutės ir nuteistojo S. S. kasacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendį nurodant, kad iš nuteistojo S. S. civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1145 Eur jos turėtų nukentėjusiojo V. Ž. gydymo išlaidų.

Ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytas rašybos klaidas: 8 lape vietoj „buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata“ nurodant „buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata“ ir 13 lape vietoj „iš nesunkiai sutrikdant A. V. sveikatą“ nurodant „nežymiai sutrikdant A. V. sveikatą“ bei vietoj „A. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo“ nurodant „A. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo“.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis